CP v2

Tag: Archeologija

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Angoloje kyla milžiniška hidroelektrinė, bet statybininkai atvėrė netikėtą paslaptį

    Angoloje kyla milžiniška hidroelektrinė, bet statybininkai atvėrė netikėtą paslaptį

    Angoloje, Kuanza upėje ties São Pedro da Quilemba Kuanza Norte provincijoje, statoma Caculo Cabaça hidroelektrinė jau dabar vadinama viena ambicingiausių šalies energetikos investicijų. Projektą įgyvendina Kinijos konsorciumas CGGC, o planuojama elektrinės galia sieks 2 172 megavatus.

    Tai leistų Caculo Cabaça aplenkti iki šiol galingiausią Angolos hidroenergetikos objektą Laúca užtvanką, kurios įrengtoji galia yra 2 070 megavatų. Nors pati pagrindinė užtvanka bus fiziškai mažesnė nei Laúca, jos energetinis pajėgumas turėtų tapti nauju šalies rekordu.

    Pagal dabartinius planus pirmoji turbina turėtų būti paleista 2027 metais, o visas kompleksas pilnai pradėti veikti 2028 metais. Statyboms artėjant prie svarbiausių etapų paaiškėjo, kad būsimas tvenkinys užlies ne tik dalį slėnio, bet ir išskirtinę archeologinę vietovę.

    Statybų zonoje darbuotojai aptiko radinių, dėl kurių į teritoriją buvo pakviesti archeologai. Vykdant gelbėjamuosius kasinėjimus nustatyta, kad čia slypi seniausi iki šiol žinomi akmeniniai statiniai centrinėje Angoloje, taip pat akmeninės platformos, sienų fragmentai ir pilkapiai.

    Mokslininkų teigimu, rasta ir seniausių datuotų palaidojimų Angoloje, taip pat kremavimo vieta, kurios analogų šalies archeologijoje iki šiol nefiksuota. Dėl būsimų užliejamų teritorijų tyrėjai turėjo ribotą laiką surinkti duomenis, dokumentuoti radinius ir įvertinti jų kontekstą.

    Naujausioje studijoje, paskelbtoje mokslo leidinyje Journal of Field Archaeology, aprašoma, kad identifikuota 117 akmeninių konstrukcijų sankaupų, įskaitant pilkapius. Radiokarboninis datavimas parodė, jog dalis palaidojimų siekia XV amžiaus pradžią, tai yra laikotarpį iki portugalų atvykimo į Angolą, ir keičia ankstesnes prielaidas, kad panaši architektūra regione atsirado tik XVI amžiuje.

    Dalies pilkapių viduje išliko žmonių palaikų, leidžiančių kalbėti apie plačią laidojimo kraštovaizdžio sistemą. Tyrėjai aprašė skirtingas laidojimo pozas, tarp jų ir sėdimą padėtį su pritrauktais keliais, kuri Angoloje dažnai siejama su elito sluoksniais.

    Netikėtumu tapo tai, kad greta palaikų nerasta gausių prabangių įkapių, o vietoje jų aptikta kasdienių objektų, tokių kaip malimo akmenys, keramika ir geležies fragmentai. Mokslininkai svarsto, kad tai gali rodyti sudėtingesnę šių palaidojimų prasmę ir užuominas apie platesnius socialinius vaidmenis, galbūt įskaitant ir moterų statusą bendruomenėje.

    Vienu iš išskirtiniausių radinių įvardijami sudegusios ir sudaužytos urnos likučiai su kremuotais kaukolės ir dantų fragmentais. Tyrėjai pabrėžia, kad toks aptikimas Angoloje neturi tiesioginių analogų, o interpretacijai gali būti svarbūs istoriniai šaltiniai, kuriuose panašūs indai siejami su priesaikų ar aukojimo ceremonijomis.

    Nors dalį teritorijos artimiausiais metais užlies būsimasis tvenkinys, archeologai nurodo aptikę ir daugiau akmeninių konstrukcijų už numatomos užliejimo zonos ribų. Tai suteikia galimybę tęsti tyrimus ir geriau suprasti Angolos prieškolonijinę istoriją, kuri iki šiol išlieka menkai dokumentuota.

  • Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje nuteistas sukčius: 20 metų pardavinėjo bilietus į paties pastatytą „romėnų“ amfiteatrą

    Italijoje teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę 69 metų Franco Malosso, kuris, kaip nustatyta byloje, daugiau nei dešimtmetį vertėsi apgaule: turistams už pinigus rodė tariamai senovinį romėnų amfiteatrą, nors šis buvo pastatytas palyginti neseniai.

    Vyras iš lankytojų ėmė po 40 eurų už apsilankymą vietoje, kuri Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Vičencos, buvo pristatoma kaip Beriko jūrinis amfiteatras. Pasak jo paties pasakojimo, objektas esą „atrastas“ po nuošliaužos 2005 metais.

    Abejones sukėlė detalės

    Istorija skambėjo įtikinamai tik iš pirmo žvilgsnio: lankytojams buvo teigiama, kad statinys datuojamas 393 mūsų eros metais ir esą yra vienas seniausių bei didžiausių amfiteatrų pasaulyje. Vėliau aiškėjo, kad pasakojime buvo ir kitų „prieskonių“, siejusių vietą su Romos istorija bei literatūriniais motyvais.

    Tačiau 2016 metais atsiradus įtarimų, tyrimą inicijavo Italijos karabinieriai, o į vietą buvo pakviesti archeologai. Ekspertai nustatė, kad vadinamasis „antikinis“ statinys turi šiuolaikinių medžiagų požymių, o dalis detalių primena dekoracijas, o ne autentišką archeologinį objektą.

    Tyrėjų išvadose minėtos stiklo pluošto, popieriaus masės, tinkuotų blokų ir gipso skulptūrų konstrukcijos, būdingos šiuolaikinei gamybai. Be to, palydoviniai vaizdai, kaip skelbta, rodė, kad teritorija pirmiausia buvo sulyginta, o vėliau joje iškilo „istorinis“ statinys.

    Kaip objektas atsidūrė turistų giduose

    Bylos duomenimis, F. Malosso sugebėjo įtikinti dalį vietos institucijų, kad vieta verta dėmesio, ir dėl to ji buvo įtraukta į Vičencos turizmo informacinius kanalus, finansuotus Europos Sąjungos lėšomis, taip pat į skaitmeninius gidus.

    Tyrimas atskleidė ir tai, kad kai kurie viešai pasakoti „faktai“ akivaizdžiai nesutampa su istorine chronologija. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris gyveno gerokai anksčiau nei laikotarpis, kuriuo tariamai datuotas amfiteatras, o su Šekspyro tragedija siejama vieta istoriniuose šaltiniuose paprastai siejama su Verona, o ne Vičenca.

    Nuosprendis ir finansinės pretenzijos

    Teismas F. Malosso nuteisė dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Jam taip pat skirta 3 000 eurų bauda, o kaltinimai siejami su neteisėtomis statybomis, meno klastojimu ir kūrinių sukūrimu be leidimo.

    Tuo pat metu Arkugnjano savivaldybė pateikė civilinį ieškinį ir siekia prisiteisti apie 560 000 eurų žalą, argumentuodama patirtais nuostoliais. Ši istorija tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip turizmo sektoriuje, ypač ten, kur istorinis paveldas yra ekonomikos dalis, svarbus nepriklausomas ekspertinis patikrinimas ir aiškios atsakomybės grandinės.

  • Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.

    Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.

    Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.

    Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?

    Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.

    DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus

    Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.

    Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.

    Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją

    Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.

    Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.

    Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.

  • Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Legenda, kuri glumino šimtmečius

    Europoje tarp IX ir XI amžiaus pasirodę kardai su įrašu +VLFBERH+T ilgą laiką buvo laikomi vienu didžiausių vikingų laikų metalurgijos mįslių. Archeologai iki šiol yra identifikavę apie 170 tokių kardų ar jų fragmentų, daugiausia Skandinavijoje, bet pavienių radinių aptikta ir kitose Europos dalyse.

    Istorikai sutaria, kad Ulfberht greičiausiai nebuvo vieno žmogaus vardas, o veikiau dirbtuvių, meistrų giminės ar kokybės ženklo pavadinimas. Toks ženklinimas viduramžiais veikė panašiai kaip reputaciją kuriantis prekės ženklas: jis signalizavo, ko pirkėjas gali tikėtis iš gaminio.

    Kuo šie kardai buvo išskirtiniai

    Tuo metu, kai didžioji dalis Europos kalvių ginklus kaldavo iš geležies su dideliu šlako ir priemaišų kiekiu, geriausi Ulfberht tipo kardai buvo gaminami iš itin švaraus, anglingo plieno. Tokia sudėtis leido suderinti kietumą, elastingumą ir atsparumą lūžiams, todėl ašmenys galėjo atlaikyti stiprius smūgius neprarasdami formos.

    Ilgą laiką didžiausias klausimas buvo paprastas: iš kur Europoje atsirado tokios kokybės metalas, jei panašios technologijos čia plačiau paplito tik gerokai vėliau. Tyrimai rodo, kad dalis aukščiausios kokybės ašmenų greičiausiai buvo kalami iš importuoto plieno, atkeliaudavusio prekybos keliais iš regionų prie Kaspijos jūros ar Artimųjų Rytų, kur tuo laikotarpiu buvo labiau pažengusi tiglinio plieno gamyba.

    Kaip atkurtas senasis gamybos procesas

    Atkurti gamybos metodą mėgino JAV kalvis Rickas Furreris, specializuojantis istorinių metalurgijos technologijų rekonstrukcijose. Dirbdamas su PBS laidos „NOVA“ projektu, jis rėmėsi archeologiniais duomenimis ir metalurginėmis analizėmis, o tada bandė pakartoti visą procesą tokiomis priemonėmis, kokias teoriškai galėjo turėti viduramžių meistrai.

    Esminis iššūkis buvo pasiekti reikiamas plieno savybes, nes tam reikia labai tiksliai valdyti temperatūrą ir cheminę sudėtį ilgo lydymo metu. Po daugybės bandymų pavyko gauti plieną, labai artimą tam, kuris nustatomas geriausiuose istoriniuose Ulfberht pavyzdžiuose, o iš jo nukalti ašmenys leido praktiškai įvertinti, kodėl šie kardai tapo legenda.

    Ne visi Ulfberht buvo vienodi

    Rekonstrukcijos ir tyrimų kontekste išryškėjo dar viena detalė: dalis kardų su Ulfberht įrašu buvo pagaminti iš gerokai prastesnio metalo. Tokiuose pavyzdžiuose aptinkama daugiau priemaišų, mažesnė anglies koncentracija, o mechaninės savybės nepriartėja prie geriausių egzempliorių.

    Tai stiprina versiją, kad jau viduramžiais rinkoje cirkuliavo klastotės: kalviai galėjo kopijuoti garsų užrašą, siekdami pasinaudoti reputacija. Tokia praktika paaiškintų, kodėl dalis radinių išliko tik skilusiais fragmentais ir kodėl skirtingų egzempliorių kokybė taip smarkiai varijuoja.

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Freskų fragmentai grįžta į skliautą

    Pompėjos archeologai pristatė iš dalies atkurtą freskomis dekoruotą pokylių salės lubų skliautą, sudėliotą iš daugybės rastų fragmentų. Skelbiama, kad vaizduose dominuoja graikų mitologijos siužetai, siejami su Dionisu ir Ariadne.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, lubų rekonstrukcijai pritaikyta nauja metodika, leidžianti fragmentus montuoti taip, kad būtų atkuriama pirminė skliauto forma. Atkūrimas vyko ne tik restauruojant tapybą, bet ir sprendžiant konstrukcinius iššūkius.

    Inovatyvi rekonstrukcijos technika

    Specialistai pagamino lenktą atraminę konstrukciją, ant kurios fragmentai išdėstomi pagal skliauto kreivę. Tokia sistema leidžia tiksliau atkurti erdvinį vaizdą ir kartu saugoti trapią medžiagą nuo papildomo mechaninio poveikio.

    Šiuo metu pavyko rekonstruoti daugiau nei ketvirtadalį pirminio lubų ploto. Parkas pabrėžia, kad procesas yra atviras tęstiniam papildymui, nes vykstant kasinėjimams ir restauracijai randami nauji fragmentai, kuriuos galima įkomponuoti į bendrą kompoziciją.

    Kur aptiktas skliautas ir kodėl tai svarbu

    Manoma, kad freskomis puoštos lubos priklausė pokylių salei, buvusiai viršutiniame namo aukšte, šalia įrengtos kepyklos. Toks derinys padeda geriau suprasti, kaip Pompėjoje buvo susijusi buitis, amatai ir pasiturinčių miestiečių reprezentacinės erdvės.

    Rekonstruotas skliautas pristatytas tarptautinio seminaro pabaigoje, kuriame aptarti naujausi Pompėjos atradimai ir restauravimo praktikos. Pompėja pastaraisiais metais vis dažniau tampa ne tik kasinėjimų, bet ir pažangių paveldo išsaugojimo metodų bandymų lauku.

    „Italija yra pasaulinė archeologinės restauracijos lyderė, o Pompėja su savo restauratorių komanda šiose pastangose atlieka centrinį vaidmenį“, – sakė Pompėjos kasinėjimų vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Todėl džiaugiamės galėdami dalytis konservavimo projektų rezultatais su pasauliu, nes tai suteikia galimybių tyrimams ir mainams“, – pridūrė jis.

    Projektas įtrauktas į Pompėjos archeologinio parko 2026 metų programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas Dioniso temai, ir tęsia nesenų atradimų kryptį Regio IX teritorijoje. Pompėja, palaidota po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais, šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė ir vienas lankomiausių Italijos objektų.

  • Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai pateikė naują hipotezę apie vieną seniausių Egipto piramidžių kompleksų: greta faraono Snofru laikų statinių galėjo veikti pažangi hidrotechninė infrastruktūra, padėjusi valdyti staigius potvynius ir kaupti vandenį. Tyrėjų išvados paskelbtos mokslo žurnale npj Heritage Science.

    Pasak publikacijos autorių, dvi masyvios akmeninės konstrukcijos, kertančios Vadi Dahšūro slėnį, galėjo būti ne transportavimo rampų dalis, kaip manyta anksčiau, o užtvankų tipo statiniai. Jų paskirtis galėjo būti kontroliuoti vandens srautą per intensyvias sezonines liūtis.

    Tyrime remtasi palydoviniais vaizdais, reljefo analize ir hidrologiniais modeliais, kurie leido atkurti tikėtiną vandens judėjimą senovėje. Mokslininkai taip pat aptarė galimą kanalą, kuris nukreipdavo vandens perteklių į vakarus nuo piramidės komplekso, sudarydamas vientisą vandens valdymo tinklą.

    Tokia sistema, anot tyrėjų, galėjo turėti kelias funkcijas vienu metu. Pirmiausia ji galėjo saugoti karališkąjį kompleksą nuo staigių, niokojančių potvynių ir mažinti sąnašų pernašą, kuri užneštų statybvietę.

    Kita vertus, vandens kontrolė galėjo būti svarbi ir pačiai statybų logistikai. Valdomas priėjimas prie vandens galėjo palengvinti skiedinio ruošimą, užtikrinti darbininkų aprūpinimą, mažinti dulkėtumą ir, teoriškai, prisidėti prie medžiagų transportavimo, jei vanduo būdavo nukreipiamas tinkama kryptimi.

    Ginčas dėl rampų teorijos

    Naujoji interpretacija meta iššūkį įsitvirtinusiai minčiai, kad šalia piramidžių buvusios akmeninės struktūros pirmiausia tarnavo kaip rampos blokams gabenti. Rampų hipotezė tebėra plačiai aptariama, tačiau šiuo atveju tyrėjai pabrėžia, kad konstrukcijų mastas ir parametrai labiau primena didelius hidrotechninius statinius.

    Autorių teigimu, svarbus ir objektų išdėstymas slėnio atžvilgiu. Jų santykis su natūraliu reljefu esą geriau paaiškinamas vandens srauto reguliavimo logika, o ne vien akmens luitų kėlimo ir stūmimo maršrutais.

    Klimatas buvo kitoks nei dabar

    Tyrėjai primena, kad Senosios karalystės laikais Egipto klimatas skyrėsi nuo dabartinio. Nors regionas ilgainiui sausėjo, tuo laikotarpiu galėjo pasitaikyti intensyvių sezoninių kritulių, kurie sausuose slėniuose sukelia staigius vandens pliūpsnius.

    Tokiose sąlygose potvynių kontrolės ir vandens kaupimo sprendimai galėjo būti kritiškai svarbūs tiek saugumui, tiek ilgalaikėms statyboms, kurios trukdavo metus ar net dešimtmečius. Tai taip pat padėtų paaiškinti, kodėl karališkųjų kompleksų aplinkoje galėjo būti investuojama į stambius inžinerinius objektus.

    Dar reikia įrodymų vietoje

    Mokslininkai pabrėžia, kad hipotezė dar turės būti tikrinama papildomais archeologiniais ir geologiniais tyrimais vietoje. Vis dėlto, jei naujoji interpretacija pasitvirtintų, ji reikštų, kad senovės egiptiečiai hidrologijos ir vandens inžinerijos žinias taikė plačiau, nei iki šiol buvo įprasta manyti.

    Tokiu atveju piramidžių istorija įgytų dar vieną svarbų sluoksnį: monumentalūs statiniai galėjo būti ne tik architektūros ir valdžios simboliai, bet ir kompleksinės infrastruktūros dalis, susietos su vandens valdymu dykumėjančioje aplinkoje.

  • Zendaya auskarai su 3 000 metų Irano auksu sukėlė diskusiją: ar tai legalūs artefaktai?

    Zendaya auskarai su 3 000 metų Irano auksu sukėlė diskusiją: ar tai legalūs artefaktai?

    Holivudo žvaigždė Zendaya sulaukė kritikos po pasirodymo Londone, kur reklamuodama Christopherio Nolano filmą The Odyssey vilkėjo auskarus, sukomplektuotus iš senovinių Irano aukso dirbinių. Dalis archeologų ir kultūros paveldo tyrėjų teigia, kad tokie objektai galėjo būti išgabenti iš šalies nelegaliai, o jų demonstravimas ant raudonojo kilimo kelia etikos klausimų.

    Kalbama apie aukso disko formos medalionus, datuojamus maždaug pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Jie siejami su vadinamuoju Ziwiyeh lobiu, kuris, kaip nurodo moksliniai tyrimai, buvo aptiktas 1947 metais šiaurės vakarų Irane, o vėliau jo dalys pateko į tarptautinę antikvarinių vertybių rinką.

    Auskarus, pasak pranešimų, perdarė Londono juvelyras Glennas Spiro, senovinius elementus įkomponavęs į šiuolaikinę kompoziciją su deimantais ir 18 karatų auksu. Šiuo atveju daliai kritikų labiausiai kliūva ne pats dizainas, o tai, kad papuošalo pagrindas yra originalūs archeologiniai dirbiniai, o ne replika.

    „Juodoji antikvarinių vertybių rinka nėra stilinga“, – sakė socialiniuose tinkluose pasisakanti archeologė, pabrėžusi, kad žinomų žmonių pasirinkimai gali netiesiogiai didinti paklausą objektams, kurių kilmė neaiški.

    Diskusijoje nuolat kartojamas vienas žodis – proveniensija, tai yra daikto kilmės ir nuosavybės istorija. Paveldo apsaugos praktikoje būtent aiškiai dokumentuota proveniensija dažnai tampa riba tarp legalaus kolekcionavimo ir galimo plėšikavimo bei neteisėtos prekybos, ypač kai kalbama apie radinius iš archeologinių vietovių.

    Papuošalų savininkais įvardijama Londono galerija Barron London teigė, kad dirbiniai yra prižiūrimi atsakingai, laikantis dokumentuotos proveniensijos ir galiojančių teisinių reikalavimų. Taip pat akcentuota, kad skolinimas esą nebuvo komercinis, o tikslas – pagerbti senovės Irano auksakalių meistrystę.

    Ziwiyeh lobio istorija ilgus dešimtmečius kelia ginčų mokslininkams ir muziejininkams, nes dalis radinių išplito po pasaulį, atsidurdami tiek viešose institucijose, tiek privačiose kolekcijose. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atvejai iliustruoja platesnę problemą: kai artefaktai praranda aiškų radimo kontekstą, nukenčia ir jų mokslinė vertė, ir visuomenės pasitikėjimas rinka.

    Iranas ir grąžinimo pastangos

    Iranas pastaraisiais metais siekė susigrąžinti dalį į užsienį patekusių objektų, tačiau rezultatai dažniau būna fragmentiški nei sisteminiai. Viešojoje erdvėje minimi atvejai, kai į Teheraną grįžo Persepolio molinės lentelės ir konfiskuoti senoviniai statybiniai dirbiniai, tačiau didžioji dalis Irano kilmės kolekcijų tebėra išskaidyta.

    Ekspertai pabrėžia, kad repatriacijos procesus apsunkina geopolitika, teisinių sistemų skirtumai ir tai, jog dalis objektų į rinką pateko seniai, kai tarptautiniai standartai buvo mažiau griežti. Dėl to net ir tais atvejais, kai visuomenėje kyla stipri moralinė reakcija, teisiniai instrumentai ne visada leidžia greitai išspręsti ginčą.

    Dar vienas ginčas dėl persiškos simbolikos

    Atskirai aptarinėtas ir kitas epizodas: JAV turinio kūrėjas IShowSpeed 2026 metų pasaulio futbolo čempionato finalo renginyje pasirodė vilkėdamas švarką su ženkliuku, kurį dalis žiūrovų atpažino kaip faravahar simbolį. Tai sparnuotas diskas su žmogaus figūra, siejamas su Achemenidų laikų Persija ir zoroastrizmu.

    Šiuolaikinėje kultūroje faravahar dažnai naudojamas kaip priešislamiškos persiškos tapatybės ženklas, ypač diasporoje, todėl jo pasirodymas masinio žiūrimumo renginyje sukėlė skirtingas reakcijas. Vieni tai vertino kaip matomumo momentą, kiti klausė, ar simbolis naudotas suprantant jo prasmę ir politinį jautrumą.

    Nei dėl Zendaya papuošalų, nei dėl IShowSpeed ženkliuko istorijų kol kas nėra vieno atsakymo, kuris uždarytų diskusiją. Tačiau abi situacijos išryškino tą patį lūkestį: kai kultūros paveldas ir istoriniai simboliai tampa popkultūros dalimi, visuomenė vis dažniau reikalauja aiškumo, kilmės skaidrumo ir pagarbos kontekstui.

  • Antikitėros mechanizmas: kaip 2 000 metų senumo graikų įrenginys prognozavo užtemimus

    Antikitėros mechanizmas: kaip 2 000 metų senumo graikų įrenginys prognozavo užtemimus

    Radimas, kuris pakeitė archeologiją

    1901 metais netoli Graikijos Antikitėros salos kempinių nardytojai aptiko romėniško laivo nuolaužas. Tarp amforų ir skulptūrų iš jūros dugno iškeltas korozijos suėstas bronzos ir medžio gabalas ilgai atrodė kaip dar vienas bevertis radinys.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai vienas svarbiausių technologijos istorijos artefaktų, šiandien vadinamas Antikitėros mechanizmu. Mokslininkai jį datuoja maždaug 150–100 metų prieš mūsų erą laikotarpiu, o pats objektas saugomas Atėnų Nacionaliniame archeologijos muziejuje.

    Kas tai per „senovės kompiuteris“?

    Antikitėros mechanizmas dažnai apibūdinamas kaip ankstyviausias žinomas analoginis skaičiavimo įrenginys. Jo paskirtis buvo ne „skaičiuoti“ šiuolaikine prasme, o mechaniškai atkurti dangaus kūnų ciklus ir pagal juos prognozuoti astronominius reiškinius.

    Įrenginyje buvo daugiau nei 30 ranka sukamų bronzinių krumpliaračių, kurie modeliuodavo Mėnulio ir Saulės judėjimą bei jų ciklus. Tyrimai rodo, kad mechanizmas naudojo sudėtingą pavarų derinį su epicykline sistema, artima diferencialo principui, kad būtų kompensuojami ciklų netolygumai.

    Priekinėje dalyje veikė Mėnulio fazes rodantis indikatorius, kuriame sukdavosi pusiau balta ir pusiau juoda sfera. Galinėje pusėje buvo keli ciferblatai, siejami su Metoniniu ciklu, Saroso ciklu ir kitais skaičiavimais, skirtais užtemimų laikams tikslinti.

    Kaip pavyko perskaityti vidų?

    Didžiausias iššūkis buvo tai, kad mechanizmas išliko fragmentais, o metalas per šimtmečius tapo trapus ir suardytas. Lūžis įvyko XX amžiaus viduryje, kai tyrėjai pradėjo taikyti rentgeno metodus, leidusius pamatyti vidines pavaras neardant artefakto.

    1959 metais fizikas Derekas de Solla Price pradėjo sistemingus tyrimus, o vėliau kartu su graikų mokslininkais atlikti rentgeno ir gama spindulių vaizdai atskleidė krumpliaračių struktūrą. Identifikuotos pavaros su labai dideliu dantukų skaičiumi parodė, kad senovės meistrai turėjo stulbinamą metalo apdirbimo tikslumą.

    Vėlesniame etape Antikitėros mechanizmo tyrimų projektas, pasitelkęs kompiuterinę tomografiją ir skaitmeninį raidžių bei žymėjimų „nuskaitymą“, atstatinėjo ne tik pavaras, bet ir užrašų logiką. Tai leido tiksliau suprasti, kokias skales įrenginys rodė ir kaip vartotojas turėjo juo naudotis.

    Kiek tikslus buvo mechanizmas?

    Nors šiandien Antikitėros mechanizmas dažnai pristatomas kaip „veikęs senovės kompiuteris“, mokslininkai dėl jo praktinio tikslumo nėra vieningos nuomonės. Kai kurie modeliavimai rodo, kad bent dalies planetų padėties indikatoriai galėjo klysti dėl tuometinės astronomijos žinių ribotumo, o ne dėl gamybos broko.

    Kita tyrimų kryptis pabrėžia mechaninį jautrumą: net ir nedidelės paklaidos krumpliaračiuose galėjo lemti strigimą ar slydimą. Dėl to išlieka atviras klausimas, ar artefaktas buvo kasdienis „skaičiuotuvas“, ar labiau demonstracinis, mokomasis ar prestižinis prietaisas.

    „Tai senovės pasaulio visata, pamatyta nauju kampu: Žemė centre, o dangaus kūnai juda taip, kaip tai įsivaizdavo graikai“, – sakė tyrėjas Raúl Pérez Enríquez.

    Susidomėjimas mechanizmu nemažėja ir šiandien: kuriamos įvairaus dydžio replikos, skirtos švietimui ir inžineriniam mąstymui ugdyti. Antikitėros mechanizmas tapo pavyzdžiu, kaip archeologija, fizika ir šiuolaikinė vaizdinimo technika kartu gali „prikelti“ technologiją, kuri tūkstantmečius buvo laikyta neįmanoma savo laikui.