Tag: Archeologiniai radiniai

  • Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Danijoje, Skonager vietovėje, archeologai aptiko neeilinį vikingų laikotarpio vaiko kapą, kuriame išliko tekstilės fragmentų. Tokie radiniai ypač reti, nes organinės medžiagos žemėje paprastai suyra gerokai anksčiau, nei kapas pasiekia tyrėjus.

    Išskirtinumo suteikė dvi būdingos kriauklės formos segės, šalia kurių aptikta vilnos ir lino pluošto. Būtent šie metaliniai papuošalai, kaip aiškina specialistai, galėjo sukurti nedidelę apsauginę zoną, leidusią audiniams išlikti daugiau kaip 1 000 metų.

    Archeologams svarbu ne tik pats faktas, kad naudota vilna ir linas, bet ir tai, kur tiksliai pluoštai išsidėstę segių atžvilgiu. Audinių liekanos aptiktos ir virš segių, ir po jomis, todėl atsiranda reali galimybė atkurti, kaip buvo sluoksniuojami drabužiai ir kaip jie buvo susegami.

    Tyrėjų teigimu, tai gali pakeisti supratimą apie vikingų aprangos rekonstrukcijas, kurios dažnai remdavosi vien segėmis, papuošalais ar pavieniais siūlais. Šiuo atveju išlikusių pluoštų padėtis gali leisti daryti išvadas apie konkretaus žmogaus aprangą, o ne abstraktų laikotarpio modelį.

    Konservavimo darbai vykdomi itin atsargiai Konserveringscenter Vejle centre, kur analizuojamas visas žemės blokas su radiniais. Specialistai siekia išsaugoti ne tik pačius audinius ir seges, bet ir jų tarpusavio padėtį, nes net pavienė gija gali būti svarbi atkuriant aprangos elementus.

    Tekstilės analizę atlieka specialistė Lise Ræder Knudsen, o antropologiniai tyrimai, įskaitant išlikusių dantų analizę, patikėti Pietų Danijos universiteto mokslininkams. Tokie tyrimai gali padėti tiksliau suprasti vaiko amžių, sveikatos būklę bei gyvenimo aplinkybes.

    Viena segė užminė dar vieną mįslę: ant jos matyti senesnio remonto pėdsakai, rodantys, kad papuošalas buvo naudotas dar iki laidotuvių. Tai kelia prielaidą, jog segė galėjo būti perduodama šeimoje kaip vertingas daiktas, tačiau šią hipotezę dar reikės pagrįsti.

    Planuojami radiokarbono tyrimai turėtų padėti palyginti audinių amžių su segės chronologija. Jei paaiškėtų, kad segė gerokai senesnė už drabužius, tai sustiprintų versiją apie ilgą daikto naudojimą ar paveldėjimą.

    Mokslininkai taip pat tikisi nustatyti drabužių spalvas, nes pluoštai gali būti tiriami chemiškai ieškant dažiklių pėdsakų. Žinoma, kad vikingų laikotarpio Skandinavijoje buvo naudojami dažyti audiniai, įskaitant raudonų ir melsvų atspalvių, tačiau konkrečios šio kapo tekstilės spalvos dar nėra patvirtintos.

    Pasak tyrėjų, tokie radiniai yra vieni informatyviausių, kai kalbama apie kasdienį gyvenimą ir socialinius papročius vikingų laikotarpiu. Kuo daugiau pavyksta išsaugoti mikrodetalių, tuo tikslesnį vaizdą galima atkurti apie tai, kaip žmonės rengėsi, kokias medžiagas rinkosi ir kaip dėvėjo papuošalus.

  • Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado srities Zelenogradsko apylinkėse, Sambijos pusiasalyje, archeologai tyrinėja neįprastus laidojimo paminklus, kuriuose greta žmonių palaikų aptikta lokio nagų. Iš viso rasta 12 nagų, o toks skaičius regione laikomas itin retu ir keliančiu daug klausimų.

    Visi septyni kapai, apie kuriuos skelbiama tyrėjų apžvalgose, priskiriami kremaciniams laidojimams. Tai reiškia, kad mirusieji buvo sudeginami ant laužo, o vėliau jų sudeginti kaulai ir pelenai perkelti į kapavietę, todėl tiksliai atkurti apeigų eigą dabar sudėtinga.

    Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad nagai nerodo aiškių tyčinio apdirbimo žymių, tačiau turi degimo pėdsakų. Tokia detalė leidžia svarstyti, jog ant laužo galėjo būti padėta visa lokio letena arba lokio oda, prie kurios nagai buvo pritvirtinti natūraliai, o sudegus minkštiesiems audiniams išliko būtent nagų kaulinės dalys.

    Prabanga ir statusas kapuose

    Kapų įkapių visuma rodo, kad čia laidoti žmonės veikiausiai priklausė privilegijuotai vietos bendruomenės daliai. Vyrų kapuose aptikta ginklų, taip pat aukso ir sidabro papuošalų bei, kaip spėjama, specialiai laidotuvių apeigoms pagamintų dirbinių.

    Ne mažiau iškalbingi ir žirgų palaikai. Atskiruose palaidojimuose identifikuota po du–keturis gyvūnus, rasti balnai bei puošnios kamanų ir pakinktų detalės, kas rodo ritualo mastą ir demonstratyvų turto bei galios akcentavimą.

    Lokio simbolika – ne tik kariams

    Ypatingai išsiskiria moters kapas: jame žirgų nerasta, tačiau aptikta trys segės, sidabrinės apyrankės, karoliukai ir du geriamieji ragai su aukso ir sidabro apkaustais. Šiame kape taip pat buvo lokio nagų, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad lokio simbolika nebuvo skirta vien karių ar raitelių statusui pabrėžti.

    Platesniame Šiaurės ir Rytų Europos kultūrų kontekste lokys dažnai siejamas su jėga, apsauga, prestižu ir ribine, su anapusiniu pasauliu siejama reikšme. Archeologijoje lokio nagai kitose vietovėse kartais interpretuojami kaip amuletai, aprangos detalės ar apsauginę funkciją turėję atributai, todėl ir šis radinys gali rodyti sudėtingą tikėjimų bei socialinio statuso raišką.

    Tyrimai tęsiami, o galutines išvadas lems detalesnės analizės, įskaitant kontekstinius palyginimus su panašiais laidojimais Baltijos regione ir aplinkinėse teritorijose. Kol kas lokio nagai šiuose kapuose išlieka viena įdomiausių užuominų apie ritualus, tapatybę ir valdžios simbolius ankstesnėse vietos bendruomenėse.

  • Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo mūšio laukuose Lenkijoje archeologų prižiūrimi ieškotojai su metalo detektoriais aptiko 10 viduramžių monetų. Radiniai aptikti tęsiant sistemingus tyrimus vietovėje, kur 1410 metais liepos 15 dieną vyko vienas svarbiausių Vidurio Europos mūšių.

    Šįkart tyrėjai dėmesį sutelkė ne tik į anksčiau jau tikrintas zonas, bet ir į iki šiol mažiau tirtus plotus į vakarus ir šiaurę nuo pagrindinės kovų teritorijos. Tikslas – patikslinti mūšio geografiją ir geriau suprasti, kaip judėjo kariai bei kur galėjo vykti intensyviausios grumtynės.

    Kas tai per monetos

    Rastos monetos – vadinamieji Prahos grašiai, XV amžiuje plačiai cirkuliavę daugelyje Europos regionų. Dėl to vien iš jų buvimo Grunvaldo laukuose neįmanoma patikimai nustatyti, kuriai pusei jos priklausė.

    Tokios monetos galėjo būti tiek Kryžiuočių ordino karių, tiek Lenkijos ar Lietuvos kariuomenės dalyvių piniginėse. Archeologijoje tai įprasta situacija: plačiai paplitę pinigai gerai datuoja laikotarpį, bet retai leidžia tiksliai identifikuoti savininką.

    Užuomina apie bėgimą?

    Ypatingas dėmesys skiriamas radimo aplinkybėms: monetos aptiktos maždaug 20 centimetrų gylyje ir ne vienoje krūvelėje, o išsibarsčiusios per atstumą. Toks išsidėstymas, anot vietos muziejaus atstovų, gali rodyti, kad jos buvo pamestos judant.

    „Toks monetų išsidėstymas gali reikšti, kad kažkas jas prarado bėgdamas, o piniginė galėjo būti prakirsta ir pinigai išbyrėjo“, – sakė Grunvaldo mūšio muziejaus direktorius Szymonas Dreja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai – hipotezė, o ne galutinė išvada. Archeologiniai radiniai dažnai leidžia suformuluoti tikėtinus scenarijus, tačiau tikslesnė interpretacija priklauso nuo platesnio konteksto: kitų radinių, dirvožemio sluoksnių, radimvietės topografijos.

    Didžioji mįslė – žuvusiųjų kapai

    Grunvaldo vietovėje jau daug metų ieškoma atsakymo į klausimą, kur palaidoti tūkstančiai mūšyje žuvusių žmonių. Ankstesnių tyrimų metu prie pobūtinės koplyčios, pastatytos 1411 metais, buvo aptikti maždaug 250 žmonių palaikai, tačiau tai laikoma tik nedidele visų aukų dalimi.

    Iki šiol nerasti pagrindiniai masiniai kapai išlieka vienu svarbiausių šios vietovės tyrimų klausimų. Dėl to archeologai ir toliau plečia paieškų zonas, derindami profesionalius kasinėjimus su kontroliuojamais detektoriniais žvalgymiais.

    Šių metų darbai yra jau 13-asis nuoseklių paieškų sezonas. Per ankstesnius metus Grunvaldo apylinkėse aptikta beveik 1 500 įvairių artefaktų – nuo strėlių ir arbaleto varžtų antgalių iki ginklų fragmentų, pentinų, balnakilpių ir kitų su kariuomene siejamų radinių, tarp jų ir viduramžių monetų.

    Archeologai akcentuoja, kad nauji radiniai svarbūs ne tik kaip pavieniai daiktai, bet ir kaip dėlionės detalės, leidžiančios tikslinti mūšio eigą. Be to, tyrimai atskleidžia ir dar senesnius regiono istorijos sluoksnius, todėl Grunvaldo apylinkės tebėra vienas įdomiausių tyrimų taškų šiaurinėje Lenkijos dalyje.

  • Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Atrastas palaikų kompleksas

    Peru sostinėje Limoje archeologai Huaca Pucllana komplekse aptiko suaugusio žmogaus skeletinius palaikus, kurie, kaip manoma, buvo sąmoningai padėti kaip ritualinė auka prieš daugiau nei 1 300 metų. Radinys aptiktas požeminiame ceremoniniame kanale, siejamame su Lima kultūra.

    Archeologų teigimu, palaikai gulėjo ant kairiojo šono, o kaukolė buvo pakreipta į vakarus, jūros pusę. Tokia padėtis, taip pat palaikų vieta komplekso struktūroje leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis palaidojimas, o ritualinis veiksmas.

    Ką rodo radinio kontekstas

    Kasmet Huaca Pucllana teritorijoje atliekami tyrimai padeda atkurti, kaip veikė ikikolumbinės pakrantės visuomenės, dar iki inkų iškilimo. Šį kartą radinys ypač svarbus dėl tikslios vietos: palaikai rasti kanale, kuris, kaip manoma, buvo naudojamas ceremonijoms ir procesijoms.

    Kartu kasinėjimų metu rasta keramikos fragmentų, rodančių aktyvią veiklą ir galimus ritualinius atributus. Tokie radiniai dažnai padeda datuoti sluoksnius, nustatyti vietos funkciją ir suprasti, kokie simboliai ar gyvūnų atvaizdai buvo svarbūs tuometinėms bendruomenėms.

    „Kalbame apie žmogaus aukos radinį, aptiktą ceremoniniame kanale, priklausančiame Lima kultūrai“, – sakė kasinėjimams vadovaujanti archeologė Gladys Paz.

    Archeologų komanda pabrėžia, kad vien palaikų radimas dar neatsako į svarbiausius klausimus: kas buvo šis žmogus, kokiomis aplinkybėmis jis atsidūrė kanale ir ar auka buvo išskirtinis, ar pakartotinis reiškinys. Į šiuos klausimus tikimasi atsakyti atlikus antropologinius ir laboratorinius tyrimus.

    Miesto viduryje saugoma praeitis

    Huaca Pucllana yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip senovės paveldas egzistuoja šiuolaikinio megapolio centre. Ši ikihispaninė ceremoninė ir administracinė vieta įsiterpusi į gyvenamuosius rajonus, šalia įprastos miesto infrastruktūros, todėl lankytojams kontrastas tarp praeities ir dabarties tampa ypač akivaizdus.

    Toks miesto ir archeologijos sambūvis Limoje nėra išimtis. Oficialiais duomenimis, Peru sostinėje išsibarstę daugiau nei 400 sakralinių ikihispaninių vietų, o tai rodo išskirtinį regiono kultūrinį sluoksniavimąsi ir didžiulį išsaugojimo iššūkį sparčiai urbanizuojamoje aplinkoje.

    Istorikai ir archeologai Lima kultūros klestėjimą dažniausiai sieja su laikotarpiu nuo maždaug 100 iki 700 metų, kai Peru centrinėje pakrantėje formavosi sudėtingi religiniai ir politiniai centrai. Huaca Pucllana laikoma vienu svarbiausių tokių centrų, o naujasis radinys gali suteikti papildomų įžvalgų apie tikėjimus, socialinę hierarchiją ir ceremonijų praktiką apie 650 metus.

    Skelbiama, kad palaikai artimiausiomis dienomis bus perkelti iš kasinėjimų vietos tolesniems tyrimams. Archeologai tikisi, kad analizės padės tiksliau nustatyti asmens amžių, galimas mirties aplinkybes ir jo vietą tuometinėje visuomenėje.

  • Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Egiptologai, tyrinėję kapavietę Tėbų nekropolyje netoli Luksoro, atskleidė neįprastą laidojimo istoriją: viena nedidelė šoninė kamera buvo naudojama mažiausiai tris šimtmečius. Komoroje, pažymėtoje kaip Side Chamber 3, mokslininkai aptiko mažiausiai 20 žmonių palaikų ir dar vieną netikėtą radinį.

    Tyrimai atlikti kape TT 209, o jų rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Environmental Archaeology. Komanda iš La Lagunos universiteto analizavo, kaip buvo išdėliotos mumijos, kokia buvo jų orientacija, galūnių padėtis ir kokie daiktai lydėjo mirusiuosius.

    Kaip kapas keitėsi per kartas

    Archeologai daro išvadą, kad kapavietė pradėta naudoti XXV dinastijos laikotarpiu, siejamu su Kušo valdovais. Vėlesniais šimtmečiais erdvė nebuvo palikta ramybėje: ji buvo nuolat grįžtama ir pritaikoma naujiems palaidojimams.

    Iš viso identifikuoti devyni atskiri palaidojimų „rinkiniai“, kuriuose būta ir pavienių asmenų, ir grupinių laidojimų. Kartu su mirusiaisiais rasta asmeninių daiktų bei religinių artefaktų, rodančių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir ritualų svarbą.

    Tvarka, kuri paneigė mitą

    Ilgą laiką manyta, kad daug kartų naudoti senovės Egipto kapai ilgainiui virsdavo chaotiškomis kaulų ir įkapių sankaupomis. Šiuo atveju matomas priešingas vaizdas: vėlesni palaidojimai buvo derinami prie ankstesnių, tarsi laikantis nerašytų taisyklių.

    Kai komoroje ėmė trūkti vietos, mirusieji vis dažniau buvo dedami vienas virš kito. Beveik du trečdaliai tirtų asmenų palaidoti vertikaliai, tačiau net ir taip išliko kruopščios mumifikacijos bei ritualinės laikysenos požymių, pavyzdžiui, rankų padėtis ant krūtinės.

    Netikėčiausias radinys: šuo

    Didžiausią nuostabą tyrėjams sukėlė momentas, kai ant anksčiau palaidoto vyro ir moters kojų buvo padėtas mumifikuotas šuo. Tiksli tokio sprendimo prasmė kol kas neaiški, tačiau mokslininkai neatmeta, kad gyvūnas galėjo būti susijęs su tais asmenimis ar atlikti ritualinį vaidmenį.

    Šis radinys sustiprino bendrą išvadą, kad vėlesni kapo naudotojai ne elgėsi atsitiktinai, o sąmoningai įkomponuodavo naujus palaidojimus į jau esamą erdvę. Tyrėjai tokį reiškinį apibūdina kaip tam tikrą kapo atmintį, kai ankstesni mirusieji ir jų vieta tapdavo orientyru naujiems laidojimams.

  • Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje archeologai aptiko retą V amžiaus prieš mūsų erą auksinę Sirakūzų monetą, kuri siejama su Kartaginos karine ekspansija saloje. Radinys iškeltas vykdant gelbėjamuosius kasinėjimus nekropolyje netoli senovinio Akrago, šiandien žinomo kaip Agrigentas.

    Nors moneta nedidelė, jos vertė mokslui itin didelė, nes ji datuojama laikotarpiu, kai graikų miestai Sicilijoje kovojo dėl išlikimo. Tokie radiniai padeda tiksliau susieti archeologinį kontekstą su konkrečiais istoriniais įvykiais ir karo ekonomika.

    Ant monetos averso vaizduojama į kairę pasukta Heraklio galva su Nemejo liūto kailiu, o reverse matyti kvadratinė įduba, mažas moters galvos atvaizdas ir įrašas Syra. Ši žyma numizmatams yra svarbus identifikatorius, rodantis Sirakūzus kaip emisijos vietą.

    Specialistų teigimu, moneta priklauso retai Sirakūzų auksinių emisijų serijai, kaldintai karo metu, kai reikėjo finansuoti gynybą ir sąjungininkų veiksmus. Auksas tokiuose konfliktuose tapdavo ne tik turto, bet ir politinės galios bei mobilizacijos įrankiu, leidusiu greitai apmokėti samdinius ir aprūpinimą.

    Pats nekropolis Maddalusa laikomas viena svarbiausių senovinio Akrago kapinių zonų, tirtų dar nuo XIX amžiaus. Tyrimai rodo, kad laidojimo teritorija driekiasi kelis kilometrus pakrante, o joje aptikta įvairių epochų ir tipų kapų: nuo akmeninių laidojimų ir sarkofagų iki palaidojimų, dengtų čerpėmis, kremacijos pėdsakų bei vaikų kapų keraminiuose induose.

    Monetos datavimas siejamas su paskutiniais V amžiaus prieš mūsų erą dešimtmečiais, kai Akragas artėjo prie žlugimo. 406 metais prieš mūsų erą, po ilgos apgulties, miestą užėmė ir nusiaubė Kartagina, o tai tapo lūžio tašku graikų Sicilijos istorijoje.

    Ši aplinkybė radiniui suteikia platesnę prasmę: moneta laikoma materialiu įrodymu, kad regione tvyrojo karo įtampa, o vietos bendruomenės gyveno nuolatinės grėsmės sąlygomis. Monetos buvimas kape gali suteikti papildomų užuominų apie to meto laidojimo papročius, statuso ženklus ir tai, kaip žmonės vertino turtą krizės laikotarpiu.

    Geras išlikimas leidžia detaliai tirti ikonografiją ir įrašus, o tolimesni tyrimai gali patikslinti tiek pačio palaidojimo, tiek viso nekropolio chronologiją. Tuo pačiu tai primena, kad Sicilija išlieka viena turtingiausių Viduržemio regiono archeologinių erdvių, kur skirtingų kultūrų susidūrimai paliko itin tankų materialų pėdsaką.

  • Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Metalo ieškiklių entuziastai netoli Carlisle, šiaurės Anglijoje, į paieškas vyko tikėdamiesi pavienių radinių, tačiau žemė pateikė kur kas daugiau. Per kelias akimirkas po pirmojo aptikto auksinio papuošalo paaiškėjo, kad tai ne vienintelis objektas toje vietoje.

    Radinys užfiksuotas gegužės pabaigoje renginio metu, kai dešimtys dalyvių keturias dienas šukavo apie 190 hektarų teritoriją. Be įvairių epochų monetų ir kitų smulkių istorinių objektų, didžiausią sensaciją sukėlė trys auksiniai torques tipo papuošalai.

    Trys papuošalai vienoje vietoje

    Pirmąjį radinį aptiko Andy Crammond. Iš pradžių jis palaikė daiktą paprastu metaliniu žiedu, tačiau pakėlęs suprato, kad rankose laiko neįprastai sunkų ir vertingą objektą.

    Tuomet jis pasikvietė bičiulį Alaną Danielsą, o abu nusprendė atidžiai patikrinti tą patį plotą. Netrukus aptiktas antras auksinis papuošalas, o dar po akimirkos ir trečias, visi trys išlikę vientisi.

    Kodėl tai svarbu archeologams

    Ekspertams ypač reikšminga, kad visi trys dirbiniai išsilaikė ne fragmentais, o pilnos formos. Bronzo amžiaus auksiniai papuošalai dažnai randami sulankstyti, apgadinti ar dalimis, todėl trijų pilnai išlikusių objektų grupė vienoje vietoje laikoma išskirtine.

    Preliminariai nurodoma, kad papuošalai galėjo būti pagaminti maždaug prieš 3 100 metų, apie 1100 metus prieš Kristų. Bendra jų masė viršija 500 gramų, o vien metalo vertė, konvertuojant į eurus, siekia apie 350 000 eurų, nors mokslinė reikšmė gali būti gerokai didesnė.

    Statuso ženklas ar ritualinė auka?

    Torques tipo papuošalai bronzos amžiaus Britanijoje siejami su prestižu, socialiniu statusu ir galimu vaidmeniu apeigose. Kai kurie analogiški radiniai rodo intensyvaus nešiojimo ir taisymo žymes, todėl neatmetama, kad tokie dirbiniai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą.

    Dabar papuošalai perduoti specialistams, kurie nustatys tikslesnę jų kilmę, technologiją ir kontekstą, taip pat įvertins teisinį statusą pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą radinių registravimo ir paveldo apsaugos tvarką. Archeologai tikisi, kad tolesni tyrimai padės atsakyti, ar tai buvo paslėptas lobis, sąmoninga auka, ar su gyvenviete susijęs radinių kompleksas.

  • Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Radinių aptikta netikėtai

    Įprastas inžinerinis projektas Romos Celijaus kalvoje virto vienu ryškiausių pastarųjų metų archeologinių atradimų mieste. Tvirtinant senovinę sieną Villa Celimontana teritorijoje netikėtai atsidengė didelio romėnų laikų pastato liekanos.

    Archeologai praneša identifikavę aštuonis kambarius, iš kurių penki jau pilnai ištirti, o dar kelių patalpų sienos tęsiasi už dabartinės kasinėjimų zonos. Pastatas išsiskiria dekoru: aptiktos mozaikos, freskų fragmentai ir tapytos lubos.

    Du laikotarpiai vienoje patalpoje

    Kasinių vadovė Simona Moretta teigė, kad dėl vietos artumo Romos forumui komanda tikėjosi rasti antikos pėdsakų, tačiau ne tokio masto ir išskirtinės būklės objektą. Pasak jos, kai kurių patalpų dekoras liudija ilgą pastato naudojimą ir perplanavimus.

    „Būdami pačioje senovės Romos širdyje, visai šalia Romos forumo, galimybę aptikti antikinių radinių tikrai buvome numatę, bet ne tokio svarbumo. Radome penkias pilnai ištirtas patalpas ir dar kelias, kurių sienos tęsiasi už kasinėjimų ribų“, – sakė S. Moretta.

    Vienoje patalpoje archeologai aptiko dvi viena ant kitos įrengtas mozaikas: viršutinė datuojama trečiuoju amžiumi, o apatinė – antruoju amžiumi. Toks sluoksniavimas rodo, kad interjeras buvo atnaujinamas, prisitaikant prie kintančių skonių ir galimybių.

    Ką atskleidė mozaikos ir lubos

    Kasinėjimų komandos šiuo metu valo ir kataloguoja šimtus artefaktų: marmuro fragmentus, keramiką, mozaikų dalis ir tapyto tinko gabalus. Restauratoriai taip pat dėlioja į didelius fragmentus subyrėjusias lubų dalis, kurios, anot specialistų, išliko geriau, nei tikėtasi.

    „Ant naujausios mozaikos šioje patalpoje radome tapytas lubas dideliais gabalais, kuriuos kartu su puikiais restauratoriais pavyko kruopščiai išrūšiuoti“, – pasakojo S. Moretta.

    Ji pridūrė, kad lubų rekonstrukcijai tikimasi turėti daugiau nei 50 proc. originalo: dominuoja raudonų ir mėlynų apskritimų motyvai bei balto stiuko rėmai. Tokios detalės leidžia manyti, kad patalpos buvo reprezentacinės ir skirtos parodyti savininkų statusą.

    Specialioji Romos archeologijos superintendento tarnybos vadovė Daniela Porro nurodė, kad kompleksas datuojamas antruoju amžiumi, o vėliau, trečiajame amžiuje, buvo pertvarkytas. Vienoje patalpoje užfiksuota geometrinė mozaika su centriniu emblemos vaizdu, kuriame matomas delfinas ir žuvys.

    Domus ar kareivinės?

    Tyrėjai dar nėra nustatę, kokia buvo pirminė pastato paskirtis. Prabangus dekoras leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti domus – turtingos ir įtakingos romėnų šeimos namai, tačiau svarstoma ir kita versija.

    „Tikėtina, kad tai galėjo būti svarbios šeimos domus, kurią išduoda elegantiška puošyba, bet neatmetame ir galimybės, kad tai buvo kareivinės, susijusios su senovės Romos ugniagesių tarnyba. Šiuo klausimu tyrimai dar tęsiasi“, – sakė D. Porro.

    Atradimas pakeitė ir patį projektą: planuota įprasta stabilizacija virto platesniais kasinėjimais, siekiant suprasti, kokio dydžio statinys slypi po žeme. Darbai vykdomi kaip dalis Italijos Nacionalinio atkūrimo ir atsparumo plano finansuojamos restauracijos, o archeologai tikisi, kad tyrimai papildys žinias apie antikinės Romos urbanistinį sluoksnį ir kasdienybę.

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.

  • Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    X amžiaus pabaigos sidabrinė moneta, siejama su kunigaikščiu Vladimiru, istorikams tapo reta užuomina apie ankstyvosios Rusios valstybės formavimąsi. Tokių ankstyvų vietinės kaldybos pavyzdžių yra išlikę labai mažai, todėl kiekvienas naujas radinys vertinamas kaip reikšmingas šaltinis.

    Monetos datavimas nukelia į laikotarpį, kai Rytų Europoje sparčiai kito politinis žemėlapis, o Kijevo Rusia stiprino valdovo autoritetą ir administracinę struktūrą. Būtent tuo metu Vladimiras, anot istorikų, konsolidavo valdžią ir ėmėsi sprendimų, vėliau nulėmusių Rusios krikštą.

    Moneta kaip valdžios simbolis

    Šis sidabrinis pinigas buvo ne vien atsiskaitymo priemonė, o politinė žinutė apie valdovo pretenzijas ir valstybės savarankiškumą. Nuosava moneta viduramžiais dažnai reiškė siekį įtvirtinti suverenitetą, sustiprinti valdovo įvaizdį ir suvienodinti ekonominę erdvę.

    Radinio ikonografija atspindi Bizantijos tradicijų įtaką: vienoje pusėje vaizduojamas valdovas, kitoje aptinkami krikščioniški motyvai, siejami su Kristaus atvaizdu. Tokia kompozicija tyrėjams leidžia spręsti, kad politinė valdžia ir religija buvo sąmoningai jungiamos formuojant naują legitimumo modelį.

    Netikėta vieta pakeitė vaizdą

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė tai, kur moneta aptikta: Velikajame Naugarde, toli nuo pietinių centrų, tradiciškai siejamų su ankstyvąja Rusios valdžia. Iki šiol Vladimiro laikų sidabriniai pinigai dažniau buvo siejami su pietinėmis teritorijomis, o šiaurėje jų pėdsakų buvo mažiau.

    Toks radinys rodo, kad jau X amžiaus pabaigoje egzistavo intensyvūs ryšiai tarp šiaurės ir pietų: judėjo prekės, žmonės ir idėjos, o Naugardas veikė kaip svarbus prekybos mazgas. Miesto geografinė padėtis siejo Baltijos regiono maršrutus su platesne Rytų Europos erdve, todėl monetos buvimas čia gali reikšti platesnę politinę ir ekonominę integraciją.

    Ką tai reiškia istorikams?

    Specialistams tokie pinigai svarbūs ir dėl to, kad Vladimiro laikų kaldyba, kaip manoma, truko neilgai, todėl išlikusių egzempliorių skaičius itin ribotas. Kiekviena nauja moneta leidžia tikslinti chronologiją, suprasti valdovo ambicijas ir įvertinti, kaip anksti formavosi administracinė kontrolė skirtinguose regionuose.

    Radinys taip pat padeda geriau paaiškinti, kaip Rusios valdovai kūrė autoritetą tarptautinių įtakų kryžkelėje. Nuosava monetų sistema, ikonografija ir jų paplitimo geografija kartu tampa argumentais, kad šiaurinės žemės į bendrą politinę erdvę buvo įtraukiamos anksčiau, nei manyta iki šiol.