CP v2

Blog

  • Niekada taip nedarykite su mirusiojo pinigais: vienas pervedimas gali sudominti mokesčių inspekciją

    Niekada taip nedarykite su mirusiojo pinigais: vienas pervedimas gali sudominti mokesčių inspekciją

    Netekties akimirkomis artimieji dažnai skuba tvarkyti buities reikalus, tačiau su mirusio žmogaus pinigais verta elgtis ypač atsargiai. Teisininkai ir bankai primena, kad grynieji namuose ir lėšos banko sąskaitose yra palikimo dalis, todėl savavališki veiksmai gali sukelti ginčų su kitais paveldėtojais ir papildomų klausimų iš institucijų.

    Paveldėjimą sudaro ne tik turtas, bet ir visi turtiniai įsipareigojimai, todėl paveldima tiek tai, kas vertinga, tiek galimos skolos. Į palikimo masę paprastai patenka būstas, automobilis, papuošalai, meno kūriniai, taip pat pinigai sąskaitose ir grynieji, rasti namuose.

    Vienas dažniausių klaidingų žingsnių yra didesnės sumos grynųjų įnešimas į savo asmeninę banko sąskaitą, kai tie pinigai buvo rasti mirusiojo namuose. Tokiu atveju pinigai gali būti laikomi palikimo dalimi, todėl jie turi būti įtraukti į paveldimo turto apskaitą ir vėliau dalijami pagal įstatymą arba testamentą.

    Kitas rizikingas veiksmas yra pinigų išgryninimas iš mirusiojo sąskaitos ar atsiskaitymas jo mokėjimo kortele. Bankų praktikoje pabrėžiama, kad mirus sąskaitos savininkui iki paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų gavimo lėšomis disponuoti negalima, o anksčiau suteiktas įgaliojimas paprastai nebegalioja nuo mirties momento.

    Kada bankas gali išmokėti lėšas

    Lėšos paveldėtojams paprastai išmokamos tik tada, kai pateikiamas paveldėjimo teisę patvirtinantis dokumentas. Tai gali būti notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas arba teismo sprendimas, kuriuo patvirtinamos paveldėjimo teisės ir paveldėtojų dalys.

    Yra ir atvejis, kai bankas gali išmokėti pinigus ne pagal paveldėjimo bylą, jei mirusysis buvo pateikęs nurodymą dėl indėlio ar sąskaitos lėšų išmokėjimo mirties atveju. Vis dėlto tokia tvarka turi aiškius ribojimus ir paprastai nepakeičia testamento bei neapima viso turto.

    Ką svarbu žinoti apie mokesčius

    Artimiausi šeimos nariai paveldėdami dažnai atleidžiami nuo paveldėjimo mokesčio, tačiau pareiga deklaruoti paveldėjimą per nustatytus terminus gali išlikti. Praktikoje būtent neaiškios kilmės didesnės įmokos ar pervedimai, nesusieti su paveldėjimo dokumentais, dažniau sukelia papildomų klausimų ir prašymų paaiškinti lėšų kilmę.

    Jeigu nežinoma, kiek ir kur mirusysis turėjo banko sąskaitų, prieš imantis veiksmų verta kreiptis į bankus ir notarą, tvarkantį paveldėjimo bylą. Oficialus kelias padeda išvengti konfliktų tarp paveldėtojų, nes visos palikimo lėšos būna apskaitomos ir paskirstomos teisėtai.

  • Monstera ir sansevjera sužibės: 4 ingredientų mišinys nuvalo dulkes ir atbaido kenkėjus

    Monstera ir sansevjera sužibės: 4 ingredientų mišinys nuvalo dulkes ir atbaido kenkėjus

    Kambariniai augalai, tokie kaip monstera, sansevjera ar zamiokulkas, džiugina lapų grožiu, tačiau ant jų greitai nusėda dulkės. Tai ne vien estetika: apnašos mažina į lapą patenkančios šviesos kiekį ir silpnina fotosintezę, todėl augalas gali augti lėčiau.

    Dulkės taip pat trukdo lapui „kvėpuoti“ per žioteles, ypač jei patalpose sausas oras ar arti yra judri gatvė. Be to, nešvarūs lapai dažniau slepia ankstyvus kenkėjų požymius, todėl problemą galima pastebėti per vėlai.

    Namuose dažnai pakanka paprasto valymo drėgna šluoste ir vandeniu, tačiau kai kurie augintojai renkasi švelnų mišinį, kuris ne tik nuvalo, bet ir padeda sumažinti kenkėjų riziką. Svarbiausia taisyklė yra saikas: per daug priemonių ar riebios plėvelės gali kaip tik pritraukti daugiau nešvarumų.

    Dažnai minimas naminis tirpalas ruošiamas iš keturių paprastų komponentų: drungno vandens, kelių lašų švelnaus indų ploviklio, nedidelio kiekio citrinų sulčių ir labai mažo kiekio augalinio aliejaus. Tokia kombinacija padeda ištirpinti nešvarumus, o citrinų sultys dėl rūgštingumo palengvina apnašų nuvalymą.

    Mišinį patogiausia purkšti ant mikropluošto šluostės, o ne tiesiai ant augalo, kad skystis nekauptųsi lapų pažastyse. Didelius lapus valykite iš abiejų pusių švelniais judesiais, nebrūžindami paviršiaus, nes pažeistas lapas ilgiau atsigauna.

    Praktikoje lapus verta valyti kas 2–4 savaites, tačiau dažnis priklauso nuo dulkių kiekio namuose ir sezono. Šildymo sezonu dulkės nusėda greičiau, todėl priežiūros gali reikėti dažniau.

    Prieš valant visą augalą rekomenduojama atlikti bandymą ant vieno lapo ir palaukti 24 valandų. Tai ypač svarbu jautresniems augalams ir tiems, kurių lapai turi natūralų vaško sluoksnį, nes per agresyvios priemonės gali palikti dėmių.

    Jei pastebite lipnumą, smulkias voratinklines gijas, baltas „vatos“ gumulėlių sankaupas ar daugybę taškelių ant lapų, vien valymo gali neužtekti. Tokiais atvejais svarbu izoliuoti augalą nuo kitų, nuplauti lapus ir, jei reikia, imtis tikslinių priemonių prieš amarus, voratinklines erkes ar miltuotuosius skydamarius.

  • Šios užkandos atrodo sveikos, bet „suvalgo“ kalorijų deficitą: todėl svoris nejuda

    Šios užkandos atrodo sveikos, bet „suvalgo“ kalorijų deficitą: todėl svoris nejuda

    Norint mažinti svorį, svarbiausia išlaikyti kalorijų deficitą, tačiau jį dažnai sugriauna ne tik saldumynai ar greitas maistas. Dietologai pabrėžia, kad itin kaloringos gali būti ir įprastai sveikomis laikomos užkandos bei maisto priedai, kurių porcijos mažos, o energinė vertė didelė.

    Kalorijų deficitas reiškia, kad per dieną su maistu gauname mažiau energijos, nei organizmas jos sunaudoja. Praktikoje tai neretai žlunga dėl nepastebimų „pridėtinių“ kalorijų, kai į kavą pilamas sirupas, į košę dedamas gausus riešutų sviesto šaukštas, o salotos gausiai užpilamos aliejumi.

    Didelį kaloringumą dažnai turi riešutai, sėklos, riešutų pastos, džiovinti vaisiai ir granola. Šie produktai gali būti maistingi, tačiau jų energinė vertė didelė, todėl lengva peržengti dienos normą net ir valgant, atrodytų, tvarkingai.

    Ne mažiau svarbūs yra padažai ir užpilai: majonezas, kreminiai padažai, grietinė, taip pat dideli kiekiai alyvuogių aliejaus ar sviesto. Net keli papildomi šaukštai per dieną gali lemti šimtus papildomų kalorijų, o svorio pokytis tuomet sustoja, nors pagrindiniai patiekalai atrodo subalansuoti.

    Svorio mažėjimą dažnai stabdo ir ypač perdirbti užkandžiai: bulvių traškučiai, lazdelės, saldumynai, taip pat saldinti jogurtai ar varškės desertai. Tokie produktai dažnai turi daug pridėtinio cukraus ir riebalų, o sotumo jausmą suteikia trumpam, todėl vėliau natūraliai norisi valgyti daugiau.

    Alkoholis taip pat gali tapti nepastebima kliūtimi. Jis ne tik prideda papildomos energijos, bet ir skatina užkandžiavimą, prastina miego kokybę bei mažina savikontrolę renkantis maistą, todėl realus dienos balansas lengvai tampa perteklinis.

    Specialistai rekomenduoja neatsisakyti mėgstamų produktų „iš principo“, o grįžti prie porcijų kontrolės ir sąmoningumo. Padeda paprasti įpročiai: matuoti užpilus, rinktis natūralius pieno produktus be pridėtinio cukraus, dažniau planuoti baltymingas užkandas ir stebėti, kiek kalorijų sudaro tai, kas suvalgoma tarp pagrindinių valgymų.

  • Neurochirurgas įvardijo 5 įpročius, kurie padeda išsaugoti aštrų protą ir gerą atmintį

    Neurochirurgas įvardijo 5 įpročius, kurie padeda išsaugoti aštrų protą ir gerą atmintį

    Kas lemia smegenų „formą“?

    Smegenų sveikata ilgą laiką buvo paliekama nuošalyje, nors būtent ji lemia atmintį, dėmesio koncentraciją, sprendimų priėmimą ir emocinį stabilumą. Specialistai pabrėžia, kad kasdieniai pasirinkimai veikia ne tik širdį ar svorį, bet ir kognityvines funkcijas.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama demencijos prevencijai, nes visuomenė sensta, o kognityvinių sutrikimų rizika didėja su amžiumi. Moksliniai tyrimai rodo, kad dalį rizikos veiksnių galima koreguoti, o geriausią efektą duoda kelių įpročių derinys.

    Judėjimas ir mityba: poveikis per kraujotaką

    Neurochirurgas Randy D’Amico, dirbantis su smegenų ligomis ir traumomis, pabrėžia, kad fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių kasdienių „investicijų“ į smegenis. Geresnė širdies ir kraujagyslių būklė reiškia efektyvesnį smegenų aprūpinimą krauju ir deguonimi.

    „Viskas, ką darote stiprindami širdies ir kraujagyslių sistemą, paprastai padeda ir smegenims, nes gerina kraujotaką ir jų aprūpinimą deguonimi“, – sakė R. D’Amico.

    Gydytojas išskiria tiek aerobines veiklas, tokias kaip važiavimas dviračiu ar spartus ėjimas, tiek jėgos pratimus, nes raumenų masė ir metabolinė sveikata taip pat siejasi su geresniais kognityviniais rodikliais. Svarbiausia, kad judėjimas būtų reguliarus ir pritaikytas žmogaus galimybėms.

    Ne mažiau svarbi ir mityba, nes ji veikia uždegiminius procesus, cukraus apykaitą ir kraujagyslių būklę. R. D’Amico teigia besirenkantis Viduržemio jūros regiono mitybos principus, o ypatingą dėmesį skiria skaiduloms.

    „Skaidulos svarbios žarnyno mikrobiomui, o tyrimai vis dažniau rodo ryšį tarp žarnyno ir smegenų per vadinamąją žarnyno–smegenų ašį“, – sakė R. D’Amico.

    Miegas, stresas ir protiniai iššūkiai

    Trečias įprotis, kurį gydytojas įvardija kaip kritiškai svarbų, yra miegas. Miegant smegenys ne tik „sutvarko“ dienos informaciją ir stiprina atminties pėdsakus, bet ir aktyvina sistemas, siejamas su medžiagų apykaitos atliekų šalinimu.

    Pasak specialisto, jei žmogus nuolat sunkiai užmiega, dažnai prabunda naktį ar ryte jaučiasi nepailsėjęs, tai signalas nedelsti ir ieškoti priežasčių. Ilgalaikis miego trūkumas siejamas su prastesne koncentracija, nuotaikos svyravimais ir silpnesniu gebėjimu mokytis.

    Ketvirtas akcentas yra kasdienė streso reguliacija, nes lėtinis stresas gali veikti miego kokybę, kraujospūdį ir uždegiminius procesus. R. D’Amico mini praktikas, kurios padeda nusiraminti: sąmoningą kvėpavimą, pasivaikščiojimus, muziką ir tylias pertraukas dienos eigoje.

    Penktas įprotis – protiniai iššūkiai ir socialinis aktyvumas. Gydytojas ragina nuolat mokytis naujų dalykų, skaityti, spręsti užduotis, praktikuoti kritinį mąstymą ir nepamiršti bendravimo, nes tai palaiko kognityvinį rezervą.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno stebuklingo metodo nėra, tačiau judėjimo, subalansuotos mitybos, kokybiško miego, streso valdymo ir protinės veiklos derinys yra realistiškas planas, kurį dauguma gali pradėti taikyti jau dabar. Ilgainiui tai padeda išlaikyti geresnę atmintį, aiškesnį mąstymą ir didesnį kasdienį darbingumą.

  • Valgyti pupas su luobele ar be jos? Mity, nauda ir kam geriau jos vengti

    Diskusija, ar virtas pupas verta valgyti su luobele, kasmet įsiplieskia iš naujo. Vieni tikina, kad luobelė suteikia daugiau skaidulų ir sotumo, kiti skundžiasi sunkumu skrandyje bei prastesniu skoniu. Mitybos specialistai dažniausiai sutaria, kad vieno teisingo atsakymo nėra, nes daug lemia pupų brandumas ir žmogaus virškinimo jautrumas.

    Pupų luobelėje iš tiesų yra skaidulų, kurios padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaiko žarnyno veiklą. Kartu su luobele gaunama ir dalis mikroelementų bei B grupės vitaminų, nors didžiausia maistinių medžiagų koncentracija paprastai lieka pačiame grūde. Jei virškinimas normalus, luobelės išmetimas dažnai tampa labiau įpročio, o ne būtinybės klausimu.

    Kam luobelė gali netikti?

    Luobelės dažniau vengti rekomenduojama žmonėms, kurių virškinimo sistema jautresnė ankštinėms daržovėms. Jei suvalgius pupų dažnai pasireiškia pilvo pūtimas, diskomfortas ar sunkumo jausmas, luobelė gali dar labiau sustiprinti nemalonius pojūčius. Tokiais atvejais nuluptos pupos neretai būna lengviau virškinamos.

    Didesnę reikšmę turi ir pupų amžius. Kuo pupos brandesnės, tuo luobelė paprastai tampa storesnė ir kietesnė, todėl gali būti sunkiau sukramtoma ir prasčiau toleruojama. Žmonėms, kurie tik didina ankštinių kiekį mityboje, pradžioje dažnai patogiau rinktis švelnesnes, jaunesnes pupas arba valgyti jas be luobelės.

    Ką daryti su likusiomis luobelėmis?

    Jei pupas vis dėlto lupate, luobelių nebūtina iš karto išmesti. Jas galima trumpai apšlakstyti aliejumi, pagardinti prieskoniais ir paskrudinti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje, kad virstų traškiu užkandžiu. Tokios luobelės gali tikti ir kaip priedas prie salotų ar trintų sriubų, vietoje skrebučių.

    Praktinė taisyklė paprasta: jei pupos jaunos, minkštos ir jūsų virškinimas jų „nebijo“, luobelę galima palikti. Jei jaučiate diskomfortą arba pupos brandesnės ir kietesnės, luobelę verta nulupti, o pačias pupas valgyti mažesnėmis porcijomis, stebint organizmo reakciją.

  • Ne pienas, ne cukrus: italai į kavą deda citrinos – štai kodėl ši mada grįžta

    Espresas su citrina, dažnai vadinamas caffè al limone arba espresso romano, pastaraisiais metais vėl atsiduria kavinių ir namų virtuvėse. Tai paprastas derinys: mažas espreso puodelis ir citrinos žievelės juostelė arba keli lašai sulčių, tačiau skonis daugeliui netikėtai pasirodo harmoningas.

    Nors šis gėrimas neretai pristatomas kaip itališka klasika, jo kilmė iki šiol nėra iki galo aiški. Minimos kelios versijos: nuo pietų Italijos kavinių tradicijų iki pokario laikotarpio, kai citrinos aromatas galėjo padėti paslėpti prastesnės kavos kartumą, o kai kur pasakojama ir apie emigrantų restoranus JAV.

    Kartais teigiama, kad citrina buvo naudojama vandeniui dezinfekuoti, tačiau toks aiškinimas neturi patikimo mokslinio pagrindo. Be to, daugelyje Romos ar Milano klasikinių kavinių tokio gėrimo meniu nerasite, todėl jį tiksliau būtų vadinti ne griežta tradicija, o įdomiu regioniniu ar vėliau išpopuliarėjusiu įpročiu.

    Kas iš tikro keičiasi skonyje?

    Citrina kartumo iš kavos „neišima“, bet pakeičia tai, kaip jį suvokiame. Espreso kartumą stiprina skrudinimo metu susidarantys junginiai, o citrinos rūgštis suaktyvina rūgštaus skonio receptorius, todėl pojūčiai burnoje labiau subalansuojami.

    Skirtingą efektą duoda žievelė ir sultys. Žievelėje esantys eteriniai aliejai suteikia ryškų citrusinį aromatą ir dažnai „pakelia“ kavos profilį, o keli lašai sulčių labiau paryškina rūgštumą ir gali sumažinti įspūdį, kad kava pernelyg karti.

    Ar tai sveikatos triukas?

    Vienas espresas paprastai turi apie 60–80 miligramų kofeino, taip pat nedidelius kiekius mineralų ir antioksidantų. Tačiau citrinos kiekis puodelyje dažniausiai simbolinis, todėl reikšmingos vitamino C dozės iš tokio gėrimo tikėtis neverta.

    Internete paplitę pažadai apie pagirių mažinimą, „detoksą“ ar riebalų deginimo stebuklus dažniausiai yra perdėti. Kofeinas trumpam gali padidinti budrumą ir šiek tiek paveikti termogenezę, tačiau tai nepakeičia miego, skysčių, subalansuotos mitybos ir bendro kalorijų balanso.

    Kaip pasigaminti ir kam pasisaugoti?

    Norint švelnesnio, gaivesnio rezultato, dažniausiai rekomenduojama rinktis citrinos žievelę be baltosios dalies, nes ji gali suteikti nemalonų kartumą. Prieš naudojant verta citriną gerai nuplauti, o žievelę lengvai suspausti virš puodelio, kad išsiskirtų aliejai, arba įlašinti vos kelis lašus sulčių.

    Atsargiau šį derinį turėtų vertinti žmonės, turintys refliuksą ar jautrų skrandį, nes juoda kava ir rūgštis gali sustiprinti nemalonius pojūčius. Taip pat verta prisiminti, kad rūgštūs gėrimai ilgainiui gali prisidėti prie dantų emalio dėvėjimosi, todėl po išgėrimo pravartu burną praskalauti vandeniu ir neskubėti valytis dantų bent 30–60 minučių.

    Espresas su citrina pirmiausia yra skonio eksperimentas, o ne stebuklinga sveikatinimo formulė. Vis dėlto jis puikiai parodo, kaip nedidelis aromato ar rūgštumo akcentas gali visiškai pakeisti įprasto espreso įspūdį.

  • Šis riebalas greitai pridegina šnicelio džiūvėsėlius: virtuvės šefai pataria, ką rinktis

    Traški, auksinė šnicelio pluta ir sultinga mėsa viduje dažnai priklauso ne tik nuo džiūvėsėlių ar kepimo laiko, bet ir nuo riebalų pasirinkimo. Kepant per karštai arba naudojant netinkamą aliejų, pluta greitai patamsėja, ima kartėti, o virtuvėje atsiranda aitrus svilėsių kvapas.

    Didžiausia problema kyla tada, kai riebalai pradeda irti dar nebaigus kepti. Tai siejama su vadinamuoju dūmų tašku, kai riebalai ima rūkti, greičiau oksiduojasi, o skonis ir aromatas akivaizdžiai suprastėja.

    Ko vengti kepant šnicelį?

    Vienas prasčiausių pasirinkimų šniceliams dažnai būna nerafinuotas saulėgrąžų aliejus ir kiti šalto spaudimo nerafinuoti aliejai. Jie pasižymi ryškesniu aromatu, kuris gali pakeisti džiūvėsėlių skonį, o kaitinami aukštesnėje temperatūroje linkę greičiau pradėti rūkti ir svilti.

    Kepant tokiuose riebaluose, džiūvėsėliai greičiau tamsėja, atsiranda kartumas, o pati kepimo kontrolė tampa sudėtingesnė. Tai ypač pastebima, kai keptuvė įkaitinama stipriau, o mėsa kepama ilgiau arba keliomis partijomis.

    Ką rinktis, kad pluta būtų traški?

    Kepimui geriau tinka riebalai, skirti aukštesnei temperatūrai: rafinuotas rapsų aliejus, lydytas sviestas arba kiaulės taukai. Tokie riebalai paprastai yra stabilesni kaitinant, mažiau linkę svilti, todėl pluta tolygiau apskrunda ir išlieka švelnesnio skonio.

    Praktikoje svarbu ir riebalų kiekis: keptuvės dugnas turi būti tolygiai padengtas, kad šnicelis keptų vienodai, o ne vietomis džiūtų. Taip pat verta kepti partijomis, neperkraunant keptuvės, nes staiga kritusi temperatūra skatina riebalų įsigėrimą ir minkština plutą.

    Kaip neperkepti ir neprisvilinti?

    Riebalus reikia gerai įkaitinti, bet ne iki rūkimo, o kepant reguliuoti kaitrą, kad pluta auksėtų, o ne greitai juoduotų. Iškeptą šnicelį naudinga trumpai dėti ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

    Jeigu kepant pastebite, kad riebalai tamsėja, putoja ar ima skleisti svilėsių kvapą, juos geriau pakeisti naujais. Taip išvengsite kartumo, o džiūvėsėliai išliks traškūs ir švaresnio skonio.

  • Perki šį aliejų? Vienas užrašas išduoda kokybę – ką reiškia Extra Virgin ir kodėl svarbu

    Parduotuvėse alyvuogių aliejaus lentynos pilnos, tačiau kokybės skirtumai gali būti didžiuliai. Lengviausias orientyras dažnai yra užrašas Extra Virgin, nes jis nurodo ne rinkodarą, o aiškią produkto kategoriją ir gamybos būdą.

    Extra Virgin alyvuogių aliejus spaudžiamas tik mechaniniu būdu, be cheminių tirpiklių, o gamyboje kontroliuojama temperatūra. Europos Sąjungoje šiai kategorijai taikomi griežti reikalavimai, įskaitant rūgštingumą, kuris turi neviršyti 0,8 proc., ir sensorinį įvertinimą, kad nebūtų defektų.

    Kas iš tikrųjų yra Extra Virgin

    Extra Virgin reiškia aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų, kuris išlaiko daugiau natūralių junginių. Būtent dėl jų jis gali turėti kartumo ir aštresnį pojūtį gerklėje, kurį dažnai sukelia polifenoliai.

    Didžiąją dalį šio aliejaus riebalų sudaro oleino rūgštis, vienas iš mononesočiųjų riebalų tipų. Šie riebalai paprastai laikomi atsparesniais oksidacijai nei polinesotieji, todėl tinkamai laikomas aliejus lėčiau genda.

    Kodėl skonis gali „kandžioti“

    Lengvas kartumas ir perštėjimas nėra trūkumas, o dažnai kokybės požymis, ypač jei aliejus šviežias. Tokie pojūčiai siejami su natūraliais fenoliniais junginiais, kurių kiekis priklauso nuo alyvuogių veislės, derliaus laiko ir spaudimo technologijos.

    Svarbu atskirti, kad nemalonus, „pasenęs“ kvapas ar skonis gali rodyti oksidaciją arba netinkamą laikymą. Aliejus yra jautrus šviesai, karščiui ir deguoniui, todėl net ir geras produktas gali prarasti savybes, jei laikomas netinkamai.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje

    Vertingiausia informacija dažnai yra etiketėje: ieškokite aiškios kategorijos nuorodos Extra Virgin ir kilmės. Papildomai padeda derliaus ar spaudimo data, tačiau ji pateikiama ne visada, todėl verta bent įvertinti galiojimo terminą ir pasirinkti kuo šviežesnį.

    Didelę reikšmę turi pakuotė: tamsaus stiklo butelis arba metalinė skardinė geriau saugo nuo šviesos. Atidarius, aliejų rekomenduojama laikyti sandariai uždarytą, atokiau nuo kaitlentės ar saulės, nes šiluma ir šviesa spartina skonio bei aromato prastėjimą.

    Virtuvėje šis aliejus labiausiai atsiskleidžia patiekaluose be ilgo kaitinimo, pavyzdžiui, salotose ar ant jau paruošto maisto. Kaitinant aukštoje temperatūroje dalis aromatinių ir fenolinių junginių mažėja, todėl kasdieniam naudojimui verta derinti paskirtį: vieną aliejų rinktis šaltam naudojimui, kitą, jei reikia, kepimui.

    Nors Extra Virgin dažnai yra brangesnis, kaina pati savaime negarantuoja kokybės. Patikimiausi signalai yra kategorija, šviežumas, tinkama pakuotė ir aiškiai nurodyta kilmė, o galutinį pasirinkimą dažnai patvirtina skonis ir aromatas.

  • Atrodo kaip agurkas, bet tai vaisius: žemas glikeminis indeksas ir tinka lieknėjantiems

    Kiwano, dar vadinamas raguotuoju melionu, dažnai palaikomas egzotiška daržove, nes išvaizda primena dygliuotą agurką. Vis dėlto botaniniu požiūriu tai vaisius iš moliūginių šeimos, artimas melionams ir agurkams. Pastaraisiais metais jis vis dažniau pasirodo ir Europos parduotuvėse, nes vertinamas dėl gaivaus skonio bei patogaus vartojimo.

    Kiwano minkštime daug vandens, todėl tai lengvas pasirinkimas norintiems mažinti bendrą raciono kaloringumą. Dažnai nurodoma, kad 100 gramų kiwano turi apie 44 kilokalorijas, todėl jis tinka kaip užkandis, kai norisi kažko saldžiarūgščio, bet ne sunkaus. Be to, dėl angliavandenių ir skaidulų santykio jis priskiriamas produktams, kurie paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių.

    Šis vaisius siejamas ir su mikroelementais, kurių nemažai kasdienėje mityboje pritrūksta. Kiwano aptinkama vitamino C, taip pat A grupės junginių, o iš mineralų dažniau minimi kalis ir magnis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad naudingiausia vertinti ne vieną „stebuklingą“ produktą, o bendrą racioną, kuriame dominuoja daržovės, vaisiai, ankštiniai ir pilno grūdo produktai.

    Virtuvėje kiwano dažniausiai valgomas perpjautas pusiau, minkštimas išskobiamas šaukšteliu. Jį patogu dėti į vaisių salotas, glotnučius ar jogurtą, o dėl ryškios spalvos jis tinka ir desertų pateikimui. Kai kurie mėgėjai vaisių naudoja ir kaip gaivinantį priedą prie vandens ar lengvų vasariškų padažų.

    Vis dėlto ne visiems jis vienodai tinkamas. Žmonės, alergiški moliūginių šeimos augalams, pavyzdžiui, agurkams, melionams, cukinijoms ar arbūzams, turėtų būti atsargūs dėl galimos kryžminės alerginės reakcijos.

    „Jei turite alergijų ar lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, naujus egzotinius produktus į racioną verta įtraukti po truputį ir stebėti savijautą“, – sako dietologai.

    Atsargumas ypač svarbus paūmėjus žarnyno uždegiminėms ligoms ar laikantis griežtos mažai skaidulų turinčios dietos, nes vaisiuje yra skaidulų ir smulkių sėklų. Jeigu kyla abejonių dėl tinkamumo, saugiausia pasitarti su gydytoju arba dietologu, ypač kai mityba derinama su sveikatos būkle ar vartojamais vaistais.

  • Pamiršk baltyminius batonėlius: šis pigus produktas greitai padidina baltymų kiekį

    Ieškodami daugiau baltymų racione, žmonės vis dažniau renkasi brangius baltyminius batonėlius ar desertus. Tačiau daugeliu atvejų tokios užkandžių alternatyvos nėra būtinos, nes kasdienėje mityboje yra paprastesnių ir pigesnių sprendimų.

    Vienas jų – varškė. Tai klasikinis, lengvai pritaikomas produktas, kuris natūraliai suteikia daug visaverčių baltymų ir gali padėti planuojant tiek sotų pusryčių, tiek lengvesnės vakarienės variantą.

    Kodėl baltymai tokie svarbūs?

    Baltymai yra vienas pagrindinių organizmo statybinių elementų: jie reikalingi raumenims, audinių atsinaujinimui ir daugeliui fiziologinių procesų. Taip pat baltymais praturtintas maistas dažnai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl gali būti naudingas siekiant kontroliuoti apetitą.

    Pakankamas baltymų kiekis aktualus ne tik sportuojantiems. Didesnį poreikį dažnai turi vyresnio amžiaus žmonės, fiziškai dirbantys, po traumų ar operacijų atsigaunantys pacientai, taip pat tie, kurie mažina svorį ir nori išsaugoti raumenų masę.

    Varškė – be reklamos triukų

    Pastaraisiais metais parduotuves užplūdo „fit“ užkandžiai, žadantys greitą ir patogų būdą padidinti baltymų kiekį. Nors jie gali praversti kelionėje ar skubant, kasdieniam meniu dažnai pakanka įprastų produktų, kurių sudėtis paprastesnė.

    Varškė vertinama dėl to, kad joje esantys pieno baltymai yra visaverčiai, o pats produktas lengvai derinamas su kitais ingredientais. Palyginti su daugeliu paruoštų „baltyminių“ užkandžių, varškė paprastai kainuoja mažiau ir leidžia pačiam kontroliuoti porcijos dydį bei priedus.

    Kaip varškę įtraukti į racioną?

    Varškę patogu naudoti tiek sūriuose, tiek saldžiuose patiekaluose. Ji tinka sumuštinių užtepėlėms, kai norisi sotesnių pusryčių ar užkandžio, o skonį galima keisti pridedant daržovių, žalumynų ar prieskonių.

    Mėgstantiems saldžiau varškė gali tapti pagrindu greitam desertui ar kokteiliui, pavyzdžiui, sutrynus ją su uogomis, bananais ir pienu ar natūraliu jogurtu. Taip galima pasigaminti tirštą, maistingą užkandį, kuris dažnai atstoja brangesnius paruoštus produktus.

    Vis dėlto svarbu atsižvelgti į individualų toleravimą ir bendrą mitybos balansą. Jei pieno produktai kelia virškinimo diskomfortą ar turite sveikatos būklių, dėl tinkamiausio raciono verta pasitarti su gydytoju arba dietologu.