Tag: Baltymai

  • 6 „sveiki“ produktai, kuriuos pervertinate: mitybos ekspertai įspėja dėl cukraus ir priedų

    Ant parduotuvių lentynų „sveikumo“ etiketės dažnai sukuria klaidingą saugumo jausmą: tai, kas atrodo kaip geras pasirinkimas, neretai būna tik patogiai supakuotas, stipriai apdorotas produktas. Mitybos specialistai pabrėžia, kad nėra „gerų“ ar „blogų“ maisto produktų, tačiau svarbu suprasti, ką iš tiesų gauname su kiekviena porcija.

    Šiuolaikinė tendencija rinktis daugiau baltymų, vitaminų ar „ekologiškų“ užkandžių iš dalies paremta rinkodara. Pagrindinės rizikos kartojasi: pridėtinis cukrus, saldikliai, kvapiosios medžiagos, tirštikliai, rafinuoti aliejai ir didelis kaloringumas, dėl kurio paprasta persivalgyti. Tai nereiškia, kad šiuos produktus reikia išbraukti, bet verta juos vertinti kritiškai.

    Baltyminiai batonėliai ir kokteiliai

    Baltyminiai batonėliai ir paruošti gėrimai dažnai pristatomi kaip patogus būdas pasiekti dienos baltymų normą, tačiau jų sudėtis ne visada tokia „švari“, kaip tikimasi. Dalis jų turi daug saldiklių, kvapiųjų medžiagų ir užpildų, o energinė vertė gali prilygti desertui.

    Daugumai sveikų suaugusiųjų papildomi baltymai nėra būtini, jei racione yra ankštinių, žuvies, liesos mėsos, kiaušinių ar pieno produktų. Renkantis verta žiūrėti ne į pažadą ant pakuotės, o į sudėtį ir kiek gramų pridėtinio cukraus ar saldiklių tenka vienai porcijai.

    Pagardintas jogurtas ir vitaminizuotas vanduo

    Jogurtas pats savaime gali būti vertingas produktas, tačiau pagardintuose variantuose dažnai slepiasi didelis pridėtinio cukraus kiekis. Tokie jogurtai ypač lengvai „susivalgo“ kaip kasdienis užkandis, todėl bendras dienos cukraus kiekis gali nepastebimai išaugti.

    Panašiai veikia ir vitaminizuoti vandens gėrimai: „vitaminų“ idėja skamba patraukliai, bet realybėje šie gėrimai neretai būna saldinti ir nuspalvinti, o vitaminų naudą paprasčiau gauti su įprastu maistu. Kasdieniam troškuliui malšinti geriausias pasirinkimas išlieka vanduo, o jei norisi skonio, dažnai pakanka citrinos, uogų ar mėtų.

    Augaliniai gėrimai, „ekologiški“ užkandžiai ir džiovinti vaisiai

    Augaliniai gėrimai gali būti puiki alternatyva netoleruojantiems laktozės ar vengiantiems pieno, tačiau jų maistinė vertė labai skiriasi. Dalis produktų turi mažai baltymų, yra pasaldinti ar turi pridėtų aliejų, todėl „augalinis“ automatiškai nereiškia „sveikesnis“.

    „Ekologiškų“ užkandžių etiketė taip pat ne visada reiškia geresnę sudėtį: maistinių medžiagų santykis gali būti labai panašus į įprastų užkandžių, o skirtumas dažnai atsispindi kainoje. Tuo metu džiovinti vaisiai, nors ir patogūs, yra koncentruotas cukrų ir kalorijų šaltinis, todėl porcijų kontrolė tampa sudėtinga, o švieži vaisiai dažnai yra sotesnis pasirinkimas.

    Norint neprašauti pro šalį, verta vadovautis paprasta taisykle: kuo trumpesnė sudėtis ir kuo mažiau pridėtinių saldiklių bei cukraus, tuo didesnė tikimybė, kad produktas bus palankesnis kasdieniam racionui. O renkantis tarp „madingo“ sprendimo ir įprasto maisto, dažnai laimi paprasti, mažiau apdoroti produktai.

  • Mityba per karščius po 60-ies: šie pusryčiai ilgai sotina ir padeda išvengti pavojingo skysčių trūkumo

    Mityba per karščius po 60-ies: šie pusryčiai ilgai sotina ir padeda išvengti pavojingo skysčių trūkumo

    Per karščius vyresniame amžiuje padidėja dehidratacijos ir perkaitimo rizika, nes su amžiumi silpnėja troškulio pojūtis ir dažniau vartojami vaistai, galintys keisti skysčių balansą. Dėl to pusryčiai turėtų ne tik numalšinti alkį, bet ir padėti organizmui išlaikyti skysčius bei stabilų energijos lygį.

    Specialistai pabrėžia, kad ryte ypač svarbu suderinti tris dalykus: skysčius, baltymus ir lėtai pasisavinamus angliavandenius. Toks derinys padeda ilgiau išlikti sotiems, mažina staigius gliukozės svyravimus ir sumažina tikimybę, kad dieną norėsis vien saldumynų ar užkandžių.

    Vien kava ar saldi bandelė per karščius gali sukelti trumpalaikį energijos šuolį, bet greitai seka nuovargis, mieguistumas ir dar didesnis noras užkandžiauti. Riebūs, sunkiai virškinami pusryčiai taip pat neretai apsunkina savijautą, ypač kai temperatūra kyla nuo pat ryto.

    Praktiškas sprendimas karštoms dienoms yra šaltos avižinės košės variantas be virimo, dar vadinamas užpilamomis arba brinkintomis avižomis. Vakare avižas galima sumaišyti su natūraliu jogurtu ar kefyru, pridėti uogų ar pjaustytų vaisių ir palikti šaldytuve, o ryte pagardinti riešutais ar sėklomis.

    Toks patiekalas vienu metu duoda skysčių, baltymų ir skaidulų, todėl sotumas išlieka ilgiau. Be to, šaltas maistas daugeliui žmonių per karščius yra lengviau toleruojamas, ypač jei ryte apetitas būna sumažėjęs.

    Baltymai vyresniame amžiuje svarbūs ir dėl raumenų masės palaikymo, nes bėgant metams didėja sarcopenijos rizika. Dėl to pusryčiai, sudaryti tik iš vaisių ar baltos bandelės su uogiene, dažnai būna per silpni ir nepadeda išlaikyti darbingumo iki pietų.

    Alternatyva avižoms gali būti varškė ar natūralus jogurtas su vaisiais ir sauja riešutų, taip pat lengvi kiaušinių patiekalai, pavyzdžiui, minkštai virtas kiaušinis ar omletas su daržovėmis. Daržovės, tokios kaip agurkai, pomidorai, salotos ar ridikėliai, padidina patiekalo tūrį ir vandens kiekį, bet neapsunkina skrandžio.

    Ryto skysčius verta planuoti sąmoningai, nes troškulys ne visada laiku įspėja apie skysčių trūkumą. Naudingas įprotis yra prie pusryčių išgerti stiklinę vandens, o kavą palikti po valgio, jei gydytojas nėra nurodęs kitaip.

    Karštomis dienomis patariama riboti saldžius kepinius, saldžius dribsnius, riebius rūkytus gaminius ir labai sūrius produktus, kurie gali skatinti troškulį ir apsunkinti savijautą. Geriausiai veikia paprasta taisyklė: pusryčiuose turi būti skysčių, baltymų ir daržovių ar vaisių, o ne vienas produktas ar gėrimas.

    Jei žmogus turi lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies nepakankamumą ar inkstų veiklos sutrikimų, dėl skysčių kiekio ir mitybos korekcijų svarbu pasitarti su gydytoju. Tačiau daugeliu atvejų subalansuoti, lengvi pusryčiai per karščius yra vienas paprasčiausių būdų sumažinti silpnumo, galvos svaigimo ir dehidratacijos riziką.

  • Norite pasirūpinti žarnynu ir širdimi? Šios salotos po 60-ies gali maloniai nustebinti

    Norite pasirūpinti žarnynu ir širdimi? Šios salotos po 60-ies gali maloniai nustebinti

    Lengvos, spalvingos ir gerai subalansuotos salotos vyresniame amžiuje gali būti ne tik garnyras, bet ir visavertis patiekalas. Tinkamai parinktos daržovės, baltymai ir kokybiški riebalai padeda virškinimui, prisideda prie normalaus cholesterolio lygio palaikymo ir suteikia sotumo neapsunkindami skrandžio.

    Vieno universalaus recepto nėra, tačiau po 60-ies ypač pasiteisina paprasta taisyklė: lėkštėje turi būti skaidulų turinčių daržovių, baltymų šaltinis, nedidelė sveikųjų riebalų porcija ir lengvas padažas. Toks derinys padeda žarnynui dirbti reguliariau ir gali būti palankus širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Skaidulos yra vienas svarbiausių mitybos elementų, kai norisi palaikyti virškinimo komfortą. Jos siejamos su ilgesniu sotumu, stabilesniu gliukozės pasisavinimu ir palankesniu lipidų profiliu, o daliai žmonių padeda sumažinti vidurių užkietėjimo riziką.

    Vis dėlto jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didelis kiekis žalių daržovių gali sukelti pūtimą ar diskomfortą. Tokiais atvejais verta rinktis lengviau virškinamas alternatyvas: trumpai apvirtus brokolius, garintas ar orkaitėje keptas daržoves, smulkiau pjaustytus žalumynus.

    Ne mažiau svarbūs ir baltymai, ypač vyresniame amžiuje, kai raumenų masės išsaugojimas tampa kasdieniu prioritetu. Baltymų galima gauti iš kiaušinių, liesos paukštienos, žuvies, natūralaus jogurto ar ankštinių, o jų derinimas su daržovėmis padeda išvengti situacijos, kai salotos tampa tik žalia užkanda.

    Sveikieji riebalai padeda pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus ir prideda sotumo. Praktinis pasirinkimas yra alyvuogių aliejus, o taip pat gali tikti linų sėmenų ar graikinių riešutų aliejus, jei skonis priimtinas ir produktas vartojamas saikingai.

    Kaip susikomponuoti salotas

    Salotų pagrindui tinka įvairūs lapiniai žalumynai: romaninės salotos, špinatai, rukola ar kiti sezoniniai mišiniai. Toliau verta pridėti skirtingų spalvų daržovių, nes įvairesnė paletė dažnai reiškia ir įvairesnius antioksidantus bei mikroelementus.

    Širdžiai ir žarnynui palankus derinys gali būti raudonasis kopūstas, pomidorai, žalumynai ir daigai, o baltymams tinka kiaušinis ar ankštinės. Jei norisi švelnesnio varianto, dalį daržovių galima apvirti arba trumpai applikyti, kad tekstūra būtų minkštesnė ir lengviau virškinama.

    Padažas dažnai lemia viską

    Lengvas padažas paprastai yra geresnis pasirinkimas nei sunkūs, majoneziniai mišiniai. Paprastas derinys iš alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių ar obuolių acto, garstyčių ir žolelių suteikia skonio, tačiau neapsunkina patiekalo.

    Žmonėms, kurie turi padidėjusį kraujospūdį ar riboja druską, skonį verta stiprinti žolelėmis ir prieskoniais, o ne papildomu sūdymu. Gera alternatyva yra krapai, petražolės, laiškiniai česnakai, bazilikas, taip pat nedidelis kiekis česnako, jei jis gerai toleruojamas.

    Ką verta prisiminti vyresniame amžiuje

    Naudingiausios salotos nebūtinai yra madingiausios, o tos, kurias organizmas gerai toleruoja ir kurias lengva įtraukti į rutiną. Vieniems labiau tiks traškus kopūstas su pomidorais, kitiems švelnesni brokoliai su kiaušiniu ar sotesnė ankštinių versija.

    Nuoseklumas dažnai svarbesnis už vieną idealų receptą: kelis kartus per savaitę valgomas subalansuotas patiekalas gali prisidėti prie geresnės mitybos kokybės. Renkantis ingredientus verta atsižvelgti į individualų virškinimo jautrumą ir bendras gydytojų rekomendacijas, jei yra lėtinių ligų.

  • Atsisakiau grietinės agurkuose: ši mizerija su skyru turi daugiau baltymų ir yra lengvesnė

    Tradicinę agurkų mizeriją vis dažniau keičiu į variantą be grietinės: padažui naudoju skyrą. Tiršta jo konsistencija ir švelniai rūgštus skonis išlaiko pažįstamą mizerijos charakterį, bet patiekalas tampa maistingesnis.

    Skyras yra baltymų gausus fermentuotas pieno produktas, kuris daugeliu atvejų turi mažiau riebalų nei įprasta grietinė. Dėl to agurkų salotos išlieka kremiškos, tačiau būna lengvesnės ir labiau sotinančios.

    Toks pasirinkimas ypač pasiteisina vasarą, kai norisi gaivių, greitai paruošiamų pietų priedų. Skyras neužgožia agurkų skonio, o tik subtiliai jį paryškina, todėl salotos išlieka gaivios ir švelnios.

    Pagardinti galima klasikiniu deriniu: krapais, žiupsneliu druskos ir pipirų. Jei norisi artimesnio tradiciniam skoniui, tinka ir labai nedidelis kiekis cukraus, tačiau dažnai pakanka natūralaus agurkų saldumo.

    Mizerija su skyru dera prie jaunų bulvių, kepto kiaušinio, maltinių, orkaitėje keptos vištienos ar žuvies. Ji tinka ir kaip lengvas užkandis su duona ar skrebučiu, o dėl didesnio baltymų kiekio dažnai atstoja sotesnę salotų porciją.

  • Baltymų mitas griūva: kodėl augalinė mityba gali suteikti visų reikalingų amino rūgščių

    Dešimtmečius buvo kartojama, kad vegetarams ir veganams gresia nepakeičiamųjų amino rūgščių trūkumas, nes dalis augalinių produktų vadinti nepilnaverčiais baltymais. Vis daugiau tyrimų rodo, kad Vakarų šalių gyventojams, besimaitinantiems įvairiai, toks teiginys dažnai būna perdėtas. Esminė sąlyga – ne vienas „stebuklingas“ produktas, o subalansuotas racionas.

    Nepakeičiamosios amino rūgštys yra tos, kurių organizmas pats nepasigamina, todėl jas privalome gauti su maistu. Šiuo metu dažniausiai kalbama apie devynias: histidiną, izoleuciną, leuciną, liziną, metioniną, fenilalaniną, treoniną, triptofaną ir valiną. Būtent jų santykiai maiste ir tapo priežastimi, kodėl baltymai ilgai skirstyti į pilnaverčius ir nepilnaverčius.

    Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose suaugusiesiems dažnai minima orientacinė riba – apie 0,75 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui žmonių svarbiau ne etiketė „pilnavertis“, o tai, ar bendras dienos racionas turi pakankamai baltymų ir ar jis įvairus. Trūkumo rizika didėja, jei mityba labai vienoda, ypač esant padidėjusiam poreikiui.

    Kodėl atsirado „nepilnaverčių“ baltymų etiketė

    Istoriškai gyvūninės kilmės produktai dažnai laikyti patogiu pasirinkimu, nes juose paprastai būna visos nepakeičiamosios amino rūgštys palankiomis proporcijomis. Tuo metu kai kurie augaliniai šaltiniai turi mažiau tam tikrų amino rūgščių, pavyzdžiui, ankštiniuose dažniau santykinai mažiau metionino, o grūduose – lizino. Tačiau tai nereiškia, kad augalinė mityba automatiškai sukelia trūkumą.

    Šiuolaikinė mitybos mokslų praktika pabrėžia vadinamąjį amino rūgščių papildomumą per dieną, o ne būtinai per vieną valgį. Kitaip tariant, jei viename produkte kurios nors amino rūgšties mažiau, kitame jos gali būti daugiau, o bendra dienos suma išsilygina. Dėl to įvairi augalinė mityba daugeliu atvejų patenkina poreikius be sudėtingų skaičiavimų.

    Kur dažniausiai slypi baltymai kasdienėje lėkštėje

    Gyvūninės kilmės šaltiniai, tokie kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pieno produktai, dažnai įvardijami kaip pilnaverčiai baltymai. Vis dėlto sveikatos institucijos pabrėžia saiką, ypač renkantis riebesnę raudoną mėsą, o kasdienybėje dažniau siūloma teikti pirmenybę liesesniems pasirinkimams. Žuvis papildomai vertinama ir dėl omega-3 riebalų rūgščių.

    Augalinėje mityboje itin svarbūs sojų produktai, tokie kaip tofu ar tempeh, nes jų baltymų sudėtis laikoma viena palankiausių. Daug baltymų turi ir ankštiniai – lęšiai, avinžirniai, pupelės, taip pat įvairios kruopos bei pseudogrūdai, pavyzdžiui, bolivinė balanda ar grikiai. Riešutai ir sėklos, nors ir kaloringesni, gali patogiai papildyti baltymų kiekį, ypač derinant su kitais šaltiniais.

    Daržovėse baltymų paprastai mažiau, tačiau jos prisideda prie bendro raciono ir suteikia skaidulų, vitaminų bei mineralų. Svarbiausia žinutė išlieka ta pati: jei mityba sudaryta iš skirtingų produktų grupių, amino rūgščių „spragų“ tikimybė sumažėja. Didesnio dėmesio baltymams dažniau reikia vaikams, paaugliams, vyresnio amžiaus žmonėms ir intensyviai sportuojantiems.

    Kada verta pasitikrinti ir pasitarti

    Nors pats pilnaverčių ir nepilnaverčių baltymų skirstymas vis dar vartojamas, reali rizika dažniau siejama ne su baltymų „kokybe“, o su per mažu bendru jų kiekiu ir per mažu raciono įvairumu. Jei žmogus sąmoningai atsisako ištisų produktų grupių, reikėtų pagalvoti apie mitybos planavimą. Ypač tai aktualu, jei atsiranda nuovargis, krenta svoris ar keičiasi fizinis pajėgumas.

    Jei kyla abejonių, tikslinga pasitarti su gydytoju ar dietologu ir įvertinti ne tik baltymus, bet ir kitus jautrius mitybos komponentus. Subalansuota mityba nėra viena formulė visiems, tačiau mitas, kad augalinė mityba savaime negali suteikti visų reikalingų amino rūgščių, vis dažniau vertinamas kritiškai. Šiuolaikinis požiūris remiasi įvairove, pakankamu kiekiu ir individualiais poreikiais.

  • Vietoj sumuštinių – varškės vafliai: daugiau baltymų, mažiau kalorijų ir sotumas ilgam

    Vietoj sumuštinių – varškės vafliai: daugiau baltymų, mažiau kalorijų ir sotumas ilgam

    Pabodo įprasti sumuštiniai pusryčiams ar pietums į darbą? Vis dažniau siūloma alternatyva – varškės vafliai, kurie paruošiami greitai, yra sotūs ir gali būti derinami tiek su saldžiais, tiek su sūriais priedais. Tokie vafliai išpopuliarėjo ir todėl, kad leidžia paprasčiau padidinti baltymų kiekį racione.

    Duona daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl patogumo, tačiau dalis žmonių jos ieško kuo pakeisti dėl mitybos tikslų ar sveikatos priežasčių. Tarp dažniausių motyvų minimas glitimo ribojimas, mažesnis angliavandenių kiekis arba siekis ilgiau išlikti sotiems. Tokiais atvejais patiekalai, kurių pagrindą sudaro varškė ir kiaušiniai, tampa praktišku sprendimu.

    Mitybos požiūriu baltymai paprastai siejami su didesniu sotumu, nes lėčiau virškinami ir gali padėti stabiliau planuoti valgymus dienoje. Tai aktualu ir aktyviai sportuojantiems, nes baltymai svarbūs raumenų atsistatymui po krūvio. Vis dėlto bendras rezultatas priklauso nuo visos dienos raciono ir porcijos dydžio.

    Varškės vaflių idėja paprasta: pagrindą sudaro varškė ir kiaušiniai, o priedai parenkami pagal poreikį. Jei norisi klasikinės tekstūros, dažnai įmaišoma šiek tiek miltų ar avižinių dribsnių, o glitimo vengiantys renkasi beglutenius miltus. Mažinant angliavandenių kiekį, dalis receptų apsieina visai be miltų.

    Skonis dažniausiai būna neutralus, todėl patogu ruošti dviem kryptimis. Saldžiai versijai tinka uogos, vaisiai, natūralus jogurtas ar riešutų sviestas, o sūriai – daržovės, žalumynai, lašiša ar kiaušinis. Norint sutaupyti laiko, dalį priedų galima įmaišyti į tešlą ir vaflius pasiimti kaip užkandį į darbą.

    Ruošiant kasdienai verta atkreipti dėmesį į varškės sudėtį ir riebumą, taip pat į priedus, kurie dažnai lemia galutinį kaloringumą. Jei tikslas – lengvesnis patiekalas, daugiau naudos duos uogos ir daržovės, o ne saldūs užpilai. O jei prioritetas – sotumas, pravartu nepamiršti ir skaidulų šaltinių bei pakankamo skysčių kiekio.

  • Daugelis ją nupjauna: ši lašišos dalis turi daugiausia omega-3 ir gali pakeisti jūsų racioną

    Lašiša laikoma vienu patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių mityboje, tačiau nemaža dalis žmonių vertingiausią jos dalį tiesiog išmeta. Daugiausia omega-3 dažniausiai sukaupta lašišos odoje ir po ja esančiame riebaliniame sluoksnyje, todėl nupjovus odą smarkiai sumažėja gaunamų naudingųjų riebalų kiekis.

    Tufts universiteto specialistai yra atkreipę dėmesį, kad pašalinus lašišos odą galima netekti maždaug 36–61 proc. žuvyje esančių omega-3 riebalų rūgščių. Tai logiška, nes omega-3 daugiausia „saugojamos“ riebaluose, o jų lašišoje nemažai būtent paviršiniuose audiniuose.

    Kas gaunama su lašišos oda?

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių, smegenų bei regos funkcijų palaikymu, o jų pakankamas kiekis mityboje dažnai įvardijamas kaip vienas svarbesnių sveikatai palankių įpročių. Dėl to net ir nedidelis pasirinkimas, ar valgyti lašišą su oda, gali turėti apčiuopiamą reikšmę bendrai omega-3 „sąskaitai“ per savaitę.

    Be riebalų rūgščių, lašišos oda gali būti ir baltymų šaltinis, taip pat joje išlieka dalis žuviai būdingų mikroelementų. Lašišoje natūraliai aptinkami vitaminas D, B grupės vitaminai, selenas ir niacinas, todėl valgant žuvį su oda dažnai gaunama daugiau visų šių medžiagų, nei renkantis vien filė.

    Kaip iškepti, kad būtų traški?

    Didžiausia kliūtis daugeliui yra tekstūra: netinkamai paruošta oda gali tapti minkšta ir „guminė“. Paprastai geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai oda prieš kepimą kuo geriau nusausinama, o pati žuvis kepama taip, kad oda turėtų tiesioginį kontaktą su karštu paviršiumi.

    Praktiškiausi būdai yra lengvas kepimas keptuvėje arba karšto oro gruzdintuvėje, nes taip oda greitai išsausėja ir tampa traški. Jei lašiša gausiai marinuojama ar apliejama padažais, oda dažniau suminkštėja, todėl padažus patogiau naudoti saikingai arba dėti jau po kepimo.

    Vis dažniau oda kepama ir atskirai kaip užkandis: plonai iškepta ji primena traškų „lakštą“, kurį galima naudoti kaip priedą prie salotų ar dubenėlių su grūdais. Tai viena iš tų virtuvės atliekų, kurios, tinkamai paruošus, tampa ir skanios, ir maistingos.

    Ką verta žinoti perkant žuvį?

    Jei planuojate valgyti lašišą su oda, svarbu atkreipti dėmesį į žuvies kilmę, laikymo sąlygas ir šviežumą. Oda yra ta dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, todėl kokybė ir higieniškas apdorojimas čia ypač svarbūs.

    Taip pat verta prisiminti, kad bendra omega-3 nauda priklauso nuo visos mitybos: svarbus ne vienas patiekalas, o reguliarumas. Vis dėlto paprastas įprotis neatsisakyti lašišos odos gali būti vienas lengviausių būdų padidinti omega-3 kiekį racione be papildų.

  • Niekada nedėkite į sultinį: 3 vištienos dalys, kurias geriau iškart išmesti

    Verdant vištienos sultinį dažnas renkasi pigesnes ar mažiau populiarias skerdenos dalis, tačiau ne visos jos tinka puodui. Maisto saugos specialistai primena, kad rizika dažniausiai kyla ne iš pačios vištienos, o iš netinkamai paruoštų dalių ir prasto higienos laikymosi virtuvėje.

    Vištos uodegėlė, dar vadinama guziku, dažnai giriama dėl riebesnio skonio, tačiau būtent ją patariama nupjauti ir nenaudoti sultiniui. Šioje vietoje yra daugiau riebalinio audinio, o šalia esanti išskyrų sritis reiškia, kad neatsargiai apdorojant lengviau pernešti bakterijas ant kitų paviršių ar į maistą.

    Kokias dalis geriau išmesti

    Dar viena dalis, kurios verčiau nevirti, yra vištos galva. Ji beveik nesuteikia maistinės vertės, o jei paukštis paruoštas ne itin kruopščiai, ant paviršių gali likti nešvarumų, kuriuos sunku patikimai pašalinti vien tik nuplovimu.

    Taip pat dažnai minimi plaučiai ir kiti menkaverčiai vidaus organų likučiai, jei jie apskritai pasitaiko kartu su skerdena. Tokios dalys sultiniui neduoda apčiuopiamos naudos, o netinkamai išvalytos gali suprastinti skonį ir padidinti užteršimo riziką, ypač kai verdama ilgai, bet prieš tai nebuvo laikomasi švaros.

    Ar parduotuvinė vištiena saugi?

    Parduotuvėse parduodama vištiena paprastai yra tikrinama veterinariniu požiūriu, todėl pagrindinė taisyklė yra tinkamas paruošimas namuose. Žalią mėsą reikėtų laikyti atskirai, pjaustymo lenteles ir peilius po kontakto su ja nuplauti karštu vandeniu su plovikliu, o rankas nusiplauti prieš liečiant kitus produktus.

    Svarbu ir temperatūros kontrolė: vištiena turi būti pilnai termiškai apdorota, o sultinį po virimo patartina greitai atvėsinti, jei jis nebus valgomas iš karto. Ilgas laikymas kambario temperatūroje sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl saugiau atvėsintą sultinį laikyti šaldytuve.

    Kaip išsaugoti sultingą krūtinėlę

    Krūtinėlė vertinama dėl liesumo ir baltymų gausos, tačiau dažnai išsausėja. Vienas patikimiausių būdų to išvengti yra trumpas mirkymas sūryme, nes druska padeda mėsai išlaikyti daugiau drėgmės termiškai apdorojant.

    Praktiška proporcija namuose: apie 60 gramų druskos ištirpinti 1 litre vandens ir vištieną palaikyti 20–40 minučių. Prieš kepant ar verdant mėsą nusausinkite, o kad ji iškeptų tolygiai, storąją dalį galima lengvai pamušti, kad storis suvienodėtų.

    Kepant keptuvėje krūtinėlę dažniausiai pakanka apkepti po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo storio, o orkaitėje dažnai pasirenkama 180 laipsnių temperatūra ir apie 25–30 minučių. Tikslus laikas gali skirtis, todėl svarbiausia neperkepti ir leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys pasiskirstytų.

  • Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Kodėl per karščius nesinori valgyti?

    Per karščius apetitas dažnai sumažėja, nes organizmas daugiau energijos skiria vėsinimuisi, o sunkesnis maistas apkrauna virškinimą. Dėl to net įprastos porcijos gali atrodyti per didelės, o pati mintis apie gaminimą vargina.

    Vis dėlto vien vanduo, kava ir keli vaisiai visai dienai nėra išeitis, ypač vyresniems žmonėms. Trūkstant energijos ir skysčių gali atsirasti silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas, raumenų mėšlungis, suprastėti savijauta.

    Mažesnės porcijos, bet daugiau naudos

    Karštomis dienomis geriau rinktis mažas porcijas, bet valgyti dažniau. Vietoj vieno didelio pietų patiekalo labiau tinka keli lengvi valgiai per dieną: pusryčiai, užkandis, šalta sriuba, jogurtas su vaisiais, lengva vakarienė.

    Dažnai geriau toleruojami vėsūs arba drungni patiekalai, kurie nereikalauja ilgo stovėjimo prie viryklės. Patogu gaminti ryte arba vakare, kai namuose vėsiau, o dieną rinktis iš anksto paruoštus paprastesnius sprendimus.

    Kas turėtų atsirasti lėkštėje?

    Vaisiai ir daržovės vasarą padeda ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skysčių, kurių gauname su maistu. Tinka agurkai, pomidorai, salotos, cukinijos, ridikėliai, paprikos, taip pat arbūzas, melionas, uogos, persikai ar nektarinai.

    Vien vaisiais visos dienos geriau neplanuoti, nes jie ne visada suteikia sotumo ilgesniam laikui. Lengvą užkandį verta papildyti jogurtu, kefyru, varške, avižiniais dribsniais ar riešutų sauja, kad organizmas gautų ir baltymų, ir ilgiau išliekančios energijos.

    Vyresniame amžiuje ypač svarbu nepamiršti baltymų, nes jie padeda palaikyti raumenų masę ir jėgą. Karštyje patogiau rinktis lengvesnius šaltinius, pavyzdžiui, fermentuotus pieno produktus, kiaušinius, žuvį, ankštinius ar liesesnę paukštieną.

    Kai valgyti sunku, gelbsti kokteiliai

    Jei kramtyti nesinori, daliai žmonių lengviau „išgerti“ maistą. Tuomet praverčia kokteiliai su kefyru, pasukomis ar natūraliu jogurtu, papildyti vaisiais ir nedideliu kiekiu avižinių dribsnių ar maltų linų sėmenų.

    Vien sultys nėra geriausias sprendimas, nes jos greitai pakelia cukraus kiekį kraujyje, bet sotina trumpai. Geriau rinktis gėrimą, kuriame yra ir baltymų, kad energija laikytųsi stabiliau.

    Kokio maisto geriau vengti?

    Karštis nesiderina su riebiais, sunkiai virškinamais patiekalais, nes jie gali didinti mieguistumą ir troškulį. Daug kepto maisto, greitas maistas, riebūs padažai, saldūs desertai ir labai sūrūs užkandžiai papildomai apkrauna organizmą.

    Vienos dienos prastesnis apetitas dažniausiai nėra pavojingas, tačiau verta stebėti požymius. Jei žmogus beveik nevalgo ilgiau nei parą, pastebimai silpsta, vemia, viduriuoja, labai mažai šlapinasi ar atsisako gerti, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Karštyje esmė paprasta: valgykite mažiau, bet prasmingiau, ir nepamirškite skysčių. Geriausias pasirinkimas yra toks, po kurio jaučiatės lengviau, bet ne silpniau.

  • Šie pusryčiai turi daugiau baltymų nei kiaušinis: suvalgę ryte, mažiau užkandžiausite dieną

    Baltymai yra viena svarbiausių maistinių medžiagų: jie padeda palaikyti raumenų masę, dalyvauja fermentų ir hormonų gamyboje, prisideda prie imuninės sistemos veiklos. Tačiau kasdienybėje baltymai dažniausiai vertinami dėl kito efekto – jie ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl po tokio pusryčio rečiau norisi užkandžiauti.

    Didelis vištos kiaušinis paprastai turi apie 6 gramus baltymų, todėl jis laikomas patogiu pasirinkimu pusryčiams. Vis dėlto yra nemažai produktų, kurie įprastoje porcijoje baltymų gali turėti daugiau, o kartu suteikti ir papildomos naudos, pavyzdžiui, daugiau skaidulų arba gerųjų riebalų.

    Kodėl baltymai ryte svarbūs?

    Po saldžios bandelės ar vien dribsnių sotumas dažnai trumpalaikis, nes toks maistas paprastai greičiau suvirškinamas ir ne visada padeda stabilizuoti apetitą. Baltymingi pusryčiai virškinami lėčiau, o kartu su skaidulomis gali padėti išvengti staigių alkio bangų dienos eigoje.

    Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad geriausiai veikia derinys, kai baltymai valgomi kartu su skaidulomis ir sveikaisiais riebalais. Praktikoje tai gali būti viso grūdo duona, daržovės, uogos, riešutai ar avižos, o ne vien baltyminis produktas atskirai.

    Produktai, aplenkiantys kiaušinį

    Rūkyta lašiša yra vienas ryškiausių pavyzdžių: 100 gramų gali būti apie 20 gramų baltymų, todėl net nedidelė porcija dažnai „aplenkia“ kiaušinį. Ji tinka ant sumuštinio su viso grūdo duona, su varške, avokadu ar daržovėmis, tačiau verta įvertinti druskos kiekį, ypač jei ribojate sūrų maistą.

    Graikiškas jogurtas ir skyras – patogus sprendimas, kai norisi greitų pusryčių be ilgo gaminimo. Priklausomai nuo produkto ir porcijos, indelyje gali būti nuo keliolikos iki daugiau nei 20 gramų baltymų, o pridėjus uogų, avižų ar riešutų pusryčiai tampa dar sotesni.

    Varškė ar grūdėtoji varškė taip pat dažnai turi daugiau baltymų nei vienas kiaušinis, ypač jei valgoma įprasta porcija. Ją galima rinktis tiek sūriai, su žolelėmis ir daržovėmis, tiek saldžiau, su uogomis ar vaisiais, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į pridėtinį cukrų saldintuose variantuose.

    Juodosios pupelės – dar vienas variantas, ypač tiems, kurie renkasi augalinį maistą: pusė puodelio virtų pupelių gali turėti apie 8 gramus baltymų, o puodelis – apie 15 gramų. Be to, pupelės suteikia skaidulų, todėl sotumas paprastai išlieka ilgiau, o jas lengva įmaišyti į tortiliją, užtepėlę ar dubenėlį su daržovėmis.

    Ką dar verta įtraukti?

    Baltymingiems pusryčiams tinka ir tofu, tempeh, edamame, lęšiai, avinžirniai, humusas, kefyras su didesniu baltymų kiekiu, taip pat chia sėklos. Ne visi šie produktai mažoje porcijoje turės daugiau baltymų nei kiaušinis, tačiau iš jų lengva sudėti visavertį, sotų patiekalą.

    Jei tikslas – mažiau užkandžiauti, svarbiausia ne vien baltymų kiekis, o stabilus ir subalansuotas pusrytis. Dažniausiai geriausią rezultatą duoda baltymų, skaidulų ir kuo mažiau perdirbtų angliavandenių derinys, pritaikytas jūsų dienos ritmui.