Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną, tikėtina, vėl didins palūkanų normas. Rinkos dalyviai beveik neabejoja, kad indėlių palūkanų norma kils 0,25 proc. punkto iki 2,5 proc.
Vis dėlto šis sprendimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš antraščių. Dilema slypi ne tiek klausime, ar ECB kels normas, kiek kodėl tai daroma ir ar argumentai atlaiko ekonominių rodiklių patikrą.
Infliaciją kelia ne viskas
Euro zonoje rugpjūtį metinė infliacija pasiekė 3,3 proc., palyginti su 2,9 proc. liepą. Didžiausias šuolio veiksnys buvo energija: energijos kainų augimas paspartėjo iki 14,3 proc., kai mėnesiu anksčiau siekė 10,3 proc.
Tuo pat metu bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, mažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,5 proc. Tai signalas, kad kainų spaudimas ekonomikos viduje silpnėja, o bendrą rodiklį į viršų daugiausia stumia energetikos šokas.
Paslaugų infliacija, kuri paprastai jautriausiai reaguoja į atlyginimus ir vidaus paklausą, taip pat smuko iki 3,0 proc. nuo 3,3 proc. Ekonomistų vertinimu, tai rodo ribotus vadinamuosius antrinius efektus, kai brangi energija ima kelti beveik visų prekių ir paslaugų kainas.
Kodėl sprendimas tapo nepatogus
ECB palūkanas pirmą kartą per trejus metus pakėlė birželio 11 dieną, indėlių normą padidindamas nuo 2,0 proc. iki 2,25 proc. Liepą palūkanos buvo paliktos nepakeistos, tačiau ECB vadovė Christine Lagarde signalizavo, kad rugsėjį tikėtinas naujas griežtinimas.
Problema ta, kad pinigų politika tiesiogiai nepašalina energijos pasiūlos sutrikimų ir geopolitinių rizikų, kurios ir kelia didžiąją dalį spaudimo kainoms. Griežtesnės palūkanos mažina kreditavimą ir paklausą, tačiau energijos kainų šoką jos slopina tik netiesiogiai ir dažnai su laiko vėlavimu.
ECB ekonomistai neseniai paskelbė analizę, kurioje nurodė, kad nepalankūs energijos pasiūlos veiksniai, susiję su geopolitine įtampa, sudarė apie 90 proc. energijos infliacijos kilimo nuo sausio iki gegužės.
„Šį kartą dominuoja energijos pasiūlos šokas, o paklausos ir viešosios politikos stimulai vaidina mažesnį vaidmenį“, – rašė ECB ekonomistai.
Kita svarbi detalė yra nevienodas infliacijos vaizdas skirtingose šalyse. Rugpjūtį metinė infliacija Ispanijoje siekė 4,5 proc., Vokietijoje 2,9 proc., Prancūzijoje 2,7 proc., nors visoms taikoma ta pati bendra palūkanų norma.
Rizika ekonomikai ir valiutai
Euro zonos ekonomika pastaraisiais mėnesiais pasirodė atsparesnė, nei buvo prognozuota, tačiau tai nereiškia, kad augimas tapo tvirtas. Didesnės palūkanos gali papildomai slopinti investicijas ir vartojimą, ypač jei energijos šokas pats savaime mažina namų ūkių perkamąją galią.
Rinkose šis žingsnis dažnai apibūdinamas kaip atsargumo arba draudimo palūkanų kėlimas, kai siekiama užkirsti kelią infliacijos lūkesčių išsikraipymui. Tačiau net ir pakėlus iki 2,5 proc., indėlių norma būtų intervale, kurį pats ECB yra įvardijęs kaip artimą neutraliai politikai.
Sprendimui svarbi ir tarptautinė palūkanų aplinka. JAV Federalinis rezervų bankas ir Japonijos centrinis bankas rugsėjį taip pat svarstys tolesnius žingsnius, o skirtingos kryptys gali paveikti euro kursą.
Jei JAV palūkanos kiltų, o ECB susilaikytų, doleris galėtų stiprėti euro atžvilgiu. Silpnesnis euras paprastai padeda eksportuotojams, tačiau kartu brangina importą, o energijos žaliavos tarptautinėse rinkose dažnai įkainojamos doleriais, tad tai gali sustiprinti būtent tą infliacijos dalį, kuri šiuo metu yra jautriausia.
Todėl ECB, tikėtina, sieks suderinti du tikslus: parodyti ryžtą infliacijos atžvilgiu, bet kartu vengti per didelio ekonomikos stabdymo, kai bendrą kainų augimą daugiausia lemia energijos pasiūlos šokai.
