CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Šį aliejų vadina skystu auksu: dietologai pataria, kodėl senjorams verta laikyti šaldytuve

    Kas yra linų sėmenų aliejus

    Linų sėmenų aliejus spaudžiamas iš linų sėklų ir vertinamas dėl didelės omega-3 riebalų rūgščių, ypač alfa linoleno rūgšties, koncentracijos. Pastaraisiais metais jis dažniau atsiduria dietologų rekomendacijose, nes žmonės ieško paprastų būdų gerinti mitybos riebalų kokybę.

    Svarbiausia rinktis šalto spaudimo, nerafinuotą aliejų, supilstytą į tamsaus stiklo butelius. Šviesa, oras ir šiluma greitai oksiduoja polinesočiuosius riebalus, todėl produktas greičiau apkarsta ir praranda dalį maistinės vertės.

    Kuo jis naudingas vyresniame amžiuje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o augalinės kilmės ALA padeda užtikrinti, kad omega-3 racione netrūktų ir tiems, kurie retai valgo žuvį. Vyresniame amžiuje tai aktualu dėl dažnesnių lipidų apykaitos ir kraujospūdžio svyravimų.

    Linų sėmenų aliejus taip pat gali būti naudingas virškinimui, nes riebalai maiste padeda žarnynui dirbti tolygiau, o daliai žmonių palengvina tuštinimąsi. Be to, aliejus yra energiškai kaloringas, tačiau mažas kiekis patiekaluose gali didinti sotumą ir padėti suvaldyti užkandžiavimą.

    Svarbu suprasti, kad ALA organizme tik iš dalies virsta aktyviomis formomis, tokiomis kaip EPA ir DHA, todėl linų sėmenų aliejus nėra tiesioginis žuvų taukų pakaitalas. Jei mityboje trūksta žuvies, verta su gydytoju ar dietologu aptarti, ar reikalingi papildomi omega-3 šaltiniai.

    Kaip vartoti ir kada pasitarti su gydytoju

    Šis aliejus netinka kepimui, nes kaitinant polinesočiosios riebalų rūgštys greičiau skyla, o maistinė vertė mažėja. Geriausia jį naudoti šaltuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotoms, košėms, varškei, jogurtui ar jau išvirtoms ir kiek atvėsintoms daržovėms pagardinti.

    Dažniausiai patariama pradėti nuo mažų kiekių ir vertinti individualią savijautą. Praktikoje daug žmonių renkasi apie 1 valgomąjį šaukštą per dieną, o didesnius kiekius verta aptarti su specialistu, ypač jei yra jautrus virškinimas.

    „Jeigu vartojate kraują skystinančius vaistus, turite tulžies pūslės ar kasos sutrikimų arba planuojate operaciją, prieš reguliariai vartodami linų sėmenų aliejų pasitarkite su gydytoju“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Dar vienas praktinis niuansas – laikymas. Atidarytą butelį reikėtų laikyti šaldytuve, sandariai užsukti ir sunaudoti per kelias savaites, nes tai vienas greičiau gendančių aliejų.

  • Dietologė įvardijo baltymų lyderį lieknėjant: kodėl pupelės gali pranokti mėsą ir kiaušinius

    Lieknėjant dažnai kalbama apie baltymų kiekį, tačiau dėmesys neretai nukrypsta į brangius baltymų miltelius. Dietologai primena, kad panašų efektą gali duoti ir kasdieniai produktai, ypač ankštinės daržovės. Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų – pupelės.

    Specialistų teigimu, pupelės patrauklios tuo, kad viename produkte derina du sotumui svarbius dalykus – baltymus ir skaidulas. Toks derinys gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir rečiau užkandžiauti tarp valgymų, o tai svarbu kontroliuojant bendrą kalorijų kiekį.

    „Pupelės yra ne tik nebrangus ir universalus ingredientas, bet ir geras skaidulų bei mikroelementų, tokių kaip kalis, folatai ir magnis, šaltinis“, – teigiama dietologės Deborah Murphy įžvalgose, publikuotose „EatingWell“.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad pupelėse paprastai būna mažai sočiųjų riebalų, o cholesterolio jos neturi, todėl jos dažnai įvardijamos kaip palankesnis pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai nei dalis gyvūninės kilmės baltymų. Be to, pupelių patiekalus paprasta derinti su daržovėmis ir pilno grūdo produktais.

    Duomenų bazėse, kuriose kaupiama informacija apie maistinių medžiagų sudėtį, nurodoma, kad vienas puodelis virtų pupelių gali suteikti apie 15 gramų baltymų ir apie 15 gramų skaidulų. Būtent skaidulos yra viena priežasčių, kodėl sotumas po ankštinių dažnai išlieka ilgiau.

    Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad reguliarus ankštinių vartojimas siejamas su palankesniais kūno svorio pokyčiais ilgesnėje perspektyvoje. Viename 2023 metais publikuotame darbe pastebėta, kad žmonės, dažniau įtraukiantys ankštinius į racioną, per daugelį metų vidutiniškai priaugo mažiau svorio nei tie, kurie jų beveik nevalgė.

    Kitas argumentas – širdies sveikata. 2021 metais publikuotame tyrime dalyviams kasdien vartojant pupeles, fiksuoti pagerėję bendrojo cholesterolio ir MTL cholesterolio rodikliai, nors mitybos rezultatai visada priklauso nuo viso raciono ir gyvenimo būdo.

    Baltymai lieknėjant reikalingi ne vien dėl sotumo. Mitybos specialistai akcentuoja, kad pakankamas baltymų kiekis padeda išsaugoti raumenų masę, kuri mažinant svorį gali kristi kartu su riebalų mase, ypač jei trūksta jėgos treniruočių ir baltymų racione.

    2020 metais apžvalginiame straipsnyje nurodyta, kad raumenų masei išlaikyti lieknėjimo laikotarpiu kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojama apie 1,3 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną. Vis dėlto individualus poreikis priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, sveikatos būklės ir bendro kalorijų deficito.

    Praktiškai pupeles patariama įtraukti kelis kartus per savaitę, keičiant jų rūšis ir paruošimo būdus. Žmonėms, turintiems virškinimo jautrumą ar specifinių sveikatos būklių, verta didinti ankštinių kiekį palaipsniui ir prireikus pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Kokosų aliejus ar alyvuogių: kuris iš tiesų geresnis širdžiai ir ką rodo naujausi tyrimai

    Kokosų ir alyvuogių aliejai pagal bendrą riebalų kiekį porcijoje yra panašūs, tačiau jų poveikis sveikatai skiriasi iš esmės. Skirtumą lemia ne kalorijos, o riebalų sudėtis ir tai, kaip ji veikia cholesterolį bei kraujagysles.

    Viename valgomajame šaukšte kokosų aliejaus yra apie 13,5 gramo riebalų, iš jų maždaug 11,2 gramo sudaro sotieji riebalai. Toks kiekis dažnai prilyginamas didelei sočiųjų riebalų dozei kasdienėje mityboje.

    Tuo pačiu kiekiu alyvuogių aliejaus taip pat gaunama apie 13,5 gramo riebalų, tačiau sotieji sudaro tik apie 1,86 gramo, o didžioji dalis yra mononesotieji riebalai, apie 9,86 gramo. Būtent ši riebalų rūšis dažniausiai siejama su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Kas svarbiausia širdžiai?

    Mokslinėje literatūroje nuosekliai kartojama taisyklė: kai sotieji riebalai mityboje keičiami nesočiaisiais, dažniausiai mažėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekis. Šis rodiklis laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės ir širdies įvykių rizikos veiksnių.

    Kokosų aliejus, nors ir populiarus, yra vienas iš daugiausia sočiųjų riebalų turinčių riebalų šaltinių. Reguliarus didelis sočiųjų riebalų kiekis gali didinti blogojo cholesterolio lygį, o ilgainiui tai siejama su didesne širdies ligų ir insulto rizika.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės, paprastai laikomas geresniu pasirinkimu širdžiai, nes jame dominuoja mononesotieji riebalai. Taip pat jame yra polinesočiųjų riebalų, įskaitant omega-3 ir omega-6, kurie prisideda prie normalios organizmo funkcijų pusiausvyros.

    Ne tik riebalai: kuo dar skiriasi?

    Kokosų aliejuje aptinkama antioksidacinių junginių, įskaitant vitaminą E ir fenolinius junginius, o dažniausiai minimas komponentas yra lauro rūgštis. Antioksidantai svarbūs dėl jų vaidmens mažinant oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų vystymusi.

    Alyvuogių aliejaus nauda dažnai siejama ne tik su riebalų profiliu, bet ir su polifenoliais. Šios medžiagos tyrimuose siejamos su uždegimo mažėjimu ir antioksidaciniu poveikiu, o tai laikoma viena iš priežasčių, kodėl Viduržemio jūros regiono mitybos modelis siejamas su geresniais širdies sveikatos rodikliais.

    Kalbant apie svorio kontrolę, vienas produktas savaime stebuklo nepadaro, nes aliejai išlieka kaloringi. Tačiau praktikoje širdžiai palankesnis pasirinkimas dažniausiai yra tas, kai kasdieniuose patiekaluose sotieji riebalai pakeičiami nesočiaisiais, o bendra energijos pusiausvyra išlieka kontroliuojama.

    Ką rinktis kasdienėje virtuvėje?

    Jei prioritetas yra širdies ir kraujagyslių sveikata, alyvuogių aliejus dažniausiai laikomas saugesniu ir labiau pagrįstu pasirinkimu kasdieniam vartojimui. Kokosų aliejus gali tikti tam tikriems patiekalams ar skoniui, tačiau jį verta vertinti kaip produktą, kurį reikėtų vartoti saikingai dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio.

    Galiausiai svarbiausia yra ne vienas ingredientas, o bendras mitybos paveikslas: daugiau nesočiųjų riebalų, mažiau sočiųjų, pakankamai skaidulų ir kuo mažiau itin perdirbtų produktų. Tokie pasirinkimai paprastai duoda didžiausią naudą širdžiai ilguoju laikotarpiu.

  • Na kuo kepti kiaušinį: vienas riebalas išryškina skonį, kito geriau vengti

    Kiaušinis keptuvėje atrodo paprastas patiekalas, tačiau galutinį skonį ir patiekalo „lengvumą“ dažnai lemia pasirinkti riebalai. Net ir tas pats kiaušinis, keptas ant skirtingų riebalų, gali skirtis kvapu, traškumu ir tuo, kaip jaučiasi po pusryčių.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra riebalų atsparumas kaitinimui ir jų kiekis. Kai riebalai perkaista, jie gali pradėti rūkti, o tuomet keičiasi skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kas kiaušinyje iš tiesų yra?

    Kiaušiniai vertinami dėl visavertės baltymų sudėties ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, D, E ir K, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant B12. Juose yra ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, cinko, kalio bei magnio.

    Nors kiaušinyje yra cholesterolio, naujesnės mitybos gairės akcentuoja bendrą racioną, o ne vieną produktą. Daugumai žmonių saikingas kiaušinių vartojimas savaime nereiškia blogesnių kraujo lipidų rodiklių, ypač jei bendras mitybos modelis subalansuotas.

    Geriausi riebalai kepti kiaušinį

    Keptam kiaušiniui labiausiai tinka riebalai, kurie yra stabilesni kaitinant ir neturi ryškaus polinkio greitai oksiduotis. Praktikoje tai reiškia, kad keptuvėje saugiau rinktis neutralesnius, aukštesnę kaitrą atlaikančius riebalus.

    Dažniausiai rekomenduojami rapsų aliejus, rafinuotas alyvuogių aliejus ir nedidelis kiekis lydyto sviesto. Rapsų aliejus laikomas universaliu pasirinkimu, o rafinuotas alyvuogių aliejus gali suteikti švelnų, labiau Viduržemio jūros virtuvei būdingą poskonį.

    Svarbi taisyklė paprasta: riebalų turi būti minimaliai, tik plonas sluoksnis, kad kiaušinis nepriliptų. Jei keptuvėje riebalai pradeda rūkti, kaitrą verta mažinti, nes tai ženklas, kad temperatūra per aukšta.

    Kurių riebalų geriau vengti?

    Dažna klaida yra kepti ant riebalų, kurie greičiau pridega arba kurių sudėtis kasdieniam vartojimui nėra palankiausia. Pavyzdžiui, įprastas sviestas turi žemesnį dūmimo tašką, todėl greičiau svyla, o tai suprastina patiekalo kokybę.

    Taip pat dažnai minimi taukai ir kokosų aliejus, nes juose daugiau sočiųjų riebalų. Jei tokie riebalai vartojami dažnai ir dideliais kiekiais, jie gali nepalankiai veikti kraujo lipidų profilį, ypač jei mityboje trūksta nesočiųjų riebalų šaltinių.

    Jei sviesto skonis labai patinka, išeitis gali būti lydytas sviestas, nes jis stabilesnis kaitinant. Vis dėlto kasdieniams pusryčiams geriausiai pasiteisina saikas ir pastovi, ne per aukšta kepimo temperatūra.

  • Šefai atskleidė geriausią riebalą maltiniams: traškiau, mažiau dūmų ir daugiau skonio

    Nors daug kas maltinius vis dar kepa aliejuje, vis dažniau virtuvėse sugrįžta tradicinis kiaulienos taukas. Šefai teigia, kad jis ypač tinka kepimui keptuvėje, nes aukštoje temperatūroje išlieka stabilesnis ir padeda išgauti ryškesnį, sodresnį skonį.

    Vienas svarbiausių taukų privalumų – jų elgsena karštyje. Kai riebalai yra termiškai stabilesni, jie lėčiau skyla ir rečiau svyla, todėl kepant būna mažiau dūmų, o keptuvėje susidaro mažiau pridegusių likučių, kurie gadina skonį ir kvapą.

    Taukai taip pat gerai perduoda šilumą, todėl maltinių paviršius greičiau apskrunda ir susiformuoja traški plutelė. Tai padeda „užrakinti“ mėsos sultis viduje, tad vidus išlieka minkštesnis ir sultingesnis, ypač jei kepama ne per plonai ir neperdžiovinama.

    Norint dar švelnesnio aromato, kulinarai pataria kepimo pabaigoje į keptuvę įdėti šaukštą lydyto sviesto. Tuomet trumpai pavartyti maltinius riebaluose ir leisti jiems kelias minutes „pailsėti“, kad skonis pasiskirstytų, o plutelė neprarastų traškumo.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad taukai yra sotųjų riebalų šaltinis, todėl svarbus saikas. Jei padidėjęs MTL cholesterolio kiekis ar yra širdies ir kraujagyslių ligų rizika, dažną kepimą taukuose verta riboti ir dažniau rinktis švelnesnius gaminimo būdus.

    Reikia įvertinti ir tai, kad pats kepimas padidina patiekalo kaloringumą, ypač jei riebalai įsigeria į paniruotę ar garnyrą. Subalansuoti padeda lengvesni priedai, pavyzdžiui, virtos bulvės ir šviežios daržovės ar rauginti produktai, o ne dar viena kepta garnyro porcija.

  • Daug baltymų ir mažiau riebalų: kodėl kalakutiena vis dažniau siūloma vyresnių žmonių racionui

    Kasdienėje virtuvėje dažniausiai renkamės vištieną ar kiaulieną, nes jos lengvai prieinamos ir įprastos. Tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena ir apie mažiau nuvertinamus pasirinkimus, kurie gali būti ypač naudingi vyresniame amžiuje.

    Vienas tokių variantų yra kalakutiena. Ji vertinama dėl didelio baltymų kiekio ir palyginti liesos sudėties, todėl gali būti patogus pasirinkimas žmonėms, norintiems gauti daugiau kokybiškų maistinių medžiagų neapsunkinant raciono pertekliniais riebalais.

    Senstant natūraliai mažėja raumenų masė ir jėga, o šį procesą gali paspartinti nepakankamas baltymų kiekis maiste ir mažesnis fizinis aktyvumas. Dėl to vyresniems žmonėms dažnai rekomenduojama atidžiau sekti, ar baltymų racione pakanka, ypač jei krenta svoris arba mažėja jėgos.

    Kalakutiena čia patogi tuo, kad vienoje porcijoje gali suteikti daug baltymų, o liesesni gabalai dažnai turi mažiau sočiųjų riebalų nei dalis kitų mėsos rūšių. Tai aktualu tiems, kurie siekia palaikyti palankesnį cholesterolio profilį ir bendrą širdies bei kraujagyslių sistemos būklę.

    100 gramų kalakutienos (ypač krūtinėlės) paprastai siejama su labai dideliu baltymų kiekiu, dažnai apie 29 gramus. Palyginimui, vištienoje to paties kiekio baltymų dažnai būna šiek tiek mažiau, nors konkretūs skaičiai priklauso nuo gabalo, paruošimo ir to, ar mėsa su oda.

    Dar vienas pliusas yra virškinamumas. Liesa, minimaliai apdorota mėsa dažnai būna lengviau toleruojama jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms, ypač jei ji ruošiama be sunkių padažų ir perteklinių riebalų.

    Kalakutiena yra liesesnė, todėl ją lengviau perkepti ir išsausinti. Praktikoje geriausiai pasiteisina trumpesnis gaminimas aukštesnėje temperatūroje arba švelnesni metodai, kai tiksliau kontroliuojama šiluma.

    Greitas apkepimas keptuvėje ar trumpas kepimas orkaitėje padeda išlaikyti sultingumą, ypač jei mėsa prieš tai lengvai pamarinuojama ar pagardinama ir neperlaikoma ant karščio. Ruošiant maltą kalakutieną kotletams ar kukuliams, sultingumą gali pagerinti nedidelis kiekis vandens ar kito drėgmę suteikiančio priedo.

    Norint išlaikyti kalakutienos privalumus, dažniausiai rekomenduojama rinktis liesesnes dalis be odos ir vengti stipriai apdorotų gaminių. Rūkyti, labai sūrūs ar gausiai pagardinti produktai gali turėti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų, todėl jų „sveikumo“ įspūdis ne visada pagrįstas.

    Jei žmogus turi lėtinių ligų, pavyzdžiui, inkstų funkcijos sutrikimų, baltymų kiekį racione verta derinti individualiai su gydytoju ar dietologu. Vis dėlto daugeliui vyresnių žmonių kalakutiena gali būti praktiškas būdas padidinti baltymų kiekį kasdienėje mityboje ir išlaikyti sotumą.

  • Šį gėrimą geria vietoj kavos: paprastas būdas žarnynui ir stabilesniam cukrui

    Pastaruoju metu vis daugiau žmonių rytais renkasi ne kavą, o vandenį su babkos sėklomis. Dažniausiai kalbama apie babką gyslotį, dar vadinamą psyllium, kurios luobelės ir sėklos vertinamos dėl tirpių skaidulų.

    Šios skaidulos kontaktuodamos su vandeniu brinksta ir suformuoja gelį. Dėl to mišinys gali padėti suminkštinti išmatas, palengvinti tuštinimąsi ir palaikyti reguliarų žarnyno darbą, ypač jei maiste trūksta skaidulų.

    Kaip veikia žarnyną ir cukrų?

    Gelį formuojančios tirpios skaidulos lėtina maisto slinkimą ir angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po valgio gali būti lengviau išvengti staigių gliukozės šuolių, o sotumo jausmas dažnai išlieka ilgiau.

    Tas pats mechanizmas siejamas ir su cholesterolio rodikliais: tirpios skaidulos gali prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, nes dalis tulžies rūgščių žarnyne surišama ir pašalinama. Vis dėlto poveikis priklauso nuo visos mitybos, fizinio aktyvumo ir individualių veiksnių.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažos dozės, pavyzdžiui, 1 arbatinio šaukštelio, ir stebėti savijautą. Sėklos ar luobelės užpilamos stikline vandens, paliekamos keliolikai minučių, tuomet išgeriama kartu su išbrinkusiomis dalelėmis.

    Labai svarbu gerti pakankamai skysčių, nes skaidulos intensyviai suriša vandenį. Jei skysčių trūksta, gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ar atsirasti pilvo diskomfortas, ypač pradėjus nuo per didelės dozės.

    Kada reikėtų pasitarti su gydytoju?

    Jei vartojate vaistus, skaidulas verta gerti atskirai nuo jų, nes gelis gali mažinti kai kurių preparatų pasisavinimą. Taip pat atsargumo reikia, jei yra rijimo sutrikimų, žarnyno susiaurėjimų, stiprūs pilvo skausmai ar kraujavimas.

    Žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar gydomiems dėl cholesterolio, tokie pokyčiai mityboje turėtų būti derinami su sveikatos priežiūros specialistu. Skaidulos gali būti naudinga pagalba, tačiau jos nepakeičia gydymo ir nėra greitas sprendimas be bendrų įpročių korekcijų.

  • Rabarbaras – ne vaisius, o supermaistas: dietologai paaiškino, kam jis tinka ir kam ne

    Rabarbaras botaniškai yra daržovė, nors virtuvėje dažnai naudojamas kaip vaisius dėl ryškaus, rūgštaus skonio. Dažniausiai valgomi mėsingi lapkočiai, o sezonas įprastai trunka nuo balandžio iki birželio, kai stiebai būna švelniausi ir aromatingiausi.

    Svarbiausia taisyklė – valgyti tinka tik lapkočiai. Rabarbarų lapuose susikaupia gerokai daugiau oksalatų, todėl jų vartojimas gali sukelti apsinuodijimo simptomus ir papildomai apkrauti inkstus.

    Kaloringumas nedidelis: 100 gramų rabarbarų turi apie 15 kilokalorijų, o didžiausias privalumas yra skaidulos, ypač pektinai. Dėl to rabarbaras gali padėti didinti patiekalo tūrį ir sotumą, tačiau nauda greitai išnyksta, jei rūgštumas kompensuojamas dideliais cukraus kiekiais.

    Rabarbaruose taip pat aptinkama polifenolių ir kitų bioaktyvių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tyrimuose dažniau nagrinėjami koncentruoti ekstraktai, todėl rabarbarą verta vertinti kaip sezoninį maisto produktą, o ne kaip vaistą.

    Kai kurie duomenys rodo galimą poveikį cholesterolio rodikliams, kai rabarbarų skaidulos vartojamos tikslingai ir pakankamu kiekiu. Vis dėlto tai nėra pagrindas rabarbarą laikyti natūraliu vaistu nuo padidėjusio cholesterolio, ypač jei mityba apskritai nesubalansuota.

    Kas gali sukelti problemų?

    Rabarbaruose yra oksalatų, todėl jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą. Jei vargina dažnas viduriavimas, yra žarnyno uždegiminių ligų ar inkstų akmenligės rizika, rabarbarus verta vartoti saikingai ir stebėti savijautą.

    Rabarbaruose aptinkami antrachinonai siejami su laisvinamuoju poveikiu, nes gali skatinti žarnyno peristaltiką. Dėl to kai kuriems žmonėms rabarbarai tinka kaip lengvas skaidulų šaltinis, o kitiems gali sukelti diskomfortą, ypač suvalgius daugiau.

    Kaip paruošti, kad būtų švelniau?

    Praktiškiausia rabarbarus trumpai troškinti, virti ar kepti, nes taip jie tampa švelnesni ir mažiau rūgštūs. Jei rabarbarai verdami vandenyje, dalis nepageidaujamų junginių pereina į nuovirą, todėl jį galima nupilti, ypač gaminant tyrę ar padažą.

    Kompotas reikalauja daugiau saiko, nes nuoviras išgeriamas kartu su tuo, kas išsiskyrė virimo metu. Tokį gėrimą geriau laikyti proga, o ne kasdieniu vandens pakaitalu, ypač jei į jį dedama daug cukraus.

    Subalansuotas pasirinkimas – rabarbarus derinti su kalcio turinčiais produktais, pavyzdžiui, jogurtu, kefyru, pienu ar varške. Kalcis gali surišti dalį oksalatų virškinamajame trakte, todėl rabarbarai su natūraliu jogurtu ar koše dažnai yra praktiškesnis variantas nei itin saldūs desertai.

    Virtuvėje rabarbarai tinka ne tik pyragams ar trupiniuočiams: iš jų gaminami padažai, čatniai, kurie dera su paukštiena, kiauliena, paštetais ir sūriais. Rūgštelė padeda subalansuoti riebesnius patiekalus ir suteikia gaivumo, todėl rabarbarų sezonu verta išbandyti ne vien saldžius receptus.

  • Žalioji arbata ir širdies sveikata: dietologai įvardijo, kuo ji išsiskiria iš kitų gėrimų

    Gėrimai su pridėtiniu cukrumi siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl mitybos specialistai dažnai ragina dažniau rinktis nesaldintas alternatyvas. Tarp jų išskiriama žalioji arbata, kurios poveikis širdies sveikatai yra vienas dažniausiai tiriamų, palyginti su kitomis arbatų rūšimis.

    Dietologai pabrėžia, kad žalioji arbata nėra stebuklinga priemonė, tačiau ji gali prisidėti prie palankesnių sveikatos rodiklių, kai vartojama kaip bendros širdžiai palankios mitybos dalis. Didelėse apžvalgose ir stebėjimo tyrimuose reguliarus žaliosios arbatos vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų rizika, nors tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio kiekvienu atveju.

    Kaip žalioji arbata gali veikti kraujospūdį?

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra galimas poveikis arteriniam kraujospūdžiui. Kai kurių klinikinių tyrimų ir jų metaanalizių duomenimis, žaliosios arbatos vartojimas ar jos ekstraktai gali lemti nedidelį, bet statistiškai reikšmingą sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimą, ypač žmonėms, kurių rodikliai yra padidėję.

    Šis poveikis siejamas su žaliojoje arbatoje esančiais polifenoliais, ypač katechinais, tarp kurių dažniausiai minimas epigalokatechino galatas. Manoma, kad šios medžiagos gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, mažesnio uždegimo ir palankesnės endotelio veiklos, o tai svarbu normaliai kraujotakai.

    Ką rodo duomenys apie cholesterolį?

    Kita sritis, kurioje žalioji arbata minima dažniausiai, yra lipidų profilis. Mokslinėse apžvalgose aprašoma, kad reguliarus žaliosios arbatos vartojimas gali būti siejamas su nedideliu bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio sumažėjimu, o poveikis didelio tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliams dažniausiai būna kuklesnis ir nevienodas.

    Aiškinama, kad katechinai gali veikti lipidų apykaitos procesus, taip pat sumažinti tam tikrų riebalų pasisavinimą žarnyne. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro bendras mitybos modelis, kūno masė, fizinis aktyvumas ir genetiniai veiksniai.

    Antioksidantai, uždegimas ir žarnynas

    Žalioji arbata vertinama ir dėl antioksidacinių savybių, kurios gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl mityboje esančios antioksidacinės medžiagos laikomos viena iš grandžių, galinčių prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos apsaugos.

    Naujesnėse publikacijose vis dažniau aptariamas ir žarnyno vaidmuo širdies sveikatai. Kai kurie nedideli tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos polifenoliai gali turėti įtakos žarnyno barjero funkcijai ir mikrobiotos sudėčiai, o tai teoriškai gali būti susiję su palankesniais metaboliniais rodikliais.

    Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad tyrimų rezultatai priklauso nuo suvartojamo kiekio, žmogaus įpročių ir bendros sveikatos būklės. Jei žalioji arbata sukelia nemigą, nerimą ar skrandžio dirginimą, verta mažinti kiekį, rinktis silpnesnę arbatą arba gerti ją anksčiau dieną.

    Norint realios naudos širdžiai, žalioji arbata turėtų būti tik viena iš kelių nuoseklių pasirinkimų: mažiau pridėtinio cukraus, daugiau daržovių ir ankštinių, pakankamas judėjimas, nerūkymas ir kraujospūdžio bei cholesterolio kontrolė pagal gydytojo rekomendacijas.

  • Kauno rajono gyventojams – nemokami širdies rizikos tyrimai: kas įeina ir kaip registruotis

    Kauno rajono gyventojai kviečiami nemokamai atlikti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos vertinimo tyrimus. Tai galimybė anksčiau pastebėti padidėjusią riziką ir su šeimos gydytoju aptarti prevencijos planą, kol dar nėra simptomų.

    Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje išlieka viena dažniausių mirties priežasčių, todėl profilaktiniai patikrinimai laikomi vienu veiksmingiausių būdų sumažinti komplikacijų tikimybę. Riziką dažniausiai didina padidėjęs cholesterolio kiekis, aukštas kraujospūdis, rūkymas, cukrinis diabetas, antsvoris ir mažas fizinis aktyvumas.

    Tyrimų pakete numatyti homocisteino, ApoB, Lp(a) ir didelio jautrumo CRB tyrimai, taip pat šeimos gydytojo konsultacija. Šie rodikliai padeda tiksliau įvertinti uždegiminius procesus, aterosklerozės riziką ir individualius lipidų apykaitos ypatumus, kurių ne visada pakanka įprastam cholesterolio tyrimui.

    Norint pasinaudoti paslauga, būtina išankstinė registracija. Registruotis galima VšĮ Garliavos PSPC telefonu +370 698 04 140, VšĮ Pakaunės PSCP telefonu +370 633 11 282 arba VšĮ Vilkijos PSPC telefonu +370 375 56 203.

    Paslauga skirta gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą Kauno rajone, o vietų skaičius ribotas. Prieš atvykstant verta pasitikslinti pasiruošimo tyrimams sąlygas, nes kai kuriems kraujo tyrimams gali būti reikalingas nevalgymas ar laikinas tam tikrų papildų nevartojimas.