Tag: Cholesterolis

  • Dietologai įspėja: šį sūrį perkame kasdien, bet etiketė slepia tai, ko nesitikėjote

    Lietuvos ir Europos prekybos tinkluose plačiai parduodamas lydytas sūris dažnai suvokiamas kaip patogus užkandis ar greitas ingredientas sumuštiniams. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas natūralus sūris, o jo sudėtis gali būti gerokai labiau apdorota, nei tikisi pirkėjas.

    Lydyto sūrio gamyboje įprastai naudojamas sūris ar varškė, tačiau galutinei tekstūrai ir stabilumui pasiekti dažnai pridedama lydančiųjų druskų, emulsiklių bei kitų priedų. Dėl to produktas ilgiau išlaiko vienodą konsistenciją, bet kartu gali reikšmingai išaugti druskos ir tam tikrų priedų kiekis racione.

    Kas dažniausiai kelia klausimų?

    Viena dažniausių kritikų krypčių siejama su didesniu fosfatų kiekiu, nes lydančiosios druskos neretai būna fosfatų pagrindu. Sveikatos specialistai primena, kad didesnis fosforo junginių suvartojimas, ypač kai mityboje trūksta kalcio, gali būti nepalankus kaulų ir dantų būklei, o jautresniems žmonėms svarbi ir inkstų apkrova.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra druska: lydytuose sūriuose jos kiekis neretai būna aukštas, todėl kasdienis vartojimas gali didinti bendrą natrio perteklių mityboje. Tai aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Riebalai, priedai ir skonis

    Skonis ir malonus tepumas dažnai pasiekiami ne tik pieno riebalais, bet ir įvairiais riebalų mišiniais, o kai kuriuose produktuose gali būti ir sočiųjų riebalų perteklius. Dietologai pabrėžia, kad būtent bendras racionas lemia poveikį cholesterolio rodikliams, tačiau dažnai vartojami itin apdoroti produktai gali apsunkinti subalansuotos mitybos planavimą.

    Kitas praktinis niuansas yra kvapiosios medžiagos ir skonio stiprikliai, kurie sustiprina sūrumo bei riebumo pojūtį. Dėl to tokį produktą lengva suvalgyti didesniais kiekiais, ypač jei jis nuolat naudojamas sumuštiniuose, užkandžiuose ar greituose padažuose.

    Kaip pasirinkti saugiau?

    Specialistai siūlo paprastą taisyklę: kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų valgote. Vertėtų lyginti etiketes ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį, riebalų sudėtį bei tai, ar produkte yra fosfatų, emulsiklių ir kitų priedų.

    Jei norisi sūrio kasdien, dažniau rekomenduojama rinktis mažiau apdorotus variantus, pavyzdžiui, natūralius fermentinius sūrius ar varškę, o lydytą sūrį palikti kaip retesnį pasirinkimą. Žmonėms, turintiems inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių problemų ar ribojantiems druską, dėl konkretaus raciono geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Dietologai primena apie miežių kruopas: pigus produktas, kuris sotina ir gali mažinti cholesterolį

    Dietologai primena apie miežių kruopas: pigus produktas, kuris sotina ir gali mažinti cholesterolį

    Miežių kruopos, dažnai vadinamos perlinėmis arba smulkintomis, gaminamos iš vieno seniausių žmonijos auginamų javų. Specialistai primena, kad kuo kruopos mažiau apdorotos, tuo jose paprastai daugiau skaidulų ir natūralių maistinių medžiagų. Būtent tai lemia, kodėl šis produktas vėl grįžta į sveikos mitybos rekomendacijas.

    Miežiuose gausu B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai. Taip pat tai vienas iš grūdinių produktų, galintis reikšmingiau prisidėti prie mineralų, tokių kaip magnis, fosforas, manganas, geležis ir selenas, suvartojimo. Šios medžiagos siejamos su normaliu raumenų darbu, kraujodara, kaulų būkle ir antioksidacine apsauga.

    Kuo išsiskiria beta gliukanai?

    Didžiausia miežių kruopų stiprybė yra tirpiosios skaidulos, ypač beta gliukanai. Tyrimai rodo, kad beta gliukanai gali padėti palaikyti normalesnį mažo tankio cholesterolio kiekį kraujyje, nes žarnyne suriša dalį tulžies rūgščių, o organizmas jų atstatymui naudoja cholesterolį. Šis poveikis laikomas mitybos dalimi, o ne gydymu.

    Tirpiosios skaidulos taip pat lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl po valgio gliukozės kiekis kraujyje gali kilti tolygiau. Tai aktualu žmonėms, turintiems insulino rezistenciją, prediabetą ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, tačiau svarbu vertinti bendrą patiekalo sudėtį. Daug lemia ir tai, ar kruopos valgomos su daržovėmis, ankštiniais, baltymais, ar su daug pridėtinio cukraus turinčiais priedais.

    Žarnynas, sotumas ir svorio kontrolė

    Skaidulų turintys produktai padeda reguliuoti tuštinimąsi ir mažina vidurių užkietėjimo riziką. Miežių kruopos gali veikti kaip maistas žarnyno mikrobiotai, o pastarųjų metų mokslas vis dažniau pabrėžia žarnyno būklės ryšį su imunitetu, medžiagų apykaita ir savijauta. Vis dėlto poveikis labiausiai priklauso nuo ilgalaikių įpročių, o ne vieno patiekalo.

    Kitas praktinis privalumas yra sotumas. Skaidulos lėtina skrandžio išsituštinimą, todėl alkis gali sugrįžti vėliau, o tai kai kuriems žmonėms palengvina užkandžiavimo kontrolę. Dėl šios priežasties miežių kruopos dažnai rekomenduojamos kaip vienas iš pilno grūdo produktų, tinkamų kasdieniam racionui.

    Kaip valgyti dažniau ir skaniau?

    Nors daugeliui miežių kruopos vis dar siejasi su tradiciniu garnyru, jų panaudojimas gerokai platesnis. Jos tinka su keptomis daržovėmis, ankštiniais, taip pat kaip salotų pagrindas su pomidorais, agurkais ir žalumynais. Tokie deriniai padeda padidinti skaidulų kiekį ir sumažinti perteklinių riebalų ar druskos poreikį.

    Miežių kruopos gali tapti ir pusryčių alternatyva, jei verdamos su pienu ar augaliniu gėrimu, pagardinamos obuoliu, cinamonu ir riešutais. Jos tinka sriuboms ir vieno puodo patiekalams, pavyzdžiui, grybų ar daržovių troškiniui. Renkantis verta prisiminti paprastą taisyklę: kuo kruopos mažiau apdorotos, tuo daugiau šansų, kad naudingųjų skaidulų bus daugiau.

    Žmonėms, sergantiems celiakija, miežiai netinka, nes tai glitimo turintys javai. Jei yra virškinimo sutrikimų ar laikomasi specialios dietos, pokyčius geriausia aptarti su gydytoju arba dietologu. Sveikiems žmonėms miežių kruopos gali būti paprastas būdas dažniau rinktis pilno grūdo produktus.

  • Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas daugelį metų buvo laikomas produktu, kurio geriau vengti dėl sočiųjų riebalų ir galimo poveikio širdies bei kraujagyslių ligų rizikai. Tačiau naujesni tyrimai ir mitybos mokslo raida rodo, kad ryšys nėra toks paprastas, o svarbiausia tampa bendras mitybos modelis ir suvartojami kiekiai.

    Didžioji dalis ankstesnių rekomendacijų rėmėsi idėja, kad sotieji riebalai didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį, o tai siejama su aterosklerozės rizika. Dėl to kai kurios organizacijos ir šiandien ragina riboti sočiuosius riebalus ir teikia konkrečius orientyrus, kiek jų turėtų būti dienos racione.

    Kas pasikeitė mitybos moksle?

    Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad vieno produkto demonizavimas dažnai klaidina. Tyrėjai pabrėžia, jog sveikatai didesnę įtaką daro tai, kuo sotieji riebalai pakeičiami: jei vietoje jų atsiranda rafinuoti angliavandeniai ir itin perdirbtas maistas, naudos gali ir nebūti.

    Be to, skirtingi sotieji riebalai ir jų šaltiniai organizmą gali veikti nevienodai, o pieno produktų matrica skiriasi nuo, pavyzdžiui, perdirbtos mėsos gaminių. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne vien riebalų „etiketė“, o visuma: mitybos kokybė, skaidulų kiekis, daržovių ir nesočiųjų riebalų dalis.

    „Vienas produktas retai nulemia sveikatą, svarbiausia yra tai, kaip atrodo visas kasdienis racionas“, – sako mitybos specialistai, vertindami naujesnes mokslines įžvalgas.

    Maslas: kas jame yra ir ką svarbu žinoti

    Maslas pirmiausia yra pieno riebalų šaltinis, todėl jis turi daug energijos ir jo lengva suvartoti per daug. Nors jame yra riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas A ir vitaminas D, šie kiekiai dažniausiai nėra tokie, kad pateisintų didelį vartojimą, jei bendra mityba nėra subalansuota.

    Kai kuriuose ilgalaikiuose stebėjimo tyrimuose nerasta aiškaus ryšio tarp didesnio riebių pieno produktų vartojimo ir didesnės mirties nuo širdies ligų rizikos, o kai kuriose analizėse fiksuotos net ir priešingos tendencijos. Vis dėlto tokie tyrimai dažniausiai rodo sąsajas, o ne tiesioginę priežastį, todėl jų išvadas reikia vertinti atsargiai.

    Praktinė išvada dažniausiai sutampa: saikingas maslo kiekis daugeliui žmonių gali būti suderintas su sveika mityba, jei pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis ir nesočiųjų riebalų šaltiniai. Didžiausia rizika kyla tada, kai maslas tampa kasdieniu raciono „stuburu“ arba pakeičia kokybiškesnius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių ar rapsų aliejų.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Žmonėms, kurių MTL cholesterolis padidėjęs, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ar turi kitų rizikos veiksnių, riebalų pasirinkimas gali turėti didesnę reikšmę. Tokiais atvejais saugiausia dėl konkrečių kiekių tartis su šeimos gydytoju ar dietologu, o ne remtis bendromis taisyklėmis.

    Galiausiai mokslo žinutė paprasta: maslas nėra nei stebuklingas sveikatos produktas, nei vienareikšmis priešas. Lemia saikas, bendras kalorijų balansas, fizinis aktyvumas ir tai, ar kasdienėje lėkštėje dominuoja neperdirbtas, maistingas maistas.

  • Trys produktai, kurie padeda mažinti blogąjį cholesterolį: gydytojai primena svarbią taisyklę

    Trys produktai, kurie padeda mažinti blogąjį cholesterolį: gydytojai primena svarbią taisyklę

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje yra viena dažniausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos priežasčių. Ilgainiui jis siejamas su ateroskleroze, kuri didina miokardo infarkto ir insulto tikimybę, todėl gyvenimo būdo korekcijos tampa kritiškai svarbios.

    Specialistai pabrėžia, kad cholesterolio rodikliai dažniausiai blogėja dėl per didelio sočiųjų riebalų ir transriebalų kiekio racione, taip pat dėl per mažo fizinio aktyvumo. Situaciją dar labiau apsunkina rūkymas, lėtinis stresas, antsvoris ir paveldimumas.

    Svarbu suprasti, kad vien maisto produktas problemos neišsprendžia, ypač jei rizika didelė arba jau diagnozuota aterosklerozė. Vis dėlto tinkamai sudėliota mityba gali reikšmingai prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, geresnio kraujospūdžio ir uždegimo kontrolės.

    Česnakas ir jo poveikis

    Česnakas dažnai minimas kaip produktas, galintis prisidėti prie palankesnio lipidų profilio. Jo sudėtyje esantys sieros junginiai, tarp jų alicinas, siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimu teigiamu poveikiu kraujagyslių funkcijai.

    Reguliarus česnako vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su nedideliu cholesterolio ir kraujospūdžio mažėjimu, tačiau efektas paprastai nėra staigus. Gydytojai primena, kad česnakas nėra vaistas, o jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar laukia operacija, dėl didesnių kiekių verta pasitarti su medikais.

    Avokadas ir alyvuogių aliejus

    Avokadas, nors ir kaloringas, yra vienas dažniau rekomenduojamų produktų, kai siekiama pagerinti riebalų balansą mityboje. Jame gausu mononesočiųjų riebalų, o taip pat skaidulų, kurios padeda mažinti cholesterolio pasisavinimą žarnyne.

    Kitas dažnai išskiriamas pasirinkimas yra alyvuogių aliejus, ypač mažiau apdorotas, nes jame būna polifenolių. Šie junginiai siejami su mažesniu MTL cholesterolio oksidavimu, o tai svarbu, nes būtent oksiduotas MTL aktyviau dalyvauja aterosklerozės procesuose.

    Svarbiausia taisyklė, kuri dažnai pamirštama

    Didžiausią naudą duoda ne pavienių produktų įtraukimas, o raciono struktūra, kai sočiuosius riebalus keičia nesočiosios riebalų rūgštys, o lėkštėje daugėja daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų. Tokia kryptis atitinka plačiai taikomus Viduržemio jūros ir DASH mitybos principus, siejamus su mažesne širdies ligų rizika.

    Jei cholesterolio rodikliai aukšti, gydytojai rekomenduoja atlikti išsamius tyrimus ir įvertinti bendrą riziką, o prireikus neatidėlioti gydymo. Mityba ir judėjimas išlieka bazė, tačiau didelės rizikos atvejais vien jų gali nepakakti.

  • Mokslininkai nustebo: košė cholesterolį gali numušti per 2 dienas, bet būtina sąlyga

    Mokslininkai nustebo: košė cholesterolį gali numušti per 2 dienas, bet būtina sąlyga

    Naujas tyrimas rodo, kad labai trumpa, bet griežta avižų dieta gali greitai pagerinti dalies žmonių kraujo lipidų rodiklius. Metabolinį sindromą turintiems dalyviams per dvi dienas sumažėjo MTL cholesterolio, dažnai vadinamo bloguoju, ir bendrojo cholesterolio lygis.

    Metabolinis sindromas siejamas su padidėjusia liemens apimtimi, padidėjusiu kraujospūdžiu, sutrikusia gliukozės apykaita ir nepalankiu riebalų profiliu. Šis derinys didina 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, todėl net nedideli pokyčiai gali turėti praktinę reikšmę.

    Tyrimo metu dalyviai dvi dienas valgė beveik vien avižinius dribsnius, virtus vandenyje. Paros porcija siekė apie 300 gramų dribsnių ir buvo padalinta į tris valgymus, o papildomai leista tik nedidelis kiekis vaisių ar daržovių.

    Rezultatai buvo aiškūs: MTL cholesterolis sumažėjo maždaug 10 proc., o bendras cholesterolis apie 8 proc. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad palankūs pokyčiai kai kuriems dalyviams išliko dar kelias savaites po dviejų dienų režimo pabaigos.

    Kodėl avižos veikia?

    Vienas geriausiai žinomų avižų komponentų yra beta gliukanai, tirpios skaidulos, kurios virškinamajame trakte sudaro gelį. Tokia struktūra gali mažinti cholesterolio ir tulžies rūgščių pasisavinimą, o organizmui atstatant tulžies rūgščių atsargas naudojamas kraujyje cirkuliuojantis cholesterolis.

    Šis tyrimas papildomai išryškino ir žarnyno mikrobiotos vaidmenį. Po dviejų dienų intensyvaus avižų raciono pakito žarnyno bakterijų aktyvumas, o kai kurių fenolinių junginių metabolitų gamyba padidėjo, kas gali būti susiję su ilgiau išliekančiu efektu.

    Kodėl kasdienė košė ne visada duoda tą patį?

    Antroje tyrimo dalyje dalyviai šešias savaites valgė avižinę košę kasdien, tačiau gerokai mažesnį kiekį, apie 80 gramų dribsnių per dieną. Šį kartą cholesterolio pokyčiai buvo gerokai silpnesni, nors įprotis išliko.

    Tai leidžia manyti, kad vien avižos nekompensuoja bendro raciono, jei jis toliau gausus itin perdirbtų produktų, sočiųjų riebalų ir perteklinių kalorijų. Kitaip tariant, svarbiausia yra viso mitybos modelio kokybė, o ne vienas produktas.

    Kaip rinktis ir kam būti atsargiems?

    Kasdienė avižinė košė gali būti naudingas širdžiai palankios mitybos elementas, ypač jei ja pakeičiami saldinti pusryčių dribsniai, bandelės ar balta duona. Geriausia rinktis paprastus avižinius dribsnius, o ne greito paruošimo mišinius su pridėtiniu cukrumi, sirupais ar aromatais.

    Košę verta gardinti uogomis, obuoliu, cinamonu, riešutais, linų sėmenimis ar natūraliu jogurtu, tačiau išlaikyti bendrą saiką. Svarbu nepamiršti, kad didelis cholesterolio kiekis dažnai reikalauja kompleksinių sprendimų, o kartais ir gydymo, todėl staigius mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • 6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

    6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

  • Valgote bananus? Šis vaisius gali geriau padėti žarnynui, širdžiai ir net atminčiai

    Kriaušės: ne tik desertas

    Prinokusios kriaušės yra sultingos ir natūraliai saldžios, todėl dažnai laikomos tik lengvu desertu. Tačiau mitybos specialistai primena, kad tai ir maistinių medžiagų šaltinis, galintis prisidėti prie virškinimo, širdies bei smegenų veiklos.

    Kriaušes patogu įtraukti į kasdienį racioną, nes jos tinka tiek valgyti žalios, tiek kepti ar dėti į salotas. Didžiausia nauda paprastai siejama su reguliariu vartojimu ir kuo mažesniu papildomo cukraus kiekiu patiekaluose.

    Kas svarbiausia kriaušėse?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl kriaušės vertinamos, yra skaidulos. Didesnė jų dalis yra žievelėje, todėl, jei vaisiai iš patikimo šaltinio, verta juos gerai nuplauti ir valgyti su žievele.

    Skaidulos padeda palaikyti žarnyno veiklą, prisideda prie reguliaraus tuštinimosi ir gali palaikyti palankią žarnyno mikrobiotą. Tai taip pat siejama su didesniu sotumo jausmu, todėl kriaušė gali būti patogi užkandžio alternatyva tarp valgymų.

    Kriaušėse yra ir mikroelementų, ypač kalio, kuris svarbus normaliai širdies veiklai bei kraujospūdžiui. Jose taip pat aptinkama vitaminų, tarp jų vitaminas C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos funkcijos ir kolageno gamybos.

    Kriaušės ar bananai: kuo skiriasi?

    Bananai dažnai pasirenkami dėl patogumo ir sotumo, be to, jie siejami su greitu energijos suteikimu. Vis dėlto kriaušės paprastai turi mažesnį energinį tankį ir daugiau skaidulų, todėl kai kuriems žmonėms gali labiau tikti kaip lengvesnis kasdienis užkandis.

    Dar vienas skirtumas – tai, kaip greitai po užkandžio gali kisti savijauta. Kriaušės dėl skaidulų dažnai siejamos su tolygesniu sotumu, o bananai, turintys daugiau lengvai pasisavinamų angliavandenių, kai kam labiau tinka po fizinio krūvio.

    Vis dėlto kriaušės tinka ne visiems vienodai. Dėl didesnio skaidulų kiekio jautresniems žmonėms jos gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, ypač jei racionas staiga praturtinamas skaidulomis.

    Jei vargina dirgliosios žarnos sindromas arba laikomasi mažai FODMAP turinčios dietos, kriaušes verta vertinti atsargiau ir stebėti individualią reakciją. Kaip ir su visais vaisiais, svarbiausia yra saikas ir bendras mitybos balansas.

    Praktinis patarimas – kriaušę derinti su baltymais ar geraisiais riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar sauja riešutų. Toks derinys padeda ilgiau išlaikyti sotumą ir išvengti persivalgymo saldumynais.

  • Ne tunas: ši konservuota žuvis gali būti naudingesnė širdžiai ir smegenims

    Konservuota žuvis daugeliui siejasi su tunu, tačiau mitybos specialistai dažnai primena, kad kasdieniams pasirinkimams vertėtų dažniau rinktis skumbrę. Ji yra sotus, lengvai pritaikomas produktas, kuriame gausu baltymų, o maistinė vertė neretai pranoksta įprastus pasirinkimus.

    Skumbrė išsiskiria riebalų sudėtimi, nes joje natūraliai gausu omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių. Šios medžiagos siejamos su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, o taip pat gali prisidėti prie geresnės pažintinės funkcijos, dėmesio ir atminties palaikymo.

    Kuo skumbrė pranašesnė?

    Reguliarus riebios žuvies vartojimas daugelyje mitybos rekomendacijų siejamas su palankesniais kraujo riebalų rodikliais, ypač trigliceridų mažėjimu. Tuo pačiu omega-3 riebalai siejami ir su uždegiminių procesų slopinimu organizme, todėl skumbrė dažnai įvardijama kaip praktiškas pasirinkimas kasdieniam racionui.

    Dar vienas skumbrės privalumas yra tai, kad ji priskiriama prie žuvų, kurios įprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei dideli plėšrūnai. Dėl to skumbrė daugeliu atvejų laikoma saugesniu pasirinkimu dažnesniam vartojimui, ypač lyginant su kai kuriomis didesnėmis žuvimis.

    Vitaminai, mineralai ir energija

    Skumbrėje yra vitamino D, vitamino B12 ir seleno, kuris svarbus normaliai skydliaukės veiklai. Šis derinys siejamas su imuninės sistemos palaikymu, nervų sistemos funkcija ir energijos apykaitos procesais, todėl konservuota skumbrė gali būti paprastas būdas papildyti mitybą maistinėmis medžiagomis.

    Renkantis konservus verta atkreipti dėmesį į sudėtį: geriau, kai joje mažiau druskos, o aliejus nėra vienintelis riebalų šaltinis racione. Jei skumbrė konservuota aliejuje, dalį aliejaus galima nupilti, o skoniui sustiprinti užtenka citrinos sulčių ar natūralaus jogurto.

    Kaip ją įtraukti į racioną

    Konservuota skumbrė tinka greitiems patiekalams, kai norisi baltymų ir gerųjų riebalų be ilgo gaminimo. Ji dera su pilno grūdo duona, šviežiomis daržovėmis, žalumynais, ankštiniais produktais, taip pat gali tapti sočių salotų ar užtepėlių pagrindu.

    Jei tikslas yra subalansuota mityba, svarbiausia išlaikyti įvairovę ir derinti žuvį su daržovėmis bei pilno grūdo produktais. Tokiu būdu skumbrė gali tapti ne vien atsarginiu variantu spintelėje, o reguliaria, praktiška sveikesnio raciono dalimi.

  • Natūralus būdas mažinti blogąjį cholesterolį: kaip veikia fitosteroliai ir kur jų ieškoti

    Natūralus būdas mažinti blogąjį cholesterolį: kaip veikia fitosteroliai ir kur jų ieškoti

    Kas yra fitosteroliai?

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje yra vienas svarbiausių aterosklerozės, miokardo infarkto ir insulto rizikos veiksnių. Šalia fizinio aktyvumo, svorio kontrolės ir mitybos korekcijų vis daugiau dėmesio skiriama fitosteroliams, dar vadinamiems augaliniais steroliais.

    Fitosteroliai yra natūralios medžiagos, esančios augalų ląstelių membranose. Pagal cheminę sandarą jie panašūs į žmogaus organizmo cholesterolį, todėl gali veikti jo įsisavinimą virškinamajame trakte.

    Kaip jie mažina LDL cholesterolį?

    Pagrindinis mechanizmas paprastas: fitosteroliai žarnyne konkuruoja su cholesteroliu dėl įsisavinimo. Dėl to į kraują patenka mažiau cholesterolio iš maisto ir tulžies, o ilgainiui mažėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekis.

    Tyrimų apžvalgos rodo, kad kasdien suvartojant apie 1,5–3 gramus fitosterolių, LDL cholesterolio koncentracija gali sumažėti maždaug 7–12 proc. Svarbu tai, kad didinant dozę virš šio intervalo, poveikis dažniausiai nebesustiprėja, nes organizmas turi įsisavinimo ribas.

    „Fitosteroliai nėra stebuklinga priemonė, tačiau jie gali būti veiksminga pagalba šalia kitų gyvenimo būdo pokyčių, ypač žmonėms su vidutiniškai padidėjusiu cholesteroliu“, – pabrėžia gydytojai dietologai, vertinantys naujausias mitybos rekomendacijas.

    Kur jų rasti ir kaip vartoti saugiai?

    Nors fitosterolių yra daugelyje augalinių produktų, įprasta mityba dažnai suteikia tik apie 0,2–0,4 gramo per dieną. Daugiausia jų aptinkama augaliniuose aliejuose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose augaluose, sėlenose ir pilno grūdo produktuose.

    Dėl to rinkoje paplito fitosteroliais praturtinti produktai, dažniausiai tepūs riebalai, jogurtai ar pieno gėrimai. Ant pakuočių paprastai nurodoma, kokia porcija suteikia rekomenduojamą fitosterolių kiekį, tačiau persistengti neverta, nes efektas pasiekus 2–3 gramus per dieną didėja minimaliai.

    Ne visiems fitosteroliai tinka vienodai. Jie dažniausiai nerekomenduojami vaikams iki 5 metų, nėščiosioms, žindančioms moterims ir žmonėms, kurių cholesterolio rodikliai normalūs, nes tuomet tikėtina nauda yra menka.

    Jei jau vartojate cholesterolį mažinančius vaistus, ypač statinus, fitosterolių papildomą vartojimą verta aptarti su gydytoju. Praktikoje jie kartais naudojami kaip papildoma priemonė, tačiau sprendimas turėtų remtis bendrais rizikos veiksniais ir laboratoriniais rodikliais.

    Tvariausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai fitosteroliai derinami su sveikatai palankia mityba, mažesniu sočiųjų riebalų kiekiu, didesniu skaidulų vartojimu ir reguliariu judėjimu. Tai nėra pakaitalas gydymui, kai jis būtinas, tačiau gali tapti papildomu, įrodymais paremtu pasirinkimu.

  • Ne visi obuoliai tinka senjorams: rinkitės šias 3 veisles – dėkos širdis ir žarnynas

    Obuoliai senjorų mityboje dažnai laikomi vienu paprasčiausių būdų kasdien gauti skaidulų ir antioksidantų. Vis dėlto ne kiekviena veislė vienodai tinka: skiriasi rūgštingumas, cukrų kiekis, pektinų gausa ir tai, kaip obuolys toleruojamas jautresnio virškinimo.

    Su amžiumi dažnėja vidurių užkietėjimas, lėtesnė žarnyno peristaltika, taip pat didėja širdies ir kraujagyslių ligų bei 2 tipo diabeto rizika. Dėl to verta rinktis veisles, kurios turi daugiau pektinų, mažesnį saldumą ir daugiau polifenolių, o prireikus obuolius vartoti termiškai apdorotus.

    3 veislės, kurios dažnai pasiteisina

    Šara reneta dažnai vertinama dėl ryškesnio rūgštumo ir pektinų gausos. Tokie obuoliai neretai tinka žmonėms, kuriuos vargina vangus tuštinimasis ar pūtimas, o dėl tvirtesnės struktūros jie patogūs kepti ir troškinti.

    Idared iš naujesnių veislių išsiskiria tuo, kad gali būti vertinamas dėl antioksidantų ir maloniai rūgštoko skonio. Daliai senjorų jis patogus ir kaip žaliava tyrelei ar lengvam obuolių padažui, kai norisi švelnesnės tekstūros.

    Antonovka paprastai laikoma mažiau saldžia, turinčia ryškesnių organinių rūgščių ir tinkančia kompotams ar tyrelei. Jei žmogus stebi cukraus kiekį racione, ši veislė dažnai pasirenkama kaip alternatyva saldesniems desertiniams obuoliams.

    Kodėl obuoliai naudingi širdžiai ir žarnynui

    Obuoliuose esantis pektinas yra tirpioji skaidula, kuri gali padėti reguliuoti tuštinimąsi ir prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio. Be to, obuoliuose esantys polifenoliai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Praktikoje senjorams dažnai geriausiai tinka paprasta taisyklė: jei žali obuoliai dirgina skrandį ar žarnyną, verta rinktis keptus obuolius, tyrę arba kompotą be perteklinio cukraus. Termiškai apdoroti obuoliai dažnai būna lengviau virškinami, ypač jei yra jautrumas ar dantų problemos.

    Luobelė, pesticidai ir saugesnis paruošimas

    Dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų yra luobelėje ir visai šalia jos, tačiau būtent ten gali likti ir daugiau augalų apsaugos priemonių pėdsakų. Dėl to ypač jautriems žmonėms, turintiems virškinimo sutrikimų ar gretutinių ligų, dažnai rekomenduojama obuolius nulupti.

    Jei norisi luobelę palikti, padėti gali kruopštus nuplovimas ir mirkymas šiltame vandens tirpale su geriamąja soda, po to obuolius būtina dar kartą nuplauti švariu vandeniu. Taip pat verta rinktis ekologiškus vaisius, ypač jei obuoliai valgomi kasdien.

    Jeigu senjoras serga diabetu, vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi pažengusių virškinimo ligų, saugiausia mitybos pokyčius aptarti su šeimos gydytoju arba dietologu. Net ir sveiki produktai gali netikti, jei porcijos per didelės arba pasirinktas netinkamas paruošimo būdas.