Blog

  • Bundibugyo ebolos protrūkis Konge: ką svarbu žinoti apie virusą ir kodėl vakcina dar ne išeitis

    Bundibugyo ebolos protrūkis Konge: ką svarbu žinoti apie virusą ir kodėl vakcina dar ne išeitis

    Kongo Demokratinėje Respublikoje plintant retai ebolos atmainai, vadinamai Bundibugyo virusu, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sukvietė ekspertus įvertinti galimus gydymo būdus ir vakcinų kandidatus. PSO teigimu, protrūkis auga greičiau nei atsako priemonės, o tai didina riziką sveikatos sistemai ir vietos bendruomenėms.

    Skirtingai nei geriau žinomos ebolos atmainos, Bundibugyo virusas pasaulyje fiksuotas rečiau, todėl klinikinė patirtis ir specifinių priemonių pasiūla yra ribota. Vietos institucijos įtaria, kad protrūkis galėjo pareikalauti daugiau nei 200 gyvybių, tačiau tokie skaičiai paprastai tikslinami, kai gerėja diagnostika ir atsekamumas atokiose teritorijose.

    „Tai rimta, ir jūs nusipelnėte tai išgirsti aiškiai. Nors Bundibugyo virusui nėra specifinio gydymo, kartu galime daug padaryti, kad sustabdytume plitimą ir išgelbėtume gyvybes“, – rašė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus laiške Kongo Demokratinės Respublikos gyventojams.

    Kas yra Bundibugyo virusas?

    Bundibugyo virusas yra viena iš ortoebolavirusų grupės atmainų, galinčių sukelti ligą žmonėms. Jis pirmą kartą identifikuotas 2007 metais, o ankstesni riboto masto protrūkiai rodo, kad ši atmaina vidutiniškai gali būti mažiau mirtina nei kai kurios kitos ebolos atmainos, tačiau vis tiek kelia didelę grėsmę.

    PSO nurodo, kad inkubacinis laikotarpis paprastai trunka nuo 2 iki 21 dienos. Užkrečiamumas dažniausiai prasideda tik atsiradus simptomams, tačiau būtent ankstyvieji požymiai sukelia daugiausia painiavos, nes jie nėra specifiniai.

    Pirmieji simptomai dažnai primena kitas infekcijas: karščiavimą, didelį nuovargį, raumenų skausmus, galvos skausmą, gerklės perštėjimą. Tokia klinika gali lemti vėlyvesnį atpažinimą, ypač jei trūksta testavimo galimybių, o pacientai į gydymo įstaigas patenka pavėluotai.

    Kaip plinta ir kas rizikuoja labiausiai?

    Virusas plinta artimo kontakto metu per sergančio ar mirusio žmogaus kūno skysčius, įskaitant kraują, prakaitą, išmatas ar vėmalus. Dėl to didesnę riziką patiria sveikatos priežiūros darbuotojai, artimieji, slaugantys sergančiuosius, ir tie, kurie dalyvauja laidojimo apeigose, jei nesilaikoma saugaus laidojimo procedūrų.

    Ankstesniuose Bundibugyo protrūkiuose, fiksuotuose Ugandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje 2007 ir 2012 metais, mirtingumo rodikliai, remiantis PSO apžvalgomis, siekė maždaug 30–50 proc. Vis dėlto realūs rodikliai gali skirtis priklausomai nuo sveikatos paslaugų prieinamumo, ankstyvos diagnostikos ir infekcijų kontrolės priemonių.

    Kodėl vakcina dar ne greitas sprendimas?

    Šiuo metu nėra licencijuotų gydymo vaistų ar vakcinų, kurios būtų specialiai patvirtintos Bundibugyo viruso prevencijai ar gydymui. PSO praneša identifikavusi kelis perspektyvius kandidatinius produktus ir siekia, kad jie būtų įvertinti klinikiniuose tyrimuose, bendradarbiaujant su Kongo Demokratinės Respublikos ir Ugandos vyriausybėmis.

    Nepriklausomi ekspertai klinikinių tyrimų prioritetu įvardijo kelias kryptis: antikūnų terapijas, kurias kuria „Mapp Biopharmaceutical“ ir „Regeneron“, taip pat antivirusinį vaistą remdesivir, siejamą su „Gilead Sciences“. Dalis šių priemonių kurta kitoms ebolos atmainoms, todėl būtina patikrinti, ar jos pakankamai veiksmingos būtent Bundibugyo atveju.

    Tarp vakcinų kandidatų PSO ekspertai mini vienos dozės rVSV Bundibugyo vakciną, kurią vysto Tarptautinė AIDS vakcinos iniciatyva, tačiau iki klinikinių tyrimų starto gali prireikti maždaug 7–9 mėnesių. Kitas kandidatas, ChAdOx1 Bundibugyo, kuriamas Oksfordo universiteto ir „Serum Institute of India“, teoriškai galėtų būti parengtas vertinti per 2–3 mėnesius, bet papildomi duomenys, įskaitant tyrimus su gyvūnais, vis dar laikomi būtinais.

    Kol specifinės vakcinos ir gydymas nėra parengti praktiniam naudojimui, sveikatos institucijos remiasi priemonėmis, kurios ebolos protrūkiuose taikomos dešimtmečiais. Tai apima aktyvią epidemiologinę priežiūrą, greitą testavimą ir diagnozę, kontaktų atsekimą, pacientų izoliavimą ir slaugą, infekcijų prevenciją gydymo įstaigose, bendruomenių informavimą bei saugų ir orų mirusiųjų laidojimą.

  • Prancūzija tiria pranešimus apie Gazos flotilės aktyvistų žeminimą ir smurtą sulaikant

    Prancūzija tiria pranešimus apie Gazos flotilės aktyvistų žeminimą ir smurtą sulaikant

    Prancūzija pradeda tyrimą dėl pranešimų, kaip buvo elgiamasi su jos piliečiais, sulaikytais Gazos kryptimi plaukusioje flotilėje. Apie tai paskelbė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Noël Barrot, nurodęs, kad informacija perduota teisingumo institucijoms.

    Tyrimas inicijuotas po pranešimų, kad sulaikymo metu aktyvistai galėjo patirti žeminimą, smurtą ir kitokį netinkamą elgesį. Pasak ministro, sprendimas priimtas remiantis Prancūzijos generalinio konsulo Turkijoje parengta ataskaita.

    „Remdamasis ataskaita, kurios paprašiau iš mūsų generalinio konsulo Turkijoje, kurioje aprašomas seksualinis smurtas, šaltis, mušimas ir pakartotinis Prancūzijos piliečių žeminimas, nusprendžiau kreiptis į prokuratūrą“, – sakė Jean-Noël Barrot.

    Ministras pabrėžė, kad kreipimasis atliktas pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso nuostatas, numatančias pareigą valstybės pareigūnams informuoti prokuratūrą apie galimus nusikaltimus. Tolimesni veiksmai priklausys nuo prokurorų sprendimų ir surinktų faktų.

    Raginimai ES reaguoti

    Ši tema įgavo platesnį politinį atgarsį ir Europoje. Italija, Airija ir Ispanija anksčiau ragino Europos Sąjungą imtis priemonių prieš Izraelio kraštutinių dešiniųjų nacionalinio saugumo ministrą Itamarą Ben Gvirą, kai viešumoje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti sulaikyti flotilės aktyvistai.

    Po įrašo paskelbimo kilo tarptautinė kritika dėl sulaikytųjų laikymo sąlygų ir jų viešo demonstravimo. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni aktyvistų traktavimą pavadino netoleruotinu, o Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas teigė, kad toks elgesys yra nepriimtinas.

    Kas yra Gazos flotilė?

    „Global Sumud Flotilla“ išplaukė iš Turkijos, siekdama pasiekti Gazą ir atkreipti dėmesį į humanitarinę padėtį bei pagalbos patekimą į teritoriją. Tokios iniciatyvos paprastai pristatomos kaip bandymas pristatyti paramą, tačiau Izraelis jas vertina kaip bandymą pažeisti jūros blokadą.

    Izraelis kontroliuoja Gazos pasienio ir įėjimo taškus, o blokada taikoma nuo 2007 metais įvykusių politinių pokyčių teritorijoje. Per karą, prasidėjusį po 2023 metų spalį įvykdyto „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį, Gazos ruožas patyrė didelius maisto, vaistų ir kitų būtiniausių prekių trūkumus, o pagalbos srautai periodiškai buvo stabdomi ar ribojami.

    Prancūzijos pradėtas tyrimas bus stebimas ir kitų Europos valstybių, nes jis gali tapti precedentu vertinant, kaip valstybės gina savo piliečių teises sulaikymo užsienyje atvejais. Kartu tai dar kartą iškelia klausimą, kaip derinami saugumo argumentai, tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisių standartai, kai konfliktinėse zonose vykdomos sulaikymo operacijos.

  • Buvęs „Arsenal“ žaidėjas Mathieu Flamini: ES konkurencingumas priklauso nuo žalesnės chemijos

    Buvęs „Arsenal“ žaidėjas Mathieu Flamini: ES konkurencingumas priklauso nuo žalesnės chemijos

    Buvęs „Arsenal“ futbolininkas ir Prancūzijos rinktinės žaidėjas Mathieu Flamini šiandien sieja savo karjerą su pramone: jis vadovauja bendrovei, kuriančiai biožaliavomis paremtas chemines medžiagas. Jo teigimu, Europai būtų klaida silpninti aplinkosaugos politiką vien tam, kad trumpuoju laikotarpiu atpigintų gamybą.

    Flamini pabrėžia, kad vien anglies dioksido kainodaros mažinimas Europos neprilygins konkurentams, kurie dažnai gamina pigiau dėl kitokių energijos kainų, subsidijų ar žemesnių aplinkosaugos standartų. Pasak jo, Europos pranašumas gali būti ne taisyklių atsisakymas, o kryptingas perėjimas prie mažiau taršių technologijų ir naujų medžiagų.

    Žalioji chemija kaip konkurencingumo planas

    Flamini kartu su partneriais 2013 metais įkūrė „GF Biochemicals“, kuri iš žemės ūkio atliekų gamina bio pagrindo chemines medžiagas. Tokie ingredientai naudojami kasdieniuose produktuose, pavyzdžiui, dažuose, kosmetikoje ar valymo priemonėse, todėl pokytis, jo teigimu, gali vykti ne teorijoje, o realiose tiekimo grandinėse.

    Jo argumentas dvigubas: iškastinis kuras didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, o didelė dalis naftos ir dujų yra importuojama, kas silpnina Europos strateginę autonomiją. Dėl to pramonės transformacija, anot jo, yra neišvengiama, panašiai kaip automobilių sektoriuje vyksta perėjimas nuo vidaus degimo variklių prie elektrifikacijos.

    Kodėl ginčai dėl ETS ir kainų neišnyksta

    Diskusijos dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ir anglies dioksido kainos pastaraisiais metais aštrėja dėl lėtesnio ekonomikos augimo ir spaudimo energijai imlioms šakoms. Dalies politikų ir pramonės atstovų nuomone, griežtesni reikalavimai didina sąnaudas ir skatina gamybą perkelti į trečiąsias šalis.

    Flamini laikosi priešingos pozicijos: jei Europa susilpnins taisykles, ji rizikuoja prarasti investicijas į švaresnes technologijas ir ilguoju laikotarpiu atsilikti nuo regionų, kurie jau kuria naujas tiekimo grandines. Jo teigimu, konkurencingumas turėtų būti grindžiamas inovacijomis, efektyvumu ir vietine pridedamąja verte, o ne bandymu grįžti prie pigesnių, bet taršesnių sprendimų.

    Bioekonomika, kvotos ir anglies pasienio mechanizmas

    Vienas iš Flamini siūlymų yra aktyvesnė ES parama bioekonomikai, tai yra pramonės krypčiai, kuri remiasi tvariomis biologinės kilmės žaliavomis, o ne iškastiniais ištekliais. Jo manymu, be aiškių paskatų ir stabilios reguliacinės krypties Europoje gali trūkti investicijų į gamybos pajėgumus, o rinką perims konkurentai.

    Jis taip pat kelia idėją dėl žaliųjų kvotų chemijos produktams, kad dalis sudėties būtų bio pagrindo. Tokios priemonės, anot jo, gali sukurti nuspėjamą paklausą, kuri padeda pramonei planuoti plėtrą ir mažina riziką, kad tvarūs sprendimai liks nišiniai.

    Kitas akcentas yra sąžiningos konkurencijos principas importui: jei europinė gamyba moka už taršą, panašus principas turėtų būti taikomas ir įvežamiems produktams. Flamini pabrėžia, kad anglies dioksido pasienio korekcinis mechanizmas gali padėti išvengti taršos perkėlimo ir suvienodinti sąlygas, kai prekės atkeliauja iš šalių, kuriose klimato politika yra švelnesnė.

  • ES vadovai perspėja: Europos priklausomybė nuo iškastinio kuro gali tapti ginklu karo metu

    ES vadovai perspėja: Europos priklausomybė nuo iškastinio kuro gali tapti ginklu karo metu

    Europos Sąjungos klimato ir gynybos politikos vadovai perspėja, kad priklausomybė nuo importuojamos naftos ir dujų gali tapti rimta saugumo spraga, jei Europoje kiltų platesnio masto karinis konfliktas. Pasak jų, priešiškos valstybės ar tiekimo grandinių sutrikdytojai galėtų pasinaudoti energijos srautais kaip spaudimo priemone.

    Šiuo metu ES didžiąją dalį iškastinio kuro atsiveža iš užsienio: apie 95 proc. naftos ir apie 85 proc. gamtinių dujų, kurias sunaudoja namų ūkiai, transportas ir pramonė. Toks importo mastas, anot Europos Komisijos atstovų, reiškia, kad energetika konflikto metu gali tapti ne tik ekonomikos, bet ir gynybos planavimo klausimu.

    Energetika kaip gynybos rizika

    ES klimato komisaras Wopke Hoekstra pabrėžia, kad net ir taikos metu Europa jau patiria apribojimų bei kainų šuolių, kai tarptautiniai konfliktai išbalansuoja rinką. Jo teigimu, karo ar beveik karo situacijoje energijos ištekliai galėtų būti panaudoti siekiant „užsmaugti“ ekonomiką, trikdyti logistiką ir pramonės pajėgumus.

    „Įsivaizduokite, kas būtų situacijoje, kai esame arti karo arba kare, o kita pusė tuo naudojasi, kad jus užsmaugtų“, – sakė Wopke Hoekstra.

    Gynybos komisaras Andrius Kubilius primena, kad ankstesnė patirtis, kai Rusija ribojo dujų tiekimą reaguodama į Europos paramą Ukrainai, parodė, jog energija gali būti naudojama kaip spaudimo instrumentas. Pasak jo, priklausomybė nuo autoritarinių režimų prekyboje ilgainiui virsta sistemine rizika.

    Kodėl elektrifikacija laikoma sprendimu

    Komisarai akcentuoja, kad energijos perėjimas prie vietinių, mažai taršių šaltinių yra svarbus ne tik klimato tikslams, bet ir strateginiam atsparumui. Kadangi ES neturi didelių iškastinio kuro išteklių, ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią reikšmę įgyja atsinaujinanti energetika, branduolinė energija ir kiti Europoje gaminami sprendimai.

    Wopke Hoekstra teigia, kad vien tiekėjų diversifikacija problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek palieka Europą priklausomą nuo importo. Jo nuomone, atsparumo pagrindas yra gausi, Europoje pagaminta ir konkurencingos kainos energija, kuri mažintų ekonomikos pažeidžiamumą sukrėtimų metu.

    Vienas svarbiausių instrumentų, apie kurį kalbama Briuselyje, yra spartesnė transporto, šildymo ir pramonės elektrifikacija. Logika paprasta: kuo daugiau sektorių pereina prie elektros, tuo mažesnė bendroji priklausomybė nuo naftos ir dujų, o ribotus skystojo kuro išteklius lengviau nukreipti ten, kur jų neišvengiama prireikia.

    Naujos priklausomybės grėsmė

    Kartu ES vadovai įspėja, kad atsisakant iškastinio kuro svarbu nesukurti naujų vienpusių priklausomybių, ypač nuo kritinių žaliavų ir švarių technologijų tiekimo. Jų vertinimu, energetinė nepriklausomybė turi eiti kartu su pramonės politika, gamybos pajėgumų stiprinimu ir tiekimo grandinių saugumu.

    „Tai darome ne tam, kad vėliau suteiktume kitai valstybei naują svertų rinkinį, kuriuo būtų galima mus spausti“, – sakė Wopke Hoekstra.

    ES institucijos pripažįsta, kad tai ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, tačiau pabrėžia skubą mažinti pažeidžiamumą kuo greičiau. Pastarųjų metų krizės, įskaitant karą Ukrainoje ir įtampas Artimuosiuose Rytuose, Europos energetikos politikoje vis aiškiau susiejo kainų stabilumą, pramonės konkurencingumą ir nacionalinį saugumą.

  • Italija siūlo pervadinti voltą į volta: kodėl Roma nori grąžinti Alessandro Voltos pavardę

    Italija siūlo pervadinti voltą į volta: kodėl Roma nori grąžinti Alessandro Voltos pavardę

    Italijos vyriausybė siekia, kad tarptautinis elektrinio potencialo matavimo vienetas voltas būtų pervadintas į volta. Taip Roma nori pabrėžti italų mokslininko Alessandro Voltos indėlį ir, jos teigimu, „grąžinti“ pavardės formą, kuri angliškoje vartosenoje esą buvo supaprastinta.

    Alessandro Volta laikomas vienu moderniosios elektros mokslo pradininkų: jis sukūrė vadinamąją voltinę koloną, laikomą ankstyvuoju elektrinės baterijos prototipu, taip pat prisidėjo prie svarbių atradimų chemijoje ir fizikoje. Būtent jo garbei pavadintas voltas, tačiau itališkoje pavardės formoje yra galūnė a.

    Kas ir kaip stumia pokytį

    Diplomatinės pastangos pastarosiomis dienomis suintensyvėjo, kai Italijos skaitmeninimo srities viceministras Alessio Butti Paryžiuje aptarė iniciatyvą su Tarptautinio svarsčių ir matų biuro vadove Annette Koo. Ši organizacija atsakinga už tarptautinį matavimo vienetų sistemos koordinavimą ir priežiūrą.

    Italijos pusė pabrėžia, kad pasiūlymas nėra vien kalbinis. Roma jį pristato kaip platesnės politikos dalį, kuria siekiama ryškinti šalies mokslinį palikimą ir Italijos vaidmenį didžiosiose tarptautinėse technologijų iniciatyvose.

    „Šis pasiūlymas gerokai peržengia lingvistinį klausimą ir reiškia norą istoriškai deramai įvertinti vieną iš moderniojo mokslo tėvų, kurio darbas iš esmės pakeitė žmonijos santykį su elektra ir technologine pažanga“, – sakė Alessio Butti.

    Kodėl klausimas gali tapti tarptautinis

    Italija argumentuoja, kad daugelis asmenvardžių pagrindu pavadintų vienetų paprastai išlaiko pilną pavardės formą, todėl, jų manymu, galima svarstyti ir volta. Vis dėlto tarptautinėje praktikoje vienetų pavadinimai yra standartizuoti, o bet koks pakeitimas turėtų plačių pasekmių nuo vadovėlių iki techninių reglamentų.

    Pagal Italijos planą, pokytis pirmiausia turėtų būti įgyvendintas šalies viduje, o vėliau inicijuojamas tarptautinis svarstymas. Galutinis sprendimas, jei iniciatyva pasiektų darbotvarkę, būtų priimamas balsuojant Tarptautinio svarsčių ir matų biuro generalinėje konferencijoje.

    Ką tai reikštų praktikoje

    Net jei politinis pritarimas būtų pasiektas, realus perėjimas prie naujos formos tikėtina užtruktų. Matavimo vienetai yra įtvirtinti mokymo programose, pramonės standartuose, teisės aktuose ir techninėje dokumentacijoje, todėl vien pavadinimo korekcija reikalautų suderintų veiksmų tarp valstybių, institucijų ir verslo.

    Kita vertus, pati diskusija atskleidžia ir platesnę tendenciją, kai valstybės vis aktyviau sieja technologijų politiką su kultūriniu ir istoriniu naratyvu. Italijos atveju tai – bandymas per tarptautinį standartą išryškinti nacionalinį mokslinį pasakojimą, tačiau ar tam pritars tarptautinė bendruomenė, kol kas neaišku.

  • Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Vokietija signalizuoja, kad Europos Sąjunga gali imtis griežtesnių prekybos gynybos priemonių Kinijos prekių srautui suvaldyti. Toks Berlyno tonas laikomas svarbiu postūmiu Europos Komisijos planams stiprinti instrumentus, kurie saugotų ES pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos.

    Iki šiol Vokietija, turinti didelius eksporto interesus ir jautri Kinijos atsakomųjų veiksmų rizikai, dažniau ragino vengti per griežtų sprendimų. Tačiau dabar Vokietijos vyriausybės atstovai teigia esantys atviri diskusijoms apie priemones, kurios spręstų vadinamąją perteklinės pasiūlos problemą, kai į ES rinką plūsta pigesnės prekės.

    Kas verčia ES griežtinti poziciją?

    Pagrindinis argumentas yra didėjantis prekybos disbalansas ir spaudimas Europos gamintojams. ES prekybos deficitas su Kinija pastaraisiais metais išliko itin didelis, o Europos įmonės skundžiasi, kad kai kuriuose sektoriuose konkurenciją iškraipo valstybinė parama, subsidijos ar palankesnės finansavimo sąlygos Kinijos gamintojams.

    Daugiausia įtampos kelia tokios prekių grupės kaip elektromobiliai, saulės moduliai ir kai kurių kategorijų plataus vartojimo gaminiai. Europos pramonės atstovai teigia, kad agresyvi kainodara mažina investicijų grąžą, didina gamyklų uždarymo riziką ir gali lemti darbo vietų praradimą.

    Kokių priemonių galima tikėtis?

    ES prekybos gynybos priemonės paprastai apima antidempingo ir antisubsidijų tyrimus, papildomus importo muitus ar kitus reikalavimus, skirtus atkurti sąžiningas konkurencijos sąlygas. Praktikoje tai gali reikšti ilgesnius tyrimus, griežtesnį subsidijų vertinimą ir greitesnį laikinojo reguliavimo pritaikymą tam tikriems sektoriams.

    Europos Komisijai vis dėlto reikės suvienodinti pozicijas tarp valstybių narių, nes dalis jų siekia kuo griežtesnės apsaugos, o kitos baiminasi, kad atsakomosios Kinijos priemonės paveiktų eksportuotojus. Vokietijos pozicijos pasikeitimas šioje diskusijoje yra svarbus, nes Berlynas tradiciškai laikomas vienu įtakingiausių žaidėjų formuojant ES prekybos kryptį.

    Ką tai reiškia verslui ir pirkėjams?

    Verslui tai gali reikšti didesnį reguliacinį neapibrėžtumą tiekimo grandinėse ir galimus kainų pokyčius importuojamoms prekėms, ypač jei būtų įvesti papildomi muitai. Europos gamintojams tai galėtų suteikti daugiau erdvės konkuruoti, tačiau importuotojams ir prekybos tinklams atsirastų poreikis persiderėti dėl tiekimo, atsargų ir kainodaros.

    Pirkėjams trumpuoju laikotarpiu svarbiausias klausimas būtų, ar priemonės nepabrangins kai kurių produktų, ypač technologijų ar žaliųjų sprendimų, kurių rinkoje daug importo. Tuo pat metu ES institucijos argumentuoja, kad ilgalaikis tikslas yra ne riboti prekybą, o užtikrinti, kad konkurencija vyktų vienodomis sąlygomis.

    Artimiausiu metu sprendimai priklausys nuo Europos Komisijos politinės darbotvarkės, konkrečių tyrimų eigos ir valstybių narių sutarimo. Tačiau Berlyno signalas rodo, kad ES diskusija apie Kinijos importo suvaldymą pereina į praktiškesnį, priemonių lygmens etapą.

  • Europa nori mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų: 4 kryptys, kurias siūlo Europos Komisija

    Europa nori mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų: 4 kryptys, kurias siūlo Europos Komisija

    The European Commission is finalizing a package that aims to reduce the bloc’s reliance on American data centers, artificial intelligence, microchips and software.

    BRUSSELS — The European Union wants to move away from foreign technology over concerns that overreliance has become a risk in shaky trade ties with Washington.

    The European Commission is finalizing a package of measures to boost its so-called technological sovereignty, set to be published on June 3. The package includes proposals to crack down on the bloc’s deep-rooted exposure to foreign technology in areas including cloud, artificial intelligence, microchips, software and data centers.

    “As geopolitical fragmentation deepens and supply chains are increasingly weaponized, technological dependencies are becoming strategic liabilities,” the EU executive warned in a draft of the strategy obtained by POLITICO.

    POLITICO also obtained an annex to the draft strategy, as well as a draft of the EU’s plan to revise its chips law. It previously obtained a document on energy use of data centers and AI that is also part of the package.

    While the plans are subject to change before they are published — and will be accompanied by a separate law governing use of cloud — they so far signal limited ambition in addressing the dominance of American technology head on, instead passing the buck to EU capitals to decide what to do. The plans also rely heavily on funding, both from the private sector and the EU budget, that is yet to be secured.

    We break down the four fixes Brussels has in mind to make the bloc less dependent on foreign technology.

    EU countries would have to force public administrations to assess whether they are too reliant on foreign cloud, testing digital services against EU sovereignty criteria.

    That would seek to make governments across the EU more resilient against a “kill switch” scenario that has dominated concerns over U.S. tech dominance.

    While EU capitals won’t be told how to mitigate risks, it would empower governments to check where the vulnerabilities are and procure safer alternatives — potentially sidelining U.S. giants from sensitive public procurement in Europe.

    But the Commission would leave it to EU capitals to decide which changes, if any, need to be made, according to two people briefed on the plan — meaning governments can choose to do nothing.

    “Strengthening Europe’s technological base and independence in key digital supply chains —especially where other technology powerhouses exist — creates strategic counterweights that enhance Europe’s capacity to remain open to the world, without compromising its interests and values,” the Commission writes in the draft strategy.

    Brussels is eyeing new, large-scale microchip projects through its proposed revision of the chips law, obtained by POLITICO. Such projects would get easier access to public support, faster permitting and preferential access to pilot lines.

    The law will build on the original Chips Act, adopted in 2023, but shifts the focus toward scaling up industrial capacity, improving crisis preparedness and stimulating demand amid warnings that it doesn’t make economic sense to build new chip factories without generating demand first.

    “The recent semiconductor shortages are a stark demonstration of the extent to which supply disruptions tangibly impact Europeans’ lives, affecting the industrial production of cars, healthcare equipment, energy infrastructure and consumer goods across the Union,” the Commission writes.

    In its effort to break the U.S.’s dominance, the EU executive also wants to leverage open-source technology — software for which the code is publicly available, making it easier to stay in control of data and systems, switch between providers and avoid being locked into a single vendor.

    The Commission would bring more visibility to top European companies, support collaboration between countries to develop and adopt open-source tech and set up a new “maintenance instrument” to beef up the bloc’s capacity to support the upkeep of homegrown solutions — one of the bottlenecks the open-source community is facing.

    “This ecosystem is key to boosting Europe’s competitiveness by accelerating innovation, lowering technology costs, reducing dependence on foreign vendors and enabling local companies, researchers and governments to build secure, customizable and globally competitive digital solutions,” the draft strategy document says, stressing that the EU currently spends €264 billion annually mostly on U.S. proprietary solutions.

    Boosting the EU’s digital capabilities will come with a price tag. About €200 billion is needed to expand the bloc’s data center capacity by 2036, the Commission estimates in the strategy. Another €2 billion is needed for research and innovation in that space, while €20 billion in public and private funds will be needed to make the plans for digitalization and AI in energy happen.

    Brussels is mostly counting on private investors, as well as proposals to make Europe’s digital infrastructure a more attractive place to pour money into.

    “The Commission will develop an EU-level promotion initiative targeting streamlined access to information regarding investment needs and readiness, which will be accessible to investors from the EU and third countries alike,” the draft strategy says, citing “semiconductor regions of excellence” and “data center acceleration zones” that the legislative proposal will introduce.

    Pieter Haeck contributed reporting.

    The bloc’s executive is pushing back on U.S. ownership of a critical space asset.

    “If we’re not making big changes, we will never catch up,” European Space Agency boss tells POLITICO.

    The continent needs to change rapidly in a world where the U.S. has become “more adversarial and unpredictable” and “may no longer guarantee our security,” says European grandee.

    “At this moment, political jealousy and narrow party interests have taken precedence over responsibility,” says exiting Evika Siliņa.

  • Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijos mieste Iznik, senovėje vadintame Nikėja, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį ankstyvojo krikščioniškojo meno pavyzdį – freską požeminiame šeimos mauzoliejuje. Tyrėjų vertinimu, tai gali būti vienas geriausiai išsilaikiusių labai ankstyvų Jėzaus Kristaus atvaizdų, kada nors rastų archeologiniuose kasinėjimuose.

    Freska datuojama III amžiumi ir vaizduoja Jėzų kaip Ganytoją – jauną, bebarzdį vyrą, vilkintį romėnišką tuniką ir ant pečių nešantį gyvūną. Šis siužetas ankstyvojoje krikščionybėje buvo vienas svarbiausių, nes perteikė globos, išgelbėjimo ir dvasinio vedimo idėją, o kartu leido išvengti tiesmukų religinių simbolių.

    Pagrindinė priežastis, kodėl tapyba išliko beveik idealia būkle, siejama su išskirtinėmis kapavietės sąlygomis. Mauzoliejus ilgą laiką buvo sandariai uždarytas, o deguonies stoka ir stabili mikroaplinka sumažino dažų ir tinko irimą, todėl spalvos ir kontūrai išsaugojo retą ryškumą.

    Istorikams ir meno tyrėjams šis radinys svarbus dėl platesnio konteksto: pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys Romos imperijoje dažnai vengė aiškių Jėzaus atvaizdų ir kryžiaus simbolio, ypač persekiojimų laikotarpiais. Vietoj to buvo naudojami alegoriniai motyvai, tokie kaip Ganytojas, žuvis ar ganyklos vaizdiniai, kurie leido bendruomenei atpažinti tikėjimo turinį neprovokuojant valdžios.

    Iznik vieta krikščionybės istorijoje yra ypatinga ir dėl vėlesnių įvykių: 325 metais čia įvyko Nikėjos susirinkimas, kuriame, imperatoriaus Konstantino iniciatyva, buvo formuojami svarbūs krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Dėl to kiekvienas ankstyvas radinys šiame regione tampa ne tik archeologine sensacija, bet ir papildomu šaltiniu, padedančiu tiksliau suprasti, kaip keitėsi krikščioniškosios ikonografijos tradicijos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Iznik atradimas dera su pastarųjų metų tendencijomis Anatolijoje, kur intensyvėja ankstyvosios krikščionybės paveldo tyrimai. Įvairiose Turkijos vietovėse fiksuojami senųjų maldos namų, užrašų, kapaviečių ir bendruomenių pėdsakai, o tokie radiniai vis aiškiau rodo, kad regionas buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų dar labai ankstyvuoju laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad freskos tyrimai dar tik įsibėgėja: artimiausiu metu bus tikslinamas datavimas, pigmentų sudėtis ir technologija, taip pat vertinama, ar kapavietėje gali būti ir daugiau piešinių ar užrašų. Tokia analizė leidžia ne tik patikslinti radinio amžių, bet ir geriau suprasti, kaip ankstyvieji krikščionys perėmė romėniškas menines formas ir pritaikė jas naujai religinei žinutei.

  • Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino upės, vykstant statybos darbams, archeologai aptiko giliai po žeme slypinčią neįprastą konstrukciją, kurios amžius siekia apie 2 400 metų. Pirminės prielaidos, kad tai galėtų būti naujesnių laikų prieplauka ar krantinės sutvirtinimai, greitai žlugo paaiškėjus tikrajai radinio kilmei.

    Tyrėjai datavimą patikslino išanalizavę ąžuolo rąstų rieves, leidžiančias labai tiksliai nustatyti medienos kirtimo laiką. Rezultatai parodė, kad statinys siekia laikotarpį apie IV amžių prieš Kristų, tai yra geležies amžių, kai dauguma medinių konstrukcijų dėl irimo paprastai neišlieka.

    Didžiausią nuostabą kelia išskirtinė radinio būklė: medinės dalys per daugiau nei du tūkstantmečius išliko beveik nepažeistos. Manoma, kad tai lėmė nuolat drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtina organinių medžiagų irimą ir sudaro sąlygas medienai išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastai.

    Konstrukcija sudaryta iš masyvių medinių elementų ir akmeninio mūro, o toks skirtingų medžiagų derinys šio regiono geležies amžiaus kontekste laikomas itin retu. Specialistai pabrėžia, kad tai rodo aukštesnį inžinerinį pasirengimą ir gerai organizuotą bendruomenę, galėjusią sutelkti darbo jėgą bei išteklius.

    Kol kas svarstomos kelios versijos, kam šis objektas galėjo būti skirtas. Vieni mokslininkai neatmeta, kad tai galėjo būti upinis uostas ar prekybos centras, kiti labiau linksta į administracinę ar gynybinę funkciją, nes tokie statiniai dažnai siejami su strateginių transporto kelių kontrole.

    Regiono archeologinis kontekstas taip pat kursto spėliones: anksčiau apylinkėse rasta geležies amžiaus vertybių, todėl neatmetama, kad šioje vietoje galėjo veikti svarbi gyvenvietė. Jei hipotezė pasitvirtintų, radinys galėtų papildyti žinias apie tuometinę prekybą, valdžios struktūras ir upių vaidmenį formuojant ekonominius ryšius.

    Siekiant tiksliau nustatyti objekto formą ir paskirtį, vietovėje atliekami detalesni tyrimai, o pats statinys skaitmeninamas kuriant 3D modelius. Tokia metodika leidžia dokumentuoti pažeidžiamas konstrukcijas ir analizuoti jas neardant, o vėlesnės kasinėjimų fazės turėtų atskleisti, kokio masto tai buvo kompleksas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas yra reta proga iš arčiau pažvelgti į geležies amžiaus statybos technologijas, kurios dažnai lieka tik fragmentiškai žinomos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad radinys aptiktas atsitiktinai, todėl neatmetama, jog panašių objektų upių slėniuose gali būti ir daugiau, tačiau jie vis dar slypi po žeme.

  • Britai buria Šiaurės laivynų aljansą: ar Lenkija prisijungs saugant Baltiją nuo Rusijos?

    Britai buria Šiaurės laivynų aljansą: ar Lenkija prisijungs saugant Baltiją nuo Rusijos?

    Jungtinė Karalystė siūlo kurti naują Šiaurės Europos jūrinių pajėgų bendradarbiavimo formatą, skirtą didesniam saugumui Baltijos, Šiaurės ir Norvegijos jūrose. Iniciatyvos tikslas – greičiau keistis žvalgybine informacija, derinti patruliavimą ir stiprinti atgrasymą, reaguojant į augantį Rusijos karinių jūrų pajėgų aktyvumą.

    Projektas įvardijamas kaip Northern Navies Initiative – Šiaurės laivynų iniciatyva. Ją pristatydami britų kariuomenės jūrų pajėgų vadovybės atstovai akcentuoja, kad NATO šalims būtina geriau saugoti jūrų transporto koridorius, uostų prieigas ir komunikacines jungtis, nuo kurių priklauso tiek ekonomika, tiek karinė logistika.

    Po vandeniu – didžiausia įtampa

    Didžiausias nerimas siejamas su Rusijos povandeniniais laivais ir veikla po vandeniu, kuri tradiciškai laikoma viena stipriausių Rusijos karinio laivyno sričių. Šaltajame kare tokie pajėgumai buvo orientuoti į galimybę sutrikdyti pastiprinimo srautus iš Šiaurės Amerikos į Europą, o dabartiniame kontekste rizikos persikelia ir į infrastruktūros apsaugą.

    Pastaraisiais metais Europos valstybės vis daugiau dėmesio skiria povandeninei kritinei infrastruktūrai: energetikos kabeliams, telekomunikacijų linijoms, dujotiekiams ir kitoms jungtims. Net ir pavieniai incidentai gali turėti plataus masto pasekmes, nes gedimų šalinimas jūroje užtrunka, o alternatyvūs maršrutai ne visada užtikrina reikiamus pajėgumus.

    Kam tai svarbu Baltijos regionui?

    Baltijos jūroje susikerta svarbios energijos ir duomenų jungtys, o regione didėja karinės pratybos ir patruliavimas. Dėl to iniciatyva matoma kaip būdas geriau koordinuoti sąjungininkų veiksmus ir greičiau identifikuoti galimas grėsmes, ypač ten, kur reikalinga nuolatinė stebėsena ir reagavimo parengtis.

    Britai taip pat atvirai pripažįsta, kad jų pačių Karališkasis laivynas ilgą laiką susidūrė su pajėgumų trūkumu, todėl didesnė atsakomybės dalis perkeliama į sąjungininkų koordinavimą ir bendras užduotis. Tokia logika atitinka ir platesnę NATO kryptį – daugiau dėmesio skirti atgrasymui, parengčiai bei sąveikumui tarp skirtingų valstybių jūrų pajėgų.

    Ar Lenkija galėtų prisijungti?

    Nors pristatant iniciatyvą Lenkija nėra minima kaip pagrindinė dalyvė, Varšuva gali tapti partneriu, ypač stiprėjant gynybos ryšiams su Londonu. Papildomą pagrindą bendradarbiavimui suteikia ir tai, kad Lenkija įgyvendina laivyno modernizaciją, įskaitant naujų fregatų programą, kurioje naudojami su Jungtine Karalyste siejami technologiniai sprendimai.

    Lenkijos ir Jungtinės Karalystės gynybinė darbotvarkė pastaruoju metu akivaizdžiai intensyvėja. 2026 metų gegužės 27 dieną Londone Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris pasirašė partnerystės sutartį saugumo ir gynybos srityje, signalizuojančią apie artimesnį koordinavimą artimiausiais metais.