Tag: Archeologija

  • Tyrimas: akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo naudoti nuodais užteptas strėles

    Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.

    Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.

    Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.

    Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.

    Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus

    Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.

    Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).

    Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo

    Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.

    Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.

    Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai

    Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.

    Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.

    Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.

    Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.

  • Pietų Rusijoje rasti 400–450 tūkst. metų akmeniniai įrankiai: galimai seniausi Acheulio pėdsakai regione

    Pietų Rusijoje rasti 400–450 tūkst. metų akmeniniai įrankiai: galimai seniausi Acheulio pėdsakai regione

    Pietų Rusijoje archeologai aptiko akmeninių įrankių, kurių amžius, mokslininkų vertinimu, siekia 400–450 tūkst. metų. Jei datavimas ir radinių priskyrimas bus patvirtinti, tai galėtų būti seniausi žinomi Acheulio tradicijos gamybos pavyzdžiai šioje Europos dalyje už Kaukazo ribų.

    Radinius tyrinėja Rusijos mokslininkų komanda iš Rusijos mokslų akademijos Materialinės kultūros istorijos instituto. Pranešama, kad tarp artefaktų yra rankinių kirvukų (vadinamųjų „kumščių“), į kirtiklius panašių įrankių bei stambių kapoklių.

    Archeologų teigimu, įrankių forma ir gamybos būdas rodo ankstyvąją Acheulio tradiciją – vieną svarbiausių priešistorinės akmens apdirbimo technologijos etapų. Skirtingai nei paprasti akmens atskalos ar gremžtukai, tokie dirbiniai reikalavo kelių formavimo etapų ir gerai apgalvoto darbo.

    Įspūdį tyrėjams esą daro ne tik radinių dydis, bet ir jų apdirbimo kruopštumas: norint išgauti norimą formą bei pjovimo briauną, reikėjo parinkti tinkamą žaliavą ir suplanuoti smūgių seką. Tai leidžia manyti, kad šiuos įrankius gaminę žmonės turėjo pažangių technologinių įgūdžių.

    Kam galėjo būti naudojami masyvūs įrankiai

    Mokslininkai svarsto, kad tokie įrankiai galėjo būti pasitelkiami įvairiems darbams – nuo medienos apdirbimo iki paprastų medžioklės įrankių, pavyzdžiui, iečių ar kuokų, paruošimo. Taip pat minimos kasimo užduotys ir sumedžiotų gyvūnų dorojimas.

    Masyvi konstrukcija leidžia įtarti, kad dalis radinių galėjo būti patogūs apdoroti didesnes gyvūnų skerdenas. Tyrėjai neatmeta ir galimybės, kad įrankiai būtų pravertę dirbant su didelių žinduolių, įskaitant dramblius, liekanomis, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių gyvūnų medžioklę ar dorojimą šioje vietoje kol kas nėra.

    Radimvietė prie upės ir klimato sąlygos

    Tyrinėjama vietovė yra prie Donecės upės žemupio. Įrankių datuojamu laikotarpiu regione, kaip nurodo tyrėjai, vyravo gana vėsus klimatas, o upė ir jos ištekliai galėjo turėti didelę reikšmę žmonių judėjimui.

    Archeologai pažymi, kad gyvenvietės ar sustojimo vietos pasirinkimas prie senos upės vagos galėjo būti praktiškas: vanduo, akmens žaliavos ir maisto ištekliai galėjo pritraukti nedideles, mobilias medžiotojų–rinkėjų grupes. Tikėtina, kad vandens telkiniai ir perėjos taip pat traukė gyvūnus, todėl palengvindavo jų sekimą.

    Nuosėdų analizė rodo, kad teritorija galėjo būti periodiškai užliejama. Nepaisant to, žmonės, sprendžiant iš radinių, į šią vietą galėjo sugrįžti ne kartą – manoma, kad tai buvo ne nuolatinė stovyklavietė, o sezoninis sustojimo taškas keliaujant plačiomis teritorijomis.

    Hipotezė apie Acheulio tradicijos kelią

    Viena įdomiausių tyrimo krypčių – kaip Acheulio akmens apdirbimo tradicija galėjo pasiekti pietinę Rusijos lygumos dalį. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašių įrankių rinkinių rasta Kaukazo regione, įskaitant Vakarų Priekaukazę ir Tamanės pusiasalį.

    Dėl to svarstoma hipotezė, jog technologija galėjo plisti būtent iš Kaukazo, o žmonių grupės tam tikrais laikotarpiais judėjo į šiaurę, kai geografinės sąlygos leisdavo įveikti natūralias kliūtis. Vis dėlto pabrėžiama, kad kol kas tai tėra prielaida, kuriai reikės papildomų įrodymų.

  • Mokslininkai: neandertalietį prieš 75 tūkst. metų mirtinai sužeidė medinė ietis

    Neandertaliečio, gyvenusio prieš maždaug 75 000 metų, kauluose aptikti sužalojimai leidžia įtarti, kad jo mirtį galėjo lemti medinės ieties dūris į krūtinę. Smūgis buvo toks stiprus, kad peties mentėje liko beveik tobulai apvalios formos skylė.

    Šis žmogus, tyrėjų vadinamas Šanidaro A (Shanidar A), rastas Šanidaro oloje Irako Kurdistane – vietoje, kuri nuo XX amžiaus vidurio kasinėjimų reikšmingai pakeitė supratimą apie neandertaliečių gyvenimą. Nauja analizė paremta išlikusiais kaulų fragmentais ir dantimis, tarp jų – beveik visa kairioji mentė.

    Mokslininkai teigia, kad sužalojimas greičiausiai įvyko mirties metu: kauluose nėra gijimo požymių. Pagal pažeidimo pobūdį daroma prielaida, kad aštrus daiktas įsmigo iš priekio, pervėrė krūtinę ir iš vidaus pramušė mentę, palikdamas 15 milimetrų skersmens angą.

    Įdomu tai, kad skelete matyti ir ankstesnio, ne mažiau žiauraus įvykio pėdsakai: kadaise stipriai smogta į veidą, o vienas priekinis dantis buvo perskeltas išilgai. Vis dėlto neandertalietis po šios traumos išgyveno – tai rodo ant pažeisto danties susikaupusios apnašos, kurioms susidaryti reikia laiko.

    Beveik apvali skylė mentėje

    Tyrėjai mentę analizavo didelės raiškos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimu. Nuosėdose po pažeidimu aptikti smulkūs kaulo fragmentai, o vieną jų net pavyko „įstatyti“ atgal, taip patvirtinant, kad kaulas buvo pramuštas traumos metu.

    Angos kraštai ir fragmentų pasislinkimas leido atkurti tikėtiną smūgio kryptį – žemyn. Tai gali reikšti, kad dūris arba smūgis buvo suduotas iš aukščiau esančios pozicijos, nors tikslios aplinkybės lieka neaiškios.

    Pasak tyrėjų, itin apvali forma labiau primena ankstyvų medinių iečių padarytą žalą. Akmeniniais antgaliais aprūpinti ginklai dažniau palieka kitokio pobūdžio pradūrimus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš sužalojimo neįmanoma galutinai atmesti ir šūvio iš toliau galimybės. Tačiau kasinėjimų vietoje nėra tiesioginių įrodymų, kad tuo metu būtų naudoti lankai ir strėlės, o medinės ietys neandertaliečiams buvo žinomas ir plačiai taikytas medžioklės įrankis.

    Ar tai buvo smurtas, ar nelaimė?

    Jei rekonstrukcija teisinga, ietis galėjo perverti plautį ir pažeisti stambias kraujagysles, todėl mirtis galėjo būti greita. Tačiau tyrėjai neskuba daryti išvados, kad tai – žmogžudystė.

    Neandertaliečiai medžiojo pavojingus gyvūnus iš arti, todėl nelaimingas atsitikimas medžioklėje taip pat įmanomas. Kita vertus, priešistorinis tarpusavio smurtas taip pat žinomas iš kitų laikotarpių radinių, tad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra.

    Danties trauma ir bendruomenės parama

    Ankstesnė veido trauma, perskėlusi priekinį dantį ir išjudinusi kitus, greičiausiai smarkiai apsunkino valgymą. Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad ant pažeisto danties paviršių susikaupė storas apnašų sluoksnis – jis susidaro ne per dienas ar savaites.

    Tai leidžia manyti, kad Šanidaro A su tokia trauma gyveno bent metus, o gal ir ilgiau. Tokiam išgyvenimui, pasaulyje be šiuolaikinės medicinos, galėjo būti svarbi ir kitų grupės narių pagalba, pavyzdžiui, parūpinant lengviau sukramtomą maistą.

    Šanidaro ola jau anksčiau garsėjo radiniais, rodančiais, kad dalis ten gyvenusių neandertaliečių išgyvendavo su sunkiomis negaliomis. Tai sustiprina prielaidą, kad bent kai kuriose bendruomenėse egzistavo tarpusavio rūpinimasis.

    Laidojimo vieta, į kurią sugrįždavo

    Šanidaro A palaikai aptikti greta mažiausiai keturių kitų neandertaliečių – trijų suaugusiųjų ir kūdikio. Svarbu tai, kad, sprendžiant iš nuosėdų sluoksnių, kūnai galėjo būti paguldyti skirtingu metu – kartais po metų ar net dešimtmečių.

    Tokie požymiai leidžia įtarti, kad neandertaliečiai sugrįždavo į tą pačią vietą laidoti mirusiųjų, o tai suteikia naujų argumentų diskusijose apie jų socialinį elgesį ir ritualus. Anksčiau siūlyta idėja apie „gėlių laidotuves“ šiandien vertinama atsargiau – dalį žiedadulkių galėjo atnešti, pavyzdžiui, urvuose perinčios bitės.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Scientific Reports“.

  • „Rytų Stounhendžas“ pasirodė ne vienintelis: netoliese aptikta dar 28 akmeniniai ratai

    Netoli Galilėjos jūros esantis Rujm el-Hiri – masyvus akmenų statinys, dažnai vadinamas „Rytų Stounhendžu“, – mokslininkams kelia klausimų jau dešimtmečius. Beveik 5 000 metų senumo, labirintą primenantis monumentas sudarytas iš koncentrinių bazalto sienų ir siekia apie 150 metrų skersmenį.

    Tačiau nauji palydoviniais vaizdais pagrįsti tyrimai rodo, kad šis objektas greičiausiai nėra vieniša architektūrinė keistenybė. Kaip rašo „ZME Science“, aplink Rujm el-Hiri užfiksuota dar 28 dideli apvalūs akmeniniai statiniai, kurių dauguma anksčiau nebuvo dokumentuoti.

    Šis atradimas keičia požiūrį į patį „Rytų Stounhendžą“: dabar archeologams tenka aiškinti ne tik vieno garsaus komplekso paskirtį, bet ir tai, kodėl panašūs apskritimai atsirado visame regione. Kai kurie iš naujai aprašytų objektų netgi yra didesni už patį Rujm el-Hiri.

    Papildomą intrigą kelia ir geologiniai duomenys: mokslininkai teigia, kad per tūkstantmečius vietovė kito dėl tektoninių judesių, todėl šiandieninė statinio orientacija gali neatspindėti pirminės. Tai meta šešėlį vienai populiariausių interpretacijų – kad monumentas buvo dangaus kūnų stebykla.

    Kas aptikta palydoviniais vaizdais

    Pirmasis tyrimas, paskelbtas 2024 metų lapkritį, buvo atliktas Tel Avivo universiteto ir Negevo Ben Guriono universiteto mokslininkų. Jie, pasitelkę palydovinę analizę, identifikavo šimtus archeologinių struktūrų – nuo pilkapių iki akmeninių linijinių sienų ir apvalių „gėlės“ formos aptvarų.

    Vėlesnis darbas, publikuotas 2026 metų kovą žurnale „PLOS One“, buvo dar konkretesnis: aukštos raiškos 2004–2024 metų palydoviniai vaizdai leido per 25 kilometrus nuo Rujm el-Hiri ribos aprašyti 28 didelius apvalius statinius, kuriuos anksčiau dažnai praleisdavo tradicinės apžvalgos.

    Pagal aprašymą, šių objektų architektūra panaši: storos bazalto sienos išdėstytos koncentriniais ratais, o kai kur vidus suskirstytas trumpesnėmis sienomis. Skersmuo įvairuoja maždaug nuo 50 iki 250 metrų.

    Išskiriamas ir vienas įspūdingiausių pavyzdžių – vadinamasis 9-asis ratas, kurio skersmuo siekia apie 250 metrų. Jis juosia nedidelį vulkaninį kūgį, o į vidų link centro tęsiasi keturios akmeninės sienos.

    Kam galėjo tarnauti šie akmeniniai ratai

    Tyrėjai pastebėjo ir geografinį dėsningumą: nemažai ratų yra netoli sezoninių upelių, taip pat įsilieja į senovinių laukų sienų ir aptvarų tinklus. Kai kurie statiniai aptinkami šalia dolmenų – senovinių akmeninių laidojimo konstrukcijų.

    Tai leidžia svarstyti, kad šie objektai buvo susiję su bendruomenėmis, kurių gyvenimas sukosi apie žemdirbystę, gyvulininkystę ir sezoninius susibūrimus. Tarp galimų funkcijų minimos apeiginės erdvės, teritoriniai žymenys arba vietos, kur susitikdavo išsisklaidžiusios grupės.

    Vis dėlto galutinės išvados kol kas atsargios: dauguma ratų dar nebuvo kasinėti, o jų statybos datos dažniausiai nėra patikslintos. Tai reiškia, kad panašumai dar neatsako, ar visi statiniai priklauso tam pačiam laikotarpiui ir tradicijai.

    Tektonika keičia interpretacijas

    Dar vienas svarbus aspektas – paties Rujm el-Hiri padėties pokyčiai per laiką. Tyrėjų geologinė rekonstrukcija rodo, kad vietovė dėl tektoninių procesų galėjo pasisukti prieš laikrodžio rodyklę ir pasislinkti dešimtimis metrų.

    Skaičiuojama, kad tektoninės plokštės šiame regione kasmet juda maždaug 0,3–0,6 colio. Per kelis tūkstantmečius toks, iš pirmo žvilgsnio nežymus, judėjimas gali reikšmingai pakeisti tai, kaip šiandien „žiūrime“ į monumento ašis ir orientaciją.

    Dėl to abejojama teorija, kuri remiasi dabartine statinio kryptimi ir teigia, esą jis buvo astronominė observatorija. Nors tai visiškai neatmeta dangaus simbolikos galimybės, tyrėjai pabrėžia, kad interpretacijos, priklausančios nuo šiandien matomos orientacijos, tampa gerokai mažiau patikimos.

    Rujm el-Hiri, atrastas 1968 metais, išlieka vienu paslaptingiausių šio regiono megalitinių objektų. Tačiau dabar, turint dešimtis panašių ratų, archeologai turi daugiau „konteksto taškų“, kurie gali padėti suprasti, ką iš tiesų planavo šių statinių kūrėjai.

  • Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto pastato sienose aptikta gerokai senesnės tvirtovės dalis – paaiškėjo, kad po tinku ir vėlesnėmis konstrukcijomis išliko viduramžių pilies mūrai, menantys net XIII amžiaus pradžią.

    Neįprastą atradimą padarė University College Dublin (UCD) tyrėjas, išanalizavęs istorinius dokumentus, senąsias iliustracijas ir architektūrines detales. Būtent šių šaltinių palyginimas leido atpažinti, kad dalis mūrų priklauso gerokai ankstesnei statybos fazei.

    Atradimas susijęs su Roebuck pilimi, esančia UCD miestelyje. Iš išorės pastatas labiau primena XIX amžiaus neogotikinę rezidenciją, todėl ilgą laiką buvo manoma, kad senoji viduramžių konstrukcija kadaise tiesiog nugriauta, o jos vietoje pastatytas naujas statinys.

    Vis dėlto realybė pasirodė kitokia: daugelis originalios pilies fragmentų niekur nedingo – jie buvo paslėpti po tinko sluoksniais, o vėlesni savininkai, užuot viską griovę, pastatą plėtė ir modernizavo, tarsi „apvilkdami“ senąją tvirtovę naujais sprendimais.

    Kaip pavyko atpažinti pilies likučius

    Viduramžių architektūros specialistas prof. Tadhg O’Keeffe iš UCD Archeologijos mokyklos nustatė, kad reikšminga dalis senųjų mūrų išliko dabartinio pastato viduje. Tyrime derėjo keli elementai: rašytiniai šaltiniai, vaizdinė medžiaga ir pačios architektūros „užuominos“.

    Ypač svarbų vaidmenį suvaidino olandų menininko Gabrielio Berangero darbai. Maždaug 1765 metais jis apsilankė valdoje ir nutapė akvarelių seriją, kuriose matyti tuometinis, jau apirusios pilies vaizdas ir detalės.

    Šie istoriniai piešiniai šiuolaikiniams tyrėjams tapo tarsi gidu: juose užfiksuota bendra pilies forma ir architektūriniai akcentai padėjo atkurti pirminį statinio planą ir palyginti jį su tuo, kas išlikę šiandien.

    Palyginus senąsias iliustracijas su dabartinio pastato elementais, pavyko aiškiau identifikuoti viduramžių mūrus. Taip pat nustatyta, kad kiemas už rezidencijos atitinka originalaus pilies kiemo vietą.

    Pilies istorija: nuo normanų laikų iki užmaršties

    Roebuck pilies istorija siekia laikotarpį po normanų invazijos į Airiją, prasidėjusios 1169 metais. Manoma, kad tvirtovė buvo pastatyta XIII amžiaus pradžioje ir atliko svarbią gynybinę funkciją viename iš kelių, vedusių į viduramžių Dubliną.

    Pilis buvo reikšminga ne tik kaip karinis objektas, bet ir kaip vietos elitų rezidencija. Tarp jos gyventojų minimas ir viduramžių Airijos lordas kancleris – vienas aukščiausių to meto valstybės pareigūnų.

    Su šia vieta siejama ir legenda apie Anglijos bei Škotijos karalių Jokūbą II: pagal vietos tradiciją 1689 metais, netekęs sosto, jis per viešnagę Airijoje esą kurį laiką buvo apsistojęs pilyje.

    XVIII amžiuje pilis sunyko ir virto griuvėsiais, o vėlesnės rekonstrukcijos palaipsniui užgožė jos viduramžišką praeitį. Be to, nemažai panašių pietų Dublino apylinkių pilių XVII amžiuje buvo išardytos, o jų akmenys panaudoti naujų pastatų statybai.

    Šiuo atveju būtent sprendimas senąją konstrukciją įkomponuoti į naujesnį pastatą, o ne ją sunaikinti, ir lėmė, kad iki mūsų dienų išliko tokia didelė viduramžių pilies dalis.

  • „Kruvinasis erelis“: istorikai aiškinasi, ar garsus vikingų „ritualas“ iš tiesų buvo realus

    „Kruvinasis erelis“ laikomas viena žiauriausių vikingams priskiriamų egzekucijų, tačiau vis daugiau istorikų kelia klausimą: ar toks ritualas apskritai kada nors buvo vykdomas, ar tai vėlesnė, literatūroje išaugusi legenda.

    Kaip rašoma „The Collector“, šaltiniuose aprašomas scenarijus šiurpina: aukai prapjaunama nugara, šonkauliai atskiriami nuo stuburo ir atverčiami į šonus tarsi „sparnai“, o plaučiai ištraukiami ir uždedami ant pečių.

    Pasakojimuose ši bausmė vaizduojama kaip reta ir skirta ypač dideliems nusikaltimams – pavyzdžiui, valdovo ar patriarcho nužudymui – bei siejama su auka Odinui. Dėl to ji ne kartą minima skandinavų sagose: skirtinguose tekstuose prisimenami keli tariami „kruvinojo erelio“ aukų atvejai.

    Vis dėlto problema ta, kad dauguma išsamesnių aprašymų užrašyti gerokai po vikingų epochos, jau krikščioniškame kontekste. Tai skatina įtarimą, kad žiaurumai galėjo būti sustiprinti siekiant pabrėžti „pagonio“ praeities brutalumą.

    Kaip „kruvinasis erelis“ atsirado sagose

    Išsamiausiai ritualas aprašomas „Orknejingų sagoje“, sukurtoje 13 amžiuje, kur minima Halfdano Ilgakojo egzekucija Orknėse. Panašus pasakojimas pateikiamas ir „Heimskringla“ cikle, siejamame su Snorriu Sturlusonu.

    Šiuose tekstuose pasakojama apie konfliktą, kuriame Halfdanas ir jo brolis Gudrodas esą nužudė įtakingą didiką Rognvaldą, o Rognvaldo sūnus Torfas-Einaras vėliau sučiupo Halfdaną ir nubaudė „kruvinojo erelio“ būdu.

    Garsiausia populiariojoje kultūroje tapusi versija siejama su Ragnaro Lodbroko sūnumis, kurie tariamai taip nubaudė Nortumbrijos karalių Aellą už tėvo mirtį. Tačiau ankstyviausioje išlikusioje užuominoje – 11 amžiaus skaldiškoje poemoje „Knútsdrápa“ – minima tik tai, kad Aellai „buvo perpjauta nugara“, be detalių apie plaučius.

    Kituose viduramžių tekstuose detalės skiriasi: vienur kalbama apie nugaroje „išpjautą erelio atvaizdą“ ir žaizdų sūdymą, kitur – apie šonkaulių atskyrimą ir plaučių ištraukimą. Šis nevienodumas ir vėlyvas užrašymas sustiprina abejones, ar aprašomas vienas konkretus, realiai nusistovėjęs ritualas.

    Kodėl mokslininkai abejoja „sparnuojančiais“ plaučiais

    Viena iš šiuolaikinių interpretacijų teigia, kad „kruvinasis erelis“ galėjo kilti iš neteisingai suprastų metaforų, būdingų senajai skaldų poezijai. Pavyzdžiui, posakis, kad kažkieno „nugarą atidavė ereliui“, galėjo reikšti ne ritualą, o tai, kad kūnas paliktas plėšriesiems paukščiams mūšio lauke.

    Siekiant įvertinti, ar toks veiksmas apskritai įmanomas, istorikų ir anatomų komanda nagrinėjo, ką būtų leidusios epochos technologijos ir žmogaus kūno galimybės. Jų vertinimu, vikingai turėjo pakankamai aštrius įrankius, kad teoriškai galėtų atskirti šonkaulius nuo stuburo.

    Tačiau didžiausias klausimas – ar auka galėjo išlikti gyva tiek, kiek reikalauja legendinis vaizdinys. Tyrėjai abejoja, kad žmogus galėtų ilgiau išgyventi po to, kai atveriama krūtinės ląsta: pasikeitus slėgiui, plaučiai greitai subliūkštų, o šokas veikiausiai būtų mirtinas per labai trumpą laiką.

    Dėl to versija apie „kvėpuojančius“ ir tarsi „sparnuojančius“ plaučius greičiausiai yra perdėta arba teatrališkai „sukonstruota“ pasakotojų. Kitaip tariant, net jei kažkas panašaus į žiaurią egzekuciją ir galėjo būti atlikta, vėlesni aprašymai galėjo smarkiai pagražinti detales.

    Ar yra archeologinių įrodymų?

    Diskusijose dažnai minimas ir vaizdinis šaltinis – Gotlando saloje Švedijoje rastas akmuo su reljefu (Lärbro Stora Hammars I). Jame kai kas įžvelgia veidą žemyn paguldytą žmogų, šalia esą matyti ginkluotas asmuo ir plėšrieji paukščiai, o virš scenos pavaizduotas su mirtimi siejamas simbolis.

    Vis dėlto tokia interpretacija nėra vienintelė: dėl akmens būklės dalis detalių gali būti dviprasmiškos, o vėlesnės rekonstrukcijos kartais paryškina tai, kas originale nėra aiškiai matoma. Be to, iki šiol nepateikta aiškių žmogaus palaikų radinių, kuriuose būtų matomi su „kruvinuoju ereliu“ siejami šonkaulių sužalojimai.

    Kita vertus, istorikai pažymi ir bendresnį kontekstą: Skandinavijoje ir kitose Europos dalyse žinomi ypač žiaurūs nužudymų ir bausmių atvejai, o kai kur palaikai būdavo šalinami pelkėse. Tad pati viešos, brutalios egzekucijos idėja vikingų visuomenės rėmuose nėra neįtikėtina – ginčas labiau sukasi apie tai, kiek tiksliai atitinka vėlyvieji aprašymai.

    Galiausiai aiškaus, vienareikšmio atsakymo kol kas nėra: „kruvinasis erelis“ gali būti realios praktikos branduolį turinti istorija, kuri vėliau buvo išplėtota ir pagražinta, bet gali būti ir mitas, gimęs iš metaforų bei krikščioniškų laikų pasakojimų apie „barbarišką“ praeitį.

  • Bagdade aptikti 4 000 metų senumo duonos kepimo ir galimo alaus gamybos pėdsakai

    Bagdade aptikti 4 000 metų senumo duonos kepimo ir galimo alaus gamybos pėdsakai

    Irako sostinėje Bagdade archeologai aptiko radinių, padedančių atkurti, ką žmonės valgė ir ką gėrė prieš maždaug 4 000 metų. Tyrinėtojai teigia suradę įrodymų, susijusių su kasdieniu maisto ruošimu senovės Mesopotamijoje.

    Kasnėjimai vykdomi Tel Muhammado (Tell Muhammad) vietovėje, siejamoje su Babilono karaliaus Hamurabio laikotarpiu. Apie atradimus pranešė „Euronews“, remdamasis archeologų komandos informacija ir AFP.

    Šioje teritorijoje, datuojamoje maždaug 2000–1600 metais prieš Kristų, aptikta senovinių įtvirtinimų ir dveji vartai. Be to, išskirta zona, kuri, tyrėjų manymu, galėjo būti naudojama duonos gamybai.

    Atradimus papildo ir užuominos apie alaus gamybą: rasta molinė lentelė, siejama su žmogumi, gavusiu miežių ir gaminusiu alų. Toks derinys leidžia manyti, kad čia galėjo veikti maisto gamybos erdvės, aptarnavusios vietos bendruomenę.

    Duona ir galimas „kurun“ alus

    Kasdienio gyvenimo pėdsakais besidomintys archeologai sako, kad šis sezonas buvo ypač rezultatyvus. Pasak Katanijos universiteto (Italija) archeologijos profesoriaus Nicolos Aneri, aptikta vieta galėjo būti skirta duonos gamybai ir, tikėtina, alaus virimui.

    Tyrėjas pažymėjo, kad viena lentelė susijusi su asmeniu, kuris gavo miežių ir gamino alų, vadinamą „kurun“. Jo teigimu, tai svarbi Mesopotamijos alaus rūšis, tačiau lentelės vertimas dar tęsiamas.

    Kasnėjimai tęsiasi nuo 2022 metų

    Tel Muhammado kasinėjimai vyksta kaip ilgalaikio projekto dalis, pradėta 2022 metais. Tyrimai toliau pildomi naujais radiniais, o kiekvienas sezonas leidžia tikslinti, kaip buvo organizuotas gyvenimas ir ūkis anuometiniame Bagdado regione.

    Greta mokslinių darbų akcentuojamas ir paveldo išsaugojimas: vietovėje įkurtas naujas archeologinis parkas, kuriame lankytojai gali apžiūrėti teritoriją. Projektas siejamas ir su pastangomis saugoti Bagdado kultūrinį paveldą bei skatinti turizmą.

  • Peru rasta 1 200 metų šuns mumija: iš pradžių archeologai ją palaikė nesena

    Peru pakrantės dykumoje archeologai aptiko neįprastai gerai išsilaikiusią šuns mumiją – jos skeletas buvo beveik pilnas, o oda išlikusi taip gerai, kad radinys iš pradžių pasirodė esantis palyginti nesenas.

    Kaip rašo „ZME Science“, kasinėjimų komanda netgi svarstė, jog šuo galėjo būti palaidotas gerokai vėliau – galbūt per plėšikavimo laikotarpį, kuris šią vietą buvo nusiaubęs maždaug prieš 50 metų.

    Tačiau radiokarboninis datavimas parodė visai ką kita: šuo mirė maždaug prieš 1 200 metų. Tai reiškia, kad gyvūnas gyveno 688–870 mūsų eros metais, kai didelę dabartinio Peru dalį valdė Vari (Wari) imperija.

    Tyrėjai, nagrinėję išlikusią odą ir neįprastą trūkstamų dantų raštą, priėjo prie išvados, kad tai buvo senovinė Peru beplaukių šunų atmaina – veislė, kuri Peru aptinkama ir šiandien. Be to, toje pačioje laidojimo komplekso teritorijoje rasta ir daugiau šunų liekanų.

    Radinys iš Castillo de Huarmey

    Mumija rasta komplekse Castillo de Huarmey – senovinėje vietovėje Peru Ramiojo vandenyno pakrantėje, apie 306 kilometrus į šiaurę nuo Limos. Prieš daugiau nei tūkstantį metų tai buvo svarbus Vari administracinis ir ceremoninis centras.

    Vieta archeologams gerai žinoma: 2012 metais čia buvo aptiktas įspūdingas nepažeistas karališkasis kapas su 58 aukšto statuso moterimis, šešiais žmonių aukojimo atvejais ir maždaug 1 300 artefaktų. Vėliau rasti ir elito amatininkų kapai su vertingais metaliniais įrankiais.

    Vis dėlto dalis komplekso buvo suardyta. 1970 metais galingas žemės drebėjimas apgadino teritoriją, atidengė laidojimo kameras ir pritraukė plėšikus – dėl to skirtingų laikotarpių palaikai vietomis susimaišė.

    Tyrėjams padėjo išskirtinai sausas pakrantės dykumos klimatas: organinės medžiagos, įskaitant odą ir kaulus, kai kur išsilaikė neįprastai gerai.

    Kiek šunų rasta ir kuo jie išsiskyrė

    Dirbdami su suardytais sluoksniais archeologai surinko 341 šuns kaulą, priskiriamą mažiausiai 19 gyvūnų, o kartu su beveik pilna mumija bendras minimalus šunų skaičius vietoje išaugo iki 20.

    Tarp radinių išsiskyrė ir dvi kaukolės: viena buvo gana didelė, o kitos kaukolės oda ir ausys buvo išlikusios. Pastaroji dar ir nudažyta cinobru – ryškiai raudonu pigmentu, naudotu Andų regiono laidojimo apeigose.

    Peru beplaukio šuns požymius tyrėjai siejo ne tik su oda, bet ir su dantimis. Tekste primenama, kad genetiniai tyrimai yra sieję FOXI3 geno pokyčius su menku kailiu ir kartu su dantų vystymosi sutrikimais – todėl trūkstami dantys gali būti vienas iš tokių šunų „parašų“.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad vien dantų trūkumas dar nėra galutinis įrodymas, jog šuo buvo beplaukis. Šiuo atveju papildomą užuominą suteikė mikroskopu matyti reti šviesūs plaukeliai ant išlikusios odos – kaip ir šiuolaikinių Peru beplaukių šunų, kurie ne visada būna visiškai pliki.

    Ką šunys reiškė Vari žmonėms

    Nustačius galimą veislę, iškilo kitas klausimas: kokį vaidmenį šie gyvūnai turėjo Vari visuomenėje. Ar jie buvo mylimi kompanionai, darbiniai gyvūnai, ar tiesiog prie gyvenviečių besisukioję maitėdos?

    Radinių kontekstas rodo, kad bent dalis šunų buvo palaidoti sąmoningai ir turėjo ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, vienas 6–8 savaičių šuniukas palaidotas kartu su elito amatininku, vadinamu „meistru krepšininku“, o kitas šuniukas – su vyru, kuris galėjo būti paaukotas ir laikytas kapo sargu.

    Tyrėjai neatmeta, kad kai kurie šunys galėjo būti laikomi dvasiniais palydovais, lydinčiais mirusiuosius į pomirtinį pasaulį – tokia tradicija siejama su vėlesnėmis Andų regiono praktikomis. Vis dėlto tiksli šių palaidojimų prasmė išlieka ne iki galo aiški.

    Kad suprastų, kaip šunys gyveno, komanda analizavo izotopus, išlikusius aštuonių šunų kauluose ir dantyse. Šie „cheminiai parašai“ leidžia spręsti apie mitybą ir kai kuriais atvejais – apie judėjimą: dantys labiau atspindi ankstyvą gyvenimo etapą, o kaulai – ilgesnį laikotarpį.

    Rezultatai parodė, kad dauguma šunų valgė kukurūzus arba gyvūnus, kurie maitinosi kukurūzais – tai buvo svarbi Vari mitybos dalis. Įdomu tai, kad įtariamų beplaukių šunų mitybos ženklai šuniukų amžiuje buvo labai panašūs į žmonių vaikų.

    Vėliau, šunims augant, mityba tapo įvairesnė. Tyrėjai svarsto, kad toks raštas gali rodyti kryptingesnę priežiūrą ar net organizuotą veisimą, nors vienareikšmiškai to patvirtinti neleidžia turimi duomenys.

    Ne visi šunys, panašu, gyveno vienodai: vieno gyvūno mitybos ženklai leidžia spėti, kad jis galėjo keliauti su lamų bandomis, o kiti greičiausiai maitinosi tuo, ką rasdavo. Ant tik šešių kaulų aptikta skerdimo žymių, todėl daroma prielaida, kad Vari žmonės šunis valgė retai.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Anthropological Archaeology“.

  • Aštuoni 2026 metų mokslo atradimai, skambantys lyg siaubo filmo siužetas

    Mokslininkų 2026 metais aprašyti atradimai kartais skamba taip, lyg būtų ištraukti iš siaubo filmo scenarijaus – nuo „zombių“ grybų parazitų iki senovinių palaidojimų su „apsaugomis“ nuo prisikėlimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, šie atvejai apima ir biologijos, ir archeologijos, ir teismo medicinos tyrimus – visur, kur smalsumas verčia pažvelgti į tai, kas paprastai lieka paslėpta.

    Dalis tyrimų pateikia naujų detalių apie parazitų ir jų šeimininkų santykius, kiti – apie audinių gebėjimą išlikti gyvybingiems net ir atskyrus juos nuo organizmo.

    Kai kurie rezultatai turi ir praktišką prasmę: pavyzdžiui, teismo medicinoje ieškoma būdų aptikti suirimą išduodančius cheminius pėdsakus net tada, kai akivaizdžių įkalčių nebelieka.

    „Zombių“ grybus puola kiti parazitai

    Borneo Danumo slėnyje tyrėjai aptiko naują hiperparazito rūšį – grybelį, kuris auga ant kito grybo, parazituojančio skruzdėse. Taip vienas parazitas tampa ištekliumi dar vienam organizmui.

    Šis reiškinys vadinamas hiperparazitizmu – kai parazituojamas pats parazitas. Atrasta rūšis priskiriama Pleurocordyceps genčiai ir papildo jau žinomą sudėtingų „parazitų grandinių“ paveikslą.

    Atskirtos jūrų agurko dalys išgyveno ilgiau nei trejus metus

    Tirdami raudonąjį jūrų agurką (Psolus fabricii), mokslininkai nustatė, kad atskirti vamzdelinių kojelių ir čiuptuvų fragmentai gali užgyti ir išlikti gyvybingi ilgiau nei trejus metus natūraliame tekančiame jūros vandenyje.

    Fragmente buvo keli audinių tipai, įskaitant raumenis ir nervus. Tyrėjai stebėjo ląstelių dalijimąsi, audinių persitvarkymą ir ištirpusių aminorūgščių įsisavinimą iš vandens.

    Publikacijoje šis reiškinys pavadintas „natūraliu audinių nemirtingumu“, nors patys autoriai pabrėžia: vien ilgas išgyvenimas dar neįrodo, kad toks audinys galėtų gyventi amžinai.

    XVII amžiaus kapas: spyna, pjautuvas ir galimai antras „įsikišimas“

    Lenkijoje rastas XVII amžiaus jaunos moters kapas jau anksčiau stebino detalėmis: prie kojos piršto buvo pritvirtinta spyna, o per kaklą padėtas pjautuvas, ašmenimis nukreiptas į gerklę.

    Šiais metais publikuotas daugiadalykis tyrimas pateikė prielaidą, kad pjautuvas galėjo būti įdėtas ne iš karto – kapą galimai vėliau atidarė ir papildomai „apsaugojo“.

    Manoma, kad palaidojimas atspindi to meto „anti-vampyrines“ praktikas: tokie daiktai turėjo sulaikyti mirusįjį, jei jis bandytų „sugrįžti“. Merginai mirties metu buvo apie 17–19 metų, tačiau jos mirties priežastis lieka nežinoma.

    Užšaldytas pelių smegenų audinys vėl parodė aktyvumą

    Vokietijoje atliktuose eksperimentuose naudota vitrifikacija – metodas, kai audinys, pasitelkus apsaugines chemines medžiagas ir valdomą aušinimą, paverčiamas į stiklą panašią būseną, išvengiant destruktyvių ledo kristalų.

    Atšildžius pelių smegenų pjūvius, tyrėjai hipokampo srityje fiksavo atsinaujinusį neuronų elektrinį aktyvumą ir signalų perdavimą sinapsėse. Taip pat stebėtas ilgalaikis potencijavimas – procesas, siejamas su mokymusi ląstelių lygiu.

    Tyrime nebuvo siekiama „prikelti“ gyvūno, o apie atminties išsaugojimą kalbėti per anksti. Vis dėlto rezultatai rodo, kad dalis sudėtingų funkcijų gali atsistatyti po itin ekstremalaus biologinės veiklos „sustabdymo“.

    Voras, apsimetantis jį žudančiu grybu

    Ekvadoro Amazonėje naktinių stebėjimų metu mokslininkai aptiko neįprastą vorą, kuris atrodė tarsi jau užkrėstas vorus parazituojančio grybo. Tačiau gyvūnas buvo gyvas – „grybiškos“ ataugos buvo jo paties kūno dalis.

    Naujai aprašyta rūšis Taczanowskia waska turi pailgas ataugas ant pilvelio, primenančias parazitinių grybų vaisiakūnius. Tyrėjai spėja, kad tokia mimikrija gali padėti išvengti plėšrūnų arba prisivilioti grobį, bet šios naudos dar nebuvo patikrintos.

    Betonas gali „išsaugoti“ suirimo chemiją

    Teismo medicinos atvejo analizėje tyrėjai nagrinėjo rūsio betoną vietoje, kur, kaip teigiama, nužudyto žmogaus kūnas buvo laikytas 57 dienas, o vėliau išardytas ir pašalintas.

    Nors kūno vietoje nebeliko, betono mėginiuose aptikti šeši lakieji junginiai, siejami su suirimu. Tyrimas rodo, kad porėtos statybinės medžiagos gali kaupti ir „užrakinti“ cheminius pėdsakus ant paviršiaus, jo viduje ir po juo.

    Vis dėlto pabrėžiami apribojimai: vien cheminiai junginiai ne visada leidžia atskirti, ar suiro žmogaus, ar kito gyvūno palaikai, be to, tai – vienas konkretus atvejis, o ne universalus testas kiekvienai situacijai.

    Negirdimi garsai gali keisti savijautą

    Eksperimente savanoriai klausėsi muzikos – vieni raminančios, kiti neraminančios. Tuo pat metu daliai dalyvių buvo taikytas infragarsas, maždaug 18 hercų dažnio, esantis ties apatine žmogaus klausos riba.

    Dalyviai patikimai neatskyrė, kada infragarsas buvo įjungtas, tačiau jų reakcijos skyrėsi: siejama su didesniu dirglumu, neigiamu muzikos vertinimu ir aukštesniu kortizolio lygiu.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad žemo dažnio garsai pastatuose gali kilti dėl ventiliacijos, įrangos ar vamzdynų. Tokie, sąmoningai nepastebimi dirgikliai gali prisidėti prie „nejaukios“ atmosferos pojūčio.

    Senoviniai kaulai su pasikartojančio kanibalizmo žymėmis

    Pietų Ispanijoje trijose olose rasti beveik tūkstantis žmogaus kaulų ir dantų šiemet vėl buvo detaliai ištirti, sujungiant kaulų paviršiaus žymes ir tiesioginį radiokarbono datavimą.

    Tyrėjai aptiko pjovimo, laužymo, kramtymo ir kitus pėdsakus, taip pat požymius, suderinamus su virimu. Carigüela oloje, kaip teigiama, dvi kaukolės buvo modifikuotos į talpas.

    Analizė rodo, kad tai galėjo būti ne vienkartinis įvykis – nustatyti epizodai galėjo skirtis šimtmečiais, o tai leidžia kalbėti apie pasikartojančias praktikas skirtingu laikotarpiu.

  • Archeologai Kazachstane aptiko 2 000 metų kosmetiką: sudėtis nustebino net mokslininkus

    Archeologai Kazachstane aptiko 2 000 metų kosmetiką: sudėtis nustebino net mokslininkus

    Radinys dviejuose moterų kapuose

    Kazachstano teritorijoje, dviejuose senoviniuose nekropoliuose, archeologai aptiko baltos medžiagos gabalėlius, kurie, kaip rodo tyrimai, greičiausiai buvo naudojami kaip kosmetika. Radiniai siejami su džetyasarų kultūra, gyvenusia Syrdarjos žemupyje netoli Aralo ežero pirmaisiais mūsų eros amžiais.

    Tyrėjai nurodo, kad medžiaga rasta dviejų 30–39 metų amžiaus moterų kapuose. Kartu aptikta ir kitų asmeninės priežiūros bei statuso daiktų: bronzinis veidrodėlis, karoliukai, taip pat smulkūs buities reikmenys, galėję būti naudojami kasdienėms grožio ritualų reikmėms.

    Kas iš tiesų buvo balti gabalėliai?

    Iš pradžių balti fragmentai neatrodė išskirtiniai, nes panašių radinių būta ir kituose tos pačios kultūros moterų palaidojimuose. Tačiau tai, kad jie nuolat pasitaikydavo šalia šukų, pincetų, mažų indelių ar veidrodžių, paskatino mokslininkus ieškoti tikslesnio paaiškinimo.

    Tarptautinė tyrėjų grupė pritaikė mikroskopiją ir pažangius cheminės sudėties nustatymo metodus. Analizės parodė, kad pagrindinė sudedamoji dalis buvo natūrali kreida, daugiausia sudaryta iš kalcio karbonato, tačiau didžiausia intriga slypėjo organinių priemaišų pėdsakuose.

    Aromatų pėdsakai ir galimos kilmės mįslė

    Mėginiuose aptikta šimtai cheminių junginių, tarp jų ir aromatinės medžiagos, būdingos kai kuriems augalams. Dalis jų priminė junginius, randamus cinamone, taip pat užfiksuoti pėdsakai, galintys rodyti pelyno buvimą, o mėtų indikacijos vertinamos atsargiau.

    Mokslininkai svarsto, kad tai galėjo būti kosmetinis miltelinis mišinys, pagamintas sumaišius kreidą su aromatiniais augaliniais aliejais. Toks preparatas galėjo būti naudojamas odos priežiūrai, kvapui suteikti ar kūnui šviesinti, tačiau tiksli paskirtis kol kas lieka ne iki galo aiški.

    Vertinant rezultatus pabrėžiama ir metodinė rizika: dalis junginių gali sutapti su kitų augalų chemine „signatūra“, o kai kurie pėdsakai galėjo atsirasti medžiagoms natūraliai suyrant per šimtmečius. Dėl to išvados formuluojamos atsargiai, tačiau bendras vaizdas vis labiau palaiko kosmetikos interpretaciją.

    Tyrimą ypač intriguojančiu daro ir geografinis kontekstas: Aralo ežero apylinkių klimatas nepalankus daugelio kvapiųjų augalų auginimui. Dėl to keliama prielaida, kad dalis ingredientų galėjo būti atgabenti iš tolimų regionų, pavyzdžiui, pietų Indijos ar pietinės Kinijos.

    Tokį scenarijų sustiprina ir kiti importo požymiai, aptinkami džetyasarų kultūros radiniuose. Šios bendruomenės gyveno teritorijose, kur susikirsdavo prekybos keliai, jungę Vidurinę Aziją su Kinija, Indija, Iranu ir toliau į vakarus esančiais regionais, todėl net kasdieniai daiktai galėjo turėti netikėtai globalią kilmę.