Viduramžių miestas Stolzenbergas, šaltiniuose minimas ir kaip Sławoborze, dešimtmečius buvo viena didžiausių Vakarų Pomeranijos regiono mįslių. Istoriniuose dokumentuose jis egzistavo, tačiau tiksli vieta liko nežinoma, todėl dalis tyrėjų ilgai spėliojo, ar miestas išvis kada nors buvo realiai įkurtas.
Pastaraisiais metais situacija pasikeitė, kai archeologai į pagalbą pasitelkė detalias vietovės analizes ir geofizinius tyrimus. Miesto pėdsakų ieškota ne tik dabartinių gyvenviečių ribose, bet ir nuošaliuose miškuose, kur žmonių veikla per šimtmečius buvo mažesnė.
Atrado už miesto ribų
Tyrėjų dėmesį patraukė miškinga teritorija už šiuolaikinio užstatymo, kur po žeme ėmė ryškėti įtvirtinimų kontūrai. Čia aptikti masyvūs žemių pylimai ir gili gynybinė fosa, kurios gylis kai kur viršija 5 metrus.
Magnetometrija ir kiti neinvaziniai metodai leido pažvelgti po paviršiumi beveik nekasant didelių plotų. Gauti duomenys parodė taisyklingą, viduramžių miestams būdingą planą su stačiakampę formą primenančia turgaus aikšte ir gatvėmis, vedusiomis link buvusių vartų.
Kada galėjo atsirasti miestas?
Archeologų vertinimu, Stolzenbergas galėjo būti įkurtas XIII amžiaus pabaigoje arba XIV amžiaus pradžioje. Tokia datacija dera su laikotarpiu, kai pasienio teritorijose tarp Pomeranijos ir Naujosios Markos buvo aktyviai steigiamos naujos gyvenvietės, siekiant sustiprinti politinę ir ekonominę kontrolę.
Šis regionas ilgą laiką buvo skirtingų valdžios centrų varžybų laukas, todėl miestai atliko ne vien prekybos, bet ir administracinę bei gynybinę funkciją. Strateginę reikšmę turėjo keliai ir prekių srautai, o naujų miestų steigimas dažnai reiškė bandymą perimti arba nukreipti prekybinius maršrutus.
Kodėl miestas išnyko?
Didžiausia mįslė išlieka miesto žlugimo priežastys. Tyrimai rodo, kad dalis sklypų galėjo taip ir likti neužstatyti, o tai leistų spėti, jog miesto plėtra sustojo gana anksti.
Ar tai lėmė ekonominiai sunkumai, politiniai konfliktai, pasikeitę prekybos keliai ar nepalankios gamtinės sąlygos, kol kas neatsakyta. Tyrėjai svarsto ir apie problemas, susijusias su vandens valdymu, nes tokie veiksniai viduramžių miestams galėjo tapti kritiniai tiek gynybai, tiek kasdieniam gyvenimui.
Vietovėje rasta daugiau nei 400 įvairių epochų radinių, tačiau vertingiausi siejami su miesto gyvavimo laikotarpiu. Tarp jų minimos sidabrinės monetos, diržų detalės, sagtelės, įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktų fragmentai, padedantys atkurti gyventojų buitį ir prekybinius ryšius.
Archeologai aptiko ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, tarp jų ir radinių, siejamų su XVIII amžiaus karo veiksmais. Tai rodo, kad teritorija, net ir miestui išnykus, vėlesniais šimtmečiais išliko svarbi ir buvo įtraukta į regiono istorinius įvykius.
Skirtingai nei daugelis senųjų miestų, kurių vietas sunaikino vėlesnės statybos, ši gyvenvietė ilgą laiką išliko pasislėpusi miške. Dėl to jos planas ir įtvirtinimų struktūra išsilaikė neįprastai gerai, o tyrėjai gavo retą galimybę analizuoti viduramžių urbanizaciją beveik nepaliestoje aplinkoje.
„Tokie neinvaziniai tyrimai leidžia atkurti miesto planą ir įtvirtinimus praktiškai nekasant didžiulių plotų, todėl išlieka daugiau galimybių vėlesniems, tikslesniems tyrimams“, – sakė archeologinių tyrimų komandos atstovas.
Leave a Reply