Tag: Biologinė įvairovė

  • Arizonos saulės elektrinė tapo urvinių pelėdžiukų „darželiu“: perkėlimas davė netikėtą rezultatą

    JAV Arizonos valstijoje didelė saulės elektrinė netikėtai tapo naujais namais urvinių pelėdžiukų kolonijai. Aplinkosaugininkai perkėlė paukščius iš teritorijos, kurioje plėstas energetikos projektas, ir įrengė jiems dirbtines urvų slėptuves.

    Perkėlimas vyko saulės energijos komplekse Sun Streams, kurio teritorija siekia apie 4 000 hektarų. Tarp dviejų komplekso dalių buvo parinktas maždaug 100 hektarų plotas, o jame įrengta 40 dirbtinių urvų, kad pelėdžiukai turėtų kur perėti.

    Urviniai pelėdžiukai nuo daugumos pelėdų skiriasi tuo, kad peri po žeme ir dažnai naudojasi kitų gyvūnų, pavyzdžiui, žemėje urvus kasančių žinduolių, iškastomis slėptuvėmis. Dėl to jiems ypač svarbios vietos, kuriose yra tinkamas gruntas ir pakankamai urvų.

    Persikėlimo pradžioje specialistai paukščiams palikdavo grobio, dažniausiai pelių, ir įrengė kameras stebėti jų elgseną. Naktimis buvo naudojamas apšvietimas, kuris pritraukdavo vabzdžius ir sudarydavo papildomas sąlygas pelėdžiukams maitintis savarankiškai.

    Pirmieji rezultatai, anot projekto apžvalgų, pasirodė labai geri: per kelis mėnesius naujoje vietoje užfiksuotos kelios dešimtys jauniklių, iš viso 36 jauni paukščiai. Vėliau žmonių pagalba buvo sąmoningai mažinama, siekiant patikrinti, ar kolonija gali išsilaikyti pati.

    Tai patvirtino stebėjimai ir biologiniai požymiai, įskaitant vabzdžių liekanas paukščių išmatose. Papildomas šėrimas buvo visiškai nutrauktas 2025 metų vasaros pabaigoje, kai tapo aišku, kad jauni paukščiai jau sugeba medžioti.

    Kodėl urviniai pelėdžiukai nyksta

    Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad grėsmės šiam rūšių grupei atsirado gerokai anksčiau nei konkretus saulės elektrinės projektas. Viena didžiausių problemų yra tinkamų buveinių nykimas, kai plečiasi miestai, intensyvėja žemės ūkis ir keičiasi kraštovaizdis.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra urvus kasančių žinduolių populiacijų mažėjimas, nes pelėdžiukai neretai remiasi jau esančia urvų infrastruktūra. Dėl buveinių fragmentacijos paukščius tenka perkelti vis toliau, kartais dešimtis ar net šimtus kilometrų, kad būtų rasta tinkama vieta perėjimui.

    Ką pelėdžiukai rado po saulės moduliais

    Tyrėjų vertinimu, saulės elektrinės teritorija turi kelias netikėtai naudingas savybes. Atvira erdvė leidžia pelėdžiukams anksčiau pastebėti plėšrūnus, o šešėlis po moduliais per didžiausius Arizonos karščius suteikia priedangą nuo kaitros.

    Dėl to saulės energetikos infrastruktūra kai kuriais atvejais gali tapti kompromisu tarp žmogaus veiklos ir biologinės įvairovės, jei projektai planuojami su aiškiomis gamtosaugos priemonėmis. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad sėkmę lemia ne vien panelės, o nuoseklus buveinių įrengimas ir ilgalaikė stebėsena.

  • Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta

    Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.

    Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.

    Dar daug rūšių lieka nežinomos

    Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.

    Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.

    Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių

    Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.

    „Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.

    Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.

    Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.

    Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.

    Kodėl tai svarbu gamtosaugai

    Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.

    Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.

    Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.

  • Mokslininkai ištyrė didžiausią Žemės sėklų saugyklą po kojomis: atradimas kelia nerimą

    Mokslininkai ištyrė didžiausią Žemės sėklų saugyklą po kojomis: atradimas kelia nerimą

    Pasaulyje geriausiai žinoma sėklų saugykla dažnai vadinama Svalbardo pasauline sėklų saugykla Norvegijoje, tačiau nauji tyrimai primena: didžiausias sėklų rezervas slypi visai kitur. Jis yra po mūsų kojomis – dirvožemyje, kur susiformuoja vadinamasis dirvožemio sėklų bankas.

    Mokslininkai, „Nature Communications“ publikuotame darbe, išanalizavo pasaulinę duomenų bazę su 3 096 dirvožemio mėginių įrašais iš 94 šalių ir visų septynių žemynų. Šie duomenys apėmė apie 1 400 tyrimų, kuriuose buvo skaičiuojamos ir identifikuojamos sėklos bei daigai.

    Tyrėjų skaičiavimai rodo, kad pasauliniu mastu dirvožemyje vidutiniškai gali būti daugiau nei 5 000 sėklų viename kvadratiniame metre. Tai taikoma skirtingoms aplinkoms – nuo sausumos iki šlapynių ir vandens ekosistemų, todėl dirvožemis veikia kaip milžiniška, natūraliai susiklosčiusi atsarga ateičiai.

    „Plačiausia prasme, priglaudę pirštą prie žemės, greičiausiai rodote į sėklą“, – teigė tyrėjai. Pasak jų, didelis sėklų tankis liudija, kad dirvožemio sėklų bankai yra svarbi augalų populiacijų ir bendrijų dinamikos dalis, padedanti atkurti augaliją po sutrikimų.

    Vis dėlto analizė atskleidė nerimą keliantį dėsningumą: sėklų tankis ir rūšių įvairovė ne visuomet sutampa. Kitaip tariant, dirvožemis, kuriame randama daug skirtingų rūšių sėklų, nebūtinai yra „prikimštas“ sėklų, o vietovės su labai dideliu sėklų skaičiumi dažnai pasižymi menkesne rūšių įvairove.

    Ryškus pavyzdys – tropinės ekosistemos, kuriose sėklų rūšių įvairovė didelė, bet bendras sėklų tankis mažesnis. Priešingas vaizdas būdingas dirbamoms žemėms: jose sėklų gali būti daug, tačiau rūšių spektras paprastai skurdesnis, nes kraštovaizdį formuoja intensyvi žmogaus veikla.

    Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad tyrimas rado požymių, jog žmogaus daroma įtaka gali mažinti dirvožemio sėklų bankų rūšių įvairovę. Autoriai pažymi, kad mažiau pažeistose buveinėse sėklų bankų rūšių turtingumas atrodė didesnis nei degradavusiose, o tai dera su plačiau fiksuojama biologinės įvairovės nykimo tendencija.

    „Tai rodo, kad sėklų bankų galimybės padėti atkurti degradavusias ekosistemas gali būti ribotos“, – teigė tyrėjai. Kitaip tariant, net jei dirvožemyje sėklų gausu, jų sudėtis gali neatitikti to, ko reikia, kad ekosistema natūraliai sugrįžtų į buvusią būklę.

    Tyrėjų išvados svarbios ir praktiniu požiūriu, nes vis dažniau kalbama apie pasyvųjį atkūrimą, kai gamtai leidžiama atsistatyti pačiai. Jei dirvožemio sėklų bankai praranda rūšinę įvairovę, vien tik laukti gali nepakakti, o atkūrimui gali prireikti papildomų priemonių, pavyzdžiui, buveinių tvarkymo ar tikslinio atsėjimo.

    Šis darbas papildo platesnį vaizdą apie biologinės įvairovės krizę: nykimas matomas ne tik paviršiuje, bet gali būti „užkoduotas“ ir požeminiame sėklų sluoksnyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni tyrimai padės tiksliau įvertinti, kiek stipriai dirvožemio sėklų bankai jau atspindi žmogaus sukeltus ekosistemų pokyčius.

  • Po Kachovkos tvenkinio sunaikinimo atsiveria 215 000 ha laukinės gamtos: mokslininkas mato milžiniško rezervato galimybę

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje, formuojasi itin didelė natūrali teritorija, kuri ateityje galėtų įgyti saugomos teritorijos statusą. Pasak Ukrainos mokslininko, kalbama apie maždaug 215 000 hektarų plotą, kuris dėl savo masto ir vientisumo būtų išskirtinis visos šalies mastu.

    Šis plotas neretai buvo vadinamas Kachovkos jūra, o po vandens nuleidimo atsidengęs dugnas tapo sparčių gamtinių procesų erdve. Specialistų vertinimu, čia svarbiausia aplinkybė yra ta, kad teritorijoje beveik nėra gyvenviečių ir intensyviai dirbamų laukų, kurie paprastai trukdo steigti didelius rezervatus.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos katedros vedėjas, profesorius Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio tvenkinio dugnas gali tapti didžiausiu gamtos rezervatu Ukrainoje. Jo teigimu, tokio dydžio ištisinis plotas, kuriame dominuotų natūrali raida, yra reta galimybė ne tik šaliai, bet ir platesniam Europos regionui.

    „Tai ne viena iš didžiausių teritorijų, o didžiausia. Čia yra apie 215 000 hektarų grynos gamtinės erdvės: nėra laukų, nėra kaimų, nėra miestų“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metais birželio 6 dieną, o po to staigiai pasikeitė viso Dnipro žemupio hidrologija. Ukrainos institucijos ir tarptautinės organizacijos šį veiksmą vertino kaip sunkų tarptautinės teisės pažeidimą, sukėlusį didelę humanitarinę ir aplinkosauginę žalą.

    Per kelerius metus dalis atsidengusių plotų apaugo jaunu, tankiu gluosnių ir tuopų sąžalynu. Ekologai pabrėžia, kad tokios pionierinės augalijos plėtra dažnai sukuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir smulkiesiems žinduoliams, o tai ilgainiui didina biologinę įvairovę.

    Pasak mokslininkų, gluosnių ir tuopų sąžalynai ypač svarbūs kaip pereinamoji ekosistema tarp vandens ir sausumos. Tokie plotai dažnai veikia kaip natūralūs filtrai, stabilizuoja dirvožemį, mažina dulkių ir erozijos poveikį bei sudaro sąlygas grįžti šlapžemėms būdingoms rūšims.

    Ivanas Moisijenka siūlo didžiąją buvusio Kachovkos tvenkinio dalį palikti laukinei gamtai ir panaudoti teritoriją Didžiojo Lanko gamtinių kompleksų atkūrimui. Toks požiūris remiasi principu, kad dalis teritorijų, patyrusių didelį žmogaus poveikį, gali būti atkuriamos leidžiant vykti natūraliems procesams, o žmogaus įsikišimą apribojant iki būtino monitoringo ir apsaugos priemonių.

    Kartu svarstoma, kad mažesnėje dalyje ploto ateityje galėtų būti kuriami keli nedideli vandens telkiniai, jei to prireiktų vietos vandens ūkiui ar ekosistemų valdymui. Tačiau bet koks sprendimas dėl teritorijos statuso, ribų ir naudojimo scenarijų priklausytų nuo saugumo situacijos, ilgalaikių aplinkosaugos vertinimų ir valstybės politikos.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto teritorijos apsauga galėtų tapti svarbia atkūrimo politikos dalimi, tačiau kartu reikėtų aiškiai spręsti rizikas: galimą taršą, dirvožemio užterštumą, invazinių rūšių plitimą ir suderinamumą su vandens išteklių poreikiais žemupyje.

  • Prie Černobylio užfiksuota slapta giesmininkė: ją dažniau išgirsi nei pamatysi, štai kuo ji išsiskiria

    Paukštis didžiąją laiko dalį praleidžia krūmuose, todėl net ir patyrusiam stebėtojui dažnai lieka tik trumpas judesys tarp šakų. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad aiškus identifikavimo ženklas šiuo atveju yra būtent giesmė ir būdingas pavojaus signalas.

    Pasak rezervato specialistų, šiai rūšiai patraukliausios yra miško pakraščiuose esančios krūmynų juostos, laukymių ir tankesnio miško mozaika, taip pat želdinių juostos, kur krūmai ribojasi su atviromis erdvėmis. Tokiose vietose paukščiui lengviau ir maitintis, ir išlikti nepastebėtam.

    Tankūs krūmai veikia kaip natūralūs koridoriai, leidžiantys greitai pasislėpti nuo plėšrūnų ar žmogaus. Dėl šios priežasties paukštį dažnai išduoda ne išvaizda, o staiga pasigirstantys garsai iš krūmyno gelmės.

    Šios giesmininkės balsas apibūdinamas kaip įvairių švilpesių ir trumpų, nutrūkstančių garsų seka. Ji gali giedoti ne tik tupėdama ant krūmo viršūnės, bet ir skrisdama, todėl balsas kartais girdimas net tada, kai paukštis lieka visiškai nematomas.

    Dar vienas būdingas bruožas yra trumpas aliarmo signalas, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „ček“. Jis padeda pastebėti paukščio buvimą net ir tuomet, kai jis nepalieka krūmynų.

    Specialistai nurodo, kad paukščio raciono pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, taip pat vorai bei kiti bestuburiai. Toks meniu būdingas daugeliui sylvijų, ypač šiltuoju metų laiku, kai vabzdžių gausa didžiausia.

    Rezervato pranešime pažymima, kad jaunikliams tėvai atneša ypač įvairų grobį, o vasaros pabaigoje racioną gali papildyti uogos ir minkšti vaisiai. Tai padeda kaupti energijos atsargas laikotarpiu, kai vabzdžių ima mažėti.

    Lizdą ši rūšis paprastai suka neaukštai virš žemės, tankiame krūme. Dėl didelio atsargumo paukštis prie lizdo elgiasi itin budriai ir, pajutęs pernelyg didelį trikdymą, gali palikti dėklą, todėl stebėtojai raginami laikytis atstumo.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais vis dažniau viešinami laukinės faunos stebėjimai, siekiant parodyti, kaip saugomose teritorijose atsikuria ekosistemos. Tokie fiksavimai svarbūs ne tik visuomenės švietimui, bet ir ilgalaikei rūšių būklės stebėsenai.

  • Keturių ožkų eksperimentas Naujosios Zelandijos saloje: per 57 metus ekosistema pasikeitė neatpažįstamai

    1889 metais į negyvenamą Manavatavio (Didžiąją) salą netoli Naujosios Zelandijos buvo atgabentos keturios naminės ožkos. Tuo metu toks sprendimas atrodė praktiškas: jūreiviai ir banginių medžiotojai neretai palikdavo gyvūnų atokiose salose kaip maisto atsargą nelaimės atveju.

    Izoliuotoje saloje ožkos rado palankias sąlygas daugintis, nes netrūko augalijos, o natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti populiaciją, nebuvo. Per kelis dešimtmečius iš kelių gyvūnų susiformavo šimtus individų siekianti banda.

    Didžiausias smūgis teko augalijai: ožkos intensyviai gano ir ėda ne tik žolę, bet ir krūmus, jaunas medžių atžalas, plačialapius augalus. Tokiose mažose salų ekosistemose augalų danga yra kritiškai svarbi, nes ji saugo dirvožemį nuo erozijos ir sudaro buveines vabzdžiams, paukščiams bei kitiems gyvūnams.

    Ilgainiui buvo pastebėta, kad nykstant augalams dirvožemis praranda stabilumą, vietomis išmindomas, o kartu mažėja ir rūšių, priklausomų nuo tankesnės augmenijos, galimybės maitintis bei veistis. Tai tipinis invazinių arba žmogaus įvežtų žolėdžių poveikio scenarijus salose, kur vietinės rūšys evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie tokio intensyvaus ganymo.

    Retų augalų kaina

    Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamento (DOC) aprašomuose salos tyrimuose pabrėžiama, kad dalis vietinių augalų priartėjo prie išnykimo ribos. Dar XIX amžiaus pabaigoje salą lankę botanikai fiksavo rūšis, kurių vėlesni tyrėjai jau neberado.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių laikomas itin retas augalas Pennantia baylisiana, kuris tam tikru laikotarpiu buvo žinomas tik iš vieno egzemplioriaus. Mokslininkai augalų nykimą siejo su ilgalaikiu ožkų buvimu ir nuolatiniu atžalų bei lapijos nuėdimu.

    1946 metais pradėta ožkų išgabenimo operacija

    1946 metais, praėjus 57 metams nuo keturių ožkų atgabenimo, buvo organizuota ekspedicija gyvūnams iš salos išgabenti. Operacija truko kiek daugiau nei mėnesį, o iš salos buvo išvežtos 393 ožkos.

    Šis skaičius tapo aiškiu priminimu, kaip greitai populiacija gali išaugti be natūralių ribojančių veiksnių. Mažoje teritorijoje net ir keli šimtai žolėdžių gali iš esmės perkurti kraštovaizdį ir pakeisti rūšių pusiausvyrą.

    Atsigavimas įmanomas, bet ne visada pilnas

    Pašalinus ožkas augalija pradėjo pamažu atsikurti: grįžo žoliniai augalai, vėliau ėmė atželti ir sumedėjusi augmenija. Tačiau ekosistema ne visada gali paprastai sugrįžti į buvusią būklę, ypač jei per kelis dešimtmečius dalis rūšių spėjo išnykti vietoje.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salose invazinių žinduolių kontrolė dažnai tampa vienu efektyviausių būdų atkurti biologinę įvairovę. Manavatavio istorija šiandien minima kaip pamoka, kodėl net „nedidelis“ žmogaus įsikišimas izoliuotoje gamtos sistemoje gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Arizonoje prieš 100 metų įkurdintos lyg maistas varlės šiandien kelia grėsmę retoms gyvatėms

    Arizonoje prieš maždaug šimtmetį į vandens telkinius pradėtos leisti amerikinės bulvarlės, kurios tuo metu buvo laikomos potencialiu maisto šaltiniu ir medžioklės laimikiu. Tačiau rūšis greitai prisitaikė, išplito po pelkes ir upelių slėnius bei tapo invazine, keičiančia vietos ekosistemų pusiausvyrą.

    Bulvarlės natūraliai paplitusios daugiausia rytinėje JAV dalyje, tačiau jos išsiskiria gebėjimu gyventi įvairiuose vandens telkiniuose. Suaugusios varlės yra plėšrios ir minta ne tik vabzdžiais ar žuvimis, bet ir kitais varliagyviais, ropliais, paukščiais bei smulkiais žinduoliais.

    Specialistai pabrėžia, kad vietinė fauna ilgą laiką neturėjo evoliuciškai susiformavusios apsaugos nuo tokio dydžio ir elgsenos plėšrūno. Dėl to bulvarlių atsiradimas kai kuriose buveinėse sutrikdė natūralias mitybos grandines, o labiausiai nukentėjo su vandens buveinėmis susijusios rūšys.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su šiaurine meksikine juostine gyvate, kurios išlikimas priklauso nuo vandens ir pakrančių zonų. Ši gyvatė medžioja varles ir smulkią žuvį, tačiau bulvarlių invazija sukūrė paradoksą: jaunikliai ir buožgalviai tampa lengvu grobiu, o užaugusios bulvarlės pačios gali medžioti jaunas gyvates.

    Toks spaudimas populiacijai ypač pavojingas todėl, kad jaunos gyvatės dažnai žūsta dar nesulaukusios reprodukcinio amžiaus. Net jei dalis suaugusių individų išlieka, prarasta jauniklių karta ilgainiui gali lemti spartų visos populiacijos mažėjimą.

    Bulvarlių kontrolę apsunkina jų vaisingumas: viena patelė per nerštą gali padėti dešimtis tūkstančių ikrų. Dėl tokio reprodukcijos tempo net ir po intensyvesnių gaudymo kampanijų populiacijos gali gana greitai atsikurti, jei buveinės išlieka tinkamos.

    Ne mažesnė problema yra jų judrumas sausumoje. Tyrimuose fiksuota, kad jaunos bulvarlės per kelias savaites gali nukeliauti daugiau nei 10 kilometrų, todėl net ir sutvarkius vieną telkinį atsiranda rizika, kad invazinė rūšis sugrįš iš kaimyninių teritorijų.

    Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Arizonoje taikomos įvairios priemonės, skirtos sumažinti bulvarlių gausą ten, kur gyvena reti vietiniai gyvūnai. Dažniausiai naudojami tinklai, spąstai ir rankinis gaudymas, o kai kuriais atvejais vandens telkiniai laikinai nusekinami, siekiant sunaikinti suaugėlius ir nutraukti dauginimosi ciklą.

    Tokios priemonės kai kur davė apčiuopiamų rezultatų: užfiksuota teritorijų, kuriose bulvarles pavyko visiškai pašalinti, o vėliau pradėjo atsikurti vietinių varlių populiacijos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklauso nuo nuoseklios priežiūros, buveinių būklės ir pakartotinio plitimo prevencijos.

    Ši istorija Arizonoje vis dažniau minima kaip pamoka, kaip „geras sumanymas“ trumpuoju laikotarpiu gali virsti brangiai kainuojančia invazinių rūšių valdymo problema. Mokslininkai primena, kad net ir įprastai atrodantys gyvūnai, perkelti į naują regioną, gali tapti rimta grėsme biologinei įvairovei.

  • Dunojų užplūdo japoniškos gėlavandenės krevetės: biologai įspėja dėl grėsmės žuvims ir vėžiams

    Rumunijos Dunojaus deltoje vis dažniau fiksuojama neįprasta naujovė: gėlavandenės, vadinamosios japoniškos krevetės, per pastaruosius penkerius metus tapo kasdieniu laimikiu, o kai kuriose vietose jau pradėjo išstumti vietinius vėžius. Biologai sako, kad tokie staigūs pokyčiai rodo invazinės rūšies įsitvirtinimą ir gali turėti platesnių pasekmių.

    Vietos žvejai pasakoja, kad krevečių gausa pastebimai išaugo karščio laikotarpiais, kai vanduo įšyla, o jų telkiasi ypač daug prie krantų ir seklumose. Tuo pat metu vėžių, kurie anksčiau buvo įprasti, kai kuriose vietovėse beveik nebeliko, todėl pokytis jaučiamas ne tik gamtoje, bet ir vietos žvejyboje.

    „Tai krevetė iš Japonijos. Ji pateko į žuvininkystės ūkius Dniepro regione, o iš ten per deltą pakilo Dunojumi ir į gretimus su Dunojumi sujungtus ežerus“, – sakė mokslų daktaras Adrianas Bilba.

    Specialistai aiškina, kad invazinė rūšis dažniausiai plinta dviem keliais: atsitiktinai pabėgusi iš akvakultūros ar dekoratyvinių vandens telkinių, arba per natūraliai sujungtas vandens sistemas, kai nauji organizmai keliauja srovėmis, kanalais ir ežerais. Dunojaus delta dėl sudėtingo vandens tinklo ir šiltesnių vasarų tampa palankia terpe greitam naujakurių plitimui.

    Didžiausias nerimas susijęs su tuo, kuo šios krevetės minta ir kaip konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Biologai neatmeta, kad jos gali ėsti vietinių žuvų ikrus ar jauniklius, taip pat konkuruoti dėl maisto ir slėptuvių, o tai ilgainiui gali paveikti plėšriąsias žuvis, tokias kaip lydekos, starkiai ir ešeriai.

    „Tyrimai dar vyksta, kad nustatytume, kokį poveikį jos gali turėti vietinėms rūšims. Bet kuri rūšis, kuri čia patenka ir pradeda daugintis palyginti dideliais kiekiais, mums laikoma invazine“, – sakė biologas Aurelas Nestase iš Dunojaus deltos nacionalinio mokslinių tyrimų instituto.

    Kita medalio pusė – ekonominė: dalis Dunojaus deltos restoranų jau įtraukė gėlavandenes krevetes į meniu, o turistams tai pateikiama kaip vietos regiono naujiena. Rumunijos Sarikiojaus gyvenvietėje 100 gramų tokio patiekalo kaina siekia apie 4 eurus, todėl vietos verslai mato galimybę invazinę rūšį bent iš dalies „paversti“ paklausia preke.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien kulinarinis populiarumas problemos neišsprendžia. Invazinės rūšys gali greitai pakeisti maisto grandines, sumažinti biologinę įvairovę ir sukelti sunkiai prognozuojamus ilgalaikius padarinius, todėl dabar svarbiausia tiksliai įvertinti krevečių poveikį ir, jei reikės, svarstyti valdymo priemones.

    „Tikimės, kad jos prisitaikys prie šios vietovės taip, kad galėtume naudoti ir mūsų žuvį, ir šias krevetes, nes jos tampa išskirtiniu mūsų krašto produktu“, – sakė Sarikiojaus meras Vitali-Kristianas Finoghenas.

  • Valakupiuose užvirs pjūklai: invaziniai uosialapiai klevai šluojami iš beveik 8 hektarų

    Vilniaus miesto savivaldybė Valakupių miškuose planuoja pašalinti invazinius uosialapius klevus 7,9 hektaro plote. Darbai numatyti Valakupių girininkijos teritorijoje keliuose miško kvartaluose, kur ši rūšis jau yra susiformavusi židiniais.

    Uosialapis klevas Lietuvoje laikomas nevietine invazine medžių rūšimi, todėl jo plitimą privaloma kontroliuoti. Tokios priemonės siejamos su vietinių ekosistemų apsauga ir biologinės įvairovės išsaugojimu, nes invaziniai augalai gali greitai pakeisti natūralias bendrijas.

    Kodėl uosialapis klevas kelia grėsmę?

    Šis klevas ypač sparčiai plinta vandens telkinių pakrantėse, upių slėniuose ir drėgnesnėse vietose, kur sėklos lengvai išnešiojamos didesniais atstumais. Įsitvirtinęs jis sudaro tankius sąžalynus, kurie užstoja šviesą ir nustelbia vietines augalų rūšis.

    Ilgainiui dėl to prastėja buveinių būklė, kinta miško paklotės augalija, mažėja vietinėms rūšims tinkamų atsinaujinimo plotų. Tokie pokyčiai gali turėti grandininį poveikį ir vabzdžiams, paukščiams bei kitoms rūšims, priklausomoms nuo vietinės augalijos.

    Kodėl vieno karto neužtenka?

    Specialistai pabrėžia, kad invazinių rūšių naikinimas nėra vienkartinė akcija, o ilgalaikis procesas. Pašalinus medžius, teritorijoje gali greitai pasirodyti atžalos, o sėklos dirvožemyje ar gretimuose plotuose sudaro prielaidas atsinaujinimui.

    Dėl to po šalinimo darbų paprastai taikoma stebėsena ir pakartotinės priemonės, kad židiniai neatsikurtų. Miestuose ir jų prieigose tai ypač svarbu, nes želdynai ir pakraščiai neretai tampa invazinių rūšių plitimo starto taškais į natūralias teritorijas.

  • Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Vakarų Anglijoje, netoli Glosterio, buvusiose žemės ūkio naudmenose per vieną sezoną įveistas naujas miškas Hoarthorns. Maždaug 88 hektarų plote pasodinta apie 127 000 medelių, o rūšių įvairovė siekia beveik 40 – vyrauja lapuočiai, tokie kaip ąžuolai ir alksniai. Projektas laikomas vienu didžiausių per pastaruosius šimtmečius vietos miškų plėtros žingsnių.

    Toks mastas iškalbingas, tačiau britų miškininkystė keičia ne tik apsukas, bet ir filosofiją. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigta Forestry Commission ilgą laiką orientavosi į sparčią medienos gamybą, todėl buvo masiškai sodinami greitai augantys spygliuočiai. Dėl to atsirado taisyklingos, vienarūšės plantacijos, kurios šiandien vis dažniau vertinamos kaip mažiau palankios biologinei įvairovei.

    Istoriškai miškų Anglijoje buvo mažai: XX amžiaus pradžioje mišku apaugusi teritorija buvo nusmukusi iki itin žemų rodiklių, o karų metais mediena tapo strategine žaliava. Importas buvo ribojamas, todėl šalies viduje siekta kuo greičiau padidinti medienos išteklius. Šis paveldas iki šiol matomas didelėje dalyje spygliuočių masyvų.

    Miškai dabar turi daugiau tikslų

    Šiandien nauji įveisimai vertinami kaip daugiafunkcis atsakas į klimato ir gamtos krizes. Miškai planuojami taip, kad kauptų anglies dioksidą, kurtų buveines gyvūnams, suteiktų erdvę rekreacijai, o kai kur ir prisidėtų prie vietinės medienos tiekimo. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje fiksuojami tūkstančiai hektarų naujų miškų kasmet, o bendras miškingumas auga nuosekliai.

    Kartu keičiasi ir rūšių parinkimas. Vietoj vienos dominuojančios rūšies projektuose sąmoningai pasirenkami mišiniai, įtraukiami krūmai, formuojamos skirtingo tankumo juostos. Miškininkai vis dažniau vertina ir klimato projekcijas, ieškodami medžių, kurie atlaikytų šiltesnes vasaras, sausras ir naujas ligas.

    Tokio prisitaikymo dalis – sėklų ir sodinamosios medžiagos kilmės koregavimas. Kai kur naudojamos sėklos iš labiau pietinių Europos regionų, siekiant, kad ateities sąlygomis medžiai turėtų didesnes išgyvenimo galimybes. Tuo pat metu stebima, kaip kai kurios rūšys natūraliai plečia savo arealus į šiaurę.

    Didžiausias iššūkis – seni, per tankūs medynai

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien pasodinti naują mišką neužtenka. Dalis senesnių, ypač spygliuočių, medynų per dešimtmečius tapo pernelyg tankūs: uždaros lajos sumažina šviesos patekimą į paklotę, todėl nyksta dalis augalų, keičiasi vabzdžių ir paukščių buveinės. Tyrimai kai kuriuose Britanijos miškuose rodo, kad medžių ir krūmų biomasė bei užaugimas nuo XX amžiaus antros pusės kai kur išaugo kelis kartus.

    Dėl to dalis miškininkų ragina imtis aktyvesnės brandžių miškų priežiūros: vietomis retinti lajas, šalinti pavienius medžius ir kurti daugiau šviesos „langų“. Tokia praktika gali priminti tradicinį, smulkesnio masto ūkininkavimą miške ir padėti atkurti rūšinę įvairovę. Tačiau tai brangu, techniškai sudėtinga ir neretai sulaukia visuomenės kritikos, nes bet koks kirtimas viešumoje lengvai painiojamas su naikinimu.

    Britų patirtis vis dažniau įvardijama kaip pamoka kitoms Europos šalims: miškų plėtra yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu tai, kas vyksta po pasodinimo. Atsparumas klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams priklausys nuo rūšių įvairovės, priežiūros ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp anglies kaupimo, gamtos apsaugos ir visuomenės lūkesčių.