Europos Sąjungos klimato ir gynybos politikos vadovai perspėja, kad priklausomybė nuo importuojamos naftos ir dujų gali tapti rimta saugumo spraga, jei Europoje kiltų platesnio masto karinis konfliktas. Pasak jų, priešiškos valstybės ar tiekimo grandinių sutrikdytojai galėtų pasinaudoti energijos srautais kaip spaudimo priemone.
Šiuo metu ES didžiąją dalį iškastinio kuro atsiveža iš užsienio: apie 95 proc. naftos ir apie 85 proc. gamtinių dujų, kurias sunaudoja namų ūkiai, transportas ir pramonė. Toks importo mastas, anot Europos Komisijos atstovų, reiškia, kad energetika konflikto metu gali tapti ne tik ekonomikos, bet ir gynybos planavimo klausimu.
Energetika kaip gynybos rizika
ES klimato komisaras Wopke Hoekstra pabrėžia, kad net ir taikos metu Europa jau patiria apribojimų bei kainų šuolių, kai tarptautiniai konfliktai išbalansuoja rinką. Jo teigimu, karo ar beveik karo situacijoje energijos ištekliai galėtų būti panaudoti siekiant „užsmaugti“ ekonomiką, trikdyti logistiką ir pramonės pajėgumus.
„Įsivaizduokite, kas būtų situacijoje, kai esame arti karo arba kare, o kita pusė tuo naudojasi, kad jus užsmaugtų“, – sakė Wopke Hoekstra.
Gynybos komisaras Andrius Kubilius primena, kad ankstesnė patirtis, kai Rusija ribojo dujų tiekimą reaguodama į Europos paramą Ukrainai, parodė, jog energija gali būti naudojama kaip spaudimo instrumentas. Pasak jo, priklausomybė nuo autoritarinių režimų prekyboje ilgainiui virsta sistemine rizika.
Kodėl elektrifikacija laikoma sprendimu
Komisarai akcentuoja, kad energijos perėjimas prie vietinių, mažai taršių šaltinių yra svarbus ne tik klimato tikslams, bet ir strateginiam atsparumui. Kadangi ES neturi didelių iškastinio kuro išteklių, ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią reikšmę įgyja atsinaujinanti energetika, branduolinė energija ir kiti Europoje gaminami sprendimai.
Wopke Hoekstra teigia, kad vien tiekėjų diversifikacija problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek palieka Europą priklausomą nuo importo. Jo nuomone, atsparumo pagrindas yra gausi, Europoje pagaminta ir konkurencingos kainos energija, kuri mažintų ekonomikos pažeidžiamumą sukrėtimų metu.
Vienas svarbiausių instrumentų, apie kurį kalbama Briuselyje, yra spartesnė transporto, šildymo ir pramonės elektrifikacija. Logika paprasta: kuo daugiau sektorių pereina prie elektros, tuo mažesnė bendroji priklausomybė nuo naftos ir dujų, o ribotus skystojo kuro išteklius lengviau nukreipti ten, kur jų neišvengiama prireikia.
Naujos priklausomybės grėsmė
Kartu ES vadovai įspėja, kad atsisakant iškastinio kuro svarbu nesukurti naujų vienpusių priklausomybių, ypač nuo kritinių žaliavų ir švarių technologijų tiekimo. Jų vertinimu, energetinė nepriklausomybė turi eiti kartu su pramonės politika, gamybos pajėgumų stiprinimu ir tiekimo grandinių saugumu.
„Tai darome ne tam, kad vėliau suteiktume kitai valstybei naują svertų rinkinį, kuriuo būtų galima mus spausti“, – sakė Wopke Hoekstra.
ES institucijos pripažįsta, kad tai ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, tačiau pabrėžia skubą mažinti pažeidžiamumą kuo greičiau. Pastarųjų metų krizės, įskaitant karą Ukrainoje ir įtampas Artimuosiuose Rytuose, Europos energetikos politikoje vis aiškiau susiejo kainų stabilumą, pramonės konkurencingumą ir nacionalinį saugumą.
Leave a Reply