CP v2

Blog

  • Vienas ingredientas, kuris bulvių košę paverčia itin kremine: mamos triukas su „cream cheese“

    Bulvių košė gali būti dar puresnė ir kremiškesnė, jei į ją įmaišysite vieną netikėtą ingredientą – kreminį sūrį („cream cheese“).

    Tokiu paprastu triuku dalijasi „EatingWell“ autorė, pasakojanti apie mamos gaminamą šventinę košę: ji būna minkšta, sodraus skonio ir su lengva, malonia rūgštele.

    Pasak jos, kreminis sūris prideda ne tik riebumo, bet ir subtilaus papildomo skonio, kurio negausite vien iš sviesto, druskos ar pipirų. Kartu skonis nesikeičia taip drastiškai, kad nepatiktų tradicinės košės mėgėjams.

    Svarbiausia detalė – kreminį sūrį verta palaikyti kambario temperatūroje, kad jis karštose, ką tik sutrintose bulvėse lengvai ir tolygiai išsimaišytų.

    Kaip gaminama ši bulvių košė

    Pirmiausia bulvės nulupamos, supjaustomos kubeliais ir verdamos, kol suminkštėja. Autorė pažymi, kad jos mama renkasi vadinamąsias „eastern white“ bulves, nors daugelis dažniau renkasi „Yukon Gold“.

    Išvirus bulvės nusausinamos ir trinamoms naudojamas plaktuvas su mentele (virtuvinis mikseris). Į bulves dedama pieno, druskos, pipirų, sviesto ir galiausiai – kreminio sūrio.

    Autorė nurodo proporciją: maždaug trečdalis kreminio sūrio pakuotės 5 svarams bulvių. Kadangi tai JAV matas, patogiausia vertinti paprastai – nedidelis kiekis, skirtas „pakelti“ tekstūrą ir skonį, o ne paversti košę sūrio patiekalu.

    Paruošta košė perkeliamas į dubenį, ant viršaus dar uždedama sviesto, indas uždengiamas, o košė laikoma šiltoje (išjungtoje, bet dar šilumą išlaikančioje) orkaitėje, kad iki patiekimo neatvėstų.

    Kodėl verta rinktis kreminį sūrį

    Kreminis sūris suteikia bulvėms sodrumo ir švelnios, vos juntamos rūgštelės, kuri papildo įprastą sviesto skonį. Tai tas atvejis, kai patiekalas išlieka klasikinis, bet tampa „šventiškesnis“.

    Tekste pabrėžiama ir praktinė pusė: kambario temperatūros kreminis sūris į karštas bulves įsimaišo lengviau, todėl košė būna vientisa, be gumulėlių. Tą patį patariama daryti ir su sviestu.

    Šeimos tradicija, kuri prigijo

    Autorė pasakoja, kad šį būdą jos mama perėmė iš savo mamos, o vėliau išmokė ir vaikus. Triukas su kreminiu sūriu tapo šeimos receptu, keliaujančiu per skirtingus namus ir šventinius stalus.

    Nors sviesto kiekį, jei norisi, galima mažinti, pagrindinės idėjos ji ragina nekeisti – kreminio sūrio nepraleisti, jei tikslas yra itin švelni ir turtingo skonio bulvių košė.

  • „Swiffer“ virtuvėje tinka ne visiems: šios grindys nuo drėgnų šluosčių gali nukentėti

    Vienkartinės „Swiffer“ šluostės daugeliui atrodo patogus būdas greitai sutvarkyti virtuvės grindis, ypač kai norisi apsieiti be kibiro ar šluotos su semtuvėliu. Visgi toks sprendimas tinka ne visiems paviršiams – daliai grindų drėgnas valymas gali labiau pakenkti nei padėti.

    „Swiffer“ produktai gali atstoti ir šluotą, ir šluostę, priklausomai nuo pasirinkto tipo. „Swiffer Sweeper“ naudoja sausas reljefines šluostes dulkėms, purvui ir plaukams surinkti, o prireikus – ir drėgnas, skirtas lipniems nešvarumams atlaisvinti.

    Tuo metu „WetJet“ ir „PowerMops“ yra drėgno valymo sistemos, kurios purškia valymo skystį priešais šluostę. „PowerMops“ turi atskirą variantą medinėms grindims ir universalų – keliems paviršiams, o jo šluostės konstrukcija su daugybe juostelių skirta stipresniam valymui.

    Sausas valymas dažniausiai laikomas saugiu beveik visoms grindims, nors neapdirbta mediena gali kelti problemų – šluostės pagrindas gali užkliūti. Daugiau rizikų prasideda naudojant drėgnas šluostes ir purškiamus valiklius: kai kuriems paviršiams svarbus ne tik drėgmės kiekis, bet ir valymo priemonės pH.

    Kokios grindys jautriausios drėgnam „Swiffer“ valymui

    Natūralaus akmens grindys, tokios kaip granitas, marmuras ar kalkakmenis, yra porėtos, todėl gali būti jautresnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tekste nurodoma, kad „Swiffer“ drėgnoms sistemoms naudojamas valymo skystis yra stipriai šarminis (aukšto pH), o tai gali ėsdinti paviršių, mažinti blizgesį ar prisidėti prie dėmių atsiradimo.

    Problemų gali kilti ir su neimpregnuotomis plytelėmis bei siūlėmis tarp jų. Tokie paviršiai linkę sugerti drėgmę ir nešvarumus, o drėgno valymo metu atlaisvintas purvas gali dar lengviau įsigerti, be to, per didelė drėgmė gali ardyti bei žymėti paviršių.

    Net jei siūlės yra sandarintos, jos vis tiek nėra visiškai neįgeriančios. Dėl to virtuvėje ypač greitai gali pasimatyti nešvarumai, o netinkamas valymo būdas šią problemą tik pagilina.

    Medinės ir laminuotos grindys: svarbi išimtis

    Nors „Swiffer“ turi „PowerMop“, skirtą medinėms grindims, pats gamintojas nurodo, kad jis neturėtų būti naudojamas, jei grindys nebaigtos (nepadengtos), alyvuotos ar vaškuotos. Drėgmė tokiu atveju gali pažeisti paviršių, o naudojamas skystis gali palikti lipnumą arba nuimti alyvos ar vaško sluoksnį.

    Laminatui pavojingiausia, kad drėgmė gali patekti į siūles tarp lentelių. Ilgainiui tai gali lemti kraštų brinkimą ir didesnius pažeidimus, o tekste pažymima, kad net ir nedidelis kiekis šarminio valiklio (kai šluostė tik šiek tiek drėgna) laminatui gali būti žalingas.

    Betonas ir kamštis – ne vieta šarminiams valikliams

    Moderniuose interjeruose pasitaikančios betono grindys taip pat nėra draugiškos drėgnoms „Swiffer“ priemonėms. Nurodoma, kad šarminis valymo skystis gali pakenkti poliruoto ar sandarinto betono paviršiui, kuriam reikalingas neutralus pH, o neapdorotas betonas yra linkęs ir dėmėtis, ir sugerti drėgmę.

    Kamštinės grindys iš dalies atsparios vandeniui, tačiau jei jos neimpregnuotos, drėgnas valymas gali sukelti brinkimą ar palikti dėmių. Net ir apdorotam kamščiui aukšto pH skystis gali ilgainiui nudėvėti apsauginį sluoksnį, o dalis drėgmės vis tiek gali būti sugeriama.

    Jei nesate tikri, kokio tipo grindys jūsų virtuvėje, saugiausias pasirinkimas paprastai yra sausas valymas, o drėgną valymą verta derinti su konkrečiai dangai tinkamomis priemonėmis ir gamintojo rekomendacijomis.

  • Mornej padažas: kreminis ingredientas, paverčiantis kalakutienos sumuštinį „Louisville“ klasika

    Kalakutienos sumuštinį į sodrų, restoraninį patiekalą dažnai paverčia ne mėsa ar duona, o padažas. „Louisville“ (Kentukis) stiliaus klasikoje „hot brown“ būtent kreminis mornej padažas yra esminė detalė, nuo kurios priklauso skonis ir tekstūra.

    „Hot brown“ – atviras, orkaitėje apkepamas sumuštinis, tradiciškai sluoksniuojamas iš paskrudintos baltos duonos, keptos ar skrudintos kalakutienos, pomidorų, šoninės ir sūrio. Tačiau svarbiausia jo dalis – užpilamas tirštas, švelnus, sūriu praturtintas padažas, kuris viską sujungia į vieną vientisą patiekalą.

    Mornej padažo pagrindas yra paprastas: miltai, sviestas ir pienas – iš esmės tai bešamelio bazė. Skirtumas tas, kad mornej padažas papildomas lydytu sūriu, tradiciškai – šveicariško tipo.

    Kentukiui būdingame variante į padažą dažnai dedama sūrių su ryškesniu charakteriu: pavyzdžiui, „Pecorino Romano“, o kartais ir aštresnio balto čederio. Sūriai įplakami tada, kai kreminė bazė jau susiformavusi, o paruoštas padažas užpilamas ant sumuštinio ir viskas trumpai apkepama iki pabaigos.

    Kaip šį padažą pritaikyti paprastesniam sumuštiniui

    Mornej padažas tinka ne tik autentiškam „hot brown“ – juo galima sustiprinti ir paprastesnį kalakutienos sumuštinį. Net jei atsisakote šoninės ar pomidorų, užtenka paskrudintos duonos ir kalakutienos, kad padažas suteiktų patiekalui daugiau sodrumo.

    Tokia kombinacija ypač patogi, kai norisi sunaudoti likusią keptą kalakutieną arba pasirenkate parduotuvėje pirktas riekeles. Užpylus mornej padažo, sumuštinis tampa artimesnis karštam patiekalui, o ne įprastam užkandžiui.

    „Hot brown“ idėja pusryčiams ar priešpiečiams

    Šis Kentukio patiekalas dažnai valgomas per priešpiečius, todėl mornej padažas dera ir su „pusrytiniais“ ingredientais. Prie kalakutienos galima derinti keptą kiaušinį, o vietoj įprastos duonos naudoti, pavyzdžiui, anglišką keksiuką.

    Norint įdomesnės interpretacijos, kalakutieną galima sukti į šviežias crêpes tipo plonytes blynų juostas ir viską užpilti mornej padažu. Pridėjus svogūnų ar grybų, skonis įgauna švelniai prancūzišką kryptį, tačiau išlieka pagrindinė idėja – kalakutiena ir kreminis sūrio padažas.

  • 5 „nesveikais“ laikomi paguodos produktai, kurie gali būti maistingesni, nei manote

    Kai norisi greito komforto, dažnas instinktyviai siekia vadinamojo „paguodos maisto“ – patiekalų, kurie kelia malonius prisiminimus ir akimirksniu nuramina. Nors dalis tokių produktų turi prastą reputaciją, tai nebūtinai reiškia, kad jie visada „blogas“ pasirinkimas.

    Portalas „EatingWell“ pateikia dietologų įžvalgas: kai kurie komforto produktai iš tiesų turi nemažai vertingų maistinių medžiagų, o jų „nesveikumo“ etiketė dažnai priklauso nuo porcijų dydžio ir to, su kuo juos deriname.

    Specialistai pabrėžia, kad nėra vieno mokslinio apibrėžimo, kas tiksliai yra paguodos maistas. Dažniausiai tai pažįstami, su vaikyste, šeima ar kultūra susiję patiekalai, suteikiantys emocinę šilumą ir sotumo jausmą.

    Svarbiausia žinia paprasta: mėgstami produktai gali tilpti į subalansuotą mitybą, ypač jei pasirenkame maistingesnes versijas arba papildome juos baltymais, skaidulomis ir daržovėmis.

    Kiaušiniai: cholesterolio baimė ne visada pagrįsta

    Kiaušiniai dažnai kritikuojami dėl cholesterolio, tačiau nurodoma, kad daugeliui žmonių su maistu gaunamas cholesterolis kraujo rodikliams turi nedidelę įtaką – didesnę reikšmę paprastai turi sotieji riebalai.

    Be to, kiaušiniai yra kokybiškų baltymų šaltinis ir turi organizmui svarbių medžiagų, įskaitant choliną bei įvairius vitaminus ir mineralus. Jie taip pat dažnai tampa daugelio „komforto“ patiekalų pagrindu.

    Riešutai ir juodasis šokoladas: daugiau naudos, nei atrodo

    Riešutai neretai laikomi per kaloringais, tačiau dietologai primena: tai maistingas produktas, suteikiantis sveikųjų riebalų, skaidulų ir augalinių baltymų.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad skaidulų struktūra riešutuose gali lemti, jog ne visa jų energinė vertė pasisavinama taip, kaip rodo etiketė – dalis riebalų lieka „įkalinti“ skaidulų matricoje.

    Juodasis šokoladas dažnai prilyginamas saldumynams, tačiau kakava turi augalinių junginių (pvz., flavanolų), siejamų su antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Didesnė kakavos dalis paprastai reiškia daugiau šių junginių ir, priklausomai nuo produkto, mažiau cukraus.

    Minima rekomendacija rinktis juodąjį šokoladą su didesniu kakavos kiekiu (pavyzdžiui, apie 70 proc. ir daugiau) ir derinti kelis gabalėlius su uogomis ar riešutais – taip užkandis tampa sotesnis.

    Konservuota sriuba ir beigeliai: ką pakeisti, kad būtų sotu ir maistinga

    Konservuota sriuba dažnai kritikuojama dėl didesnio druskos kiekio, tačiau specialistai ją įvardija kaip patogų ir prieinamą „startą“ greitam patiekalui, ypač kai trūksta laiko gaminti nuo nulio.

    Siūloma rinktis sriubą, kurioje daugiau daržovių, ir ją „patobulinti“ paprastais priedais – pupelėmis ar lęšiais (daugiau baltymų ir skaidulų), šaldytomis daržovėmis arba, jei turite, likusia vištiena.

    Beigeliai (riestainiai) dažnai laikomi mažiau maistingais dėl rafinuotų angliavandenių, bet tai nereiškia, kad jų negalima įtraukti į subalansuotą mitybą. Jie suteikia energijos, o sotumo jausmą labiausiai lemia tai, ką ant jų dedame.

    Jei norisi maistingesnio varianto, rekomenduojama rinktis pilno grūdo beigelį (daugiau skaidulų) ir papildyti jį baltymais bei sveikaisiais riebalais – pavyzdžiui, kiaušiniu, avokadu, pomidorais, lašiša ar riešutų sviestu.

  • Dolly Parton jaukus penkių ingredientų apkepas: viskas prasideda nuo bulvių ir svogūnų sluoksnio

    Dolly Parton paliko ne tik muzikos, bet ir paprastų, namus primenančių receptų pėdsaką. Vienas jų – itin taupus, vos iš penkių ingredientų sudedamas apkepas, kurio pagrindas yra griežinėliais pjaustytos bulvės ir svogūnų sluoksnis.

    Apie šį patiekalą rašoma portale „Food Republic“ – pabrėžiama, kad jis sukurtas iš nebrangių, lengvai randamų produktų ir skirtas jaukiam, sočiam vakarieniui be didelių pastangų.

    Kiti ingredientai taip pat paprasti: iš anksto apkepinta malta jautiena, konservuoti pjaustyti pomidorai ir smulkinta žalia paprika. Kadangi komponentų nedaug, rekomenduojama nepamiršti prieskonių ir kiekvieną sluoksnį pagardinti bent druska bei pipirais.

    Šio apkepo skonis labai priklauso ir nuo sluoksniavimo tvarkos: bulvės dedamos pirmos. Taip kepant mėsos ir daržovių sultys susigeria į bulves, jos suminkštėja ir įgauna daugiau skonio.

    Kaip šį apkepą prisitaikyti sau

    Penkių ingredientų patiekalas patogus tuo, kad jį lengva koreguoti pagal tai, ką turite namuose. Straipsnyje siūloma svarstyti ir paprastus trumpinius, jei norisi mažiau ruošos.

    Pavyzdžiui, jei namuose ne visada būna bulvių, galima rinktis pjaustytas konservuotas bulves – jos ilgiau išsilaiko. Kadangi jos jau būna apvirtos, kepimo laiką siūloma trumpinti maždaug perpus.

    Norint dar labiau sutaupyti laiko, vietoj pjaustymo galima pirkti jau paruoštas, supjaustytas daržoves. Tai gali praversti, kai vakarienę reikia pagaminti greitai.

    Papildymai, kurie gali pakeisti skonį

    Jei patiekalas atrodo per paprastas, jį galima „pakelti“ priedais – pavyzdžiui, prieš kepant apibarstyti tarkuotu sūriu, tokiu kaip čederis ar aštresnis pipirinis sūris.

    Taip pat minima, kad žmonės šį apkepą pritaiko teminiams variantams: įmaišo tako prieskonių ir padažo, o kitur renkasi pupeles bei čili prieskonius. Idėja paprasta – pagrindą palikti tą patį, o skonį susikurti pagal nuotaiką.

  • Valomasis ir baltasis actas: kuo jie skiriasi ir kada kurį saugu naudoti

    Nors valomasis ir baltasis actas atrodo panašiai – bespalviai, aitraus kvapo – jų paskirtis skiriasi iš esmės: vienas tinka maistui, kitas turėtų likti tik buityje.

    Kaip aiškinama, abu actai gaminami panašiu procesu fermentuojant distiliuotą grūdų ar kukurūzų alkoholį – bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi ir vandeniu. Skirtumą lemia būtent acto rūgšties koncentracija.

    Baltasis actas (distiliuotas baltasis actas) paprastai turi apie 5 proc. acto rūgšties, o likusi dalis – vanduo. Kadangi jis skirtas vartoti, jam taikomi maisto saugos reikalavimai, todėl virtuvėje jis yra universalus ingredientas.

    Tuo metu valomasis actas būna rūgštesnis – apie 6 proc. acto rūgšties, todėl laikomas maždaug 20 proc. stipresniu. Dėl to jis nėra maistinis: gali dirginti ar „nudeginti“ burną, gerklę ir skrandį, be to, gali būti išpilstomas ne maistui skirtomis sąlygomis.

    Baltasis actas: ne tik konservavimui

    Baltasis actas dažnai naudojamas marinuojant: kaitinamas vandens ir acto mišinys, įdedama druskos bei cukraus, o ištirpus – daržovės (kartais marinuojami ir vaisiai). Rūgštinė terpė sumažina skysčio pH ir apsunkina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl produktai ilgiau išsilaiko.

    Virtuvėje baltasis actas naudingas ir skoniui subalansuoti – mažas šlakelis gali „pakelti“ per sunkų patiekalą ar padėti sušvelninti per sūrų skonį.

    Dar vienas populiarus panaudojimas – reakcija su soda. Tešloje putojimas padeda kepiniui geriau iškilti, o buityje tas pats principas kartais pasitelkiamas bandant atkimšti užsikimšusį nutekėjimą.

    Valomasis actas: stipresnis, bet ne visur tinka

    Valomasis actas praverčia ten, kur baltojo acto nebepakanka – jo didesnė rūgštingumo koncentracija padeda lengviau įveikti įsisenėjusius nešvarumus, riebalus ar mineralines nuosėdas.

    Jis ypač naudingas kovojant su kalkių apnašomis, lipnia plėvele ant gartraukio ar pridegusiais nešvarumais ant keptuvių dugno. Tokiais atvejais actas gali padėti tirpdyti nuosėdas, o soda – veikti kaip švelnus šveitiklis.

    Vis dėlto prieš naudojant verta įsidėmėti svarbią taisyklę: actą geriau tepti atskirai, o ne iš anksto sumaišyti su soda, nes taip rūgštis neutralizuojama ir poveikis susilpnėja.

    Kokiems paviršiams acto vengti

    Stipresnis valomasis actas tinka ne visiems paviršiams. Rekomenduojama jo nenaudoti ant natūralaus akmens stalviršių, pavyzdžiui, granito ar marmuro – rūgštis gali pažeisti paviršių ir palikti negrįžtamų žymių.

    Jo taip pat geriau nenaudoti ant ketaus keptuvių, jei nenorite pašalinti per metus susiformavusio apsauginio sluoksnio. Kitaip tariant, renkantis actą svarbu įvertinti ne tik nešvarumo „stiprumą“, bet ir valomo paviršiaus jautrumą.

  • Konservuotą moliuskų sriubą greitai praturtins vienas ingredientas – sviestas

    Konservuota moliuskų sriuba gali būti patogus sprendimas greitai vakarienei, tačiau jos skonis ne visada prilygsta naminei. Paprastas būdas ją „pakelti“ – įdėti šiek tiek sviesto, kuris suteikia daugiau sodrumo ir kremiškumo.

    Kaip rašoma „Food Republic“, sviestas gali padėti sušvelninti konservuotoms sriuboms būdingą per ryškų sūrumą ar plokštesnį skonį. Dėl to rekomenduojama rinktis nesūdytą sviestą, nes konservuose natrio kiekis dažnai ir taip būna didelis.

    Sviestas taip pat gali subalansuoti nemalonius poskonius – rūgštumą, kartumą ar per didelį rūgštingumą. Be to, jis sukuria gilesnį, sodresnį foną sriuboje esantiems bulvių ir moliuskų gabalėliams.

    Ne mažiau svarbi ir tekstūra: sviestas suteikia švelnesnį, vientisesnį, „šilkinį“ pojūtį, todėl net paprasta konservuota sriuba gali priminti kruopščiau ruoštą patiekalą.

    Kaip sviestą įmaišyti, kad nesusisluoksniuotų

    Norint išvengti sviesto atsiskyrimo, jį verta dėti pačioje pabaigoje, kai sriuba jau pašildyta ir puodas nuimtas nuo kaitros. Taip sviestas tirpsta švelniau ir lengviau tolygiai pasiskirsto.

    Vietoje intensyvaus maišymo siūloma leisti sviestui pamažu ištirpti: galima tiesiog pakreipinėti puodą, kad sviestas „įsilietų“ į sriubą natūraliau. Taip išlaikomas kremiškumas ir išvengiama riebalų „skilimo“.

    Jei sviesto nėra: keli alternatyvūs pasirinkimai

    Jei šaldytuve sviesto nerastumėte, sodrumo gali suteikti ir kiti produktai. Vienas variantas – riebi grietinėlė, kuri sriubai suteikia tirštumo ir maloniai „apgaubia“ šaukštą.

    Dar viena išeitis – šaukštas natūralaus jogurto: jis prideda kremiškumo ir švelnaus gaivumo. Tarp netikėtesnių idėjų minimas ir „Cheez Whiz“ lydytas sūris – teigiama, kad jis padaro sriubą sotesnę ir suteikia ryškesnį, sūrišką skonį.

  • Lipnūs sandėliuko lentynų paviršiai? Padėti gali paprastas triukas su kavos filtrais

    Lipnios, sunkiai nusivalančios sandėliuko lentynos – dažna problema, kuri laikui bėgant gali baigtis ne tik įsisenėjusiomis dėmėmis, bet ir pelėsiu ar vabzdžių atsiradimu. Pasirodo, tam užkirsti kelią galima labai paprastai – pasitelkus kavos filtrus.

    Idėja elementari: kavos filtras sugeria mažus išsipylimus ir lašus dar prieš jiems pasiekiant lentynos paviršių. Tai ypač praverčia laikant butelius su aliejumi, sirupais, padažais ar kitais skysčiais, nuo kurių dažnai lieka lipnūs ratilai.

    Pakanka po buteliu patiesti filtrą ir jis „pagautų“ varvančius lašus bei nešvarumus. Tokiu būdu ant lentynos nebesusidaro apnašos, kurias vėliau tenka gramdyti ar ilgai mirkyti.

    Tinka beveik bet kokie namuose jau turimi filtrai, tačiau patogiausi – plokščiadugniai (krepšelio tipo), nes jų paviršiaus pakanka vienam ar dviem buteliams, o prireikus filtrą galima ir apgaubti aplink butelio dugną.

    Vienkartiniai ar daugkartiniai filtrai?

    Patogiausia naudoti vienkartinius popierinius filtrus – juos tiesiog išmetate, kai susitepa. Nesvarbu, ar jie balinti, ar nebalinti: abiem atvejais funkcija ta pati – sugerti lašus ir apsaugoti lentyną.

    Jei vengiate atliekų, galima rinktis ir medžiaginius (daugkartinius) filtrus, tačiau svarbu juos dažniau pakeisti ar išplauti. Palikti per ilgai jie gali pradėti lipti prie lentynos, o nuimant – palikti prilipusių audinio ar popieriaus gabalėlių.

    Dar keli praktiški panaudojimo būdai sandėliuke

    Kavos filtrai gali praversti ne tik po buteliais. Jie tinka kaip nedidelės „taurelės“ smulkmenoms, kurios sandėliuke dažnai pasimeta: gumytėms, etiketėms, maišelių spaustukams ar kitiems mažiems daiktams.

    Jei turite plokščiadugnių filtrų, juos galima net sudėti vieną ant kito ir laikyti vienoje vietoje – taip smulkūs daiktai bus tvarkingai atskirti ir lengvai randami.

    Dar vienas paprastas sprendimas – laikyti filtrų krūvelę prie sandėliuko durų ir panaudoti kaip vienkartinius dubenėlius užkandžiams. O jei naudojate nebalintus filtrus, kartu su organinėmis atliekomis, pavyzdžiui, žievelėmis ar lukštais, juos galima išmesti į kompostą.

    Kaip sumažinti priplėkusį kvapą

    Nuolat uždarytas sandėliukas padeda saugoti birius produktus, tačiau kartais jame ima kauptis priplėkęs kvapas. Kavos filtrai tinka ir kaip nedideli maišeliai aromatingiems dalykams: pavyzdžiui, į juos galima įberti kavos pupelių ar įdėti džiovintų gėlių.

    Filtrą galima palikti atvirą arba užklijuoti, kad virstų mažomis kvapniomis „paketėlėmis“. Taip sandėliuke lengviau palaikyti gaivesnę aplinką ir tvarką.

  • Japoniško kario kubeliai vietoje įprasto vištienos pyrago: greita ir soti apkepo idėja

    Jei norisi jaukaus vištienos vakarienės patiekalo, bet nesinori vargti su tešla ir pyrago forma, vištienos įdarą galima kepti kaip apkepą. Skonį čia siūloma sustiprinti netikėtu ingredientu – japoniško kario kubeliais.

    Kaip rašo „Tasting Table“, japoniško stiliaus karis pasižymi skrudintų prieskonių mišiniu, bet paprastai nėra labai aštrus. Kubeliuose esantis roux (tirštiklis) suteikia padažui švelnią, aksominę tekstūrą, o apkepui tinka ir parduotuvėje pirkta tešla – sausainiukų (biscuits) arba kruasanų tipo.

    Pagrindas toks pat paprastas kaip klasikiniame vištienos pyrage: puode pakepinami (prakaitinami) svogūnai, tada dedamos morkos, bulvės ir vištienos sultinys. Bulvėms suminkštėjus įmaišoma suplėšyta kepta vištiena – tiks ir pirktinė rotisserie, ir nuo kepsnio likusi mėsa.

    Tuomet įdaras sutirštinamas japoniško kario kubeliais, kol tampa kvapnus ir tirštas. Masė supilama į kepimo indą, uždengiama atšaldyta paruošta tešla ir kepama orkaitėje, kol viršus gražiai iškepa.

    Kaip patiekalą pagardinti dar labiau

    Jei turite kelias minutes papildomo pasiruošimo, aromatą siūloma sustiprinti česnaku ir imbieru. Šiek tiek saldumo galima pridėti įtarkuojant obuolio ar kriaušės.

    Skoniui paįvairinti tinka ir truputis raudonojo vyno – jis suteikia rūgštelės bei „ryškumo“. Umami skoniui paryškinti galima įpilti ir kelis šlakelius sojų padažo.

    Dar vienas šio apkepo pliusas – lengva panaudoti tai, kas liko šaldytuve. Prie japoniško kario dera įvairios daržovės: kopūstas, grybai, saldžiosios bulvės ir kiti priedai, kurių turite po ranka.

    Baltymų alternatyvos ir idėjos ruošiantiems iš anksto

    Receptą galima pritaikyti pagal tai, kokią mėsą ar baltymus mėgstate: vietoj vištienos rinktis maltą jautieną ar kalakutieną. Norint vegetariško varianto, tiks ir kubeliais pjaustytas tofu.

    Jei namuose liko jau paruoštos jautienos, ji taip pat gali tapti šio kario apkepo pagrindu. O mėgstantiems pasiruošti maistą kelioms dienoms siūloma kario įdarą dėti į nedidelius rankinius pyragėlius ir užšaldyti, kad prireikus užkandis būtų greitai po ranka.

  • Bobby Flay patarimas didkepsniui: ant ribeye siūlo tepti ne įprastą, o „gochujang“ sviestą

    Amerikiečių šefas Bobby Flay ribeye didkepsnį siūlo užbaigti ne paprastu sviestu, o sviesto mišiniu su „gochujang“ pasta. Toks priedas, anot jo, suteikia ryškesnį skonį ir padeda „perlaužti“ riebesnės mėsos sodrumą.

    Apie šį variantą rašo „Food Republic“ – B. Flay „gochujang“ naudoja ne tik glazūroms, bet ir paprastesniam sprendimui: prieskoniniam (vadinamajam „compound“) sviestui. Jį patogu pasiruošti iš anksto, o prieš patiekiant tereikia užtepti ant kepsnio.

    „Gochujang“ – fermentuota korėjietiška pasta, kurioje derinami fermentuoti sojų pupelių produktai, druska, aitriosios paprikos ir šiek tiek saldumo. Dėl to ji veikia kaip „viskas viename“ prieskonis: suteikia aštrumo, sūrumo, salstelėjimo ir umami natų.

    Sviestas kepsnio pabaigoje dažnai naudojamas dėl papildomos drėgmės ir švelnaus pieno riebalų saldumo, kuris suteikia aksominį pojūtį. Tačiau ribeye ir taip yra riebesnis, todėl B. Flay siūlomas „gochujang“ sviestas, kaip teigiama, įneša daugiau naujų skonių ir neleidžia patiekalui tapti vienmatis.

    Kaip sviestą naudoti ant grilio

    Tekste pabrėžiama, kad sviestas karštyje yra ganėtinai jautrus, o prieskoninis sviestas – dar labiau. Todėl svarbu jį naudoti tinkamu momentu, kad jis spėtų ištirpti ir pasiskirstyti, bet kepsnys neperkeptų.

    Kepant ant grilio, vienas minusų – sudėtingiau sviestą maišyti su išbėgusiomis sultimis ir apskrudusiais gabalėliais bei jais apšlakstyti mėsą. Vis dėlto B. Flay siūlo ribeye kepsnio viršų patepti sviesto mišiniu pačioje pabaigoje ir palikti ant grilio dar minutei ar dviem, kad užtepas lengvai ištirptų.

    Jei yra galimybė, siūloma kepsnį trumpam perkelti į vėsesnę grilio zoną ir uždengti dangtį. Tokiu atveju praverčia dviejų zonų grilio paruošimas – taip lengviau išvengti per didelės kaitros, kol ištirpsta ir „susijungia“ paskutiniai skoniai.

    Ką galima koreguoti pagal prieskonius

    Prieskoninio sviesto sudėtį galima šiek tiek pritaikyti prie naudojamo mėsos įtrynimo. Pavyzdžiui, vietoje imbiero siūloma išbandyti galangalą – jis suteikia aštresnį charakterį, kuris, kaip teigiama, gerai „nupjauna“ riebesnės mėsos sunkumą.

    Norint daugiau aitrumo, galima įberti „gochugaru“ – prieskonį, artimą „gochujang“, kuris sustiprina kapsaicino pojūtį pernelyg nekeisdamas bendros skonio krypties. Taip pat siūloma nebijoti įmaišyti šlakelio žuvies padažo, kad umami natos būtų dar ryškesnės.