CP v2

Tag: Archeologija

  • Galilėjos Korazime mokinys kasinėjimuose rado retą agato brangakmenį: ką atskleidžia radinys

    Izraelio šiaurėje, Aukštutinės Galilėjos Korazimo nacionaliniame parke, per viešus archeologinius kasinėjimus netikėtas radinys atiteko šeštokui. Vaikas, talkindamas kasinėjimų komandai, iš žemės iškėlė nedidelį melsvą akmenį, kuris, specialistų vertinimu, yra retas dekoratyvinis agato variantas.

    Radiniui siejamas pavadinimas Nikolo, o jo amžius gali siekti maždaug 1 500 metų ar daugiau. Archeologai spėja, kad akmuo buvo įstatytas į papuošalą ar antspaudą, naudotą romėnų arba Bizantijos laikotarpiu.

    Korazimas yra senovinė žydų gyvenvietė netoli Galilėjos ežero, minima Naujojo Testamento pasakojimuose. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenvietė egzistavo ilgą laiką, apimdama laikotarpį nuo vėlyvojo Antrojo Šventyklos periodo iki viduramžių.

    Šiandien teritorija yra saugoma ir tyrinėjama, o kasinėjimai neretai vykdomi kaip edukacinės iniciatyvos, įtraukiant moksleivius ir savanorius. Tokie projektai padeda tvarkyti sluoksnius prižiūrint profesionalams, o atsitiktiniai radiniai tampa svarbiu papildomu duomenų šaltiniu.

    Archeologų teigimu, Nikolo tipo agatas romėnų laikais buvo vertinamas dėl išvaizdos ir tinkamumo smulkiems raižiniams. Tokie akmenys dažnai sieti su socialiniu statusu, nes buvo naudojami kaip papuošalų intarpai ar asmeniniai antspaudai, žymėję savininko tapatybę ir padėtį.

    Korazimo radinys leidžia tiksliau kalbėti apie vietos gyventojų kasdienybę ir jų ryšius su regiono prekyba. Jei akmuo iš tiesų buvo papuošalo dalis, tai gali reikšti, kad bent dalis bendruomenės turėjo galimybę įsigyti prabangos prekių ir sekė to meto madą.

    Tokie radiniai paprastai dokumentuojami, įvertinamas jų kontekstas ir, jei įmanoma, nustatoma tikslesnė datacija pagal sluoksnį, šalia rastus objektus ir medžiagos ypatybes. Papildomai gali būti atliekami mineraloginiai tyrimai, padedantys patvirtinti akmens kilmę ir apdirbimo požymius.

    Korazimo atvejis primena, kad net maži artefaktai gali atverti platesnį istorijos vaizdą. Vienas akmuo kartais pasako daugiau apie žmonių statusą, skonį ir ryšius nei didesni, bet prasčiau išsilaikę radiniai.

    „Kasdamas pamačiau kažką melsvo, apvalaus ir iš karto supratau, kad tai ypatinga“, – sakė radinį aptikęs moksleivis.

  • Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Pietų Gruzijoje, Zurtaketi apylinkėse, archeologų dėmesį vėl patraukė dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pilkapiuose rastos akmens plokštės. Nauja jų analizė rodo, kad ant paviršių išraižyti ženklai galėjo būti ne vien puošyba, o informacijos perdavimo būdas.

    Tyrimus atlikęs archeologas Levanas Losaberidzė peržiūrėjo senąją ekspedicijų medžiagą ir iš naujo dokumentavo 32 plokštes. Jose matyti gyvūnų, galimų pastatų, geometrinių figūrų vaizdai ir pasikartojančios brūkšnių sekos, primenančios skaitinius ar apskaitos žymėjimus.

    Kas užkoduota akmenyje?

    Daugiausia diskusijų kelia būtent brūkšnių grupės, kurios kai kuriems tyrėjams panašios į darbų ar įnašo žymėjimą. Viena hipotezė teigia, kad taip galėjo būti fiksuojamas skirtingų šeimų ar grupių dalyvavimas statant monumentalius kapus, tarsi paliekant savo „parašą“ bendruomenės atminčiai.

    Jei toks aiškinimas pasitvirtintų, tai būtų svarbus signalas apie ankstyvą simbolinės komunikacijos raidą Kaukaze. Trialetijos kultūros pilkapiai, datuojami maždaug 2000–1700 metais prieš mūsų erą, liudija sudėtingą socialinę struktūrą, o ženklai galėjo veikti kaip savotiškas archyvas.

    Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų

    Kita kryptis, kurią aptaria mokslininkai, sieja raižinius su ritualais ir tikėjimu pomirtiniu pasauliu. Daugelyje priešistorinių visuomenių kapų menas buvo suprantamas kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir protėvių, todėl ženklai galėjo būti skirti ne tik žmonėms, bet ir mirusiųjų pasauliui.

    „Kol kas negalime pasakyti, ar šie ženklai buvo praktinė apskaita, ar ritualinė žinutė protėviams, tačiau jų pasikartojimas rodo aiškią sistemą“, – sakė Levanas Losaberidzė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienareikšmį atsakymą apsunkina tai, jog tai nėra iššifruotas raštas, o greičiau vietinė ženklų tradicija. Vis dėlto šiuolaikinės dokumentavimo priemonės, įskaitant detalią fotografiją ir skaitmeninį paviršiaus fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti motyvus ir ieškoti dėsningumų.

    Šis atradimas papildo platesnį vaizdą, kaip bronzos amžiaus bendruomenės kūrė atmintį ir tapatybę: nuo monumentalių laidojimo statinių iki ženklų, galėjusių žymėti pareigas, statusą ar ryšį su protėviais. Atsakymai dar priešakyje, bet akmens plokštės iš Pietų Gruzijos, panašu, slepia gerokai daugiau nei dekorą.

  • Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Daugelį dešimtmečių ankstyviausi žmonės dažnai buvo vaizduojami kaip beveik vien išlikimu besirūpinantys, „primityvūs“ medžiotojai. Tačiau nauji tyrimai iš pietinės Afrikos rodo kur kas sudėtingesnį kasdienybės paveikslą: žmonės urvuose ne tik gyveno, bet ir kryptingai organizavo erdvę poilsiui.

    Mokslininkai, nagrinėję Border urvo nuosėdas, aptiko mikroskopinių augalų likučių, leidžiančių atkurti senovinių guolių struktūrą. Nustatyta, kad maždaug prieš 200 000 metų čia buvo klojamos „lovos“ iš žolių, ypač Panicoideae grupei priskiriamų augalų, kurių giminaičių esama ir šiandien.

    Šie guoliai nebuvo atsitiktinai sumestos žolės krūvos. Tyrėjai pastebėjo, kad paklotai būdavo reguliariai atnaujinami, papildomi naujais sluoksniais, o senesnė medžiaga pašalinama, tarsi laikantis nusistovėjusios tvarkos ir higienos įpročių.

    Dar įdomiau tai, kad kai kuriose vietose užfiksuotos pakartotinio deginimo žymės, o ant susidariusio pelenų sluoksnio vėl klojami švieži augalai. Toks ciklas, sprendžiant iš sluoksnių sekos, kartojosi ilgą laiką, o tai rodo ne vienkartinį sprendimą, bet tradiciją.

    Mokslininkų vertinimu, pelenai galėjo atlikti kelias praktines funkcijas: jie padeda izoliuoti nuo drėgno pagrindo ir gali apsunkinti vabzdžių bei parazitų judėjimą. Tokia „pelenų higiena“ būtų buvusi paprasta, bet veiksminga priemonė geresnei miego kokybei ir švaresnei aplinkai užtikrinti.

    Specialistai pabrėžia, kad kryptingas guolių įrengimas reikalauja planavimo, tinkamų medžiagų parinkimo ir nuoseklaus elgesio modelio. Tai siejama su išvystytomis pažintinėmis gebomis ir gebėjimu kurti komfortiškesnę gyvenamąją aplinką, o ne vien reaguoti į momentinius pavojus.

    Tyrimas taip pat rodo, kad urvo naudojimas bėgant tūkstantmečiams kito. Senesniuose sluoksniuose matyti intensyvesnio gyvenimo ir pakartotinių pertvarkymų ženklai, o jaunesniuose gali atsispindėti trumpesni apsistojimai ar mažesnės grupės.

    Tokie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje ir paleoantropologijoje, kai ankstyvųjų žmonių elgsena vertinama per kasdienybės, technologinių sprendimų ir socialinių įpročių prizmę. Kuo daugiau randama apčiuopiamų organizuotos buities pėdsakų, tuo mažiau pagrindo lieka senajam stereotipui apie „primityvius“ protėvius.

    Šio darbo išvados publikuotos moksliniame leidinyje Journal of Archaeological Science. Tyrėjai pabrėžia, kad išskirtinai gerai išlikę organiniai pėdsakai suteikė retą galimybę atsekti ne tik tai, ką žmonės veikė, bet ir kaip jie kūrė poilsiui skirtą aplinką.

  • Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso pusiasalyje rastos mumijos su neįprastai pailgomis kaukolėmis vėl kursto diskusijas, kai nauji DNR tyrimai nedavė aiškaus atsakymo dėl jų kilmės. Neapibrėžti rezultatai socialiniuose tinkluose akimirksniu tapo dirva spekuliacijoms, nors mokslininkai ragina neskubėti su sensacingomis išvadomis.

    Šių radinių istorija siekia 20 amžiaus 3 dešimtmetį, kai Peru archeologas Julio Tello Parakase aptiko didžiules kapinaites su šimtais mumijų. Tarp jų buvo ir itin pailgos kaukolės, kurios daugeliui pasirodė labiau deformuotos nei įprasta žinomuose kaukolės formavimo papročiuose.

    Nauji DNR bandymai

    Naujausią analizę atlikę Liberty University tyrėjai genetinę medžiagą bandė išgauti iš mumijų dantų, nes tokie mėginiai neretai geriau išsaugo DNR. Buvo taikytos dvi skirtingos išgavimo metodikos, įskaitant ir agresyvesnę, kai dantis sumalamas į smulkų miltą, siekiant gauti kuo daugiau genetinės medžiagos.

    Vis dėlto net ir gavus didesnį kiekį, mėginių nepakako pilnam genomo sekoskaitos tyrimui. Tyrėjai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra radinių amžius ir natūrali biologinės medžiagos degradacija, dėl kurios DNR dažnai būna fragmentuota ir užteršta.

    Ką aiškina archeologai?

    Archeologų bendruomenėje vyrauja paaiškinimas, kad pailgos kaukolės daugeliu atvejų yra sąmoningos kaukolės formavimo praktikos rezultatas. Tokie papročiai įvairiose kultūrose buvo siejami su grožio idealais, socialiniu statusu, priklausymu elitui ar ritualine tapatybe.

    Specialistai primena, kad panašių deformuotų kaukolių rasta ir kituose pasaulio regionuose, todėl pats reiškinys nėra unikalus vien Parakasui. Tačiau Parakaso atvejį labiausiai kaitina tai, kad dalis kaukolių atrodo ypač ekstremaliai pakitusios, o tai skatina ginčus, kiek čia galėjo prisidėti vien tik tradicinės praktikos.

    Kodėl išvados atsargios?

    Mokslininkai akcentuoja, kad nepilni DNR duomenys nėra įrodymas alternatyvioms hipotezėms, įskaitant pasakojimus apie nežemišką kilmę. Tokiose bylose svarbiausia ne pavieniai fragmentai, o nuoseklūs, pakartojami rezultatai, paremti nepriekaištinga mėginių kilmės ir užterštumo kontrole.

    Kol kas Parakaso mumijų atvejis labiau rodo, kokia sudėtinga yra senovinės DNR analizė ir kaip lengvai informacijos spragos virsta sensacijomis. Tyrėjai tikisi, kad pažangesnės sekoskaitos technologijos ir griežtesnės laboratorinės procedūros ateityje leis pateikti tvirtesnes išvadas.

  • Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Archeologų dėmesį Turkijoje patraukė marmuro blokas, įmūrytas pačioje žemiausioje senovinio miesto gynybinių sienų dalyje. Akmuo buvo panaudotas antrą kartą, kaip dažnai nutikdavo rekonstruojant ar stiprinant įtvirtinimus.

    Ant kruopščiai nušlifuoto paviršiaus išliko aiškus linijų raštas, primenantis stalo žaidimo lentą. Tyrėjai nurodo, kad tai atitinka malūno principu žinomą strateginį žaidimą, paplitusį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

    Pasak mokslininkų, lenta buvo išraižyta maždaug 77 centimetrų ilgio, 38 centimetrų aukščio ir 41 centimetrų gylio bloke. Viršus akivaizdžiai poliruotas, o šonai ir apačia gerokai grubesni, todėl daroma prielaida, kad akmuo iš pradžių turėjo kitą paskirtį.

    Tokie požymiai leidžia spėti, kad pirmiausia tai galėjo būti patogi vieta žaidimams, o tik vėliau blokas tapo statybine medžiaga. Antikos ir vėlesnių laikotarpių miestuose senesnių pastatų elementai dažnai būdavo išardomi ir panaudojami naujoms konstrukcijoms.

    Žaidimo lenta sudaryta iš trijų koncentrinių kvadratų, sujungtų linijomis per kraštinių vidurius. Žaidėjai savo žymeklius dėdavo ant linijų susikirtimų, o tikslas buvo sudaryti trijų savo žymeklių eilę, taip įgyjant teisę pašalinti varžovo žymeklį.

    Skirtingai nei daug atsitiktinumu paremtų senovinių žaidimų su kauliukais, čia svarbiausia planavimas ir ėjimų numatymas. Dėl to šis žaidimas priskiriamas prie seniausių plačiai žinomų strateginių stalo žaidimų tradicijos.

    Tyrimo autorė Gonca Gülsefa iš Uludağ universiteto pabrėžė, kad radinys svarbus ne tik kaip pavienis objektas. Jis taip pat laikomas retu liudijimu apie stalo žaidimų kultūrą Bitinijos regione, kur tokių įrodymų iki šiol buvo palyginti nedaug.

    Kaip lenta išliko iki šių dienų

    Archeologai pastebi, kad būtent antrinis panaudojimas galėjo tapti lemtingu šio radinio išlikimui. Įmūrytas į sieną akmuo buvo apsaugotas nuo intensyvesnio nusidėvėjimo, plėšikavimo ar pakartotinio perdirbimo.

    Regiono radiniai rodo, kad panašių lentų aptinkama visame Viduržemio jūros baseine, Anatolijoje ir net viduramžių Europoje. Turkijoje analogų minėta iš kelių skirtingų vietovių, o šis atradimas papildo žinomų pavyzdžių žemėlapį.

    Ką tokie radiniai pasakoja apie kasdienybę

    Tokios lentos svarbios todėl, kad leidžia pažvelgti į neoficialią miestų kasdienybę: laisvalaikį, varžytuves, bendravimo įpročius. Net ir paprastas įrėžtas raštas gali tapti įrodymu, kad žaidimai buvo neatsiejama viešųjų erdvių ir bendruomenės gyvenimo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vieno objekto nepakanka tiksliai datuoti visos tradicijos pradžios. Vis dėlto tokie atradimai nuosekliai stiprina prielaidą, jog strateginiai žaidimai plačiai paplito dar antikos pasaulyje ir išliko per daugelį epochų.

  • Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijos mieste Iznik, senovėje vadintame Nikėja, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį ankstyvojo krikščioniškojo meno pavyzdį – freską požeminiame šeimos mauzoliejuje. Tyrėjų vertinimu, tai gali būti vienas geriausiai išsilaikiusių labai ankstyvų Jėzaus Kristaus atvaizdų, kada nors rastų archeologiniuose kasinėjimuose.

    Freska datuojama III amžiumi ir vaizduoja Jėzų kaip Ganytoją – jauną, bebarzdį vyrą, vilkintį romėnišką tuniką ir ant pečių nešantį gyvūną. Šis siužetas ankstyvojoje krikščionybėje buvo vienas svarbiausių, nes perteikė globos, išgelbėjimo ir dvasinio vedimo idėją, o kartu leido išvengti tiesmukų religinių simbolių.

    Pagrindinė priežastis, kodėl tapyba išliko beveik idealia būkle, siejama su išskirtinėmis kapavietės sąlygomis. Mauzoliejus ilgą laiką buvo sandariai uždarytas, o deguonies stoka ir stabili mikroaplinka sumažino dažų ir tinko irimą, todėl spalvos ir kontūrai išsaugojo retą ryškumą.

    Istorikams ir meno tyrėjams šis radinys svarbus dėl platesnio konteksto: pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys Romos imperijoje dažnai vengė aiškių Jėzaus atvaizdų ir kryžiaus simbolio, ypač persekiojimų laikotarpiais. Vietoj to buvo naudojami alegoriniai motyvai, tokie kaip Ganytojas, žuvis ar ganyklos vaizdiniai, kurie leido bendruomenei atpažinti tikėjimo turinį neprovokuojant valdžios.

    Iznik vieta krikščionybės istorijoje yra ypatinga ir dėl vėlesnių įvykių: 325 metais čia įvyko Nikėjos susirinkimas, kuriame, imperatoriaus Konstantino iniciatyva, buvo formuojami svarbūs krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Dėl to kiekvienas ankstyvas radinys šiame regione tampa ne tik archeologine sensacija, bet ir papildomu šaltiniu, padedančiu tiksliau suprasti, kaip keitėsi krikščioniškosios ikonografijos tradicijos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Iznik atradimas dera su pastarųjų metų tendencijomis Anatolijoje, kur intensyvėja ankstyvosios krikščionybės paveldo tyrimai. Įvairiose Turkijos vietovėse fiksuojami senųjų maldos namų, užrašų, kapaviečių ir bendruomenių pėdsakai, o tokie radiniai vis aiškiau rodo, kad regionas buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų dar labai ankstyvuoju laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad freskos tyrimai dar tik įsibėgėja: artimiausiu metu bus tikslinamas datavimas, pigmentų sudėtis ir technologija, taip pat vertinama, ar kapavietėje gali būti ir daugiau piešinių ar užrašų. Tokia analizė leidžia ne tik patikslinti radinio amžių, bet ir geriau suprasti, kaip ankstyvieji krikščionys perėmė romėniškas menines formas ir pritaikė jas naujai religinei žinutei.

  • Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Archeologai, kasinėję vieną svarbiausių Rusijos stačiatikių centrų – Trejybės Sergijaus laurą, aptiko keraminio indo fragmentą su senąja kirilica išraižytu įrašu. Radinys datuojamas maždaug XVII amžiumi, o tyrėjai sako, kad keli žodžiai gali slėpti tai, ko tokio laikotarpio buityje beveik niekada nebūna – konkretaus žmogaus vardą.

    Pasak mokslininkų, įrašas yra apgadintas, tačiau jame įžiūrimos raidės leidžia spėti, kad galėjo būti paminėtas Ivanas arba su konkrečia dirbtuve susijęs užrašas. Tokia detalė archeologams ypač vertinga, nes dauguma kasinėjimuose randamų kasdienių objektų lieka anoniminiai, net jei jų pagaminimo vieta aiški.

    Retas šansas prakalbinti amatą

    XVII amžiuje kasdieniai indai dažniausiai nebuvo pasirašinėjami, todėl net trumpa žymė gali tapti raktu į amatininkų pasaulį. Įrašas galėjo būti išraižytas paties puodžiaus, indo savininko arba žmogaus, atsakingo už keramikos gamybą vienuolynui, todėl dabar svarbiausia nustatyti, kokiai funkcijai jis buvo skirtas.

    Tokie radiniai leidžia ne tik priskirti daiktą konkrečiam asmeniui, bet ir tiksliau suprasti, kaip veikė vienuolynų ūkis bei dirbtuvės. Trejybės Sergijaus laura šimtmečius buvo ne vien religinis, bet ir kultūrinis bei ekonominis centras, kuriame dirbo įvairių amatų meistrai, tiek vienuoliai, tiek pasauliečiai.

    Ką parodys tyrimai?

    Artimiausias etapas – rašmens analizė ir keramikos sudėties tyrimai, kurie gali padėti tiksliau datuoti fragmentą ir nustatyti jo kilmę. Lyginant molio sudėtį, degimo technologiją ir ornamentiką su kitais radiniais, archeologai gali atsekti, ar indas buvo pagamintas vietoje, ar atkeliavo iš kito regiono.

    Ne mažiau svarbi ir pati inskripcija: specialistai paprastai vertina raidžių formas, braižymo gylį, žodžių trumpinimus ir to meto raštvedybos ypatybes. Jei pavyktų nustatyti, kad tai buvo vardas ar dirbtuvės žyma, atsirastų galimybė ieškoti paralelių kituose sluoksniuose ir tikėtis rasti daugiau panašiai pažymėtų fragmentų.

    Laurą kasinėjimai stebina ne pirmą kartą

    Šios vietovės archeologiniai tyrimai jau anksčiau pateikė retų radinių, susijusių su viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Rusijos istorija. Skelbiama, kad per pastaruosius metus čia aptikta ir neįprastų religinių ženklų spaudų, ir ankstyvųjų antkapių su išlikusiais įrašais, todėl naujasis fragmentas įsirašo į reikšmingų atradimų grandinę.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šio atradimo vertė – galimybė priartėti prie konkretaus žmogaus, kuris paprastai istorijos šaltiniuose lieka nematomas. Jei hipotezė pasitvirtins, keli įbrėžti žodžiai ant indo gali tapti reta proga „prakalbinti“ XVII amžiaus amatininką ir jo darbą vienuolyno kasdienybėje.

  • Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje, Stăuceni-Holm archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį Cucuteni–Trypillia kultūros laikotarpio statinį, datuojamą daugiau nei prieš 6 000 metų. Po žeme buvusi konstrukcija išsiskiria mastu ir vieta gyvenvietėje, todėl keičia supratimą apie ankstyvųjų Europos bendruomenių organizaciją.

    Skelbiama, kad statinys siekė apie 350 kvadratinių metrų ir buvo iki keturių kartų didesnis už kitus to paties komplekso namus. Tyrimai vyko 2021–2024 metais, apjungiant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, kurie leido tiksliau atkurti gyvenvietės planą.

    Be centrinės megastruktūros, identifikuota maždaug 45 gyvenamųjų pastatų, o visa teritorija buvo apjuosta griovių ir palisadų sistema. Tokia gynybinė ir planavimo logika rodo, kad bendruomenė investavo į saugumą bei aiškią erdvinę tvarką, o svarbiausi objektai buvo išdėstyti strategiškai.

    Didžiausias pastatas stovėjo centriniame taške prie pagrindinio įėjimo, todėl, mokslininkų vertinimu, vargu ar tai buvo eilinis būstas. Labiausiai tikėtinos funkcijos siejamos su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar administravimu, nes dydis ir padėtis labiau primena viešą, o ne privačią erdvę.

    „Vien pastato vieta prie pagrindinio įėjimo ir jo mastas rodo, kad tai galėjo būti visos bendruomenės reikmėms skirtas objektas“, – teigia tyrėjai, apibendrindami kasinėjimų interpretaciją.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame Cucuteni–Trypillia kultūros kontekste: ši neolitinė civilizacija žinoma didelėmis gyvenvietėmis, kuriose galėjo gyventi tūkstančiai žmonių, o dalis mokslininkų jas vadina ankstyvomis Europos proto-miesto formomis. Vis dėlto tokio dydžio bendruomeninių pastatų regione aptinkama itin retai, todėl nauji duomenys tampa reikšmingu argumentu diskusijose apie socialinę organizaciją.

    Ypač intriguoja tai, kad kol kas nepateikiama aiškių įrodymų apie prabangą ar griežtą hierarchiją, kuri dažnai siejama su didelio masto viešais statiniais. Tai stiprina prielaidą, kad kolektyvinės infrastruktūros projektai galėjo rastis ir bendruomenėse, kuriose valdžios koncentracija nebuvo ryški, o sprendimai galėjo būti labiau sutelkti į bendrą susitarimą.

    Pastaraisiais metais tokius atradimus vis dažniau išjudina technologijos: geofizika padeda „pamatyti“ po žeme neardant sluoksnių, o palydoviniai vaizdai ir nuotoliniai metodai leidžia aptikti didelius kraštovaizdžio pokyčius. Panašus proveržis fiksuojamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, tiriant senovines drėkinimo sistemas Kaukaze, kai istorinių palydovinių nuotraukų analizė padeda rekonstruoti dešimtis ar net šimtus kilometrų kanalų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad geofizinių tyrimų, kasinėjimų ir nuotolinės analizės derinimas tampa nauju standartu, leidžiančiu greičiau patikrinti hipotezes ir tiksliau suplanuoti darbus. Rumunijoje aptikta megastruktūra rodo, kad priešistorės bendruomenės galėjo turėti kur kas sudėtingesnes viešąsias erdves ir valdymo modelius, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • Klaipėda pasirinko kandidatą: garbės piliečio vardą 2026 metais siūloma suteikti Vladui Žulkui

    Klaipėda pasirinko kandidatą: garbės piliečio vardą 2026 metais siūloma suteikti Vladui Žulkui

    Klaipėdos miesto taryba pritarė siūlymui 2026 metais Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą suteikti akademikui, profesoriui habilituotam daktarui Vladui Žulkui. Miestas pabrėžia jo ilgalaikį indėlį į Klaipėdos istorijos pažinimą, kultūrinės tapatybės stiprinimą ir vardo garsinimą Lietuvoje bei užsienyje.

    V. Žulkus laikomas viena svarbiausių asmenybių, prisidėjusių prie sistemingo Klaipėdos praeities tyrinėjimo nuo viduramžių iki naujųjų laikų. Jo darbai siejami ne tik su akademine veikla, bet ir su tuo, kaip Klaipėda šiandien supranta ir pristato savo istorinę raidą.

    Klaipėdos pilis ir senamiestis

    Skelbiama, kad nuo 1974 metų V. Žulkus nuosekliai tyrinėjo Klaipėdos pilį ir senamiestį, taip pat analizavo kuršių priešistorę. Jo veikla apėmė ir povandeninio kultūros paveldo objektų tyrimus, kurie Baltijos regione yra ypač svarbūs dėl intensyvios prekybos, karinių konfliktų ir laivybos istorijos.

    Miesto vertinimu, archeologas yra daug nuveikęs Klaipėdos pilies tyrimo, jos istorijos ir atkūrimo klausimais. Tokie tyrimai svarbūs ne vien mokslinei bendruomenei, bet ir praktiniams sprendimams, kai planuojami paveldosaugos darbai, ekspozicijos ar miesto erdvių tvarkymas.

    Moksliniai darbai ir miesto istorijos modelis

    Vienu reikšmingiausių nuopelnų įvardijama tai, kad V. Žulkus pirmasis išsamiai aprašė ankstyvąją Klaipėdos istoriją nuo XIII iki XVIII amžiaus ir pasiūlė naują miesto raidos modelį. Teigiama, kad jo argumentai padėjo peržiūrėti anksčiau vyravusias interpretacijas ir tiksliau pagrįsti Klaipėdos istorinės raidos logiką.

    V. Žulkaus mokslinė produkcija apima dešimtis monografijų ir straipsnių, o jo tyrimai sulaukė tarptautinio dėmesio. Tokie darbai, ypač susiję su viduramžių miestu, pilių kompleksais ir regiono archeologija, dažnai tampa atspirties tašku ne tik akademinėms diskusijoms, bet ir muziejų pasakojimams bei švietimo turiniui.

    Indėlis į Klaipėdos universitetą

    V. Žulkus taip pat siejamas su aukštojo mokslo plėtra Klaipėdoje: jis ėjo Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigas, ugdė būsimus istorikus ir archeologus, vadovavo doktorantams. Miesto teigimu, jo veikla prisidėjo prie Klaipėdos matomumo kaip mokslo ir kultūros centro Baltijos regione.

    Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus miestui, įvertinant asmeninį indėlį ir Klaipėdos vardo garsinimą. Nurodoma, kad iki šiol šis titulas suteiktas 24 asmenybėms, o 2025 metais garbės piliečiu tapo tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas.

    Garbės piliečiui įteikiamas specialus garbės piliečio ženklas ir vardo suteikimo dokumentas. Skelbiama, kad ženklas yra juvelyro Vido Bizausko autorinis darbas iš sidabro ir aukso, o 2026 metų kultūros plėtros programoje jo įsigijimui numatyta 6 850 eurų.

    Planuojama, kad garbės piliečio ženklas V. Žulkui bus iškilmingai įteiktas 2026 metų rugpjūčio 1 dieną, minint Klaipėdos miesto gimtadienį.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.