CP v2

Tag: Ekologija

  • Anglijoje daugėja „apsvaigusių“ ir agresyvių vapsvų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Anglijoje, ypač pietryčiuose ir kituose regionuose, gyventojai vis dažniau praneša apie neįprastai agresyvias vapsvas. Kenkėjų kontrolės specialistai aiškina, kad vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį tai gali būti natūralus sezoniškumo padarinys, sustiprintas šiltų orų ir gausaus vaisių derliaus.

    Pagrindinė priežastis siejama su vapsvų kolonijų ciklu. Artėjant sezono pabaigai motinėlės jau būna sukaupusios pakankamai energijos, o darbininkės palaipsniui praranda įprastas užduotis, dėl to dažniau klaidžioja ieškodamos lengvai pasiekiamo maisto.

    Tokiu metu jos neretai puola pernokusius vaisius, kuriuose prasidėjusi fermentacija sukuria alkoholio pėdsakų. Specialistai pastebi, kad nuo fermentuotų sulčių vapsvos tampa lėtesnės, labiau dezorientuotos ir dirglesnės, todėl konfliktinių situacijų su žmonėmis pasitaiko daugiau.

    Vasaros pabaigoje mažėja natūralių baltyminių šaltinių, o kolonijai silpnėjant vapsvos dažniau traukia į vietas, kur žmonės valgo lauke: terasas, parkus, kavines. Dėl to išauga tikimybė, kad vabzdys bus netyčia prispaustas ar supykdytas, o tai ir tampa įgėlimo priežastimi.

    Britų kenkėjų kontrolės asociacija BPCA ragina gyventojus nebandyti patiems naikinti lizdų, ypač jei jie yra sunkiai pasiekiamose vietose. Organizacija pabrėžia, kad net ir mažas lizdas gali būti aktyviai ginamas, o neteisingi veiksmai padidina įgėlimų riziką.

    „Vapsvos, kaip ir bitės bei širšės, dalyvauja apdulkinime, todėl, jei įmanoma, jų lizdų geriau neliesti. Tačiau jei lizdas yra intensyviai lankomoje vietoje, verta pasitarti su BPCA nariu“, – sakė BPCA atstovė Natali Bungay.

    Medikai primena, kad vapsvos įgėlimas daliai žmonių gali sukelti sunkią alerginę reakciją, įskaitant anafilaksiją. Tokiais atvejais svarbiausia nedelsti ir kviesti skubią pagalbą, ypač jei atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, staigus silpnumas ar išplitęs bėrimas.

    Britų Raudonasis Kryžius pirmosios pagalbos rekomendacijose nurodo, kad, jei įgėlė bitė ir liko geluonis, jį reikėtų pašalinti atsargiai, stengiantis nesuspausti nuodų maišelio. Tam dažnai siūloma naudoti plastikinės kortelės kraštą, o ne pincetą, kad nuodai nebūtų įspausti giliau.

    Specialistai taip pat primena paprastas prevencijos priemones: lauke saldžius gėrimus laikyti uždengtus, vaisius ir atliekas išmesti į sandarias šiukšliadėžes, o lizdą pastebėjus namuose ar šalia jo nesiartinti. Jei vapsvos pradeda suktis aplink, geriausia išlikti ramiems ir nedaryti staigių mostų, kurie gali išprovokuoti gynybinę reakciją.

  • Keturių ožkų eksperimentas Naujosios Zelandijos saloje: per 57 metus ekosistema pasikeitė neatpažįstamai

    1889 metais į negyvenamą Manavatavio (Didžiąją) salą netoli Naujosios Zelandijos buvo atgabentos keturios naminės ožkos. Tuo metu toks sprendimas atrodė praktiškas: jūreiviai ir banginių medžiotojai neretai palikdavo gyvūnų atokiose salose kaip maisto atsargą nelaimės atveju.

    Izoliuotoje saloje ožkos rado palankias sąlygas daugintis, nes netrūko augalijos, o natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti populiaciją, nebuvo. Per kelis dešimtmečius iš kelių gyvūnų susiformavo šimtus individų siekianti banda.

    Didžiausias smūgis teko augalijai: ožkos intensyviai gano ir ėda ne tik žolę, bet ir krūmus, jaunas medžių atžalas, plačialapius augalus. Tokiose mažose salų ekosistemose augalų danga yra kritiškai svarbi, nes ji saugo dirvožemį nuo erozijos ir sudaro buveines vabzdžiams, paukščiams bei kitiems gyvūnams.

    Ilgainiui buvo pastebėta, kad nykstant augalams dirvožemis praranda stabilumą, vietomis išmindomas, o kartu mažėja ir rūšių, priklausomų nuo tankesnės augmenijos, galimybės maitintis bei veistis. Tai tipinis invazinių arba žmogaus įvežtų žolėdžių poveikio scenarijus salose, kur vietinės rūšys evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie tokio intensyvaus ganymo.

    Retų augalų kaina

    Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamento (DOC) aprašomuose salos tyrimuose pabrėžiama, kad dalis vietinių augalų priartėjo prie išnykimo ribos. Dar XIX amžiaus pabaigoje salą lankę botanikai fiksavo rūšis, kurių vėlesni tyrėjai jau neberado.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių laikomas itin retas augalas Pennantia baylisiana, kuris tam tikru laikotarpiu buvo žinomas tik iš vieno egzemplioriaus. Mokslininkai augalų nykimą siejo su ilgalaikiu ožkų buvimu ir nuolatiniu atžalų bei lapijos nuėdimu.

    1946 metais pradėta ožkų išgabenimo operacija

    1946 metais, praėjus 57 metams nuo keturių ožkų atgabenimo, buvo organizuota ekspedicija gyvūnams iš salos išgabenti. Operacija truko kiek daugiau nei mėnesį, o iš salos buvo išvežtos 393 ožkos.

    Šis skaičius tapo aiškiu priminimu, kaip greitai populiacija gali išaugti be natūralių ribojančių veiksnių. Mažoje teritorijoje net ir keli šimtai žolėdžių gali iš esmės perkurti kraštovaizdį ir pakeisti rūšių pusiausvyrą.

    Atsigavimas įmanomas, bet ne visada pilnas

    Pašalinus ožkas augalija pradėjo pamažu atsikurti: grįžo žoliniai augalai, vėliau ėmė atželti ir sumedėjusi augmenija. Tačiau ekosistema ne visada gali paprastai sugrįžti į buvusią būklę, ypač jei per kelis dešimtmečius dalis rūšių spėjo išnykti vietoje.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salose invazinių žinduolių kontrolė dažnai tampa vienu efektyviausių būdų atkurti biologinę įvairovę. Manavatavio istorija šiandien minima kaip pamoka, kodėl net „nedidelis“ žmogaus įsikišimas izoliuotoje gamtos sistemoje gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Arizonoje prieš 100 metų įkurdintos lyg maistas varlės šiandien kelia grėsmę retoms gyvatėms

    Arizonoje prieš maždaug šimtmetį į vandens telkinius pradėtos leisti amerikinės bulvarlės, kurios tuo metu buvo laikomos potencialiu maisto šaltiniu ir medžioklės laimikiu. Tačiau rūšis greitai prisitaikė, išplito po pelkes ir upelių slėnius bei tapo invazine, keičiančia vietos ekosistemų pusiausvyrą.

    Bulvarlės natūraliai paplitusios daugiausia rytinėje JAV dalyje, tačiau jos išsiskiria gebėjimu gyventi įvairiuose vandens telkiniuose. Suaugusios varlės yra plėšrios ir minta ne tik vabzdžiais ar žuvimis, bet ir kitais varliagyviais, ropliais, paukščiais bei smulkiais žinduoliais.

    Specialistai pabrėžia, kad vietinė fauna ilgą laiką neturėjo evoliuciškai susiformavusios apsaugos nuo tokio dydžio ir elgsenos plėšrūno. Dėl to bulvarlių atsiradimas kai kuriose buveinėse sutrikdė natūralias mitybos grandines, o labiausiai nukentėjo su vandens buveinėmis susijusios rūšys.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su šiaurine meksikine juostine gyvate, kurios išlikimas priklauso nuo vandens ir pakrančių zonų. Ši gyvatė medžioja varles ir smulkią žuvį, tačiau bulvarlių invazija sukūrė paradoksą: jaunikliai ir buožgalviai tampa lengvu grobiu, o užaugusios bulvarlės pačios gali medžioti jaunas gyvates.

    Toks spaudimas populiacijai ypač pavojingas todėl, kad jaunos gyvatės dažnai žūsta dar nesulaukusios reprodukcinio amžiaus. Net jei dalis suaugusių individų išlieka, prarasta jauniklių karta ilgainiui gali lemti spartų visos populiacijos mažėjimą.

    Bulvarlių kontrolę apsunkina jų vaisingumas: viena patelė per nerštą gali padėti dešimtis tūkstančių ikrų. Dėl tokio reprodukcijos tempo net ir po intensyvesnių gaudymo kampanijų populiacijos gali gana greitai atsikurti, jei buveinės išlieka tinkamos.

    Ne mažesnė problema yra jų judrumas sausumoje. Tyrimuose fiksuota, kad jaunos bulvarlės per kelias savaites gali nukeliauti daugiau nei 10 kilometrų, todėl net ir sutvarkius vieną telkinį atsiranda rizika, kad invazinė rūšis sugrįš iš kaimyninių teritorijų.

    Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Arizonoje taikomos įvairios priemonės, skirtos sumažinti bulvarlių gausą ten, kur gyvena reti vietiniai gyvūnai. Dažniausiai naudojami tinklai, spąstai ir rankinis gaudymas, o kai kuriais atvejais vandens telkiniai laikinai nusekinami, siekiant sunaikinti suaugėlius ir nutraukti dauginimosi ciklą.

    Tokios priemonės kai kur davė apčiuopiamų rezultatų: užfiksuota teritorijų, kuriose bulvarles pavyko visiškai pašalinti, o vėliau pradėjo atsikurti vietinių varlių populiacijos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklauso nuo nuoseklios priežiūros, buveinių būklės ir pakartotinio plitimo prevencijos.

    Ši istorija Arizonoje vis dažniau minima kaip pamoka, kaip „geras sumanymas“ trumpuoju laikotarpiu gali virsti brangiai kainuojančia invazinių rūšių valdymo problema. Mokslininkai primena, kad net ir įprastai atrodantys gyvūnai, perkelti į naują regioną, gali tapti rimta grėsme biologinei įvairovei.

  • Dunojų užplūdo japoniškos gėlavandenės krevetės: biologai įspėja dėl grėsmės žuvims ir vėžiams

    Rumunijos Dunojaus deltoje vis dažniau fiksuojama neįprasta naujovė: gėlavandenės, vadinamosios japoniškos krevetės, per pastaruosius penkerius metus tapo kasdieniu laimikiu, o kai kuriose vietose jau pradėjo išstumti vietinius vėžius. Biologai sako, kad tokie staigūs pokyčiai rodo invazinės rūšies įsitvirtinimą ir gali turėti platesnių pasekmių.

    Vietos žvejai pasakoja, kad krevečių gausa pastebimai išaugo karščio laikotarpiais, kai vanduo įšyla, o jų telkiasi ypač daug prie krantų ir seklumose. Tuo pat metu vėžių, kurie anksčiau buvo įprasti, kai kuriose vietovėse beveik nebeliko, todėl pokytis jaučiamas ne tik gamtoje, bet ir vietos žvejyboje.

    „Tai krevetė iš Japonijos. Ji pateko į žuvininkystės ūkius Dniepro regione, o iš ten per deltą pakilo Dunojumi ir į gretimus su Dunojumi sujungtus ežerus“, – sakė mokslų daktaras Adrianas Bilba.

    Specialistai aiškina, kad invazinė rūšis dažniausiai plinta dviem keliais: atsitiktinai pabėgusi iš akvakultūros ar dekoratyvinių vandens telkinių, arba per natūraliai sujungtas vandens sistemas, kai nauji organizmai keliauja srovėmis, kanalais ir ežerais. Dunojaus delta dėl sudėtingo vandens tinklo ir šiltesnių vasarų tampa palankia terpe greitam naujakurių plitimui.

    Didžiausias nerimas susijęs su tuo, kuo šios krevetės minta ir kaip konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Biologai neatmeta, kad jos gali ėsti vietinių žuvų ikrus ar jauniklius, taip pat konkuruoti dėl maisto ir slėptuvių, o tai ilgainiui gali paveikti plėšriąsias žuvis, tokias kaip lydekos, starkiai ir ešeriai.

    „Tyrimai dar vyksta, kad nustatytume, kokį poveikį jos gali turėti vietinėms rūšims. Bet kuri rūšis, kuri čia patenka ir pradeda daugintis palyginti dideliais kiekiais, mums laikoma invazine“, – sakė biologas Aurelas Nestase iš Dunojaus deltos nacionalinio mokslinių tyrimų instituto.

    Kita medalio pusė – ekonominė: dalis Dunojaus deltos restoranų jau įtraukė gėlavandenes krevetes į meniu, o turistams tai pateikiama kaip vietos regiono naujiena. Rumunijos Sarikiojaus gyvenvietėje 100 gramų tokio patiekalo kaina siekia apie 4 eurus, todėl vietos verslai mato galimybę invazinę rūšį bent iš dalies „paversti“ paklausia preke.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien kulinarinis populiarumas problemos neišsprendžia. Invazinės rūšys gali greitai pakeisti maisto grandines, sumažinti biologinę įvairovę ir sukelti sunkiai prognozuojamus ilgalaikius padarinius, todėl dabar svarbiausia tiksliai įvertinti krevečių poveikį ir, jei reikės, svarstyti valdymo priemones.

    „Tikimės, kad jos prisitaikys prie šios vietovės taip, kad galėtume naudoti ir mūsų žuvį, ir šias krevetes, nes jos tampa išskirtiniu mūsų krašto produktu“, – sakė Sarikiojaus meras Vitali-Kristianas Finoghenas.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Arktis kaista keturis kartus greičiau: Aliaskos tundroje kyla iki kelių siekiančios „džiunglės“

    Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likusi planeta, o tai ypač aiškiai matyti Aliaskos Šiaurės šlaite. Vietovė, kuri daugeliui atrodo plika ir atšiauri, vis dažniau stebina tankėjančia augalija: krūmai ir žemaūgiai medžiai auga aukštesni, o tundra ryškėja žaluma.

    Mokslininkai šį procesą sieja su greitai kintančiomis klimato sąlygomis, kurios anksčiau ribojo augalų augimą ir palaikė būdingą žemą tundros „profilį“. Dabar, silpnėjant šalčiui ir ilgėjant vegetacijos sezonui, augalai turi daugiau laiko ir palankesnes sąlygas stiebtis į viršų.

    Daugelį šimtmečių Arkties šaltis veikė kaip natūralus stabdis: augalai likdavo žemi, nes aukščiau iš sniego kyšantys stiebai labiau nukenčia nuo vėjo, šalčio ir išdžiūvimo. Be to, įšalas ribodavo šaknų gylį, o plonas sniego sluoksnis ne visada apsaugodavo nuo ekstremalių žiemos sąlygų.

    Šylant klimatui, šie ribojimai silpnėja. Aliaskoje stebimas krūmų tankėjimas ir aukštėjimas, o tamsesnė augalija vis dažniau dominuoja ten, kur anksčiau didžiąją metų dalį vyraudavo šviesus sniego fonas.

    „Jei pasižiūrite iš arti, tundra iš tiesų primena savotiškas džiungles“, – sakė augalų biologiją tiriantis studentas Adamas Blumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad krūmų plėtra gali veikti kaip grįžtamasis ryšys, dar labiau skatinantis šilimą. Tamsesni krūmai sugeria daugiau saulės energijos nei sniegas, kuris paprastai daug šviesos atspindi atgal į atmosferą.

    Kartu krūmai gali sulaikyti daugiau sniego, o storesnė sniego danga veikia kaip izoliacija: žiemą dirvožemis po ja būna šiltesnis. Šiltesnės sąlygos gali didinti mikroorganizmų aktyvumą ir prisidėti prie didesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant metaną, emisijų.

    „Tai vienas ryškiausių pokyčių ženklų, kurį galime pamatyti savo akimis“, – sakė ekologė Sarah Elmendorf.

    Aukštėjantys krūmai keičia ne tik vaizdą, bet ir vietos ekosistemų „taisykles“. Didesnė augalijos masė suteikia daugiau pavėsio upeliams ir ežerų pakrantėms, todėl kinta vandens temperatūra, maistinių medžiagų apykaita ir sąlygos vabzdžiams, žuvims bei paukščiams.

    Mokslininkai taip pat vertina ir galimą „kompensacinį“ efektą: vešlesnė augalija sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau kiek tai atsveria papildomą šilimą, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant dirvožemio procesus, gaisrų riziką ir metano išsiskyrimą.

    Aliaskoje, Toolik lauko tyrimų stotyje, mokslininkai stebi, kaip augalai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir ar jų tarpusavio santykiai labiau paremti konkurencija, ar padėjimu vieni kitiems. Viena iš nagrinėjamų temų – ar kai kurios rūšys, net ir laikomos parazitinėmis, gali netiesiogiai padėti aplinkiniams augalams, pavyzdžiui, pritraukdamos apdulkintojus.

    „Maži pokyčiai šiose mažose džiunglėse turi didelę reikšmę“, – sakė profesorius Jake’as Francis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arktis tampa vienu svarbiausių regionų suprasti, kaip klimato kaita perrašo gamtos dėsningumus. Tai, kas tundroje vyksta dabar, leidžia iš anksto įvertinti, kaip greitai gali keistis ekosistemos ir kokių pasekmių tai turės tiek vietos gamtai, tiek globaliam klimatui.

  • Volynės Šacko parke fotospąstai užfiksavo itin retą lūšį: kodėl ją pamatyti beveik neįmanoma

    Volynės srityje esančiame Šacko nacionaliniame gamtos parke fotospąstai užfiksavo retą plėšrūną – Eurazijos lūšį. Parko specialistai sako, kad tokie kadrai yra svarbūs ne tik smalsuoliams, bet ir ilgalaikei gamtos būklės stebėsenai.

    Lūšis yra vienas slapčiausių Europos miškų plėšrūnų, todėl ją pamatyti gyvai pasitaiko itin retai. Ji dažniausiai juda viena, turi didelę individualią teritoriją ir paprastai vengia žmonių bei triukšmingų vietų.

    „Įprasto patruliavimo metu pamatyti lūšį beveik neįmanoma, nes ji gyvena labai slapta ir vengia kontakto su žmogumi“, – teigė Šacko nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Fotospąstai leidžia stebėti laukinius gyvūnus jų netrikdant ir nekeičiant elgsenos. Kartotiniai to paties gyvūno užfiksavimai skirtingu laiku padeda suprasti, kokiais maršrutais jis juda, kur dažniau lankosi ir kaip naudojasi parko teritorija.

    Gamtininkams tokie duomenys ypač vertingi vertinant, ar teritorijoje išlieka tinkamos buveinės ir pakankamas maisto kiekis, taip pat stebint, ar populiacija regione yra stabili. Lūšių buvimas dažnai laikomas ženklu, kad miško ekosistema išsaugojusi natūralią pusiausvyrą, nes tokie plėšrūnai jautriai reaguoja į žmogaus trikdymą.

    Lygiagrečiai su stebėsena parko apsaugos tarnyba tęsia reidus, skirtus gamtosaugos taisyklių laikymuisi užtikrinti. Per pastarąją savaitę pareigūnai patruliavo saugomose teritorijose ir tikrino, ar nėra naudojami draudžiami žvejybos įrankiai.

    Pranešama, kad reidų metu aptikti ir paimti 10 draudžiamų įrankių: aštuoni neteisėtai pastatyti žvejybos tinklai ir du žeberklai. Dėl vieno pažeidėjo papildomai surašytas administracinis protokolas už šiurkštų žvejybos taisyklių pažeidimą.

    Parko atstovų teigimu, tokios priemonės yra nuolatinės kontrolės dalis, padedanti saugoti tiek retus gyvūnus, tiek pačias buveines. Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys ir aktyvi apsauga kartu leidžia tiksliau suprasti, kas vyksta parko ekosistemose ir kaip keičiasi laukinės faunos situacija.

  • Prieglaudos šuo Kobi po 120 dienų laukimo nustojo stengtis: vaizdo įrašas sujaudino tūkstančius

    JAV gyvūnų prieglaudoje nufilmuotas šuo vardu Kobi per trumpą laiką tapo socialinių tinklų sensacija. Vaizdo įraše matyti, kaip augintinis, kuris anksčiau stengdavosi atkreipti žmonių dėmesį, šįkart tik trumpam pakelia galvą ir vėl nusisuka, tarsi būtų praradęs viltį.

    Prieglaudos istorija paprasta, bet smogianti: Kobi naujų šeimininkų laukia jau apie 120 dienų. Įrašo autoriai šią būseną apibūdino kaip momentą, kai matai, kad visi kiti iškeliauja namo, ir nustoji bandyti patikti, nes jėgų vis mažiau.

    Kobi yra 4 metų, jo svoris siekia apie 33 kilogramus. Prieglaudos pateikiamoje informacijoje nurodoma, kad šuo gerai vaikšto su pavadėliu, yra švelnus su žmonėmis ir mėgsta dėmesį, ypač kai kas nors paglosto pilvą.

    Taip pat teigiama, kad Kobi sutaria su kitais šunimis ir vaikais, o svarbiausia daugeliui šeimų buityje – yra pratintas prie tualeto. Vis dėlto, nepaisant šių savybių, iki šiol jam nepavyko rasti namų.

    Gyvūnų elgesio specialistai ne kartą atkreipė dėmesį, kad prieglaudoje užsitęsęs laukimas gali pakeisti šuns reakcijas į žmones. Ramus, apatiškas elgesys neretai klaidingai palaikomas abejingumu, nors iš tiesų tai gali būti streso, pervargimo ar vadinamojo išmokto bejėgiškumo požymiai.

    Tokie atvejai primena ir apie „tyliuosius“ prieglaudų gyventojus: ne visi šunys loja ar energingai bėga prie grotų, todėl jų šansai būti pastebėti gali sumažėti. Dalis prieglaudų dėl to vis dažniau skatina potencialius šeimininkus vertinti ne vien pirmą įspūdį voljere, bet ir elgesį pasivaikščiojimo metu ar ramesnėje aplinkoje.

    Vaizdo įrašas su Kobi sparčiai išplito, o komentarų skiltyse žmonės dalijosi panašiomis patirtimis ir ragino prieglaudoms suteikti daugiau pagalbos. Prieglaudos darbuotojai pabrėžia, kad tokie pasidalijimai kartais tampa lemtingi – būtent viešumas padeda gyvūnui greičiau sulaukti žmogaus, kuris jį pasiims namo.

  • 1867 metais įvežta upėtakio rūšis Naujojoje Zelandijoje per dešimtmetį išstūmė vietines žuvis

    1867 metais britų kolonistai į Naująją Zelandiją pradėjo vežti rudąjį upėtakį (Salmo trutta), siekdami atkartoti Europoje populiarią sportinės žūklės tradiciją. Tuomet tai buvo pristatoma kaip sėkminga aklimatizacija, tačiau ilgainiui tapo vienu labiausiai aptariamų gėlavandenių ekosistemų sukrėtimų.

    Mokslinėje apžvalgoje, publikuotoje žurnale Biological Conservation, pabrėžiama, kad upėtakio plitimas prisidėjo prie staigaus vietinių žuvų gausos kritimo, populiacijų suskaidymo ir kai kuriose vietovėse – lokalių išnykimų tiek Šiaurės, tiek Pietų saloje. Tai, kas prasidėjo kaip „geresnės žūklės“ projektas, perrašė ištisų upių bendrijų struktūrą.

    Istoriniai įrašai rodo, kad žuvivaisos ūkiai buvo kuriami kryptingai, o mailius leidžiamas į daugelio didžiųjų upių aukštupius. Iki 1921 metų į Naujosios Zelandijos upes ir upelius, kaip teigiama apžvalgoje, buvo paleista daugiau nei 60 milijonų upėtakių.

    Esminė problema buvo ta, kad vietinės Naujosios Zelandijos gėlavandenės žuvys milijonus metų evoliucionavo izoliuotose salose be stambių plėšrūnų. Atsiradus upėtakiui, daugelis rūšių neturėjo nei elgsenos, nei biologinių prisitaikymų, leidžiančių veiksmingai išvengti tokio medžiotojo.

    Didžiausią spaudimą patyrė galaksijų (galaxiidae) šeimos žuvys: ten, kur upėtakis įsitvirtina, jos dažnai išstumiamos iš pagrindinės vagos į mažesnius, atokesnius intakus. Upėtakis jas veikia dvejopai – ir tiesiogiai kaip plėšrūnas, ir netiesiogiai kaip konkurentas dėl maisto.

    „Tai, kas buvo laikoma sėkmingu rūšies įvežimu žūklei, galiausiai sukėlė ilgalaikius vietinių žuvų nuosmukius ir jų buveinių suskaidymą“, – teigiama apžvalgoje.

    Izoliacija tapo papildomu smūgiu: vietinės žuvys, kadaise galėjusios judėti per ištisus upių tinklus, vis dažniau lieka įkalintos aukštupiuose, kur upėtakio neįleidžia kriokliai, seklumos ar kitos natūralios kliūtys. Tokios „kišeninės“ populiacijos mažėja, praranda genetinę įvairovę ir tampa jautresnės sausroms, taršai ar staigiems žemėnaudos pokyčiams.

    Upėtakis veikia ir platesnę ekosistemą. Tyrimuose aprašomas vadinamasis elgseninis efektas, kai bestuburiai, anksčiau dieną atvirai mintantys dumbliais, dėl plėšrūno grėsmės pradeda slėptis ir maitintis naktį, o tai keičia dumblių augimo mastą bei visą mitybinių ryšių grandinę.

    Naujosios Zelandijos aplinkosaugos vertinimuose nurodoma, kad reikšminga dalis vietinių gėlavandenių žuvų rūšių yra nykstančios arba arti išnykimo ribos. Nors grėsmės susideda iš kelių veiksnių, invazinės rūšys, įskaitant įvežtus plėšrūnus, nuolat įvardijamos kaip vienas svarbiausių spaudimų kartu su buveinių nykimu.

    Vis dėlto sprendimai čia politiškai ir praktiškai sudėtingi: upėtakis laikomas invazine rūšimi, bet kartu yra reikšminga rekreacinės žūklės ekonomikos dalis. Dėl to priemonės dažnai būna tikslinės – saugomose teritorijose statomos dirbtinės užtvaros, kad upėtakis nepatektų į jautrius aukštupius, o kai kur taikomas selektyvus šalinimas, įskaitant elektros žūklę.

    Ekspertai pabrėžia, kad visiškas išnaikinimas realistiškai nebeįmanomas, nes upėtakis paplito didžiulėje dalyje vandens telkinių. Praktinis tikslas dažniau siejamas su vietinių rūšių „prieglobsčių“ apsauga, buveinių atkūrimu ir invazinių rūšių kontrolės priemonėmis ten, kur jos duoda didžiausią naudą.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje užsibūna trumpai

    Dniepro mieste Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ši vandens paukščių rūšis šalyje paprastai fiksuojama tik migracijų metu, kai trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti.

    Ornitologų vertinimu, tokie stebėjimai dažniausiai sutampa su pavasarinėmis ir rudeninėmis kelionėmis tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Dėl to apvaliasnapis plaukūnas prie vandens telkinių Ukrainoje paprastai neužtrunka ilgai ir po trumpos stotelės tęsia migraciją.

    Ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena. Patelės paprastai būna kiek stambesnės ir ryškesnio apdaro, o ant kaklo neretai matoma oranžinė dėmė, kuri ypač krinta į akis stebint paukščius iš arčiau.

    Dar įdomesnės – šeimos rolės. Patelės varžosi dėl patinų dėmesio, aktyviai demonstruoja elgesį ir gali ginti pasirinktą teritoriją, o perėjimo našta dažniausiai tenka patinui.

    Po kiaušinių dėjimo patelė neretai palieka patiną ir gali poruotis dar kartą, o patinas inkubuoja kiaušinius ir augina jauniklius. Toks vaidmenų pasikeitimas paukščių pasaulyje laikomas viena ryškiausių šios rūšies elgsenos ypatybių.

    Apvaliasnapiai plaukūnai minta smulkiais vandens organizmais – planktonu ir vabzdžių lervomis, tarp jų ir uodų lervomis. Maistą jie dažnai renka vandens paviršiuje, tačiau tam pasitelkia neįprastą techniką.

    Paukštis greitai sukasi vandenyje apie savo ašį, sukurdamas sūkurį, kuris pakelia smulkią grobį arčiau paviršiaus. Tuomet maistas surenkamas snapu, todėl šis medžioklės būdas ypač pastebimas ramesniuose vandenyse.

    Apvaliasnapio plaukūno perėjimo teritorijos siejamos su Arkties ir subarktinių platumų regionais. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

    Migracijų metu paukščiai gali pasirodyti ir ten, kur įprastai neperi, todėl kiekvienas toks stebėjimas tampa svarbia informacija apie rūšies judėjimą. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama migracijos duomenų fiksavimui, nes jie padeda įvertinti buveinių būklę ir klimato kaitos poveikį paukščių maršrutams.

    Specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu jų netrikdyti: laikytis atstumo, vengti staigių judesių ir triukšmo, o fotografuojant nenaudoti būdų, kurie gali priversti paukštį pakilti ir be reikalo eikvoti energiją kelionės metu.