Tag: Archeologija

  • Majų raudonieji dažai galėjo nuodyti vandenį: šimtmečius fiksuota gyvsidabrio tarša

    Senovės majams raudona spalva simbolizavo gyvybę, todėl ja dengdavo sienas, šventus objektus ir net mirusiuosius. Tačiau nauji tyrimo duomenys rodo, kad ši ryški spalva galėjo turėti mirtiną kainą – aplinkoje kaupėsi gyvsidabris.

    Meksikos Jukatano pusiasalyje atlikta ežerų nuosėdų analizė atskleidė didelę gyvsidabrio taršą, trukusią šimtmečius per majų gyvenimo laikotarpį. Viename telkinyje koncentracijos pasiekė lygį, kuris kelis kartus viršijo ribą, siejamą su dideliu pavojumi vandens ekosistemoms.

    Labiausiai tikėtina taršos kilmė – cinoberis, ryškiai raudonas mineralas (gyvsidabrio sulfidas), naudotas kaip pigmentas. Šiauriniame Jukatane jis buvo retas, todėl, manoma, į regioną patekdavo per tolimojo atstumo prekybą, o kai kuriais atvejais buvo naudojamas ir skystas gyvsidabris.

    Kai gyvsidabrio kiekis didėjo, fiksuoti ir ekosistemos pokyčiai: mažėjo mikroorganizmų, prastėjo sąlygos smulkiems bestuburiams, o maisto grandinės ėmė irti. Tyrėjai pabrėžia, kad poveikis galėjo būti ilgalaikis ir apimti ne vieną majų gyvenvietę.

    Nuosėdų „laiko kapsulės“ iš dviejų telkinių

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Matthew Nealo Waterso iš Auburno universiteto, 2023 metais paėmė nuosėdų gręžinius iš Lago Cobá – ežero šalia svarbaus majų miesto – ir iš Cenote Xcach, smegduobės tipo ežerėlio prie mažai tyrinėtos gyvenvietės.

    Nuosėdų sluoksniai, kaupti daugiau nei 2 000 metų, leido atsekti taršos dinamiką skirtingais laikotarpiais. Sluoksniai datuoti pagal medžio anglies ir medienos fragmentus, o vėliau juose tirtos gyvsidabrio koncentracijos.

    Lago Cobá telkinyje gyvsidabrio kiekis pradėjo ryškiau kilti apie mūsų eros 40 metus, o didžiausios reikšmės fiksuotos apie 250–300 metus. Vėliau tarša sumažėjo ir apie 520 metus priartėjo prie natūralaus fono.

    Cenote Xcach situacija buvo gerokai prastesnė: po ankstesnių taršos epizodų gyvsidabrio šuolis fiksuotas maždaug 535–820 metais, o apie 720 metus pasiektas pikas – 18 dalių milijonui. Tai devynis kartus viršijo 2 dalių milijonui ribą, nuo kurios tikėtini ryškūs neigiami poveikiai dugne gyvenantiems organizmams.

    Tyrėjai nustatė, kad maždaug 275 metus gyvsidabrio kiekis šiame telkinyje laikėsi virš tos „smarkių padarinių“ ribos. Tuo metu kiti komandos tirti ežerai panašių šuolių nerodė, todėl mažiau tikėtina, kad tai buvo vien regioninis atmosferinis reiškinys.

    Viena iš labiausiai tikėtinų versijų – gyvsidabris, naudotas sausumoje per įvairias majų veiklas, į telkinius pateko kartu su nuplautu, erozijos paveiktu dirvožemiu. Vis dėlto tiksliai nustatyti, ar didžiausią įtaką turėjo cinoberis, skystas gyvsidabris ar jų derinys, tyrėjams nepavyko.

    Kas nutiko smulkiausiems ežero gyventojams

    Chemijos rodikliai buvo įspūdingi, tačiau dar ryškesni pasirodė biologiniai pokyčiai. Lago Cobá užterštame nuosėdų sluoksnyje tyrėjai nerado išlikusių smulkių vėžiagyvių (ostrakodų) ar gėlavandenių sraigių kiautelių, nors kituose sluoksniuose jie buvo gausūs.

    Toks „dingimas“ buvo pastebėtas dar 1990-aisiais paimtame gręžinyje, tačiau tik dabar, turint gyvsidabrio matavimus, atsirado tikėtinas paaiškinimas, kad tarša galėjo sunaikinti šiuos organizmus tuo laikotarpiu, kai koncentracijos buvo didelės.

    Cenote Xcach nuosėdose taip pat matyti ryškūs pokyčiai: smarkiai sumažėjo kai kurių uodų trūklio lervų liekanų, o viena anksčiau dominavusi grupė beveik išnyko, ją pakeitė kita. Be to, kai gyvsidabris pasiekė toksišką lygį, staigiai krito ir dumblių bei kitų mikroorganizmų „žymenys“.

    Įdomu tai, kad net ir tuo metu į ežerus vis dar patekdavo fosforo – maistinės medžiagos, kuri paprastai skatina dumblių augimą. Iš pradžių dalis mikroorganizmų galėjo suvešėti, tačiau gyvsidabriui kaupiantis jų pėdsakai nuosėdose galiausiai smuko.

    Ar gyvsidabris galėjo paveikti ir pačius majus?

    Majai gėlą vandenį naudojo kasdien – gėrimui ir žvejybai, o gyvsidabris gali kauptis vandens maisto grandinėse. Tokia tarša teoriškai galėjo didinti žmonių ekspoziciją, jei buvo vartojama užteršta žuvis ar kiti vandens organizmai.

    Ilgalaikis gyvsidabrio poveikis siejamas su nervų sistemos, smegenų, inkstų ir kitų organų pažeidimais. Vis dėlto tyrėjai atsargiai vertina klausimą, ar tarša galėjo būti vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie vadinamojo Klasikinio laikotarpio majų civilizacijos nuosmukio.

    Istorikai majų miestų nykimą pietinėse žemumose maždaug 750–900 metais aiškina įvairiais veiksniais: užsitęsusiomis sausromis, karais, aplinkos degradacija ir politiniu nestabilumu. Nauji duomenys apie gyvsidabrį šį paveikslą papildo kaip galimą papildomą aplinkos stresorių, bet ne kaip vienintelį paaiškinimą.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Po Kazachstano smėliu slėpėsi Bayte-3 šventykla: 2 300 metų senumo šventvietė

    Po Kazachstano smėliu slėpėsi Bayte-3 šventykla: 2 300 metų senumo šventvietė

    Kazachstano stepėse archeologai atkreipė dėmesį į Bayte-3 – monumentalų akmeninį sanktuariumą, datuojamą IV–III amžiumi prieš mūsų erą. Dalis šio statinio šimtmečius buvo užpustyta smėliu, tačiau išlikę fragmentai leidžia spręsti apie itin pažangią to meto sakralinę architektūrą.

    Kaip rašoma „The Nation“, šventvietė buvo tyrinėta dar 1998 metais, kai ekspedicija aptiko masyvios konstrukcijos liekanas, akmenines žmonių skulptūras ir radinius, siejamus su ritualinėmis praktikomis. Šie elementai padeda geriau suprasti, kaip Centrinės Azijos klajoklių bendruomenės organizavo religines ceremonijas.

    Bayte-3 išsiskiria dydžiu: statinio skersmuo siekė apie 19 metrų, o iki šių dienų išlikusios vidinių sienų dalys kai kur pakyla iki 3 metrų. Archeologų vertinimu, pirminis pastato aukštis galėjo viršyti 5 metrus.

    Konstrukcijos planas rodo, kad tai nebuvo įprasta gyvenvietė: tyrėjai nerado gausių kasdienės buities pėdsakų, užtat aptiko akmeninių indų, altorių fragmentų ir daiktų, laikomų ritualine įranga. Tai sustiprina versiją, kad statinys pirmiausia buvo skirtas ceremonijoms.

    Dvipakopis statinys su kupolu

    Sanktuariumas suprojektuotas kaip dviejų lygių statinys su cilindrine baze ir kupolu. Pagrindinė jo dalis stovėjo ant maždaug 14 metrų skersmens pamato, o išorėje buvo papildoma akmens ir žemės siena, kurios storis siekė apie 2,5 metro.

    Vidinė erdvė buvo suplanuota kryžiaus forma ir orientuota pagal keturias pasaulio kryptis. Centre, pasak tyrėjų, stovėjo akmeninis altorius – čia galėjo degti laužai ir vykti aukojimo apeigos.

    Į pagrindinę salę vedė akmeniniai laiptai – išliko 14 pakopų, leidusių nusileisti iš maždaug 2,5 metro aukščiau buvusio lygio. Kupolas buvo sumūrytas naudojant laipsniškai išsikišančių akmens sluoksnių techniką (konsolinį skliautą), o viršuje, tikėtina, buvo anga, veikusi kaip švieslangis.

    Pagal tyrėjų rekonstrukcijas, kupolas galėjo siekti net iki 10 metrų aukščio. Tai, kartu su masyviomis sienomis ir aiškia struktūra, rodo, kad Bayte-3 buvo ne atsitiktinis statinys, o apgalvotai pastatytas regioninis sakralinis objektas.

    Simboliai ant sienų ir akmeninės skulptūros

    Ant vidinių ir išorinių sienų išliko įvairių ženklų, tarp jų – tamgos, būdingos stepinių tautų gimininiams ir gentiniams simboliams. Dalis jų datuojama neapibrėžtai, o kai kurie, kaip manoma, gali būti iš vėlesnio – alanų – laikotarpio.

    Netoli sanktuariumo rastos antropomorfinės skulptūros vaizduoja žmonių figūras, o jų stilius skiriasi tiek nuo ankstesnių, siejamų su sakų kultūra, tiek nuo vėlesnių epochų pavyzdžių. Tai gali reikšti, kad Ustiurto ir Mangystau regione formavosi savitos vietinės meninės ir religinės tradicijos.

    Siejama su sarmatų kultūra

    Mokslininkai Bayte tipo sanktuariumus sieja su sarmatais – tautomis, gyvenusiomis teritorijose tarp Kaspijos jūros ir Aralo ežero. Tuo metu sarmatų bendruomenės stiprino politines ir karines pozicijas, o jų įtaka plito per didelę Eurazijos dalį.

    Tokie kompleksai kaip Bayte ir netoliese esantis Kyzyl-Uik galėjo veikti kaip regioniniai ceremonijų centrai, skirti didesnėms genčių bendruomenėms. Akmeniniai ginkluotų karių atvaizdai, rasti šiame kontekste, taip pat leidžia spręsti, kad kariniai motyvai buvo svarbi to meto kultūros dalis.

  • Sibiro pilkapyje rasta kanapių sėklų ir THC pėdsakų plaukuose: radiniui – apie 2 800 metų

    Sibiro pilkapyje rasta kanapių sėklų ir THC pėdsakų plaukuose: radiniui – apie 2 800 metų

    Pietų Sibire archeologai tyrinėdami senovinį pilkapį aptiko daugiau nei tūkstantį kanapių sėklų, o išlikusiuose žmonių plaukuose – su psichoaktyviu poveikiu siejamų medžiagų pėdsakų. Radinio amžius siekia maždaug 2 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tiesioginių įrodymų, kad kanapės galėjo būti naudojamos apsvaiginimui.

    Kaip skelbia naujienų agentūra „Reuters“, tyrimai atlikti Tunnug 1 archeologinėje vietovėje Pietų Sibire. Čia stovi monumentalus apie 140 metrų skersmens pilkapis, po kuriuo buvo laidojami aukšto statuso skitų bendruomenės nariai.

    Kapavietė datuojama VIII amžiaus prieš mūsų erą pradžia ir priskiriama vieniems seniausių žinomų skitų karališkųjų laidojimų. Skitai istorijoje garsėja kaip klajokliai raiteliai ir kariai, o jų meninėje tradicijoje dažnai pasikartoja gyvūnų motyvai.

    Pilkapio viduje rasta papuošalų, aukso dirbinių, jojimo įrangos ir daug gyvūnų liekanų. Vis dėlto didžiausią susidomėjimą sukėlė kanapių sėklos – jų amžių patvirtino radiokarboninis datavimas, tačiau vien sėklų nepakanka įrodyti, kad augalas buvo naudojamas būtent svaiginimuisi.

    Kas aptikta žmonių plaukuose

    Lūžiu tapo centrinėje laidojimo kameroje aptiktų žmonių plaukų analizė. Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Gino Caspario iš Berno universiteto, pasitelkė, be kita ko, masių spektrometriją.

    Tyrėjai nustatė ryškius signalus, atitinkančius kanabinolį – junginį, kuris gali susidaryti oksiduojantis THC (pagrindinei psichoaktyviai kanapių medžiagai). Taip pat fiksuoti ir silpnesni signalai, atitinkantys patį THC.

    Mokslininkų teigimu, būtent chemijos rezultatų ir sėklų radimo tame pačiame archeologiniame kontekste derinys leidžia pagrįstai manyti, kad kanapės galėjo būti naudojamos dėl svaiginamojo poveikio. Vis dėlto lieka neaišku, kokiu būdu medžiagos pateko į žmonių organizmus.

    Jos galėjo būti įkvepiamos deginant augalą, vartojamos su maistu ar kitokiu būdu. Taip pat negalima nustatyti nei dozės, nei to, kiek stiprus galėjo būti poveikis.

    Ritualų užuominos pilkapio aplinkoje

    Dar daugiau klausimų kelia tai, kas aptikta pilkapio paviršiuje: kelių dešimčių arklių liekanos ir išmėtyti žmonių kaulai. Tokie radiniai gali rodyti sudėtingas laidojimo ceremonijas, apėmusias gyvūnų, o galbūt ir žmonių aukas.

    G. Casparis svarsto, kad kanapės galėjo būti naudojamos ritualuose – pavyzdžiui, siekiant nuraminti asmenis, skirtus aukojimui. Ši hipotezė galėtų paaiškinti, kodėl psichoaktyvių medžiagų pėdsakai aptikti būtent tokio neįprasto laidojimo kontekste.

    Nors interpretacijos dar bus tikslinamos, pats faktas, kad psichoaktyvių kanapių junginių pėdsakai aptikti tiesiogiai biologinėje medžiagoje, suteikia retą galimybę kalbėti ne vien apie augalo buvimą kapavietėje, bet ir apie galimą jo vartojimą.

  • Mokslininkai Sibiro kape rado per 1 000 kanapių sėklų: vartojimas galėjo siekti 2 800 metų

    Mokslininkai Sibiro kape rado per 1 000 kanapių sėklų: vartojimas galėjo siekti 2 800 metų

    Pietų Sibire, didžiuliame senoviniame pilkapyje, archeologai aptiko daugiau kaip 1 000 kanapių sėklų ir žmonių palaikų – radinys kelia prielaidą, kad kanapės galėjo būti vartojamos dėl psichoaktyvaus poveikio jau prieš beveik 2 800 metų.

    Kaip skelbia „Euronews“, sėklos rastos Tunnug 1 archeologinėje vietovėje Ujukų slėnyje, dar vadinamame Sibiro „Karalių slėniu“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad žurnale „Science“ paskelbti rezultatai galimą psichoaktyvių kanapių vartojimo laiką pastumia maždaug 300 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Maždaug 140 metrų skersmens pilkapis siejamas su skitais – klajoklių tautomis, kadaise migravusiomis per Vidurinę Aziją ir dabartinės Pietų Rusijos bei Ukrainos teritorijas.

    Ką tyrėjai rado kapavietėje

    Kasinių vadovas, Berno universiteto archeologas Gino Caspari pasakojo, kad kasinėjant kapo centrą pirmiausia pastebėtos mažos juodos dėmelės tarp organinių medžiagų. Ištraukus jas paaiškėjo, kad tai sėklos.

    Kanapių sėklas tyrėjai atpažino pagal būdingus paviršiaus raštus. Be to, kapavietėje aptikta išlikusių žmogaus plaukų – tai atvėrė galimybę ieškoti pėdsakų, ar augalas galėjo būti vartotas.

    Vis dėlto patys mokslininkai pripažįsta, kad vien šių radinių nepakanka tiksliai pasakyti, ar kanapės buvo rūkomos, ar vartotos kitu būdu.

    Herodoto pasakojimas ir ritualo versija

    Radinys gali būti laikomas archeologiniu argumentu, palaikančiu senovinius liudijimus apie kanapes tarp skitų. Graikų istorikas Herodotas dar V amžiuje prieš mūsų erą rašė apie skitus, kurie palapinėse įkvepia kanapių dūmų.

    G. Caspari teigimu, kontekstas labiau primena ritualinį, o ne kasdienį, „rekreacinį“ vartojimą – sėklos, mokslininkų manymu, į pilkapį galėjo būti sudėtos sąmoningai.

    Jis taip pat svarstė, kad kanapės teoriškai galėjo būti naudojamos žmonėms nuslopinti prieš galimas aukojimo ceremonijas, tačiau pabrėžė, kad tai tėra interpretacija, kurios įrodyti neįmanoma.

    Kodėl dalis ekspertų abejoja

    Ne visi specialistai sutinka, kad radinys patikimai įrodo kanapių vartojimą kaip narkotinę medžiagą. Nepriklausomi ekspertai atkreipė dėmesį į silpnesnę tyrimo dalį – plaukų analizę.

    Freiburgo universiteto medicinos centro teismo toksikologijos skyriaus vadovas Volkeris Auwaerteris laiške tyrėjams nurodė, kad plaukų analizė esą „moksliškai silpna“ ir neleidžia tvirtai spręsti apie kanapių vartojimą.

    Todėl šis atradimas gali būti reikšmingas žvilgsnis į kanapių istoriją, tačiau klausimas, ar skitai jas vartojo būtent tam, kad apsvaigtų, kol kas lieka atviras.

  • „Lenkijos vampyrė“ Zosia vėl tiriama: kodėl jos kapą XVII a. saugojo pjautuvas ir spyna

    „Lenkijos vampyrė“ Zosia vėl tiriama: kodėl jos kapą XVII a. saugojo pjautuvas ir spyna

    Lenkijoje vėl suaktyvėjo vadinamosios „vampyrės“ Zosios tyrimai – mokslininkai iš naujo analizuoja XVII amžiuje mirusios jaunos moters palaikus, tikėdamiesi geriau suprasti, kodėl vietos bendruomenė jos bijojo net po mirties.

    Zosios kapas, aptiktas 2022 metais Pienio (Kujavijos Pamario vaivadija) kaimo kapinėse, iškart patraukė dėmesį dėl neįprastų „apsaugos“ priemonių, kurios turėjo neva neleisti velionei sugrįžti į gyvųjų pasaulį, rašo „Heritage Daily“.

    Archeologai nustatė, kad ant moters kaklo buvo padėtas pjautuvas – ne kaip atsitiktinis kapo įkapių elementas, o kaip simbolinė ir praktiška kliūtis: anuomet tikėta, kad ašmenys ties kaklu sulaikytų mirusįjį, jei šis bandytų pakilti iš kapo.

    Dar viena detalė – trikampė spyna, pritvirtinta prie kairės pėdos piršto. Tyrėjų manymu, ji galėjo reikšti „užrakintą“ kelią atgal. Be to, moters burnoje aptiktas varinis (ar daug vario turintis) daiktas. Toks trijų skirtingų „saugiklių“ derinys archeologinėje medžiagoje pasitaiko itin retai.

    Ką iki šiol pavyko nustatyti apie Zosią

    Ankstesni tyrimai leidžia manyti, kad Zosia mirė XVII amžiaus viduryje, būdama maždaug 17–19 metų. Nurodoma, kad jos ūgis galėjo siekti apie 162–168 centimetrus.

    Genetiniai duomenys buvo leidę svarstyti apie galimą skandinavišką kilmę, tačiau stroncio izotopų analizė pateikė kitokią užuominą: labiau tikėtina, kad moteris augo Pienio apylinkėse.

    Tai neatmeta migracijos istorijos – tyrėjai kelia prielaidą, kad į šį regioną galėjo būti atsikraustę jos protėviai, tačiau pati Zosia nebūtinai atvyko iš Skandinavijos.

    Naujasis tyrimų etapas: ieškoma ligos pėdsakų

    Didžiausia mįslė išlieka nepakitusi: kas sukėlė Zosios mirtį ir kodėl ji tapo tokio ryškaus bendruomenės nerimo objektu. Dabar mokslininkai daugiausia dėmesio skiria išsamiai skeleto analizei, ypač šonkauliams ir krūtinkauliui.

    Pasitelkdami pažangią įrangą specialistai ieško patologinių pakitimų bei anatominių anomalijų, kurios galėtų atskleisti persirgtas ligas, raidos sutrikimus ar kitas sveikatos problemas.

    Viena pagrindinių versijų – kad išskirtinė Zosios sveikatos būklė galėjo išryškinti jos „kitoniškumą“ aplinkinių akyse. XVII amžiuje medicinos žinios buvo ribotos, todėl neaiškūs simptomai ar deformacijos neretai būdavo aiškinami prietarais.

    Kodėl svarbūs ir kiti kapai

    Tyrėjai neapsiriboja vienu radiniu. Pienio kapinėse iki šiol aptiktas 101 palaidojimas, o bent keliolika jų turi neįprastų bruožų.

    Lygindami skirtingus palaikus archeologai ir antropologai tikisi išsiaiškinti, ar „ypatingai“ palaidoti žmonės galėjo turėti panašių sveikatos sutrikimų. Jei tokia sąsaja pasitvirtintų, tai suteiktų daugiau aiškumo, iš kur kilo anuometiniai socialiniai baimės mechanizmai ir „vampyrizmo“ įsivaizdavimas.

  • Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai teigia aptikę seniausius iki šiol žinomus rašytinius bučinio pėdsakus: iš senovės Mezopotamijos išlikę tekstai leidžia manyti, kad žmonės bučiavosi jau prieš maždaug 4 500 metų. Juose bučiniai aprašomi kaip meilės, geismo, prisirišimo ir artumo ženklas – panašiai kaip ir šiandien.

    Tokią išvadą, apie kurią rašo „ZME Science“, pateikė Kopenhagos universiteto ir Oksfordo universiteto tyrėjai. Jie peržiūrėjo ir iš naujo įvertino dantiraščiu užrašytus tekstus, išlikusius ant molinių lentelių.

    Iki šio darbo seniausiais rašytiniais romantinio bučiavimosi liudijimais buvo laikomi Pietų Azijos šaltiniai, siejami su laikotarpiu apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau Mezopotamijos tekstai šią ribą, mokslininkų vertinimu, pastumia maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjai pabrėžia, kad bučinys senovėje nebuvo atsitiktinis gestas: kai kuriuose šaltiniuose jis figūruoja ir kaip intymumo, ir kaip socialinių normų ribų ženklinimo dalis. Tai leidžia geriau suprasti, kaip ankstyvosios civilizacijos suvokė santykius ir artumą.

    Bučiniai – nuo dievų iki kasdienybės

    Pasak tyrėjų, patys seniausi aiškūs bučinio paminėjimai aptinkami tekstuose iš laikotarpio apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tarp jų – mitologinės istorijos, kuriose bučiniai siejami su intymiais ryšiais tarp dievybių.

    Vėlesniuose dokumentuose bučinio tema tampa žemiškesnė: jis minimas kaip romantiškų sutuoktinių santykių dalis. Vis dėlto, sprendžiant iš aprašymų, šis gestas neapsiribojo vien seksualumu.

    Tekstai rodo, kad bučiniai galėjo būti naudojami ir šeimoje ar draugystėje. Pavyzdžiui, motinos taip galėjo reikšti švelnumą vaikams, o draugai – artumą ir prieraišumą.

    Kai bučinys turėjo pasekmių

    Kai kurie šaltiniai leidžia manyti, kad bučinys galėjo turėti ir socialinių bei teisinių pasekmių. Viename dokumente, siejamame su laikotarpiu apie 1800 metus prieš mūsų erą, aprašoma ištekėjusi moteris, kuriai grėsė įsivelti į neleistinus santykius su kitu vyru.

    Kitas tekstas mini moterį, įsipareigojančią vengti tam tikro vyro ir atsisakančią ne tik bučinių, bet ir lytinių santykių. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad emocinė ir socialinė bučinio reikšmė buvo gerai suprantama.

    Ir mažiau romantiška pusė – ligos

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į praktinę, mažiau romantišką bučiavimosi pusę: tiesioginis kontaktas lūpomis galėjo palengvinti mikroorganizmų – virusų ir bakterijų – perdavimą.

    Senovės Mezopotamijos medicininiuose tekstuose minima liga, vadinama buʾshanu, kurios aprašymuose pasirodo pūslelės ir pakitimai burnos bei gerklės srityje. Tyrėjai pastebi panašumų į pūslelinės infekcijos simptomus, tačiau pabrėžia, kad vienareikšmiškai nustatyti, apie kokią ligą kalbama, negalima.

    Tokius medicininius aprašymus reikia vertinti atsargiai, nes to meto medicina buvo glaudžiai susijusi su religiniais įsitikinimais ir kitokiu žmogaus kūno aiškinimu. Dėl to terminai ir simptomų interpretacijos gali neatitikti šiuolaikinės medicinos logikos.

    Tyrėjai kelia ir platesnę prielaidą: bučiniai gali būti dar senesni nei rašytiniai šaltiniai. Kaip argumentą jie mini šimpanzių ir bonobų elgesio tyrimus, rodančius, kad šie primatai bučinius naudoja socialiniame ir seksualiniame kontekste, todėl polinkis bučiuotis galėjo susiformuoti gerokai anksčiau nei pirmosios civilizacijos.

  • 60 tūkst. metų senumo radinys: ochroje aptiko stambios antilopės baltymo pėdsakų

    60 tūkst. metų senumo radinys: ochroje aptiko stambios antilopės baltymo pėdsakų

    Archeologai aptiko maždaug 60 tūkst. metų senumo molekulinius pėdsakus, galinčius papildyti žinias apie ankstyvųjų žmonių kasdienybę. Nuosėdose, kuriose buvo ochros – natūralaus mineralinio pigmento – rasta baltymo likučių.

    Kaip nurodoma žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, tyrėjai identifikavo kolageno tipo I pėdsakus sluoksnyje, kuriame gausu ochros. Tokie organinių medžiagų pėdsakai archeologinėje aplinkoje, ypač iš tokio senumo laikotarpio, išlieka itin retai.

    Tyrimas atliktas Kilpdrift Complex archeologinėje vietovėje, esančioje De Hoop gamtos rezervate. Ši teritorija laikoma svarbia, nes joje išlikę daug vidurinio akmens amžiaus žmonių veiklos ženklų.

    Didžiausia staigmena – baltymo kilmė: analizės parodė, kad jis priklausė elandui (Taurotragus oryx), vienai didžiausių Afrikos antilopių. Šis radinys kelia naujų klausimų, kaip Homo sapiens naudojo gyvūninės kilmės medžiagas ir kokią vietą jos užėmė kasdieniame gyvenime.

    Kaip identifikavo baltymus

    Mokslininkai pasitelkė paleoproteomiką – metodą, leidžiantį atpažinti senovinius baltymus, išlikusius archeologinėje medžiagoje. Tyrėjai paėmė nuosėdų mėginius, išskyrė baltymų likučius ir juos išanalizavo taikydami skysčių chromatografiją su masių spektrometrija.

    Gauti baltymų fragmentai buvo lyginami su duomenų bazėmis ir specialiai parengta referencine kolageno baze. Taip ir pavyko nustatyti, kad biologinė medžiaga greičiausiai yra susijusi su elandu.

    Ką tai gali reikšti ochros naudojimui

    Radimas paskatino iš naujo grįžti prie diskusijų apie ochros paskirtį. Tyrėjai svarsto dvi pagrindines galimybes, kodėl antilopės baltymas atsidūrė pigmento turinčiose nuosėdose.

    Pirmoji hipotezė – žmonės galėjo sąmoningai maišyti ochrą su gyvūninės kilmės medžiagomis, kad gautų specifinių savybių turintį mišinį. Tokie priedai galėjo keisti pigmento konsistenciją ar sukibimą su paviršiumi.

    Antroji versija teigia, kad toje vietoje galėjo būti elandų odos, padengtos ochra. Pigmentas galėjo būti naudojamas odų apdorojimui, konservavimui ar paruošimui tolesniam panaudojimui.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniame etape neįmanoma vienareikšmiškai nuspręsti, kuri interpretacija teisinga. Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad pats baltymo aptikimas nėra tiesioginis įrodymas, jog ochra buvo naudojama ritualiniams tikslams.

  • Istorikai perrašo Romos įsiveržimo į Britaniją istoriją: ištremtas valdovas Verika galėjo būti moteris

    43 mūsų eros metais Romos imperatorius Klaudijus pasiuntė legionus per Lamanšą ir pradėjo invaziją, kuri visam laikui pakeitė Britanijos istoriją. Ilgą laiką dalis šios kampanijos sėkmės buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, esą Romai suteikusiu svarbios informacijos ir paprašiusiu karinės pagalbos.

    Tačiau nauja analizė kelia klausimą, ar per pastaruosius du šimtmečius istorikai apskritai teisingai suprato, kas buvo Verika. Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas leidinyje „Current Archaeology“ teigia, kad šis Atrebatų genties valdovas (dabartinių Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose) galėjo būti moteris.

    Pasak tyrėjo, Verika laikyta vyru iš dalies dėl 19 amžiaus istorikams būdingo patriarchalinio požiūrio. Jei ši prielaida teisinga, viename svarbiausių Antikos geopolitinių lūžių centre atsidurtų dar viena įtakinga britų valdovė – šalia geriau žinomų Boudikos ar Kartimandujos.

    Kodėl vietos valdovė būtų kvietusi užsienio imperiją į savo žemes? Aiškinime pabrėžiama klientinių karalysčių logika: mainais į duoklę ir išteklius Roma teikdavo paramą bei apsaugą, o kaimynams spaudžiant ir teritorijoms traukiantis toks žingsnis galėjo tapti bandymu išlikti.

    Argumentai iš monetų ir kalbos

    Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų. Russellas akcentuoja, jog ankstesni vertinimai galėjo būti paveikti interpretacinių klaidų ir šališkumo.

    Vienas iš argumentų – vardų daryba: teigiama, kad tuo laikotarpiu vyrų vardai dažniau baigdavosi „-us“ ar „-os“, o moterų – „-a“. Be to, romėnų istorikas Kasijus Dionas, rašęs praėjus maždaug dviem šimtmečiams po invazijos, mini ištremtą britų lyderį „Berikos“ – galbūt tai buvusi suvyriškinta ir iškraipyta keltų vardo forma.

    Antrasis tyrėjo atramos taškas – monetose esantys lotyniški užrašai. Verikos auksinėse ir sidabrinėse monetose aptinkamas titulas rex ir santrumpa COM F: tradiciškai ji aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus), tačiau Russellas pabrėžia, kad tie patys inicialai gali reikšti ir „Commios filia“ (Komijaus dukra).

    Dar vienas elementas – vaizdiniai motyvai. Russellas išskiria monetas, kuriose matoma liauna, nuoga krūtine raitelė su ietimi, ir tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką. Jis taip pat teigia, kad rex nebūtinai buvo vien tik vyrams taikytas titulas.

    Ne visi sutinka: įrodymai laikomi nepakankamais

    Vis dėlto tokia interpretacija vertinama nevienareikšmiškai. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas britų laikraščiui „The Guardian“ sakė, kad įrodymai toli gražu nėra galutiniai: nors vardas gali būti moteriškas, dalis lotyniškų vyrų vardų taip pat baigdavosi „-a“.

    Jis taip pat kvestionuoja, ar romėnai iš tiesų titulą rex praktiškai taikė moterims, net jei moterų valdovių egzistavimą imperija pripažino. Be to, geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu vaizduojamos moteriškos figūros – pasitaiko ir aiškiai vyriškų raitelių ar vyriškais drabužiais vilkinčių asmenų.

    Russellas atsako, kad kai kurie „vyriški“ atvaizdai galėjo reikšti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių. Archeologijoje tai įprasta problema: monetose neretai vaizduojami dievai, mitiniai herojai ar simboliai, o ne valdovo portretas, todėl tapatinti figūras gali būti itin sunku.

    Kontekstas: moterų vaidmuo ir Romos politika

    Analizėje taip pat keliama platesnė prielaida apie moterų statusą senovės Britanijoje. Russellas remiasi ir bioarcheologiniais tyrimais: 2025 metais „Nature“ publikuotame darbe pristatyta Dorsetėje esančių Winterborne Kingston kapinyno genetinė analizė, kurią atliko Bornmuto universitetas ir Dublino Trinity koledžas.

    Tyrime, kuriame analizuota 50 skeletų DNR, dalis giminingų asmenų dalijosi reta mitochondrine linija, perduodama motinos linija, o Y chromosomos buvo gerokai įvairesnės. Autorių teigimu, tai rodo matrilokalumą – praktiką, kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o turtas ir žemė galėjo būti paveldimi per moterų liniją.

    Grįžtant prie Verikos istorijos, aptariami ir Romos vidaus politikos motyvai. Romėnų autoriai, tokie kaip Svetonijus ar Kasijus Dionas, Klaudijų neretai vaizdavo kaip silpną valdovą, kurį esą valdo aplinkiniai – toks fonas galėjo paskatinti pasakojimus, kad invazija pradėta „dėl moters įtakos“.

    Russellas primena ir Fishbourne apylinkių (netoli Čičesterio) kasinėjimų duomenis: ten rasta romėniško tipo granarijų, gynybinių griovių, Coolus tipo šalmas ir importuota keramika, datuojama 10–30 mūsų eros metais – dar iki 43 metų invazijos. Tai gali reikšti, kad Roma regione turėjo atramos tašką gerokai anksčiau, o Verikos prašymas (jei jis buvo) tapo patogia dingstimi platesniems planams.

    Galiausiai teigiama, kad apie 40 mūsų eros metus, Verikai pasitraukus į Romą, Klaudijus – neseniai atėjęs į valdžią ir siekęs karinės šlovės – galėjo pasinaudoti proga įsiveržti. Ar Verika po to buvo sugrąžinta į sostą, šaltiniai aiškiai neatsako, tačiau naujas tyrimas bent jau išjudino iš vietos iki šiol gana tvirtą istorinę versiją.

    Russello tyrimai taip pat pristatomi ir jo naujoje knygoje „Caratacus: Great King of Britain“, kurią sausį išleido „Bloomsbury“.

  • Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Zdaniem uczonych mogły one mieć związek z wierzeniami w życie pozagrobowe, umożliwiać przekazywanie zmarłym jedzenia i napojów albo symbolizować drogę, którą dusza opuszczała świat żywych. Najnowsza analiza archeologiczna sugeruje, że za pozornie podobnymi artefaktami najwyraźniej kryły się zupełnie różne rytuały.

    Czytaj też:Europa Wschodnia jak kolebka ludzkości. Wykopaliska odsłoniły artefakty sprzed 450 tysięcy lat 

    Tajemnicze naczynia występują na stanowiskach archeologicznych rozsianych po całej Anatolii. Niektóre służyły do przechowywania prochów po kremacji, inne znajdowały się w grobach, w których zmarłych pochowano w całości. Otwory wykonywano w różnych miejscach: na dnie, bokach lub w górnej części ceramicznych pojemników. Próby wyjaśnienia ich znaczenia podjęła się badaczka Ayşegül Erden Güney, która zestawiła odkrycia archeologiczne z Anatolii i sąsiednich regionów z tekstami opisującymi dawne wyobrażenia o śmierci oraz świecie pozagrobowym.

    Jedne z najstarszych przykładów pochodzą z Gedikli-Karahöyük: tamtejsze naczynia z otworami sięgają bowiem wczesnej epoki brązu. Zdaniem ekspertów dziedzinie nie były to specjalnie przygotowane urny. Do pochówków wykorzystywano zwykłe przedmioty codziennego użytku, niekiedy już wcześniej uszkodzone. Podobne znaleziska miały miejsce w pobliżu dawnej stolicy Hetytów, Hattusy. Praktyka, o której mówimy, występowała również w Troi, Alaca Höyük i Kültepe. Oznacza to, że nie dotyczyła wyłącznie jednego regionu ani konkretnego rodzaju ceramiki.

    Archeolodzy odnotowali pewne różnice między pochówkami. W przypadku grobów szkieletowych otwory mogły pełnić funkcję praktyczną lub symboliczną, natomiast w naczyniach zawierających prochy mogły odnosić się do zupełnie innego rozumienia losów duszy. Jedna z hipotez wiąże otwory z przekonaniem, iż śmierć nie oznaczała całkowitego zerwania więzi między człowiekiem a jego rodziną. Mieszkańcy starożytnej Mezopotamii wierzyli, że duchy zmarłych nadal potrzebują pożywienia i napojów. Ich bliscy mieli obowiązek dostarczać im odpowiednie ofiary.

    W sumeryjskich i akadyjskich wyobrażeniach zaświaty były ponurym, ciemnym miejscem, w którym zmarli nie mogli samodzielnie zaspokoić podstawowych potrzeb. Zaniedbane duchy mogły powracać i niepokoić żyjących. Istnieją nawet materialne dowody takich praktyk. W mezopotamskich miastach, między innymi Ur i Tell Agrab, spoczywały ceramiczne przewody służące do dostarczania płynnych ofiar w pobliże grobów. Dokumenty z Mari wspominają o mleku, piwie i wodzie przekazywanych zmarłym za pomocą specjalnych instalacji. Wygląda więc na to, że otwory w naczyniach związanych z pochówkami szkieletowymi mogły pełnić podobną funkcję. Umożliwiałyby symboliczne lub rzeczywiste przekazywanie ofiar do miejsca spoczynku zmarłego.

    Czytaj też:Ruiny miasta Rusokastro zawierają budynek pokryty nietypową substancją. To kluczowa wskazówka dotycząca jego przeznaczenia

    Inaczej mogło wyglądać znaczenie otworów w urnach zawierających prochy. Przykłady? Chociażby z królestwa Urartu, które rozwijało się we wschodniej Anatolii w pierwszym tysiącleciu p.n.e. W Ayanis, Van-Altıntepe i Dilkaya znajdowały się naczynia kremacyjne z jednym lub kilkoma celowo wykonanymi otworami. Według Erden Güney mogły one symbolizować drogę, którą dusza opuszczała urnę, rozpoczynając podróż do zaświatów. Interpretacja ta nawiązuje do starożytnych wyobrażeń o działaniu ognia. W jednym z mezopotamskich tekstów związanych z opowieścią o Gilgameszu i Enkidu pojawia się sugestia, jakoby duch człowieka spalonego w ogniu nie trafiał do podziemnego świata, lecz unosił się ku niebu wraz z dymem.

    W kulturze Hetytów kremacja miała z kolei inne znaczenie. W przypadku władców ogień stanowił część rytuału przemiany i oczyszczenia, a zmarli królowie i królowe byli tzw. ludźmi, którzy stali się bogami. Podobne praktyki znano również poza Anatolią. Przekłute naczynia można obecnie znaleźć na stanowiskach związanych ze starożytnym Egiptem oraz społecznościami epoki brązu w Europie Środkowej. W archeologii niemieckojęzycznej określa się je czasem mianem Seelenloch, czyli otworów duszy. Nie oznacza to jednak, że wszystkie takie artefakty miały wspólne pochodzenie lub identyczne przeznaczenie. Wygląda jednak na to, że dla dawnych mieszkańców Anatolii granica między światem żywych i umarłych być może nie była tak wyraźna, jak mogłoby się wydawać.

    Źródło:Arkeoloji Dergisi

  • Archeologas kelia versiją: britų valdovė Verika galėjo būti moteris, pakvietusi romėnus

    Romėnų invazija į Britaniją 43 metais po Kristaus ilgą laiką buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, kuris esą pabėgo į Romą ir paprašė imperatoriaus Klaudijaus karinės pagalbos. Tačiau nauja analizė siūlo netikėtą posūkį: Verika galėjo būti ne vyras, o moteris.

    Tokią versiją naujame straipsnyje žurnale „Current Archaeology“ pateikia Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas. Jo teigimu, XIX amžiaus istorikai, remdamiesi to meto mąstymu ir ribotais šaltiniais, valdovės lytį galėjo neteisingai priskirti.

    Verika valdė atrebatų gentį dabartinėse Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose. Pasak M. Russello, būtent jos politinis žingsnis – pagalbos iš Romos paieškos, kai teritoriją spaudė agresyvūs kaimynai, – galėjo tapti vienu svarbių veiksnių, atvėrusių kelią romėnų įsiveržimui.

    Jei ši interpretacija pasitvirtintų, Britanijos istorijoje atsirastų dar viena įtakinga valdovė greta Boudikos ar Kartimanduos, tačiau šįkart – siejama ne su sukilimu prieš Romą, o su aljansu, nulėmusiu ilgalaikius pokyčius saloje.

    Užuominos monetose ir varduose

    Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų, kurie dažnai būna šališki ar netikslūs. M. Russellas kaip vieną svarbiausių argumentų nurodo vardą: jo teigimu, moterų vardai dažnai baigdavosi „-a“, kai vyriški – „-us“ arba „-os“.

    Kitas svarbus elementas – lotyniški užrašai ant Verikos monetų. Jose aptinkamas titulas rex (karalius) ir santrumpa COM F, kuri tradiciškai aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus). Vis dėlto tie patys raidžių junginiai gali reikšti ir „Commios filia“ – Komijaus dukra.

    M. Russellas taip pat teigia, kad pats titulas rex nebūtinai buvo griežtai vyriškas. Kaip pavyzdys minimas faktas, jog Roma pripažino ir moteris valdoves, nors diskusija, ar romėnai šį konkretų titulą taikė moterims, išlieka atvira.

    Dar vienu argumentu laikomi monetų vaizdiniai: dalyje jų matoma grakštesnė, nuoga krūtine pavaizduota raitelė su ietimi. M. Russellas tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką, nors pripažįsta, kad senovės monetų ikonografija neretai būdavo ir alegorinė.

    Kodėl išvada laikoma ginčytina

    Ne visi mokslininkai su tokia interpretacija sutinka. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas, besispecializuojantis lotyniškuose užrašuose, „The Guardian“ komentavo, kad vien vardo galūnė dar nėra lemiamas įrodymas, nes kai kurie lotyniški vyrų vardai taip pat baigiasi „-a“.

    Be to, abejojama ir tuo, ar romėnai moterims iš tiesų taikė titulą rex. Kritikai pažymi, kad vien prielaidos apie romėnų požiūrį į moteris valdoves nepakanka – reikėtų tvirtesnių įrodymų, jog terminas šiuo atveju tikrai buvo vartojamas be lyties skirties.

    Ironiška, bet didžiausia problema gali būti pačios monetos: geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu figūros atrodo moteriškos. Kai kur vaizduojami akivaizdžiai vyriški raiteliai ar net personažai, primenantys vyrišką žynį.

    Į tai M. Russellas atsako, kad kai kurie portretai galėjo vaizduoti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių ar mitologines figūras. Vis dėlto net kritikai pripažįsta: kas tiksliai pavaizduota senovinėse monetose, neretai lieka sunkiai išsprendžiama mįslė.

    Platesnis kontekstas: Romos politika ir geležies amžiaus Britanija

    M. Russellas Verikos istoriją sieja ir su platesniu geležies amžiaus Britanijos visuomenės paveikslu. Jis primena, kad romėnų autoriai, tokie kaip Tacitas ar Julijus Cezaris, moterų dalyvavimą politikoje ir karo reikaluose dažnai laikė „keistu“ ar „barbarišku“, tačiau archeologiniai duomenys rodo, jog Britanijoje moterų statusas galėjo būti kitoks.

    Straipsnyje aptariami ir genetiniai tyrimai, atlikti analizuojant vėlyvojo geležies amžiaus kapinyną Dorsetėje (Winterborne Kingston). 2025 metais žurnale „Nature“ publikuotas darbas, paremtas 50 skeletų DNR analize, leido tyrėjams daryti išvadą apie matrilokalumo požymius – kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o giminystės ryšiai ir paveldėjimas gali būti labiau siejami su motinos linija.

    Šis fonas, M. Russello manymu, sustiprina idėją, kad tokia valdovė kaip Verika galėjo turėti realią institucinę galią. Kartu jis kelia mintį, kad moters vaidmuo istorijoje galėjo būti sumenkintas vėlesnių pasakojimų, formuotų per romėnų ir XIX amžiaus istorikų prizmę.

    Net jei Verikos lyties klausimas ir liks diskusijų objektu, ši hipotezė išryškina, kaip vienas iš naujo perskaitytas užrašas ant monetos ar kitas kalbinis niuansas gali pakeisti nusistovėjusį pasakojimą apie didelius istorijos lūžius.