CP v2

Tag: Archeologija

  • Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Mokslininkai Prancūzijos pietuose, Ronos slėnyje esančiame Grotte Mandrin urve, 2015 metais aptiko neandertaliečio, praminto Thorinu, palaikus. Iš pradžių manyta, kad tai vienas iš vėlyvųjų neandertaliečių, gyvenusių Europos teritorijoje prieš pat šios žmonių rūšies išnykimą.

    Vis dėlto vėlesnės genetinės analizės pateikė netikėtą vaizdą: Thorino genomas ryškiai skyrėsi nuo kitų tuo pačiu laikotarpiu Europoje gyvenusių neandertaliečių. Tyrėjai nustatė, kad jo genetinė linija nuo kitų Europos neandertaliečių galėjo atsiskirti maždaug prieš 100 000–105 000 metų.

    Dar labiau nustebino tai, kad maždaug 50 000 metų beveik nevyko genų mainai su kitomis populiacijomis. Nors Thorinas gyveno palyginti vėlai, maždaug prieš 42 000–50 000 metų, jo DNR kai kuo priminė kur kas senesnių neandertaliečių genomus.

    Iš pradžių tai sukėlė ginčų, nes archeologiniai duomenys rodė vėlyvą laikotarpį, o genetika tarsi siūlė daug senesnę kilmę. Šį neatitikimą padėjo paaiškinti izotopų analizė, atlikta tiriant kaulus ir dantis: ji parodė, kad žmogus gyveno itin šaltame klimate, būdingame vėlyvajam ledynmečiui, todėl palaikai iš tiesų priskirtini vėlyviesiems neandertaliečiams.

    Tai reiškia, kad neįprastas DNR profilis greičiausiai atsirado ne dėl neteisingai nustatyto palaikų amžiaus, o dėl ilgalaikės izoliacijos. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia uždara bendruomenė galėjo gyventi palyginti netoli kitų neandertaliečių grupių, tačiau vis tiek dešimtis tūkstančių metų išlikti beveik be ryšių.

    Pasak mokslininkų, tokį scenarijų sunkiau įsivaizduoti kalbant apie Homo sapiens, kurių bendruomenės net ir dideliais atstumais dažnai palaikė prekybinius, kultūrinius bei šeiminius kontaktus. Neandertaliečių atveju atradimas verčia iš naujo svarstyti, kokios galėjo būti jų socialinės ribos, judėjimo modeliai ir tarpusavio sąveika.

    Genetiniai duomenys taip pat rodo galimą artimą giminystę bendruomenės viduje. Thorino genome aptikti požymiai, siejami su maža populiacija ir ilgalaikiu dauginimusi savo grupėje, o tai paprastai mažina genetinę įvairovę ir gali didinti pažeidžiamumą ligoms bei aplinkos pokyčiams.

    Šie rezultatai papildo vis dažniau keliamą hipotezę, kad vėlyvuoju laikotarpiu neandertaliečiai Europoje galėjo būti ne vienalytė, o fragmentuota populiacija, sudaryta iš atskirų, ilgai savarankiškai besivysčiusių grupių. Tokia fragmentacija, kartu su klimato svyravimais ir konkurencija dėl išteklių, kai kurių tyrėjų vertinimu, galėjo prisidėti prie neandertaliečių išnykimo maždaug prieš 40 000 metų.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Cell Genomics, o pats atradimas laikomas svarbiu priminimu, kad net gerai žinomos priešistorės schemos gali keistis, atsiradus naujiems genominiams duomenims. Kuo daugiau analizuojama senovinės DNR, tuo aiškiau matyti, kad Europos priešistorėje galėjo egzistuoti daugiau izoliuotų ir tarpusavyje menkai susijusių bendruomenių, nei manyta anksčiau.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Mįslė šalia Stonehenge: archeologai aptiko senesnį statinį, siejamą su saulėgrįžomis

    Mįslė šalia Stonehenge: archeologai aptiko senesnį statinį, siejamą su saulėgrįžomis

    Vos keli kilometrai nuo Stonehenge, netoli Bulfordo, archeologai aptiko menkai išlikusius, bet intriguojančius pėdsakus, galinčius pakeisti požiūrį į garsiojo paminklo ištakas. Nors vietoje liko tik dviejų didelių medinių stulpų žymės, jų išdėstymas pasirodė esantis neatsitiktinis.

    Tyrėjų teigimu, stulpai buvo orientuoti pagal dangaus reiškinius taip, kad atitiktų vasaros saulėgrįžos saulėtekio ir žiemos saulėgrįžos saulėlydžio kryptis. Tokia pati astronominė ašis laikoma vienu svarbiausių ir Stonehenge planavimo principų, todėl atradimas kelia klausimą, ar garsusis akmenų ratas nebuvo ilgesnės tradicijos tęsinys.

    Radiokarboninis datavimas leidžia manyti, kad ši medinė konstrukcija galėjo būti pastatyta apie 3 000–2 950 metus prieš Kristų. Tai reikštų, kad ji yra maždaug puse tūkstantmečio senesnė už plačiausiai žinomą Stonehenge statybų etapą ir kol kas laikoma ankstyviausiu tokio tikslumo saulės ciklo panaudojimo pavyzdžiu Solsberio lygumoje.

    Ne atsitiktinumas, o sąmoningas planas

    Ekspedicijai vadovavęs archeologas Philas Hardingas yra nurodęs, kad iš pradžių vertino radinį atsargiai, tačiau detalesnės archeoastronominės analizės pakeitė nuomonę. Kompiuteriniai dangaus rekonstrukcijų modeliai parodė, jog stulpų kryptys atitinka svarbiausius metų saulės ciklo taškus, todėl toks išdėstymas veikiausiai buvo suplanuotas sąmoningai.

    Toks rezultatas svarbus platesniame kontekste, nes ilgą laiką dalis tyrėjų laikė Stonehenge išskirtiniu lūžiu, kai pietų Britanijos neolito bendruomenės pradėjo monumentalizuoti dangaus stebėjimą. Nauji duomenys rodo, kad saulėgrįžos galėjo būti reikšmingos ritualams ir bendruomenės gyvenimui jau keliais šimtmečiais anksčiau, o Stonehenge galėjo būti ne pradžia, o kulminacija.

    Ritualų pėdsakai ir radiniai

    Kasinėjimų metu rasta artefaktų, leidžiančių spėti apie išskirtinę vietos paskirtį. Tyrėjai aptiko keramikos fragmentų, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir itin retą apvalų titnaginį peilį, kurio forma, mokslininkų manymu, galėjo turėti simbolinę reikšmę.

    Archeologai pabrėžia, kad saulės stebėjimas tuo metu turėjo ir praktinę, ir dvasinę prasmę. Neolito žemdirbiams metų laikų kaita lėmė darbų planavimą, o saulėgrįžos galėjo tapti bendruomenės susibūrimų ir apeigų laiku, kai kartu buvo sutvirtinami socialiniai ryšiai ir įprasminamas gamtos ciklas.

    Šis atradimas sustiprina hipotezę, kad monumentalūs akmeniniai ratai neatsirado staiga. Tikėtina, jog prieš juos egzistavo paprastesnės, iš medžio ir žemės kurtos konstrukcijos, o per kartas susiformavusi tradicija galiausiai virto tuo, ką šiandien vadiname Stonehenge.

  • Gdansko miške rastas 2 700 metų senumo bronzinis kardas: archeologai kalba apie istorinį radinį

    Gdansko miške rastas 2 700 metų senumo bronzinis kardas: archeologai kalba apie istorinį radinį

    Gdansko apylinkių miške Lenkijoje aptiktas išskirtinis vėlyvojo bronzos amžiaus radinys – apie 2 700 metų senumo bronzinis kardas. Jį rado patyręs metalo ieškotojas Marcin Wiśniewski, anksčiau bendradarbiavęs su paveldo specialistais, o apie galimai itin vertingą artefaktą nedelsdamas pranešė atsakingoms institucijoms.

    Pasak archeologų, radinio kontekstas ypač neįprastas: kardas buvo įsmigęs į žemę vertikaliai. Toks padėjimas leidžia svarstyti, kad ginklas galėjo būti ne atsitiktinai pamestas, o tyčia paliktas ar „paaukotas“ pagal to meto papročius.

    Datavimas ir istorinis fonas

    Preliminarus datavimas rodo, kad kardas galėjo būti pagamintas laikotarpiu tarp 900 ir 700 metų prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad ginklas yra gerokai senesnis už Lenkijos valstybingumo pradžią ir siekia laikus, kai dabartinio Pomeranijos regiono bendruomenės palaikė ryšius su plačiais mainų tinklais Europoje.

    Vėlyvajame bronzos amžiuje Baltijos regionas buvo svarbi žaliavų ir gaminių judėjimo zona, o metalurgijos raida leido kurti vis sudėtingesnę ginkluotę. Bronzos dirbiniai reikalavo tiek žaliavų, tiek meistrystės, todėl tokie ginklai paprastai siejami su aukštu socialiniu statusu.

    Kodėl kardas toks vertingas

    Tyrėjų dėmesį traukia ir neįprastai gera būklė: nepaisant beveik trijų tūkstantmečių, ant ašmenų vis dar įžiūrimos konstrukcinės detalės. Be to, užfiksuoti nuskilimai leidžia kelti versiją, kad kardas galėjo būti naudotas realiuose susidūrimuose, o ne tik ceremonijoms.

    Archeologijoje tokie radiniai vertingi ne vien dėl paties daikto, bet ir dėl informacijos, kurią suteikia jo radimo aplinkybės. Būtent todėl pabrėžiama, kad radėjas, nebandęs kardo iškasti savarankiškai, padėjo išsaugoti vietos duomenis, kurie gali būti esminiai aiškinantis, kas, kada ir kodėl ginklą paliko.

    Kokius atsakymus duos laboratoriniai tyrimai

    Specialistai tikisi, kad tikslesnį atsakymą pateiks laboratoriniai tyrimai: lydinio sudėtis gali parodyti žaliavų kilmę ir technologinius ypatumus, o paviršiaus analizė padėti atskirti naudojimo žymes nuo vėlesnių pažeidimų. Taip pat bus vertinama, ar kardas buvo vienišas radinys, ar didesnio depozito dalis.

    Kol kas neatmetama kelios versijos: kardas galėjo būti pamestas kelionėje, paliktas po kovos arba sąmoningai „deponuotas“ kaip ritualinė auka. Tokios praktikos bronzos amžiuje buvo žinomos įvairiuose Europos regionuose, ypač kai vertingi daiktai būdavo paliekami simbolinėse vietose.

    Archeologai pabrėžia, kad panašūs atradimai padeda tikslinti Pomeranijos regiono priešistorę ir geriau suprasti, kaip gyveno bendruomenės Baltijos pakrantėje dar gerokai prieš rašytinius šaltinius. Dėl to šis Gdansko miškų radinys jau dabar vertinamas kaip vienas reikšmingiausių pastarųjų metų atradimų regione.

  • Netoli Stounhendžo aptiko 5 000 metų medinę konstrukciją: ji galėjo būti ankstyvas prototipas

    Netoli Stounhendžo aptiko 5 000 metų medinę konstrukciją: ji galėjo būti ankstyvas prototipas

    Atrasta vos keli kilometrai nuo paminklo

    Pietų Anglijoje, netoli Stounhendžo, archeologai aptiko 5 000 metų senumo medinę konstrukciją, kuri, tyrėjų vertinimu, galėjo būti ankstyvas vėliau iškilusio garsiojo akmenų rato pirmtakas. Apie radinį pranešė britų archeologinių tyrimų bendrovės Wessex Archaeology komanda.

    Pasak tyrėjų, išlikę du stambūs stulpaviečių taškai rodo, kad vietoje kadaise stovėjo du mediniai stulpai. Jie buvo išdėstyti maždaug 120 metrų atstumu vienas nuo kito, o visa struktūra orientuota pagal Saulės judėjimą.

    Orientuota į saulėgrįžas

    Skaičiuojama, kad stulpai galėjo siekti 3–4 metrų aukštį, o jų išdėstymas tiksliai atitiko vasaros saulėgrįžos saulėtekį ir žiemos saulėgrįžos saulėlydį. Tokia orientacija leidžia manyti, kad dar prieš Stounhendžo statybas čia gyvenusios bendruomenės sąmoningai stebėjo dangaus reiškinius.

    Šis faktas svarbus platesniame Stounhendžo interpretacijų kontekste, nes pats paminklas taip pat siejamas su saulėgrįžomis. Nors mokslininkai iki šiol diskutuoja, ar Stounhendžas buvo šventykla, ritualų vieta, gydymo centras ar astronominių stebėjimų taškas, jo orientacija į metų virsmus laikoma vienu tvirčiausių argumentų.

    „Tokios galimybės, ko gero, pasitaiko tik kartą per karjerą, o gal ir per visą gyvenimą“, – sakė archeologas Philas Hardingas.

    Radinius analizavo kelerius metus

    Kartu su stulpavietėmis rasta keramikos šukių, gyvūnų kaulų ir įrankių, įskaitant retą disko formos titnaginį peilį. Archeologai neatmeta, kad jo simbolika galėjo būti susieta su Saule ir vietos ritualais.

    Tyrėjų teigimu, vietovė galėjo būti didelių religinių ar bendruomeninių susibūrimų centras ir maždaug 500 metų senesnė už Stounhendžą. Pirminiai kasinėjimai šioje vietoje vyko 2015–2017 metais, o vėliau sekė ilga radinių analizė ir duomenų tikslinimas.

    Kasimus paskatino platesnė archeologinė programa, vykdyta kartu su Jungtinės Karalystės Gynybos ministerijos infrastruktūros planais. Bulfordo apylinkėse yra karinis miestelis, todėl prieš statybos ir pertvarkos darbus čia atlikti išsamūs tyrimai.

    Radinys paskelbtas artėjant vasaros saulėgrįžai, kai į Stounhendžą tradiciškai susirenka tūkstančiai žmonių pasitikti ilgiausios metų dienos. Archeologai pabrėžia, kad nauji duomenys gali padėti tiksliau suprasti, kaip ir kodėl Solsberio lygumose formavosi vienas garsiausių Europos neolito kraštovaizdžių.

  • Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Vokietijoje, Saksonijos-Anhalto žemėje, archeologai statybų ruože aptiko neįprastą radinį: dviejų kamerų krosnį primenančioje duobėje gulėjo jauno vyro skeletas. Vietovėje darbai vyksta tiesiant naują elektros perdavimo infrastruktūrą, todėl prieš kasinėjimus buvo pradėti privalomi archeologiniai tyrimai.

    Konstrukcija, pasak tyrėjų, iš pradžių atrodė kaip įprastas žemėje įrengtas dviejų dalių krosnies tipo įrenginys. Tokie objektai regione naudoti kasdieniams darbams, kuriems reikėjo aukštos temperatūros, pavyzdžiui, maisto apdorojimui ar kitoms buitinėms veikloms.

    Didžiausia staigmena laukė vienoje iš kamerų: joje rastas apie 23–25 metų amžiaus vyro skeletas. Kūnas buvo suguldytas susirietus, vadinamojoje embrioninėje padėtyje, kuri žinoma daugelyje Europos priešistorės bendruomenių, tačiau laidojimas buvusioje krosnies duobėje laikomas itin retu.

    Kas nutiko jaunam vyrui?

    Tyrėjai taip pat užfiksavo galimos kaukolės traumos pėdsakus. Kol kas neaišku, ar sužalojimas buvo mirties priežastis, ar atsirado vėliau dėl dirvožemio slėgio, gyvūnų veiklos ar kitų procesų, vykstančių palaikams ilgai gulint žemėje.

    Aiškesnių atsakymų tikimasi sulaukti po detalesnių antropologinių ir laboratorinių tyrimų. Paprastai tokiais atvejais vertinama kaulų mikrostruktūra, traumos pobūdis, galimos infekcijų žymės, taip pat bandoma tiksliau nustatyti mitybą ir kilmę pagal izotopų analizę.

    Ryšys su virvelinės keramikos kultūra

    Preliminariai laidojimas siejamas su virvelinės keramikos kultūra, paplitusia didelėje Europos dalyje maždaug 2 900–2 200 metais prieš mūsų erą. Šios kultūros bendruomenės paliko atpažįstamą materialinį paveldą, ypač puošnius indus su virvelės įspaudais, bei gana aiškias laidosenos tradicijas.

    Nors su šia kultūra siejamų kapinynų Europoje žinoma daug, laidojimas krosnies tipo duobėje išsiskiria. Dėl to archeologai neatmeta kelių versijų: nuo skuboto palaidojimo po smurto akto iki netipinio, galbūt simbolinę reikšmę turėjusio ritualo.

    Ką sufleruoja radimvietės kontekstas?

    Radinio aplinka taip pat kelia klausimų: netoliese aptikta galvijų kaulų ir įvairių laikotarpių žmonių veiklos pėdsakų. Tai gali reikšti, kad vieta buvo naudojama ne vieną kartą ir turėjo ypatingą reikšmę kelioms kartoms.

    Saksonija-Anhaltas pastaraisiais metais dažnai atsiduria archeologų dėmesio centre, nes infrastruktūros projektai atveria naujus, anksčiau netirtus sluoksnius. Specialistai pabrėžia, kad tokie netikėti radiniai padeda geriau suprasti priešistorės bendruomenių santykį su mirtimi, baime ir ritualais, kurie ne visada atitinka šiandien žinomas „tipines“ laidosenos normas.

  • Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Civilizacija be kariuomenės ir ginklų: kaip Karalis klestėjo taikoje, kai kiti kariavo

    Peru Supe upės slėnyje esantis Karalis laikomas vienu seniausių miestų Amerikoje, o jo raida prasidėjo maždaug 3 000 metais prieš mūsų erą. Tyrimai rodo, kad ši civilizacija klestėjo tuo pat metu, kai Senajame pasaulyje augo ankstyvieji Egipto ir Mesopotamijos miestai.

    Karalis išsiskiria tuo, kad archeologai čia neranda aiškių karo požymių, būdingų daugeliui kitų ankstyvųjų centrų. Iki šiol neaptikta gynybinių sienų, tvirtovių ar masiškai paplitusios ginkluotės, o žmonių palaikuose retai fiksuojami smurtinių sužalojimų pėdsakai.

    Miesto mastas stebina iki šiol

    Kompleksas apima didelę teritoriją su monumentaliais statiniais, ceremoninėmis aikštėmis ir administracinės paskirties erdvėmis. Didžiausios piramidinės konstrukcijos siekė keliolikos metrų aukštį, tad jų statyboms turėjo būti sutelktos tūkstančių žmonių pastangos.

    Ypač svarbu tai, kad toks mastas nebūtinai reiškė prievartinį darbą ar militarinę kontrolę. Dalis mokslininkų Karalį vertina kaip ankstyvą sudėtingos visuomenės pavyzdį, kur socialinė tvarka galėjo remtis ritualais, mainais ir bendruomeniniu susitarimu.

    Prekyba, žemdirbystė ir bendradarbiavimas

    Karalio gyventojai kūrė ryšius tarp pakrantės ir žemyno gilumos gyvenviečių, išnaudodami skirtingus išteklius. Mainų sistema, tikėtina, rėmėsi žemės ūkio produktais, medvilne, žuvimis ir kitomis regionui svarbiomis gėrybėmis.

    Tokie tinklai leido išlaikyti didesnes gyventojų sankaupas neplėtojant teritorijų jėga. Tai viena priežasčių, kodėl Karalis dažnai minimas kaip išskirtinis atvejis, kai sudėtinga visuomenė galėjo augti ne per užkariavimus.

    Ritualai, muzika ir inžinerija

    Archeologiniai radiniai rodo, kad svarbią vietą užėmė ceremonijos: aikštės ir platformos buvo pritaikytos masinėms sueigoms. Tyrėjai mano, kad elito įtaka galėjo būti grindžiama religine ir organizacine funkcija, o ne karine galia.

    Karalyje rasta muzikos instrumentų, pagamintų iš paukščių kaulų, o tai leidžia spręsti apie išplėtotas ritualines praktikas. Taip pat aptikta sprendimų, susijusių su drėkinimu ir statinių stabilumu, kas rodo aukštą inžinerinę patirtį gyvenant sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis.

    Manoma, kad civilizacija nusilpo apie 1 800 metus prieš mūsų erą, o labiausiai tikėtinos priežastys siejamos su klimato svyravimais ir ilgalaikėmis sausromis. Skirtingai nei daugelyje kitų regionų, nėra tvirtų įrodymų, kad Karalio žlugimą būtų lėmę karai ar išorinės invazijos.

    Šiandien Karalis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas svarbiu raktu, padedančiu suprasti ankstyvųjų civilizacijų kelią. Jo istorija primena, kad didelio masto miestai ir socialinė organizacija galėjo rastis ne vien per konfliktą, bet ir per bendradarbiavimą.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Permės krašte, prie Kamos upės, archeologai viduramžių kapinyne aptiko neįprastą sidabrinę plokštelę su graviūra, datuojamą XI amžiaus antrąja puse arba XII amžiaus pirma puse. Radinys iškilo tiriant seniai žinomą laidojimo vietą, kur naujausi darbai buvo vykdomi buvusio sodybinio daržo teritorijoje, atidengus kelis anksčiau pažeistus kapus.

    Maždaug 3 centimetrų aukščio dirbinys yra lanko formos, viršuje turi mažą skylutę, o kitoje pusėje matyti tvirtinimo žymės. Tai leidžia manyti, kad plokštelė galėjo būti siūta prie audinio ar odos ir veikti kaip aprangos detalė arba pakabukas.

    Atlikus tyrimus aptikta ir nežymių aukso pėdsakų, todėl neatmetama, kad dalis paviršiaus kadaise buvo paauksuota. Tokia apdaila viduramžiais paprastai siejama su statusą pabrėžiančiais papuošalais, o pats sidabras regiono bendruomenėms buvo reikšminga ir brangi žaliava.

    Graviūra, sukėlusi klausimų

    Daugiausia diskusijų kelia vaizdas: plokštelėje išraižytos dvi antropomorfinės figūros, stovinčios greta. Abi dėvi plačius drabužius su V formos iškirpte, o jų galvos pavaizduotos didelės, migdolo formos.

    Vienos figūros galva išsiskiria neįprastu, į viršų smailėjančiu kontūru, dėl kurio radinys ir sulaukė palyginimų su ateivių vaizdiniais. Tačiau archeologai pabrėžia, kad tai greičiau gali būti galvos apdangalas, ritualinės aprangos elementas arba simbolinis būdas išskirti konkretų personažą.

    „Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad vaizduojama „ateivio“ figūra, tačiau išraiškinga galvos forma tikrai leidžia kelti kelias lygiavertes interpretacijas“, – teigia tyrėjų pateikiamos išvados.

    Ką rodo meistro darbas

    Po pagrindine graviūra aptikti ankstesnio eskizo pėdsakai rodo, kad amatininkas kompoziciją iš pradžių nusibraižė, o tik vėliau raižė sidabre. Toks kūrybinio proceso „pėdsakas“ archeologiniuose radiniuose sutinkamas retai ir padeda tiksliau vertinti to meto dirbtuvių darbo praktiką.

    Ne mažiau svarbios ir radinio aplinkybės: plokštelė rasta netoli vieno palaidojimo, bet dėl anksčiau suardyto kapo nėra tikrumo, kad ji priklausė būtent tam žmogui. Vis dėlto tyrėjai neatmeta, kad dirbinys galėjo būti panaudotas laidojimo ceremonijoje, pavyzdžiui, prisiūtas prie drobulės ar specialaus apdangalo.

    Regionas, gyvenęs prekybos ritmu

    Datavimas sutampa su laikotarpiu, kai Volgos ir Kamos baseinuose intensyvėjo prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, o upių keliai veikė kaip pagrindinės komunikacijos arterijos. Šiose teritorijose gyvenusios ugrofinų bendruomenės palaikė kontaktus su Volgos Bulgarija, kuri buvo vienas svarbiausių Rytų Europos prekybos centrų.

    Pagal stilių ir metalo apdirbimo techniką labiau tikėtina, kad plokštelė pagaminta vietinėse Kamos regiono dirbtuvėse, o ne atgabenta iš tolimų kraštų. Tai sustiprina išvadą, kad vietos amatininkystė buvo aukšto lygio, o bendruomenės nebuvo izoliuotos nuo platesnių ekonominių ir meninių tendencijų.

  • Angkor Thom griuvėsiuose aptiko netikėtą radinį: khmerai valdė vandenį kaip šiuolaikinis miestas

    Angkor Thom griuvėsiuose aptiko netikėtą radinį: khmerai valdė vandenį kaip šiuolaikinis miestas

    Po Angkor Thom karališkojo komplekso teritorija Kambodžoje archeologai aptiko išplėtotą vandens valdymo sistemą, apėmusią rezervuarus, drenažo kanalus ir su gynybine fosa susietas konstrukcijas. Tyrėjų vertinimu, šis radinys dar kartą patvirtina, kad khmerų inžineriniai sprendimai savo mastu ir tikslumu buvo išskirtiniai net pasauliniame kontekste.

    Tyrimus koordinavę APSARA National Authority specialistai daugiausia dėmesio skyrė zonai prie Phimeanakas šventyklos ir vadinamajam 11-ajam rezervuarui į šiaurę nuo buvusio karališkojo rūmų mūro. Objektas buvo žinomas iš ankstesnių laikotarpių aprašymų, tačiau dabartiniai kasinėjimai leido tiksliau įvertinti jo sandarą ir paskirtį.

    Archeologų duomenimis, aptiktas rezervuaras siekia apie 65 metrų ilgį ir 30 metrų plotį, o jo perimetrą juosia supilti pylimai, per šimtmečius užnešti nuosėdomis ir apaugę augalija. Grunto sluoksnių ir išlikusių konstrukcinių detalių analizė padėjo atkurti dalį pirminės vandens tiekimo ir pertekliaus šalinimo schemos, ypač svarbios musoninių liūčių metu.

    Dar ryškesni rezultatai gauti tiriant teritoriją prie buvusių rūmų sienų, kur aptikti fosos fragmentai ir vandens nuvedimo sistema. Ji, pasak archeologų, buvo sudaryta iš kelių kanalų ir šešių specialiai suprojektuotų išleistuvų, leidusių kontroliuojamai nukreipti vandenį iš rūmų vidaus į aplinkinę fosą.

    Kasinėjimų metu taip pat rasta įspūdinga laiptuota fosos konstrukcija iš laterito, kurią sudaro nuo devynių iki vienuolikos pakopų. Be to, užfiksuoti didelio tvenkinio pėdsakai su penkiolika akmeninių pakopų, o tai rodo, kad vandens infrastruktūra buvo ne atsitiktinė, bet kruopščiai planuota ir integruota į karališkosios rezidencijos funkcionavimą.

    Kas valdė Angkor Thom?

    Specialistai aptiktas struktūras sieja su karaliaus Jayavarman VII valdymo laikotarpiu, tai yra XII amžiaus pabaiga. Būtent tuomet Angkor Thom tapo politiniu ir administraciniu khmerų imperijos centru, kurio įtaka driekėsi per didelę dalį dabartinės Kambodžos ir kaimyninių Pietryčių Azijos regionų.

    Angkor vandens sistemos tyrinėtojams seniai yra vienas svarbiausių pavyzdžių, kaip priešindustrinės visuomenės sugebėjo valdyti išteklius miesto mastu. Kanalai, dirbtiniai rezervuarai ir pylimai leido sukaupti didelius vandens kiekius per musoną ir juos panaudoti sausuoju sezonu, o tai tiesiogiai rėmė žemdirbystę ir miesto stabilumą.

    Pastarieji radiniai papildo anksčiau sukauptą vaizdą, kad Angkor regiono hidrotechnika buvo ne vien pavieniai statiniai, o tarpusavyje susieta infrastruktūra. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas gyvenimas sostinėje ir kokiais sprendimais buvo siekiama suvaldyti ekstremalius kritulių ir sausrų ciklus.