CP v2

Tag: Archeologija

  • Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Naujausi tyrimai Balkanuose pakeitė vaizdą apie vieną vėlyvojo neolito gyvenvietę: paaiškėjo, kad ji buvo beveik dvigubai didesnė, nei manyta anksčiau. Opovo Ugar-Bajbuk vietovėje, dabartinėje Serbijos Vojvodinoje, mokslininkai nustatė, kad gyvenvietė galėjo užimti daugiau kaip 9 hektarus.

    Pagal aptiktų struktūrų tankį ir planą tyrėjai suskaičiavo iki 220 statinių, kurie interpretuojami kaip gyvenamųjų namų liekanos. Skaičiuojama, kad piko metu čia galėjo gyventi daugiau nei 700 žmonių, todėl vietovė laikytina vienu ryškesnių regiono bendruomeninių centrų.

    Gyvenvietė siejama su Vinčos kultūra, laikoma viena svarbiausių vėlyvojo neolito kultūrų Balkanuose. Šio laikotarpio bendruomenės garsėjo žemdirbyste, amatais ir tolimais mainais, o jų keramika bei akmens dirbiniai rodo aukštą meistrystės lygį.

    Opovo buvo tiriama ir XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau tuomet remtasi gerokai kuklesniais duomenimis. Tada manyta, kad gyvenvietė užėmė apie 5 hektarus ir joje galėjo gyventi maždaug 200 žmonių, todėl ji buvo vertinama kaip nedidelė žemdirbių bendruomenė.

    Kaip pavyko išmatuoti gyvenvietę

    2022–2024 metais vokiečių ir serbų mokslininkų komanda pritaikė platesnį neinvazinių metodų rinkinį, leidžiantį įvertinti vietovę neardant didžiosios dalies sluoksnių. Buvo sistemingai renkami radiniai nuo paviršiaus, atlikti geofiziniai matavimai, o pasirinktuose taškuose – geoarcheologiniai gręžiniai.

    Tik baigiamajame etape įvykdyti nedideli, tiksliniai kasinėjimai, sutelkti į vieną iš gyvenvietę juosusių griovių. Toks derinys leido tiksliau atsekti užstatymo ribas ir pamatyti bendrą planą, kuris anksčiau išliko nepakankamai aiškus.

    Naujas datavimas ir socialinės struktūros klausimai

    Patikslintas ir pagrindinės gyvenvietės fazės datavimas: radiokarbono analizės rodo laikotarpį apie 4850–4725 metus prieš mūsų erą. Tyrėjai taip pat išskyrė du raidos etapus ir požymių, kad teritorija didėjo palaipsniui, o ne buvo suformuota vienu metu.

    Aplink gyvenvietę fiksuota iki penkių žiedinių griovių. Tokių įtvirtinimų ar riboženklių įrengimas būtų pareikalavęs daug darbo jėgos ir koordinacijos, tačiau kol kas nerasta aiškių ženklų, kad darbai buvo organizuojami prievarta.

    Vertinant statinių dydžius ir pasiskirstymą, materialinės nelygybės skirtumai atrodo palyginti nedideli. Tai leidžia svarstyti, kad bendruomenė galėjo remtis labiau kooperacija nei ryškia, griežtai hierarchine valdžios struktūra, o tokios įžvalgos svarbios aiškinantis vėlyvojo neolito socialinius pokyčius Balkanuose.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo leidinyje Archaeologia Austriaca. Mokslininkai pabrėžia, kad šis atvejis dar kartą parodo, kaip neinvazinės technologijos archeologijoje gali atverti didesnį vaizdą, kai ankstesni vertinimai rėmėsi ribotais kasinėjimų plotais.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.

  • Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Įspūdingas miestas prie Tmolo kalno

    Sardai buvo įsikūrę Vakarų Anatolijoje, prie Tmolo kalno, strategiškai svarbioje Hermo upės slėnio vietoje. Natūrali reljefo gynyba miestui padėjo, tačiau lydai papildomai pastatė milžinišką įtvirtinimų sistemą, juosusią žemutinę miesto dalį.

    Archeologų aprašomi išlikę fragmentai ir šiandien atrodo įspūdingai, nors jiems daugiau nei 2 600 metų. Kai kur mūro storis siekė apie 18–20 metrų, o kartu su išoriniais pylimais visa gynybos juosta galėjo būti 30–40 metrų pločio.

    Išlikusios sienų atkarpos vietomis pakyla iki maždaug 10–13 metrų. Tokie mastai išskiria Sardus iš daugelio kitų to meto Anatolijos miestų ir rodo, kad čia buvo sutelkti dideli ištekliai bei organizaciniai pajėgumai.

    Paslaptis, slypinti plytose

    Didžioji įtvirtinimų dalis buvo formuojama iš saulėje džiovintų molinių plytų, akmens ir didžiulių žemių kiekių. Vėlesniais etapais kai kurios atkarpos stiprintos masyvesniais akmens blokais, o išorėje supilti nuožulnūs smėlio ir žvyro pylimai.

    Šių pylimų paskirtis buvo praktiška: jie apsunkindavo puolėjams priėjimą prie pagrindinių sienų ir sudarydavo papildomą kliūtį apgulties įrenginiams. Vis dėlto tyrėjus labiausiai intriguoja ne pylimai, o kai kur aptinkamos degto molio plytos.

    Degtos plytos, priešingai nei įprastos molio plytos, reikalauja kontroliuojamo degimo aukštoje temperatūroje. Tokia technologija senovės Mesopotamijoje buvo gerai žinoma, tačiau VII amžiuje prieš mūsų erą Graikijoje ir Anatolijoje ji laikoma retesne, todėl Sarduose ji kelia papildomų klausimų.

    Galimi ryšiai su imperijų žlugimu

    Tyrimų vadovas profesorius Nicholas Cahill yra kėlęs prielaidą, kad technologinių žinių plitimą galėjo paskatinti Asirijos imperijos žlugimas. 612 metais prieš mūsų erą sąjungininkai užėmė Ninivę, o vėlesniais metais griuvo ir kiti Asirijos centrai, sukeldami politinį chaosą regione.

    Tokiais laikotarpiais neretai juda ir žmonės, tarp jų amatininkai, architektai bei inžinieriai, ieškantys darbo saugesnėse ar turtingesnėse vietovėse. Spartėjant Lidijos didiesiems statybų projektams, Sardai teoriškai galėjo tapti traukos centru kvalifikuotiems specialistams.

    „Panašumai į Mesopotamijos praktiką leidžia svarstyti apie žinių sklaidą, tačiau tiesioginių įrodymų apie konkrečių meistrų migraciją kol kas neturime“, – sakė Nicholas Cahill.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nerasta įrašų ar kitų aiškių ženklų, kurie patvirtintų atvykusių asirų statytojų buvimą. Be to, ankstesni radiniai rodo, kad lydai turėjo ir savas, pakankamai pažangias statybos tradicijas, tad technologija galėjo būti perimta ir netiesiogiai.

    Kasimą papildė ir kiti radiniai, leidžiantys tikslinti miesto raidos chronologiją. Pavyzdžiui, aptikto monumentalaus pastato medinės detalės datuojamos maždaug 996–837 metais prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad architektūrinis augimas prasidėjo gerokai anksčiau nei legendinio karaliaus Krezuso laikai.

    Degtos plytos aptiktos ir kitoje miesto vietoje, sluoksnyje, datuojamame VII amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys leidžia svarstyti, kad technologija Sarduose galėjo būti žinoma dar prieš įspūdingųjų įtvirtinimų statybą.

    Didžiausią klestėjimą Sardai išgyveno Lidijos galybės laikotarpiu, kai turtus stiprino aukso turintys Paktolo upės sąnašynai. Ekonominė bazė leido įgyvendinti didelio masto statybas, o Lidijos monetarinės sistemos raida turėjo įtakos platesniam regionui.

    Vis dėlto miesto istorija neapsiėjo be lūžių: apie 547 metus prieš mūsų erą Sardus užėmė Kyro Didžiojo pajėgos, o Lidija prarado nepriklausomybę. Šiandien Sardų sienos tebėra vienas ryškiausių įrodymų, kaip technologijos, politika ir migracija galėjo susipinti senovės pasaulyje.

  • Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Atradimas prasidėjo nuo palydovų

    Atokioje Argentinos Andų dalyje, Cordillera del Tigre kalnų ruože, aptiktas neįprastas akmeninių konstrukcijų kompleksas. Pirmieji jo kontūrai išryškėjo ne ekspedicijos metu, o peržiūrint palydovines nuotraukas ir skaitmeninius žemėlapius.

    Geometrines formas pastebėjo tyrinėtojas Carlosas Gobbi, ieškojęs senųjų akmens statinių pėdsakų. Palydoviniuose vaizduose aiškiai matėsi taisyklingi apskritimai ir linijos, išsiskiriantys iš aplinkinio kalnų reljefo.

    Kelias iki vietos užtruko keturias dienas

    Pasiekti vietovę pasirodė gerokai sunkiau nei ją rasti ekrane. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi, o sėkmingai į žygį Gobbi išsiruošė vasario 14 dieną kartu su Adriánu Radichu ir Gabrieliu Orofinu.

    Ekspedicija iki objekto truko beveik keturias dienas: vietovėje trūksta vandens, nėra mobiliojo ryšio, o aukštikalnių sąlygos ir staigūs reljefo pokyčiai stipriai riboja judėjimą. Tokia izoliacija paaiškina, kodėl kompleksas ilgą laiką liko menkai žinomas net regione dirbantiems tyrėjams.

    Atvykę keliautojai pamatė struktūras, kurios nuo žemės atrodo fragmentiškai, tačiau iš aukščio atsiskleidžia kaip vientisas planas. Akmenys sudaro apskritas erdves, sujungtas tarsi koridoriais, vietomis matyti į žemę įgilintos atkarpos ir elementai, primenantys griovius ar kanalus.

    Didžiausių identifikuotų ratų skersmuo siekia maždaug 27–35 metrus. Tyrėjų teigimu, tik žvilgsnis iš viršaus leidžia suprasti, kad tai ne atsitiktinės akmenų sankaupos, o sąmoningai suformuotas geometrinis kompleksas.

    Ritualai, ženklai ar kelio infrastruktūra?

    Objektas greitai pradėtas lyginti su Peru Naskos geoglifais, tačiau panašumas daugiausia vizualinis, matomas iš oro. Skirtingai nei Naskoje, čia kol kas neidentifikuota atpažįstamų figūrų, o dominuoja apskritimai, perėjimai ir taisyklingos erdvės.

    Didžiausia mįslė išlieka paskirtis. Per pirmuosius apsilankymus paviršiuje neaptikta aiškių keramikos šukių ar maisto likučių, kurie paprastai padeda nustatyti nuolatinės gyvenvietės pėdsakus, o vandens stoka ir atšiaurios sąlygos menkina „įprastos“ gyvenvietės versiją.

    Dėl to archeologai svarsto, kad struktūros galėjo būti ritualinės, simbolinės ar susijusios su periodiniu susibūrimu, o ne kasdieniu gyvenimu. Tarp hipotezių minimas ir galimas ryšys su inkų laikotarpiu arba ankstesnėmis ikikolumbinėmis Andų bendruomenėmis, tačiau kol kas tai tėra kryptys, kurias reikia patikrinti.

    Ką turėtų atskleisti dronai ir datavimas

    Tyrimus koordinuoja tarptautinis projektas ArqueoAndes, suburiantis mokslininkus iš Argentinos ir Ispanijos. Darbams vadovauja Cristina Prieto-Olavarría ir Horacio Chiavazza, į veiklas įtraukti ir kitų Argentinos mokslo institucijų specialistai bei Jaén universiteto komanda.

    Grupė planuoja grįžti į vietovę gruodį ir pasitelkti dronus, detalesnį kartografavimą, nuosėdų bei aplinkos analizę. Esminis žingsnis bus konstrukcijų amžiaus nustatymas, nes tik patikimas datavimas leis atsakyti, ar kompleksas sietinas su inkų epocha, ankstesnėmis kultūromis, ar visai kitu laikotarpiu.

    Mokslininkai taip pat sieks tiksliau įvertinti, kaip buvo statomos atskiros struktūros ir kaip jos tarpusavyje susijusios. Tokie duomenys dažnai padeda suprasti, ar tai vienkartinis projektas, ar ilgiau trukusios veiklos vieta, kuri buvo perstatoma ir plečiama per kelis istorinius etapus.

  • Pompėjoje vyks Europos paveldo dienos: gladiatorių rekonstrukcijos ir vėlyvi apsilankymai už 1 eurą

    Pompėjoje vyks Europos paveldo dienos: gladiatorių rekonstrukcijos ir vėlyvi apsilankymai už 1 eurą

    Istorija, kurią galima patirti

    Italijoje esantis Pompėjos archeologinis parkas Europos paveldo dienų proga 2026 metų rugsėjo 26 ir 27 dienomis kviečia į renginius, kurie žada gyvą susitikimą su I amžiaus Romos tradicijomis. Programoje numatytos istorinės rekonstrukcijos, edukacijos ir pasirodymai skirtingose komplekso vietose.

    Europos paveldo dienos yra visoje Europoje vykstanti iniciatyva, kurią remia Europos Taryba ir Europos Komisija, o Italijoje koordinuoja Kultūros ministerija. Šių metų tema akcentuoja paveldo saugojimą ir gebėjimą jį atnaujinti, išsaugoti bei iš naujo interpretuoti.

    Gladiatoriai: nuo mokyklos iki arenos

    Šeštadienis Pompėjoje skiriamas gladiatorių temai renginyje Dies in Arena, kurį rengia istorinių rekonstrukcijų organizatoriai kartu su keliais Italijos ir Prancūzijos klubais. Organizatoriai žada ne vien šou, bet ir paaiškinimus, kuo gladiatorių kovos buvo reikšmingos Romos visuomenėje, politikoje ir kasdienybėje.

    Rytinė dalis prasidės bazilikoje, kur pristatomas gladiatorių kovų reiškinys kaip I amžiaus kultūrinis ir socialinis fenomenas. Vėliau Quadriportico dei Teatri erdvėje numatytas pasakojimas apie ludus, gladiatorių mokyklą, skirtingas kovotojų kategorijas, šarvuotę, hierarchiją ir ritualus.

    Dienai įsibėgėjus numatyta eisena per pagrindines Pompėjos gatves iki amfiteatro. Finalinis veiksmas vyks arenoje, kur planuojamos kovų demonstracijos, aiškinant taisykles ir kontekstą, o žiūrovai bus įtraukiami vertinant dvikovas.

    Antrosios dienos programa ir kitos vietovės

    Sekmadienį Pompėjoje vyks trečiasis Ludi Pompeiani leidimas, kuriame numatytos scenos su istoriniais šokiais, gladiatorių ir legionierių žaidimais bei romėniškais ritualais. Taip pat planuojamos dirbtuvės ir edukacinės erdvės, kurios lankytojus pasitiks nuo ryto šalia amfiteatro įrengtoje stovykloje.

    Renginiai persikels ir į kitas parko valdomas vietas. Boskorealėje, Antiquarium prieigose, abi dienas numatytos edukacijos apie audimą, kosmetiką, kvepalus, farmakologiją, chirurgiją, žaidimus ir numizmatiką, įskaitant galimybę nukaldinti monetą.

    Stabijoje, Villa San Marco, rugsėjo 26 dieną planuojamas spektaklis Rectina! Diena, kai dangus užgriuvo Pompėją, kuris bus rodomas kelis kartus per dieną. Tarp pasirodymų numatytos pažintinės sesijos ir pokalbiai lankytojams.

    Oplontyje, Popėjos viloje, suplanuotos edukacijos ir rekonstrukcijos, apimančios senovės teatro, muzikos ir kaukių temas, taip pat vakarinės programos apie pirtis ir sportą. Sekmadienį čia numatytas pasirodymas apie Popėją ir Kleopatrą, o vėliau dėmesys bus skiriamas senovės laivybai ir vyno prekybai.

    Europos paveldo dienų savaitgalį Italijoje numatomi ir specialūs muziejų darbo laikai, o dalis valstybinių muziejų rengia vėlyvus atidarymus už simbolinę 1 euro kainą. Organizatoriai pabrėžia, kad tokie renginiai skirti ne tik pramogai, bet ir paveldo pažinimui, padedančiam suprasti, kaip senovės pasaulis formavo šiuolaikinę Europą.

  • Archeologai Rusioje rado 1 000 metų amuletą: šventasis karys ir Medūzos motyvas viename

    Rusioje archeologai aptiko maždaug 1 000 metų senumo vario lydinio amuletą, datuojamą XI amžiumi. Dvipusis medalionas išsiskiria netikėtu deriniu: vienoje pusėje pavaizduotas krikščioniškas karys, kitoje – moters galva su plaukais, primenančiais besirangančias gyvates.

    Radiniui dėmesio skiriama todėl, kad jis laikomas apčiuopiamu įrodymu, kaip viduramžių Rusioje krikščioniškos tradicijos sugyveno su gerokai senesniais apsauginiais simboliais. Tokie amuletai regionui būdingi, o jų ikonografijoje dažnai susipina skirtingų epochų ir tikėjimų ženklai.

    Šventasis karys ir neaiški tapatybė

    Kario figūra vaizduojama su skydu ir ietimi, todėl archeologai kelia versiją, kad tai galėtų būti šventasis Teodoras Stratelatas. Krikščioniškoje tradicijoje jis siejamas su pasakojimais apie kovą su pabaisa ar gyvate, o ikonografijoje neretai vaizduojamas kaip ginkluotas karys.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tapatybė nėra galutinai patvirtinta, nes panašūs atributai būdingi ir kitiems šventiesiems kariams. Tokiuose artefaktuose reikšmę lemia ne vien konkretus vardas, bet ir pati apsaugos idėja, kurią perduoda ginkluoto gynėjo vaizdinys.

    Medūza ar bendras blogio simbolis?

    Dar daugiau klausimų kelia antroji pusė, kur matyti moters galva su gyvates primenančiais plaukais. Tai akivaizdžiai primena graikų mitologijos Medūzos motyvą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina prielaidą, kad kūrėjas sąmoningai siekė pavaizduoti būtent ją.

    Pasak tyrėjų, tai galėjo būti platesnis tamsos ir pavojingų jėgų simbolis, pritaikytas vietinei apsauginei tradicijai. Tokiu atveju amuletas veikė kaip talismanas, kuriame blogis ne tik įvardijamas, bet ir simboliškai suvaldomas.

    Kodėl šis radinys svarbus?

    Amuletas aptiktas kultūriniame sluoksnyje, datuojamame XI amžiumi, ir tai ypač svarbu vietos radinių chronologijai. Iki šio atradimo iš tos pačios vietovės buvo žinomi keturi panašūs amuletai, tačiau jie siejami su XII–XIV amžiais, tad naujasis egzempliorius istoriją paankstina mažiausiai šimtmečiu.

    Medalionas pagamintas iš vario lydinio, todėl spėjama, kad jis galėjo priklausyti vidurinio sluoksnio žmogui. Netoliese aptikti amatininkų dirbtuvių pėdsakai leidžia svarstyti, jog dirbinys galėjo būti pagamintas vietoje, o ne atgabentas iš kitur.

    Tokie dvipusiai amuletai dažnai siejami su Bizantijos įtaka ir sklaida į Rusios žemes, o kai kuriuose panašiuose dirbiniuose randama ir graikiškų apsauginių įrašų. Tyrėjų vertinimu, šiuo atveju šventojo kario ir gyvatiško motyvo sugretinimas galėjo reikšti gėrio pergalę prieš blogį ir atlikti praktinę apsauginę funkciją kasdieniame gyvenime.

  • Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.

    Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.

    Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.

    Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje

    Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.

    Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.

    Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?

    Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.

    Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.

    Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.

    Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.

    Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?

    Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.

    Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.

  • Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje, senovinės Hetitų imperijos sostinės Hatušos griuvėsiuose, archeologai aptiko molinės lentelės fragmentą, kuris, ekspertų vertinimu, yra vieno seniausių pasaulyje taikos susitarimų kopijos dalis. Išsamesni tyrimai parodė, kad tekstas siejamas su Kadešo taikos sutartimi.

    Ši sutartis datuojama maždaug 1 259 metais prieš mūsų erą ir buvo sudaryta tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų karaliaus Hatušilijio III. Susitarimas užbaigė ilgai trukusią dviejų regiono galybių kovą dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje, praėjus apie 15 metų po garsiojo Kadešo mūšio.

    Kas rasta Hatušoje?

    Radavietė – Büyükkale citadelė ir rūmų kompleksas Hatušos centre, kur kasinėjimai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naujausias fragmentas buvo identifikuotas po maždaug metus trukusių detalių analizių, o mokslininkai nurodo, kad jis atitinka sutarties dalį, apimančią 12–20 straipsnius.

    Pasak tyrėjų, tai nėra „visa sutartis“, o tik vienas iš daugelio į šipulius išlikusių tekstų gabalėlių. Vis dėlto tokie fragmentai yra kritiškai svarbūs, nes leidžia tikslinti vertimus, atkurti praleistas vietas ir patikrinti ankstesnes interpretacijas.

    Ką sutartis sako apie pabėgėlius?

    Ypač dėmesį patraukė tai, kad viename fragmentų aptariamos taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, bėgančiais iš vienos valstybės ir ieškančiais prieglobsčio kitoje. Tekste minimi tiek iš Egipto, tiek iš hetitų valdų pasitraukę asmenys, taip pat aptariamos griežtos priemonės, susijusios su tvarkos palaikymu ir nuosavybe.

    Nors tai negali būti laikoma šiuolaikine pabėgėlių apsaugos samprata, būdinga tarptautinei teisei, pats faktas, kad tokie klausimai buvo įtraukti į taikos susitarimą, rodo plačią derybų apimtį. Sutartis pirmiausia reglamentavo dviejų valdovų ir valstybių įsipareigojimus po konflikto, tačiau kartu palietė ir žmonių judėjimą per sienas.

    Kodėl Kadešo sutartis tokia svarbi?

    Kadešo taikos sutartis išsiskiria tuo, kad yra žinoma iš skirtingų rašytinių tradicijų. Egiptietiška versija buvo iškalta hieroglifais šventyklų sienose Tėbuose, o hetitiška versija buvo rašoma dantiraščiu ant molinių lentelių, kurių fragmentai Hatušoje randami nuo XX amžiaus pradžios.

    Naujasis fragmentas gali papildyti hetitiškos versijos rekonstrukciją, nes iki šiol lentelės išliko labai nepilnos. Tyrėjai pabrėžia, kad pilna naujojo teksto transkripcija dar nepaskelbta, todėl detalės bus tikslinamos, kai bus pateikti moksliniai rezultatai.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus, komentuodamas radinį, teigė, kad jis primena apie taikaus konfliktų sprendimo idėjas dar prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

    „Šis radinys primena, kad taikos siekis ir susitarimų kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei tris tūkstančius metų“, – sakė Mehmetas Nuri Ersojus.

  • Sibiro kario kapas atskleidė paslaptingą ginklą: archeologai sutrikę, kas tai buvo

    Sibiro kario kapas atskleidė paslaptingą ginklą: archeologai sutrikę, kas tai buvo

    Radinių rinkinys išdavė raitelio pasaulį

    Šiaurės Rytų Sibire aptiktas kario kapas archeologams pateikė netikėtą galvosūkį: šalia įprastų laidojimo įkapių rastas geležinis ginklas, kurio forma neatitinka žinomų regiono tipų. Dėl to tyrėjai kol kas vengia galutinės išvados, kam tiksliai jis buvo skirtas ir kaip buvo naudojamas.

    Kapavietėje rasta ir daugiau daiktų, būdingų raiteliui: lankas su strėlėmis, peilis makštyje, botagas, balnas, medinės kilpos bei geležinis katilas. Taip pat aptikta maisto likučių, kurie dažnai rodo laidojimo ritualus ir tikėjimą pomirtiniu aprūpinimu.

    Preliminariai datuoja XV–XVII amžiais

    Pagal archeologinius požymius kapas preliminariai priskiriamas laikotarpiui nuo XV iki XVII amžiaus. Tikslesnis datavimas paprastai nustatomas laboratoriniais metodais, įskaitant radiokarboninius tyrimus organinėms liekanoms, todėl galutinės išvados dar laukiama.

    Šis laikotarpis laikomas svarbiu visam Jakutijos regionui, nes sutampa su didesniais politiniais ir ekonominiais virsmais bei ankstyvuoju Rusijos plėtros etapu į šiaurės rytus. Dėl to kiekviena detalė, susijusi su vietos bendruomenių kasdienybe ir ginkluote, tyrėjams tampa ypač vertinga.

    Keisčiausias radinys – geležinis ginklas

    Daugiausia klausimų sukėlė geležinis artefaktas su daugiau nei 40 centimetrų ilgio geležte, kurios plotis kiek viršija 3 centimetrus. Pirminė interpretacija leidžia spėti, kad forma galėjo būti pritaikyta stipriems dūriams, tačiau vien pagal išlikusį siluetą funkcijos nustatyti nepakanka.

    Sudėtingiausia dalis – klasifikacija. Ginklas turi panašumų su tradiciniais jakutų ginklais, tačiau proporcijos neįprastos: maždaug 45 centimetrų ilgio rankena per trumpa tipinėms ilgo kotinio ginklo konstrukcijoms, o kiek išplatėjęs galas ir beržo tošimi apvyniota dalis gali rodyti laikymą viena ranka.

    Viena iš versijų teigia, kad tai galėjo būti tarpinis variantas tarp kelių regioninių tipų, bet kol kas lieka neaišku, kaip jis buvo subalansuotas, ar labiau tiko artimai kovai, ar turėjo kitą paskirtį. Tyrėjai tikisi, kad papildomos analizės ir planuojama rekonstrukcija padės atsakyti, kodėl pasirinkta tokia netipiška forma ir ką ji reiškė tuometės visuomenės kontekste.

  • 15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    Artimųjų Rytų archeologiniai radiniai keičia nusistovėjusį požiūrį, kada žmonės pradėjo naudoti molį ne buitiniams, o simboliniams tikslams. Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad dar gerokai iki žemdirbystės ir keramikos atsiradimo žmonės lipdė molio papuošalus ir juos sąmoningai dekoravo.

    Tyrėjai penkiose natufiečių kultūros vietovėse aptiko 142 molinius karolius ir pakabukus, datuojamus maždaug prieš 15 000 metų. Rinkinys surinktas iš kelių šiandieninio Izraelio teritorijoje esančių vietų, tarp jų el-Wad, Nahal Oren, Hayonim ir Eynan-Mallaha.

    Radiniai išsiskyrė formų įvairove: nuo cilindrinių ir ovalių iki diskų pavidalo dirbinių. Dalis papuošalų buvo padengti raudonu pigmentu su ochra, o ant paviršiaus matyti plonos skystu moliu užneštos dangos pėdsakai.

    „Tai seniausias žinomas atvejis, kai žmonės papuošalus dengė plonu skysto molio sluoksniu kaip spalvota danga“, – teigia tyrimo autoriai.

    Dar įspūdingesnė detalė atsiskleidė analizuojant paviršius: ant dirbinių išliko 50 pirštų atspaudų. Jų dydžio ir proporcijų analizė leidžia daryti išvadą, kad papuošalus gamino įvairaus amžiaus žmonės, nuo vaikų ir paauglių iki suaugusiųjų.

    Vienas iš radinių buvo ypač mažas, vos apie 10 milimetrų skersmens molinis žiedas, kuris galėjo būti skirtas vaikui. Kito karolio paviršiuje užfiksuotas atspaudas, tikėtina, priklausė maždaug dešimties metų vaikui, o tai rodo, kad tokia veikla nebuvo vien profesionalių amatininkų sritis.

    Mokslininkai taip pat aprašė 19 skirtingų papuošalų tipų, o dalis jų savo forma priminė augalus, svarbius natufiečių kasdienybei. Tarp galimų atpažįstamų motyvų minimi laukiniai miežiai, kviečiai, lęšiai ir žirniai, o kai kur aptikti augalinių skaidulų pėdsakai leidžia spėti, kad dirbiniai buvo veriami ir nešiojami.

    Šie duomenys sustiprina platesnę pastarųjų metų tendenciją archeologijoje: simbolinis elgesys, socialiniai ritualai ir sudėtingesnės bendruomeninės praktikos formavosi dar iki neolito lūžio. Kitaip tariant, žemdirbystė ir keramika galėjo ne pradėti, o tik paspartinti jau anksčiau vykusius kultūrinius pokyčius.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Science Advances. Autorių teigimu, molis, dar netapęs indų gamybos pagrindu, galėjo veikti kaip socialinės tapatybės ir ryšių ženklinimo priemonė, o patys papuošalai tapo reta galimybe tiesiogiai susieti paleolitinę kūrybą su ją kūrusiais žmonėmis.