CP v2

Blog

  • Bulvės šiauduose be kasimo? Šis metodas žada švaresnį derlių ir mažiau darbo visą vasarą

    Bulvės šiauduose be kasimo? Šis metodas žada švaresnį derlių ir mažiau darbo visą vasarą

    Bulvių auginimas šiauduose pastaraisiais metais vis dažniau minimas kaip alternatyva tradiciniam sodinimui į vagas, kai vėliau tenka kelis kartus apkaupti ir sunkiai kasti. Pagrindinė idėja paprasta: gumbai dedami ant purios žemės, o vėliau storai uždengiami šiaudais, kurie atstoja ir mulčią, ir kaupo funkciją.

    Toks būdas vilioja tuo, kad derliaus nuėmimas paprastai būna lengvesnis, o gumbai dažnai išlieka švaresni. Tačiau sėkmę lemia detalės: šiaudų sluoksnio storis, drėgmės kontrolė ir tai, ar pasirinkta vieta nebus nuolat permirkstanti po lietaus.

    Kaip sodinti bulves šiauduose

    Vieta turėtų būti saulėta, o dirva ne per sunki ir neužmirkstanti. Jei žemė molinga, verta suformuoti lengvai pakeltas lysves, kad vandens perteklius galėtų nutekėti, nes po šiaudais užsistovėjusi drėgmė didina puvimo ir ligų riziką.

    Prieš sodinimą sėklinius gumbus rekomenduojama 2–3 savaites palaikyti šviesioje patalpoje, kad susiformuotų trumpi, tvirti daigai. Praktikoje dažniausiai taikomas 30–35 centimetrų atstumas tarp gumbų, o tarp eilių paliekama apie 60–70 centimetrų.

    Gumbai lengvai įspaudžiami į purią žemę arba apiberiami plonu komposto sluoksniu, tuomet palaistomi. Tada viskas dengiama šiaudais, ir čia prasideda svarbiausia: šiaudų sluoksnis turi būti storas, dažniausiai rekomenduojama ne mažiau kaip 20–25 centimetrai.

    Per plonas sluoksnis praleidžia šviesą, todėl gumbai gali pažaliuoti ir tapti netinkami maistui. Per storas, ypač jei šiaudai suplūkiami, gali apsunkinti daigų prasiskverbimą ir sudaryti prastesnes sąlygas oro cirkuliacijai.

    Drėgmė ir dažniausios klaidos

    Šiaudai veikia kaip kempinė: jie sumažina garavimą, stabilizuoja dirvos temperatūrą ir padeda ilgiau išlaikyti drėgmę. Dėl to dažna klaida yra laistyti per dažnai, nes vizualiai viršus gali atrodyti sausas, o po šiaudais dirva vis dar šlapia.

    Prieš laistant verta ranka patikrinti dirvos drėgnumą po mulčiu. Laistyti geriau ryte, kad iki vakaro paviršius spėtų apdžiūti, o drėgmės perteklius neskatintų puvinių ir grybinės kilmės ligų.

    Kita klaida yra šiaudus suspausti ar mindyti. Mulčias turi likti purus, kad oras cirkuliuotų, o po smarkių liūčių susėdusį sluoksnį pravartu atsargiai papurenti šakėmis.

    Ką svarbu žinoti apie šiaudus ir derliaus nuėmimą

    Dažniausiai tinka javų šiaudai, o praktiškesni būna pernykščiai, nes jie tolygiau guli ir geriau „dirba“ kaip mulčias. Svarbu vengti šiaudų, kurie galėjo būti paveikti augalų apsaugos priemonėmis, nes jų likučiai kartais slopina jaunų augalų augimą.

    Augant bulvėms šiaudų sluoksnį verta papildyti aplink stiebus panašiai, kaip tradiciškai bulvės apkaupiamos žemėmis. Sezono pabaigoje, kai bulvienojai pradeda gelsti ir džiūti, derlius paprastai imamas tiesiog atitraukiant šiaudus ir surenkant gumbus.

    Vis dėlto šis metodas nėra visiškai be rizikų: drėgnoje mulčio aplinkoje gali slėptis šliužai ar graužikai, todėl lysvės pakraščius verta periodiškai patikrinti. Jei vieta parinkta tinkamai ir drėgmė valdoma atsakingai, šiaudai gali tapti paprastu būdu sumažinti fizinį krūvį ir palengvinti bulvių priežiūrą.

  • Neišmeskite rabarbarų lapų: išvirsite galingą purškalą nuo amarų ir erkučių, bet yra taisyklės

    Neišmeskite rabarbarų lapų: išvirsite galingą purškalą nuo amarų ir erkučių, bet yra taisyklės

    Rabarbarų lapai dažnai keliauja į kompostą, tačiau juos galima panaudoti kaip natūralią priemonę nuo dalies sodo kenkėjų. Juose gausu oksalo rūgšties ir kitų junginių, kurie kontaktuodami gali sudirginti minkštakūnius vabzdžius, pavyzdžiui, amarus.

    Vis dėlto tai nėra universalus sprendimas visoms problemoms, o netinkama koncentracija gali pakenkti ir patiems augalams. Sodininkystės specialistai primena, kad natūralūs nuovirai taip pat yra cheminiai tirpalai, todėl svarbios proporcijos, purškimo laikas ir saugumas.

    Kaip pasigaminti nuovirą

    Dažniausiai rekomenduojama bazinė proporcija yra apie 1 kilogramas šviežių rabarbarų lapų 10 litrų vandens. Lapus verta sukapoti stambiais gabalais, kad greičiau išsiskirtų sultys ir veikliosios medžiagos.

    Mišinį užvirinkite ir virkite ant silpnos ugnies apie 30 minučių, tada palikite visiškai atvėsti. Nuovirą perkoškite per tankų sietelį ar marlę ir supilkite į purkštuvą, kad purškimas būtų tolygus.

    Kada ir kaip purkšti

    Rabarbarų nuoviras veikia kontaktiniu būdu, todėl svarbiausia apipurkšti pačius kenkėjus. Daug amarų slepiasi apatinėje lapų pusėje ir jaunų ūglių viršūnėse, tad būtent šias vietas reikia padengti kruopščiausiai.

    Purkšti patariama ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės ir lapai neįkaitę. Karštis ir tiesioginiai saulės spinduliai gali padidinti lapų nudegimo riziką, ypač jautresnėms daržovėms, tokioms kaip pomidorai, agurkai ar paprikos.

    Procedūrą galima kartoti kas 3–5 dienas, kol kenkėjų sumažės, tačiau po kiekvieno purškimo verta stebėti, ar augalai nereaguoja dėmėmis ar lapų pakraštėlių džiūvimu. Jei kyla abejonių, pirmiausia išbandykite tirpalą ant vieno lapo ir palaukite apie 48 valandas.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo

    Rabarbarų lapai yra nuodingi žmonėms ir gyvūnams, todėl nuovirą būtina laikyti aiškiai pažymėtame inde, vaikams ir augintiniams nepasiekiamoje vietoje. Tirpalo negalima pilstyti į gėrimų butelius, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

    Taip pat svarbu suprasti priemonės ribas: nuo lapus siurbiančių kenkėjų ji gali padėti, jei tirpalas pasiekia vabzdžius, tačiau dirvoje gyvenančioms lervoms vien purškimo dažnai neužtenka. Tokiais atvejais didesnį efektą duoda prevencija, sėjomaina ir bendras augalų priežiūros režimas.

    Galiausiai, net ir natūralios priemonės turėtų būti naudojamos atsakingai: nepurkškite prieš pat lietų, kuris nuplaus tirpalą, ir po darbo gerai išskalaukite purkštuvą. Taip sumažinsite riziką pažeisti įrangos sandarinimo detales ir išvengsite nepageidaujamo poveikio kitą kartą purškiant.

  • KMI nebesvarbu? Ekspertai paaiškina, kodėl svarstyklės gali meluoti ir ką matuoti vietoj to

    Kūno masės indeksas, arba KMI, daugelį metų buvo vienas dažniausių rodiklių, pagal kurį žmonės bando įvertinti savo svorį ir sveikatą. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šis skaičius tėra orientyras, o ne tikslus atsakymas, kiek riebalų iš tiesų turi organizmas.

    KMI apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu. Įprastai 18,5–24,9 laikoma norma, 25–29,9 siejama su antsvoriu, o 30 ir daugiau dažniausiai priskiriama nutukimui.

    Kodėl KMI gali klaidinti

    Pagrindinė KMI problema ta, kad jis neatskiria riebalinio ir raumeninio audinio. Dėl to žmogus, turintis daug raumenų, gali patekti į antsvorio ar net nutukimo ribas, nors jo metabolinė sveikata gali būti gera.

    Kita medalio pusė yra vadinamoji situacija, kai bendras svoris atrodo normalus, bet raumenų masės mažai, o riebalų, ypač pilvo srityje, per daug. Tokiu atveju KMI gali rodyti normą, nors rizika 2 tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ar kepenų suriebėjimui būna padidėjusi.

    KMI taip pat neatsižvelgia į amžių ir biologinę lytį, nors kūno sudėtis natūraliai keičiasi bėgant metams. Be to, skirtingų populiacijų žmonėms vienodi KMI skaičiai gali reikšti nevienodą riebalų kiekį ir rizikas.

    Ką verta matuoti vietoj KMI

    Vis dažniau akcentuojama, kad geriau vertinti kūno sudėtį, o ne vien bendrą masę. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik kilogramų skaičius, bet ir riebalų procentas, raumenų masė bei riebalų pasiskirstymas.

    Riebalų procento normos reikšmingai skiriasi tarp vyrų ir moterų. Dažnai nurodoma, kad moterims vidutinis intervalas siekia apie 25–31 proc., o nuo maždaug 32 proc. riba gali būti vertinama kaip nutukimas, tuo metu vyrams įprasta norma dažnai pateikiama apie 18–24 proc., o nuo maždaug 25 proc. kalbama apie nutukimą.

    Dar vienas praktiškas rodiklis yra liemens apimtis, nes ji padeda įvertinti pilvo srities riebalus. Būtent šioje srityje besikaupiantys visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia metabolinių ligų rizika.

    Kaip tiksliau nustatyti riebalų kiekį

    Namų sąlygomis populiarios bioimpedanso svarstyklės, kurios riebalų procentą apskaičiuoja pagal kūno varžą. Nors jos patogios stebėti pokyčiams, rezultatai gali svyruoti dėl skysčių kiekio, valgymo, fizinio krūvio ar net miego.

    Tikslesnį vaizdą gali suteikti odos raukšlių matavimai kaliperiu, ypač jei matavimus kaskart atlieka tas pats apmokytas specialistas. Vis dėlto ir čia svarbi technika bei patirtis, nes netiksliai parinktos vietos ar skirtingas suspaudimo stiprumas iškraipo dinamiką.

    Vienais tiksliausių metodų laikomi DEXA tyrimas ir hidrostatinis svėrimas vandenyje. Tokie tyrimai leidžia detaliai įvertinti riebalinį, raumeninį ir kaulinį audinį, tačiau dėl įrangos ir kainos jie daugeliui nėra kasdienis pasirinkimas.

    Specialistai pabrėžia, kad riebalų procentas ir kiti rodikliai yra tik dalis bendro vaizdo. Vertinant sveikatą svarbu atsižvelgti ir į kraujospūdį, gliukozės bei lipidų rodiklius, fizinį pajėgumą, mitybą, miego kokybę ir ilgalaikį gyvenimo būdą.

  • Daugelis moterų to trokšta: ar iš tiesų įmanoma atitolinti menopauzę ir kaip tai daryti saugiai

    Menopauzė yra natūralus gyvenimo etapas, dažniausiai prasidedantis apie 45–55 metus, kai kiaušidės palaipsniui mažina estrogenų ir progesterono gamybą. Šis hormonų pokytis susijęs ne tik su ciklo pabaiga, bet ir su platesniais organizmo procesais, darančiais įtaką širdžiai, kaulams ir medžiagų apykaitai.

    Dalis moterų menopauzę norėtų atitolinti dėl varginančių simptomų, tokių kaip karščio bangos, miego sutrikimai ar nuotaikų svyravimai, taip pat dėl vaisingumo planavimo. Vis dėlto svarbu atskirti du dalykus: menopauzės pradžios amžių ir simptomų kontrolę, nes ne visi būdai, kurie gerina savijautą, realiai keičia menopauzės laiką.

    Kas iš tiesų lemia menopauzės laiką?

    Didžiausią įtaką menopauzės pradžiai turi genetika: jei motinai ar seserims menopauzė prasidėjo anksčiau ar vėliau, panaši tendencija dažnai kartojasi ir šeimoje. Prie reikšmingų veiksnių priskiriamas ir rūkymas, kuris siejamas su ankstesniu kiaušidžių funkcijos silpnėjimu.

    Svarbus ir bendras sveikatos fonas, ypač medžiagų apykaita. Atsparumas insulinui, nutukimas, ilgalaikis energijos deficitas ar kiti metaboliniai sutrikimai gali būti susiję su hormonų reguliacijos pokyčiais, o tai kartais atsispindi ir reprodukcinės sistemos veikloje.

    Ką galima kontroliuoti kasdien?

    Nors stebuklingo, moksliškai patvirtinto būdo patikimai atitolinti menopauzę nėra, gyvenimo būdas gali sumažinti simptomų intensyvumą ir pagerinti sveikatą pereinamuoju laikotarpiu. Dažniausiai rekomenduojamas subalansuotas, į Viduržemio jūros mitybos principus panašus racionas, pakankamas baltymų kiekis ir daržovių bei skaidulų gausa.

    Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas, apimantis tiek ištvermės, tiek jėgos pratimus. Raumenų stiprinimas padeda kaulų būklei ir medžiagų apykaitai, o tai ypač aktualu, nes po menopauzės didėja osteoporozės ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas dažnai žadama, bet neįrodyta?

    Internete plačiai reklamuojami papildai ir vadinamosios kiaušidžių atjauninimo programos dažnai žada atitolinti menopauzę ar padidinti kiaušialąsčių atsargas. Tačiau patikimų klinikinių įrodymų, kad tokie papildai kaip kofermentas Q10, omega-3, antioksidantai ar DHEA galėtų realiai pakeisti menopauzės laiką, nėra, nors kai kuriais atvejais jie gali turėti įtakos bendrai savijautai.

    Fitoestrogenai, randami sojoje, raudonuosiuose dobiluose ar kai kuriose žolelėse, kartais padeda švelninti dalį simptomų, tačiau jų poveikis nėra prilygstantis organizmo estrogenams. Dėl to jie nelaikomi priemone, galinčia sustabdyti kiaušidžių senėjimo procesą.

    „Daug kas nori rasti būdą atitolinti menopauzę, tačiau dažniausiai realistiškiausias tikslas yra saugiai suvaldyti simptomus ir sumažinti ilgalaikes rizikas“, – pabrėžia sveikatos specialistai, vertindami dabartinius mokslo duomenis.

    Jei simptomai ryškiai blogina gyvenimo kokybę, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ginekologą ar endokrinologą ir aptarti individualų planą. Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos įrodymais pagrįstos priemonės, įvertinus naudą ir rizikas.

  • Stiuardesė įspėjo: šių miego pozų lėktuve venkite, jos gali baigtis traumomis ar infekcijomis

    Buvusi stiuardesė, aviacijoje dirbusi 14 metų, perspėja: ilguose skrydžiuose keleiviai dažnai renkasi patogumo ieškoti ten, kur prasideda realios rizikos. Pasak jos, kai kurios miego pozos lėktuve yra ne tik nepatogios, bet ir nesaugios bei nehigieniškos.

    Viena dažniausių klaidų, anot buvusios įgulos narės, yra bandymas miegoti ant salono grindų. Lėktuvų kiliminė danga per dieną patiria didžiulius keleivių srautus, ant jos patenka gėrimų, maisto likučių, nešvarumų nuo batų, todėl toks pasirinkimas gali baigtis odos sudirgimu ar infekcijomis.

    Ne mažiau svarbus argumentas yra sauga: ant grindų miegantis žmogus neturi prisisegęs saugos diržo. Staigi turbulencija ar netikėtas lėktuvo krypties pokytis gali sukelti smūgį į sėdynes, porankius ar keleivių vežimėlius, o tokios situacijos kartais įvyksta be ilgo įspėjimo.

    Kurios pozos pavojingiausios

    Buvusi stiuardesė taip pat pataria nemiegoti, nuleidus galvą į praėjimą. Tokiu atveju galvą ar pečius gali netyčia kliudyti praeinantys keleiviai, o įgula, aptarnaudama saloną, stumia sunkų vežimėlį, kuris siauruose praėjimuose turi mažai vietos manevrui.

    Dar viena dažna praktika, kurią ji vadina nehigieniška, yra miegas ant nuleisto staliuko ar „išsikėlus“ ant porankių. Staliukai ir porankiai yra vieni dažniausiai liečiamų paviršių salone, todėl remti veidą į tokią vietą, ypač ilgo skrydžio metu, nėra geras sumanymas.

    Be to, tokios pozos dažnai trukdo šalia sėdintiems žmonėms: riboja judėjimą, apsunkina galimybę išeiti į praėjimą, kelia konfliktų riziką. Ilguose skrydžiuose tai ypač aktualu, nes keleiviai dažniau keliasi, geria vandenį, eina į tualetą.

    Etiketas ir saugos taisyklės

    Kalbėdama apie patogumą, buvusi įgulos narė primena ir paprastą taisyklę: prieš staigiai atlošiant sėdynę verta įsitikinti, ar už nugaros sėdintis keleivis nevalgo ir nenaudoja staliuko. Kadangi staliukas pritvirtintas prie priekyje esančios sėdynės, staigus judesys gali išversti gėrimus ar maistą.

    Ji taip pat ragina nepalikti panaudotų servetėlių sėdynių kišenėse. Tokios atliekos apsunkina greitą salono tvarkymą, o keleiviams tai reiškia mažesnę švarą per kitą reisą.

    Tėvams patariama vengti sauskelnių keitimo ant nuleistų staliukų, nes tai higieniškai jautri vieta, kur kiti keleiviai vėliau deda maistą ar asmeninius daiktus. Tam lėktuvuose dažnai būna numatytos patogesnės vietos, pavyzdžiui, tualetuose įrengti pervystymo stalai.

    Kad skrydis būtų sklandesnis, ji rekomenduoja su savimi turėti lengvų užkandžių ir vandens, jei įmanoma, bei iš anksto įsikelti filmų ar serialų į savo įrenginį. Kartais dėl turbulencijos ar techninių priežasčių maitinimas atidedamas, o pramogų sistema gali neveikti, todėl pasiruošimas padeda išvengti streso.

    Galiausiai buvusi stiuardesė primena, kad griežtos taisyklės galioja ne tik keleiviams, bet ir įgulai: darbo metu ji privalo laikytis elgesio standartų, kurie užtikrina profesionalumą ir saugą. Todėl keleivių supratingumas ir elementari tvarka salone dažnai lemia, kiek komfortiškas bus visas skrydis.

  • Kodėl sviestas nuolat genda: šią klaidą daro milijonai ir ji kainuoja skonį bei pinigus

    Sviestas dažnai sugenda ne dėl prastos kokybės, o dėl netinkamo laikymo namuose. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinės rizikos yra oras, šiluma, šviesa ir kvapų įsigėrimas iš kitų produktų.

    Svieste palyginti mažai vandens, todėl bakterijoms daugintis sąlygos paprastai nėra palankios, ypač jei sviestas sūrus. Tačiau šiluma ir deguonis skatina riebalų oksidaciją, dėl kurios atsiranda kartus, senstelėjęs skonis ir nemalonus kvapas.

    Kur ir kaip laikyti sviestą

    Kambario temperatūroje sviestą galima laikyti trumpai, jei patalpa vėsi ir nėra tiesioginių saulės spindulių. Didžiausia klaida yra palikti jį atvirą arba originaliame popierėlyje, kuris praleidžia orą ir lengvai sugeria kvapus.

    Geriausia išeitis kasdieniam naudojimui yra sviestinėje su sandariu dangčiu, laikant atokiau nuo lango, viryklės ar orkaitės kaitros. Taip sviestas ilgiau išlieka minkštas, o rizika, kad jis prisigers pašalinių kvapų, smarkiai sumažėja.

    Ilgesniam laikymui patikimiausias pasirinkimas yra šaldytuvas, kur sviestas lėčiau oksiduojasi. Kad skonis nekistų, jį verta laikyti originalioje pakuotėje, o papildomai įdėti į sandarią dėžutę, ypač jei šaldytuve laikomi kvapnūs produktai.

    Kodėl sviestas ima gesti greičiau

    Jei sviestas laikomas šiltai, ant jo paviršiaus greičiau atsiranda pakitusio kvapo požymių, o kartais ir pelėsis, ypač jei sviestas dažnai liečiamas peiliu su kitų produktų likučiais. Tokia tarša į sviestinę atneša drėgmės ir maisto dalelių, kurios jau tampa palankesne terpe mikroorganizmams.

    Dar viena dažna problema yra laikymas šalia šilumos šaltinių arba vietoje, kur dieną keičiasi temperatūra. Nuolatiniai atšilimo ir atvėsimo ciklai blogina tekstūrą, spartina oksidaciją ir trumpina produkto „gero skonio“ laiką.

    Ką svarbu žinoti apie kiaušinius

    Kiaušinių laikymo taisyklės kitokios nei sviesto: juos saugiausia laikyti šaldytuve. Kiaušinio lukštas turi mikroskopinių porų, todėl jis gali sugerti kvapus ir būti jautresnis taršai, o kartoninė dėžutė padeda sumažinti šią riziką.

    Greitam šviežumo patikrinimui tinka vandens testas: jei kiaušinis skęsta ir guli ant dugno, jis paprastai dar šviežias. Jei jis kyla į viršų, tai ženklas, kad viduje padaugėjo oro, todėl tokį kiaušinį reikėtų vertinti atsargiau ir prieš naudojant įsitikinti kvapu bei išvaizda.

    Jei kiaušinius reikia išsaugoti ilgesniam laikui, praktiška išeitis yra juos išmušti, lengvai suplakti ir užšaldyti sandariame inde. Taip sumažinama maisto švaistymo rizika ir patogiau planuoti gaminimą.

  • Ekspertai įspėja: nuo 40-ies baltymų gali reikėti daugiau – štai kiek ir kodėl tai svarbu

    Baltymų poreikis su amžiumi gali didėti, o vien universali 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno svorio norma ne visada atspindi vyresnio amžiaus žmonių realius poreikius. Mitybos specialistai pabrėžia, kad po 40 metų daliai žmonių verta peržiūrėti racioną, ypač jei mažėja fizinis aktyvumas ar silpnėja raumenys.

    Dažnai minima kryptis yra tokia: iki maždaug 40 metų gali pakakti 0,8 gramo kilogramui, vėliau rekomendacijos neretai keliamos iki 1–1,2 gramo kilogramui, o vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, po 65 metų, kai kuriems prireikia ir daugiau. Tikslus kiekis priklauso nuo sveikatos būklės, aktyvumo, kūno sudėjimo ir to, ar žmogus siekia išlaikyti raumenų masę.

    Kodėl baltymai tampa svarbesni?

    Su amžiumi didėja sarkopenijos rizika, tai yra su amžiumi susijęs raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Tyrimuose dažnai nurodoma, kad po 30 metų raumenų masė vidutiniškai mažėja apie 3–5 proc. per dešimtmetį, o procesas gali paspartėti, jei žmogus mažai juda arba nesurenka pakankamai baltymų.

    Raumenų nykimas svarbus ne tik dėl išvaizdos ar sportinės formos. Jis siejamas su didesne griuvimų rizika, lėtesniu atsistatymu po traumų, prastesne pusiausvyra, mažesne ištverme ir bendru silpnumu, todėl mityba ir jėgos pratimai tampa viena svarbiausių prevencijos priemonių.

    „Raumenų netekimas yra natūrali senėjimo dalis, bet tinkamas baltymų kiekis ir jėgos treniruotės gali reikšmingai sulėtinti šį procesą“, – teigia mitybos specialistai.

    Kiek baltymų tai būtų praktiškai?

    Pavyzdžiui, 72 kilogramus sveriančiam žmogui 0,8 gramo kilogramui reikštų apie 58 gramus baltymų per dieną. Jei tikslas būtų 1–1,2 gramo kilogramui, dienos norma sudarytų maždaug 72–86 gramus.

    Svarbu ne tik bendras kiekis, bet ir pasiskirstymas per dieną, nes vyresniame amžiuje raumenų baltymų sintezė gali būti mažiau efektyvi. Dėl to dažnai rekomenduojama baltymus paskirstyti per kelis valgymus, o ne sukaupti vien vakarienei.

    Kokie produktai padeda surinkti normą?

    Praktiškai baltymų kiekį galima padidinti paprastais pasirinkimais. Pavyzdžiui, papildoma porcija graikiško jogurto, ankštinių ar tofu, keli kiaušiniai ar didesnė varškės porcija dažnai padeda priartėti prie tikslo be drastiškų dietos pokyčių.

    Gyvūninės kilmės baltymai laikomi visaverčiais, nes turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Augaliniai šaltiniai taip pat vertingi, nes kartu suteikia daugiau skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl subalansuotas derinimas dažnai laikomas geriausia strategija.

    Jei žmogus serga inkstų ligomis, turi kitų lėtinių būklių ar vartoja specifinius vaistus, baltymų didinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad raumenų išlaikymui vien baltymų neužtenka, didelę reikšmę turi reguliarūs jėgos pratimai ir pakankamas bendras energijos kiekis.

  • Grybai greitai virsta pavojinga gleive: 3 vietos, kur jų niekada nelaikykite

    Grybai yra viena greičiausiai gendančių šviežių produktų grupių, todėl netinkamai laikomi jie gali tapti slidūs, imti skleisti nemalonų kvapą ir tapti nesaugūs vartoti. Dažniausia bėda kyla tada, kai grybams trūksta oro cirkuliacijos ir kaupiasi drėgmė.

    Praktika rodo, kad svarbiausia taisyklė paprasta: grybams reikia sausesnės aplinkos ir galimybės kvėpuoti. Jei jie uždaromi sandariai arba paliekami vietoje, kur nuolat kaupiasi kondensatas, jų paviršius greitai pasidengia gleivėmis.

    Kaip laikyti, kad nesugestų

    Geriausia grybų laikymo taktika yra palikti juos sveikus ir laikyti šaldytuve taip, kad drėgmė nesikauptų ant paviršiaus. Tam dažniausiai tinka popierinis maišelis, kuris sugeria drėgmės perteklių ir tuo pačiu leidžia cirkuliuoti orui.

    Jei popierinio maišelio neturite, grybai gali būti suvynioti į popierinį rankšluostį. Kartais naudojamas ir plastikinis maišelis, tačiau jis neturi būti sandariai užrištas, kad viduje nesusidarytų šiltnamio efektas.

    Dažniausios laikymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra grybų laikymas parduotuviniame plastikiniame indelyje, ypač jei jis aptrauktas plėvele. Tokiu atveju viduje greitai susidaro kondensatas, o drėgmė tampa ideali terpe gleivėtumui ir greitesniam gedimui.

    Kita klaida yra grybų pjaustymas iš anksto, norint sutaupyti laiko gaminant. Supjaustyti grybai greičiau oksiduojasi, greičiau praranda tekstūrą ir daug sparčiau genda nei laikomi sveiki.

    Trečia problema yra daržovių stalčius šaldytuve, nes tai dažnai yra drėgniausia vieta. Uždaroje erdvėje drėgmė užsilaiko, todėl grybai greičiau sušlampa, tampa lipnūs ir praranda šviežumą.

    Ar plauti prieš laikymą?

    Prieš dedant į šaldytuvą geriau grybų neplauti, nes jie yra porėti ir sugeria vandenį tarsi kempinė. Dėl to vėliau jie greičiau patamsėja, suminkštėja ir ant paviršiaus gali atsirasti gleivių.

    Vietoje plovimo dažniausiai pakanka nuvalyti nešvarumus sausu popieriniu rankšluosčiu arba minkštu šepetėliu. Plauti patogiausia tik prieš pat gaminimą, kai vanduo nebeturės laiko paveikti jų struktūros.

    Jei grybai pradėjo skleisti rūgštų ar puvėsių kvapą, tapo slidūs, lipnūs, smarkiai patamsėjo ar atsirado pelėsio, jų vartoti nereikėtų. Tokie požymiai rodo, kad produktas prarado kokybę ir gali kelti riziką sveikatai.

  • Mila Nitič neteko 20 kg: prabilo apie „Ozempic“ ir šalutinius poveikius – įspėja nekartoti

    Ukrainos dainininkė Mila Nitič pasidalijo, kad per santykinai trumpą laiką atsikratė apie 20 kilogramų ir atvirai papasakojo, kas lėmė tokį pokytį. Pasak jos, svorio augimas prasidėjo po skaudžios asmeninės patirties, kai organizmą paveikė stresas ir hormonų disbalansas.

    Atlikėja teigė, kad tuo laikotarpiu svoris sparčiai didėjo ir perkopė 80 kilogramų ribą, o situaciją apsunkino ir polinkis į antrojo tipo diabetą. Dėl to ji nusprendė kreiptis į medikus, o ne bandyti spręsti problemą savarankiškai.

    Kas paskatino kreiptis į gydytojus?

    Pasak M. Nitič, organizmo pokyčiai po patirto sukrėtimo neapsiribojo vien svoriu, todėl reikėjo išsamių tyrimų ir specialistų priežiūros. Ji pabrėžė, kad savijauta keitėsi etapais, o kai kurie simptomai išryškėjo ne iš karto.

    „Vieną dieną supratau, kad drabužiai, kurie prieš savaitę vos užsisegė, tapo laisvi, ir atsirado labai aiškus jausmas, kad kažkas negerai“, – sakė Mila Nitič.

    „Ozempic“ ir pirmieji rezultatai

    Dainininkė teigė, kad medikai jai paskyrė „Ozempic“, kuris yra skirtas antrojo tipo diabeto gydymui, o daliai pacientų reikšmingai mažina apetitą. Anot jos, būtent šis vaistas padėjo numesti pirmuosius maždaug 15 kilogramų.

    Tačiau M. Nitič atviravo, kad susidūrė ir su nepageidaujamais reiškiniais, nes sumažėjęs alkio jausmas kartais virsdavo beveik visišku nenoru nei valgyti, nei gerti vandens. Ji pabrėžė, kad tokie preparatai gali būti vartojami tik prižiūrint medikams.

    Kodėl svarbi nuolatinė kontrolė?

    Atlikėja pasakojo, kad gydymo metu dozės buvo koreguojamos pagal rezultatus, kad svoris nekristų per greitai ir organizmas nepatirtų papildomo streso. Vėliau, anot jos, pasirinktas kitas gydymo variantas, padėjęs išlaikyti svorio kontrolę neprarandant visiško apetito.

    Ji taip pat teigė peržiūrėjusi mitybą, daugiau dėmesio skyrusi režimui ir bendram savijautos stebėjimui. Pastaraisiais metais panašūs vaistai plačiai aptarinėjami ir dėl svorio mažinimo, tačiau gydytojai nuolat kartoja, kad savarankiškas vartojimas be tyrimų ir priežiūros gali sukelti rimtų komplikacijų.

  • Victoria Beckham atskleidė plaukų paslaptį: pigus mikropluošto rankšluostis keičia viską

    Victoria Beckham atskleidė plaukų paslaptį: pigus mikropluošto rankšluostis keičia viską

    Victoria Beckham atskleidė netikėtai paprastą kasdienės plaukų priežiūros detalę, kuri, anot jos, realiai pagerino plaukų būklę. Interviu metu ji pasakojo, kad rutinoje atsirado mikropluošto rankšluostis, kurio kainos prasideda maždaug nuo 20 eurų.

    Pasak dizainerės, prie šio sprendimo ją paskatino ilgametis bičiulis ir plaukų stilistas Kenas Pavesas. Jis yra dirbęs su ne viena pasauline žvaigžde ir ne kartą rūpinosi Beckhamų šeimos įvaizdžiu.

    „Tai Kenas paskatino mane nusipirkti mikropluošto rankšluostį. Jis tiesiog švelnesnis plaukams, o dabar aš jį tikrai dievinu“, – sakė Victoria Beckham.

    Specialistai aiškina, kad tradiciniai frotiniai rankšluosčiai dažnai didina trintį, ypač kai plaukai šlapi ir pažeidžiamiausi. Dėl to gali labiau šiauštis plaukų kutikulė, atsirasti pasišiaušimas, didėti lūžinėjimo rizika, o agresyvus trynimas rankšluosčiu problemą dar labiau sustiprina.

    Mikropluoštas, priešingai, sugeria drėgmę efektyviau ir leidžia nusausinti plaukus švelniai, jų netrinant. Tai ypač aktualu turintiems banguotus ar garbanotus plaukus, taip pat tiems, kurie dažnai šviesina, dažo ar naudoja karščio formavimo prietaisus.

    Victoria Beckham teigė, kad šis rankšluostis tapo nuolatiniu jos kasdienybės atributu, kurį gerbėjai atpažįsta ir iš jos įrašų socialiniuose tinkluose. Ji pridūrė, kad iš pradžių jį rinkosi dėl patogumo, tačiau vėliau įsitikino, jog pokytis matomas ir plaukų išvaizdoje.

    Nors garsenybė turi galimybę naudotis brangiausiomis grožio priemonėmis, jos patarimas išlieka paprastas: mažiau trinties po plovimo, daugiau švelnumo ir kantrybės. Toks įprotis, kartu su saikinga šiluma džiovinant ir tinkamomis priemonėmis pagal plaukų tipą, gali duoti didesnį efektą nei spontaniški eksperimentai su agresyviomis procedūromis.