Portugalijos leidybos rinkoje šiemet startavo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas aiškus: leisti knygas išskirtinai juodaodžių autorių ir taip mažinti jų nepakankamą atstovavimą knygynuose. Idėjos autorė ir projekto vadovė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti uždarą nišą, o pastanga pakeisti įprastą rinkos inerciją.
Leidyklos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. „Kiala“ yra kimbundu kalbos žodis, reiškiantis apšviesti arba atnešti šviesą, todėl, pasak Fontes, jis tiksliai nusako misiją: atverti platesnę erdvę tiems balsams, kurie Portugalijos leidyboje per dažnai lieka paraštėse.
Fontes teigia, kad poreikį tokiam projektui pamatė tiek kaip skaitytoja, tiek dirbdama leidybos lauke. Analizuodama vienos Portugalijos leidyklos katalogą ji pastebėjo, kad per kelerius metus išleistose šimtuose knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių, o panašios tendencijos, jos vertinimu, kartojasi ir kitur.
Ką nori pakeisti „Kiala“?
„Kiala“ siekia paneigti įsitvirtinusį stereotipą, kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasizmą, diskriminaciją ar kančią. Leidykla akcentuoja, kad juodaodžių patirtys yra įvairios, todėl ir kūryba neturi būti vertinama per vieną teminį filtrą.
„Nėra vieno kaltininko. „Kiala“ nėra kritika, tai paskatinimas“, – sakė Elga Fontes.
Pasak jos, leidybos grandinėje veikia daug tarpusavyje susijusių veiksnių: nuo redakcinių sprendimų ir komercinių lūkesčių iki kritikos lauko bei socialinių tinklų algoritmų, kurie sustiprina jau matomų knygų srautą. Maža Portugalijos rinka taip pat reiškia, kad leidėjai dažniau renkasi saugesnius, iš anksto patikrintus sprendimus.
Pirmosios knygos ir atrankos principai
Pirmasis „Kiala“ leidinys yra Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą, kuriame nagrinėjami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys numatytas lapkričio mėnesį: Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, kuriame pasakojama apie tapatybę, savęs atradimą ir šeimą, įpinant Nigerijos visuomenės kontekstą.
Fontes pabrėžia, kad renkantis knygas svarbu ne tik autoriaus kilmė, bet ir tai, kokį pokalbį kūrinys gali pradėti Portugalijoje ir ką pasiūlo skaitytojui. Ji sako, kad „gera knyga“ yra tokia, kuri ilgai neišsisemia ir turi ką pasakyti skirtingais lygmenimis.
„Mūsų rasinis kriterijus yra tik priemonė. Tai nėra teiginys, kad juodaodžiai autoriai yra vienalytė literatūros kategorija“, – sakė Elga Fontes.
Rizikos, kritika ir augimo planai
Leidykla pripažįsta, kad daliai auditorijos gali atrodyti nišinė ar net sulaukti kaltinimų diskriminacija. Vis dėlto Fontes laikosi pozicijos, kad jos darbas yra leisti kokybiškas knygas ir nuosekliai didinti juodaodžių autorių matomumą įprastose knygynų lentynose, o ne kurti atskirą paralelinį ratą.
„Kiala“ taip pat siekia įtraukti daugiau juodaodžių profesionalų į knygos kūrimo procesą: nuo vertimo ir redagavimo iki dizaino. Pasak Fontes, tokių specialistų Portugalijoje yra, tačiau jų kelią į leidybos rinką dažnai apsunkina ribotas kontaktų tinklas ir mažesnės galimybės patekti į uždarus profesinius ratus.
Artimiausiais metais leidykla planuoja augti atsargiai: 2026 metais numatyta išleisti dvi knygas, 2027 metais jų turėtų būti trys, o sąrašas jau sudėliotas. Toliau, žvelgiant į 2028 metus, „Kiala“ siekia pristatyti ir Portugalijos autorius, kartu išlaikant pagrindinį principą: redakcinę kokybę ir ilgalaikį katalogą.
Didžiausiais iššūkiais įvardijami platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kaina ir apskritai nedidelė bei jautri Portugalijos knygų rinka. Fontes atkreipia dėmesį ir į skaitymo įpročius, kurie, nors ir gerėja, vis dar lemia, kad knygų kaina tampa kritiniu veiksniu tiek pirkėjams, tiek leidėjams.
Galiausiai „Kiala“ misija, pasak įkūrėjos, yra pasiekti paradoksalų tikslą: kad vieną dieną tokios leidyklos nebereikėtų. Ji tikisi, kad didesnis dėmesys juodaodžių autoriams paskatins ir kitus leidėjus drąsiau investuoti, o juodaodžių kūryba taps įprasta, nebe išimtimi.
