CP v2

Blog

  • Lenkijos ekonomika prieš lūžį: pigios algos nebeveikia, o DI diegimas versle vis dar atsilieka

    Lenkija turi stiprių inžinerinių kompetencijų ir sukauptą patirtį dirbant tarptautiniuose projektuose, tačiau vien to nepakanka tvirtai vietai pasaulinėje prekyboje. Varšuvos universiteto profesorė Katarzyna Śledziewska pabrėžia, kad šaliai reikia nuoseklios strategijos, kaip kurti ir valdyti didesnės vertės grandines.

    Pasak ekspertės, tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie sprendimų kūrėjo, turinčio teises į produktą, duomenis ir technologiją. Tai reiškia, kad užsienio investicijas verta vertinti ne vien pagal sukurtų darbo vietų skaičių, bet ir pagal tai, ar jos atneša mokslinių tyrimų, tiekėjų augimo ir produktinių sprendimų centrus.

    Nuo konteinerių prie gigabitų

    Profesorė savo knygoje apie tarptautinę prekybą skaitmeninėje eroje šį pokytį apibūdina kaip perėjimą nuo konteinerių prie gigabitų. Eksporto vertė vis dažniau kuriama ne tik gamykloje, bet ir programinėje įrangoje, duomenyse, paslaugose bei santykyje su klientu.

    Todėl įmonėms tampa svarbu ne vien pagaminti produktą, bet ir pasiūlyti visą sprendimą: nuotolinį stebėjimą, atnaujinimus, diagnostiką, garantuotą paslaugos lygį ar finansavimo modelį. Tokia kryptis stiprina konkurencingumą net ir tuomet, kai darbo jėga nebe pigi.

    Kodėl pigios algos nebepranašumas

    Lenkija pagal nominalųjį bendrąjį vidaus produktą yra tarp maždaug 20 didžiausių pasaulio ekonomikų, tačiau ankstesnis modelis, paremtas santykinai mažesnėmis darbo sąnaudomis, pasiekia ribas. Augant atlyginimams, konkurencinis pranašumas turi persikelti į našumą, technologijas, intelektinę nuosavybę ir prekės ženklą.

    Skaitmeninėje ekonomikoje įėjimas į užsienio rinkas vis dažniau reiškia prisijungimą prie konkrečių platformų ir ekosistemų. Praktikoje nepakanka išversti svetainę, nes reikia integruoti mokėjimus, logistiką, grąžinimus, klientų aptarnavimą ir duomenų mainus taip, kad sistemos veiktų suderintai.

    DI diegimo spraga ir rizika

    Vienas silpniausių taškų, pasak ekspertės, yra dirbtinis intelektas: Lenkija turi stiprų IT sektorių ir kuria sprendimus užsienio klientams, bet vietinių diegimų mastas vis dar per mažas. Eurostato duomenimis, 2025 metais bent vieną DI technologiją naudojo 8,4 proc. Lenkijos įmonių, turinčių ne mažiau kaip 10 darbuotojų, kai ES vidurkis siekė 20 proc.

    Skirtumai ryškūs ir pagal įmonių dydį: DI naudojo 5,8 proc. mažų įmonių, 14,8 proc. vidutinių ir 45,8 proc. didelių. Dėl to kyla rizika, kad verslas DI naudos daugiausia kaip svetimų platformų vartotojas, o tai gerina efektyvumą, bet nepadeda pakilti vertės grandinėje ir išlaikyti kontrolės klientų santykiui.

    „Didžiausias pavojus yra tai, kad liksime tik svetimų platformų vartotojai ir toliau būsime žemesniame vertės grandinės lygyje“, – sakė Katarzyna Śledziewska.

    Ekspertės teigimu, paramos priemonės turėtų apimti ne tik mokymus, bet ir realią pagalbą diegiant DI: prieigą prie skaičiavimo infrastruktūros, testavimo aplinkų, konsultacijas dėl duomenų, kibernetinio saugumo ir pilotinių projektų finansavimą. Esminė sąlyga – eksportuoti ne vien programuotojų darbą, o savus produktus, sistemas ir pilnus sprendimus.

  • Elonas Muskas ir Samas Altmanas pritaria „Anthropic“ raginimui lėtinti DI: dėl ko nerimaujama?

    „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas ir „xAI“ savininkas Elonas Muskas pritarė „Anthropic“ vadovo Dario Amodei raginimui lėtinti dirbtinio intelekto plėtrą. Jis siūlo keisti tempą ne dėl technologinės pažangos stabdymo, o dėl aiškesnių saugumo ribų ir nepriklausomo vertinimo.

    Pasak D. Amodei, problema kyla tuomet, kai vis galingesni modeliai diegiami greičiau, nei spėjama patikrinti jų patikimumą ir piktnaudžiavimo rizikas. Jis pabrėžia, kad įmonės turėtų skirti daugiau laiko modelių apsaugoms, testavimui ir rizikos valdymui, kol sprendimai tampa masiškai prieinami.

    Kas siūloma keisti?

    D. Amodei siūlo etapais pereiti prie aiškesnio DI vystymo reguliavimo, kuris leistų suderinti inovacijas ir visuomenės saugumą. Tarp siūlymų – daugiau resursų rizikos vertinimui, geresnė vidinė kontrolė ir išorinių ekspertų įtraukimas.

    „Anthropic“ taip pat skelbia planuojanti nuolat įdarbinti išorinius recenzentus, kurie turėtų realią prieigą prie vertinimo priemonių ir vidinių procesų. Tokia praktika, įmonės teigimu, padėtų sumažinti interesų konfliktų riziką, kai saugumą vertina vien tik pati organizacija.

    „Dario yra teisus“, – sakė Elonas Muskas.

    „Sutinku su Dario, turime nustatyti naujas ribas“, – sakė Samas Altmanas.

    Rizikos signalai: nuo sukčiavimo iki kibernetinių operacijų

    Diskusijas sustiprino ir „Anthropic“ paskelbta informacija apie „Claude“ modelių panaudojimą kenksmingiems tikslams. Bendrovė nurodė fiksavusi atvejų, kai DI buvo pasitelkiamas su ginkluotės kūrimu susijusiam planavimui, kibernetinėms operacijoms, sekimui bei sukčiavimo schemoms.

    Viešo dėmesio sulaukė ir matematiko Jacobo Coxono pasitraukimas iš „Anthropic“ – jis teigė nusivylęs tuo, kaip greitai įmonės siekia vis pažangesnių sistemų. Jis kritikavo tiek „Anthropic“, tiek „OpenAI“, sakydamas, kad požiūris į saugumą ir vystymo tempą praktikoje esą skiriasi mažiau, nei tikėtasi.

    Pastaraisiais metais DI saugumo tema tampa vis aktualesnė ir reguliuotojams: Europos Sąjungoje jau priimtas DI aktas, numatantis skirtingas pareigas pagal rizikos lygį, o JAV vis daugiau dėmesio skiriama modelių testavimui ir atsakomybei už žalą. Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia įtampa kyla ne dėl paties DI egzistavimo, o dėl to, kaip greitai jis integruojamas į kritines paslaugas ir kaip lengvai gali būti pritaikomas piktnaudžiavimui.

  • Prie Černobylio elektrinės užfiksuoti per Pripetę plaukiantys šernas ir elniai: ką tai rodo?

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai paskelbė naujas nuotraukas, kuriose matyti per Pripetės upę plaukiantys laukiniai gyvūnai – šernas ir keli elniai. Stebėjimai atlikti netoli Černobylio atominės elektrinės teritorijų, kur žmonių veikla ribojama, o laukinė gamta pastaraisiais dešimtmečiais tapo itin aktyvi.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad šią vasarą Pripetė tapo savotišku „maršrutu“ gyvūnams, kurie migruoja tarp maitinimosi vietų ir ramesnių buveinių. Anksčiau šiame ruože buvo pastebėti ir kiti per upę besikeliantys gyvūnai, tarp jų usūrinis šuo bei briedis.

    Laukiniai šernai ir elniai yra geri plaukikai, o vandens kliūtys jiems dažnai nėra didelė problema, ypač ieškant pašaro ar naujų teritorijų. Tokie persikėlimai gali būti susiję su sezoniniais pokyčiais, vabzdžių gausa pakrantėse, vandens lygiu bei žmogaus trikdymo nebuvimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vasarai baigiantis vanduo vėsta, todėl aktyvaus „maudynių sezono“ langas trumpėja. Vis dėlto gyvūnai, ypač stambūs kanopiniai, gali kirsti upes ir rudenį, jei to reikalauja migracijos kryptys ar maisto paieška.

    Černobylio zona, nepaisant radiologinės istorijos, yra tapusi unikalia teritorija, kurioje dėl mažesnės žmogaus veiklos kai kurioms rūšims atsirado palankesnės sąlygos plėstis. Tokie vizualiniai fiksavimai dažnai naudojami stebėsenai, nes leidžia vertinti gyvūnų aktyvumą, judėjimo kelius ir sezoninius įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad pavieniai vaizdai savaime neįrodo bendros populiacijų būklės, tačiau prisideda prie ilgalaikio monitoringų vaizdo. Reguliarūs stebėjimai kartu su kitais duomenimis padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų ir kokius koridorius renkasi judėjimui.

    Rezervato paskelbtose nuotraukose matyti, kad elniai ir šernas vandenyje laikosi užtikrintai ir plaukia kryptingai, neatrodo išsekę ar sutrikę. Toks elgesys būdingas gyvūnams, kurie upę kerta ne atsitiktinai, o kaip įprastos migracijos ar kasdienių kelių dalį.

    Rezervato specialistai primena, kad tokie stebėjimai yra svarbi jų darbo dalis, leidžianti laiku pastebėti pokyčius gamtoje. Kartu gyventojai ir keliautojai raginami laikytis taisyklių bei netrikdyti laukinių gyvūnų, ypač saugomose ar ribojamos prieigos teritorijose.

  • Tūkstančiai gandrų po skrydžio į Afriką renkasi Maroko sąvartyne: kas juos ten vilioja

    Tūkstančiai baltųjų gandrų, rudenį pasiekusių Šiaurės Afriką, šią žiemą leidžia netoli Kenitros miesto Maroke. Vietos stebėtojai fiksuoja neįprastą vaizdą: didelės paukščių sankaupos renkasi ne pievose ar laukuose, o šalia miesto sąvartyno.

    Gandrai čia ieško lengvai prieinamo maisto, nes atliekos suteikia nuspėjamą ir nuolat pasipildantį šaltinį. Nors tokia aplinka nėra natūrali buveinė, išsekusiems po ilgo skrydžio paukščiams ji tampa greitu būdu atgauti jėgas ir sukaupti energijos atsargas.

    Specialistai pažymi, kad paukščius prie sąvartynų dažnai traukia keli veiksniai: maisto gausa, atviros erdvės ir santykinai mažesnė plėšrūnų rizika. Kenitros apylinkėse netoli sąvartyno yra ir vandens telkinių, todėl gandrai gali atsigerti, nusiprausti plunksnas ir saugiai ilsėtis.

    Vis dėlto toks „patogus“ maistas turi kainą: didėja rizika praryti plastiko ar kitų nevirškinamų atliekų, susižeisti, įsipainioti į virves ar plėveles. Be to, šalia atliekų dažniau pasitaiko ligų sukėlėjų, o žmonių veikla gali trikdyti poilsio vietas.

    Šiame Maroko regione jau daug metų paukščius stebi fotografas ir buvęs veterinaras Mustapha Abidi, fiksuojantis žieduotus gandrus bei padedantis sužeistiems laukiniams gyvūnams. Žiedai leidžia tiksliau suprasti migracijos kelius ir tai, kaip keičiasi žiemojimo vietos.

    Tarp šį sezoną pastebėtų paukščių išskirtas gandras iš Vokietijos, kurio žiedo numeris 7V175. Jis Kenitroje užfiksuotas 2026 metų rugsėjo 12 dieną, o vietos stebėtojams šis paukštis jau pažįstamas ir iš ankstesnio sezono.

    Dar viena reikšminga registracija, anot stebėtojų, susijusi su išskirtinai ilgaamžiu gandru iš Prancūzijos. Abidi užfiksavo 16 metų paukštį su baltu žiedu AZRH, kuris, kaip nurodoma stebėsenos įrašuose, buvo sužieduotas dar jauniklis 2010 metų gegužės 9 dieną Le-Ménil-Amey savivaldybėje, Manšo departamente.

    Ilgus metus jis daugiausia stebėtas Normandijoje, o už Prancūzijos ribų anksčiau buvo užfiksuotas tik kartą, 2021 metais Ispanijoje, Colmenar Viejo mieste. Dėl to naujas stebėjimas laikomas pirmuoju patvirtintu šio konkretaus paukščio pasirodymu Šiaurės Afrikoje.

    Ornitologų vertinimu, tokie atvejai svarbūs ne tik dėl įdomių „kelionės istorijų“, bet ir dėl duomenų apie gandrų ilgaamžiškumą, ištvermę bei migracijos lankstumą. Stebėsena rodo, kad paukščiai gali koreguoti maršrutus priklausomai nuo oro sąlygų, maisto prieinamumo ir saugių poilsio vietų.

    Migracijos ypatumus lemia ir regiono klimatas: rudenį bei žiemą Šiaurės Afrikoje kai kuriais metais lengviau rasti maisto, todėl dalis paukščių renkasi žiemoti arčiau Europos. Tai gali didinti gandrų koncentraciją prie miestų ir atliekų tvarkymo objektų, kur maisto šaltinis yra ypač stabilus.

  • Kalifornijos kalnų ežeruose išgaudžius upėtakius ekosistema atsigavo: paukščių padaugėjo iki 2 kartų

    Kalifornijos Siera Nevados aukštikalnių ežeruose dirbtinai įveisti upėtakiai pakeitė ne tik povandeninę gyvybę, bet ir paukščių bendrijas pakrantėse. Tyrėjai nustatė, kad ežeruose su plėšriomis žuvimis paukščių buvo maždaug penktadaliu mažiau nei panašiuose vandens telkiniuose, kur žuvų natūraliai nėra.

    Mokslininkai stebėjo 39 aukštikalnių ežerus dviejuose nacionaliniuose parkuose, kurių dauguma yra aukščiau nei 3 000 metrų virš jūros lygio. Lyginant ežerus, į kuriuos anksčiau buvo įžuvinta, su natūraliai bežuviais vandens telkiniais, išryškėjo aiškus skirtumas maisto grandinėje, kurio pasekmes jaučia ir paukščiai.

    Paukščių apskaitos buvo atliekamos per tris vasaros sezonus 2014, 2015 ir 2020 metais. Kiekvienoje vietoje tyrėjai 10 minučių fiksuodavo visus pakrantėje pamatytus ar išgirstus paukščius, kad būtų galima palyginti skirtingus ežerus.

    Vidutiniškai ežeruose su upėtakiais buvo registruojama apie 5,15 paukščio vienam stebėjimo taškui, o ežeruose be žuvų apie 6,48. Tai atitinka maždaug 20 proc. mažesnį paukščių gausumą ten, kur įsitvirtinusi plėšri žuvis.

    Tyrėjai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su vabzdžiais, ypač tais, kurie dalį gyvenimo praleidžia vandenyje, o vėliau masiškai išskrenda į orą. Ežeruose be žuvų tokių vabzdžių, pavyzdžiui, dieninių muselių, būna gerokai daugiau, todėl paukščiai turi patikimesnį ir gausesnį maisto šaltinį.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti viename ežere, kuriame nuo 2016 metų pradėta kryptingai šalinti upėtakius. Iki 2020 metų žuvų gausa ten buvo smarkiai sumažėjusi, o ežeras ėmė įgyti bežuvio vandens telkinio bruožų.

    Kartu su vabzdžių sugrįžimu augo ir paukščių skaičius. Tyrėjų vertinimu, po upėtakių šalinimo paukščių gausa šiame ežere padidėjo iki 2 kartų ir priartėjo prie gretimo ežero, kuriame žuvų niekada nebuvo.

    Be to, po žuvų sumažinimo buvo užfiksuotos ir anksčiau tame ežere nepastebėtos rūšys. Tai leidžia manyti, kad net ir nedidelio masto priemonės, kai jos taikomos nuosekliai, gali gana greitai atkurti sutrikdytas aukštikalnių ekosistemų grandis.

    Aukštikalnių ežerai dažnai yra jautrios, izoliuotos sistemos, todėl invazinių ar dirbtinai įveistų plėšrūnų poveikis jose gali būti neproporcingai didelis. Šis atvejis rodo, kad žuvų įveisimas dėl rekreacinės žūklės gali turėti platesnių pasekmių, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

    Tyrimo išvados aktualios nacionalinių parkų valdymui, kai tenka derinti lankytojų interesus ir biologinės įvairovės apsaugą. Paukščių, varliagyvių ir vandens vabzdžių reakcija gali tapti aiškiu indikatoriumi, ar pasirinkta ežerų tvarkymo kryptis iš tiesų grąžina natūralią pusiausvyrą.

  • Miesto kiemuose drąsėjančios lapės kelia klausimą: ar jos „prisijaukina“ pačios?

    Miesto kiemuose vis dažniau pasirodančios lapės jau seniai nebestebina, tačiau jų elgesys keičiasi: kai kurios prie žmonių prieina visai arti, leidžiasi filmuojamos ir ieško maisto šalia namų. Socialiniuose tinkluose tokie vaizdai neretai pateikiami kaip ženklas, kad lapės esą tampa naujais naminiais gyvūnais.

    Mokslininkai vertina atsargiai: dažniausiai tai nėra tikra domestikacija, o prisitaikymas prie miesto ir pripratusio prie žmogaus elgesio modelis. Biologijoje šis reiškinys vadinamas habituacija, kai gyvūnas, kartodamas saugius susitikimus, ima mažiau bijoti.

    Kodėl lapės traukia į miestus

    Miestas lapėms dažnai yra patogesnė aplinka nei natūralūs buveinių plotai, nes čia lengviau rasti maisto. Prieinami atliekų konteineriai, žmonių palikti maisto likučiai, taip pat gausiau graužikų ir paukščių, o šie resursai leidžia išgyventi net ir prastesniais sezonais.

    Be to, urbanizuotose teritorijose lapės kai kur patiria mažesnį spaudimą iš stambių plėšrūnų, o slėptuvių netrūksta: apleisti sklypai, tankūs krūmynai, parkai ir sodybų užkaboriai. Dėl to jos išmoksta judėti žmonių kaimynystėje taip, kad rizika būtų minimali.

    Ar drąsi lapė jau yra naminė?

    Lapė, kuri nebėga pamačiusi žmogų, dar nereiškia, kad ji tapo naminiu gyvūnu. Domestikacija paprastai reiškia paveldimus, per daugelį kartų įsitvirtinančius pokyčius, o ne vieno gyvūno išmoktą drąsą ar įpratimą prie konkrečios vietos.

    Todėl vaizdai, kur lapė atrodo smalsi, žaisminga ar net priartėja prie rankos, gali klaidinti. Toks elgesys dažnai susijęs su maisto paieška, patirtimi, kad žmogus šioje aplinkoje nekelia tiesioginės grėsmės, arba su jauno gyvūno smalsumu.

    Ką rodo tyrimai ir kuo svarbi rizika

    Tyrimai rodo, kad miestų lapės kai kuriais požymiais gali skirtis nuo kaimo populiacijų, o mokslininkai analizuoja, kiek šiuos skirtumus lemia atranka, o kiek tiesiog kitoks gyvenimo būdas. Vis dėlto vien tik morfologiniai ar elgsenos skirtumai dar neįrodo, kad vyksta kryptinga domestikacija.

    Praktiniu požiūriu svarbiausia yra saugumas: laukinis gyvūnas, net jei atrodo ramus, išlieka laukinis. Artimas kontaktas didina įkandimų riziką, o šėrimas skatina lapes dažniau lankytis prie namų, prarasti atsargumą ir konfliktuoti su augintiniais.

    Istorijoje žinomas atvejis, kai kryptinga selekcija per kelias dešimtis metų pakeitė lapių elgesį į žmogui draugiškesnį, tačiau tai vyko kontroliuojamomis sąlygomis. Mieste tokios programos nėra, todėl dabartinis lapių „drąsėjimas“ greičiau atspindi prisitaikymą prie patogaus maisto šaltinio, o ne kelią į gyvenimą ant sofos.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus ir laukinių gyvūnų sambūvis miestuose taps vis dažnesnis, nes urbanizacija plečiasi, o gyvūnai greitai išmoksta naudotis naujais resursais. Todėl svarbiausia praktika išlieka paprasta: neužmegzti kontakto, nešerti, užtikrinti, kad atliekos būtų neprieinamos, o augintiniai vakare būtų prižiūrimi.

  • Tyrimai Vilkaviškio rajone atnešė gerų žinių: Paežerių ir Vištyčio ežeruose maudytis galima

    Tyrimai Vilkaviškio rajone atnešė gerų žinių: Paežerių ir Vištyčio ežeruose maudytis galima

    Vilkaviškio rajono savivaldybė skelbia, kad rajone prižiūrimos dvi oficialios maudyklos, kurių vandens kokybė sezono metu tikrinama reguliariai. Stebėsena padeda laiku pastebėti galimą taršą ir įvertinti, ar vanduo atitinka visuomenės sveikatos reikalavimus.

    Rugsėjo 10 dieną buvo paimti mėginiai Paežerių ir Vištyčio ežeruose. Tyrimų rezultatai parodė, kad žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų rodikliai neviršija leistinų normų, todėl gyventojams ir svečiams maudytis šiuose telkiniuose galima.

    Tokie mikrobiologiniai tyrimai laikomi vienu svarbiausių kriterijų vertinant maudyklų saugumą, nes jie padeda nustatyti fekalinės taršos požymius. Praktikoje tai reiškia mažesnę riziką susirgti žarnyno infekcijomis, ypač vaikams ir jautresnės sveikatos žmonėms.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vien laboratorinių rodiklių neužtenka, jei gamtoje matomi akivaizdūs vandens kokybės pokyčiai. Jei vanduo atrodo neįprastai drumstas, pastebimas vandens žydėjimas, pakitusi spalva ar nemalonus kvapas, dėl maudynių verta apsispręsti atsargiau.

    Gyventojams rekomenduojama nesimaudyti po stiprių liūčių, kai į vandens telkinius gali būti nuplauta daugiau teršalų nuo pakrančių ir laukų. Taip pat patariama vengti nuryti vandens, po maudynių nusiprausti švariu vandeniu, o pastebėjus neįprastus reiškinius apie tai informuoti atsakingas institucijas.

  • 200 karių pratybos prie Vilniaus: šūviai su imitacija ir pirotechnika – kur ir kada vyks

    200 karių pratybos prie Vilniaus: šūviai su imitacija ir pirotechnika – kur ir kada vyks

    Rugsėjo 19–20 dieną ir spalio 3–4 dieną Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių teritorijose vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės pratybos. Jose bus treniruojamasi vykdyti šalies gynybos ir taikos meto užduotis.

    Pratybų veiksmai planuojami Marijampolio seniūnijoje, Migūnų, Rakonių ir Vilkiškių teritorijose, taip pat Jašiūnų, Turgelių ir Merkinės apylinkėse. Gyventojai raginami išlikti ramūs ir atkreipti dėmesį į laikinus judėjimo ar įprastos veiklos pasikeitimus.

    Skelbiama, kad pratybose dalyvaus apie 200 karių savanorių. Pratybų metu bus naudojami ginklai su imitaciniais šaudmenimis ir pirotechninės priemonės, todėl kai kuriose vietovėse gali būti girdimi šūvių garsai.

    Pratybos vyks tiek šviesiu, tiek tamsiu paros metu. Tai reiškia, kad karių judėjimas, taktiniai epizodai ir imitaciniai veiksmai gali būti fiksuojami ir vakarais ar naktį, priklausomai nuo užduočių scenarijaus.

    Kariuomenė pabrėžia, kad tokio pobūdžio mokymai yra reguliari parengtį stiprinanti veikla, leidžianti savanoriams veikti realistiškomis sąlygomis ir koordinuotai vykdyti užduotis vietovėje. Informacija parengta pagal Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės pateiktus duomenis.

  • Graikiškas jogurtas sotina, bet neapsigaukite: viena etiketės eilutė išduoda skirtumą

    Graikiškas jogurtas sotina, bet neapsigaukite: viena etiketės eilutė išduoda skirtumą

    Kas iš tiesų yra graikiškas jogurtas?

    Graikiškas jogurtas gaminamas fermentuojant pieną, o vėliau nusunkiant dalį skystos išrūgų dalies. Būtent šis papildomas žingsnis suteikia tirštesnę konsistenciją ir dažnai lemia didesnę baltymų koncentraciją, lyginant su įprastu natūraliu jogurtu.

    Fermentacijoje paprastai dalyvauja pieno rūgšties bakterijos, pavyzdžiui, Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus ir Streptococcus thermophilus. Jos prisideda prie būdingo skonio ir tekstūros, o produktas priskiriamas fermentuotiems pieno gaminiams.

    Kodėl „graikiško tipo“ gali skirtis?

    Parduotuvėse dažnai sutinkamas ne tik tradicinis graikiškas jogurtas, bet ir graikiško tipo variantai. Jų sudėtis ir maistinė vertė gali smarkiai skirtis, todėl vien tirštumas dar nereiškia, kad produktas bus ypač baltymingas.

    Praktikoje baltymų kiekis 100 gramų porcijoje gali svyruoti nuo maždaug 3 iki 10 gramų, o riebalų dalis kai kuriuose produktuose siekia iki 10 proc. Dėl to verta lyginti etiketę, o ne pasikliauti tik pavadinimu ar konsistencija.

    Baltymai sotina, bet stebuklų nėra

    Didžiausias graikiško jogurto privalumas yra visavertis baltymas, kuris padeda palaikyti raumenų masę, svarbus audinių atsistatymui ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Dėl to jis dažnai pasirenkamas kaip užkandis, kai norisi mažiau atsitiktinio užkandžiavimo.

    Tyrimai rodo, kad baltymingas užkandis gali sumažinti subjektyviai jaučiamą alkį ir atitolinti kitą valgymą. Vis dėlto vien jogurtas savaime negarantuoja svorio mažėjimo, nes rezultatus lemia visos mitybos kokybė ir energijos balansas.

    Po fizinio aktyvumo graikiškas jogurtas taip pat gali būti patogus pasirinkimas, nes suteikia aminorūgščių raumenims. Derinant su vaisiais, avižomis ar nedidele riešutų porcija, jis gali tapti paprastu ir maistingu užkandžiu po treniruotės.

    Probiotikai, cukrus ir kiti etiketės spąstai

    Graikiškas jogurtas kartais klaidingai vadinamas prebiotiku, tačiau prebiotikai yra ne pačios bakterijos, o medžiagos, dažniausiai tam tikros skaidulos, kurios maitina naudingus mikroorganizmus. Jogurtas yra fermentuotas produktas, tačiau tai dar nereiškia, kad jis automatiškai yra probiotikas.

    Probiotiku laikomi tik konkretūs, ištirti mikroorganizmų štamai, vartojami pakankamu kiekiu, todėl verta ieškoti informacijos apie gyvas bakterijų kultūras ir konkrečius nurodytus štamus. Bendrai fermentuotų produktų įtraukimas į mitybą siejamas su mikrobiotos įvairove, tačiau vieno produkto poveikis gali būti ribotas.

    Renkantis verta ieškoti kuo trumpesnės sudėties, idealu, kai nurodyta tik pienas ir bakterijų kultūros. Jei tikslas yra sotesnis užkandis, pranašumas bus aiškiai didesnis baltymų kiekis, pavyzdžiui, apie 8–10 gramų 100 gramų.

    Etiketėje esanti „cukrų“ eilutė dažnai apima natūraliai piene esančią laktozę, todėl tai nebūtinai reiškia pridėtinį cukrų. Pridėtinio cukraus, sirupų ar saldiklių reikėtų ieškoti sudedamųjų dalių sąraše, o taip pat palyginti kaloringumą ir riebalų kiekį, nes skirtingi produktai gali skirtis kelis kartus.

    Gerai parinktas graikiškas jogurtas gali būti universalus virtuvėje: jis tinka padažams vietoj grietinės ar majonezo, gali tapti pusryčių pagrindu ar desertu. Tačiau esminė taisyklė išlieka ta pati: pavadinimas ant pakuotės dar nepasako, kas viduje, todėl sprendimą dažniausiai nulemia etiketė.

  • Mažos, geltonos ir nuvertintos: mirabelės gali padėti širdžiai ir cukraus kontrolei

    Mažos, geltonos ir nuvertintos: mirabelės gali padėti širdžiai ir cukraus kontrolei

    Mirabelės – tai smulkūs, dažniausiai geltoni slyvų vaisiai, Lietuvoje neretai augantys sodybose, bet vis dar nuvertinami kasdieniame racione. Jų skonis išsiskiria saldumo ir lengvos rūgštelės deriniu, todėl tinka tiek valgyti šviežias, tiek gaminti įvairius naminius patiekalus.

    Mitybos požiūriu mirabelės vertinamos dėl biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių, kurių nemažai yra vaisiaus odelėje ir minkštime. Tokios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu, tačiau svarbu suprasti, kad dalis tyrimų remiasi laboratoriniais modeliais ar ekstraktais, o ne įprastomis porcijomis lėkštėje.

    Kas svarbu širdžiai?

    Viena dažniausiai akcentuojamų vaisių naudingų savybių – kalio kiekis, nes šis mineralas svarbus normaliai širdies ir kraujagyslių veiklai. Pakankamas kalio vartojimas su maistu siejamas su geresne kraujospūdžio kontrole, ypač kai mityboje netrūksta daržovių ir vaisių, o druskos vartojimas nėra per didelis.

    Ne mažiau reikšmingos ir skaidulos. Jos padeda virškinimui, didina sotumo jausmą ir gali prisidėti prie palankesnio cholesterolio bei gliukozės rodiklių valdymo, jei mityba apskritai subalansuota, o skaidulų gaunama reguliariai.

    Ar tinka, kai svarbi gliukozė?

    Žmonėms, kurie stebi gliukozės rodiklius, vaisių nereikia automatiškai atsisakyti vien dėl natūralių cukrų. Esminiai principai yra porcijos dydis, bendras dienos angliavandenių balansas ir tai, kokia forma vaisius valgomas, nes skaidulos ir struktūra keičia, kaip greitai pasisavinami cukrūs.

    Praktiškai palankiausias pasirinkimas dažniausiai yra šviežios mirabelės, o ne perdirbti produktai su pridėtiniu cukrumi. Uogienės, sirupai ar saldinti kompotai gali turėti gerokai daugiau cukraus, o sultyse paprastai lieka mažiau skaidulų, todėl jos gali būti mažiau palankios gliukozės kontrolei.

    Kaip valgyti per sezoną?

    Mirabelių sezonas dažniausiai sutampa su vasara ir vasaros pabaiga, todėl verta jomis pasinaudoti, kol vaisiai švieži. Paprasčiausia jas valgyti kaip užkandį arba įmaišyti į natūralų jogurtą, košę ar vaisių salotas.

    Jei norisi atsargų žiemai, pravartu vaisius užšaldyti arba pasigaminti trintą tyrę be pridėtinio cukraus. Bendras principas paprastas: kuo mažiau papildomo cukraus ir kuo mažiau perdirbimo, tuo didesnė tikimybė išsaugoti mirabelių naudą kasdienėje mityboje.