CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Geriausia valgyti kuo dažniau: žirniai padeda stabilizuoti cukrų ir palaiko širdį

    Nors žirniai daugeliui pirmiausia siejasi su tradicine žirnių sriuba, mitybos specialistai vis dažniau primena, kad tai viena vertingiausių ankštinių daržovių kasdieniam racionui. Reguliarus ankštinių vartojimas siejamas su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle bei stabilesne gliukozės kontrole.

    Žirniai išsiskiria tuo, kad suteikia sotumo, o kartu padeda suformuoti visavertį patiekalą be didelio perdirbtų produktų kiekio. Jie tinka ir klasikiniams patiekalams, ir šiuolaikiškiems dubenėliams, salotoms ar daržovių troškiniams.

    Kodėl žirniai naudingi?

    Viena svarbiausių žirnių savybių yra didelis skaidulų kiekis. Skaidulos lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl po valgio gliukozės lygis kraujyje kyla tolygiau, o ne staigiais šuoliais.

    Ne mažiau svarbus ir augalinių baltymų kiekis, padedantis palaikyti raumenų audinius ir ilgiau išlikti sočiam. Baltymų ir skaidulų derinys yra viena priežasčių, kodėl ankštiniai dažnai rekomenduojami svorio kontrolei.

    Stabilesnis cukraus lygis ir širdies apsauga

    Virtų žirnių glikeminis poveikis paprastai laikomas palankesniu nei daugelio rafinuotų angliavandenių, ypač kai žirniai valgomi su daržovėmis ir baltymais. Tai gali būti praktiškas pasirinkimas žmonėms, siekiantiems stabilesnių energijos lygių dienos eigoje.

    Širdžiai žirniai vertingi dėl skaidulų, kurios siejamos su palankesniais cholesterolio rodikliais, ir kalio, svarbaus normaliai kraujospūdžio kontrolei. Subalansuotoje mityboje ankštiniai taip pat dažnai tampa raudonos mėsos alternatyva, o tai gali mažinti sočiųjų riebalų perteklių.

    Kaip valgyti dažniau?

    Paprasčiausias būdas įtraukti žirnius į meniu yra naudoti juos kaip pagrindą salotoms ar šiltam patiekalui. Patogu rinktis virtus žirnius, juos derinti su šviežiomis daržovėmis, alyvuogių aliejumi ir citrinos sultimis, o papildomam skoniui tinka žalumynai.

    Norint sotesnio varianto, žirnių patiekalą galima praturtinti kiaušiniu, sūriu ar sėklomis, tačiau svarbu nepersistengti su druska. Jei ankštiniai anksčiau kėlė diskomfortą, verta didinti jų kiekį palaipsniui ir nepamiršti gerti pakankamai vandens.

  • Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Šalto spaudimo rapsų aliejus dažnai vadinamas vietiniu aukso standartu, tačiau virtuvėse jis neretai lieka tik įprastu riebalu kepimui. Mitybos specialistai primena, kad didžiausia jo vertė atsiskleidžia vartojant ne kaitinant, o šaltai – pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam maistui pagardinti.

    Šio aliejaus išskirtinumas siejamas su riebalų rūgščių profiliu: jame daug nesočiųjų ir palyginti mažai sočiųjų riebalų, kurių perteklius mityboje nepalankus širdžiai. Svarbi ir alfa-linoleno rūgštis, augalinė omega-3 forma, kurios organizmas pats negamina, todėl jos reikia gauti su maistu.

    Europos maisto saugos tarnyba pažymi, kad alfa-linoleno rūgštis prisideda prie normalaus cholesterolio kiekio kraujyje palaikymo, jei jos kasdien suvartojama pakankamai. Praktikoje tai reiškia, kad nedidelis kiekis rapsų aliejaus kaip priedas prie daržovių ar kruopų gali pagerinti bendrą raciono kokybę, ypač jei jis pakeičia sviestą ar kitus sočiųjų riebalų gausius produktus.

    Rapsų aliejuje taip pat randama vitamino E, vitamino K ir augalinių sterolių. Vitaminas E padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, vitaminas K svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai, o steroliai siejami su mitybos priemonėmis, padedančiomis valdyti MTL cholesterolio rodiklius.

    Vis dėlto aliejus nėra vaistas: vien jo nepakaks, jei racione dominuoja itin perdirbtas maistas, cukraus perteklius ir sočiųjų riebalų šaltiniai. Širdžiai palankesnis modelis dažniausiai remiasi bendru principu – daugiau nesočiųjų riebalų vietoj sočiųjų, daugiau daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Svarbu atskirti šalto spaudimo ir rafinuotą rapsų aliejų. Šalto spaudimo aliejus labiau tinka vartoti nekaitinant, nes jo natūralūs junginiai yra jautresni šviesai, deguoniui ir aukštai temperatūrai, todėl kaitinant jis greičiau praranda dalį savybių ir skonio niuansų.

    Kepimui dažniau rekomenduojamas rafinuotas rapsų aliejus, kuris geriau toleruoja terminį apdorojimą ir turi neutralesnį skonį. Tačiau ir čia galioja taisyklė, kad riebalų nereikėtų perkaitinti iki dūmijimo, o tos pačios porcijos nevertėtų naudoti daug kartų, nes tai blogina riebalų kokybę.

    Dar viena tema – energinė vertė. Du valgomieji šaukštai aliejaus gali sudaryti apie 180 kilokalorijų, todėl net ir palankesni riebalai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei siekiama kontroliuoti kūno masę.

    Norint išsaugoti šalto spaudimo rapsų aliejaus kokybę, verta rinktis tamsaus stiklo butelius ir saugoti nuo šviesos. Atidarius patariama laikyti vėsiai ir suvartoti per kelias savaites, o pasikeitus kvapui ar skoniui į kartų, primenantį dažus ar apkarusį, produktą geriau išmesti.

    Rapsų aliejus neprivalo varžytis su alyvuogių aliejumi – abu gali turėti vietą kasdienėje mityboje. Esminis skirtumas dažnai yra naudojimo būdas: šalto spaudimo rapsų aliejus ypač tinka šaltam vartojimui, o rafinuotas variantas – trumpam kepimui, kai reikia didesnio stabilumo karštyje.

  • Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje dažnai siejamas su mityba, tačiau daliai žmonių priežastis slypi genuose. Šeiminė hipercholesterolemija yra paveldima būklė, kai nuo pat vaikystės LDL cholesterolis būna per didelis, o širdies ir kraujagyslių ligų rizika išauga gerokai anksčiau nei įprasta.

    Cholesterolis organizmui būtinas: jis dalyvauja ląstelių membranų formavime, hormonų sintezėje, vitamino D gamyboje ir tulžies rūgščių susidaryme. Didžioji dalis cholesterolio pagaminama pačiame organizme, daugiausia kepenyse, todėl vien tik „neteisinga lėkštė“ ne visada paaiškina prastus lipidogramos rodiklius.

    Vertinant riziką svarbiausia ne bendras cholesterolis, o jo dalys. LDL perneša cholesterolį į audinius ir, kai jo per daug, jis lengviau kaupiasi kraujagyslių sienelėse, spartindamas aterosklerozę. HDL padeda pernešti cholesterolio perteklių atgal į kepenis, todėl palankesnis HDL lygis paprastai siejamas su mažesne širdies ligų rizika.

    Kas yra šeiminė hipercholesterolemija?

    Šeiminė hipercholesterolemija dažniausiai atsiranda dėl genetinių pokyčių, kurie sutrikdo LDL pašalinimą iš kraujo. Paprastai tai susiję su LDL receptorių veikla kepenyse, todėl LDL dalelės kraujyje cirkuliuoja ilgiau ir greičiau „prilimpa“ prie arterijų sienelių.

    Problema ta, kad būklė ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o vienintelis ženklas būna labai aukštas LDL rodiklis kraujo tyrime. Dėl to kai kurie žmonės diagnozę išgirsta tik po pirmojo širdies įvykio, nors padidėjusi rizika buvo daugelį metų.

    „Jei LDL cholesterolis išlieka labai aukštas nepaisant gyvenimo būdo, verta įtarti paveldimą priežastį ir ištirti artimuosius“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie šeiminės hipercholesterolemijos svarbą ankstyvai prevencijai.

    Požymiai, kurie turėtų suklusti

    Laikui bėgant gali atsirasti krūtinės skausmas fizinio krūvio metu, dusulys ar greitesnis nuovargis, ypač jei šeimoje pasitaikė ankstyvų infarktų ar insultų. Taip pat galimi galvos svaigimai, galūnių skausmai einant ar kiti požymiai, susiję su blogėjančia kraujotaka.

    Kai kuriems žmonėms pasireiškia išoriškai matomi lipidų sankaupų požymiai, pavyzdžiui, gelsvos apnašos vokų srityje ar mazgeliai sausgyslių zonoje. Gydytojas kartais atkreipia dėmesį ir į ragenos pakraščio žiedą, kuris jauniems žmonėms gali rodyti ryškų lipidų apykaitos sutrikimą.

    Diagnozė nustatoma įvertinus lipidogramos rezultatus, šeimos istoriją ir klinikinius požymius, o prireikus atliekami genetiniai tyrimai. Nustačius būklę vienam šeimos nariui, dažnai rekomenduojama vadinamoji kaskadinė patikra, kai ištyriami artimieji, nes ankstyvas gydymas reikšmingai mažina komplikacijų tikimybę.

    Gydymas: ne tik dieta

    Genetinės priežasties pašalinti neįmanoma, tačiau galima veiksmingai sumažinti pasekmes. Pirmasis žingsnis paprastai yra gyvenimo būdo korekcija: mitybos pakeitimai, kūno masės kontrolė, reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas ir alkoholio ribojimas.

    Vis dėlto šeiminės hipercholesterolemijos atveju vien mitybos dažnai nepakanka, todėl neretai prireikia ilgalaikio medikamentinio gydymo. Svarbu gydymo nenutraukti savavališkai, nes LDL rodikliai gali greitai grįžti į aukštą lygį, o širdies ir kraujagyslių įvykių rizika padidėja.

    Mityboje didžiausias dėmesys skiriamas riebalų kokybei: rekomenduojama mažinti sočiųjų riebalų kiekį ir rinktis daugiau nesočiųjų riebalų šaltinių. Praktikoje tai reiškia mažiau riebių mėsos gaminių, sviesto, taukų, riebių pieno produktų ir itin perdirbtų užkandžių, o daugiau augalinių aliejų, žuvies, riešutų, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Naudingas ir tirpusis skaidulų kiekis, nes jis padeda mažinti LDL cholesterolį. Kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip avižos, daržovės, vaisiai, ankštiniai ir pilno grūdo kruopos, gali pagerinti lipidų profilį ir sustiprinti prevencijos efektą.

    Specialistai taip pat primena apie fizinio aktyvumo normą suaugusiesiems: per savaitę rekomenduojama bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo judėjimo. Reguliarus ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas padeda gerinti kraujagyslių būklę ir mažinti bendrą širdies riziką.

    Norint objektyviai įvertinti situaciją, būtina atlikti lipidogramą, kuri parodo bendrą cholesterolį, LDL, HDL ir trigliceridus. Jei rodikliai blogi arba šeimoje buvo ankstyvų širdies ligų, verta kreiptis į šeimos gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo ir individualaus plano.

  • Mitybos ekspertai įvardijo naudingiausią mėsą: daug vitaminų, bet yra svarbių įspėjimų

    Vienu naudingiausių gyvūninės kilmės produktų dažnai įvardijami subproduktai, ypač kepenys, širdis ar inkstai. Specialistai pabrėžia, kad jie išsiskiria didele maistine verte ir neretai turi daugiau mikroelementų nei įprasta raumenų mėsa.

    Subproduktai gausūs B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir folio rūgštį, taip pat riebaluose tirpių vitaminų A, D, E ir K. Be to, juose randama svarbių mineralų, tokių kaip geležis, magnis, selenas ir cinkas, kurie siejami su normalia imuninės sistemos veikla ir kraujodara.

    Kas laikoma vertingiausia?

    Mitybos specialistai dažniausiai išskiria kepenis, kurios dėl itin didelės maistinių medžiagų koncentracijos kartais vadinamos natūraliu multivitaminu. Kiti dažnai vartojami subproduktai yra liežuvis, širdis, inkstai ir smegenys, pastarosios kai kuriose kultūrose laikomos delikatesu.

    Maistinė vertė gali skirtis priklausomai nuo gyvūno rūšies ir konkretaus organo. Vis dėlto bendra tendencija aiški: subproduktai yra koncentruotas baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis, todėl mažesnė porcija gali suteikti daug organizmui reikalingų medžiagų.

    Baltymai ir aminorūgštys

    Subproduktai yra ir kokybiškas baltymų šaltinis. Gyvūninės kilmės baltymai paprastai aprūpina visomis devyniomis nepakeičiamomis aminorūgštimis, kurios būtinos raumenų palaikymui, fermentų veiklai ir daugeliui kitų organizmo procesų.

    Dėl to subproduktai kai kuriems žmonėms gali būti patogus būdas papildyti racioną, kai siekiama didesnio baltymų kiekio iš natūralių produktų. Tačiau svarbu vertinti bendrą mitybos balansą, įskaitant skaidulų ir daržovių kiekį.

    Pagrindinis įspėjimas dėl cholesterolio

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad subproduktai neretai turi gerokai daugiau cholesterolio nei liesesni raumenų mėsos gabalai. Pavyzdžiui, 100 gramų virtų jautienos smegenų gali turėti apie 2 000 miligramų cholesterolio, o inkstai ir kepenys atitinkamai apie 716 ir 381 miligramą.

    Dažnai minima orientacinė rekomendacija cholesterolio suvartojimui yra apie 300 miligramų per dieną, todėl subproduktus verta valgyti saikingai. Žmonėms, turintiems padidėjusį širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių ar gydytojo nustatytus lipidų rodiklių nukrypimus, dėl subproduktų dažnio racione pravartu pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Gydytojai ragina valgyti kasdien: vaisius, kainuojantis centus, bet nauda nustebins

    Nors parduotuvių lentynose vis dažniau akį traukia egzotiški vaisiai ir brangios uogos, kasdienėje mityboje didžiausią naudą dažnai duoda paprasti, lengvai prieinami pasirinkimai. Vienas jų – obuoliai, kurie dėl skaidulų ir augalinių junginių derinio siejami su geresne širdies ir medžiagų apykaitos sveikata.

    Obuoliuose gausu tirpiųjų skaidulų, ypač pektino. Ši skaidulų rūšis virškinamajame trakte padeda surišti dalį tulžies rūgščių, todėl ilgainiui gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekio kraujyje.

    Kuo obuoliai naudingi kasdien?

    Obuoliai taip pat gali padėti stabiliau kontroliuoti apetitą. Skaidulos ir didelis vandens kiekis suteikia sotumo, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išvengti užkandžiavimo ir per didelio kalorijų kiekio per dieną.

    Svarbus ir poveikis cukraus kiekiui kraujyje: skaidulos lėtina angliavandenių pasisavinimą, tad po valgio gliukozės šuoliai būna mažesni. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie siekia geresnės medžiagų apykaitos kontrolės ar nori mažinti antsvorio riziką.

    Kodėl verta valgyti su žieve?

    Didelė dalis biologiškai aktyvių medžiagų kaupiasi obuolio žievėje. Joje yra daugiau skaidulų ir polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai ir siejami su mažesniais uždegiminiais procesais organizme.

    Tiesa, žievę verta rinktis tik tada, kai vaisius švarus: obuolį reikėtų kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, o jei kyla abejonių dėl apdorojimo, galima nulupti. Kasdieniam pasirinkimui dažnai patogūs mažesni obuoliai, kuriuos lengviau suvalgyti kaip greitą užkandį.

    Keptas obuolys – lengvesnis variantas

    Obuoliai naudingi ne tik žali: termiškai apdoroti vaisiai daugeliui žmonių būna lengviau virškinami. Keptas obuolys gali tapti paprastu desertu vakarui, kai norisi kažko saldaus, bet neapsunkinančio skrandžio.

    Tačiau svarbu nepersistengti su papildomu cukrumi ar sirupais, nes tuomet bendras deserto maistingumas prastėja. Jei norisi daugiau skonio, dažnai pakanka cinamono, kelių riešutų ar šaukšto natūralaus jogurto.

  • Karalienės Camillos pusryčių paslaptis: paprasta avižinė košė kasdien, bet vienas priedas stebina

    Naujoje knygoje „Cooking & The Crown“ aprašomi britų karališkosios šeimos kasdieniai įpročiai, o viena detalė sulaukė daugiausia dėmesio: karalienė Camilla, pasak autoriaus Tomo Parkerio Bowleso, šaltuoju metų laiku dažnai renkasi itin paprastus pusryčius.

    Teigiama, kad ji kasdien valgo avižinę košę, o išskirtinumas slypi ne egzotiškuose ingredientuose, o šaukšte naminio medaus. Medus, anot knygos, gaunamas iš avilių, laikomų šeimos valdose, ir dėl švelnaus skonio tinka tiek košei, tiek natūraliam jogurtui ar arbatai.

    Kuo avižos vertingos širdžiai?

    Avižos dažnai minimos kaip vienas palankiausių pasirinkimų kraujagyslėms, nes jose gausu tirpiųjų skaidulų, ypač beta gliukanų. Šios skaidulos virškinamajame trakte padeda „surišti“ dalį cholesterolio ir gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekio.

    Europos maisto saugos institucijos vertinimu, teiginys apie cholesterolio mažinimą gali būti taikomas tuomet, kai per dieną suvartojama bent 3 gramai avižų beta gliukanų. Praktikoje tai dažnai atitinka įprastą dubenėlį avižinės košės, ypač jei pasirenkamos mažiau apdorotos avižos ir pakankama jų porcija.

    Medus: nauda ir ribos

    Medaus poveikis sveikatai dažnai aptariamas plačiai, tačiau svarbu atskirti tai, kas pagrįsta, nuo to, kas skamba pernelyg pažadėtinai. Mokslinėje literatūroje medus siejamas su antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, o kai kurie tyrimai rodo galimą teigiamą poveikį lipidų rodikliams.

    Vis dėlto medus iš esmės išlieka pridėtinis cukrus, todėl jo kiekį verta riboti, ypač turintiems padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje, diabetą ar siekiantiems mažinti kūno svorį. Šaukštelis ar šaukštas medaus košėje gali būti priimtinas pasirinkimas, bet svarbiausia yra bendras dienos cukrų balansas.

    Kaip pusryčius padaryti dar sveikesnius?

    Knygoje minima, kad košė kartais verdama su riebiu pienu ir žiupsneliu druskos. Specialistai dažniau pataria rinktis vandenį arba liesesnį pieną, o druską ir baltą cukrų palikti retoms progoms, nes per didelis druskos kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Norint natūralaus saldumo ir daugiau skaidulų, praktiškas sprendimas yra vaisiai ar uogos, pavyzdžiui, bananas, obuolys ar šaldytos uogos. Tokie priedai padidina kalio, antioksidantų ir vitaminų kiekį, o kartu padeda lengviau surinkti rekomenduojamas vaisių ir daržovių porcijas per dieną.

  • Turi mažiau kalorijų nei jogurtas: šis gėrimas gerina žarnyną, malšina troškulį ir lieknina

    Paskanintas „skyras“, geriamieji jogurtai ar kefyras šiandien dažnai nustelbia pasukas, nors tai vienas paprasčiausių fermentuotų pieno gėrimų. Mitybos specialistai primena, kad pasukos gali būti praktiškas pasirinkimas kasdienai, ypač kai norisi lengvesnio, bet maistingo produkto.

    Pasukos tradiciškai susidaro gaminant sviestą, o dabar dažniau gaminamos pramoniniu būdu, užraugiant liesesnį pieną pieno rūgšties bakterijomis. Dėl to jos paprastai yra skystesnės nei kefyras ir daugeliui lengviau išgeriamos, ypač šiltuoju metų laiku.

    Vienas dažniausių argumentų, kodėl žmonės renkasi pasukas, yra mažesnis kaloringumas. Įprastai pasukos turi apie 40 kilokalorijų 100 gramų, kai kefyras neretai siekia apie 70–80 kilokalorijų, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo riebumo ir sudėties.

    Jei laikomasi mažiau riebalų turinčios mitybos, pasukos dažnai būna palankesnės ir pagal riebalų kiekį. Renkantis produktą verta pasižiūrėti etiketę, nes skirtingų gamintojų pasukos ir kefyrai gali stipriai skirtis, ypač jei gėrimas saldintas ar su priedais.

    Nauda žarnynui ir sotumui

    Kaip ir kiti fermentuoti pieno produktai, pasukos gali prisidėti prie virškinimo komforto, nes jose yra pieno rūgšties bakterijų. Tokie produktai dažnai įtraukiami į mitybą siekiant palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę, kuri siejama su bendra savijauta ir imuninės sistemos veikla.

    Pasukose esantys baltymai gali padėti ilgiau jaustis sočiam, todėl jos kai kam tampa patogiu užkandžiu tarp valgymų. Vis dėlto svorio mažėjimą lemia bendras paros energijos balansas, o ne vienas produktas, todėl pasukos veiksmingiausios kaip dalis nuoseklaus raciono.

    Šis gėrimas taip pat aprūpina svarbiomis maistinėmis medžiagomis, įskaitant kalcį, kalį, magnį ir B grupės vitaminus, o kai kuriuose produktuose yra ir vitaminų A bei E. Kalcis svarbus kaulams ir dantims, o kalis su magniu prisideda prie normalios raumenų ir nervų sistemos veiklos.

    Cholesterolis ir širdies sveikata

    Fermentuoti pieno produktai dažnai aptariami ir dėl galimos įtakos cholesterolio rodikliams, ypač kai pasirenkami mažesnio riebumo variantai. Pasukose natūraliai esantys fosfolipidai ir kitos bioaktyvios medžiagos siejamos su riebalų apykaita, tačiau svarbiausią įtaką vis tiek daro bendra mityba, skaidulų kiekis ir fizinis aktyvumas.

    Žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, svarbu rinktis mažiau sočiųjų riebalų turinčius produktus ir vengti saldintų gėrimų. Jei kyla abejonių dėl tinkamiausio pasirinkimo, pravartu pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Kaip gerti ir kur panaudoti

    Karštomis dienomis pasukos gali būti paprastas būdas papildyti skysčius, nes jos gaivina ir yra lengvai išgeriamos. Dažniausiai rekomenduojama orientuotis į stiklinę per dieną, tačiau kiekis turėtų atitikti individualius poreikius ir toleravimą.

    Virtuvėje pasukos tinka ne tik gerti vienos: jos dera su šaltomis sriubomis, kokteiliais, padažais, marinatais, taip pat gali pagerinti blynų ar kitų tešlų purumą. Norint daugiau naudos, verta rinktis pasukas be pridėtinio cukraus ir su kuo trumpesne sudėtimi.

    Jei netoleruojate laktozės, reikėtų ieškoti produktų be laktozės arba rinktis alternatyvas, kurios nesukelia nemalonių simptomų. Bet kuriuo atveju geriausiai veikia paprastas principas: reguliarumas, saikingumas ir kuo mažiau saldintų priedų.

  • Kava po šios valandos? Gydytojai įspėja: nukenčia širdis, miegas ir net cholesterolis

    Kava po šios valandos? Gydytojai įspėja: nukenčia širdis, miegas ir net cholesterolis

    Daugeliui popietė yra metas, kai krenta energija ir norisi dar vieno puodelio kavos. Tačiau miego ir širdies sveikatos specialistai pabrėžia, kad kofeinas antroje dienos pusėje dažnai kainuoja daugiau, nei duoda naudos: nukenčia miego kokybė, o kartu ir širdies bei kraujagyslių sistema.

    Kofeinas veikia centrinę nervų sistemą ir biologinį laikrodį, todėl net ir tada, kai atrodo, kad po popietinės kavos užmiegate lengvai, miegas gali tapti paviršutiniškesnis. Tyrimai rodo, kad kofeino poveikis gali išlikti valandas, o tai siejama su trumpesniu gilaus miego laiku ir prastesniu naktiniu organizmo atsistatymu.

    Kada kava tampa rizika?

    Praktinė taisyklė, kurią dažnai mini miego medicinos specialistai, yra paprasta: jei norite saugoti miegą, kofeino verta vengti likus maždaug 6–8 valandoms iki miego. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi padidėjusį kraujospūdį, patiria širdies permušimus, nerimą ar sunkiau užmiega.

    Problema ta, kad kofeinas ne tik žvalina. Jis gali didinti budrumą, keisti streso hormonų dinamiką, trumpam didinti pulsą ir kraujospūdį, o jautresniems žmonėms sukelti juntamą širdies plakimą ar vidinį nerimą.

    „Jei po kavos vakare užmiegate, tai dar nereiškia, kad miegas išlieka kokybiškas“, – sako miego medicinos specialistai, pabrėžiantys, kad svarbu ne vien užmigimas, bet ir gilaus miego dalis.

    Ne visi kavos ruošimo būdai vienodi

    Širdies sveikatai svarbu ne tik laikas, bet ir tai, kaip kava ruošiama. Nefiltruota kava, pavyzdžiui, virta su tirščiais ar ruošiamas gėrimas kavinuke, gali turėti daugiau diterpenų, tarp jų kafestolio ir kahveolio.

    Mokslinėje literatūroje šios medžiagos siejamos su didesniu mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliu, ypač kai tokia kava geriama reguliariai. Dėl to žmonėms, kurie turi padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, dažnai patariama rinktis filtruotą kavą.

    Popierinis filtras šiuo atveju atlieka labai paprastą funkciją: jis sulaiko dalį medžiagų, kurios gali nepalankiai veikti lipidų rodiklius. Tuo pat metu į puodelį vis tiek patenka kofeinas ir dalis antioksidantų, kurie siejami su teigiamu kavos poveikiu.

    Geros naujienos žarnynui

    Nors kofeinas gali trikdyti miegą, pati kava nėra vien kofeinas. Vis daugiau dėmesio skiriama jos poveikiui žarnyno mikrobiotai: tyrimuose pastebima, kad kavoje esantys polifenoliai ir tirpios skaidulos gali skatinti palankesnę bakterijų sudėtį.

    Tokie pokyčiai siejami su didesne trumpųjų grandinių riebalų rūgščių, įskaitant sviesto rūgštį, gamyba. Ji laikoma svarbia žarnyno barjerui ir uždegiminių procesų slopinimui, todėl daliai žmonių kava, ypač juoda ir be priedų, gali būti palankesnė virškinimo sistemai.

    Kasdienybėje tai reiškia paprastą kryptį: jei norite kavą išlaikyti kaip įprotį, dažniau rinkitės ją ryte ar iki pietų, o vakare popietinį nuovargį geriau „gesinti“ vandeniu, trumpu pasivaikščiojimu ar dienos šviesa. Jei po kavos kartojasi širdies permušimai ar nemiga, tai signalas mažinti kiekį arba keisti laiką.

  • Gydytojai įspėja: per daug vištienos ir kalakutienos gali didinti vėžio riziką ir apsunkinti inkstus

    Balta mėsa, ypač vištiena ir kalakutiena, dažnai laikoma sveikesniu pasirinkimu už raudoną mėsą, tačiau specialistai pabrėžia saiko svarbą. Naujesni tyrimai rodo, kad labai dažnas paukštienos vartojimas gali būti siejamas su didesne kai kurių ligų rizika, ypač kai svarbi ir gaminimo technologija bei bendras racionas.

    Didžiausios rizikos dažniausiai aptariamos tada, kai mityboje dominuoja vienas baltymų šaltinis ir trūksta daržovių, ankštinių, žuvies, pilno grūdo produktų. Tokiu atveju nukenčia ir skaidulų kiekis, o tai siejama su prastesniais žarnyno sveikatos rodikliais.

    Ką rodo tyrimai apie rizikas?

    Keliuose epidemiologiniuose tyrimuose gausesnis paukštienos vartojimas buvo siejamas su didesne virškinamojo trakto onkologinių ligų rizika, tačiau ryšys nėra paprastas ir vienareikšmis. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbu vertinti ne tik kiekį, bet ir įpročius, lydinčius mitybą, pavyzdžiui, perdirbtų produktų dalį, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą.

    Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje paukštiena gali būti palankesnė už riebesnę, perdirbtą raudoną mėsą, tačiau ji nėra automatiškai apsauginis produktas. Tyrimai rodo, kad bendras sočiųjų riebalų kiekis, skaidulos, druskos perteklius ir kūno masė dažnai turi didesnę reikšmę nei vien tik pasirinkta mėsos rūšis.

    Inkstams aktualus ne vien konkretus produktas, o bendras baltymų kiekis racione. Žmonėms, turintiems lėtinę inkstų ligą ar sumažėjusią inkstų funkciją, per didelis baltymų kiekis gali didinti inkstų apkrovą, todėl tokiais atvejais mitybą svarbu derinti su gydytoju ar dietologu.

    Gaminimo būdas gali pakeisti paveikslą

    Riziką gali didinti dažnas kepimas labai aukštoje temperatūroje, svilinimas ar grilinimas, kai susidaro nepageidaujami junginiai. Ypač tai aktualu, jei mėsa kepama iki apanglėjimo, o tai yra dažna klaida, kai siekiama traškios plutelės.

    Praktikoje saugesniais pasirinkimais laikomas troškinimas, virimas, kepimas orkaitėje žemesnėje temperatūroje, taip pat mėsos derinimas su daržovėmis. Naudinga rinktis liesesnes dalis, vengti odelės, o patiekalus papildyti ankštiniais ar pilno grūdo garnyrais, kad racione netrūktų skaidulų.

    Dar viena tema: infekcijos ir atsparumas antibiotikams

    Paukštiena išlieka vienu dažnesnių maisto sukeliamų infekcijų šaltinių, jei ji netinkamai laikoma ar nepakankamai termiškai apdorojama. Didžiausia rizika kyla tada, kai žalia mėsa liečiasi su paruoštu maistu, naudojamos tos pačios lentelės ar peiliai, o šaldytuve nesilaikoma tvarkos.

    Kita diskutuojama kryptis yra antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje ir atsparumo antibiotikams problema. Vis daugiau šalių griežtina kontrolę, tačiau vartotojams rekomenduojama laikytis higienos virtuvėje, o mityboje remtis įvairove, kad kasdienis baltymų šaltinis nebūtų vien paukštiena.

    Ekspertai pabrėžia, kad daugumai sveikų žmonių paukštiena gali būti subalansuotos mitybos dalis, tačiau svarbiausia yra saikas, gaminimo būdas ir raciono įvairovė. Jei kyla abejonių dėl inkstų, cholesterolio ar kitų sveikatos rodiklių, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ir atlikti tyrimus.

  • Mokslininkai atskleidė: kasdienė kava gali mažinti demencijos riziką, bet svarbu viena detalė

    Kasdienis puodelis kavos vis dažniau minimas ne tik kaip energijos šaltinis, bet ir kaip gėrimas, siejamas su mažesne kai kurių ligų rizika. Naujesni epidemiologiniai tyrimai rodo ryšį tarp saikingo kavos vartojimo ir mažesnės demencijos bei 2 tipo diabeto tikimybės, tačiau akcentuojama ir tai, kaip kava ruošiama.

    Kavos nauda dažniausiai siejama su biologiškai aktyviomis medžiagomis, ypač polifenoliais. Jie veikia kaip antioksidantai, gali mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie ilgainiui laikomi svarbiais veiksniais širdies ir kraujagyslių, metabolinių bei neurodegeneracinių ligų vystymesi.

    Kiek kavos gali būti naudinga?

    Viename didelės apimties tyrime, publikuotame JAMA Network Open, pastebėta, kad 2–3 puodeliai kavos su kofeinu per dieną siejami su mažesne demencijos rizika. Tyrėjai nurodė, kad šiame intervale ryšys buvo ryškiausias, o didesni kiekiai papildomos naudos aiškiai neparodė.

    Kitas dažnai aptariamas aspektas yra 2 tipo diabetas. Ilgalaikės apžvalgos ir populiaciniai tyrimai rodo, kad reguliariai geriant kavą rizika gali būti mažesnė, o kai kuriose analizėse minimas iki maždaug 30 proc. sumažėjimas, kai vartojama apie 3–5 puodelius per dieną, tačiau tikslus efektas priklauso nuo individualių veiksnių.

    Kada kava gali pakenkti?

    Specialistai pabrėžia, kad kai kuriems žmonėms kofeinas, ypač išgertas nevalgius ar po prasto miego, gali laikinai didinti gliukozės svyravimus kraujyje. Dėl to praktiškas patarimas dažnai paprastas: kavą gerti po pusryčių, o ne vietoje jų.

    Dar viena svarbi detalė yra kavos filtravimas. Nefiltruotoje kavoje, pavyzdžiui, ruoštoje prancūzišku presu, lieka daugiau natūralių aliejų, tarp jų diterpenų, kurie daliai žmonių gali didinti bendrojo ir MTL cholesterolio rodiklius. Popierinis filtras šias medžiagas reikšmingai sumažina, todėl filtruota kava dažnai laikoma palankesniu pasirinkimu širdies ir kraujagyslių riziką turintiems žmonėms.

    Ryšys su žarnyno mikrobioma

    Tyrimuose taip pat pastebima, kad kavą geriančių žmonių žarnyno mikrobioma neretai būna įvairesnė. Vienas iš paaiškinimų yra tai, kad kavoje esantys junginiai gali turėti prebiotinių savybių ir skatinti kai kurių naudingų mikroorganizmų augimą, nors šio ryšio mechanizmai dar aktyviai tiriami.

    Medikai primena, kad kava nėra vaistas, o poveikis priklauso nuo bendros mitybos, miego, fizinio aktyvumo, streso ir individualaus jautrumo kofeinui. Jei vargina nerimas, širdies permušimai, refliuksas ar padidėjęs kraujospūdis, kavos kiekį verta aptarti su gydytoju arba rinktis mažiau kofeino turinčius variantus.

    Kasdienėje praktikoje saugiausia kryptis daugeliui suaugusiųjų yra saikingas kavos vartojimas, mažiau cukraus ir grietinėlės priedų, o taip pat filtruotos kavos pasirinkimas. Tai ypač aktualu tiems, kurie kavą geria ne vien dėl skonio, bet ir tikisi ilgalaikės naudos sveikatai.