CP v2

Tag: Antioksidantai

  • Mokslininkai rado netikėtą ryšį: vitaminas C gali lėtinti smegenų senėjimą

    Mokslininkai rado netikėtą ryšį: vitaminas C gali lėtinti smegenų senėjimą

    Žmogaus organizmas pats nepasigamina vitamino C, todėl jo atsargos priklauso nuo kasdienės mitybos. Ši medžiaga dažniausiai siejama su imunine sistema ir antioksidaciniu poveikiu, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ir jos vaidmeniui nervų sistemoje.

    Vitamino C reikia biocheminiams procesams, susijusiems su neuromediatorių sinteze, taip pat apsaugai nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie neuronų pažeidimo senstant. Tyrėjai pabrėžia, kad smegenys šią medžiagą aktyviai kaupia.

    Įdomu tai, kad vitamino C koncentracija smegenų skystyje gali būti maždaug dvigubai didesnė nei kraujyje. Toks skirtumas leidžia manyti, jog organizmas smegenų funkcijoms užtikrinti šią maistinę medžiagą laiko prioritetine.

    Naujų duomenų pateikė Hirosaki universiteto mokslininkų atliktas tyrimas, publikuotas žurnale PLOS One. Jie analizavo 2 044 Japonijos gyventojų, vyresnių nei 64 metų, duomenis, įvertinę vitamino C kiekį kraujo plazmoje ir atlikę galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimus.

    Rezultatai parodė aiškią sąsają: didesnis vitamino C kiekis kraujyje buvo susijęs su didesniu pilkosios medžiagos tūriu. Pilkoji medžiaga svarbi atminčiai, informacijos apdorojimui, emocijų reguliacijai ir judesių kontrolei, o jos mažėjimas laikomas vienu iš įprastų smegenų senėjimo požymių.

    Tyrėjai taip pat vertino vadinamąjį numatytojo režimo tinklą, kuris aktyvus net tuomet, kai žmogus neatlieka konkrečios užduoties. Šis tinklas siejamas su autobiografine atmintimi, dėmesio valdymu, ateities planavimu ir savęs suvokimu.

    Nustatyta, kad didesnis vitamino C kiekis buvo susijęs ir su stipresniu ryšiu šio tinklo viduje. Ankstesni moksliniai darbai yra rodę, kad numatytojo režimo tinklo ryšių silpnėjimas dažniau stebimas sergant Alzheimerio ar Parkinsono ligomis, taip pat esant depresijos simptomams.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai yra stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio. Kitaip tariant, iš šių rezultatų negalima tiesiogiai teigti, kad būtent vitaminas C lemia lėtesnius smegenų pokyčius, nes įtaką gali daryti ir bendra mitybos kokybė, fizinis aktyvumas ar kiti sveikatos veiksniai.

    „Mūsų duomenys leidžia kelti hipotezę, kad vitamino C gausesnė mityba gali padėti palaikyti smegenų sveikatą ir mažinti su amžiumi susijusį pažintinių funkcijų silpnėjimą“, – sakė tyrime cituojamas radiologas Tomohiro Shintaku.

    Praktikoje vitaminas C pirmiausia siejamas su subalansuota mityba, o ne su didelėmis papildų dozėmis. Daug jo turi ne tik citrusiniai vaisiai, bet ir juodieji serbentai, saldžiosios paprikos, petražolių lapai, braškės, kiviai, brokoliai bei briuseliniai kopūstai.

    Naujausi rezultatai papildo vis didėjantį mokslinių įrodymų lauką, kad kasdieniai mitybos įpročiai gali būti svarbūs ne tik bendrai savijautai, bet ir smegenų funkcijų išsaugojimui vyresniame amžiuje. Tyrėjai ragina tęsti darbus, kurie padėtų patikrinti, ar vitamino C didinimas mityboje gali turėti apčiuopiamą poveikį pažintinėms funkcijoms ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Daugiau vitamino C nei citrinose: kodėl laukinė rožė vėl vadinama natūraliu sveikatos auksu

    Daugiau vitamino C nei citrinose: kodėl laukinė rožė vėl vadinama natūraliu sveikatos auksu

    Kuo ypatingi erškėtuogių vaisiai?

    Laukinė rožė, Lietuvoje geriau žinoma kaip erškėtis, yra plačiai paplitęs ir atsparus krūmas, augantis pakelėse, pamiškėse bei apleistose vietose. Vasaros pabaigoje ir rudenį sunokstantys raudoni ar oranžiniai „vaisiai“ botaniškai nėra įprasti vaisiai, nes susidaro iš išvešėjusio žiedsosčio, apgaubiančio smulkius riešutėlius.

    Didžiausia erškėtuogių reputacija siejama su labai dideliu vitamino C kiekiu. Įvairių rūšių ir veislių (pavyzdžiui, Rosa canina ir Rosa rugosa) erškėtuogėse vitamino C gali būti kelis kartus daugiau nei dalyje įprastų citrusinių vaisių, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo rūšies, sunokimo ir apdorojimo.

    Ne tik vitaminas C: kas dar svarbu?

    Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad erškėtuogių vertė neapsiriboja vien vitaminu C. Jose aptinkama karotenoidų, tokoferolių (vitamino E junginių), polifenolių ir flavonoidų, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu ir ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Erškėtuogėse taip pat yra pektinų ir kitų polisacharidų, o mineralinė sudėtis papildoma kaliu, kalciu, magniu ir fosforu. Dėl šios sudėties erškėtuogės naudojamos maisto pramonėje, maisto papilduose, kosmetikoje, taip pat tradicinėje žolininkystėje.

    Ką sako mokslas apie poveikį sveikatai?

    Vienas geriausiai aprašytų erškėtuogių krypčių yra galimas priešuždegiminis poveikis, ypač siejamas su vaisiuose esančiais galaktolipidais, dažnai minimais kaip GOPO. Klinikiniai tyrimai ir jų apžvalgos rodo, kad erškėtuogių preparatai daliai žmonių gali padėti mažinti osteoartrito skausmą ir pagerinti kasdienį judėjimo komfortą, nors poveikio stiprumas gali skirtis.

    Imuniteto tema taip pat dažnai minima, tačiau svarbu suprasti kontekstą: vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, o antioksidantai gali padėti mažinti oksidacinio streso poveikį. Vis dėlto erškėtuogės nėra greitas „gydymas“ nuo peršalimo, o nauda labiau siejama su reguliariu vartojimu kaip subalansuotos mitybos dalimi.

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas. Vitaminas C yra jautrus karščiui ir ilgam laikymui, todėl ilgai verdant ar kaitinant jo gali likti mažiau, o švelnesnis džiovinimas ar tinkamas perdirbimas padeda geriau išsaugoti veikliąsias medžiagas. Dėl to rinkoje dažnai akcentuojami švelniai apdoroti milteliai, ekstraktai ar arbatos.

    Specialistai primena, kad sergant lėtinėmis ligomis, vartojant kraują skystinančius ar kitus svarbius vaistus, taip pat nėštumo metu prieš didesnius kiekius papildų verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Natūralu ne visada reiškia visiems tinkama, ypač kai kalbama apie koncentruotus ekstraktus.

  • Pamirškite brangius papildus: ši virtuvės prieskonė mažina uždegimą – svarbu neapsigauti

    Lėtinis, vadinamasis tylus uždegimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su šiuolaikinėmis ligomis – nuo antrojo tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių sutrikimų iki nutukimo ar kai kurių neurodegeneracinių būklių. Skirtingai nei ūmus uždegimas po traumos, jis gali vystytis mėnesiais ar metais beveik be aiškių simptomų.

    Viena dažniausiai aptariamų prieskonių šiame kontekste – cinamonas, tačiau ne bet koks. Mitybos specialistai ir tyrimų apžvalgos dažniau mini Ceilono cinamoną (Cinnamomum verum), nes jis turi bioaktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Ceilono cinamonas ir kasija

    Parduotuvėse po bendru cinamono pavadinimu dažnai slepiasi du skirtingi produktai. Be Ceilono cinamono, itin paplitusi kasija (Cinnamomum cassia), kuri pasaulinėje rinkoje sudaro didžiąją dalį parduodamo cinamono.

    Skirtumas svarbus ne tik skoniui. Kasija paprastai turi gerokai daugiau kumarino – natūralaus junginio, kuris, vartojamas didesniais kiekiais ir ilgą laiką, gali didinti nepageidaujamą apkrovą kepenims.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimu, toleruotina paros kumarino norma yra 0,1 miligramo vienam kilogramui kūno masės. Dėl to kasiją kasdien vartoti didesniais kiekiais nėra geriausia idėja, o Ceilono cinamonas dažniau laikomas saugesniu pasirinkimu reguliariam vartojimui, nes kumarino jame būna gerokai mažiau.

    Ką rodo tyrimai apie poveikį?

    Mokslinėje literatūroje cinamonas dažniausiai minimas dėl polifenolių ir kitų antioksidantų, taip pat dėl cinamaldehido – junginio, siejamo su uždegiminius procesus reguliuojančių signalų slopinimu. Kai kuriose klinikinėse studijose ir apžvalgose fiksuotas uždegimo žymenų bei gliukozės kontrolės rodiklių pagerėjimas, tačiau efektas priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir tiriamos grupės.

    Dar viena svarbi kryptis – angliavandenių apykaita. Tyrimų apžvalgos rodo, kad cinamono vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su mažesniais gliukozės svyravimais po valgio, o tai aktualu ir uždegimo kontekste, nes ilgalaikiai aukšti gliukozės šuoliai siejami su oksidaciniu stresu.

    Vis dėlto cinamonas nėra vaistas ir nepakeičia gydymo, ypač jei žmogus serga diabetu, vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi kepenų sutrikimų. Tokiais atvejais dėl reguliaraus vartojimo protinga pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien, nepersistengiant?

    Praktiškiausias būdas – naudoti Ceilono cinamoną kaip prieskonį maiste: košėse, varškėje, jogurte ar gėrimuose. Svarbiausia – saikas ir pastovumas, o ne didelės vienkartinės dozės.

    Jei norisi šilto gėrimo, galima rinktis paprastą cinamono užpilą su citrina, o saldinimui naudoti kuo mažiau medaus. Tokį gėrimą patogiau vartoti kaip mitybos įprotį, o ne kaip stebuklingą priemonę, nes bendrą savijautą labiausiai lemia visa mityba, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Renkantis produktą verta tikrinti etiketę: joje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad tai Ceilono cinamonas (Cinnamomum verum). Jei nurodyta tik cinamonas be rūšies, dažniausiai tai būna kasija.

  • Japonai valgo nuo seno: tikrasis vasabis gali slėpti naudą sveikatai, bet yra kabliukas

    Japonai valgo nuo seno: tikrasis vasabis gali slėpti naudą sveikatai, bet yra kabliukas

    Vasabis daugeliui siejasi su žaliu, itin aštriu priedu prie sušių, tačiau Japonijoje jis vertinamas gerokai plačiau. Tradicinėje virtuvėje jis naudojamas ne tik prie žuvies ar jūros gėrybių, bet ir kaip ryškaus skonio prieskonis kasdieniams patiekalams. Vis dėlto svarbiausia detalė ta, kad už Japonijos ribų dažnai valgome visai ne tai, ką įsivaizduojame.

    Tikrasis vasabis išgaunamas iš augalo Wasabia japonica šaknies. Jis priklauso tai pačiai šeimai kaip krienai, ridikėliai ir garstyčios, o auginti jį sudėtinga, nes reikalinga švari, vėsi vandens tėkmė ir pavėsis kalnuotose vietovėse. Dėl šių sąlygų tikrasis vasabis yra brangesnis ir retesnis.

    Daugelyje restoranų Europoje ir Šiaurės Amerikoje patiekiama pasta neretai gaminama iš krienų, garstyčių, krakmolo ir dažiklių, o tikro vasabio joje gali būti mažai arba visai nebūti. Skonio pojūtis taip pat skiriasi: vasabis dažniau „kerta“ per nosį ir sinusus, o ne ilgai degina burnoje kaip aitriosios paprikos.

    Kas sukelia vasabio aštrumą?

    Vasabio aštrumą lemia sieros junginiai, vadinami izotiocianatais. Jie išsiskiria tuomet, kai šaknis sutarkuojama, todėl tradiciškai vasabis ruošiama prieš pat patiekimą. Praėjus keliolikai minučių aromatas ir aštrumas pastebimai susilpnėja.

    Moksliniuose tyrimuose izotiocianatai siejami su antioksidacinėmis ir antimikrobinėmis savybėmis, todėl ši augalų grupė domina mitybos ir visuomenės sveikatos specialistus. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad vasabis paprastai vartojamas mažais kiekiais, todėl jo poveikis priklauso nuo bendros mitybos.

    Ar tai ilgaamžiškumo paslaptis?

    Japonija ilgą laiką išlieka tarp valstybių, kuriose vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra viena didžiausių pasaulyje. Dėl to nuolat ieškoma paaiškinimų, kokie mitybos ir gyvenimo būdo veiksniai gali prisidėti prie tokių rodiklių. Vasabis kartais minimas kaip vienas tradicinės virtuvės elementų, tačiau jį vadinti pagrindine priežastimi būtų netikslu.

    Dažniau akcentuojamas visos tradicinės japoniškos mitybos modelis: daugiau daržovių, žuvies, ankštinių, jūros dumblių, žaliosios arbatos, mažesnės porcijos ir santykinai mažiau stipriai perdirbto maisto. Tokia visuma gali būti palanki širdies ir kraujagyslių sveikatai bei geresnei metabolinei būklei, o atskiri prieskoniai tėra bendro paveikslo dalis.

    Kada verta atsargiau?

    Nors vasabis laikomas saugiu maisto produktu, jis nėra tinkamas visiems vienodai. Žmonėms, turintiems jautresnį skrandį, intensyvus aštrumas gali sustiprinti rėmens ar refliukso simptomus, o didesni kiekiai gali dirginti virškinamojo trakto gleivinę.

    Praktinis patarimas paprastas: jeigu norisi vasabį įtraukti į racioną, verta pradėti nuo mažo kiekio ir stebėti savijautą. Taip pat pravartu pasidomėti, ar patiekiamas produktas yra tikras vasabis, ar krienų pagrindu pagaminta alternatyva.

    Vasabis gali suteikti ryškų skonį ir padėti mažiau sūdyti patiekalus, tačiau didžiausia nauda sveikatai paprastai siejama su kasdieniais įpročiais. Įvairi, daug daržovių turinti mityba, pakankamas judėjimas ir saikas dažniau lemia ilgalaikį rezultatą nei vienas aštrus priedas lėkštėje.

  • Jagodos kamčiatkines verta išbandyti dabar: kuo jos skiriasi nuo šilauogių ir kaip veikia cukrų

    Jagodos kamčiatkinės, dar vadinamos sausmedžio uogomis, Lietuvoje vis dažniau pasirodo turguose ir parduotuvėse, nors iki šiol jas nustelbia šilauogės, avietės ar braškės. Tai pailgos, tamsiai melsvos uogos su saldžiarūgščiu, kiek sutraukiančiu skoniu, kurį dalis žmonių lygina su juodųjų serbentų ir šilauogių deriniu.

    Šios uogos vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl sudėties: jose yra skaidulų, vitamino C, kalio, mangano ir įvairių polifenolių. Būtent polifenoliai, ypač antocianinai, lemia tamsią spalvą ir antioksidacinį poveikį, siejamą su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Kuo jos skiriasi nuo šilauogių?

    Nors iš pirmo žvilgsnio jos gali priminti pailgas šilauoges, jagodos kamčiatkinės paprastai yra minkštesnės, sultingesnės ir ryškesnio rūgštumo. Skonis labiau gaivinantis, o ne saldus, todėl jos dažnai tinka tiems, kam įprastos uogos atrodo per saldžios.

    Svarbu ir tai, kad anksti nuskintos uogos gali būti ryškiai sutraukiančios, o prinokusios tampa švelnesnės ir maloniau saldžiarūgštės. Dėl to didelę reikšmę turi šviežumo faktorius ir prinokimo laipsnis, ypač perkant ne iš augintojo.

    Oda, žarnynas ir cukraus svyravimai

    Vitamina C organizmui reikalinga kolageno sintezei, todėl mityboje ji svarbi ir odos elastingumui bei stangrumui. Tuo pačiu antioksidantai iš tamsių uogų dažnai minimi kaip mitybos dalis, padedanti mažinti oksidacinio streso poveikį, kuris siejamas su greitesniu senėjimu.

    Ne mažiau aktuali ir skaidulų nauda: jos prisideda prie žarnyno veiklos, sotumo jausmo ir lėtesnio angliavandenių pasisavinimo. Dėl šios priežasties uogos, valgomos visos, o ne sulčių ar saldintų produktų pavidalu, gali padėti išvengti staigių gliukozės šuolių po užkandžio.

    Kaip jas valgyti, kad būtų naudingiausia?

    Lengviausias būdas yra įmaišyti jas į natūralų jogurtą, kefyrą ar varškę, pagardinti cinamonu ar riešutais. Baltymai ir riebalai tokiame užkandyje gali dar labiau sulėtinti cukrų pasisavinimą, todėl tai ypač praktiška, jei norisi stabilesnės energijos.

    Jagodos kamčiatkinės tinka ir košėms, blynams, glotnučiams bei naminiams desertams, tačiau verta vengti perteklinio saldinimo. Jei norisi ryškesnio skonio, dažnai pakanka vanilės, citrinos sulčių ar nedidelio kiekio kakavos, o uogos išlieka pagrindiniu akcentu.

  • Mitybos specialistai paaiškino, kuo iš tiesų naudingas imbierinis čajus ir kam jis gali pakenkti

    Imbierinis čajus dažnai pristatomas kaip paprastas būdas mažinti uždegimą ir stiprinti savijautą, tačiau moksliniai duomenys rodo labiau niuansuotą vaizdą. Aktyvios imbiero medžiagos, ypač gingeroliai ir shogaoliai, siejamos su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, bet tai nereiškia, kad gėrimas prilygsta vaistams.

    Didžiausias imbiero privalumas siejamas su jo bioaktyviais junginiais, kurie laboratoriniuose ir klinikiniuose tyrimuose siejami su mažesniais oksidacinio streso žymenimis. Dėl to imbieras neretai įtraukiamas į mitybą kaip papildoma priemonė, kai siekiama mažinti uždegiminių procesų riziką, ypač kartu su bendra sveikesne mityba.

    „Imbieras gali prisidėti prie geresnės savijautos, bet jo nereikėtų laikyti vaistų pakaitalu ar universaliu gydymu“, – sako mitybos specialistai.

    Dalies žmonių patirtis rodo, kad imbierinis čajus gali padėti esant pykinimui ar peršalimo simptomams, nes šiltas gėrimas skatina skysčių vartojimą ir gali laikinai palengvinti gerklės dirginimą. Mokslinėje literatūroje imbieras dažniausiai minimas kaip priemonė, galinti sumažinti pykinimą, taip pat kaip papildas, kuris kai kuriais atvejais siejamas su mažesniu skausmo intensyvumu.

    Vis dėlto kalbant apie lėtinį uždegimą, svarbu atskirti kasdienius įpročius nuo gydymo. Lėtiniai uždegiminiai procesai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir kai kurių kitų būklių rizika, tačiau pagrindinę įtaką daro bendras gyvenimo būdas: mitybos kokybė, kūno masė, fizinis aktyvumas, miegas ir rūkymas.

    Tyrimuose, kuriuose vertinamas imbiero poveikis medžiagų apykaitai, dažniau kalbama apie nedidelius pokyčius, o ne staigius rezultatus. Kai kurie tyrimai rodo, kad imbiero papildai gali būti susiję su kukliais gliukozės ar lipidų rodiklių pagerėjimais, tačiau efektas paprastai priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir žmogaus sveikatos būklės.

    Gydytojai taip pat pabrėžia saugumo klausimą: nors imbieras daugeliui yra saugus, jis gali netikti visiems. Didesnės imbiero dozės kai kuriems žmonėms gali dirginti skrandį, sustiprinti rėmenį, o vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar turintiems kraujavimo riziką verta pasitarti su gydytoju.

    Praktiškai imbierinį čajų galima ruošti iš šviežio šaknies gabalėlio, džiovinto imbiero ar arbatos pakelių, tačiau svarbu nepadauginti saldiklių. Jei gėrimas ruošiamas su daug cukraus ar saldžių sirupų, nauda gali sumažėti, ypač žmonėms, kuriems aktuali gliukozės kontrolė ar kūno masė.

    Ekspertai sutaria, kad imbierinis čajus gali būti gera kasdienė alternatyva saldiems gėrimams, tačiau geriausių rezultatų verta tikėtis tik tada, kai jis tampa dalimi platesnių sveikatos pokyčių. Jei vargina užsitęsęs skausmas, lėtinio uždegimo požymiai ar įtariama rimtesnė liga, pirmas žingsnis turėtų būti gydytojo konsultacija, o ne vienas produktas ar prieskonis.

  • Iki saldainio saldumo, bet žarnynui kaip šepetys: džiovintos klementinos slepia rekordą

    Džiovintos klementinos vis dažniau pasirodo parduotuvių lentynose kaip užkandis be pridėtinio cukraus. Pagrindinė jų vertė – labai didelis skaidulų kiekis: 100 gramų gali būti apie 29 gramus skaidulų, tad toks produktas iš esmės priartėja prie daugelio suaugusiųjų rekomenduojamos paros normos.

    Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, reguliariu tuštinimusi ir ilgesniu sotumu, todėl tokie užkandžiai dažnai pasirenkami vietoj saldumynų. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad džiovinant vaisius sumažėja vandens, o cukrūs ir kalorijos tampa labiau koncentruoti, todėl porcijos dydis turi reikšmę.

    Džiovintose klementinose taip pat gali būti pektinų, o citrusiniuose vaisiuose natūraliai aptinkami flavonoidai ir karotenoidai. Šios medžiagos vertinamos dėl antioksidacinių savybių, o beta karotenas organizme gali virsti vitaminu A, kuris svarbus regėjimui ir normaliai imuninės sistemos veiklai.

    Kiek jų suvalgyti, kad nepersistengtumėte?

    Didelis skaidulų kiekis tinka ne visiems ir ne visada. Staigiai padidinus skaidulų kiekį racione gali atsirasti pilvo pūtimas, spazmai ar diskomfortas, ypač jei trūksta skysčių, todėl tokius produktus verta įtraukti palaipsniui ir gerti daugiau vandens.

    Praktiška porcija daugeliui žmonių gali būti apie 30 gramų, ypač jei tai tik viena iš kelių dienos skaidulų „stotelių“. Sergantiems diabetu ar ribojantiems energijos kiekį racione verta vertinti ne tik skaidulas, bet ir bendrą angliavandenių kiekį bei rinktis produktus be saldiklių ir be pridėtinio cukraus.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Patogiausias būdas – valgyti kaip užkandį kelionėje ar darbe, kai norisi kažko saldaus, bet norite išvengti desertų. Dėl ryškesnio citrusinio skonio jos gali padėti sumažinti poreikį papildomai saldinti ar užkandžiauti dažniau.

    Džiovintas klementinas galima smulkinti ir dėti į avižinę košę, muslį, granolą ar natūralų jogurtą, taip pat naudoti kepiniuose vietoj razinų. Jos tinka ir gėrimams, pavyzdžiui, arbatai ar užpilams, nes suteikia saldumo ir aromato be cukraus šaukštelio.

    Jos gali praversti ir sūriuose patiekaluose, ypač prie paukštienos ar kiaulienos, kai norisi saldžiarūgščio akcento. Citrusinės natos gerai dera su prieskoniais ir padažais, todėl nedidelis kiekis gali pakeisti dalį kitų saldinančių ingredientų.

  • Šie pomidorai laikomi sveikiausiais: daugiau likopeno, geriau širdžiai ir odai – ką rinktis?

    Šie pomidorai laikomi sveikiausiais: daugiau likopeno, geriau širdžiai ir odai – ką rinktis?

    Įsibėgėjant pomidorų sezonui, pirkėjai vis dažniau klausia ne tik kurie skaniausi, bet ir kurie laikomi naudingiausiais sveikatai. Skirtingos veislės gali skirtis antioksidantų, vitaminų ir biologiškai aktyvių junginių kiekiu, todėl vienos geriau tinka kasdieniam racionui, kitos labiau vertinamos dėl skonio.

    Pagrindinė pomidorų „žvaigždė“ mitybos prasme yra likopenas – karotenoidas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Pomidoruose taip pat gausu vitamino C ir kalio, o šie junginiai svarbūs imuninės sistemos veiklai, kraujospūdžiui ir normaliai raumenų funkcijai.

    Kas lemia, kad vieni pomidorai naudingesni?

    Mažesni pomidorai dažnai turi didesnę biologiškai aktyvių junginių koncentraciją, nes jų minkštimo ir odelės santykis paprastai didesnis. Būtent odelėje ir šalia jos kaupiasi dalis antioksidantų, todėl vyšniniai ar slyviniai pomidorai neretai minimi tarp maistingesnių pasirinkimų.

    Ypatingo dėmesio sulaukia ir tamsesnių atspalvių veislės, pavyzdžiui, violetiniai ar labai tamsūs pomidorai. Juose gali būti daugiau antocianinų – augalinių pigmentų, kurie taip pat veikia kaip antioksidantai, o kartu prisideda prie įvairesnio mikroelementų profilio racione.

    Žali, geltoni ar raudoni: ar spalva svarbi?

    Raudonuose pomidoruose likopeno paprastai būna daugiau nei geltonuose, nes būtent jis suteikia raudoną spalvą. Geltoni ir oranžiniai pomidorai išlieka vertingi dėl kitų karotenoidų bei švelnesnio skonio, todėl juos dažnai renkasi jautresnį skrandį turintys žmonės.

    Žaliųjų pomidorų atveju svarbu atskirti prinokusias žalias veisles nuo neprinokusių vaisių. Prinokusios žalios veislės gali būti puikus pasirinkimas skoniui ir įvairovei, tačiau mitybine prasme dažniau akcentuojama, kad raudonų, tamsių ir mažesnių pomidorų grupėje antioksidantų koncentracija dažnai būna didesnė.

    Kaip gauti daugiau likopeno?

    Likopenas geriau įsisavinamas termiškai apdorotuose pomidoruose, todėl tyrės, padažai ar troškinti pomidorai gali būti ne mažiau vertingi nei švieži. Dar vienas praktinis niuansas – likopenas tirpsta riebaluose, tad pomidorų patiekalai su alyvuogių aliejumi ar kitu riebalų šaltiniu dažnai padeda organizmui jį pasisavinti efektyviau.

    Kasdieniam pasirinkimui dažniausiai rekomenduojama derinti skirtingas veisles: mažesnius pomidorus salotoms ir užkandžiams, o didesnius, mėsingus – sumuštiniams ar šaltoms sriuboms. Taip lengviau užtikrinti įvairovę ir gauti platesnį naudingų junginių spektrą viso sezono metu.

  • Egzotiškas smocinis vaisius: mažai kalorijų, daug skaidulų – kodėl verta valgyti atšaldytą?

    Egzotiškas smocinis vaisius: mažai kalorijų, daug skaidulų – kodėl verta valgyti atšaldytą?

    Vasarą, kai gausu vietinių sezoninių gėrybių, mitybos specialistai vis tiek primena apie įvairovę. Vienas ryškiausių egzotinių pasirinkimų – pitaja, dar vadinama smociniu vaisiumi: ji gaivi, sultinga ir ypač maloni, kai prieš valgant palaikoma šaldytuve.

    Pitaja yra kelių kaktusų rūšių vaisius, kilęs iš Centrinės ir Pietų Amerikos, tačiau šiandien plačiai auginamas ir Pietryčių Azijoje bei Australijoje. Augalas žydi įspūdingai – dideli balti žiedai dažniausiai prasiskleidžia sutemus, todėl kai kur vadinami nakties karalienėmis.

    Dažniausiai sutinkama balto arba raudono minkštimo pitaja, o būtent raudonasis minkštimas paprastai išsiskiria didesne antioksidantų koncentracija. Antioksidantai mityboje svarbūs todėl, kad padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su ląstelių senėjimo procesais ir didesne lėtinių ligų rizika.

    Pitaja vertinama ir dėl skaidulų – jos reikalingos normaliai žarnyno veiklai, sotumo jausmui ir reguliariam tuštinimuisi. Be to, dalis vaisiuose esančių junginių veikia kaip prebiotikai, kurie tampa maistu naudingoms žarnyno bakterijoms, o tai siejama su geresne virškinimo savijauta.

    Šis vaisius laikomas palyginti mažai kaloringu, o didelė vandens dalis gali prisidėti prie skysčių balanso, ypač karštomis dienomis. Tai aktualu ir todėl, kad troškulys kartais painiojamas su alkiu, todėl renkantis sultingus vaisius lengviau išvengti atsitiktinių, nereikalingų užkandžių.

    Pitaja dažnai apibūdinama kaip švelnaus, lengvai saldaus skonio, kai kas jame įžvelgia kriaušės, kivi ar braškių natų. Paprasčiausia ją valgyti perpjovus per pusę ir minkštimą išvalgant šaukšteliu, o dėl išraiškingos išvaizdos ji dažnai dedama į kokteilius, košes, jogurtą ar vaisių salotas.

    Kaip ir su kitais egzotiniais produktais, svarbu įvertinti individualų toleravimą. Jei turite alergijų ar virškinimo jautrumų, naujus vaisius verta ragauti mažesnėmis porcijomis, o sergant lėtinėmis ligomis mitybos pokyčius aptarti su gydytoju arba dietologu.

  • Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas dažnai laikomas tiesiog gaiviu vasaros užkandžiu, tačiau jo sudėtis rodo, kad tai daugiau nei vanduo ir saldus skonis. Maistinė vertė nėra didelė, bet vaisius gali padėti pakeisti kaloringesnius desertus ir prisidėti prie bendro skysčių suvartojimo karštomis dienomis.

    100 gramų arbūzo paprastai turi apie 30–40 kilokalorijų, todėl tai vienas lengvesnių pasirinkimų, kai norisi kažko saldaus. Kartu jis suteikia angliavandenių, šiek tiek skaidulų, vitamino C, beta karoteno ir kalio, svarbaus raumenų darbui bei nervų sistemai.

    Kodėl arbūzas raudonas?

    Ryškiai raudoną minkštimo spalvą daugiausia lemia likopenas, karotenoidas, gerai žinomas ir iš pomidorų. Likopenas veikia kaip antioksidantas, todėl siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, prisidedančių prie lėtinių ligų rizikos.

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad likopeno poveikis labiausiai atsiskleidžia tada, kai jis gaunamas su įvairia, daržovėmis ir vaisiais turtinga mityba. Vien arbūzas nėra stebuklingas sprendimas, tačiau gali būti praktiškas būdas dažniau rinktis maistingesnį užkandį.

    Citrulinas ir širdies sveikata

    Dar viena medžiaga, dėl kurios arbūzas sulaukia mokslininkų dėmesio, yra citrulinas. Tai aminorūgštis, dalyvaujanti procesuose, susijusiuose su azoto oksido gamyba, o šis junginys svarbus kraujagyslių funkcijai ir kraujotakai.

    Metaanalizėse, kur vertinti atsitiktinių imčių tyrimai, arbūzo vartojimas ar jo pagrindu sukurti produktai siejami su nedideliu sistolinio kraujospūdžio mažėjimu, taip pat palankesniais kai kurių lipidų rodikliais, įskaitant bendrąjį ir MTL cholesterolį. Tyrėjai pabrėžia, kad išvadoms stiprinti dar reikia didesnių ir ilgesnių tyrimų, ypač vertinančių šviežio vaisiaus poveikį.

    Nauda svoriui, bet su sąlyga

    Arbūzas gali būti naudingas bandant mažinti svorį, tačiau tik kaip visos mitybos dalis. Dėl didelio vandens kiekio jis suteikia sotumo pojūtį, o saldus skonis padeda lengviau atsisakyti saldainių, batonėlių ar saldintų gėrimų, kurie dažnai sudaro didžiausią perteklinių kalorijų dalį.

    Tyrimuose, kuriuose arbūzas lygintas su panašaus kaloringumo saldžiais užkandžiais, žmonės, turintys antsvorio ar nutukimą, dažniau jautė didesnį sotumą, o po kelių savaičių stebėti palankūs pokyčiai, susiję su kūno mase, kūno masės indeksu, kraujospūdžiu ir lipidų profiliu. Vis dėlto rezultatai nereiškia, kad pakanka valgyti daugiau arbūzo, jei bendras kalorijų kiekis lieka per didelis.

    Atsargiau arbūzą reikėtų vertinti tiems, kurie privalo griežtai kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Nors cukrūs yra natūralūs, skaidulų jame nedaug, todėl protingiausia rinktis saikingą porciją ir valgyti kartu su kitu maistu, o ne gerti didelį kiekį sulčių vienu metu.

    Kasdienybėje paprasčiausia rinktis gerai atšaldytą arbūzą be papildomo cukraus. Jis tinka salotoms su feta, agurku ir mėtomis, naminiams gėrimams ar net trumpai pakeptas ant grotelių, tačiau svarbiausia išlieka saikas ir subalansuota mityba.