CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Rojaus kaime sužydo festivalis: 65 metų muziejui ir istorija apie obelų sodą, pakeitusį Velnią

    Rojaus kaime sužydo festivalis: 65 metų muziejui ir istorija apie obelų sodą, pakeitusį Velnią

    Pavasario šventė Ignalinos rajone

    Gegužės 16 dieną Ignalinos rajono Rojaus kaime, prof. Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje, surengtas pavasario muzikos ir poezijos festivalis „Tarp žydinčių rojaus obelų“.

    Renginys skirtas muziejaus įkūrimo 65 metų sukakčiai ir subūrė kultūros, istorijos bei gamtos paveldu besidominčius lankytojus į senąją sodybą, kuri pavasarį tampa išskirtiniu traukos tašku.

    Kaip gimė pomologinis sodas

    Profesorius Adomas Hrebnickis 1886 metais, sukūręs šeimą ir gavęs žemės, pradėjo formuoti pomologinį sodą vietovėje, kuri anuomet buvo vadinama Velnyne. Jo tikslas buvo praktiškas ir ambicingas: nederlingą plotą paversti vaismedžių ir selekcijos vieta.

    Muziejuje priminta, kad sode augo šimtai veislių, tarp jų gausus obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių ir trešnių rinkinys. A. Hrebnickis rinko vietines veisles, vykdė atranką ir prisidėjo prie selekcijos tradicijų, kurios šiandien laikomos reikšminga žemės ūkio paveldo dalimi.

    „Adomas Hrebnickis sodus kūrė ne vien sau, o visuomenei ir ateities kartoms“, – sakė renginyje dalyvavę organizatoriai.

    Mokslas, edukacijos ir muzika

    Festivalio programoje skambėjo pranešimai apie istorinių vaismedžių sodų reikšmę, obelų veislių paveldą ir biologinę įvairovę. Įžvalgomis dalijosi akademinės bendruomenės ir praktikos atstovai, pabrėžę, kad senieji sodai svarbūs ne tik kultūrai, bet ir vietinių genofondų išsaugojimui.

    Vėliau lankytojai kviesti į edukacijas ir degustacijas, o vakare vyko dainuojamosios poezijos koncertas, kuriame pasirodė Ignalinos viešosios bibliotekos literatų klubas Lelija ir muzikos grupė „Baltos varnos“.

    „Žydinčių obelų apsuptyje muzika ir poezija primena, kad paveldas gyvas tada, kai juo dalijamasi“, – sakė renginio dalyviai.

    Renginyje išskirta ir archyvinė medžiaga, filmuota 1961 metais. Ji leido pažvelgti į anuometinį sodo gyvenimą ir įamžintas bendruomenės bei mokslininkų susibūrimo akimirkas, kurios šiandien muziejuje tampa pasakojimo apie vietos tapatybę dalimi.

    Organizatoriai dėkojo savanoriams ir rėmėjams už pagalbą puoselėjant muziejaus aplinką. Taip pat pristatyta gamtos fotografijų paroda, kuri visą vasarą eksponuojama muziejaus erdvėse, papildydama festivalio temą apie gamtos ciklą ir atmintį.

  • Obelaukių soduose startavo talka „RENKAM“: gyventojus moko efektyviai suvaldyti ispaninį arioną

    Obelaukių soduose startavo talka „RENKAM“: gyventojus moko efektyviai suvaldyti ispaninį arioną

    Obelaukių kolektyviniuose soduose gegužės 16 dieną surengta pirmoji gyventojams skirta bendruomeninė edukacinė talka „RENKAM“. Renginys skirtas invazinių rūšių plitimui mažinti, daugiausia dėmesio skiriant ispaninio ariono kontrolei.

    Akcija yra projekto „Biologinės įvairovės apsauga nuo invazinių rūšių“ (INVAGO) veiklų dalis. Projekto tikslas – ne tik telkti bendruomenę praktiniam darbui, bet ir didinti žinias apie tai, kaip atpažinti invazines rūšis bei kokią žalą jos daro vietinėms ekosistemoms.

    Kodėl ispaninis arionas kelia rūpestį

    Ispaninis arionas laikomas viena problemiškiausių invazinių rūšių, su kuria susiduria sodininkai ir daržininkai. Drėgnais sezonais jis sparčiai plinta, o didelės populiacijos gali padaryti reikšmingą žalą daržovėms, dekoratyviniams augalams ir jauniems daigams.

    Specialistai pabrėžia, kad vienkartinės priemonės dažniausiai neduoda ilgalaikio efekto. Rezultatą lemia nuosekli kontrolė ir kaimynų susitarimas veikti kartu, nes šliužai lengvai migruoja tarp sklypų.

    Ko mokė per edukacinę talką

    Renginio metu lektorė dr. Ingė Auželienė gyventojams pristatė kontrolės priemones ir jų taikymo logiką. Buvo aptarti mechaniniai, biologiniai ir cheminiai metodai, akcentuojant, kad geriausiai veikia jų derinimas.

    „Vieno būdo dažniausiai nepakanka, todėl svarbu taikyti kompleksines priemones ir kartu netrukdyti natūraliems gamtos procesams“, – sakė dr. Ingė Auželienė.

    Taip pat atkreiptas dėmesys į biologinės įvairovės svarbą: kuo aplinka įvairesnė, tuo ji atsparesnė invazinių rūšių įsitvirtinimui. Gyventojai raginti saugoti vietines rūšis ir sudaryti palankesnes sąlygas natūraliems šliužų priešams, pavyzdžiui, ežiams, žalčiams, paukščiams ir rupūžėms.

    Antroje dalyje vyko praktiniai užsiėmimai, kuriuose dalyviai mokėsi atpažinti ir rinkti invazinius šliužus. Aktyviausi talkos dalyviai buvo apdovanoti prizais.

    Numatyti kiti susitikimai

    Biržų rajono savivaldybės administracija skelbia, kad šią vasarą planuojamos dar dvi edukacinės akcijos „RENKAM“. Jose gyventojai bus kviečiami sužinoti daugiau apie invazines rūšis ir praktinius jų kontrolės sprendimus.

    Birželio 13 dieną prie centrinės miesto maudyklos numatytas susitikimas su VU Gyvybės mokslų centro docente Grite Skujyene. Rugsėjo 5 dieną Dauguviečio parke planuojamas susitikimas su VU Gyvybės mokslų centro doktorantu Mantu Adomaičiu.

    Projektas įgyvendinamas pagal 2021–2027 metais Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą. Organizatoriai pabrėžia, kad bendruomenių įsitraukimas ir nuoseklus švietimas yra vieni svarbiausių veiksnių siekiant realiai pristabdyti invazinių rūšių plitimą.

  • Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kas yra pievinis tilvikas

    Pievinis tilvikas (lot. Limosa limosa) – grakštus tilvikinių paukštis, atpažįstamas iš ilgo, tiesaus snapo ir ilgų kojų. Jo sparnų mostas siekia apie 68–82 centimetrus, o suaugusio paukščio masė paprastai svyruoja maždaug nuo 160 iki 500 gramų.

    Perėjimo metu patinai išsiskiria rusvai oranžiniais galvos, kaklo ir krūtinės atspalviais su tamsiu ruožuotumu, o pilvas būna šviesesnis. Ramybės plunksnų apdare vyrauja pilkšvi tonai, todėl laukuose paukštis tampa kur kas mažiau pastebimas.

    Vienas ryškiausių bruožų – snapo spalvos kaita: per tuoktuves jo pamatas gali tapti intensyviai oranžinis, o galas išlieka tamsus. Skrendant dažnai matyti ryškesnės šviesios juostos sparnuose, šviesesnis antuodegis ir tamsesnis uodegos galas.

    Kur jis gyvena ir kuo minta

    Šiam paukščiui svarbiausios plačios, šlapios pievos, užliejamos upių slėnių žemumos, žemapelkės ir viksvynai. Perėti jis renkasi atviras teritorijas, vengia tankios augalijos ir vietų, kur gausu krūmų ar medžių, nes tokiose vietose didėja plėšrūnų rizika.

    Pavasariniai užliejimai yra kritiškai svarbūs: jie sukuria tinkamas sąlygas perėjimui, jauniklių maitinimuisi ir saugesniam maisto ieškojimui. Ilgas snapas leidžia „zondavimu“ ieškoti grobio įmirkusioje dirvoje ir tarp žolės.

    Šiltuoju metų laiku pievinis tilvikas daugiausia minta vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat smulkiais bestuburiais, pavyzdžiui, vėžiagyviais ar moliuskais. Migracijų metu jis dažnai sustoja šlapynėse, prie tvenkinių, dumblėtose pakrantėse ar drėgnuose laukuose, o žiemoti paprastai traukia į Vakarų ir Pietų Europą bei Afriką.

    Kodėl nyksta ir ką tai signalizuoja

    Per pastaruosius dešimtmečius pievinio tilviko gausa daugelyje vietovių Europoje smarkiai mažėjo, o kai kuriose šalyse jis tapo reta perinčia rūšimi. Pagrindinė nykimo priežastis siejama su buveinių praradimu ir prastėjančia šlapių pievų būkle.

    Didžiausią žalą daro pelkių ir pievų sausinimas, melioracija, upių vagų reguliavimas ir užliejamų teritorijų užstatymas. Intensyvėjantis žemės ūkis keičia pievų struktūrą, o ankstyvas ar dažnas šienavimas gali sutapti su perėjimo periodu ir lemti lizdų žūtį.

    Situaciją apsunkina ir mažėjantys pavasariniai užliejimai, nes jie sumažina maisto prieinamumą bei tinkamų vietų jaunikliams. Prie rizikų prisideda plėšrūnų spaudimas ir žmogaus trikdymas atvirose buveinėse, ypač ten, kur aktyviai vyksta ūkinė veikla.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad pievinio tilviko išlikimas tiesiogiai priklauso nuo šlapių pievų ir upių slėnių atkūrimo bei tausaus jų naudojimo. Praktikoje tai reiškia vėlesnį šienavimą perėjimo laikotarpiu, vandens režimo išlaikymą ir tradicinės, mažiau intensyvios pievų priežiūros skatinimą.

    Pievinis tilvikas laikomas savotišku šlapynių „indikatoriumi“: kai nyksta šis paukštis, dažnai prastėja ir visa ekosistema, nuo vabzdžių iki kitų pievų paukščių. Todėl jo būklė tampa aiškiu ženklu, kiek sparčiai keičiasi mūsų kraštovaizdis ir vandens režimas.

  • Gyvatė sode ar prie namų: kaip atpažinti angį ir ką daryti, kad vienas veiksmas nesibaigtų nelaime

    Gyvatę miške sutikti nėra neįprasta, tačiau ji kartais užklysta ir į sodą ar sodybą. Dažniausiai tai nutinka ieškant maisto, šiltos slėptuvės arba vietos poilsiui, ypač jei netoliese yra vandens telkinys. Panikuoti neverta, nes dauguma gyvačių vengia žmogaus ir stengiasi pasišalinti nepastebėtos.

    Vidurio Europoje, taip pat ir mūsų regione, gyvatės yra svarbi ekosistemos dalis: jos mažina graužikų gausą, o pačios tampa maistu kitiems gyvūnams. Dėl šios priežasties daug rūšių saugomos, o tyčinis jų naikinimas kai kuriais atvejais gali užtraukti atsakomybę. Svarbiausia praktinė taisyklė paprasta: nebandykite gyvatės gaudyti ir palikite jai kelią pasitraukti.

    Kaip atpažinti, ar tai angis?

    Daugiausia baimės kelia angis, nes ji yra nuodinga, tačiau net ir ši gyvatė paprastai kanda tik gindamasi. Dažniausia konfliktų priežastis būna netyčinis prispaudimas ar užlipimas, kai gyvatė slepiasi žolėje, malkų krūvoje ar prie akmenų. Todėl pavasarį ir vasaros pradžioje, kai gyvatės aktyvesnės, verta būti atidesniems tvarkant kiemą.

    Praktiniai požymiai, kurie gali padėti atskirti angį nuo kitų gyvačių, yra akių vyzdžio forma ir kūno raštas. Angiai būdingas vertikalus vyzdys, o nenuodingoms gyvatėms dažniau pasitaiko apvalus. Raštas taip pat gali klaidinti, nes kai kurios nenuodingos rūšys turi dėmių ar linijų, todėl saugiausia taisyklė yra laikytis atstumo ir neprovokuoti.

    Ką daryti, jei gyvatė jau sode?

    Pamačius gyvatę, geriausia atsitraukti lėtai ir ramiai, neblokuojant jai kelio. Daugeliu atvejų keli tvirtesni žingsniai ar dunktelėjimai į žemę padeda, nes gyvatės labiau reaguoja į vibracijas nei į garsius šūksnius. Jei gyvatė nejudri, tai nereiškia agresijos, dažnai ji tiesiog bando išlikti nepastebėta.

    Gyvatės nereikėtų kelti, stumti lazda ar mėginti pernešti į kitą vietą. Net nenuodingos gyvatės įkandimas gali būti skausmingas, o susižalojus didėja infekcijos rizika. Jei gyvatė atrodo neįprastai, gali būti, kad tai nelaisvėje laikytas egzotinis gyvūnas, todėl tokiu atveju saugiausia kreiptis į atsakingas tarnybas ir nelįsti prie jos patiems.

    Kaip sumažinti tikimybę, kad jos užsuks?

    Gyvates į sodą dažniausiai vilioja slėptuvės ir maistas, todėl svarbu tvarka ir aiški aplinka. Ilgai laikomos lapų, šakų, malkų krūvos, akmenų rietuvės ar tankūs, neprižiūrimi krūmynai sudaro geras sąlygas pasislėpti ir medžioti. Kuo mažiau tokių vietų, tuo rečiau gyvatės užsibus.

    Jei kieme yra tvenkinys ar šlapios vietos, padidėja tikimybė sutikti gyvatę, nes čia gausu varliagyvių ir kitų grobio. Vis dėlto daugeliu atvejų gyvatės sode neužsilieka ilgam: jos praeina pro šalį arba kelioms dienoms užsuka ten, kur lengva rasti maisto. Dėl to efektyviausia strategija yra ne gaudymas, o aplinkos pritaikymas ir prevencija.

    Ką daryti įkandus angiai?

    Angies įkandimas ne visada reiškia didelį nuodų kiekį, tačiau kiekvienas atvejis vertas medicininės apžiūros. Pirmiausia reikėtų pasitraukti nuo gyvatės, kad neįvyktų pakartotinis įkandimas, ir kiek įmanoma ramiau riboti judėjimą. Jei įkasta į ranką, būtina kuo greičiau nuimti žiedus, apyrankes ar laikrodį, nes tinimas gali stiprėti.

    Vengti reikia veiksmų, kurie gali pabloginti situaciją: nedėti veržiančių raiščių, nepjauti ir nedeginti žaizdos, nebandyti išsiurbti nuodų. Svarbiausia yra kuo greičiau kreiptis į medikus ir stebėti savijautą, ypač jei atsiranda didelis tinimas, silpnumas, pykinimas ar alerginės reakcijos požymiai. Vaikams ir jautresniems žmonėms rizika didesnė, todėl delsti nereikėtų.

  • Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Kolcolapis vakarinis yra dygliuotas krūmas, priklausantis pupinių (ankštinių) augalų grupei. Natūraliai jis paplitęs Vakarų Europoje ir šiaurės vakarų Afrikoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius žmogaus veikla padėjo jam išplisti į kitus žemynus.

    Šis augalas aptinkamas ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, kur kai kuriose teritorijose laikomas itin invaziniu. Tokiose šalyse jis gali greitai sudaryti tankius sąžalynus, kurie keičia buveines ir apsunkina vietinių rūšių atsigavimą.

    Kur jis aptinkamas Lenkijoje?

    Lenkijoje kolcolapis vakarinis laikomas retu, o jo telkiniai dažniau minimi Vakarų Pomeranijoje ir centrinėje šalies dalyje. Jam palankios sausos, smėlingos vietovės, įskaitant pušynų pakraščius ir vadinamąsias smėlynų pievas.

    Šis krūmas kartais auginamas botaniniuose soduose ar arboretumuose, todėl dalis radaviečių gali būti susijusios su želdinimu. Nors kai kur jis dar neplinta staigiai, specialistai pabrėžia prevencijos svarbą, nes invazinių rūšių plėtra dažnai prasideda nuo pavienių židinių.

    Kaip atpažinti dygliuotą krūmą?

    Kolcolapis vakarinis užauga iki maždaug 3 metrų aukščio. Vienas ryškiausių požymių yra labai aštrūs, ylą primenantys lapai, kurie virsta dygliais ir gali siekti apie 3 centimetrus.

    Augalo šakelėse formuojasi ir trumpi ūgliai, pasibaigiantys dygliuotomis ataugomis, todėl krūmas gali sukelti mechaninių odos ar gleivinių sužalojimų. Pavasarį jis žydi ryškiai geltonais, drugelio formos žiedais, o vėliau subrandina plaukuotas, tamsiai rudas ankštis su sėklomis.

    Kodėl jis laikomas rizikinga rūšimi?

    Invazinėmis svetimžemėmis rūšimis vadinami augalai, gyvūnai ar patogenai, kurie nėra natūralūs konkrečiai ekosistemai ir gali daryti žalą aplinkai, ūkiui ar net žmonių sveikatai. Tokios rūšys laikomos vienu didžiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes gali išstumti vietines rūšis ir keisti buveinių struktūrą.

    Kolcolapio vakarinio atveju didžiausia grėsmė siejama su jo gebėjimu sudaryti tankius sąžalynus, kurie riboja šviesą ir maisto medžiagas kitiems augalams. Dėl to skursta vietinės bendrijos, o jautresnėse buveinėse gali mažėti retų, smėlingoms ar pajūrio teritorijoms būdingų rūšių.

    Šiltesnio klimato regionuose papildomai akcentuojamas ir gaisrų pavojus: tankūs krūmynai bei augalo sudėtyje esantys eteriniai junginiai sausromis gali didinti užsiliepsnojimo riziką. Dėl šių priežasčių įvairiose šalyse taikomos kontrolės priemonės, o svarbiausia praktinė rekomendacija visuomenei yra laiku atpažinti augalą ir apie radavietes informuoti atsakingas institucijas.

  • Saulės parkai dykumoje tampa paukščių spąstais: mokslininkai aiškina mirtiną „ežero efektą“

    Saulės parkai dykumoje tampa paukščių spąstais: mokslininkai aiškina mirtiną „ežero efektą“

    JAV pietvakariuose, kur saulės elektrinių parkai driekiasi dykumų plotais, vis dažniau fiksuojami masiniai paukščių susidūrimai su infrastruktūra. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kai kurios rūšys, ypač vandens paukščiai, staigiai neria žemyn tarsi link vandens telkinio, tačiau vietoje jo randa stiklo ir metalo paviršius.

    Tokie atvejai registruojami skirtinguose objektuose, o poveikis nėra pavienis: dokumentuojama, kad su saulės energetikos infrastruktūra susijusių susidūrimų aukomis tampa daugiau nei 100 rūšių paukščių. Didžiausia rizika pastebima migracijos laikotarpiais, kai išsekę paukščiai ieško vietų nusileisti ir atsikvėpti.

    Kodėl saulės panelės vilioja?

    Mokslininkų aiškinimu, dalį incidentų lemia vadinamasis „ežero efektas“. Paukščiai vandenį dažnai atpažįsta ne taip, kaip žmonės: jiems svarbi nuo horizontalių paviršių atsispindinti poliarizuota šviesa, kuri ore tampa signalu apie vandens telkinį.

    Fotovoltinės panelės taip pat gali stipriai atspindėti poliarizuotą šviesą, o dideli masyvai iš aukštai kai kada primena ežerą ar šlapynę. Toks optinis klaidinimas ypač pavojingas dykumų regionuose, kur realaus vandens mažai, todėl „tariamas“ telkinys paukščiams gali atrodyti kaip išsigelbėjimas.

    Kodėl nukenčia vandens paukščiai?

    Tyrėjai pastebi, kad tarp žuvusiųjų dažnai pasitaiko vadinamųjų „privalomų“ vandens paukščių, kuriems vandens paviršius būtinas ne tik maitinimuisi, bet ir pakilimui. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių kūno sandara pritaikyta plaukimui, todėl nuo sausumos joms pakilti labai sunku arba beveik neįmanoma.

    Susidūrimas su panelėmis ar nusileidimas į netinkamą vietą gali baigtis ne tik trauma, bet ir tuo, kad paukštis lieka įstrigęs atviroje, įkaitusioje teritorijoje. Karštis, dehidratacija ir plėšrūnai tokiomis sąlygomis dar labiau padidina mirtingumą.

    Ką galima padaryti?

    Specialistai pabrėžia, kad atsinaujinanti energetika išlieka esminė mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau poveikis biologinei įvairovei tampa vis aktualesnis. Dėl to šalia elektrinių planavimo ir poveikio aplinkai vertinimo vis dažniau keliami klausimai, kaip sumažinti susidūrimų riziką migruojantiems paukščiams.

    Tarp bandomų sprendimų minimi panelių paviršiaus ar tekstūros pakeitimai, vizualiniai žymėjimai, taip pat dangos ir raštai, galintys „sulaužyti“ klaidinantį atspindį. Tikslas paprastas: padaryti taip, kad iš oro saulės parkas nebeatrodytų kaip vanduo ir neprovokuotų staigių nusileidimų.

    Ekspertų vertinimu, didžiausią efektą gali duoti priemonių derinys: tinkamesnis vietų parinkimas, rizikingų migracijos koridorių įvertinimas ir technologiniai sprendimai, mažinantys poliarizuotos šviesos signalą. Tai sritis, kurioje sparčiai daugėja duomenų, o kartu auga ir spaudimas energetikos projektus pritaikyti gamtai.

  • Vajomingo saulės elektrinė užtvėrė antilopių migraciją: 1 000 gyvūnų pasuko link judraus kelio

    Vajomingo saulės elektrinė užtvėrė antilopių migraciją: 1 000 gyvūnų pasuko link judraus kelio

    Vajominge pradėjus veikti „Sweetwater Solar“ saulės jėgainei, biologai užfiksavo staigų pronghorn antilopių migracijos pokytį: daugiau nei 1 000 gyvūnų ėmė vengti įprasto kelio. Jėgainė įrengta teritorijoje, kuri ilgą laiką buvo natūralaus judėjimo koridorius tarp sezoninių ganyklų.

    Mokslininkai bandą stebėjo naudodami GPS antkaklius dar prieš statybas ir po jų. Duomenys parodė, kad dalis bandos praktiškai neteko prieigos prie istoriškai svarbių žiemojimo plotų, o dauguma buvo priversti palikti maršrutus, kuriais gyvūnai naudojosi tūkstantmečius.

    Kliūtis buvo ne panelės

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias barjeras šiuo atveju buvo ne saulės moduliai, o juos supanti tvora. Pronghorn antilopės yra itin greitos, tačiau prastai įveikia aukštesnes tvoras, todėl net ir palyginti nedidelė, ištisinė aptvara gali „nukirsti“ migracijos koridorių.

    Stebėtojai aprašė situaciją kaip buveinės praradimą praktine prasme: gyvūnams užtvertas kelias, kuriuo jie realiai galėjo pasiekti reikalingus išteklius. Tai tapo signalu, kad infrastruktūros „smulkios“ detalės laukinėje gamtoje kartais lemia daugiau nei pats objekto dydis.

    Netikėtas posūkis į greitkelį

    Užuot susiformavus įprastam „butelio kaklelio“ efektui atviroje vietovėje, banda nukreipta link greitkelio, kuriuo per parą važiuoja apie 2 000 automobilių. Susidarė siauras koridorius tarp tvoros ir kelio, o tai padidino ir susidūrimų riziką, ir pavojų patiems gyvūnams.

    Pasak specialistų, antilopės galėjo rinktis kelią ir dėl žiemą susidarančių sąlygų: vėjo perpučiamas kelias neretai išlieka mažiau užpustytas, todėl tampa lengviau praeinamu ruožu. Tačiau toks „sprendimas“ reiškia, kad migracija vyksta visai šalia intensyvaus eismo.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai?

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip priminimas, kad atsinaujinančios energetikos plėtra turi būti derinama su laukinės gyvūnijos judėjimo keliais. Praktikoje tai reiškia išankstinį migracijos koridorių žymėjimą, atsargesnį vietos parinkimą ir tokius aptvėrimo sprendimus, kurie leistų gyvūnams saugiai kirsti teritoriją.

    Vietos pareigūnai galiausiai ėmėsi veiksmų mažinti riziką: atverti tvoros atkarpas ir nukreipti bandą toliau nuo kelio. Vis dėlto per pirmuosius metus fiksuota žuvusių gyvūnų dėl transporto priemonių partrenkimo ir įsipainiojimo į tvoras, o tai paskatino diskusijas apie vadinamąsias mažo konflikto zonas, kuriose tokie projektai būtų planuojami saugiau.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad šios istorijos pamoka paprasta: net ir švari energija gali turėti nenumatytų pasekmių, jei infrastruktūra „perkerpa“ šimtmečiais ar tūkstantmečiais susiformavusius gyvūnų judėjimo maršrutus. Dėl to vis dažniau akcentuojamas poreikis derinti energetikos tikslus su biologinės įvairovės apsauga nuo pat planavimo pradžios.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai keičia ekosistemą: ruoniai plaukia kvadratais, o žuvims didėja spaudimas

    Šiaurės jūros vėjo parkai keičia ekosistemą: ruoniai plaukia kvadratais, o žuvims didėja spaudimas

    Kas vyksta prie turbinų?

    Jūriniai vėjo parkai Šiaurės jūroje keičia ne tik energijos gamybos žemėlapį, bet ir vietos ekosistemas. Mokslininkai fiksuoja, kad turbinų pamatai virsta savotiškais dirbtiniais rifais, o tai pritraukia visą mitybos grandinę.

    Plieninės konstrukcijos suteikia kietą pagrindą midijoms, kempinėms, jūriniams giliams ir kitiems organizmams, kurie anksčiau smėlingame dugne turėjo mažiau atramos. Dėl to aplink pamatus daugėja smulkių žuvų, o paskui jas atplaukia ir plėšrūnai.

    Ruonių maršrutai nustebino tyrėjus

    Gyvūnų stebėsena parodė netikėtą elgseną: ruoniai prie vėjo parkų dažnai juda tarsi pagal geometrinį tinklelį, sudarydami beveik taisyklingus kvadratus. Toks „stačiakampis“ plaukimas siejamas su tuo, kad turbinos paprastai išdėstomos reguliariais intervalais, sudarant aiškią erdvinę struktūrą.

    Tyrimuose, kuriuose naudoti GPS siųstuvai, ruoniai kartoja panašius maršrutus tarp turbinų eilių, tarsi patruliuodami numatytą medžioklės trasą. Specialistai tai aiškina kaip energiją taupančią mitybos strategiją, kai plėšrūnas lankosi žinomose „maisto stotelėse“ reguliariu ratu.

    Dirbtiniai rifai turi ir kainą

    Nors prie turbinų dažnai fiksuojamas didesnis biomasės kiekis, mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia, jog jūroje atsirado daugiau žuvų apskritai. Dalis efektų gali būti susiję su persiskirstymu, kai organizmai susitelkia prie naujų struktūrų, o aplinkinėse teritorijose jų sumažėja.

    Didėjanti žuvų koncentracija gali stiprinti plėšrūnų spaudimą vietinėms populiacijoms, ypač jei ruoniai išmoksta efektyviai išnaudoti turbinų tinklą kaip medžioklės koridorių. Tokia situacija kartais apibūdinama kaip ekologiniai spąstai, kai nauja buveinė pritraukia grobį, bet kartu padidina jo pažeidžiamumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad jūrinių vėjo parkų poveikis gamtai nėra vienareikšmis: vienoms rūšims jis gali sukurti naujas buveines, kitoms pakeisti migracijos ir maitinimosi įpročius. Dėl to vis dažniau akcentuojama ilgalaikė stebėsena ir projektavimo sprendimai, kurie mažintų neigiamą poveikį biologinei įvairovei.

  • Jerzykai nyksta per renovacijas: kaip termomodernizacija pražudo lizdus ir ką daryti

    Jerzykai į Lietuvą parskrenda gegužę ir užsibūna trumpai, dažniausiai iki rugpjūčio. Tai nedideli, iki 50 gramų sveriantys paukščiai, pasižymintys išskirtiniu greičiu: įprastai skraido maždaug 40–100 kilometrų per valandą, o ilgesniais maršrutais gali dar paspartėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad jerzykai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ore. Ne perėjimo metu jie gali maitintis, ilsėtis ir net miegoti skrydžio metu, todėl miestuose dažnai lieka nepastebimi, nors gyvena visai šalia žmonių.

    Kaip jerzykai gyvena miestuose

    Jerzykai dažniausiai peri pastatų plyšiuose, po stogais ir įvairiose fasadų ertmėse, kurios primena natūralias uolų angas. Dėl to daugelis gyventojų net nenutuokia, kad virš jų lango ar balkono gali būti įsikūrusi perinti pora.

    Šie paukščiai nėra triukšmingi kaimynai, o jų lizdai paprastai nematomi iš išorės. Vis dėlto jų priklausomybė nuo pastatų ertmių tampa silpnąja vieta, kai prasideda fasadų atnaujinimas.

    Kodėl termomodernizacija tampa spąstais

    Didžiausia grėsmė jerzykams miestuose siejama su pastatų šiltinimu ir sandarinimu. Renovacijų metu užtaisomi plyšiai ir angos, o kartu neretai sunaikinamos perėjimo vietos, ypač jei darbai vyksta vasarą, kai lizduose auga jaunikliai.

    „Per šiltinimo darbus angos dažnai užsandarinamos neįvertinus, kad jose peri jerzykai, ir tada žūsta tiek suaugę paukščiai, tiek jaunikliai“, – sako ornitologė Marcelina Poddaniec.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad dalis darbų vyksta be tinkamo suderinimo ir be realios situacijos patikrinimo. Problema paaštrėja tada, kai ornitologinės apžiūros atliekamos formaliai ir neužfiksuoja aktyvių lizdaviečių.

    Ką galima padaryti, kad nežūtų

    Ekspertai pabrėžia, kad jerzykus galima apsaugoti, jei renovacija planuojama atsakingai. Pirmiausia rekomenduojama prieš darbus atlikti išsamią ornitologinę pastato apžiūrą ir sprendimus derinti su atsakingomis institucijomis, įskaitant Regiono aplinkos apsaugos struktūras.

    Praktiškai saugiausia renovacijas vykdyti ne per perėjimo sezoną, kad paukščiai tuo metu nebūtų užėmę ertmių. Jei darbai vis tiek planuojami vasarą, specialistai siūlo iš anksto, dar žiemą, laikinai uždengti angas, kad jerzykai ten nepradėtų perėti.

    Dar viena priemonė yra kompensacija, kai paliekamos specialios angos arba įrengiamos dirbtinės lizdavietės, pavyzdžiui, pritvirtinant lizdines dėžutes ant fasado. Tai leidžia suderinti energinio efektyvumo tikslus su biologinės įvairovės apsauga, kuri miestuose tampa vis svarbesne tema.

  • Lenkijos miškuose aptikti trys nauji grybų tipai: „Varšuvos universiteto“ tyrimas ir piliečių pagalba

    Lenkijos miškuose aptikti trys nauji grybų tipai: „Varšuvos universiteto“ tyrimas ir piliečių pagalba

    Lenkijos miškuose mokslininkai identifikavo tris iki šiol mokslo literatūroje neaprašytus grybų taksonus, priklausančius vadinamųjų žvaigždagraibių grupei. Šie grybai išsiskiria žvaigždiška vaisiakūnio forma, tačiau jų tikroji įvairovė ilgą laiką galėjo likti nepastebėta dėl panašumo į artimas rūšis.

    Tyrimus atlieka Varšuvos universiteto mikologų komanda, kuri surinktus egzempliorius vertino pagal morfologinius požymius ir genetinius duomenis. Tokia dviguba patikra laikoma vienu patikimiausių būdų atskirti vizualiai panašias rūšis ir nustatyti, ar jos iš tiesų sudaro atskiras evoliucines linijas.

    Vienas svarbiausių šio projekto elementų tapo visuomenės įsitraukimas, vadinamas piliečių mokslu. Prie duomenų rinkimo prisidėjo miškų lankytojai ir grybavimo entuziastai, kurie fiksavo radinius, siuntė nuotraukas ir, prireikus, perduodavo mėginius tyrėjams.

    Platesnė stebėtojų bazė leido sukaupti didelį mėginių kiekį iš skirtingų regionų, o tai ypač svarbu grybų tyrimuose. Grybų vaisiakūniai dažnai pasirodo tik trumpam, jų gausa priklauso nuo oro sąlygų, o dalį rūšių patikimai atskirti galima tik mikroskopu arba genetiniais metodais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atradimai nėra vien įdomi naujiena apie biologinę įvairovę. Grybai atlieka esminį vaidmenį ekosistemose: skaido organinę medžiagą, padeda cirkuliuoti maistinėms medžiagoms ir daro įtaką miškų dirvožemio būklei, todėl naujų rūšių identifikavimas papildo žinias apie miškų funkcionavimą.

    Nors galutiniam rūšių aprašymui įprastai prireikia papildomų patikrinimų ir publikavimo recenzuojamuose mokslo leidiniuose, pirminiai duomenys rodo aiškius skirtumus nuo anksčiau aprašytų rūšių. Šis atvejis primena, kad net gerai ištirtose Europos šalyse miškai vis dar gali slėpti mokslui nežinomų organizmų.