CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.

  • Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijos Toledo provincijoje, netoli Illescas, archeologai ištyrė Valdelasilla vietovę, kur aptikta viena seniausių žinomų nekropolių Pirėnų pusiasalyje. Radiokarbono datavimas rodo, kad ankstyviausi kompleksai galėjo būti įrengti apie 4 300 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame neolite.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Jis meta iššūkį ilgai dominavusiai prielaidai, kad megalitiniai laidojimo statiniai Europoje daugiausia plito iš pakrančių regionų į žemyno gilumą.

    Monumentalus kapas žemyno gilumoje

    Nekropolėje nustatyta mažiausiai keliolika laidojimo struktūrų, o centre išsiskiria aiškiai monumentali konstrukcija, apsupta mažesnių kapų. Tyrėjai teigia, kad centrinis kapas veikė kaip kolektyvinė laidojimo vieta, naudota ilgą laiką.

    Jo viduje rasta kelių žmonių palaikų įvairiuose sluoksniuose, taip pat ir sumaišytų kaulų. Toks vaizdas rodo daugkartinį, kelių kartų laidojimą ir nuolat kintančią ritualinę erdvę, o ne vienkartinį palaidojimą.

    Ritualai, mainai ir raudonas pigmentas

    Archeologai atkreipė dėmesį į kompleksišką architektūrinį planą: greta laidojimo kameros aptikta griovių sistema ir aiškiai apibrėžtos laidojimo zonos. Tai leidžia manyti, kad vietos bendruomenė turėjo pakankamai organizacinių gebėjimų planuoti erdvę ir koordinuoti darbus.

    Tarp įkapių rasta keramikos, titnaginių įrankių, kaulo dirbinių ir karoliukų, taip pat jūrinių kriauklių, atgabentų iš pakrantės. Aptikti ir raudono pigmento pėdsakai, tikėtina, geležies oksidas, daugelyje priešistorinių kultūrų sietas su laidotuvių simbolika.

    Kodėl tai keičia Europos priešistorę

    Iki šiol daugelis tyrimų megalitų tradiciją, įskaitant dolmenus ir kolektyvinius kapus, aiškino kaip reiškinį, kuris pirmiausia susiformavo pakrančių zonose ir vėliau skverbėsi į žemyno gilumą. Valdelasilla duomenys rodo, kad žemyninės bendruomenės panašius sprendimus galėjo sukurti savarankiškai ir panašiu metu.

    Tokiu atveju megalitizmas Europoje būtų ne vieno centro sklaida, o paralelus kelių regionų procesas. Tai sustiprina mintį, kad neolito visuomenės, nors ir turėjusios ribotas technologijas, gebėjo organizuoti sudėtingus ritualus, palaikyti tolimus mainus ir statyti įspūdingus laidojimo kompleksus.

  • Skitų kapas Moldovoje atskleidė stulbinančią paslaptį: rasta itin reta ritualinė smilkytuvė

    Skitų kapas Moldovoje atskleidė stulbinančią paslaptį: rasta itin reta ritualinė smilkytuvė

    Molodovoje, Gura Bîcului apylinkėse, archeologai tyrinėja įspūdingai išsilaikiusį pilkapio tipo kapą, datuojamą III amžiumi prieš Kristų. Laidojimo kompleksas dar nėra visiškai atidengtas, tačiau pirmieji radiniai jau vadinami vienais reikšmingiausių regione.

    Kapavietėje aptikti žmogaus palaikai ir kario įkapės, o didžiausią dėmesį patraukė itin reta ritualinė keramikinė smilkytuvė. Tokie objektai siejami su vėlyvojo geležies amžiaus klajoklių laidojimo apeigomis ir leidžia tiksliau atkurti, kaip buvo suvokiama mirtis bei pomirtinis pasaulis.

    Elitinis kapas ir neįprasta architektūra

    Pasak tyrėjų, kapo struktūra rodo, kad tai galėjo būti aukštesnio statuso žmogaus laidojimas. Kompleksą sudaro laidojimo kamera, įėjimo šachta ir dromosu vadinamas koridorius, vedantis į laidojimo vietą.

    Tokia architektūra dažniau siejama su išskirtiniais skitų laidojimais, todėl neatmetama, kad palaidotas asmuo priklausė karių elitui arba vietos bendruomenėje turėjo valdžios. Pranešama ir apie specifinę palaikų orientaciją, kuri galėjo turėti simbolinę reikšmę.

    Radiniai, praplečiantys žinias apie skitus

    Be smilkytuvės, kape rasta keramikos, strėlių antgalių, karoliukų, peilis dėkle ir kiti smulkesni daiktai. Taip pat aptiktas apdorotas akmuo, kuris galėjo būti naudotas kaip nedidelis aukuras apeigoms.

    Specialistai pabrėžia, kad panašios smilkytuvės dažniausiai datuojamos III–II amžiais prieš Kristų ir siejamos su religiniais ritualais. Jos galėjo būti naudojamos deginant aromatines medžiagas per laidotuves, simboliškai apvalant erdvę ar atliekant apeigas, skirtas ryšiui su dvasiniu pasauliu.

    Kodėl šis atradimas svarbus regionui

    Skitai buvo iranėnų kilmės klajokliai, šimtmečius dominavę didžiulėje Eurazijos stepių zonoje nuo dabartinės Ukrainos ir pietų Rusijos iki Vidurinės Azijos. Jie garsėjo kaip raiteliai ir kariai, o jų pilkapiai nuolat pateikia naujų duomenų apie ginkluotę, socialinę hierarchiją ir laidojimo papročius.

    Žemutinio Dniestro regionas ilgą laiką buvo skirtingų kultūrų sandūros zona, todėl naujasis radinys gali padėti tiksliau įvertinti skitų įtaką teritorijose tarp Dniestro ir Karpatų. Archeologai tikisi, kad tolesni kasinėjimai pateiks daugiau įrodymų apie migracijos kelius, prekybinius ryšius ir vietos bendruomenių kontaktus vėlyvajame geležies amžiuje.

    „Tai išskirtinai gerai išsilaikęs laidojimas, galintis iš esmės papildyti mūsų žinias apie skitų buvimą šiame regione“, – teigia tyrėjai, komentuodami tęsiamus darbus.

  • Po senoviniu keliu Luksore aptiktas užantspauduotas 3 400 metų sarkofagas: ką tai gali atskleisti

    Egipto Luksore archeologai po senovine procesijų trasa aptiko užantspauduotą sarkofagą, datuojamą maždaug prieš 3 400 metų. Radinys rastas maždaug 8 metrų gylyje, netoli kelio, kuris senovėje vedė link faraono Tutmozio III šventyklos.

    Kasimus vykdė egiptologų komanda, dirbusi kartu su Strasbūro universiteto specialistais. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta jau ne vieną sezoną duoda vertingų rezultatų, tačiau šį kartą aptiktas sarkofagas išsiskiria tuo, kad buvo paliktas užantspauduotas.

    Maždaug 13 x 10 metrų dydžio kasinėjimų plotas archeologams jau buvo pažįstamas: 2018 ir 2019 metais čia rasti penki sarkofagai. Kaip nurodo ekspedicijos vadovas Frederikas Kolinas, dauguma ankstesnių radinių buvo perlaidoti, nes jų pirminės kapavietės, tikėtina, atsidūrė būsimo kelio trasoje.

    Tokie perlaidojimai rodo, kad senovės statybininkai, tiesę ceremoninį maršrutą, greičiausiai keitė planus ir perkeldavo palaikus, kad netrukdytų didiesiems darbams. Tai leidžia geriau suprasti, kaip buvo derinami miesto planavimo sprendimai ir tuometinis požiūris į laidojimo tradicijas.

    „Kiekvieną kartą tai buvo perlaidoti sarkofagai. Pirminės kapavietės, atsidūrusios procesijų kelio trasoje, greičiausiai buvo rūpestingai perkeltos žmonių, atsakingų už šio maršruto statybą“, – sakė Frederikas Kolinas.

    Naujai aptiktas, šeštasis sarkofagas, pasak tyrėjų, kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Skirtingai nei ankstesniuose perlaidotuose palaidojimuose, kuriuos lydėjo gausios įkapės, šį kartą aiškių laidojimo dovanų požymių iš pirmo žvilgsnio nematyti.

    Dėl laiko stokos ekspedicija sarkofago neatvėrė ir paliko jį radimo vietoje iki kito tyrimų sezono. Vis dėlto tyrėjams pavyko per nedidelę ertmę įsitikinti, kad viduje yra žmogaus palaikai, apvynioti lininiais audiniais, tačiau asmens tapatybė ir mirties aplinkybės lieka neaiškios.

    Jei sarkofagas bus atvertas planuojamos kitos ekspedicijos metu, jis gali suteikti svarbios informacijos apie Naujosios karalystės laikotarpio laidojimo praktiką. Tokie radiniai dažnai padeda patikslinti datavimą, socialinį statusą, sveikatos būklę bei tuo metu naudotas mumifikavimo ir tekstilės technologijas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir perlaidoti palaidojimai yra vertingi: jie atskleidžia, kaip keitėsi urbanistiniai sprendimai, religiniai ritualai ir praktinis požiūris į kapines intensyviai vystomose teritorijose. Užantspauduotas sarkofagas šioje vietoje gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų atradimų, jei jo turinys patvirtins išskirtinį laidojimo kontekstą.

  • Mįslingas radinys Ispanijoje: Viljenos lobio apyrankė ir „skeptras“ pasirodė esantys iš meteorito

    Mįslingas radinys Ispanijoje: Viljenos lobio apyrankė ir „skeptras“ pasirodė esantys iš meteorito

    Ispanijoje saugomas vienas įspūdingiausių Europos bronzos amžiaus radinių – vadinamasis Viljenos lobis – pateikė staigmeną ir mokslininkams. Tyrėjai nustatė, kad du iš pirmo žvilgsnio menkaverčiai, stipriai surūdiję objektai greičiausiai pagaminti ne iš žemėje išgautos geležies, o iš meteorito metalo.

    Lobe, kuriame daugiausia yra aukso dirbinių, išsiskyrė apyrankė ir nedidelis tuščiaviduris pusrutulis, puoštas auksu. Ilgą laiką kėlė klausimų tai, kad šie du objektai atrodo geležiniai, nors Iberos pusiasalyje plačiau naudoti išlydytą geležį pradėta gerokai vėliau nei datuojami kiti lobio dirbiniai.

    Kaip atskirta meteoritinė geležis

    Sprendimą pasiūlė medžiagos sudėtis. Meteoritinė geležis paprastai turi daugiau nikelio nei iš Žemės rūdų gauta geležis, todėl cheminė analizė leidžia atskirti kilmę net ir tada, kai dirbiniai stipriai paveikti korozijos.

    Gavę leidimą iš Viljenos savivaldybės archeologijos muziejaus, mokslininkai paėmė nedidelius mėginius ir atliko laboratorinius tyrimus, įskaitant masių spektrometriją. Rezultatai parodė požymius, suderinamus su meteoritinės geležies kilme, nors tyrėjai pabrėžia, kad dėl smarkios korozijos išvados dar negali būti laikomos galutinėmis.

    Kodėl tai svarbu bronzos amžiui

    Viljenos lobis buvo rastas 1963 metais dabartinėje Alikantės provincijoje Ispanijoje ir laikomas vienu svarbiausių bronzos amžiaus auksakalystės pavyzdžių Europoje. Dauguma lobio dirbinių datuojami maždaug 1 500–1 200 metais prieš mūsų erą, o tai nesiderino su įprastu pasakojimu apie geležies technologijų plitimą regione.

    Jei meteoritinės geležies interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad vietos meistrai dar vėlyvajame bronzos amžiuje gebėjo apdirbti itin retą ir prestižinę žaliavą. Tokie radiniai pasaulyje žinomi ir anksčiau, o meteoritinė geležis dažnai siejama su išskirtinio statuso daiktais, nes medžiaga buvo reta ir atkeliaudavo iš dangaus.

    Kas bus tiriama toliau

    Tyrėjai nurodo, kad šiandien egzistuoja ir neinvaziniai metodai, galintys suteikti tikslesnių duomenų nepažeidžiant dirbinių. Tokios technologijos ypač svarbios, kai objektai yra trapūs, o korozija gali pakeisti paviršiaus cheminį „parašą“.

    Mokslininkų teigimu, šie du dirbiniai galėtų būti pirmieji Iberos pusiasalyje aiškiai su meteoritine geležimi siejami radiniai, priskirtini vėlyvajam bronzos amžiui. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Trabajos de Prehistoria“.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Rusijos Altajaus regione esančioje oloje aptiktas maždaug 60 000 metų senumo neandertaliečio krūminis dantis pateikė netikėtą užuominą apie ankstyvą mediciną. Tyrėjai nustatė gilią ertmę, kurios vien tik ėduonis ar natūralus nuskilimas nepaaiškina.

    Dantis priklausė apatiniam kairiajam žandikauliui, o jo būklė rodo ilgai trukusį uždegimą ir stiprų skausmą. Tokiais laikais, kai maisto paieška buvo sudėtinga, o skausmo malšinimo galimybės menkos, danties infekcija galėjo tapti tiesiogine grėsme išgyvenimui.

    Mokslininkų komanda teigia, kad ertmė greičiausiai buvo padaryta tyčia, siekiant pašalinti pažeistą minkštimą ir sumažinti skausmą. Kitaip tariant, tai galėjo būti primityvi šaknų kanalų procedūra, atlikta aštriu akmeniniu įrankiu.

    „Kai pirmą kartą pamatėme dantį, pagalvojome, kad tai galėjo būti natūraliai nuskilęs vainikas, tačiau mikroskopiniai pėdsakai privertė suabejoti“, – sakė tyrime dalyvavusi archeologė Kseniya Kolobova.

    Tyrėjai mikroskopu aptiko linijines žymes, būdingas sukamajam gręžimo judesiui, o pati ertmė sudaryta iš kelių persidengiančių įdubimų. Tokia struktūra, pasak autorių, labiau atitinka kryptingą intervenciją nei atsitiktinį pažeidimą ar ligos procesą.

    Įrankiu, tikėtina, tapo smailus jaspioido gabalėlis – akmuo, kurio toje vietovėje netrūko ir iš kurio neandertaliečiai gamino įvairius darbo įrankius. Tai svarbi detalė, nes rodo, kad naujos paskirties sprendimas galėjo gimti pritaikant jau turėtas technologijas, o ne išrandant ką nors visiškai nuo nulio.

    Kad patikrintų hipotezę, komanda atliko bandymus su akmens įrankių kopijomis, gręždama šiuolaikinius dantis. Nors dalis mėginių dėl kietos medžiagos suskilo, atsargus sukamasis judesys leido suformuoti pažeidimus, panašius į matomus senoviniame radinyje.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali būti ankstyviausias iki šiol žinomas tyčinės odontologinės intervencijos įrodymas. Ankstesni panašūs pavyzdžiai dažniau sieti su Homo sapiens, tačiau šis radinys leidžia manyti, kad neandertaliečiai galėjo turėti pažangesnių praktinių žinių, nei ilgą laiką manyta.

    Pastaraisiais metais vis daugėja duomenų, jog neandertaliečių elgsena buvo kompleksiška: jie naudojo sudėtingus įrankius, rūpinosi bendruomenės nariais ir, tikėtina, eksperimentavo su gydomosiomis praktikomis. Danties gręžimo interpretacija papildo šį vaizdą ir kelia klausimą, kiek plačiai priešistorėje buvo taikomos tikslingos kūno priežiūros ir skausmo mažinimo priemonės.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PLOS One, o diskusija dėl interpretacijos, kaip įprasta archeologijoje, greičiausiai tęsis: mokslininkai sieks rasti daugiau panašių pėdsakų kituose radiniuose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad dantų skausmas buvo universali problema, o noras jį numalšinti žmonijos istorijoje gali būti gerokai senesnis, nei iki šiol atrodė.

  • 175 000 metų senumo pėdsakas Prancūzijos olos gelmėje: ar tai galėjo būti neandertaliečio kelias?

    Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.

    Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.

    Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.

    Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.

    Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.

    Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.

    Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.

    Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.

    Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.

    „Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.

    „Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.

  • Taline aptiko Hanzos laivo wraką su kompasu: mediena galėjo atkeliauti iš Lenkijos

    Taline, vietoje, kuri viduramžiais buvo po vandeniu, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį Hanzos laikų prekybinio laivo wraką. Šiandien ten driekiasi kelias ir moderni uosto infrastruktūra, tačiau maždaug XIV amžiuje tai buvo pakrantės zona, susijusi su miesto jūriniu gyvenimu.

    Tyrėjų teigimu, laivas siekė apie 24 metrų ilgį ir 9 metrų plotį, todėl laikomas vienu didžiausių iki šiol Baltijos regione rastų kogų. Konstrukcijai išlikti padėjo drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri šimtmečius lėtino medienos irimą.

    Dendrochronologiniai tyrimai rodo, kad laivui naudoti ąžuolai buvo nukirsti apie 1360 metus. Pagal medienos rievių analizę dalis žaliavos galėjo būti atgabenta iš teritorijų, kurios šiandien priklauso Lenkijai, arba iš platesnio pietinės Baltijos regiono, viduramžiais garsėjusio kaip svarbus laivų statybai tinkamos medienos šaltinis.

    Radinių reikšmė navigacijos istorijai

    Kogos buvo tipiški Hanzos prekybiniai laivai, pritaikyti gabenti didelius krovinius su palyginti nedidele įgula. Plačios formos korpusas ir paprastesnė eksploatacija leido Hanzos miestams efektyviai palaikyti prekybos ryšius Baltijos ir Šiaurės jūrose, o tokie laivai tapo visos epochos simboliu.

    Didžiausio dėmesio sulaukė wrako viduje rasti kasdieniai daiktai: mediniai šaukštai, drabužių fragmentai, įrankiai, statinių liekanos, gyvūnų kaulai ir gerai išlikę odiniai batai. Radiniai leidžia manyti, kad laivas nuskendo staiga, o dalis įrangos liko ten, kur ją naudojo įgulos nariai.

    Tarp radinių aptiktas ir nedidelis kompasas, kuris, mokslininkų vertinimu, net ir po daugiau nei šešių šimtmečių išlaikė gebėjimą rodyti šiaurės kryptį. Tokia detalė ypač svarbi, nes iki šiol manyta, kad panašūs kompasai Europoje plačiau paplito tik XV amžiuje, todėl Talino radinys gali koreguoti ankstesnes prielaidas apie jūrinės navigacijos raidą.

    Kuo šis wrakas išskirtinis

    Estijos archeologai pabrėžia, kad šis radinys skiriasi nuo daugelio analogiškų atradimų Vokietijoje ar Nyderlanduose, kur kogų liekanos dažnai būna beveik tuščios. Talino atvejis vertingas tuo, kad išliko gausi kasdienybės medžiaga, leidžianti atkurti ne tik laivo statybos techniką, bet ir jūrininkų bei pirklių buitį.

    Wrakas jau perkeltas į Estijos jūrų muziejų, kur vyksta konservavimas ir detalūs tyrimai. Specialistai neatmeta, kad ateityje po šiuolaikiniu miestu gali būti aptikta daugiau Hanzos uosto infrastruktūros pėdsakų, galinčių papildyti žinias apie viduramžių Talino prekybinius maršrutus ir ryšius Baltijos jūros regione.

  • Saulės elektrinei parinkta vieta Ispanijoje atvėrė 5 000 metų paslaptį: aptikta penkiakampė tvirtovė

    Saulės elektrinei parinkta vieta Ispanijoje atvėrė 5 000 metų paslaptį: aptikta penkiakampė tvirtovė

    Vakarų Ispanijoje, Extremadūros regione, žemės sklypas iš pirmo žvilgsnio atrodė idealus saulės elektrinei: lygus reljefas, daug atviros erdvės, jokių akivaizdžių kliūčių. Tačiau pradėjus paruošiamuosius darbus po dirvožemiu netikėtai pasirodė visai kito laikmečio ženklai.

    Darbininkai aptiko keramikos šukių, įrankių fragmentų ir kitų radinių, o vėliau paaiškėjo, kad teritorijoje slypi kur kas didesnio masto archeologinis kompleksas. Dėl to statybos planai buvo pakoreguoti, o vietovėje pradėti sistemingi tyrimai.

    Kasas de Hito vietovėje, netoli Almendralecho, archeologai identifikavo kelias dešimtis radinių sankaupų, kurios rodo, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką. Dalies objektų datavimas siejamas su laikotarpiu apie 3300 metus prieš mūsų erą, o bendras vaizdas apima ir vėlesnius etapus.

    Tyrėjai nurodo, kad maždaug 100 hektarų plote užfiksuota 11 atskirų archeologinių zonų. Jose aptikta ženklų, liudijančių apie skirtingus istorinius tarpsnius, įskaitant vario amžių, bronzos amžių ir vėlesnius laikotarpius.

    Atradimas, pakeitęs projekto planus

    Ryškiausias radinys – neįprastos, aiškiai geometrinės formos įtvirtinimų sistema, kurios perimetras primena penkiakampį. Skirtingai nuo dažnesnių to meto apvalių ar ovalių gyvenviečių planų, čia matyti kampuotos linijos ir apgalvotas išdėstymas.

    Archeologiniai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinis statinių likučių rinkinys, o kryptingai suplanuotas gynybinis kompleksas. Aptikta griovių, sustiprintų ribų, galimų įėjimų kontrolės taškų ir kitų elementų, rodančių organizuotą bendruomenės gynybą.

    Skelbiama, kad kai kuriose vietose gynybiniai grioviai buvo iškirsti tiesiai į kalkakmenį ir galėjo siekti apie 4,5 metro gylį. Tokie sprendimai paprastai siejami su ilgalaikiu įsitvirtinimu, o ne laikina stovyklaviete ar trumpalaikiu prieglobsčiu.

    Penkiakampė citadelė ir bronzos amžiaus pėdsakai

    Didžiausią susidomėjimą kelia penkiakampė citadelė, kuri, anot tyrėjų, buvo komplekso branduolys. Pranešama, kad gyvenvietę juosė kelios gynybinės linijos, o už jų fiksuojami uolienoje iškirsti grioviai.

    Teritorijoje rasta ir ginklų pėdsakų: strėlių antgalių bei kitų radinių, būdingų konfliktų ar gynybos kontekstui. Taip pat aptikta buities likučių, leidžiančių spręsti, kad čia vyko kasdienis gyvenimas, o ne vien karinė veikla.

    Dalies sluoksnių būklė, degėsių ir suardymų požymiai leidžia kelti versiją, kad kompleksas galėjo patirti smurtinę griūtį. Vis dėlto galutinė interpretacija priklauso nuo tolesnių tyrimų, įskaitant detalesnį datavimą ir radinių analizę.

    Kodėl tokie radiniai vis dažnėja?

    Dideli infrastruktūros projektai, ypač atsinaujinančios energetikos, dažnai vykdomi dideliuose, anksčiau mažiau suardytuose plotuose, todėl žemės darbai vis dažniau atveria archeologinius sluoksnius. Daugelyje Europos šalių tokiais atvejais taikoma privaloma išankstinė patikra ir gelbėjimo archeologija, kad būtų suderinti statybos terminai ir paveldo apsauga.

    Šiuo atveju tyrimus koordinavo „Acciona“ Energía kartu su vietos specialistais, o pirminės išvados rodo, kad objektas galėjo būti reikšmingas centras Gvadianos upės slėnio apylinkėms. Tolimesni darbai turėtų patikslinti komplekso funkciją, chronologiją ir jo ryšius su kitomis regiono gyvenvietėmis.

    Atradimas Ispanijoje primena, kad net ir, atrodytų, technologiškai paprasti projektai gali netikėtai tapti vartais į priešistorę. Penkiakampės tvirtovės mastas ir planavimas jau dabar kelia klausimų, kiek iš tiesų sudėtingos buvo ankstyvosios bendruomenės šiame Europos regione.