CP v2

Blog

  • Ne tik šventėms: krienai gali palengvinti virškinimą ir peršalimą, bet svarbu nepersistengti

    Krienai: daugiau nei priedas

    Krienai daugeliui siejasi su Velykų stalu, tačiau jų šaknis virtuvėje gali būti naudojama visus metus. Šis aitraus skonio augalas vertinamas ne tik dėl aromato, bet ir dėl biologiškai aktyvių medžiagų, kurios lemia aštrumą ir specifinį poveikį organizmui.

    Dažniausiai vartojama krienų dalis yra šaknis, o parduotuvėse ji randama šviežia, tarkuota stiklainiuose arba džiovinta kaip prieskonis. Aštrumas stipriausias šviežiai sutarkavus, nes tuomet išsiskiria lakūs junginiai, dirginantys nosies gleivinę ir akis.

    Ką krienai turi sudėtyje?

    Krienuose yra vitaminų ir mineralų, ypač išsiskiria vitaminas C, taip pat randama kalio, kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Vis dėlto svarbiausi krienų junginiai yra gliukozinolatai, kurie susmulkinus audinius skyla į izotiocianatus ir sukuria būdingą aštrumą.

    Būtent šie junginiai tiriami dėl antimikrobinio poveikio, o dalis laboratorinių tyrimų rodo, kad jie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą. Tačiau tai nereiškia, kad krienai gali pakeisti gydymą, ypač jei infekcijos simptomai stiprūs ar užsitęsę.

    Virškinimas, peršalimas ir skausmai

    Liaudies praktikoje krienai siejami su virškinimo skatinimu, nes aštrūs prieskoniai gali didinti seilių ir skrandžio sulčių sekreciją. Dėl to krienai dažnai pasirenkami prie riebesnių, sunkiau virškinamų patiekalų, tačiau jautresniems žmonėms jie gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą.

    Peršalimo sezonu krienai neretai vartojami dėl aitraus poveikio kvėpavimo takams: jie gali trumpam palengvinti nosies užgulimo pojūtį. Vis dėlto tai labiau simptominė pagalba, o esant aukštai temperatūrai, dusuliui ar stipriam gerklės skausmui verta kreiptis į gydytoją.

    Išoriškai šviežiai tarkuoti krienai kai kur naudojami kaip šildantis kompresas, tačiau čia svarbiausia atsargumas. Krienai gali dirginti odą ir sukelti nudegimą, todėl jų negalima laikyti ilgai, dėti ant pažeistos odos ar naudoti vaikams be specialisto patarimo.

    „Krienai gali būti vertingas prieskonis kasdienėje mityboje, tačiau aštrūs produktai labiausiai tinka saikingai ir atsižvelgiant į individualų jautrumą“, – sako mitybos specialistai.

    Kam krienai gali netikti?

    Saikingas vartojimas daugeliui yra saugus, tačiau krienų reikėtų vengti arba riboti, jei vargina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, gastritas, ryškus refliuksas. Aštrūs junginiai gali sustiprinti gleivinės dirginimą ir pabloginti savijautą.

    Taip pat atsargumo reikia žmonėms, kurie turi inkstų veiklos sutrikimų ar laikosi gydytojo paskirtos dietos, ribojančios dirginančius produktus. Jei vartojami vaistai ir kyla abejonių dėl sąveikų ar toleravimo, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien?

    Praktiškiausias būdas yra mažas kiekis prie mėsos, žuvies, kiaušinių ar ankštinių patiekalų, taip pat padažuose. Norint švelnesnio skonio, tarkuotus krienus galima maišyti su natūraliu jogurtu ar grietine, tačiau ir tuomet verta pradėti nuo mažo kiekio.

    Renkantis produktą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį: stiklainiuose esantys krienai dažnai turi acto, cukraus ir druskos, todėl skonis ir maistinė vertė gali skirtis. Šviežia šaknis suteikia intensyviausią aromatą, bet ją tarkuojant patartina gerai vėdinti patalpą.

  • Jogurtas po termino? Ekspertai atskleidė vieną žodį etiketėje, kuris keičia viską

    Data ant jogurto pakuotės daugeliui tampa automatiniu signalu išmesti produktą, ypač kai kalbama apie pieno gaminius. Tačiau ne visos datos reiškia tą patį, o viena etiketės formuluotė dažnai nurodo ne saugumą, o kokybę.

    Europos Sąjungoje naudojamos dvi skirtingos nuorodos: minimalus tinkamumo vartoti terminas ir tinkamumo vartoti terminas. Jogurtas dažniausiai žymimas minimalios trukmės data, kuri lietuviškai atitinka „geriausias iki“ principą: gamintojas garantuoja skonį, kvapą ir konsistenciją iki nurodytos dienos.

    Pasibaigus minimalios trukmės datai produktas nebūtinai tampa nesaugus, jei buvo laikomas tinkamai ir pakuotė nepažeista. Jogurte esančios gyvos bakterijų kultūros ir natūralus rūgštingumas sudaro mažiau palankią terpę gedimą sukeliančioms bakterijoms, todėl nedideli kokybės pokyčiai gali pasireikšti anksčiau nei reali rizika.

    Svarbiausia taisyklė tokiais atvejais yra įvertinti produktą pojūčiais. Jei atsirado pelėsis, neįprastas kartumas, nemalonus kvapas, dujėjimas, ryškiai pakitusi tekstūra ar išsipūtusi pakuotė, tokio jogurto vartoti nereikėtų.

    Visai kita situacija, kai ant produkto nurodyta, kad jį būtina suvartoti iki konkrečios dienos. Toks ženklinimas taikomas greitai gendantiems produktams, kurių mikrobiologinė rizika po termino pabaigos gali reikšmingai padidėti, todėl šios datos ignoruoti nerekomenduojama.

    Maisto švaistymas išlieka opi problema visoje Europoje, o namų ūkiuose dažnai išmetami dar vartoti tinkami produktai vien dėl neteisingai suprastos datos. Paprasti įpročiai, tokie kaip senesnių pakuočių pastūmimas į lentynos priekį ir pirkinių planavimas, padeda sumažinti atliekas ir išlaidas.

    Jei jogurto artėja daugiau, nei spėjate suvalgyti, jį galima panaudoti gaminant: padažams, šaltoms sriuboms, marinavimui ar tešlai. Taip išnaudojamas produktas, o virtuvėje sumažėja nereikalingų nuostolių.

  • Traškūs česnako žiedkočiai: kodėl verta skinti birželį ir kaip skaniai paruošti keptuvėje

    Jei auginate česnakus darže, antra birželio pusė dažnai būna geriausias metas nuskinti česnako žiedkočius, dar vadinamus strėlėmis. Tai ilgi, žali stiebai, išaugantys iš česnako galvutės, o virtuvėje jie vertinami dėl traškumo ir švelnesnio, ne tokio aštraus skonio nei skiltelės.

    Žiedkočių skynimas svarbus ne tik dėl derliaus virtuvei. Pašalinus žiedynus augalas mažiau energijos skiria žydėjimui ir sėkloms, todėl dažnai išauga stambesnės galvutės. Žiedkočius galima nulaužti rankomis arba nupjauti žirklėmis, patogiau tai daryti su pirštinėmis dėl intensyvaus kvapo.

    Česnako žiedkočiuose yra sieros junginių, kurie siejami su antimikrobinėmis savybėmis, taip pat antioksidantų. Mitybos specialistai primena, kad česnakų grupės daržovės vertinamos dėl biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ir uždegiminių procesų kontrolės.

    Šiuose stiebuose taip pat aptinkama vitaminų ir mineralų, tarp jų vitamino C, kai kurių B grupės vitaminų, kalio bei magnio. Nors tikslus kiekis priklauso nuo veislės ir auginimo sąlygų, žiedkočiai laikomi maistinga sezonine daržove, kuri papildo racioną skaidulomis.

    Virtuvėje žiedkočius lengviausia panaudoti kaip žalią pagardą: smulkiai supjaustyti ir berti ant sumuštinių, į salotas ar varškės užtepėles. Jie tinka ir kaip aromatinga alternatyva svogūnui, kai norisi ryškesnio, bet ne per aštraus skonio.

    Vienas paprasčiausių būdų juos paruošti yra trumpai pakepinti keptuvėje su sviestu arba alyvuogių aliejumi. Pakanka kelių minučių, kad suminkštėtų, bet išliktų traškūs, o toks priedas dera su kiaušiniene, daržovių troškiniais ar makaronais.

    Dar viena išeitis yra trumpai apvirti pasūdytame vandenyje apie 5–7 minutes ir patiekti su sviestu bei sėklomis. Taip paruošti žiedkočiai savo tekstūra primena šparagines pupeles, todėl neretai tampa lengvu sezoniniu garnyru.

    Jei norisi pasiruošti atsargų, žiedkočius galima susmulkinti ir išdžiovinti, o vėliau naudoti kaip prieskonį sriuboms ir padažams. Populiarėja ir naminis pesto: žiedkočiai sutrinami su alyvuogių aliejumi, riešutais, kietuoju sūriu ir druska, o gauta masė tinka prie duonos, makaronų ar grilio patiekalų.

    Svarbu prisiminti, kad česnakai ir jų žalios dalys kai kuriems žmonėms gali dirginti skrandį, ypač valgant didesniais kiekiais. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar turite virškinimo jautrumą, dėl didesnių česnakinių daržovių kiekių verta pasitarti su gydytoju.

  • Tauragės savivaldybė kompensuos darbdaviams algas už vasarą įdarbintus moksleivius: ką svarbu žinoti

    Tauragės rajono savivaldybė primena darbdaviams apie galimybę susigrąžinti dalį išlaidų, patirtų vasaros metu įdarbinant moksleivius ir studentus. Priemonė skirta skatinti jaunimo užimtumą, padėti įgyti pirmosios darbo patirties ir mažinti sezoninį nedarbą.

    Kompensacija taikoma, jei vasarą buvo įdarbinti 14–23 metų jaunuoliai. Savivaldybė nurodo, kad kompensuojama iki 50 proc. minimaliosios mėnesinės algos dydžio, todėl reali grąžinama suma priklauso nuo įdarbinimo trukmės, darbo krūvio ir kitų sutarties sąlygų.

    Kas gali pretenduoti į kompensaciją?

    Į kompensaciją gali pretenduoti darbdaviai, kurie vasaros laikotarpiu teisėtai įdarbino moksleivius ar studentus ir už juos mokėjo darbo užmokestį bei privalomas įmokas. Praktikoje tokios priemonės dažniausiai orientuotos į tai, kad jaunuoliai dirbtų pagal darbo sutartį, o darbdavys turėtų visus įdarbinimą ir atsiskaitymą pagrindžiančius dokumentus.

    Darbdaviams verta iš anksto pasitikrinti, ar visi dokumentai tvarkingi, nes kompensacijų administravime dažniausiai vertinami aiškūs kriterijai: įdarbinimo faktas, atlygio išmokėjimas, sutarties atitikimas teisės aktams ir prašymo pateikimas laiku. Jei kyla klausimų dėl tinkamumo, saugiausia pasikonsultuoti su savivaldybės atsakingu specialistu.

    Kada ir kaip pateikti prašymą?

    Prašymus dėl kompensacijos skyrimo kartu su reikalingais dokumentais savivaldybė kviečia pateikti rugsėjo 1–15 dienomis. Dokumentai priimami elektroniniu paštu, todėl darbdaviams svarbu pasirūpinti, kad visi priedai būtų pateikti vienu laišku ir būtų lengvai patikrinami.

    Savivaldybė taip pat atkreipia dėmesį, kad prašymų teikimo terminas yra trumpas, todėl rekomenduojama dokumentus susiruošti iš anksto. Tai ypač актуalu įmonėms, kurios vasaros sezono metu įdarbino daugiau jaunuolių ar turėjo kelių mėnesių darbo laikotarpius.

    Kodėl ši priemonė svarbi vasarą?

    Vasaros įdarbinimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į darbo rinką, nes suteikia jaunuoliams praktinių įgūdžių, supratimą apie atsakomybę ir finansinį raštingumą. Darbdaviams tai galimybė lanksčiau planuoti sezono darbų apimtis, o kompensacija mažina dalį finansinės rizikos, susijusios su pradedančių darbuotojų apmokymu.

    Dėl konkrečių programos sąlygų, reikalingų dokumentų ir konsultacijų savivaldybė nurodo kontaktinį asmenį Aušrą Stankienę. Darbdaviams patariama kreiptis iškart, jei kyla neaiškumų dėl reikalavimų ar pateikiamų priedų.

  • Tauragės rajone startuoja melioracijos rekonstrukcija: 472 000 eurų prastos būklės grioviams ir tiltams

    Tauragės rajone startuoja melioracijos rekonstrukcija: 472 000 eurų prastos būklės grioviams ir tiltams

    2026 metais balandžio 27 dieną Tauragės rajono savivaldybės administracija pasirašė sutartį dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių rekonstravimo. Projektui numatyta skirti 472 000 eurų valstybės biudžeto lėšų.

    Savivaldybė nurodo, kad dalies magistralinių griovių, pralaidų ir tiltų techninė būklė jau nebeatitinka poreikių. Dėl to melioracijos sistema ne visuomet užtikrina patikimą vandens nuvedimą, o tai tiesiogiai veikia žemės ūkio darbus ir žemės naudmenų sausinimą.

    Pagal pateiktus duomenis, Tauragės rajone esančių valstybei priklausančių magistralinių griovių nusidėvėjimas siekia 91,05 proc., o pralaidų – 73,53 proc. Tokie skaičiai reiškia ne tik didesnę gedimų ir avarinių situacijų riziką, bet ir dažnesnius užmirkimus po intensyvesnių kritulių.

    Projekte numatyta rekonstruoti 7,8 kilometro magistralinių griovių, sutvarkyti 11 pralaidų ir atnaujinti 2 tiltus. Darbai planuojami Mažonų, Žygaičių ir Tauragės seniūnijų teritorijose.

    Techninį darbo projektą rengia bendrovė „Aplinkos inžinierių grupė“, o dokumentus savivaldybei planuojama pateikti iki 2026 metais birželio 30 dienos. Nuo projektinių sprendinių ir suderinimų priklausys tikslūs darbų terminai bei tai, kaip bus organizuojami laikini eismo ar privažiavimo ribojimai remonto vietose.

    Ekspertai pabrėžia, kad melioracijos infrastruktūra daugelyje Lietuvos regionų yra senstanti, o jos atnaujinimas tampa vis aktualesnis dėl dažnėjančių ekstremalių kritulių epizodų ir ilgesnių drėgnų periodų. Tokie projektai paprastai siejami su dviem tikslais: sumažinti užmirkimų žalą ūkiams ir užtikrinti, kad vandens nuvedimas būtų efektyvus tiek pavasarį, tiek liūčių metu.

  • Saldus kvapas užlieja sodą: šis krūmas dažnai painiojamas su jazminu, bet auginti paprasčiau

    Saldus kvapas užlieja sodą: šis krūmas dažnai painiojamas su jazminu, bet auginti paprasčiau

    Birželį daugelis sodų prisipildo saldaus aromato, kuris daugeliui primena vasaros atostogas. Dažnai manoma, kad taip kvepia jazminas, tačiau Lietuvos kiemuose kur kas dažniau žydi daržinis jazminas, lietuviškai vadinamas kvapusiuoju jazminaičiu.

    Jazminaitis (Philadelphus coronarius) yra hortenzijinių šeimos krūmas, įprastai užaugantis iki 2–3 metrų. Jo didžiausia puošmena – balti, maždaug 3 centimetrų skersmens žiedai kekėse, o kvapas juntamas ne tik šalia krūmo, bet ir kelių metrų atstumu.

    Šio augalo aromatas dažnai apibūdinamas kaip jazminą primenantis saldumas, papildytas medaus ir citrusų natomis. Būtent dėl to angliškai jis neretai vadinamas „mock orange“ – tai užuomina į apelsiną primenantį kvapą, nors su citrusais augalas botaniškai nesusijęs.

    Ne jazminas, o jazminaitis

    Nors pavadinimai panašūs, jazminas ir jazminaitis – skirtingi augalai, kurių priežiūra smarkiai skiriasi. Jazminaitis yra lauko krūmas, pakankamai atsparus šalčiui ir tinkantis mūsų klimatui, todėl sodybose ir miestuose jis auga be didelių pastangų.

    Tuo metu tikrasis jazminas dažniausiai yra šilumamėgis vijoklis, kilęs iš šiltesnių regionų. Lietuvoje jis dažniau auginamas vazonuose ir pernešamas į patalpas, nes jam reikalingos švelnesnės žiemos ir pastovesnė šiluma.

    Kada ir kur jis kvepia stipriausiai?

    Jazminaitis paprastai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos, o žydėjimo trukmė dažniausiai siekia 2–4 savaites – viskas priklauso nuo orų. Šiltomis dienomis krūmas gali tiesiog apsipilti žiedais, o aromatas tampa ypač intensyvus.

    Stipriausiai jis kvepia vakare po šiltos dienos, todėl vieta sode turi reikšmę. Jei kvapas jums svarbiausia, verta sodinti ten, kur dažniau vaikštote arba kur atidaromi langai, kad aromatas patektų ir į namus.

    Daugiau saulės dažniausiai reiškia gausesnį žydėjimą ir stipresnį kvapą. Giliame pavėsyje krūmas paprastai pražysta kukliau, todėl ir aromatas būna silpnesnis.

    Priežiūra paprasta, bet keli niuansai svarbūs

    Jazminaitis laikomas vienu lengviau auginamų dekoratyvinių krūmų: jam dažniausiai tinka įprasta sodo žemė. Įsitvirtinę, senesni krūmai gana gerai pakelia sausras, tačiau užsitęsęs drėgmės trūkumas gali sumažinti žydėjimą.

    Tręšimas nėra būtinas, bet pavasarį gali padėti kompostas arba trąšos žydintiems augalams. Svarbiausia taisyklė dėl genėjimo – jazminaitis žydi ant praėjusių metų ūglių, todėl jį geriausia kirpti iškart po žydėjimo, kad kitais metais nepritrūktų žiedinių šakelių.

    Ligos ir kenkėjai dažniausiai nekelia didelių problemų, tačiau kartais pasitaiko lapų dėmėtligė ar miltligė. Iš kenkėjų galimi amarai ar voratinklinės erkės, ypač sausais ir karštais laikotarpiais.

    Renkantis veislę verta atkreipti dėmesį, kad ne visos jazminaičių atmainos kvepia vienodai intensyviai. Praktinis patarimas paprastas: jei įmanoma, sodinuką rinkitės žydintį, kad kvapą įvertintumėte dar prieš įsigydami.

  • Veja pagunda nupjauti per trumpai: viena taisyklė lemia, ar veja bus tanki ir žalia

    Veja pagunda nupjauti per trumpai: viena taisyklė lemia, ar veja bus tanki ir žalia

    Tankiai sužaliavusi veja nėra sėkmės reikalas: net kokybiškos sėklos nepadės, jei žolė bus pjaunama netinkamai. Dažniausia klaida – noras viską atlikti „iš karto“, nupjaunant per daug, arba pjaunant netinkamu metu.

    Reguliarus pjovimas skatina žolę šakotis, tankėti ir formuoti stipresnę šaknų sistemą. Dėl to veja geriau atlaiko mindymą, sausrą, o piktžolėms lieka mažiau vietos įsitvirtinti.

    Per aukšta, „peraugusi“ žolė pradeda silpninti apatinę augalo dalį, veja atrodo netvarkinga ir išretėja. Kita kraštutinė klaida – per dažnas ir per trumpas pjovimas, kai žolynas patiria stresą, greičiau džiūsta ir atsiranda plikų plotų.

    Auksinė vienos trečiosios taisyklė

    Svarbiausias principas paprastas: per vieną pjovimą nereikėtų pašalinti daugiau nei vienos trečiosios žolės aukščio. Taip augalas greičiau atsistato, o veja išlieka vienodo tankumo ir spalvos.

    Daugelyje kiemų optimalu palikti maždaug 4–6 centimetrų aukščio žolę. Karščių metu verta pjauti aukščiau, apie 6–8 centimetrus, nes ilgesni stiebeliai geriau saugo dirvos drėgmę ir šaknis nuo perkaitimo.

    Kada geriausia pjauti veją?

    Geriausia rinktis sausą dieną ir vidutinę temperatūrą, o pjovimą planuoti ryte, kai nudžiūsta rasa, arba vėlyvą popietę. Pjaunant per kaitrą žolė papildomai alinasi, o dirva greičiau praranda drėgmę.

    Pjovimo dažnis priklauso nuo augimo tempo: pavasarį ir vasaros pradžioje dažnai prireikia pjauti maždaug kartą per savaitę. Sausros metu augimas sulėtėja, todėl intervalai natūraliai ilgėja, tačiau principas dėl vienos trečiosios išlieka svarbiausias.

    Ar galima pjauti šlapią žolę?

    Šlapios vejos geriau nepjauti: drėgni stiebeliai būna sunkesni, todėl pjūvis dažnai gaunasi nelygus, o pati veja praranda estetinį vaizdą. Be to, šlapia žolė linkusi kauptis po vejapjove, apsunkina darbą ir didina įrenginio dėvėjimąsi.

    Jei po lietaus norisi kuo greičiau sutvarkyti kiemą, verta palaukti, kol veja bent iš dalies pradžius. Tai paprastas žingsnis, kuris padeda išvengti netolygaus pjovimo ir sumažina riziką, kad veja vėliau gels ar retės.

  • Kiniškas česnakas dažnai klaidina: šie požymiai išduoda kilmę ir kokybę parduotuvėje

    Kiniškas česnakas dažnai klaidina: šie požymiai išduoda kilmę ir kokybę parduotuvėje

    Česnakas virtuvėje vertinamas dėl ryškaus aromato ir skonio, o liaudies medicinoje dažnai siejamas su pagalba peršalus. Vis dėlto pirkėjai ne visada aiškiai mato, iš kur česnakas atkeliavo, todėl neretai į krepšelį patenka importuotas, o ne vietinis produktas.

    Didžiausias skirtumas dažniausiai juntamas ne tik skonyje. Importuotas česnakas paprastai keliauja ilgiau, ilgiau sandėliuojamas, todėl dalis aromatinių medžiagų per laiką silpsta, o galvutės neretai būna apdorotos taip, kad atrodytų dailesnės ir ilgiau negestų.

    Renkantis verta pradėti nuo ženklinimo. Pagal Europos Sąjungos taisykles ant fasuotų daržovių pakuočių turi būti nurodyta kilmės šalis, o prekiaujant sveriamomis daržovėmis informacija apie kilmę turi būti pateikta prie prekės aiškiai matomoje vietoje.

    Yra ir praktinių požymių, kurie padeda apsispręsti vietoje. Vietinis česnakas dažniau turi ryškesnį, aštresnį kvapą, jo skiltelės paprastai būna nevienodo dydžio, o luobelė gali būti šiek tiek netolygi ir ne tokia „parodinė“.

    Importuotas česnakas neretai atrodo itin vienodas, baltas, galvutės būna kietos ir tarsi „sausai“ švarios, o daigumo požymių ilgą laiką nematyti. Vien išvaizda dar negarantuoja prastesnės kokybės, tačiau tai signalas atidžiau patikrinti kilmę ir šviežumą.

    Perkant pravartu įvertinti ir laikymo sąlygas. Jei galvutės drėgnos, su minkštomis vietomis, pelėsio pėdsakais ar stipriu, neįprastai rūgščiu kvapu, jų geriau vengti, nes tai rodo gedimą, nepriklausomai nuo kilmės šalies.

    Jei norisi intensyvesnio skonio patiekaluose, daugeliui pirkėjų pasiteisina sezoniškumas: vietinis česnakas dažniausiai būna aromatingiausias netrukus po derliaus nuėmimo, kai jis mažiau laiko praleidęs sandėliavime. Tuo metu verta stebėti ne reklaminius užrašus, o aiškiai nurodytą kilmės šalį.

  • Pamirškite chemiją: saugūs purškalai vaismedžiams, po kurių amarai tiesiog dingsta

    Pamirškite chemiją: saugūs purškalai vaismedžiams, po kurių amarai tiesiog dingsta

    Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje soduose dažnai suaktyvėja amarai – smulkūs kenkėjai, kurie siurbia sultis iš jauniausių ūglių ir lapų. Jie puola ne tik gėles ar daržoves, bet ir vaismedžius, o uždelsta reakcija gali baigtis prastesniu derliumi.

    Amarų protrūkius dažniau skatina šilti orai, didesnė oro drėgmė ir vėjas, padedantis jiems greičiau plisti. Riziką didina ir per gausus azoto trąšų naudojimas, nes jauni, sultingi lapai amarams tampa lengvu grobiu.

    Amarai silpnina augalą, lapai pradeda garbanotis, deformuojasi, jaunų ūglių augimas lėtėja. Dar viena problema – šie kenkėjai gali platinti augalų virusines ligas, todėl svarbu augalus apžiūrėti reguliariai ir veikti iškart pastebėjus pirmuosius židinius.

    Švelnus muilo purškalas

    Vienas paprasčiausių būdų – purškalas su ūkišku muilu. Viename litre vandens ištirpinkite vieną valgomąjį šaukštą tarkuoto ūkiško muilo, gerai išmaišykite ir supilkite į purkštuvą.

    Purškiant svarbiausia sudrėkinti apatinę lapų pusę, nes ten amarai dažniausiai slepiasi. Šis tirpalas veikia mechaniškai: silpnina kenkėjų dangalą ir apsunkina jų judėjimą, o esant gausesniam užkrėtimui procedūrą verta pakartoti po kelių dienų.

    Česnakas ir dilgėlės

    Kitas variantas – česnako užpilas, kuris amarams veikia atbaidančiai. Keletą skiltelių česnako sutrinkite, užpilkite vienu litru karšto vandens ir palaikykite apie parą tamsesnėje vietoje, tada nukoškite ir purkškite augalus.

    Dar dažnai naudojamas dilgėlių raugas. Dilgėlių lapus užpilkite nedideliu kiekiu vandens ir palikite kelioms dienoms, kol prasidės fermentacija, o tuomet skystį praskieskite santykiu 1:10 ir purkškite augalus.

    Norint išvengti klaidų, purkšti geriausia anksti ryte arba vakare, kai saulė nebekaitri, o lapai neįkaitę. Jei amarų ypač daug, o natūralios priemonės nepadeda, verta pasitarti su specialistais dėl augalų apsaugos priemonių ir taikymo laiko.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.