Tag: Biologinė įvairovė

  • Černobylio rezervate po gaisrų sugrįžo skruzdėlės: mokslininkai aiškinasi, kaip jos atkuria kolonijas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate po neseniai kilusių miškų gaisrų užfiksuotas netikėtas reiškinys: teritorijose, kurios atrodė beveik visiškai išdegusios, vėl gausėja skruzdėlių.

    Tyrėjai pasakoja, kad pirmųjų išvykų metu vaizdas priminė ankstesnių didelių gaisrų pasekmes: daug pajuodusių plotų, apdegusios paklotės ir menkai pastebimas gyvybės sugrįžimas. Vis dėlto jau tuomet pavyko pamatyti pavienių raudonųjų miško skruzdėlių.

    Po maždaug mėnesio situacija, pasak rezervato specialistų, pasikeitė akivaizdžiai: pradėjo kaltis žolė, o skruzdėlių tapo gerokai daugiau, jos ėmė rastis įvairiose vietose.

    Ekologų teigimu, miško gaisras skruzdėlėms dažnai reiškia tiesioginę kolonijos žūtį. Jų lizdai paprastai būna sudaryti iš degių medžiagų, todėl ugnis gali sunaikinti visą konstrukciją, o vietoje jos neretai lieka tik įduba.

    Dar viena problema yra tai, kad kartu su lizdu prarandama ir įprasta maisto bazė, o aplinkos sąlygos kardinaliai pasikeičia. Po gaisro pakinta temperatūros režimas, drėgmė, šešėliavimas ir miško paklotės struktūra, todėl įprasta buveinė tampa sunkiai atpažįstama.

    Nepaisant to, mokslininkus nustebino skruzdėlių aktyvumas pelenais virtusiose vietose. Pastebėta, kad jos ėmė formuoti naujus lizdus, tiesti takus ir iš esmės iš naujo „užimti“ išdegusią teritoriją.

    Rezervatas pranešė parengęs tyrimų planą, kurio darbinis pavadinimas lietuviškai skambėtų kaip skruzdėlių postapokalipsė. Prie darbų taip pat įtrauktas studentas, planuojantis šią temą nagrinėti bakalauro studijų darbe.

    Šiuo metu renkami duomenys, kurie turėtų padėti atsakyti į esminius klausimus: kaip skruzdėlės išgyvena didelio masto gaisrus, kokie veiksniai lemia jų sugrįžimo greitį ir ar kolonijos atsikuria iš išlikusių individų, ar į išdegusias vietas atkeliauja iš aplinkinių plotų.

    Skruzdėlės miško ekosistemose laikomos svarbiais „inžinieriais“: jos purena dirvožemį, perneša organines medžiagas, daro įtaką kai kurių augalų sėklų plitimui ir dalyvauja vabzdžių populiacijų reguliavime.

    Dėl to jų gana greitas sugrįžimas po gaisro gali būti vienas iš signalų, kad bent dalis ekosistemos procesų pradeda atsigauti. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikės išvados galės būti daromos tik įvertinus, ar naujos kolonijos yra stabilios ir ar joms pakanka maisto bei tinkamų mikrobuveinių.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.

  • Mokslininkai patikrino didžiausią Žemės sėklų banką: žinia apie bioįvairovę – niūri

    Mokslininkai patikrino didžiausią Žemės sėklų banką: žinia apie bioįvairovę – niūri

    Kas slepiasi po mūsų kojomis

    Dirvožemis yra milžiniškas natūralus sėklų rezervuaras, nuo kurio priklauso ekosistemų atsigavimas po gaisrų, sausrų ar potvynių. Mokslininkai, apibendrinę pasaulinius duomenis, įspėja: šis nematomas „draudimo polisas“ kai kuriose vietose skursta.

    Tyrėjai išanalizavo pasaulinę duomenų bazę, apimančią 3 096 dirvožemio mėginius iš 94 šalių ir visų žemynų. Medžiaga surinkta iš maždaug 1 400 ankstesnių tyrimų, kuriuose buvo identifikuojamos ir skaičiuojamos dirvoje esančios sėklos bei daigai.

    Skaičiai įspūdingi: vidutiniškai viename kvadratiniame metre sausumos, šlapynių ir vandens aplinkų dirvožemio gali būti daugiau nei 5 000 sėklų. Vis dėlto didelis sėklų kiekis dar nereiškia didelės rūšių įvairovės.

    Paradoksas: sėklų daug, rūšių mažai

    Analizė parodė, kad skirtingose ekosistemose sėklų gausa ir rūšių skaičius ne visada sutampa. Atogrąžų teritorijose dirvožemio sėklų banke gali būti daug rūšių, tačiau pačių sėklų kiekis palyginti nedidelis.

    Tuo metu žemės ūkio paskirties plotuose neretai fiksuojama priešinga situacija: sėklų dirvoje gali būti itin daug, bet jos priklauso gerokai mažesniam rūšių skaičiui. Tai reiškia, kad tokie plotai turi ribotesnį biologinės įvairovės „atsarginį fondą“ ateičiai.

    Žmogaus veiklos pėdsakas matomas ir po žeme

    Vienas ryškiausių tyrimo signalų susijęs su žmogaus daromu poveikiu. Palyginus skirtingas buveines paaiškėjo, kad mažiau žmogaus pakeistose teritorijose dirvožemio sėklų bankai yra rūšių požiūriu turtingesni nei stipriai degraduotuose ekosistemose.

    „Bioįvairovės krizė gali būti matoma ne tik augaluose paviršiuje, bet ir jų ateities kartose, paslėptose dirvožemyje“, – teigiama tyrimo išvadų interpretacijoje.

    Tai svarbu, nes sėklų bankas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl gamta kartais geba atsigauti net po didelių sukrėtimų. Jei dirvoje lieka mažiau rūšių, natūralus atsikūrimas gali tapti lėtesnis, o kai kuriais atvejais ir nepakankamas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien paviršinės augalijos apsauga gali nepakakti, jei tuo pat metu skursta nematomas dirvožemio sėklų „archyvas“. Dėl to gali mažėti vadinamosios pasyvios renatūralizacijos sėkmė, kai sumažinus žmogaus spaudimą tikimasi, jog ekosistema atsikurs savaime.

    Darbo autoriai ragina toliau tirti, kokio masto yra šie pokyčiai skirtinguose regionuose ir ką jie reikš konkrečioms buveinėms. Tokios žinios tampa vis aktualesnės planuojant gamtos atkūrimo priemones, ypač ten, kur dirvožemis jau paveiktas intensyvios žemdirbystės ar kitų žmogaus veiklų.

  • Tūkstančiai nykstančių rūšių parduodamos per „Facebook“ ir „TikTok“: tyrimas atskleidė mastą

    Tūkstančiai nykstančių rūšių parduodamos per „Facebook“ ir „TikTok“: tyrimas atskleidė mastą

    Prekyba persikėlė į socialinius tinklus

    Neteisėta laukinių gyvūnų prekyba klesti ne tik turguose ar pogrindinėse grandinėse, bet ir populiariose interneto platformose. Nauja mokslinė apžvalga rodo, kad socialiniai tinklai ir elektroninė prekyba tapo patogia erdve pardavėjams, o pirkėjams suteikia greitą prieigą prie retų rūšių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad internete dažnai prekiaujama ne tik gyvais gyvūnais, bet ir jų dalimis ar iš jų pagamintais produktais. Dalis šių rūšių jau yra priskiriamos nykstančioms, todėl bet koks papildomas spaudimas populiacijoms gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    „Neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais internete apima daug platformų ir tampa vis didesne grėsme biologinei įvairovei“, – sakė Helsinkio universiteto mokslininkas Enrico Di Minin.

    Skaičiai rodo, kad problema sisteminė

    Apžvalgoje remiamasi ankstesniais tyrimais, kuriuose per šešių savaičių stebėseną 280 interneto platformų buvo identifikuota 33 006 egzemplioriai. Iš jų 54 proc. sudarė gyvi gyvūnai, o 46 proc. – vadinamieji dariniai, tokie kaip odos, ragai ar kiti produktai.

    Dalis pasiūlymų buvo siejami su rūšimis, įtrauktomis į CITES sąrašus, reglamentuojančius tarptautinę prekybą nykstančiais laukiniais gyvūnais ir augalais. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad skelbimai neretai formuluojami aptakiai, todėl kilmę ir teisėtumą nustatyti sunku.

    Pasak autorių, didelė dalis veiklos vyksta ne tamsiajame internete, o lengvai pasiekiamame viešajame tinkle ir uždarose socialinių tinklų grupėse. Tai apsunkina kontrolę, nes prekyba gali greitai migruoti tarp paskyrų, grupių ir platformų.

    Kodėl tai pavojinga ne tik gamtai

    Neteisėta prekyba kelia žalą gyvūnų gerovei ir skatina rūšių nykimą, tačiau rizikos tuo nesibaigia. Ekspertai pabrėžia, kad gyvūnų gabenimas ir laikymas didina invazinių rūšių plitimo tikimybę, o taip pat gali prisidėti prie zoonozinių ligų rizikos.

    Interneto platformos, anot mokslininkų, suteikia prekybai mastą ir greitį, kurio tradiciniai kanalai neturėjo. Tai leidžia greičiau surasti pirkėjus skirtingose šalyse, o pardavėjams paprasčiau išlikti anonimiškiems ar keisti veiklos taktiką.

    „Neigiamos pasekmės gyvūnų gerovei ir biologinei įvairovei panašios kaip tradicinėje prekyboje, tačiau interneto platformų pasiekiamumas šią žalą dar labiau padidina“, – sakė bendraautoris Neil D’Cruze.

    Mokslininkai ragina taikyti daugiasluoksnes priemones: stiprinti teisėsaugos ir reguliavimo pajėgumus, gerinti platformų moderavimo praktiką ir investuoti į technologinius sprendimus. Praktikoje vis dažniau kalbama ir apie DI taikymą, kad būtų aptinkami rizikingi skelbimai, atpažįstami saugomų rūšių vaizdai ir nutraukiami pasikartojantys pardavėjų tinklai.

    „Ši apžvalga parodo skubų poreikį koordinuotoms strategijoms, kurios stiprintų rūšių apsaugą, didintų reguliavimo ir technologinius pajėgumus bei įtrauktų visuomenę“, – sakė bendraautorė Annette Hübschle.

    Ekspertų vertinimu, be aiškesnių taisyklių ir nuoseklaus jų taikymo interneto erdvėje, nelegali prekyba ir toliau prisitaikys. Tai reiškia, kad atsakomybė tenka ne tik institucijoms, bet ir platformoms bei pirkėjams, kurių paklausa palaiko šį verslą.

  • Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Šveicarai užkasė 2 000 apatinių: po 2 mėnesių vaizdas šokiravo ir atskleidė dirvožemio bėdas

    Eksperimentas, kuris prikaustė dėmesį

    Šveicarijoje mokslininkai ir savanoriai įvairiose vietovėse užkasė daugiau nei 2 000 porų medvilninių apatinių. Po maždaug dviejų mėnesių jie buvo iškasti ir įvertinta, kiek audinį „suvalgė“ dirvožemio organizmai.

    Vienuose taškuose apatiniai buvo virtę beveik vien siūlėmis, kituose atsirado tik kelios skylės. Tokie skirtumai tapo paprastu, lengvai suprantamu signalu, kiek dirvožemyje aktyvi gyvybė.

    Ką parodė vadinamasis apatinių indeksas

    Tyrėjai šį metodą pavadino „Proof by Underpants“ ir pasiūlė apatinių indeksą kaip visuomenei suprantamą dirvožemio būklės indikatorių. Idėja paprasta: kuo greičiau suyra medvilnė, tuo intensyviau dirba mikroorganizmai, grybai ir sliekai.

    Rezultatai parodė, kad žemės naudojimo būdas buvo svarbiausias veiksnys, aiškinantis irimo greitį. Kai kuriose vejose, dirbamuose laukuose ir pievose biologinis aktyvumas buvo mažesnis, o vienalytės vejos aplink pastatus išsiskyrė prasčiausiais rodikliais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dirvožemio tvarkymas gali reikšmingai paveikti ir dirvožemio gyvybę, ir jo kokybę“, – sakė Ciuricho universiteto agroekologas Marcelis van der Heijdenas.

    Kodėl soduose irimas buvo greičiausias

    Privatūs sodai dažnai tapo vietomis, kur medvilnė irimo greičiu lenkė kitas teritorijas. Tyrime nurodoma, kad soduose, vidutiniškai, per maždaug du mėnesius suiro apie 58 proc. medvilnės, o vejose apie 40 proc.

    Toks rezultatas siejamas su didesniu organinės anglies ir maistinių medžiagų kiekiu, dirvos purenimu ir kompostavimu. Kitaip tariant, soduose paprastai sudaromos palankesnės sąlygos dirvožemio organizmams.

    Kai „per daug derlinga“ irgi problema

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad greitas suirimas ne visada reiškia sveikesnę ekosistemą. Šveicarijos soduose nustatytos didesnės fosforo, azoto ir kalio koncentracijos rodo intensyvesnį tręšimą, o tai gali didinti maistinių medžiagų perteklių.

    Perteklinis fosforas ir azotas didina riziką, kad medžiagos bus išplaunamos į vandens telkinius, skatins eutrofikaciją ir gali neigiamai veikti biologinę įvairovę. Todėl apatinių indeksas labiau parodo, kur dirvožemis labai aktyvus ir maistingas, bet galutinei išvadai apie sveikatą reikia papildomų matavimų.

    „Maksimalus irimas nėra pageidautinas kiekvienoje ekosistemoje“, – sakė agroekologas Franzas Benderis.

    Projektas buvo vykdomas kaip piliečių mokslo iniciatyva: jame dalyvavo apie 1 000 savanorių, kartu su apatiniais buvo naudojami ir kiti paprasti biologinio aktyvumo testai, pavyzdžiui, arbatos maišeliai. Tyrėjai tikisi, kad tokie metodai padės aiškiau komunikuoti apie dirvožemio degradaciją ir paskatins atsakingesnį žemės naudojimą.

  • Šis medis sode gali užtraukti baudą: vieną invazinę rūšį leidžiama kirsti be leidimų

    Daugeliu atvejų brandžių medžių kirtimas privačiame sklype siejamas su taisyklėmis, pareiga informuoti savivaldybę ir rizika sulaukti baudos. Tačiau yra svarbi išimtis invazinėms rūšims, kurioms taikomas supaprastintas reguliavimas.

    Viena dažniausiai minima rūšis – liaudyje ajlantu vadinamas božodrevis (Ailanthus altissima). Dėl invazinių savybių jo auginimas ir platinimas ribojamas, o šalinimas iš aplinkos laikomas pageidaujamu, siekiant stabdyti plitimą.

    Kodėl šiai rūšiai taikomos išimtys?

    Europos Sąjungoje invazinės svetimžemės rūšys laikomos grėsme biologinei įvairovei, nes jos išstumia vietines rūšis ir keičia buveines. Tokios rūšys dažnai pasižymi greitu augimu, gausiu atžėlimu ir sėklų sklaida, todėl jų kontrolė tampa sudėtinga.

    Dėl to teisės aktuose numatomos priemonės, kurios skatina invazinių rūšių šalinimą, o ne jų saugojimą. Praktikoje tai reiškia, kad kai kurioms invazinėms rūšims gali nebūti taikomos įprastos medžių kirtimo procedūros, kurios galioja vietiniams medžiams.

    Didžiausia klaida – supainioti rūšį

    Svarbiausia sąlyga – tiksliai nustatyti, koks medis auga sklype. Supainiojus invazinę rūšį su vietiniu medžiu ir nukirtus pastarąjį be privalomų formalumų, galima susidurti su atsakomybe ir finansinėmis pasekmėmis.

    Božodrevis dažnai painiojamas su kai kuriomis uosių ar kitų panašių lapuočių rūšimis. Patikimiausia išeitis – prieš imantis pjūklo pasitarti su arboristu, miškininku ar savivaldybės specialistu, ypač jei medis didelis ir auga gyvenamojoje teritorijoje.

    Vien nupjauti dažnai neužtenka

    Net ir nukirtus božodrevį, problema gali nesibaigti. Ši rūšis linkusi intensyviai atželti iš kelmo ir šaknų, todėl neretai prireikia pakartotinių veiksmų, kad ji neatsinaujintų.

    Jei planuojama naudoti augalų apsaugos produktus, būtina vadovautis galiojančiomis naudojimo taisyklėmis ir etiketėje nurodytomis paskirtimis. Netinkamas priemonių taikymas gali pakenkti kitiems augalams ir aplinkai, o kai kuriais atvejais užtraukti papildomą atsakomybę.

    Prieš kirtimą taip pat verta įsitikinti, ar medyje nėra perinčių paukščių ar kitų saugomų gyvūnų buveinių. Net ir invazinės rūšies šalinimas turi būti atliekamas nepažeidžiant laukinės gyvūnijos apsaugos reikalavimų.

  • Prie Černobylio telkiasi didžiabarzdžiai elniai: mokslininkai paaiškina, kodėl tai vyksta dabar

    Tyrėjai aiškina, kad tai siejama su ruja, kai patinai ieško teritorijų, seka pateles ir ruošiasi tarpusavio dvikovoms. Dėl to gyvūnai dažniau išeina į atviresnes vietas ir gali pasirodyti net prie kelių.

    Rujos pradžioje patinai paprastai laikosi atsargiai, daugiau laiko praleidžia miške, o į laukymes išeina trumpam. Vėliau stiprėja konkurencija, patinai garsiau riaumoja, o teritorijų ribos pradedamos aktyviai žymėti.

    Biologai atkreipia dėmesį, kad rujos metu elniai neturi pastovių porų: dalis patinų vėliau suburia patelių grupes, kiti lieka vieni. Pirmosiomis dienomis dažnai vyksta tarsi teritorijos „žvalgyba“, kai dar neskubama telkti patelių.

    Gyvūnų stebėtojai taip pat pastebi, kad kiekvieno patino ragai yra saviti, todėl suaugusius individus galima atpažinti pagal ragų formą ir jų „piešinį“. Tokie požymiai padeda mokslininkams fiksuoti, kurie patinai į tas pačias vietas sugrįžta kelis sezonus iš eilės.

    Rujos laikotarpiu elniai daugiau juda, intensyviau migruoja tarp miško masyvų ir atviresnių plotų, todėl padidėja tikimybė juos pamatyti pakelėse. Judėjimą dar labiau skatina konkurencija, kai patinai vejasi varžovus arba seka pateles.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent dabar vairuotojams išauga susidūrimų su stambiais kanopiniais rizika. Elniai, briedžiai ir kiti dideli gyvūnai gali netikėtai išbėgti į kelią, ypač temstant ir auštant, kai jų aktyvumas didesnis.

    Rezervato tarnybos įspėja, kad rujos metu daliai gyvūnų sumažėja atsargumas, todėl jie tampa pažeidžiamesni. Dėl to tokiu laikotarpiu dažnai stiprinamas patruliavimas, stebimos jautresnės vietos ir keliai.

    Mokslininkai pažymi, kad Černobylio zona dėl ribotos žmogaus veiklos ilgus metus tapo svarbia laukinės gamtos buveine, kurioje fiksuojamas intensyvus stambiųjų žinduolių judėjimas. Vis dėlto gyvūnų elgesio pokyčius šiuo metu labiausiai lemia sezoninis veiksnys – prasidedanti ruja.

  • Tyrimas: saulės elektrinėse pievų paukščių beveik dvigubai daugiau nei laukuose – kas juos traukia

    JAV Vidurio Vakarų regione atliktas stebėjimas parodė, kad saulės elektrinių plotai, kuriuose po moduliais paliekamos vietinės žolės ir kiti žoliniai augalai, tampa patrauklia buveine ant žemės perintiems paukščiams. Tokiose teritorijose augalinis dangalas išlieka nuo pavasario iki rudens, todėl lizdai ilgiau lieka paslėpti.

    Tyrėjai nuo gegužės iki rugsėjo dviem sezonais lygino 12 saulės elektrinių ir 12 gretimų žemės ūkio paskirties laukų. Duomenys rinkti dieną ir naktį, pasitelkiant garso registratorius, kad būtų išvengta žmonių trikdymo.

    Rezultatai parodė, kad pievų paukščių rūšių skaičius saulės elektrinių teritorijose buvo beveik dukart didesnis nei kontroliniuose laukuose. Lauko apžiūros metu fiksuota ir daugiau kaip 230 aktyvių lizdų, aptiktų ant saulės modulių infrastruktūros ar jos viduje.

    Dažniausiai lizdus šiose vietose suko raudonsparniai strazdai, kaimo kregždės ir geduliniai karveliai. Pasak mokslininkų, vienas svarbiausių veiksnių yra stabilumas: dirbamuose laukuose perėjimo metu lizdai dažnai sunaikinami dėl žemės ūkio darbų, o saulės elektrinių teritorijose tokios rizikos mažiau.

    Ekspertai pabrėžia, kad paukščiams palankus efektas labiausiai siejamas ne vien su pačiais moduliais, o su teritorijos priežiūra. Kai tarp modulių ir po jais palaikoma natūrali ar pievinė augmenija, susidaro daugiau slėptuvių, vabzdžių ir maisto išteklių, o kartu mažėja trikdymas.

    Šis rezultatas įsilieja į platesnę tendenciją, kai energetikos infrastruktūra vis dažniau vertinama ir per biologinės įvairovės prizmę. Praktikoje tai reiškia, kad planuojant saulės elektrines vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajai gamtai palankiai priežiūrai, kuri gali sumažinti konfliktą tarp atsinaujinančios energetikos plėtros ir ekosistemų apsaugos.

  • Šis neįprastas grybas aptiktas Lenkijoje: pamatę ant kamieno net nemėginkite jo pjauti

    Ežinė liūtakarė, dar vadinama liūto karčiais, yra ant medžių augantis grybas, Lenkijoje laikomas itin retu. Nors Azijoje jis dažnai auginamas ir vertinamas kaip delikatesas, gamtoje aptiktų vaisiakūnių skinti negalima. Svarbu žinoti, kad tokie radiniai dažnai rodo vertingą senų miškų ekosistemą.

    Šis grybas paprastai auga ant lapuočių, ypač bukų, rečiau kitų senų ar nusilpusių medžių. Vaisiakūnis primena baltą ar kreminį kamuolį su žemyn svyrančiais dygliais, todėl jį atpažinti palyginti nesunku. Jauni egzemplioriai būna beveik sniego baltumo, vėliau pamažu įgauna gelsvai kreminį atspalvį.

    Specialistai pabrėžia, kad ežinė liūtakarė daugelyje šalių siejama su nykstančiomis buveinėmis, todėl jos apsauga yra prioritetas. Dėl to radus tokį grybą ant kamieno rekomenduojama jo neliesti, nepažeisti ir, jei įmanoma, užfiksuoti radimvietę bei pranešti vietos gamtosaugos institucijoms. Net ir vienas nupjautas vaisiakūnis gali sumažinti sporų išplitimo galimybes.

    Kodėl skinti ypač nerekomenduojama?

    Retų rūšių grybai dažnai auga lėtai, o jų populiacijos priklauso nuo konkrečių sąlygų: senos medienos, drėgmės ir stabilaus mikroklimato. Nukirtus vaisiakūnį, pažeidžiama rūšies galimybė daugintis ir ilgainiui išlikti toje vietoje. Be to, žmonių lankymas ir mindžiojimas aplink medį gali pakenkti pačiai buveinei.

    Gamtininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad įspūdinga išvaizda skatina smalsuolius grybą fotografuoti ar net parsinešti namo. Tačiau tokie veiksmai ypač pavojingi, kai radimviečių nedaug ir jos stebimos. Dėl šios priežasties tikslios radimvietės dažnai neviešinamos.

    Delikatesas Azijoje, bet ne miške

    Kinijoje ir Japonijoje ežinė liūtakarė plačiai auginama ūkiuose, o virtuvėje vertinama dėl tekstūros, kuri dažnai lyginama su jūros gėrybėmis. Ji naudojama kepant, troškinant, taip pat džiovinama sultiniams ir arbatoms. Svarbu atskirti, kad maistui tinkami produktai paprastai gaunami iš kontroliuojamų auginimo šaltinių, o ne iš laukinės gamtos.

    Šis grybas neretai minimas ir maisto papildų kontekste, tačiau moksliniai tyrimai dėl jo poveikio sveikatai vertinami atsargiai. Tyrimų kryptys apima nervų sistemos, pažintinių funkcijų ir žarnyno mikrobiotos sąsajas, tačiau tokios išvados nereiškia, kad grybas yra vaistas. Ekspertai pabrėžia, kad papildai neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

    Ką daryti pamačius?

    Jei ant medžio pastebėjote ežinę liūtakarę, geriausia ją nufotografuoti iš kelių kampų, nefiksuojant tikslios vietos viešai. Tuomet galima kreiptis į vietos gamtosaugos specialistus ar mikologus, kurie įvertins radinį. Taip prisidedama prie rūšies stebėsenos ir apsaugos, o miško ekosistema išlieka nepažeista.

  • Mokslininkai fiksuoja varlių ir retų drugelių suaktyvėjimą prie saulės panelių Ilinojuje

    Stebėjimai atlikti prie saulės elektrinės Morgan apygardoje, netoli Meredosijos. Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinė tokių objektų paskirtis išlieka elektros gamyba, tačiau tinkamai prižiūrima teritorija gali tapti papildoma buveine vietinėms rūšims.

    2024 metų pavasarį šalia nedidelio pelkėto tvenkinio į šiaurę nuo saulės baterijų buvo pastatytas akustinis laukinės gamtos registravimo įrenginys. Jis realiuoju laiku įrašinėjo aplinkos garsus, kad būtų galima įvertinti varliagyvių aktyvumą.

    Per 34 dienų laikotarpį nuo kovo 9 dienos iki balandžio 6 dienos įrašai parodė, kad Ilinojaus chorinės varlės buvo girdimos 32 atskiromis dienomis. Tyrėjų vertinimu, tai rodo intensyvų poravimosi elgesį ne tik pačiame tvenkinio pakraštyje, bet ir greta esančiuose drenažo grioviuose.

    Specialistai akcentuoja, kad pokyčius galėjo lemti naujesnis požiūris į žemės tvarkymą po fotoelektrinės infrastruktūra. Vietoje įprasto pramoninio nušienavimo ar agresyvesnio ploto „išvalymo“ vis dažniau taikomi sprendimai, orientuoti į vietinių ekosistemų išlaikymą.

    Šiame objekte dalis teritorijos buvo apsėta vietinių žemaūgių prerijų augalų sėklų mišiniu, o kasmetiniai arimo darbai ir cheminiai herbicidai nebetaikomi. Dėl to susiformavo tankesnė, įvairesnė augalija, kuri gali suteikti maisto ir slėptuvių vabzdžiams bei varliagyviams.

    Pastebėta, kad tarp saulės panelių maitinasi ir retesni drugiai, kurių suaugę individai priklausomi nuo konkrečių augalų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiose teritorijose, jei paliekama vietinė flora, gali atsirasti sąlygos palaikyti jautresnes rūšis, ypač kai aplinkinėse žemėnaudose buveinių mažėja.

    Ekspertų vertinimu, tai yra pavyzdys, kaip pramoninio masto atsinaujinančios energetikos projektai, suderinti su gamtotvarkos priemonėmis, gali duoti dvigubą naudą. Vis dėlto pabrėžiama, kad sėkmė priklauso nuo konkrečių sprendimų: nuo sėklų mišinių ir šienavimo grafiko iki vandens telkinių ir drenažo priežiūros.

    Tokie atvejai siejami su platesne tendencija, kai saulės parkų teritorijos vis dažniau projektuojamos ne kaip sterilios aikštelės, o kaip daugiafunkcės erdvės. Praktikoje tai gali reikšti geresnį visuomenės priimtinumą, mažesnę dirvožemio eroziją ir tvaresnį teritorijų naudojimą, neprarandant pagrindinio tikslo – stabilios elektros gamybos.

    Tuo pat metu mokslininkai primena, kad saulės modulių efektyvumui įtakos turi ir aplinkos sąlygos, ypač temperatūra. Dažnai minima optimali apie 25 laipsnių šiluma, tačiau reali pagaminamos energijos suma priklauso ne vien nuo efektyvumo, o ir nuo saulės spinduliuotės intensyvumo bei dienos sąlygų.