Tag: Cholesterolis

  • Dietologai įvardijo 4 populiarius užkandžius, kuriuos vertėtų riboti dėl širdies sveikatos

    Užkandžiai, kuriuos renkamės tarp valgymų ar vakare, gali turėti apčiuopiamos įtakos širdies sveikatai. Dietologai atkreipia dėmesį, kad dalis populiarių pasirinkimų dažnai būna kupini druskos, sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus.

    Reguliariai vartojant daug natrio, sočiųjų riebalų ir cukraus, ilgainiui gali didėti kraujospūdis, blogėti cholesterolio rodikliai bei augti širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtame dietologų rekomendacijų apibendrinime.

    Specialistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne viename „neteisingame“ produkte, o įprotyje: tokie užkandžiai valgomi dažnai, didesnėmis porcijomis ir tampa kasdienybe.

    Gera žinia ta, kad daugelį įprastų užkandžių galima pakeisti palankesnėmis alternatyvomis – taip sumažinant natrio ir sočiųjų riebalų kiekį, o kartu padidinant skaidulų dalį racione.

    Užkandžiai, kuriuos siūloma riboti

    Pirmasis dietologų minimas pasirinkimas – vytinta mėsa ir mėsos lazdelės. Nors jos dažnai reklamuojamos kaip „baltymingas“ užkandis, tokie produktai neretai turi daug natrio ir sočiųjų riebalų.

    Didesnis natrio kiekis gali paskatinti organizmą sulaikyti daugiau skysčių, dėl to didėja kraujo tūris ir kraujospūdis. Sočiųjų riebalų perteklius siejamas su didesniu MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio lygiu.

    Kitas dažnas pasirinkimas – bulvių traškučiai. Kai norisi sūraus ir traškaus maisto, būtent jie neretai tampa „greitu sprendimu“, tačiau reguliariai valgomi gali reikšmingai padidinti suvartojamo natrio kiekį.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad ilgai trunkantis padidėjęs kraujospūdis kelia papildomą krūvį širdžiai, o tai siejama su didesne širdies nepakankamumo, infarkto ar insulto rizika.

    Trečias įvardijamas užkandis – vadinamieji užkandžių rinkiniai su mėsa ir sūriu (charcuterie tipo). Nors jie atrodo sotūs ir patogūs, juose esantys perdirbtos mėsos gaminiai (pavyzdžiui, saliamis ar pepperoni) dažnai pasižymi dideliu natrio ir sočiųjų riebalų kiekiu.

    Taip pat minima, kad kai kurie tyrimai didesnį perdirbtos mėsos vartojimą sieja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Kaip vienas galimų paaiškinimų aptariamas L-karnitinas, kurį žarnyno bakterijos gali paversti junginiu TMAO, siejamu su didesne širdies ligų rizika.

    Ketvirtas užkandis – supakuoti kepiniai, sausainiai ir bandelės. Juose dažnai derinami pridėtiniai cukrūs ir sotieji riebalai, o skaidulų paprastai būna labai mažai.

    Pasak dietologų, tokie gaminiai neretai gaminami naudojant sviestą, palmių aliejų ar sutrumpintus riebalus, o tai didina sočiųjų riebalų dalį. Pridėtinis cukrus gali būti siejamas ir su didesniais trigliceridų rodikliais.

    Ką rinktis vietoj jų?

    Kaip paprastesnes alternatyvas dietologai siūlo nesūdytus riešutus, skrudintas sėklas ar „oru spragintus“ kukurūzus, kai norisi traškumo. Saldumynų vietoje dažnai rekomenduojami vaisiai, uogos su natūraliu jogurtu ar kiti mažiau perdirbti užkandžiai.

    Taip pat pabrėžiama skaidulų svarba: daugiau jų turintys produktai (vaisiai, daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai) siejami su palankesniais širdies sveikatos rodikliais, įskaitant MTL cholesterolio mažėjimą.

    Dar vienas praktiškas patarimas – kai tik įmanoma, daugiau gaminti namuose. Taip lengviau kontroliuoti druskos ir riebalų kiekį, o skonį sustiprinti prieskoniais bei žolelėmis.

  • Tyrimas: pilno grūdo miežiai gali mažinti diastolinį kraujospūdį ir palaikyti cholesterolio kontrolę

    Tyrimas: pilno grūdo miežiai gali mažinti diastolinį kraujospūdį ir palaikyti cholesterolio kontrolę

    Miežiai – vienas seniausių žmonijos auginamų grūdų, o jų maistinė vertė vėl atsiduria dėmesio centre dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojami miežiniai produktai gali prisidėti prie geresnės cholesterolio kontrolės ir kai kurių metabolinių rodiklių.

    Papildomų duomenų pateikia 2026 metų rugsėjį žurnale „Nutrients“ publikuotas tyrimas, kuriame vertinta, kaip pilno grūdo miežiais turtinga mityba veikia arterinį kraujospūdį ir pasirinktus širdies bei kraujagyslių rizikos žymenis.

    Vienas ryškiausių šio tyrimo rezultatų – diastolinio (apatinio) kraujospūdžio sumažėjimas 3,0 mm Hg grupėje, vartojusioje pilno grūdo miežinius produktus, palyginti su kontroline grupe.

    Nors kelių milimetrų pokytis gali pasirodyti nedidelis, net ir vidutinis kraujospūdžio sumažėjimas ilgalaikėje perspektyvoje gali būti reikšmingas, ypač kai jis pasiekiamas kartu su kitais sveikos gyvensenos įpročiais.

    Kas miežiuose laikoma svarbiausia?

    Didelė dalis miežių siejamos naudos siejama su beta gliukanais – tirpiąja skaidulų frakcija. Patekę į virškinamąjį traktą ir susilietę su vandeniu, beta gliukanai sudaro klampią struktūrą, kuri gali mažinti cholesterolio ir tulžies rūgščių įsisavinimą.

    Tokiu atveju organizmas gali būti skatinamas daugiau kraujyje cirkuliuojančio cholesterolio panaudoti naujų tulžies rūgščių gamybai, o tai siejama su palankesniais lipidų apykaitos rodikliais.

    Įdomu tai, kad 2026 metų tyrime LDL cholesterolio pokytis „miežių“ grupėje nepasiekė statistinio reikšmingumo ribos, todėl šiuo atveju stipresnėmis išlieka bendros ankstesnių tyrimų išvados, o ne vieno konkretaus bandymo rezultatas.

    Ką rodo ankstesnių tyrimų apžvalgos?

    Miežinių beta gliukanų ryšį su cholesterolio rodikliais pagrindžia ir 2016 metais „European Journal of Clinical Nutrition“ publikuota 14 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė, kurioje dalyvavo 615 žmonių.

    Joje nustatyta, kad beta gliukano iš miežių vartojimas buvo susijęs su vidutiniu LDL cholesterolio sumažėjimu 0,25 mmol/l, o ne-HDL cholesterolio – 0,31 mmol/l, lyginant su kontrolinėmis dietomis.

    Kaip miežius įtraukti į mitybą ir kam jie netinka?

    Miežiai yra angliavandenių šaltinis, o priklausomai nuo perdirbimo jie taip pat gali suteikti daugiau skaidulų, augalinių baltymų, B grupės vitaminų ir mineralų, tokių kaip magnis, fosforas ar geležis.

    Praktiškai miežius lengva pritaikyti kasdien: miežinės kruopos tinka kaip garnyras, sriuboms, troškiniams ar salotoms, miežiniai dribsniai – pusryčiams, o miežinius miltus galima įmaišyti į naminę duoną.

    Daugiausia naudos paprastai tikimasi tuomet, kai pilno grūdo produktai nuosekliai pakeičia dalį rafinuotų grūdų, o bendrą mitybą papildo fizinis aktyvumas ir saikingas druskos bei sočiųjų riebalų vartojimas.

    Svarbi išimtis – sergantys celiakija miežių turėtų vengti, nes tai glitimo turintis grūdas.

  • Kiaušiniai ar varškė: dietologai paaiškina, kas palankiau širdžiai ir į ką žiūrėti etiketėje

    Virtas kiaušinis ir varškė dažnai laikomi patogiais, baltymų gausiais užkandžiais, tačiau renkantis juos verta pagalvoti ir apie širdies sveikatą. Abu produktai gali tikti subalansuotai mitybai, bet jų maistiniai „niuansai“ skiriasi.

    Portalas „EatingWell“ apžvelgia dietologų įžvalgas, kuo šie du pasirinkimai panašūs, kuo skiriasi ir kada vienas gali būti patogesnis už kitą. Esminė mintis paprasta: svarbu ne tik pats produktas, bet ir tai, su kuo jį valgote.

    Kiaušiniai ilgą laiką buvo vertinami atsargiai dėl cholesterolio, tačiau specialistai pabrėžia, kad su maistu gaunamas cholesterolis ir cholesterolio kiekis kraujyje – ne tas pats. Didesnę įtaką vadinamajam LDL („blogajam“) cholesteroliui dažnai daro sotieji riebalai.

    Tuo metu varškė (cottage cheese) neretai „paslysta“ ne dėl baltymų, o dėl druskos ir riebalų kiekio. Todėl renkantis šį produktą ypač svarbu skaityti etiketes ir lyginti skirtingas rūšis.

    Ką širdžiai reiškia virti kiaušiniai

    Viename kiaušinyje yra apie 6 gramai baltymų. Dietologai atkreipia dėmesį, kad kiaušiniai yra palyginti mažai sočiųjų riebalų turintis produktas – maždaug 1,5 gramo dideliame kiaušinyje.

    Specialistai pataria daugiau dėmesio skirti ne pačiam kiaušiniui, o tam, kas atsiduria lėkštėje šalia jo. Pavyzdžiui, šoninė ar riebios dešrelės gali gerokai padidinti sočiųjų riebalų kiekį, o tai širdžiai palankus pasirinkimas būna rečiau.

    Saikingas kiaušinių vartojimas daugeliui sveikų žmonių gali būti suderinamas su širdžiai palankia mityba – dietologų minimame pavyzdyje kalbama apie maždaug vieną kiaušinį per dieną. Vis dėlto jei žmogus jau serga širdies liga arba turi padidėjusį cholesterolį, rekomenduojama individualiai pasitarti su gydytoju – kai kuriais atvejais gali būti patariama dažniau rinktis kiaušinių baltymus.

    Varškė: daug baltymų, bet saugokitės druskos

    Varškė taip pat laikoma maistingų medžiagų turinčiu, baltymų gausiu produktu, tačiau čia svarbiausi du rodikliai – natris (druska) ir riebalų kiekis. Būtent jie gali lemti, ar užkandis bus palankesnis širdžiai.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad 1/2 puodelio varškės porcija gali turėti iki 459 miligramų natrio – tai sudaro apie 20 proc. rekomenduojamos paros normos. Todėl patariama ieškoti varškės, pažymėtos kaip turinčios mažiau natrio, o kai kurios rūšys gali būti be pridėtinės druskos – su vos 15 miligramų natrio 1/2 puodelio.

    Kitas svarbus aspektas – riebalai. Pilno riebumo varškės 1/2 puodelio porcija gali turėti beveik 3 gramus sočiųjų riebalų. Jei tikslas – mažinti sočiųjų riebalų kiekį racione, praktiškesnis pasirinkimas gali būti liesa, mažo riebumo ar sumažinto riebumo varškė.

    Kuris pasirinkimas geresnis: kiaušinis ar varškė?

    Dietologų verdiktas – abu produktai gali būti įtraukiami į širdžiai palankų mitybos planą. Skirtumas dažniausiai atsiranda detalėse: varškė vienoje porcijoje gali suteikti daugiau baltymų, tačiau dažniau „atsineša“ daugiau natrio.

    Pavyzdžiui, 1/2 puodelio 1 proc. riebumo varškės turi apie 14 gramų baltymų – daugiau nei dvigubai, palyginti su vienu virtu kiaušiniu. Tačiau renkantis varškę rekomenduojama pirmiausia pasižiūrėti, kiek joje druskos ir kokia riebalų sudėtis.

    Ne mažiau svarbu ir tai, su kuo valgote šiuos produktus. Dietologai pataria kiaušinius ar varškę derinti su skaidulų gausiu maistu – vaisiais, daržovėmis ar pilno grūdo produktais, nes tokie deriniai siejami su palankesniais rodikliais širdies sveikatai, įskaitant cholesterolio kontrolę.

    Praktiniai patarimai renkantis širdžiai palankesnį užkandį

    Jei renkatės varškę, vienas paprasčiausių žingsnių – lyginti etiketes ir teikti pirmenybę mažiau natrio turinčioms versijoms. Taip pat gali padėti mažo riebumo arba neriebi varškė, jei siekiate mažinti bendrą riebalų kiekį racione.

    Renkantis kiaušinius, svarbiausias patarimas – saikas ir protingi priedai. Vietoje riebių mėsos gaminių verta pagalvoti apie daržoves ar pilno grūdo duoną, o jei aktualu – pasitarti su gydytoju dėl individualiai tinkamo kiaušinių kiekio.

    Galiausiai dietologai siūlo mąstyti ne vien apie ribojimus, bet ir apie tai, ką galite pridėti į lėkštę. Skaidulos, nesočiosios riebalų rūgštys (pavyzdžiui, iš alyvuogių aliejaus, avokadų, riešutų) ir daugiau augalinio maisto dažnai tampa tais „mažais“ pokyčiais, kurie ilgainiui duoda didžiausią naudą.

  • Kardiologas įvardijo rudens daržovę, kuri gali padėti mažinti „blogąjį“ cholesterolį

    Planuojant rudeninius patiekalus apie cholesterolį pagalvojama ne visada, tačiau tai – vienas svarbiausių rodiklių, susijusių su širdies sveikata. Padidėjęs mažo tankio lipoproteinų (MTL), dar vadinamo „bloguoju“ cholesteroliu, kiekis gali kauptis kraujagyslių sienelėse ir didinti širdies ligų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad įtakos turi ne tik fizinis aktyvumas ar rūkymas, bet ir kasdieniai maisto pasirinkimai. Tarp jų – ir tai, kokias daržoves dedame į lėkštę.

    Leidinys „EatingWell“ nurodo, kad paklaustas apie naudingiausią rudens daržovę cholesterolio mažinimui, kardiologas Rohit Vuppuluri išskyrė saldžiąsias bulves.

    Jo teigimu, šios daržovės vertingos ne tik dėl maistinių medžiagų, bet ir todėl, kad jos gali pakeisti mažiau palankius garnyrus – ypač tuos, kuriuose gausu sočiųjų riebalų.

    Kuo naudingos saldžiosios bulvės?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl saldžiosios bulvės siejamos su palankesniais cholesterolio rodikliais, yra skaidulos. Straipsnyje nurodoma, kad didelėje saldžiojoje bulvėje jų gali būti apie 6 gramus.

    Kardiologas aiškina, kad tirpios skaidulos virškinamajame trakte jungiasi su tulžies rūgštimis ir padeda jas pašalinti. Tuomet kepenys, gamindamos daugiau tulžies, gali panaudoti daugiau cholesterolio, o tai ilgainiui gali mažinti MTL kiekį kraujyje.

    Norint gauti daugiau skaidulų, rekomenduojama valgyti ne tik saldžiosios bulvės minkštimą, bet ir luobelę – ji valgoma ir gali padidinti bendrą skaidulų kiekį maiste.

    Saldžiosiose bulvėse yra ir antioksidantų. Apelsininės spalvos saldžiosios bulvės siejamos su beta karotenu, o violetinės – su antocianinais. Kardiologo teigimu, antioksidantų gausus maistas gali būti dalis mitybos, padedančios saugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, mažinant oksidacinį stresą.

    Kaip jas ruošti, kad nauda nedingtų?

    Svarbu ne tik ką valgome, bet ir kaip ruošiame. Kardiologas pataria rinktis maistingesnius paruošimo būdus: kepti orkaitėje, skrudinti, garinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Ne mažiau svarbu tai, kuo saldžiosios bulvės pagardinamos. Jei ant viršaus dedama daug sviesto, grietinėlės ar sūrio, kartu smarkiai padidėja sočiųjų riebalų kiekis, o tai gali susilpninti norimą poveikį cholesterolio rodikliams.

    Vietoje to siūloma rinktis saikingą kiekį alyvuogių aliejaus – pasak kardiologo, jis gali padėti organizmui pasisavinti dalį saldžiojoje bulvėje esančių karotenoidų.

    Galiausiai primenama, kad širdies sveikata nėra vienas skaičius tyrimų lape. Cholesterolis, kraujospūdis, gliukozės kiekis, aktyvumas ir bendra mityba veikia kartu, todėl saldžiosios bulvės geriausiai pasitarnaus kaip platesnės, skaidulomis turtingos mitybos dalis.

  • Vištiena ar krevetės: kas palankiau cholesterolio kiekiui ir kodėl svarbiausia – paruošimas

    Renkantis, ką gaminti vakarienei, vištiena ir krevetės dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje dėl patogumo ir baltymų kiekio. Tačiau žmonėms, stebintiems cholesterolį, kyla klausimas: kuri iš šių dviejų alternatyvų yra geresnė širdžiai?

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno „nugalėtojo“ čia nėra – daug ką lemia ne tik produktas, bet ir tai, kuo jis pakeičia kitus patiekalus, kaip yra ruošiamas ir su kuo patiekiamas.

    Svarbi detalė: daugeliui žmonių kraujo LDL („blogąjį“) cholesterolį labiau veikia ne maiste esantis cholesterolis, o sočiųjų riebalų kiekis racione. Dėl to tas pats produktas, paruoštas skirtingai, gali turėti visai kitą poveikį bendrai mitybos kokybei.

    Todėl vertinant vištieną ir krevetes verta žiūrėti plačiau – ne tik į skaičius etiketėje, bet ir į porcijos sudėtį, pasirinktą kepimo būdą bei naudojamus padažus.

    Kaip vištiena siejasi su cholesteroliu

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pati vištiena nėra „cholesterolį mažinantis“ produktas. Galimas privalumas dažniausiai atsiranda tada, kai liesa vištiena pakeičia riebesnę mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius, kuriuose būna daugiau sočiųjų riebalų.

    Taip pat svarbu, kokią vištienos dalį renkatės. Vištienos krūtinėlė be odos paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o šlaunelės su oda – daugiau, tad skirtumas gali būti reikšmingas tiems, kurie siekia mažinti sočiųjų riebalų kiekį.

    Ne mažiau lemia ir gaminimo būdas: kepimas aliejuje, apvoliojimas džiūvėsėliuose, odelės palikimas ar sviesto ir grietinėlės padažai gali smarkiai padidinti sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai palankesni pasirinkimai – kepti orkaitėje, grilyje, troškinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Tekste taip pat minimas tyrimų kontekstas: kai kuriais duomenimis, paukštienos vartojimas nėra nuosekliai siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o raudonos ar perdirbtos mėsos keitimas paukštiena gali būti palankesnis pasirinkimas.

    Krevetės: daug cholesterolio maiste, bet mažai sočiųjų riebalų

    Krevetės neretai vertinamos atsargiai, nes jose yra nemažai su maistu gaunamo cholesterolio. Vis dėlto specialistai pabrėžia: daugeliui žmonių didesnę įtaką LDL rodikliams turi ne šis cholesterolis, o sočiųjų riebalų perteklius.

    Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys: apie 85 gramų (3 uncijų) krevečių porcija turi maždaug 161 miligramą su maistu gaunamo cholesterolio, bet beveik neturi sočiųjų riebalų. Dėl to krevetės, paruoštos paprastai, gali tilpti širdžiai palankioje mityboje.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: žmonės į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja nevienodai. Kai kuriems jis gali labiau pakelti kraujo cholesterolio rodiklius, todėl individuali reakcija – svarbi.

    Atskirai išskiriami žmonės, turintys šeiminę hipercholesterolemiją (paveldimą būklę, susijusią su aukštu LDL). Tokiais atvejais mitybos planą rekomenduojama derinti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

    Lemiamas veiksnys – kaip gaminate ir kuo pakeičiate

    Mitybos specialistai sutaria, kad tiek vištiena, tiek krevetės gali būti tinkamos pasirinktos širdžiai palankioje mityboje. Praktikoje didžiausi „spąstai“ dažniausiai slypi ne pačiame produkte, o paniruotėje, gruzdinime, svieste ar riebiuose, kreminiuose padažuose.

    Jei tikslas – kuo mažiau su maistu gaunamo cholesterolio, pranašumas dažniau atitenka vištienos krūtinėlei be odos. Jei prioritetas – kuo mažiau sočiųjų riebalų, paprastai paruoštos krevetės gali būti labai gera alternatyva.

    Galiausiai, svarbus principas paprastas: didesnę reikšmę turi bendra lėkštė. Baltymus verta derinti su skaidulų turinčiais produktais – daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir viso grūdo produktais, kurie dažnai minimi kaip palankūs cholesterolio kontrolei.

  • Trys populiarūs papildai, kurių vyresniems nei 60 verta vengti: gali konfliktuoti su vaistais

    Maisto papildų lentynos lūžta nuo pažadų – geresnis miegas, ramesnė nuotaika ar mažesnis cholesterolis. Tačiau vyresniame amžiuje dalis iš pirmo žvilgsnio „nekaltų“ produktų gali kelti daugiau rizikų nei naudos.

    Po 60-ies sprendžiant, ką vartoti, svarbu įvertinti ne tik amžių, bet ir turimas ligas bei kitus kasdien vartojamus vaistus. Ne vienas papildas gali veikti panašiai kaip receptiniai preparatai arba trukdyti jiems veikti, todėl savarankiški eksperimentai čia ypač pavojingi.

    „EatingWell“ pateikiamoje apžvalgoje sveikatos priežiūros specialistai išskiria tris dažnai pasitaikančius papildus, dėl kurių vyresniems žmonėms vertėtų būti atsargesniems. Pabrėžiama ir tai, kad jokių paskirtų papildų ar vaistų nutraukti vien dėl tokių sąrašų nereikėtų – sprendimai priimami su gydytoju.

    Šie produktai aptariami ne todėl, kad būtų „uždrausti“ visiems, o todėl, kad būtent vyresniame amžiuje dažniau vartojama daugiau vaistų, pasitaiko kepenų ar inkstų problemų, o nepageidaujami poveikiai gali būti ryškesni.

    Raudonųjų mielių ryžiai

    Raudonųjų mielių ryžiai dažnai reklamuojami kaip natūralus būdas mažinti cholesterolį. Vis dėlto vaistininkė Danielle Oncer perspėja, kad vyresniems nei 60 metų žmonėms šis papildas gali būti problemiškas.

    Priežastis – raudonųjų mielių ryžiuose esanti veiklioji medžiaga monakolinas K yra chemiškai identiška lovastatinui (receptiniam statinui). Tai reiškia, kad galimi panašūs nepageidaujami poveikiai, įskaitant raumenų, kepenų ir inkstų pažeidimus.

    Dar viena bėda – skirtinguose produktuose veikliosios medžiagos kiekis gali skirtis, o etiketėse jis ne visuomet nurodomas. Dėl to žmogui sunku žinoti, kokią dozę jis iš tiesų vartoja.

    Apžvalgoje taip pat minimas atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame raudonųjų mielių ryžių papildas per 28 dienas nemažino MTL („blogojo“) cholesterolio labiau nei placebas, kai tuo metu mažos dozės statinas poveikį parodė.

    Oncer pataria ypač vengti raudonųjų mielių ryžių, jei žmogus jau vartoja statinus arba turi inkstų ar kepenų ligų. Jei cholesterolio vaistai sukelia šalutinių reiškinių, saugiausias kelias – ieškoti alternatyvų kartu su gydytoju, o ne keisti vaistus panašiai veikiančiais papildais.

    Jonažolė

    Jonažolė dažnai vartojama dėl nuotaikos ar depresijos simptomų, o moksliniai duomenys iš tiesų rodo, kad ji gali padėti esant lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai. Tačiau vaistininkė Reshma Kapadia Patel įspėja: prieš pradedant vartoti būtina įvertinti sąveikas su kitais vaistais.

    Jonažolė gali spartinti tam tikrų vaistų skaidymą organizme, todėl jų gali likti per mažai, kad veiktų taip, kaip reikia. Dėl to gali silpnėti, pavyzdžiui, varfarino (kraujo skystiklio) ar digoksino (širdies vaisto) poveikis.

    Su kai kuriais antidepresantais jonažolės derinimas gali sukelti pavojingą serotonino poveikių sustiprėjimą. Specialistė pabrėžia, kad rizika priklauso nuo konkrečios vaistų kombinacijos – vien mažesnė dozė nebūtinai išsprendžia problemą.

    Jei depresijos ar nerimo simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kad gydymas būtų parinktas atsižvelgiant į visus vartojamus vaistus. O jei jonažolė jau vartojama, prieš keičiant ar nutraukiant įpročius verta tai aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Melatoninas

    Vyresniame amžiuje miegas dažnai tampa trūkinėjantis: gali trukdyti skausmai, kai kurie vaistai ar tokios būklės kaip miego apnėja. Dėl to melatoninas neretai atrodo kaip paprastas sprendimas, tačiau R. K. Patel ragina pirmiausia aiškintis tikrąją nemigos priežastį.

    Melatoninas reguliuoja miego ir budrumo ciklą, bet vyresnių žmonių organizme jis gali veikti ilgiau. Dėl to kitą dieną gali išlikti mieguistumas, o tai ypač aktualu tiems, kurie jau vartoja raminančiai veikiančius vaistus arba turi pusiausvyros problemų.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad melatonino vartojimui gali reikėti medikų priežiūros, jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus ar serga epilepsija.

    Dar vienas niuansas – reali melatonino dozė produktuose ne visuomet atitinka etiketę. Apžvalgoje minimas tyrimas, kuriame iš 25 ištirtų melatonino guminukų produktų 22 buvo netiksliai paženklinti, o viename aptikta beveik 3,5 karto daugiau melatonino nei nurodyta.

    Nors melatoninas gali būti naudingas kai kuriems miego ritmo sutrikimams, apžvalgoje pabrėžiama, kad jo ilgalaikis saugumas nėra iki galo aiškus. Jei miego problemos kartojasi, verta peržiūrėti galimas priežastis (skausmus, vaistų šalutinį poveikį) ir su gydytoju aptarti tokius metodus kaip kognityvinė elgesio terapija nemigai (CBT-I).

    Kaip saugiau vartoti papildus

    Prieš pradedant vartoti naują papildą, siūloma aiškiai įsivardyti, kokio poveikio tikimasi, ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kokius vaistus žmogus jau vartoja. Svarbu nepamiršti paminėti ir nereceptinių preparatų, net jei jie naudojami tik retkarčiais.

    R. K. Patel rekomenduoja susirašyti visus vartojamus produktus, jų dozes ir vartojimo dažnį – tai padeda specialistui greičiau įvertinti galimas sąveikas. Tuo metu Robin Arends pataria atkreipti dėmesį į nepriklausomo testavimo žymas (pavyzdžiui, USP Verified ar NSF), kurios labiau susijusios su sudėties patikimumu, bet negarantuoja, kad papildas konkrečiam žmogui bus veiksmingas.

    Dar vienas praktinis patarimas – nusistatyti „peržiūros datą“: kada bus vertinama, ar papildas iš tiesų padeda. Tai leidžia išvengti situacijos, kai produktas vartojamas įprastai metų metus, nors nauda neaiški, o rizikos – realios.

  • Dietologai ragina dažniau valgyti ankštines: kodėl pupelės svarbios Viduržemio jūros mityboje

    Pupelės ir kitos ankštinės – vienas labiausiai nuvertinamų Viduržemio jūros mitybos produktų, nors mitybos specialistai sako, kad jų daugeliui trūksta lėkštėje.

    Kaip rašoma „EatingWell“, ankštinės laikomos maistingomis, nebrangiomis ir lengvai pritaikomomis kasdieniuose patiekaluose – nuo sriubų iki salotų ar troškinių.

    Viduržemio jūros mityba siejama su palankesniais sveikatos rodikliais, o jos pagrindas – kuo mažiau perdirbtas maistas: daržovės, vaisiai, neskaldyti grūdai, alyvuogių aliejus, žuvis ir ankštinės.

    Dietologai pabrėžia, kad ankštinės ypač vertingos dėl skaidulų ir augalinių baltymų, o didinant jų kiekį racione svarbu tai daryti pamažu – kad organizmas spėtų prisitaikyti.

    Kaip pupelės gali prisidėti prie sveikatos

    Mitybos specialistė Dru Rosales teigia, kad norint laikytis Viduržemio jūros mitybos principų, vienas paprasčiausių įpročių – dažniau įtraukti pupeles į savaitės valgiaraštį. Tokiuose mitybos modeliuose dažnai rekomenduojama ankštinių valgyti bent kelis kartus per savaitę.

    Ankštinės yra patogus būdas didinti augalinių baltymų kiekį racione. Pavyzdžiui, viena puodelio porcija virtų raudonųjų pupelių gali suteikti apie 15 gramų baltymų ir 13 gramų skaidulų.

    Dar viena priežastis – skaidulos, kurios siejamos su širdžiai palankesniais rodikliais, stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje, didesniu sotumu ir žarnyno veiklos palaikymu. Skelbiama, kad dauguma suaugusiųjų su maistu nesurenka pakankamo skaidulų kiekio.

    Be to, pupelėse yra augalinių junginių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Tamsesnių spalvų ankštinės, pavyzdžiui, juodosios ar raudonosios pupelės, dažnai išskiriamos kaip turinčios daugiau tam tikrų antioksidantų.

    Ankštinės taip pat suteikia vitaminų ir mineralų – tarp jų minimi B grupės vitaminai (ypač folatai), geležis, magnis, kalis, cinkas. Šios medžiagos svarbios įvairioms organizmo funkcijoms, įskaitant kraujodarą ir normalią raumenų bei nervų veiklą.

    Kaip įtraukti ankštines į mitybą ir išvengti nemalonių pojūčių

    Dietologė Alyssa Pacheco pataria, jei ankštinių iki šiol valgėte retai, pradėti nuo mažesnių porcijų ir didinti palaipsniui. Kaip startinė porcija įvardijama maždaug pusė puodelio vienu kartu.

    Pasak jos, staigus skaidulų kiekio padidinimas kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar kitus virškinimo sutrikimus. Didinant skaidulų kiekį taip pat svarbu gerti daugiau vandens.

    Į kasdienius patiekalus ankštines galima įmaišyti labai paprastai: dėti į sriubas ir troškinius, berti ant salotų, gaminti užtepėles ar humusą, naudoti kaip dalinį mėsos pakaitalą taco, čili ar makaronų patiekaluose.

    Jei pati pupelių tekstūra nepatinka, siūloma išbandyti produktus iš ankštinių, pavyzdžiui, avinžirnių makaronus – taip prie naujo skonio ir skaidulų kiekio galima priprasti lengviau.

    Ne tik pupelės: ką dar akcentuoja Viduržemio jūros mityba

    Specialistai primena, kad pupelės yra tik viena Viduržemio jūros mitybos dalis. Šis mitybos modelis taip pat remiasi gausesniu daržovių ir vaisių, neskaldytų grūdų, riešutų, sėklų ir sveikųjų riebalų vartojimu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad svarbūs ne tik produktai, bet ir bendri įpročiai – fizinis aktyvumas bei socialinis ryšys. O individualiems poreikiams geriausia pritaikyti mitybą padeda registruotas dietologas.

  • Mitybos specialistai įvardijo arbatą, kuri gali prisidėti prie mažesnės insulto rizikos

    Žalioji arbata dažnai minima tarp gėrimų, kurie gali būti siejami su mažesne insulto rizika – pirmiausia dėl joje esančių antioksidantų. Straipsnyje pabrėžiama, kad gėrimų pasirinkimas taip pat gali turėti reikšmės širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Kaip rašo „EatingWell“, žaliojoje arbatoje gausu katechinų, įskaitant epigalokatechino galatą (EGCG), kuris siejamas su uždegimo mažinimu ir kraujagyslių apsauga. Būtent šie veiksniai laikomi svarbiais vertinant insulto rizikos veiksnius.

    Insultas įvyksta, kai sutrinka kraujo tekėjimas į smegenis – kraujagyslė užsikemša arba plyšta. Kadangi smegenims būtinas nuolatinis deguonies ir maistinių medžiagų tiekimas, bet koks kraujotakos sutrikimas gali turėti rimtų pasekmių.

    Tekste akcentuojama: vien žalioji arbata nėra „sprendimas“, tačiau ji gali būti naudinga kaip dalis platesnių širdžiai palankių įpročių – ypač jei geriama be cukraus ir derinama su subalansuota mityba bei aktyvesniu gyvenimo būdu.

    Kuo žalioji arbata išsiskiria?

    Viena iš priežasčių – galimas priešuždegiminis poveikis. Straipsnyje aiškinama, kad užsitęsęs uždegimas gali pažeisti arterijų ląsteles, o tai ilgainiui didina kraujagyslių ligų ir insulto riziką.

    Kita dažnai minima kryptis – kraujagyslių funkcija. Žaliosios arbatos antioksidantai siejami su geresniu arterijų gebėjimu atsipalaiduoti ir plėstis, o tai svarbu kraujotakai ir kraujospūdžio kontrolei.

    Taip pat aptariama sąsaja su cholesteroliu: tekste teigiama, kad EGCG gali būti susijęs su mažesniu MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio kiekiu. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nepakeičia skaidulų turtingos mitybos naudos.

    Dar vienas aspektas – stresas. Žaliojoje arbatoje yra L-teanino – aminorūgšties, kuri, kaip rašoma, gali padėti mažinti įtampą, o lėtinis stresas įvardijamas kaip vienas iš veiksnių, galinčių prisidėti prie insulto rizikos.

    Kiti įpročiai, mažinantys rizikos veiksnius

    Be žaliosios arbatos, straipsnyje primenama apie kitus gyvenimo būdo pasirinkimus, kurie siejami su mažesne insulto rizika. Pavyzdžiui, reguliarus judėjimas gali padėti kontroliuoti svorį, kraujospūdį ir cholesterolį.

    Taip pat minimas dažnesnis žuvies vartojimas dėl omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su uždegimo ir kraujospūdžio mažinimu. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad kepimo būdas svarbus – kepimas aliejuje gali panaikinti dalį naudos.

    Dar vienas akcentas – kalio turtingi produktai (pavyzdžiui, ankštinės daržovės, špinatai, apelsinai, pomidorai), kurie gali padėti kraujospūdžio kontrolei. Galiausiai primenama ir apie pakankamą skysčių vartojimą, nes dehidratacija gali bloginti kraujotaką.

    Autoriai reziumuoja, kad nesaldinta žalioji arbata gali būti paprastas kasdienis pasirinkimas, papildantis kitus sveikatai palankius sprendimus, tačiau vien jos nepakanka reikšmingai sumažinti insulto rizikai.

  • Naktinės avižos ar čija pudingas: kas iš tiesų geriau mažina „blogąjį“ cholesterolį?

    Ieškant širdžiai palankesnių pusryčių, dažniausiai minimi du pasirinkimai – naktinės avižos ir čija sėklų pudingas. Abu patiekalai sotūs, patogūs pasiruošti iš vakaro ir turi daug skaidulų, tačiau jų poveikis cholesterolio rodikliams gali skirtis.

    Kaip rašo „EatingWell“, padidėjęs cholesterolis yra vienas svarbiausių širdies ligų ir insulto rizikos veiksnių, o mityba ir gyvenimo būdas turi didelę įtaką kraujo lipidų rodikliams. Straipsnyje pabrėžiama, kad pokyčiai lėkštėje neretai pradedami būtent nuo pusryčių.

    Dietos korekcijos kai kuriais atvejais gali prisidėti prie MTL (vadinamo „blogojo“) cholesterolio sumažėjimo. Todėl nenuostabu, kad vis daugiau žmonių renkasi greitai paruošiamus pusryčius, kuriuos lengva pritaikyti sveikesnei mitybai.

    Skirtumą tarp naktinių avižų ir čija pudingo lemia ne tik bendras skaidulų kiekis, bet ir tai, kokio tipo skaidulos dominuoja – būtent jos turi didžiausią ryšį su cholesterolio apykaita.

    Naktinės avižos: stipresni įrodymai dėl beta gliukano

    Avižos seniai turi „širdžiai palankaus“ produkto reputaciją, o svarbiausia priežastis – beta gliukanas. Tai tirpi skaidula, kurios poveikį MTL cholesterolio mažinimui patvirtina nuoseklesni ir stipresni moksliniai duomenys nei daugeliui kitų produktų.

    Beta gliukanas virškinamajame trakte susimaišo su skysčiais ir suformuoja tirštesnę gelio konsistenciją. Straipsnyje aiškinama, kad toks „gelis“ gali prisidėti prie mažesnio cholesterolio pasisavinimo ir tulžies rūgščių pasišalinimo, o tai skatina kepenis naudoti daugiau cholesterolio naujai tulžiai gaminti.

    Minima ir tai, kad žarnyno bakterijos, fermentuodamos šią skaidulą, gali gaminti trumpos grandinės riebalų rūgštis, kurios siejamos su cholesterolio apykaitos procesais. Kitaip tariant, avižų nauda gali būti susijusi ir su žarnyno mikrobiotos veikla.

    Pasak straipsnyje cituojamų dietologų, tyrimai rodo, kad kasdien suvartojant bent 3 gramus beta gliukano galima tikėtis palankaus poveikio MTL cholesterolio lygiui. Tekste nurodoma, kad maždaug 50 gramų avižų porcija (apie pusė puodelio) suteikia beveik 4 gramus beta gliukano.

    Čija pudingas: daug skaidulų ir gerųjų riebalų, bet rezultatai nevienodi

    Čija pudingas dažniausiai gaminamas čija sėklas užpylus pienu ar augaliniu gėrimu ir palikus brinkti per naktį. Dėl gelį formuojančių savybių gaunama pudingą primenanti konsistencija – tai rodo, kad čija sėklose taip pat yra tirpių skaidulų.

    Vis dėlto straipsnyje pabrėžiama svarbi detalė: nors 2 šaukštai čija sėklų turi nemažai skaidulų, tik dalis jų yra tirpios. Būtent tirpios skaidulos labiausiai siejamos su cholesterolio mažinimu, todėl vien didelis bendras skaidulų skaičius dar nebūtinai reiškia tokį patį poveikį kaip avižų beta gliukanas.

    Moksliniai tyrimai dėl čija sėklų poveikio cholesterolio rodikliams vertinami nevienareikšmiškai: vieni darbai fiksuoja nedidelį MTL sumažėjimą vartojant didesnes dozes, kiti reikšmingų pokyčių neranda. Todėl čija pudingas labiau pristatomas kaip sveikas, skaidulų turtingas pasirinkimas, o ne savarankiška strategija cholesterolio mažinimui.

    Kita čija stiprybė – riebalų sudėtis. Tekste akcentuojama, kad čija sėklos suteikia augalinės kilmės omega-3 (ALA) ir kitų nesočiųjų riebalų, o sočiųjų riebalų pakeitimas nesočiaisiais laikomas svarbiu žingsniu siekiant palankesnių cholesterolio rodiklių.

    Kas geriau cholesterolio mažinimui ir kaip derinti abu?

    Jei pagrindinis tikslas – mažinti bendrą arba MTL cholesterolį, straipsnyje cituojami specialistai nedidelį pranašumą suteikia naktinėms avižoms. Priežastis paprasta: avižų beta gliukano poveikį patvirtina stipresni ir nuoseklesni įrodymai, o čija sėklų atveju rezultatai labiau priklauso nuo tyrimų ir vartojimo sąlygų.

    Tačiau tai nereiškia, kad vienas pasirinkimas „geras“, o kitas – „blogas“. Abu pusryčiai gali būti sveikos mitybos dalis, ypač jei jais pakeičiami pusryčiai, kuriuose gausu sočiųjų riebalų.

    Vienas praktiškiausių sprendimų – derinti abu produktus: į naktines avižas įmaišyti čija sėklų. Taip lengviau padidinti bendrą skaidulų kiekį, papildyti pusryčius nesočiaisiais riebalais ir išlaikyti avižų beta gliukano pranašumą.

    Kiti įpročiai, kurie gali padėti rodikliams

    Straipsnyje primenama, kad pusryčiai – tik viena dienos dalis, o cholesterolio rodiklius veikia visa mitybos ir gyvenimo būdo visuma. Vienas siūlymų – pirmiausia „pridėti“ naudingų produktų: daugiau riešutų, sėklų, vaisių, daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Taip pat patariama skaidulų kiekį didinti palaipsniui ir nepamiršti skysčių – staigus pokytis kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinimo diskomfortą. Kitas svarbus veiksnys – fizinis aktyvumas: tiek aerobinė veikla, tiek jėgos pratimai siejami su palankesniu lipidų profiliu.

    Galiausiai pabrėžiama, kad padidėjęs cholesterolis dažnai neturi aiškių simptomų, todėl vienintelis būdas žinoti savo situaciją – atlikti tyrimus ir aptarti rezultatus su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Avižiniai energijos rutuliukai – skaidulų užkandis, galintis padėti mažinti cholesterolį

    Padidėjęs cholesterolis dažnai nesukelia aiškių simptomų, tačiau ilgainiui gali prisidėti prie apnašų kaupimosi kraujagyslėse ir didinti širdies ligų bei insulto riziką. Nors vienas produktas problemos neišsprendžia, kasdieniai pasirinkimai, įskaitant užkandžius, gali turėti reikšmės.

    Vienu iš palankių variantų dietologai įvardija avižinius energijos rutuliukus (užkandinius kamuoliukus), gaminamus iš avižų, džiovintų vaisių, riešutų ir sėklų. Kaip rašo „EatingWell“, toks derinys dažniausiai suteikia daugiau skaidulų ir kitų širdžiai naudingų medžiagų nei įprasti saldūs užkandžiai.

    Svarbu pabrėžti, kad nė vienas užkandis pats savaime „nenumuš“ cholesterolio. Tačiau sudėtyje esantys tirpios skaidulos, nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie palankesnių rodiklių, jei tai tampa dalimi bendros mitybos ir gyvenimo būdo.

    Kodėl būtent avižiniai energijos rutuliukai minimi taip dažnai? Pagrindinė priežastis – avižose esanti tirpi skaidula beta gliukanas, o papildomi ingredientai (riešutai, sėklos, prieskoniai) sustiprina užkandžio maistinę vertę.

    Tirpios skaidulos: beta gliukano vaidmuo

    Dietologai aiškina, kad avižose esantis beta gliukanas virškinamajame trakte sudaro gelio pavidalo masę, kuri gali „surišti“ tulžies rūgštis. Kadangi tulžis gaminama iš cholesterolio, organizmui tenka panaudoti daugiau cholesterolio naujai tulžiai – taip gali mažėti jo kiekis kraujyje.

    Straipsnyje cituojama dietologė Kiran Campbell teigia, kad tyrimai rodo pastebimą MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio mažėjimą, kai beta gliukanas vartojamas reguliariai. Apžvalgoje, apėmusioje 13 tyrimų, minimas maždaug 10 punktų MTL sumažėjimas, o naudos siekta vartojant apie 3 gramus avižų beta gliukano per dieną.

    Riešutai ir sėklos: nesočiosios riebalų rūgštys

    Į energijos rutuliukus įmaišomi riešutai ar riešutų sviestas suteikia nesočiųjų riebalų. Pasak dietologės Lizzy Swick, pakeitus dalį sočiųjų riebalų (pavyzdžiui, sviestą ar riebią mėsą) mononesočiaisiais ir polinesočiaisiais, MTL cholesterolio rodikliai dažnai linkę gerėti.

    Riešutai taip pat papildo užkandį skaidulomis ir augaliniais steroliais, kurie gali mažinti cholesterolio įsisavinimą žarnyne. Dėl to avižų, riešutų ir sėklų derinys laikomas praktišku sprendimu, kai norisi sotesnio, bet maistingesnio užkandžio.

    Antioksidantai ir papildomi įpročiai

    Dar viena priežastis – antioksidantai, kurių yra avižose, riešutuose, sėklose, taip pat prieduose, pavyzdžiui, džiovintuose vaisiuose ar prieskoniuose. Dietologė Laurie Thenedy aiškina, kad antioksidantai gali padėti mažinti uždegiminius procesus kraujagyslėse ir prisidėti prie mažesnės rizikos, jog MTL cholesterolis „prilips“ prie kraujagyslių sienelių.

    Minimas ir 2026 metais publikuotas tyrimas su metaboliniu sindromu sergančiais suaugusiaisiais, kuriame aptariamas ryšys tarp avižų junginių, žarnyno mikrobiotos ir kai kurių augalinių metabolitų. Vis dėlto pabrėžiama, kad šiai krypčiai dar reikės daugiau tyrimų.

    Galiausiai ekspertai primena: mityba – tik dalis plano. Siekiant geresnių cholesterolio rodiklių rekomenduojama dažniau rinktis skaidulų turinčius produktus, riboti sočiuosius riebalus ir pridėtinį cukrų, o taip pat nepamiršti fizinio aktyvumo, kokybiško miego ir vengti tabako.