CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Po 200 metų pertraukos Brazilijos Atlanto miške vėl peri raudonžaliai arai: ką parodė pirmieji jaunikliai

    Brazilijos Atlanto miške pirmą kartą per maždaug 200 metų užfiksuotas sėkmingas raudonžalių arų (Ara chloropterus) perėjimas. Du išsiritę jaunikliai tapo aiškiu ženklu, kad rūšis gali sugrįžti į pakrantės miškų ekosistemą, iš kurios buvo praktiškai išnykusi.

    Šis atvejis siejamas su kryptinga reintrodukcijos programa, kurią 2022 metais pradėjo Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių institutas Ibama. Pagrindinis tikslas buvo atkurti populiaciją regionuose, kur ją išstūmė miškų naikinimas ir neteisėtas gaudymas prekybai augintiniais.

    Programoje dalyvavę paukščiai buvo laikomi nelaisvėje, dalis jų į ten pateko iš privačių namų ar po konfiskavimo dėl neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais. Prieš paleidžiant į laisvę, paukščiai buvo sužymėti, laikyti karantine ir reabilituoti specializuotuose centruose.

    Svarbi proceso dalis buvo elgsenos paruošimas: arų mokymas bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir mažinti priklausomybę nuo žmogaus. Tuomet jie buvo perkelti į atkurtą miško teritoriją pietinėje Bahijos valstijos dalyje, kur įrengtos lesyklos ir inkilai, padedantys pirmaisiais adaptacijos mėnesiais.

    Kad būtų išvengta streso ir trikdymo, lizdavietės buvo stebimos nuotoliniu būdu. Balandį viename iš inkilų užfiksuota, kad pasirodė du jaunikliai, o vėliau jie paliko lizdą ir pradėjo tyrinėti aplinką.

    „Tai buvo labai ypatingas momentas“, – sakė projekto koordinatorė Ligia Ilg.

    „Pamatyti, kad jaunikliai gerai skraido, gauna maistą iš tėvų ir pradeda patys ieškoti lesalo, buvo nepaprastai jaudinanti patirtis“, – sakė ji.

    Sėkmingas perėjimas laikomas dvigubu laimėjimu: jis rodo ne tik rūšies sugrįžimo galimybę, bet ir tai, kad nelaisvėje laikyti arai gali vėl tapti visaverte laukinės populiacijos dalimi. Tai ypač aktualu rūšims, kurios nukentėjo nuo nelegalios prekybos ir buveinių nykimo.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad Atlanto miškas yra viena labiausiai fragmentuotų ir istoriškai labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų, todėl kiekvienas sėkmingas atkūrimo atvejis yra reikšmingas. Ilgalaikė sėkmė priklausys nuo buveinių apsaugos, kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir nuoseklaus populiacijos stebėjimo.

    „Mintis, kad nelaisvėje laikyti laukiniai arai renkasi žmonių draugiją, yra mitas“, – sakė Ligia Ilg.

    Pasak jos, gavę pakankamai laiko ir tinkamas sąlygas, tokie paukščiai gali sėkmingai grįžti į natūralią aplinką ir prisidėti prie ekosistemų atsigavimo.

  • Biržų piliavietės fose plūduriuojantys nameliai prigijo: laukių pora jau įsirengė lizdą

    Biržų piliavietės fose plūduriuojantys nameliai prigijo: laukių pora jau įsirengė lizdą

    Biržų piliavietės fosoje įrengti penki plūduriuojantys nameliai-platformos jau sulaukė pirmųjų nuolatinių gyventojų. Konstrukcijos skirtos vandens paukščiams kaip saugi poilsio ir perėjimo vieta, o jų efektyvumas paaiškėjo greičiau, nei tikėtasi.

    Nameliai pastatyti įgyvendinant 2021–2027 metų „Interreg VI-A“ Latvijos ir Lietuvos programos projektą, kuriuo siekiama stiprinti biologinės įvairovės apsaugą ir žaliąją infrastruktūrą rekreacinėse teritorijose Biržuose ir Aizkrauklėje. Praktikoje tai reiškia paprastą, bet gamtai naudingą sprendimą: suteikti paukščiams ramesnę vietą ilsėtis ir perėti arčiau miesto.

    Vos įrengus platformas, fosos paukščiai jas pradėjo naudoti kaip atokvėpio saleles. Stebėta, kad ant jų mielai šildosi ir snūduriuoja vandens paukščiai, o toks elgesys paprastai rodo, kad vieta jiems atrodo pakankamai saugi.

    Balandžio pabaigoje užfiksuotas dar reikšmingesnis ženklas: viename iš namelių lizdavietę įsirengė laukių pora. Kol patelė laikosi lizde, patinėlis budriai stebi aplinką ir saugo teritoriją nuo galimų trikdžių.

    Laukys yra įprastas Lietuvos vandens telkinių gyventojas, dažnai apsigyvenantis ir nedideliuose vandens plotuose. Nors iš toliau kartais palaikomas antimi, laukys nėra antis: jis priklauso vandens vištelių šeimai ir lengvai atpažįstamas pagal tamsų apdarą bei baltą plokštelę ant kaktos.

    Ornitologų praktikoje tokios plūduriuojančios platformos vertinamos kaip viena iš priemonių, galinčių sumažinti trikdymą perėjimo metu ir padėti paukščiams sėkmingiau užauginti jauniklius. Laukių vados neretai būna gausios, todėl artimiausiu metu tikimasi sulaukti ir šeimynos pagausėjimo.

    Miesto vandens telkiniuose tokie sprendimai svarbūs ne vien dėl paukščių gausos, bet ir dėl bendros ekosistemos pusiausvyros. Kai paukščiai randa tinkamas vietas perėti, didėja tikimybė, kad rekreacinės erdvės bus puoselėjamos taip, jog būtų naudingos ir žmonėms, ir gamtai.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Jaguarundis: Pietų Amerikos katė, primenanti ūdrą, stebina dienine medžiokle ir plaukimu

    Šis plėšrūnas paplitęs nuo šiaurinės Meksikos per Centrinę Ameriką iki didelės Pietų Amerikos dalies į rytus nuo Andų, pasiekdamas centrinę Argentiną. Istoriškai jis fiksuotas ir pietų Teksase, tačiau JAV teritorijoje dabar dažniausiai laikomas išnykusiu.

    Jaguarundis priklauso kačių šeimai ir yra artimas pumos giminaitis, nors pavadinimas gali klaidinti siejant su jaguaru. Mokslinėje klasifikacijoje jis priskiriamas vadinamajai pumų linijai, kuriai taip pat priskiriamas gepardas.

    Jaguarundis išsiskiria aptakia kūno forma: nedidelė, kiek suplota galva, trumpas snukis, ilga uodega ir žemas siluetas. Suaugę individai dažniausiai sveria apie 4,5–9 kilogramo, o patinai paprastai stambesni už pateles.

    Jo kailis dažniausiai vienos spalvos, o pasitaikančios atmainos svyruoja nuo tamsiai rudos ar juodai rudos iki pilkos ir gelsvai rausvos. Jaunikliai kartais būna dėmėti, tačiau augant dėmės paprastai išnyksta.

    Ši katė stebina gebėjimu prisitaikyti prie skirtingų buveinių: aptinkama miškuose, sausringuose krūmynuose, savanose, mangrovėse, taip pat vietovėse, kur yra priedanga. Dažnai ji fiksuojama netoli tekančio vandens, o kai kuriose Andų regiono šalyse stebėta ir didesniame aukštyje, iki maždaug 3 200 metrų.

    Jaguarundis daug laiko praleidžia ant žemės ir yra efektyvus smulkios grobio medžiotojas. Jo racioną sudaro graužikai, ropliai, varlės, vabzdžiai ir kiti bestuburiai, antžeminiai paukščiai, o kai kada ir žuvys.

    Pasitaikius progai, jis gali pulti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, triušius ar šarvuočius, taip pat naminius paukščius. Būtent dėl to kai kuriuose regionuose jaguarundžiai konfliktuoja su ūkininkais.

    Skirtingai nei daugelis tropikų smulkiųjų kačių, jaguarundis neretai būna aktyvus dieną ir vakare. Toks dieninis aktyvumas laikomas viena iš priežasčių, kodėl žmonės jį pastebi rečiau nei kitas kates, nes jis renkasi tankesnę augaliją ir judėjimui naudoja priedangą.

    Nors tai daugiausia antžeminis gyvūnas, jaguarundis moka laipioti medžiais, o ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat fiksuota, kad jis plaukia ir gali įveikti vandens kliūtis, todėl neretai siejamas su vandens telkinių kaimynyste.

    Gyvenimo būdas dažniausiai vienišas, tačiau kartais sutinkamos poros arba patelės su paaugusiais jaunikliais. Įdomu tai, kad ši katė yra gana „kalbi“: aprašyta keliolika skirtingų garsų, tarp jų švilpimas, čirškėjimas ir kiti signalai, kuriais individai komunikuoja.

    Tarptautiniu mastu jaguarundis dažnai vertinamas kaip rūšis, kuriai šiuo metu negresia išnykimas, tačiau atskirose teritorijose populiacijos gali mažėti. Pagrindinės priežastys siejamos su buveinių nykimu, kai natūralias teritorijas keičia intensyvus žemės ūkis, taip pat su persekiojimu dėl žalos naminiams paukščiams.

  • Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Kas vyksta po plūduriuojančiais moduliais?

    Plūduriuojančios saulės elektrinės vis dažniau įrengiamos ant ežerų ir tvenkinių, nes taip taupoma žemė, o vandens paviršius gali mažiau įkaisti ir lėčiau garuoti. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad po plokštėmis vandens ekosistema gali keistis greičiau, nei tikėtasi.

    Mokslininkai fiksuoja, kad šalia didesnių plūduriuojančių saulės modulių laukų mažėja žuvų, o kartu smunka ir planktono gausa. Planktonas yra maisto grandinės pradžia, todėl net nedideli pokyčiai jo populiacijoje gali turėti platesnių pasekmių visam telkiniui.

    Tyrimai: vėsesnis vanduo ir mažiau deguonies

    Analizuojant vandens telkinius, kuriuose įrengtos plūduriuojančios saulės elektrinės, vertinama ne tik elektros gamyba, bet ir vandens temperatūra, cheminė sudėtis bei biologinė įvairovė. Vienas dažniausiai minimų pokyčių yra tai, kad po moduliais vanduo tampa pastebimai vėsesnis, nes sumažėja tiesioginės saulės spinduliuotės.

    Vis dėlto didžiausias rūpestis siejamas su ištirpusio deguonies mažėjimu. Deguonis vandenyje būtinas žuvims ir daugeliui kitų organizmų, o jo stoka gali lemti tiek prastesnį augimą, tiek jautresnį reagavimą į ligas, tiek migraciją į kitas telkinio vietas.

    Maisto grandinė prasideda nuo šviesos

    Esminė problema ta, kad plūduriuojantys moduliai užstoja šviesą, kuri reikalinga fotosintezei. Fitoplanktonas ir dumbliai, būdami maisto grandinės pagrindas, priklauso nuo saulės šviesos, todėl dideli uždengti plotai gali sumažinti jų produktyvumą.

    Kai krenta planktono kiekis, poveikis persiduoda aukštyn: mažėja maisto smulkioms žuvims ir bestuburiams, o vėliau tai atsiliepia ir plėšriosioms žuvims. Tokie pokyčiai nebūtinai matomi iš karto, tačiau ilgainiui gali pakeisti viso telkinio biologinę pusiausvyrą.

    „Problema ne ta, kad vanduo būtų nuodijamas, o ta, kad uždengus paviršių sumažėja šviesa, o kartu ir deguonies gamyba bei pirminė produkcija“, – teigiama tyrėjų apibendrinimuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pati technologija nėra savaime bloga, tačiau jai reikia aiškesnių aplinkosauginių taisyklių. Praktikoje vis dažniau kalbama apie ribojamą uždengiamo paviršiaus dalį, modulių išdėstymą paliekant vandens „koridorius“ šviesai ir maišymuisi, taip pat nuolatinį deguonies, temperatūros ir biologinės įvairovės monitoringą.

  • Į Odesos sritį sugrįžo retos sėjikinės sivanarakšės: kodėl mokslininkai ragina jas stebėti atsargiai

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai, pastebėtos retos migruojančios sivanarakšės, dar vadinamos europinėmis sėjikinėmis. Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad šios rūšies stebėjimai regione nėra dažni.

    Sivanarakšė išsiskiria ryškiu melsvai žydru plunksnų atspalviu, todėl neretai vadinama tropikų viešnia, nors tai Europoje perinti rūšis. Šiuo metų laiku jos grįžta iš žiemaviečių Afrikoje, kai orai stabiliai atšyla ir padaugėja stambių vabzdžių.

    Mokslininkų teigimu, sivanarakšės pavasarį migruoja į veisimosi teritorijas, dažnai laikydamosi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Dalis jų skrenda naktį, todėl pirmieji pastebėjimai paprastai fiksuojami tada, kai paukščiai jau aktyviai apžiūrinėja vietas lizdams.

    Parko teritorijoje jos dažniausiai matomos tupinčios ant elektros linijų laidų, sausų šakų ar stulpų. Toks elgesys būdingas pasalų medžiotojams: paukštis iš aukštesnės vietos stebi aplinką ir staigiai nerdamas gaudo grobį.

    Sivanarakšių raciono pagrindą sudaro stambūs vabzdžiai, įskaitant skėrius, įvairius vabalus ir svirplius. Tačiau jos gali sumedžioti ir smulkius stuburinius, pavyzdžiui, driežus ar varliagyvius, rečiau smulkius graužikus.

    Jaunikliai išsirita akli ir pliki, o lizde išbūna maždaug mėnesį. Tėvai intensyviai maitina juos stambiu grobiu, todėl sėkmingam perėjimui svarbi vabzdžių gausa ir tinkamos buveinės šalia atvirų plotų.

    Specialistai pabrėžia, kad sivanarakšių skaičius Ukrainoje ir daugelyje Europos vietovių mažėja, todėl kiekvienas patikimas stebėjimas yra vertingas. Pagrindinės grėsmės paprastai siejamos su buveinių nykimu, maisto bazės mažėjimu dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų, taip pat tinkamų lizdaviečių stoka.

    Gamtininkai ragina paukščius stebėti atsargiai ir neartėti prie galimų lizdaviečių, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Triukšmas, dažnas lankymasis ar bandymai fotografuoti iš arti gali sutrikdyti perėjimą ir priversti paukščius palikti teritoriją.

    Odesos srities pakrančių šlapynės, tokios kaip Tuzlivos limanai, yra svarbus migracijos ir perėjimo arealo taškas daugeliui rūšių. Todėl kiekvienas toks sugrįžimas tampa ir priminimu, kad saugomų teritorijų būklė tiesiogiai lemia biologinės įvairovės išlikimą.

  • Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Kur gyvena medvarlė ir kodėl ją sunku pastebėti: šis varliagyvis laipioja medžiais ir keičia spalvą

    Medvarlė, dar vadinama europine medvarle, yra šilumamėgis varliagyvis, paplitęs pietų ir vidurio Europoje, taip pat dalyje Mažosios Azijos ir šiaurės Afrikoje. Nors ją įprasta sieti su vandeniu, didelę gyvenimo dalį ji praleidžia sausumoje ir augalijoje, dažnai pakilusi virš žemės.

    Dažniausiai medvarlę galima aptikti ten, kur arti yra vandens telkinių: kūdrų, tvenkinių, užliejamų pievų ar lėtai tekančių kanalų. Tokiose vietose veisimosi sezonu jai svarbus vanduo, tačiau kasdieniam gyvenimui ji renkasi krūmus, žolynus ir medžių lajas, kur lengviau pasislėpti ir medžioti.

    Kaip medvarlė prisitaiko?

    Vienas ryškiausių medvarlės bruožų yra gebėjimas keisti kūno spalvą ir taip maskuotis aplinkoje. Jos atspalviai gali svyruoti nuo ryškiai žalios ar žolės žalumo iki gelsvų, rusvų ar net tamsesnių tonų, priklausomai nuo apšvietimo, drėgmės ir temperatūros.

    Dėl tokio kamufliažo medvarlę pamatyti sunku net tada, kai ji yra visai netoliese. Prie to prisideda ir dydis: suaugusi medvarlė dažniausiai užauga iki maždaug 5 centimetrų, todėl tarp lapų ir žolės ji lengvai pranyksta.

    Laipioti medžiais jai padeda specialios pirštų pagalvėlės, leidžiančios tvirtai laikytis ant lygių ar beveik vertikalių paviršių. Dėl to medvarlė gali kabintis ne tik į augalus ar medžių žievę, bet ir į įvairius žmogaus sukurtus paviršius, pavyzdžiui, sienas.

    Ar medvarlė pavojinga žmogui?

    Kartais manoma, kad medvarlė yra nuodinga, nes jos odoje esančios liaukos išskiria apsauginę medžiagą. Tačiau tai pirmiausia gynybos mechanizmas nuo plėšrūnų, o žmogui ši medžiaga paprastai nėra pavojinga.

    Vis dėlto po kontakto rekomenduojama laikytis higienos, nes jautresniems žmonėms ar patekus į akis ir gleivines gali pasireikšti dirginimas. Kaip ir su visais laukiniais gyvūnais, saugiausia yra stebėti jų neliečiant ir netrikdant.

    Ką ėda ir kas jai kelia grėsmę?

    Medvarlė minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir voragyviais. Ji dažnai medžioja tykodama, o grobį sugriebia staigiu liežuvio judesiu, todėl net ir sėdėdama ramiai gali būti aktyvi medžiotoja.

    Pati medvarlė tampa maistu įvairiems plėšrūnams, tarp jų paukščiams ir gyvatėms. Vis dėlto didžiausios ilgalaikės grėsmės siejamos su buveinių nykimu: šlapynių sausinimu, netinkamais melioracijos sprendimais, vandens telkinių pertvarkymu, urbanizacija ir intensyviu pesticidų naudojimu.

    Dar vienas išskirtinis medvarlės bruožas yra balsingumas: jos skleidžiamas garsas gali būti girdimas iš labai toli, ypač vakarais ir naktimis. Nors garsas dažnai apibūdinamas kaip čirškiantis ar barškantis, jis labiau primena greitą trakštelėjimą nei įprastą varlių kurkimą.

  • Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės baseine esanti hidroelektrinė ilgą laiką buvo pristatoma kaip švaresnės energijos ir regiono plėtros simbolis. Tačiau vietos bendruomenės pastebėjo nerimą keliantį pokytį: žuvų laimikiai ėmė sparčiai mažėti, o kai kuriose vietovėse žuvų beveik nebeliko.

    Iš pirmo žvilgsnio elektrinė veikė įprastai, o techniniai rodikliai didesnių sutrikimų nerodė. Vis dėlto upė „nutilo“ biologine prasme, o tai smogė tiek ekosistemai, tiek žmonėms, kurių pragyvenimas priklauso nuo žvejybos.

    Kas pasikeitė upėje?

    Mokslininkų vertinimu, vienas didžiausių hidroelektrinių poveikių yra ne vien fizinė užtvanka, bet ir pakitęs upės režimas. Natūralios Amazonės upių sistemos ritmą lemia sezoniniai potvyniai, srovės stiprumas ir vandens lygio svyravimai, kurie daugeliui rūšių yra gyvybiškai svarbūs.

    Užtvanka šį ritmą „išlygina“: sumažėja potvynių impulsai, keičiasi nuosėdų pernaša, o kai kuriose atkarpose vanduo tampa labiau panašus į stovintį telkinį nei į sraunią upę. Dėl to pakinta ir vandens temperatūra bei ištirpusio deguonies pasiskirstymas, o tai tiesiogiai veikia žuvų išgyvenimą.

    Kodėl dingo migruojančios rūšys?

    Dalis Amazonės žuvų yra migruojančios: jos juda dideliais atstumais tarp maitinimosi ir neršto vietų. Kai upėje atsiranda dirbtinė kliūtis, o tėkmė tampa labiau kontroliuojama, žuvys gali nepasiekti neršto vietų arba prarasti „signalus“, pagal kuriuos orientuojasi.

    Ypač pažeidžiamos vadinamosios srovei priklausomos rūšys, kurioms būtina nuolatinė tėkmė. Kai srovė susilpnėja, jų buveinė iš esmės pasikeičia, todėl žuvys traukiasi į kitas atkarpas, o vietos žuvininkystė ima sparčiai skursti.

    „Žuvims reikia natūralių srovių, kad jos galėtų orientuotis“, – sakė vienas regione žvejojantis vietos gyventojas.

    Švarios energijos paradoksas

    Hidroenergetika dažnai įvardijama kaip mažiau tarši alternatyva iškastiniam kurui, tačiau Amazonėje ji susiduria su kitu masteliu: tai viena svarbiausių planetos biologinės įvairovės teritorijų. Todėl net ir „įprastai“ veikianti elektrinė gali sukelti grandininį efektą, kai inžineriniu požiūriu kontroliuojama upė tampa nebetinkama daliai rūšių.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiais atvejais itin svarbūs ilgalaikiai stebėsenos duomenys, žuvų migracijos kelių apsauga ir sprendimai, leidžiantys bent iš dalies atkurti natūralų upės režimą. Priešingu atveju regionuose, kur žvejyba yra kasdienio gyvenimo pagrindas, ekologiniai pokyčiai labai greitai tampa ir socialine krize.

    Ši istorija išryškina esminį klausimą: kiek „švari“ yra energija, jei jos kaina tampa sutrikdytas didžiausios pasaulyje atogrąžų upių sistemos ritmas. Amazonės atvejis primena, kad energetikos sprendimai turi būti vertinami ne tik pagal pagaminamą elektrą, bet ir pagal poveikį gyvybei upėje bei žmonėms jos pakrantėse.

  • Utenos taryba apsvarstė 73 projektus: patalpos skiriamos tremtinių sąjungai ir „Pelėda nemiega“

    Utenos taryba apsvarstė 73 projektus: patalpos skiriamos tremtinių sąjungai ir „Pelėda nemiega“

    Utenos rajono savivaldybės taryba balandžio 29 dieną surengė penktąjį šių metų posėdį, kuriame apsvarstyti 73 sprendimų projektai. Didelė jų dalis buvo susijusi su savivaldybės įstaigų ir savivaldybės dalininkės teise valdomų organizacijų veiklos bei finansiniais klausimais.

    Posėdyje tarybos nariai pritarė metinėms finansinėms ataskaitoms. Savivaldybė pabrėžia, kad šie sprendimai svarbūs užtikrinant įstaigų veiklos tęstinumą, skaidrumą ir aiškesnį lėšų planavimą ateinantiems metams.

    Patalpos tremtinių sąjungai

    Taryba pritarė sprendimo projektui, kuriuo pagal panaudos sutartį Asociacijos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Utenos filialui suteikiamos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos. Jos yra Lauko g. 19A, Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centre.

    Savivaldybės teigimu, filialas vienija 76 narius, o patalpose planuojama rengti susirinkimus ir valdybos posėdžius. Taip pat numatytos konsultacijos politiniams kaliniams ir tremtiniams, dokumentų tvarkymas ir saugojimas bei veiklos, susijusios su istorinės atminties puoselėjimu.

    Erdvė asociacijai „Pelėda nemiega“

    Dar vienu tarybos sprendimu pritarta patalpų suteikimui asociacijos „Pelėda nemiega“ veiklai. Organizacija įsikurs Šiuolaikinio meno ir kūrybos erdvėje „Rapolas“ ir čia planuoja vykdyti edukacines, kultūrines bei aplinkosaugines iniciatyvas.

    Numatoma, kad suteiktose patalpose bus rengiamos gamtos pažinimo edukacijos, veiklos, susijusios su paukščių stebėjimu, miesto biologinės įvairovės tematika, taip pat paskaitos, dirbtuvės ir atviri bendruomenės renginiai. Savivaldybė akcentuoja, jog planuojamas formatas orientuotas į skirtingas amžiaus grupes ir bendruomenės įtraukimą.

    Posėdyje pritarta ir kitiems sprendimų projektams, kurie, savivaldybės vertinimu, aktualūs rajono gyventojams. Kitas Utenos rajono savivaldybės tarybos posėdis numatytas 2026 metais gegužės 28 dieną.

    Posėdžio vaizdo įrašas viešai paskelbtas „Youtube“ platformoje.

  • Peru pripažino bedyglių bičių teises: kodėl tai gali pakeisti gamtos apsaugą teismuose

    Peru Amazonijoje du savivaldybių lygmens sprendimai įtvirtino precedento neturintį žingsnį: bedyglės bitės (Meliponini) pripažintos teisės subjektais. Tai reiškia, kad jų apsauga nuo žalos gali būti ginama teisme per atstovus, o sprendžiant ginčus vertinamas ne tik žmonėms padarytas nuostolis.

    Tokius nutarimus priėmė Satipo ir Nautos savivaldybės, o vietos teisės aktuose įtvirtintos bitėms taikomos teisės apima teisę egzistuoti, klestėti ir būti apsaugotoms. Praktikoje tai suteikia bendruomenėms aiškesnį teisinį įrankį ginčyti veiklas, kurios naikina buveines ar mažina populiacijas.

    Kas konkrečiai pasikeičia?

    Vietos teisės aktuose akcentuojama, kad bitėms turi būti užtikrintos sąlygos išlikti švarioje, ekologiškai stabilioje aplinkoje, o jų buveinės turi būti saugomos nuo taršos ir miškų kirtimo. Jei planuojami projektai kelia grėsmę kolonijoms, atsiranda pagrindas reikalauti prevencinių priemonių ar žalos atlyginimo.

    Šis modelis remiasi platesne kryptimi aplinkosaugoje, kai teisinės sistemos vis dažniau ieško būdų gamtos objektus traktuoti ne vien kaip išteklius. Tokiais atvejais teismai gali būti įpareigoti vertinti poveikį ekosistemoms kaip savarankišką žalą, o ne tik kaip ekonominę ar socialinę pasekmę žmonėms.

    Kodėl bedyglės bitės svarbios?

    Tropikų miškuose bedyglės bitės laikomos vienomis svarbiausių apdulkintojų, palaikančių augalų įvairovę ir vietos žemdirbystę. Dėl jų apdulkinimo priklauso dalis regiono maisto grandinės, įskaitant kultūras, iš kurių gaunami kakavos ir kavos produktai, taip pat daugelis laukinių vaisių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšių įvairovė Amazonijoje yra didelė, tačiau tikslus paplitimas ir populiacijų būklė ne visur pakankamai ištirta. Dėl to teisinė apsauga derinama su įsipareigojimais stiprinti monitoringą ir buveinių atkūrimą.

    Kas kelia didžiausią grėsmę?

    Didžiausiu spaudimu įvardijami miškų kirtimai, žemės paskirties keitimas į ganyklas ar intensyvios žemdirbystės plotus, pesticidų naudojimas ir klimato kaitos sukelti pokyčiai. Be to, kai kur minimas ir konkurencijos veiksnys, kai agresyvesnės įvežtinės bitės gali užimti lizdavietes.

    Vietos bendruomenės pastebi, kad ten, kur nyksta seni medžiai ir natūrali augalija, kolonijų aptikti darosi vis sunkiau. Tai tampa papildomu argumentu teisiniuose ginčuose, kai reikia pagrįsti, jog žala nėra hipotetinė, o jau vykstanti.

    Kaip tai siejasi su nacionaline politika?

    Peru nacionaliniu lygmeniu pastaraisiais metais taip pat stiprino bičių apsaugą, įtvirtindama jų svarbą kaip biologinio paveldo dalį. Vietos savivaldybių sprendimai šią kryptį papildo konkretesnėmis procedūromis, kaip reaguoti į taršą, buveinių naikinimą ar rizikingus projektus.

    Teisininkai, dirbantys su aplinkos teise, tokius sprendimus dažnai vadina bandymu „perkelti“ ekologinę vertę į teisinę kalbą. Tai nereiškia, kad bitės pačios kreipsis į teismą, tačiau jų interesai gali būti atstovaujami, o institucijos įpareigojamos vertinti žalą rūšiai ir ekosistemai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien teisinis statusas problemų neišsprendžia, jei nebus realios kontrolės, finansavimo ir vykdymo mechanizmų. Vis dėlto Peru Amazonijoje pasirinktas kelias gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, ieškančioms griežtesnių ir aiškesnių gamtos apsaugos priemonių.