CP v2

Tag: Archeologija

  • Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vakarų Vokietijoje, netoli Wesselingo miesto, metalo ieškikliu besinaudojęs mėgėjas aptiko vieną įspūdingiausių pastarojo meto romėniškų piniginių radinių regione. Iš pradžių jis rado vos kelias monetas, tačiau signalai rodė, kad po žeme jų gali būti gerokai daugiau, todėl apie radinį pranešė paveldosaugininkams.

    Į vietą atvykus archeologams, iškasta iš viso 934 sidabriniai denarai, kurių bendras svoris siekia apie 3,1 kilogramo. Specialistų vertinimu, lobis buvo paslėptas maždaug II amžiuje, Romos imperijai valdant imperatoriui Hadrianui, o monetos greičiausiai užkastos sąmoningai, siekiant apsaugoti santaupas.

    Kodėl lobiai atsidurdavo po žeme?

    Acheologai pažymi, kad tuo laikotarpiu nebuvo bankų sistemos, kuri leistų žmonėms saugiai laikyti sukauptas lėšas taip, kaip įprasta šiandien. Dėl to santaupų slėpimas žemėje buvo praktiška, nors ir rizikinga išeitis, ypač neramiais laikotarpiais.

    Didžiausia mįslė lieka ta pati: kodėl savininkas niekada negrįžo lobio pasiimti. Viena tikėtinų versijų yra savininko mirtis ar priverstinis išvykimas, kai informacija apie slėptuvę tiesiog neperduota kitiems.

    Kokia tai buvo suma Romos laikais?

    Tyrėjai pabrėžia, kad 934 denarai buvo didelė suma kasdienio žmogaus mastu. Palyginimui, istoriniai šaltiniai rodo, kad eilinio legionieriaus metinis atlygis galėjo siekti apie 300 denarų, o dalis jo būdavo skiriama maistui ir ekipuotei.

    Vis dėlto archeologai neskuba daryti išvados, kad monetos priklausė kariui: lobis galėjo būti pirklio, amatininko ar vietos elito atstovo santaupos. Monetų rinkinys gali suteikti vertingų įžvalgų apie pinigų apyvartą, regiono ekonominius ryšius ir gyventojų turtingumą prie Reino.

    Kur galima pamatyti šį radinį?

    Skelbiama, kad denarai perduoti muziejinei priežiūrai ir eksponuojami LVR-LandesMuseum Bonn. Specialistai akcentuoja, kad tokio dydžio II amžiaus monetų lobiai yra svarbūs ne tik dėl įspūdingo skaičiaus, bet ir dėl potencialo patikslinti žinias apie Romos laikų gyvenimą dabartinės Vokietijos teritorijoje.

  • Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Tyrėje rasta 2 800 metų senumo Trojos agora: atradimas keičia versiją, kas vyko po karo

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje esančioje Trojos archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko seniausios miesto agoros liekanas. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 800 metų ir, archeologų teigimu, verčia iš naujo įvertinti Trojos gyvenimą po legendinio karo.

    Kasimuose, kuriuos vykdo Turkijos kultūros ir turizmo ministerija kartu su Çanakkale Onsekiz Mart universitetu, pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama geležies amžiaus sluoksniams. Būtent juose užfiksuota nauja viešosios erdvės struktūra, siejama su ankstyviausiu vėlesnio miesto atsigavimo etapu.

    Kas tiksliai rasta?

    Aptikta erdvė archeologų apibūdinama kaip agoros tipo viešoji aikštė, kuri senovės miestuose atlikdavo prekybos, susitikimų ir sprendimų priėmimo funkcijas. Kartu rasta akmenimis grįsta atkarpa, vedanti link pietinių vartų, ir geležies amžiaus keramika, padedanti tikslinti datavimą.

    Tyrėjų vertinimu, šie elementai rodo ne atsitiktinę, trumpalaikę stovyklavietę, o organizuotą, miesto infrastruktūrą atgaivinusią bendruomenę. Tai svarbu, nes viešoji aikštė paprastai atsiranda ten, kur formuojasi pastovesnis gyvenimas ir valdymo bei prekybos ryšiai.

    Kodėl tai keičia pasakojimą?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad po Trojos žlugimo miestas keliems šimtmečiams visiškai ištuštėjo, o vėlesnis atsikūrimas siejamas su graikų kolonistais, VIII amžiuje prieš mūsų erą vietovę vadinusiais Ilionu. Nauji radiniai leidžia teigti, kad gyvenimas galėjo sugrįžti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Kasimų vadovybė pabrėžia, kad naujakuriai galėjo įsikurti praėjus maždaug 80–90 metų po karo laikotarpio, naudodami senesnių gynybinių sienų fragmentus ir miesto struktūrą. Jei šis vertinimas pasitvirtins, „pertrūkis“ tarp bronzos amžiaus Trojos ir geležies amžiaus gyvenvietės būtų daug trumpesnis.

    Kontekstas: ką žinome apie Troją?

    Trojos vietovė yra daugiapakopis archeologinis kompleksas, kuriame atskiriami skirtingi miesto raidos etapai nuo ankstyvų gyvenviečių iki vėlyvesnio laikotarpio. XIX amžiuje kasinėjimus čia pradėjo Heinrichas Schliemannas, o vėlesni tyrimai patikslino chronologiją ir parodė, kad vietovė buvo ne kartą perstatoma bei pertvarkoma.

    Troja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl nauji atradimai vertinami ne tik kaip mokslinis įvykis, bet ir kaip svarbi kultūros paveldo apsaugos bei pristatymo dalis. Pastaraisiais metais susidomėjimą vietove stiprina ir populiarioji kultūra, kuri grąžina Troją į viešų diskusijų centrą, tačiau archeologai primena, kad svarbiausią atsakymą pateikia ne legendos, o sluoksniai žemėje.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių publikacijų ir papildomų datavimo tyrimų, kurie leistų tiksliau apibrėžti agoros laikotarpį ir jos ryšį su kitais Trojos sluoksniais. Būtent šie duomenys lems, ar mokslinė bendruomenė galutinai perrašys scenarijų apie miesto likimą po karo.

  • Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Belgijoje, istorinėje Zvino regiono teritorijoje netoli Damme, archeologams netikėtai padėjo kurmiai. Mokslininkai pasitelkė kurmiarausius kaip natūralų „mėginių ėmiką“ ir taip aptiko viduramžių laikų statinio pėdsakus, kuriuos įprastais kasinėjimais ištirti būtų sudėtinga.

    Zvino apylinkės viduramžiais buvo svarbi prekybinė zona: Damme veikė kaip išorinis Briugės uostas, o kraštovaizdyje dominavo vandens grioviais apjuostos sodybos. Dalis jų vėliau sunyko dėl žemdirbystės, o dalį uždengė velėna, todėl šiandien jos sunkiai pastebimos plika akimi.

    Kaip kurmiai tapo tyrimo įrankiu

    Kurmiai, rausdami tunelius, į paviršių išstumia nedidelius žemės kiekius. Jei jų urvai kerta archeologinius sluoksnius, kurmiarausiuose gali atsirasti keramikos, plytų, akmens ar metalo fragmentų, kurie leidžia spręsti apie po žeme slypinčius objektus.

    Tyrėjai užfiksavo 814 kurmiarausių vietas ir persijojo juose rastą žemę. Archeologinės medžiagos aptikta 421 kurmiarausyje, o iš viso surinkta 2 810 fragmentų, kurių bendras svoris viršijo 2 kilogramus.

    Aptiktas vartų pastatas ir kelio pėdsakai

    Kai kur radinių koncentracija buvo itin didelė, o jų išsidėstymas sutapo su maždaug 10 x 8 metrų stačiakampe struktūra. Ankstesni geofiziniai tyrimai šioje vietoje rodė požeminę anomaliją, o gręžiniai patvirtino didelį plytų kiekį.

    Sujungus duomenis, struktūra identifikuota kaip vartų pastato liekanos, priklausiusios didelei viduramžių sodybai. Kitoje griovio pusėje pastebėtos dar kelios struktūros, kurios, tikėtina, žymi buvusio tilto atramos vietą, o netoliese esanti pailga įduba gali rodyti seną kelią į gyvenvietę.

    Ką pasakė keramika ir senasis žemėlapis

    Radinių chronologiją padėjo nustatyti keramika. Iš 294 keramikos fragmentų daugiausia buvo vietinės pilkosios keramikos, taip pat rasta raudono molio indų šukių bei pavienių dekoruotų ar importuotų dirbinių.

    Nors radiniai apima XII–XV amžių laikotarpį, dauguma jų datuojami XIII–XIV amžiais. Statinio pobūdį patvirtina ir statybinės medžiagos: raudonų plytų, skiedinio, čerpių, skalūno bei geležinių vinių fragmentai leidžia spręsti, kad konstrukcija buvo tvirta, derinusi plytas ir medieną.

    Archeologai savo išvadas palygino su 1574 metais flamandų kartografo Pieterio Pourbuso sudarytu regiono žemėlapiu. Jame netoli Damme pažymėtos dvi vandens grioviais apjuostos vietos, tačiau pastatai jose nebuvo įvardyti, o naujasis radinys leidžia manyti, kad bent vienoje jų anksčiau stovėjo įspūdingas vartų pastatas, apleistas dar iki žemėlapio sudarymo.

    Tokie neinvaziniai metodai šiandien archeologijoje vis labiau vertinami, ypač saugomose teritorijose, kur kasinėjimai ribojami. Kurmiarausių analizė čia tapo papildomu įrankiu greta geofizikos, gręžinių ir istorinių šaltinių, padedančiu tiksliau atkurti praeities kraštovaizdį.

  • 80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    Uzbekistano Tienshanio kalnuose esantis Obi-Rachmat urvas pateikė radinių, galinčių pakeisti supratimą, kada ir kaip mūsų rūšis plito už Afrikos ribų. Iš maždaug 80 000 metų senumo sluoksnių iškeltos itin mažos akmens skeveldros savo forma primena miniatiūrinius strėlių antgalius.

    Archeologų teigimu, tokio tipo objektai svarbūs ne vien dėl amžiaus, bet ir dėl galimos funkcijos. Jei interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad sudėtingesnė tolimojo nuotolio medžioklės technologija Eurazijos gilumoje galėjo būti naudojama gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Kas rasta Obi-Rachmat urve

    Obi-Rachmat yra maždaug 1 250 metrų aukštyje virš jūros lygio, o jo stratigrafinė seka apima laikotarpį maždaug nuo 80 000 iki 40 000 metų. Ilgamečiai tyrimai čia atskleidė gausų akmens įrankių rinkinį: ašmenis, stambesnius nuoskilus ir smulkias ruošinių dalis.

    Seniausiuose sluoksniuose aptikti trikampiai akmens fragmentai yra mažesni nei 2 centimetrų pločio ir sveria vos kelis gramus. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti kaip atsitiktinės skaldymo atliekos, tačiau mikroskopinė analizė parodė pažeidimų pėdsakus, būdingus smūgiui į taikinį.

    Tyrėjai nurodo, kad šie fragmentai per maži ir per trapūs, kad tiktų sunkioms ietims ar svaidomosioms ietims. Jų matmenys labiau atitinka lengvų strėlių antgalius, todėl keliama hipotezė apie ankstyvą lankų ir strėlių technologijos naudojimą arba bent jau labai lengvų metamojo ginklo antgalių tradiciją.

    Kas galėjo tai pagaminti

    Vienas svarbiausių klausimų yra autorystė. Tuo laikotarpiu Centrinėje Azijoje galėjo gyventi ne tik Homo sapiens, bet ir neandertaliečiai, todėl vien akmens dirbinių nepakanka galutinai priskirti technologiją konkrečiai žmogaus rūšiai.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad neandertaliečių kontekstuose tokie smulkūs, mikrolitiniai projektilų elementai paprastai aptinkami retai. Tuo pat metu Afrikoje su Homo sapiens siejamuose kontekstuose mikrolitų ir sudėtinių ginklų komponentų idėja yra geriau žinoma, todėl Obi-Rachmat radiniai dera su platesniu technologijų raidos vaizdu.

    Kodėl tai svarbu migracijų istorijai

    Reikšmingu palyginimu laikomas Mandrino (Mandrin) radinynas Ronos slėnyje Prancūzijoje. Ten beveik identiško tipo mikroskopiniai antgaliai rasti maždaug 54 000 metų senumo sluoksnyje, kuriame aptiktas ir Homo sapiens pieninis dantis.

    Jeigu Uzbekistano radinių datavimas ir interpretacija teisingi, panaši technologija Centrinėje Azijoje būtų atsiradusi maždaug 26 000 metų anksčiau nei Vakarų Europoje ir daugiau nei 6 000 kilometrų į rytus. Tai sustiprina prielaidą, kad Centrinė Azija galėjo būti ankstyvas kontaktų ir judėjimo koridorius, o žmonių sklaida per Euraziją galėjo vykti sudėtingesniais etapais, nei rodo supaprastintos schemos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms reikia daugiau tarpinės grandies radimviečių tarp Centrinės Azijos ir vakarinių Eurazijos regionų. Tokie duomenys leistų tiksliau susieti technologijas su konkrečiomis populiacijomis ir įvertinti, ar tai buvo pavienė inovacija, ar platesnės migracijos bangos požymis.

    Šio laikotarpio tyrimuose ypač svarbūs modernūs datavimo metodai, išsami nusidėvėjimo analizė ir platesni palyginimai su Afrikos bei Europos radiniais. Būtent tokių duomenų sankirta ir leidžia peržiūrėti senas hipotezes apie tai, kada mūsų rūšis pasiekė Eurazijos širdį.

  • Ne visos Romos keliai vedė į Romą: mokslininkai žemėlapyje aptiko tikruosius imperijos mazgus

    Ne visos Romos keliai vedė į Romą: mokslininkai žemėlapyje aptiko tikruosius imperijos mazgus

    Mokslininkai, išnagrinėję didžiulę skaitmeninę Romos imperijos kelių duomenų bazę, pateikė netikėtą išvadą: sausumos susisiekimo tinkle Roma ne visada buvo svarbiausias centras. Analizė rodo, kad kai kurie kiti miestai buvo patogiau sujungti ir turėjo didesnę įtaką žmonių bei prekių judėjimui.

    Tyrimas paremtas skaitmeniniu projektu Itiner-e, kuriame sužymėtas apie 300 000 kilometrų romėnų kelių tinklas Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taikydami tinklų analizės metodus, tyrėjai vertino ne tik kelių kryptis, bet ir tai, kurie maršrutai bei atkarpos buvo kritiškai svarbūs visai sistemai.

    Imperijos centrų žemėlapis pasikeitė

    Rezultatai kvestionuoja populiarią nuostatą, kad visas romėnų kelių tinklas buvo sukonstruotas taip, jog viskas suktųsi vien apie Romą. Nors Roma išliko itin reikšminga, kai kurie miestai sausumos komunikacijai buvo dar geriau išsidėstę ir veikė kaip regioniniai mazgai.

    Tarp ypač gerai sujungtų vietovių tyrėjai išskyrė Antiochiją, Ankyrą, Korintą ir Byzantioną, vėliau tapusį Konstantinopoliu. Tokie centrai galėjo efektyviau nukreipti srautus tarp skirtingų regionų ir stiprinti prekybos ryšius net tada, kai politinė trauka buvo Romoje.

    Įdomi detalė išryškėjo ir Apeninų pusiasalyje: Roma, būdama geografiškai svarbi, ne visada buvo pagrindinis taškas intensyviausiems sausumos maršrutams. Pasak tyrėjų, didžiausią reikšmę judėjimui pusiasalio mastu turėjo kelias Adrijos pusėje, aplenkęs Romą.

    Mitas apie idealiai tiesias romėnų trasas

    Kita plačiai paplitusi idėja, jog romėnai esą tiesė beveik vien idealiai tiesius kelius, taip pat pasirodė per daug supaprastinta. Tiesios atkarpos išties buvo mėgstamos, kai tam netrukdė reljefas ir gamtinės kliūtys.

    Vis dėlto kalnai, upės, slėniai ir jau egzistavusios gyvenvietės vertė inžinierius rinktis lankstesnius sprendimus. Tyrime pabrėžiama, kad romėnai naudojo tiltus, terasas, atramines sienas ir net uolų kirtimus, kad pritaikytų maršrutus sudėtingam kraštovaizdžiui.

    Senovės keliai ir šių dienų infrastruktūra

    Analizė atskleidė ir ryšį tarp senovinių bei šiuolaikinių transporto koridorių. Daugelyje regionų teritorijos, kuriose romėnų kelių tinklas buvo tankus, ir šiandien išlieka svarbios susisiekimui, tačiau šis ryšys nėra vienodas visur.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekvienas šiuolaikinis kelias tiesiog atkartoja romėnų maršrutą, nes per du tūkstančius metų keitėsi miestai, sienos, ekonomikos centrai ir regionų svarba. Be to, ši analizė daugiausia skirta sausumos susisiekimui, nors romėnų laikais didelį vaidmenį atliko ir upių bei jūrų keliai.

    Pagrindinė išvada aiški: romėnų keliai nebuvo paprasta linijų sistema, išsišakojanti iš vienos sostinės. Tai buvo sudėtingas tinklas, kurio logiką formavo geografija, inžineriniai sprendimai ir regioninių centrų reikšmė visai imperijai.

  • Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Dar gerokai prieš Kleopatros laikus Egipte galėjo valdyti moteris, kurios statusas mokslininkams ilgai kėlė ginčų. Kalbama apie Meret-Neitę, gyvenusią I dinastijos laikotarpiu, maždaug apie 3 000 metus prieš mūsų erą, kai formavosi ankstyvoji Egipto valstybė.

    Meret-Neitės vardas ir jos vieta rūmuose žinomi seniai, tačiau klausimas, ar ji buvo tik įtakinga karaliaus šeimos narė, ar tikra valdovė, išliko atviras. Jos kapas Abidose išsiskiria mastu ir įranga, kuri dažnai siejama su valdovų laidojimo tradicijomis, o tai leido įtarti ypatingą politinį vaidmenį.

    Nedidelis radinys pakeitė diskusiją

    Diskusijai naują impulsą suteikė mažas molinis antspaudas, rastas Sakaroje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Ant jo užfiksuoti keturi serechai, tai ankstyvieji rėmeliai su ženklais, kuriais buvo rašomi Egipto valdovų vardai.

    Ankstesnė antspaudo interpretacija ilgai rėmėsi prastos kokybės vienintele nuotrauka, todėl dalis ženklų buvo neįskaitomi. Dėl to nebuvo tvirtai sutariama, ar du ginčijami serechai tikrai susiję su Meret-Neite, ar tai vėlesnių tyrėjų prielaida.

    Skaitmeninis apdorojimas išryškino ženklus

    Naujausiame tyrime mokslininkės iš naujo įvertino tą pačią istorinę nuotrauką, pasitelkusios skaitmeninį vaizdo apdorojimą. Buvo izoliuoti hieroglifai, keistos spalvos, stiprintas kontrastas, o ženklai perkelti į vektorinius kontūrus, kad būtų aiškiau matoma jų forma.

    Tyrėjos teigia, kad ginčijamuose serechuose matyti ženklai, atitinkantys pagrindinį hieroglifą, naudotą Meret-Neitės vardui. Jei šis perskaitymas teisingas, tai reikštų, kad antspaude jos vardas pateiktas valdovams būdingu formatu, o tai būtų svarbus argumentas, jog ji galėjo valdyti pati.

    Kapas ir administraciniai pėdsakai

    Papildomą kontekstą suteikia Abidose esantis Meret-Neitės laidojimo kompleksas karališkojoje nekropolijoje. Jis pasižymi ne tik dydžiu, bet ir struktūra, greta pagrindinio kapo aptinkami lydintys palaidojimai bei patalpos, būdingos ankstyviesiems elitiniams laidojimams.

    Jos vardas randamas ir su valstybės administravimu siejamuose kontekstuose, todėl keliami scenarijai, kad skirtingais gyvenimo etapais ji galėjo atlikti bendravaldės, regentės ar karaliaus motinos vaidmenį. Naujausio tyrimo autorės svarsto, jog politinė karjera galėjo tęstis iki 30 metų.

    „Jei antspaudo ženklų interpretacijai pritars platesnė egiptologų bendruomenė, Meret-Neitė gali tapti vienu ankstyviausių žinomų pavyzdžių, kai Egipte aukščiausią valdžią turėjo moteris“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vienas radinys dar neužbaigia ilgalaikės diskusijos, tačiau papildo įrodymų visumą ir skatina iš naujo vertinti I dinastijos laikotarpio valdžios struktūrą. Ankstyvojo Egipto istorijoje rašytinių šaltinių mažai, todėl net ir senos fotografijos peržiūra, pasitelkus šiuolaikines technologijas, gali lemti reikšmingas išvadas.

  • Archeologai Maroke atkasė stulbinantį gynybos kompleksą: pasirodė, jis tūkstantmečiais senesnis

    Tarptautinė archeologų komanda Maroke, Oued Beht vietovėje, paskelbė aptikusi įspūdingą įtvirtinimų sistemą, kuri, kaip rodo nauji datavimai, buvo pastatyta gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimai atlikti vykdant Oued Beht Archaeological Project, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale Libyan Studies.

    Esminis atradimo elementas yra platus gynybinis griovys ir už jo supiltas žemių pylimas, saugojęs pietinę gyvenvietės dalį. Anksčiau matomos akmeninės struktūros ilgą laiką klaidino tyrėjus ir trukdė tiksliai nustatyti, kada įtvirtinimai atsirado ir kokią funkciją atliko.

    2023 metais vykę kasinėjimai atvėrė ankstesnį vietovės raidos etapą ir leido peržiūrėti senas prielaidas. Net 17 naujų radiokarboninių datų įtvirtinimų statybą nukėlė į II tūkstantmetį prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad ši gynybos architektūra regione yra viena seniausių tokio tipo.

    Įtvirtinimai buvo derinami su natūraliu reljefu: gyvenvietė įsikūrė ant kalvos virš Oued Beht upės, todėl pati vieta jau turėjo aiškių gynybinių pranašumų. Vis dėlto papildomi pylimai rodo sąmoningą kraštovaizdžio pertvarkymą ir siekį sukurti dar saugesnę, labiau kontroliuojamą erdvę.

    Oued Beht laikoma išskirtinai svarbia Vakarų Šiaurės Afrikos priešistorei: 2021 metais čia identifikuota apie 10 hektarų ploto gyvenvietė, siejama su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Rasti radiniai leidžia spręsti ir apie tolimus ryšius, galėjusius siekti net Pirėnų pusiasalį, o ankstyviausias apgyvendinimas šioje teritorijoje siejamas su IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Nauji duomenys keičia ankstesnį vaizdą, nes ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama vėlyvajam neolitui. Dabar patvirtinama, kad II tūkstantmetyje prieš mūsų erą veikla čia taip pat buvo reikšminga, o įtvirtinimų mastas leidžia kalbėti apie planavimą, darbo jėgos telkimą ir sudėtingesnę bendruomenės organizaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad tai ne pavienis griovys ar atsitiktinė siena, o dalis nuoseklios gyvenvietės erdvės struktūros. Tyrėjų vertinimu, laikui bėgant gyvenimas galėjo slinkti iš atviresnės šiaurinės zonos į labiau uolėtą pietinę kalvos dalį, kur natūralios gynybinės sąlygos buvo palankesnės.

    Ypatinga ir tai, kad vietos strateginė reikšmė išliko per amžius: vėlesniais laikotarpiais įtvirtinimų idėja buvo perimta iš naujo. Viduramžiais šioje vietoje pastatyta masyvi akmeninė siena sustiprino ankstesnę gynybinę logiką, rodydama, kad tas pats reljefo pranašumas buvo akivaizdus skirtingoms bendruomenėms tūkstantmečių tėkmėje.

  • Išdžiūvusios Kachovkos tvenkinio dugnas gali slėpti bronzos amžiaus radinius: ką tikisi rasti archeologai

    Kachovkos tvenkinio, Ukrainoje dar vadinto Kachovkos jūra, dugnas gali saugoti unikalių archeologinių artefaktų nuo bronzos amžiaus iki Zaporožės Sičės laikų. Apie tai viešai kalbėjo archeologas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Serhijus Nemtsevas, pabrėždamas, kad prieš tvenkinio įrengimą teritorija jau buvo skubiai tyrinėta.

    Pasak jo, dar iki hidroelektrinės statybų čia kelerius metus dirbo ekspedicijos, vykdžiusios žvalgomuosius darbus ir greitus kasinėjimus. Pietų Ukrainos stepėse šalia Dnipro upės fiksuotas platus archeologinių laikotarpių spektras, todėl ir dabar tikimasi, kad atidengtos vietovės gali pateikti naujų įrodymų apie senąsias gyvenvietes, laidojimo paminklus bei prekybinius kelius.

    „Prieš statant hidroelektrinę ten kelerius metus dirbo ekspedicija: vykdė žvalgybą ir skubius kasinėjimus. Šioje teritorijoje yra visas pietų Ukrainos archeologijos spektras – nuo vėlyvojo paleolito iki Zaporožės Sičės“, – sakė Serhijus Nemtsevas.

    Viena ryškiausių minimų vietų yra Babino III gyvenvietė Dnipro kairiajame krante, siejama su viduriniu ir vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šioje teritorijoje aptikta keramika ir gyvenviečių struktūros tapo svarbiu atskaitos tašku tyrinėjant platesnį kultūrinį reiškinį, vėliau identifikuotą ir kituose regionuose.

    Archeologas teigė, kad dalis šių radinių po užliejimo dešimtmečiais buvo žinomi tik iš muziejinių kolekcijų ir archyvinių aprašų, o dabartinė situacija teoriškai atveria galimybę patikrinti, kas išliko vietoje. Vis dėlto bet kokie tyrimai, pabrėžiama, priklausys nuo saugumo sąlygų ir valstybės sprendimų dėl teritorijos tvarkymo.

    Minimas ir dar vienas galimas taikinys – XIV amžiuje įkurtas Aukso ordos laikų miestas Mamaj-Saraj. Pasak S. Nemtsevo, jo dalis galėjo būti užlieta, o dalis likti sausumoje, todėl atsiranda prielaidų rasti tiek miesto struktūrų, tiek laidojimo paminklų.

    Vertingais laikomi ir ankstyvojo bronzos amžiaus objektai, siejami su jamnos kultūra, įskaitant įtvirtintų gyvenviečių pėdsakus. Tokie paminklai pietų Ukrainos stepėse yra reti, todėl kiekvienas naujas patikslinimas gali reikšmingai papildyti žinias apie ankstyvąją statybą, gynybinius įrenginius ir regiono gyventojų organizaciją.

    Teritorijoje taip pat siejami Zaporožės kazokų istorijos sluoksniai, įskaitant buvusias Sičes ir salų kompleksus prie Nikopolio. Archeologų vertinimu, teoriškai gali atsirasti galimybė aptikti ir kitų, anksčiau menkai dokumentuotų kazokų laikotarpio vietų, tačiau tai reikalautų sistemingų, ilgalaikių tyrimų.

    Kas pasikeitė po 2023 metų birželio 6 dienos

    2023 metų birželio 6 dieną buvo susprogdinta Kachovkos hidroelektrinės užtvanka, o tai sukėlė didelio masto technogeninę ir ekologinę katastrofą Ukrainos pietuose. Vandeniui staigiai nuslūgus, atsivėrė didžiulės teritorijos, kurios dešimtmečius buvo po vandeniu.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai nurodo, kad buvusio tvenkinio vietoje gana greitai formuojasi nauja ekosistema: plinta gluosnių sąžalynai, krūmynai, pelkėjančios vietos, didėja paukščių ir kitų gyvūnų įvairovė. Tuo pat metu archeologams tai reiškia retą progą įvertinti, kas iš kultūrinio sluoksnio išliko po ilgo užliejimo.

    Nuo ko priklausys kasinėjimai

    Specialistai pabrėžia, kad archeologiniai tyrimai tokio masto teritorijoje paprastai prasideda nuo inventorizacijos ir žvalgomųjų darbų, vėliau pereinama prie tikslinių kasinėjimų. Tačiau realybėje lemiami veiksniai bus karo sąlygos, minavimo rizika, logistika ir politiniai sprendimai dėl užtvankos atstatymo ar kitokio vandens režimo.

    Jeigu teritorija būtų vėl užlieta, dalis potencialių radimviečių vėl atsidurtų po vandeniu, o langas tyrimams susiaurėtų. Jei būtų pasirinktas kitoks teritorijos tvarkymas, atsivertų daugiau laiko sistemingai dokumentuoti ir išsaugoti radinius, kurių vertė svarbi ne tik Ukrainai, bet ir platesniam Europos pietryčių regiono istorijos pažinimui.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkai skelbia aptikę seniausią iki šiol tiesioginį įrodymą, kad žmonės reguliariai vartojo psichoaktyviai veikiančias medžiagas. Indonezijos Sulavesio saloje rastų priešistorinių žmonių dantys atskleidė požymius, siejamus su betelio, arba arekos riešutų, kramtymu ar laikymu burnoje.

    Tyrime analizuoti dviejų asmenų palaikai, rasti Leang Bulu Bettue urve. Tai buvo medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės nariai, gyvenę gerokai iki žemdirbystės atsiradimo šiame regione, o jų dantys išsiskyrė neįprastai giliomis vagomis ir specifiniu nusidėvėjimu.

    Mokslininkų vertinimu, tokie pakitimai sunkiai paaiškinami vien mityba ar įprastais darbo įrankiais. Labiausiai tikėtina versija yra pasikartojantis kietų arekos riešutų naudojimas, kai jie ilgą laiką laikomi burnoje, sukeliant būdingą emalio ir dentino dilimą.

    Kas yra betelis ir kodėl svarbu

    Arekos riešutuose yra arekolino – medžiagos, veikiančios nervų sistemą ir galinčios sukelti stimuliuojantį, nuotaiką keičiantį efektą. Dėl to betelio vartojimas daugelyje Azijos ir Okeanijos vietovių iki šiol siejamas su socialiniais ritualais ir kasdieniais įpročiais.

    Archeologams šis radinys svarbus todėl, kad medžiotojų ir rinkėjų laikotarpiu psichoaktyvių augalų naudojimas palieka labai mažai patvarių pėdsakų. Augalinės kilmės medžiagos greitai suyra, o dantų paviršiaus pokyčiai tampa viena iš nedaugelio galimybių fiksuoti tokio elgesio pėdsakus.

    Galimos priežastys: nuo ritualų iki skausmo malšinimo

    Viena iš hipotezių yra praktinė: betelis galėjo būti naudojamas dantų skausmui ar diskomfortui mažinti, nes kai kurios jo savybės gali suteikti trumpalaikį nuskausminantį pojūtį. Tačiau ilgalaikis vartojimas, kaip rodo šiuolaikinės medicinos žinios apie arekos produktus, gali būti siejamas su burnos ertmės audinių pažeidimais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš dviejų atvejų neįmanoma tiksliai atsakyti, kodėl konkretūs žmonės rinkosi šią medžiagą. Vis dėlto pats faktas, kad aiškūs požymiai datuojami maždaug prieš 25 000 metų, leidžia manyti, jog žmonių susidomėjimas savijautą keičiančiais augalais galėjo būti gerokai senesnis, nei manyta iki šiol.

    Kaip tai keičia ankstesnį vaizdą

    Iki šiol dažnai minėti ankstyviausi tiesioginiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo pėdsakai buvo gerokai jaunesni, pavyzdžiui, su ankstyvo alkoholio vartojimo įrodymais siejami radiniai. Sulavesio dantų analizė perkelia diskusiją tūkstančiais metų atgal ir rodo, kad tokie įpročiai neprivalėjo atsirasti tik kartu su žemdirbyste ar sėslumu.

    Pasak mokslininkų, šis atradimas nebūtinai reiškia, kad Sulavesio gyventojai buvo pirmieji, vartoję psichoaktyvias medžiagas. Greičiau tai yra seniausias iki šiol išlikęs ir aiškiai interpretuojamas įrodymas, o panašūs įpročiai galėjo egzistuoti ir kitur, tik nepaliko atpažįstamų pėdsakų.