Tag: Ekologija

  • Neįprastas miško reiškinys Kyjivo srityje: jaunos beržų giraitės sudarė natūralią arką

    Kyjivo srityje socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašas iš miško, kuriame jaunos beržų atžalos aplink nedidelę aikštelę pastebimai pasvirusios į centrą ir suformuoja tarsi natūralią arką. Vaizdas daugeliui primena tunelį, todėl vieta internautų jau spėta pakrikštyti „anomaline“.

    Įraše teigiama, kad atvykę žmonės esą jaučia neįprastą atmosferą ir svarsto, ar tai gamtos „mįslė“, ar tiesiog sutapimų sukurtas optinis įspūdis. Vis dėlto specialistų aiškinimas šiuo atveju dažniausiai būna gerokai žemiškesnis ir susijęs su mechaniniu poveikiu jauniems medžiams.

    „Žmonėms atrodo, kad čia slypi kažkas paslaptingo, bet dažniausiai tokius vaizdus sukuria vėjas, sniegas ir tai, kaip medžiai kovoja dėl šviesos“, – aiškina miškininkystės praktikoje dažnai minimą principą aplinkos specialistai.

    Viena tikėtiniausių priežasčių yra sunkus, šlapias sniegas ar kita apkrova, kuri tam tikru laikotarpiu ilgiau spaudė plonus, dar labai lanksčius kamienus. Jauni beržai lengvai deformuojasi, o jei pasvirusi padėtis išsilaiko ilgai, augant kamienui deformacija gali „užsifiksuoti“ ir vėliau tik dar labiau išryškėti.

    Kitas dažnas paaiškinimas susijęs su stipriais vėjais ir gretimų medžių poveikiu. Jei šalia nuvirto stambesnis medis ar buvo stipriai nulaužtos šakos, jauni medeliai gali būti priversti augti į neįprastą pusę, kad išvengtų šešėlio arba prisitaikytų prie nuolatinių gūsių krypties.

    Didelę reikšmę turi ir šviesa. Medžiai natūraliai linksta į atviresnę erdvę, kur daugiau saulės, o nedidelė miško aikštelė sukuria sąlygas, kai kamienai „ieško“ šviesos iš centro pusės. Tokį reiškinį sustiprina konkurencija dėl šviesos, kai tankesnėje jaunuolyno dalyje augalai stengiasi kuo greičiau pasiekti geresnes apšvietimo sąlygas.

    Nors vaizdas išties įspūdingas, vien iš socialiniuose tinkluose plintančio įrašo daryti tvirtas išvadas būtų skubota. Norint tiksliau atsakyti, kas nulėmė beržų formą, reikėtų įvertinti vietovės reljefą, dirvožemį, vyraujančių vėjų kryptį, ankstesnių žiemų sniego apkrovas ir tai, ar teritorijoje anksčiau nebuvo kirtimų ar stichinių pažeidimų.

    Tokios „natūralios arkos“ miškuose nėra unikalios: panašūs vaizdai pasitaiko ten, kur jaunuolynai auga greitai, o aplinkos sąlygos bent vienu sezonu smarkiai pakeičia įprastą kamienų padėtį. Vis dėlto būtent socialiniai tinklai tokius epizodus dažnai paverčia sensacija, todėl vieta greitai pritraukia smalsuolius.

  • Be Kachovkos tvenkinio Ukrainos pietuose daugėja sausros ženklų: valdžia ragina atstatyti užtvanką

    Po karo Ukraina turėtų atstatyti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį, nes be jų šalies pietuose didėja dykumėjimo rizika, teigia Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas. Pasak jo, be stabilaus vandens šaltinio regione nukenčia ir pramonė, ir žemės ūkis.

    Jo vertinimu, Nikopolio miestui ir Nikopolio rajonui vanduo būtinas gamykloms, pramonei ir laukų drėkinimui. Anot pareigūno, vandens stygius didina deindustrializacijos grėsmę, o tai reikštų mažiau darbo vietų ir silpnesnę regiono ekonomiką.

    „Pasibaigus karui turime padaryti viską, kad būtų atstatyta Kachovkos užtvanka ir vandens tvenkinys. Nikopoliui ir Nikopolio rajonui vanduo reikalingas pramonei, gamykloms ir drėkinimui“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien pramone: be didelio vandens rezervuaro sudėtinga užtikrinti ir žemės ūkio tęstinumą, nes krenta gruntinio vandens lygis. Pasak jo, po užtvankos sunaikinimo nutiestas naujas vandentiekis padėjo aprūpinti dalį bendruomenių geriamuoju vandeniu, tačiau nepašalino bendros hidrologinės įtampos.

    „Dykumėjimo nereikės laukti, jis jau čia. Oras tapo sausesnis, gruntinio vandens lygis krenta, kai kur jo jau nėra, daugėja sausrų“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos tvenkinio ateitis tapo vienu jautriausių atkūrimo politikos klausimų: vietos valdžios atstovai ir dalis ūkininkų ragina grąžinti vandens telkinį, kad būtų atkurta drėkinimo ir pramonės infrastruktūra. Jų argumentas paprastas: be vandens sunku planuoti ilgalaikes investicijas, o žemdirbystė tampa pernelyg priklausoma nuo kritulių.

    Tuo pat metu dalis ekologų ragina neskubėti su sprendimu ir vertinti tai, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja natūrali ekosistema. Jie pabrėžia, kad atsiradusios pievos, jauni miškai ir didėjanti biologinė įvairovė gali turėti reikšmingą naudą gamtai ir klimatui, tačiau tam reikia nuoseklaus mokslinio monitoringo.

    Diskusijoje vis dažniau akcentuojama, kad sprendimas bus susijęs ne tik su aplinkosauga, bet ir su energijos sistema, vandens tiekimo saugumu bei regionų atsparumu sausroms. Ilgėjant karščio bangoms ir dažnėjant ekstremaliems orams, vandens ištekliai pietų Ukrainoje tampa strateginiu klausimu, kuriam prireiks kompleksinių, o ne vien politinių sprendimų.

    Po didelio vandens telkinio netekties keičiasi vietos mikroklimatas, o tai gali paveikti dirvožemio drėgmę ir derlingumą, ypač jei regionas ir anksčiau buvo linkęs į sausras. Dėl to dalis ūkininkų, kaip pastebi vietos valdžia, pradeda atsargiau planuoti sėją ir investicijas, nes didėja neapibrėžtumas dėl būsimo derliaus.

    Kartais geriamojo vandens infrastruktūra gali išspręsti kasdienius poreikius, tačiau ji nebūtinai atkuria natūralią gruntinių vandenų pusiausvyrą ar užtikrina drėkinimo mastą, reikalingą stambesniam ūkiui ir pramonei. Būtent todėl Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje išlieka ne tik ekologinė, bet ir ekonominė dilema.

  • JAV įvežtos azijinės boružės turėjo gelbėti derlių: dabar invazinis vabzdys kelia naujų bėdų

    Daugiau nei prieš šimtmetį JAV žemės ūkyje ieškota natūralių būdų mažinti kenkėjų daromą žalą, todėl į šalį buvo įvežta azijinė margaspalvė boružė (Harmonia axyridis). Tikslas atrodė racionalus: šis vabzdys minta amarais ir kitais minkštakūniais kenkėjais, todėl buvo laikomas alternatyva cheminei augalų apsaugai.

    Pirmieji planingi išleidimai JAV fiksuojami dar 1916 metais, o vėliau boružės naudotos įvairiuose regionuose ir skirtinguose ūkiuose. Kai kur trumpuoju laikotarpiu rezultatas pasiteisino, nes sumažėjo amarų populiacijos soduose, dekoratyviniuose želdiniuose ir kai kuriuose žemės ūkio plotuose.

    Tačiau ilgalaikis efektas pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stabilios laukinės azijinės boružės populiacijos JAV aiškiai užfiksuotos tik 1988 metais Luizianoje, netoli Naujojo Orleano, ir tai buvo gana toli nuo dalies vietų, kur vabzdžiai buvo išleidžiami tyčia.

    Mokslininkai svarsto, kad dalis boružių galėjo patekti ne per planuotus projektus, o atsitiktinai su importuojamais augalais ir kroviniais per uostus. Įsitvirtinęs vabzdys pradėjo sparčiai plisti po Šiaurės Ameriką, o vėliau paplito ir kituose žemynuose, nes jam palankios tiek miesto, tiek kaimo buveinės.

    Azijinė margaspalvė boružė laikoma sėkminga invazine rūšimi dėl kelių priežasčių: ji prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gali maitintis plačiu grobio spektru ir greitai daugintis. Be to, ji dažnai būna didesnė ir konkurencingesnė už dalį vietinių boružių rūšių.

    Vienas didžiausių ekologinių klausimų yra konkurencija su vietinėmis boružėmis. Įvairiuose tyrimuose invazinės boružės siejamos su vietinių rūšių gausos mažėjimu, nes jos konkuruoja dėl maisto ir buveinių, o kartais minta ir kitų boružių lervomis.

    Prie plitimo prisideda ir natūrali apsauga: boružės išskiria nemalonaus kvapo gelsvą skystį, kuris atbaido dalį plėšrūnų. Dėl to biologinis spaudimas iš aplinkos neretai būna per silpnas, kad populiacija būtų lengvai suvaldoma.

    Gyventojams ši rūšis labiausiai įsimena rudenį, kai atvėsus orams suaugėliai ieško vietų žiemoti. Tada boružės gali masiškai skristi į pastatus ir lįsti į plyšius, ypač į šviesių fasadų namus, kur susidaro dideli susitelkimai.

    Namuose jos paprastai negraužia medienos ir neardo konstrukcijų, tačiau sukelia diskomfortą, o sutrikdytos gali palikti dėmių ant sienų ar tekstilės. Kai kuriems žmonėms jautrumas gali pasireikšti dirginimu ar alerginėmis reakcijomis, ypač jei vabzdžių patalpose labai daug.

    Specialistai pabrėžia, kad efektyviausias būdas mažinti problemą dažniausiai yra prevencija: sandarinti plyšius, tinkleliais dengti angas ir riboti vietas, pro kurias vabzdžiai patenka į pastatus. Cheminių priemonių naudojimas viduje vertinamas atsargiai, nes jos gali kelti rizikų žmonėms ir augintiniams.

    Azijinės boružės istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kodėl biologinė kontrolė turi būti vertinama ne vien pagal trumpalaikę naudą. Įvežant svetimas rūšis svarbu įvertinti jų plitimo potencialą, poveikį vietinėms rūšims ir tai, ar vėliau bus realių priemonių populiacijai suvaldyti.

    Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių biologinės kontrolės projektams taikomi griežtesni rizikos vertinimai, daugiau dėmesio skiriama karantinui ir stebėsenai. Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių valdymas dažnai tampa brangus ir ilgas, o visiško išnaikinimo pasiekti beveik neįmanoma.

    „Ši istorija primena, kad net gerų ketinimų sprendimus būtina vertinti pagal ilgalaikes pasekmes, o ne tik pagal greitą naudą žemės ūkiui“, – teigia invazinių rūšių tyrėjai.

  • Močiutės vasara: sinoptikai aiškina, kodėl tokių šilumos bangų rudenį gali būti ne viena

    Močiutės vasara – tai liaudiškas pavadinimas trumpam rudeniniam atokvėpiui, kai kelioms dienoms sugrįžta šiltesni, sausesni ir ramesni orai. Meteorologijoje tai nėra oficialus terminas, todėl sinoptikai dažniau kalba apie anticiklono laikotarpius ir su jais susijusią oro masių kaitą.

    Tokios šilumos „salos“ dažniausiai susiformuoja, kai regioną apima anticiklonas: slėgis kyla, debesuotumas mažėja, vėjas rimsta. Dėl giedresnio dangaus dienomis saulė dar gali pastebimai sušildyti orą, nors naktys tuo pačiu metu neretai būna vėsios, o prie žemės pasitaiko ir pirmųjų šalnų.

    Dažnas įsivaizduoja, kad močiutės vasara būna tik kartą per sezoną, tačiau praktiškai šiltų pertraukų rudenį gali pasitaikyti kelios. Priežastis paprasta: rudenį atmosferos cirkuliacija dažnai svyruoja tarp anticiklonų ir ciklonų, todėl po lietingesnio, vėsesnio laikotarpio kartais vėl trumpam grįžta sausesni ir šiltesni orai.

    Tokios pertraukos įmanomos tiek rugsėjį, tiek spalį, o kartais ir vėliau, jei kelioms paroms sustiprėja aukšto slėgio laukas. Vis dėlto kuo sezonas labiau artėja prie žiemos, tuo trumpesnės ir retesnės tampa šiltesnės fazės, nes dienos sparčiai trumpėja, o saulės spinduliuotė silpsta.

    Liaudyje dažnai sakoma, kad močiutės vasara ateina po pirmųjų šalnų, ir toks scenarijus išties dažnas. Po naktinio atvėsimo, kai prie žemės temperatūra trumpam nukrenta žemiau nulio, oro masių pasikeitimas ir anticiklono įsitvirtinimas gali atnešti kelias šviesias, ramesnes dienas.

    Šiuo metu daug kas painioja kelias sąvokas: trumpas atšilimas nebūtinai reiškia ilgalaikį šiltą periodą. Sinoptikai pabrėžia, kad rudenį normalu matyti staigesnius svyravimus, kai per kelias paras orai pereina nuo malonesnio švelnumo prie lietaus, vėjo ir vėsesnių masių.

    Jei aukšto slėgio laikotarpis užsitęsia, dienomis oras gali sušilti iki sezonui komfortiškų reikšmių, ypač saulėtose vietose ir užuovėjoje. Tačiau net ir tokiomis dienomis temperatūra vakare krenta greičiau, o rytais gali pasikartoti rūkas ar silpnos šalnos, ypač žemesnėse vietovėse.

    Vėliau, anticiklonui pasitraukus, dažniausiai sugrįžta aktyvesni orai: daugėja debesų, atsiranda kritulių, sustiprėja vėjas, o temperatūra pamažu artėja prie įprastesnių rudeninių rodiklių. Dėl to močiutės vasarą verta vertinti kaip trumpą, bet visai normalų rudens ciklo epizodą, o ne garantuotą „antrą vasarą“.

    „Mes dažniau kalbame ne apie močiutės vasarą, o apie anticiklono laikotarpį, kai orai būna ramesni, sausesni ir šiltesni“, – sakė sinoptikė.

  • Bodeno ežeras pasiekė žemiausią lygį per 135 metus: džiūsta uostai, žuvims trūksta deguonies

    Bodeno ežere, laikomame vienu svarbiausių geriamojo vandens šaltinių Europoje, fiksuojamas išskirtinai žemas vandens lygis. Ties Berlingenu Šveicarijoje matavimai pasiekė žemiausią ribą per 135 metus, o tai jaučiama ir pakrantės miesteliuose, ir ežero ekosistemose.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad kai kur uostuose vanduo tiesiog pasitraukė, o pakrantėse atsivėrė dumblėti ruožai. Kartu daugėja skundų dėl nemalonaus kvapo, kuris siejamas su apnuogėjusia augmenija ir dumblu.

    Ekspertai pabrėžia, kad situacija neįprasta tuo, jog ryškus nusekimas matomas rudenėjant, o ne žiemą, kai tokie reiškiniai pasitaiko dažniau. Pastarąjį mėnesį į šiaurę nuo Alpių iškrito tik apie 35–50 proc. įprasto kritulių kiekio, o šiltomis dienomis garavimas ežero lygį mažino maždaug 0,5 centimetro per parą.

    „Didžioji vandens dalis prarandama dėl nutekėjimų, garavimo ir vartojimo, o reikšmingo pagerėjimo greitai nesimato“, – sakė vietos gyventojas Timas Hensleris.

    Mažėjantis vandens kiekis kelia rizikų ir gyvajai gamtai. Žuvims kenkia keli veiksniai vienu metu: šiltesnis vanduo, žemesnis lygis ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis, todėl jautresnėse vietose gali daugėti kritinių zonų.

    Praktinių nepatogumų patiria ir gyventojai bei turistai. Kai kuriuose uostuose ribojamas įplaukimas, dalis prieplaukų tampa neprieinamos, o prieš nuomojantis valtis ar planuojant vandens pramogas rekomenduojama pasitikrinti vietos taisykles bei realią padėtį pakrantėje.

    Priežasčių grandinė dažniausiai siejama su keliais sezoniniais faktoriais: menkesniu sniego kiekiu Alpėse praėjusią žiemą, kritulių stoka pastaraisiais mėnesiais ir šiltojo sezono temperatūromis, kurios didina garavimą. Tokie epizodai vis dažniau aptariami ir platesniame klimato kaitos kontekste, kai ilgėja sausringi periodai, o vandens balansą tampa sunkiau prognozuoti.

    Bodeno ežeras telkšo Reino upės baseine ir ribojasi su Vokietija, Šveicarija bei Austrija. Tai didžiausias Alpių regiono ežeras: jo plotas siekia apie 536 kvadratinius kilometrus, o didžiausias gylis vietomis artėja prie 254 metrų.

  • Australijoje atgaivintas 30 metų eksperimentas: retinimas davė stulbinantį miško augimo efektą

    Australijoje mokslininkai po kelių dešimtmečių sugrįžo į miško plotą, kuriame dar 1980-aisiais buvo vykdytas didelis miškų valdymo eksperimentas. Nors projektas anuomet buvo nutrauktas ir ilgainiui primirštas, miškas toliau augo, o vėliau atlikti matavimai atskleidė netikėtą ilgalaikį rezultatą.

    Tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip skirtingi miškotvarkos metodai veikia kalninių eukaliptų miškų atsinaujinimą. Viktorijos valstijoje dešimtmečius vyko diskusijos, ar plyni kirtimai yra žalingi, ar visgi gali imituoti natūralius didelio masto sutrikimus, tokius kaip gaisrai, prie kurių šie miškai yra prisitaikę.

    1987–1989 metais tyrėjai keliuose bandomuosiuose plotuose lygino kelis scenarijus: plynes, mažesnių biržių kirtimus ir intensyvų retinimą, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Šalia buvo palikti ir kontroliniai, žmogaus beveik nepaveikti plotai, kad rezultatus būtų galima palyginti.

    Viena svarbiausių vietų buvo Tanjil Breno teritorija Viktorijos Centrinėje aukštumoje. Iš pradžių mokslininkai pažymėjo daug bandomųjų aikštelių ir ne vienus metus stebėjo atsikūrimo dinamiką, o ankstyvosios išvados leido manyti, kad geriausiai miškas atsistato po plyno kirtimo.

    Vėliau projektas praktiškai išnyko iš darbotvarkės: kelias į teritoriją apaugo, infrastruktūra sunyko, o ilgalaikių stebėjimų nebeliko. Vis dėlto 2014 metais į vietą sugrįžę tyrėjai pamatė, kad per ilgesnį laiką ryškiausiai išsiskyrė ne plyni kirtimai, o intensyvaus retinimo plotai.

    Ten, kur dalis medžių buvo pašalinta, likusieji gavo daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl augo sparčiau. Po maždaug 30 metų šiuose plotuose vidutinis didžiausių medžių kamienų skersmuo viršijo 1 metrą, o kai kurie medžiai perkopė ir 1,5 metro ribą.

    „Didžiausi medžiai retintuose plotuose buvo maždaug 20 proc. storesni už medžius nepaliestuose kontroliniuose plotuose“, – teigiama tyrimo aprašyme.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su anglies kaupimu. Nors retinant dalis biomasės pašalinama, per kelis dešimtmečius retinti miškai medienoje sukaupė panašų arba net didesnį anglies kiekį nei kontroliniai plotai, taip ne tik kompensuodami pašalintą kiekį, bet ir sukurpdami papildomą prieaugį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs medžiai paprastai yra atsparesni gaisrams, o jų kamienuose ir drevėse dažniau susiformuoja buveinės laukinei faunai. Tokios struktūros yra ypač svarbios nykstantiems miško gyvūnams, kuriems reikia drevių ar didelių medžių lajų.

    Pasak mokslininkų, retinimas galėtų būti vienas iš įrankių, padedančių derinti medienos tiekimą, anglies kaupimą ir biologinės įvairovės tikslus. Vis dėlto jie pabrėžia, kad šio metodo negalima taikyti visur vienodai: sprendimai turi priklausyti nuo miško tipo, amžiaus struktūros, gaisrų rizikos ir apsaugos prioritetų.

    Pagrindinė žinutė, kurią sustiprino netikėtai „pratęstas“ eksperimentas, yra paprasta: miškų valdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip pasirinkimas tarp visiškos apsaugos ir plyno kirtimo. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad tarpiniai sprendimai kai kuriais atvejais gali duoti geresnių rezultatų, nei leidžia spręsti trumpalaikiai stebėjimai.

  • Černobylio atskirties zonoje likusi senolė iš Kupuvato: kaip šiandien atrodo jos kasdienybė

    Ukrainos socialinių tinklų kūrėjas, lankęsis Černobylio atskirties zonoje, paviešino vaizdus iš Kupuvato kaimo ir parodė, kaip gyvena viena iš vadinamųjų savavališkai grįžusių gyventojų – senolė Maša. Po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos dalis žmonių evakuotų namų neatsisakė ir, nepaisydami ribojimų, sugrįžo į gimtuosius kaimus.

    Vaizdo įrašuose matyti, kad moters namuose išlikusi tradicinė kaimiška buitis: didelė krosnis, ant sienų – audiniai ir siuvinėti rankšluosčiai, senesni baldai. Interjeras daug kam primena Polesės regionui būdingus namus, kokie dažnai buvo XX amžiaus viduryje, kai buitis rėmėsi krosniniu šildymu, atsargų kaupimu ir savarankišku ūkiu.

    „Taip gyvena senolės Černobylyje“, – sakė tinklaraštininkas, komentuodamas savo kelionės kadrus.

    Nors gyvenimas zonoje daugeliui atrodo tarsi sustingęs laike, pasak lankytojų, jis nėra visiškai atitrūkęs nuo dabarties. Tokiuose namuose kartais naudojami paprasti buitiniai prietaisai, o svarbiausi daiktai – vaistai, šilumos šaltinis, vandens atsargos ir ilgesnio galiojimo maistas – tampa kasdienio saugumo pagrindu.

    Matyti ir prižiūrimas kiemas: gėlės, pakabinami vazonai, daržas su daržovėmis. Tokia aplinka atspindi daugelio vyresnio amžiaus žmonių įprotį laikytis įprasto gyvenimo ritmo net ir izoliuotomis sąlygomis, kai aplinkui mažai kaimynų, o paslaugos pasiekiamos sunkiai.

    Kupuvatas po avarijos oficialiai laikomas negyvenamu kaimu. Viešai skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad iki evakuacijos čia gyveno keli šimtai žmonių, o vėliau liko tik pavieniai gyventojai, dažniausiai garbaus amžiaus, kurie sugrįžo savavališkai ir gyvena labai ribotomis sąlygomis.

    Pasak Černobylio regioną lankančių žmonių, didžiausi iššūkiai yra atstumas iki medicinos pagalbos, retai pasiekiamos prekės ir sudėtingas patekimas į zoną. Artimiesiems ar savanoriams neretai reikia leidimų, o logistika priklauso nuo kontrolės punktų darbo ir taikomų režimo taisyklių.

    Specialistai, įskaitant Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato atstovus, ne kartą yra pabrėžę, kad savavališkai grįžusiųjų bendruomenė natūraliai mažėja. Dalis jų sensta ir iškeliauja, o naujų gyventojų zonoje beveik neatsiranda, todėl tai – nykstanti žmonių grupė, išlaikanti ryšį su praeities namais, nepaisant rizikų ir buitinių sunkumų.

  • Kenijos Krescento salos pamoka: 5 metus be plėšrūnų įstrigę gyvūnai susidūrė su ligomis ir badu

    Kenijoje, Naiša ežere esanti Krescento sala pastaruosius penkerius metus tapo netikėtu gamtos eksperimentu: čia įstrigę laukiniai gyvūnai gyvena beveik be didžiųjų plėšrūnų, tačiau jų kasdienybė toli gražu neprimena rojaus. Mokslininkai fiksuoja augančias problemas, susijusias su maisto trūkumu, buveinių nykimu ir ligomis.

    Krescento sala yra netoli Nairobio, o jos unikalumas tas, kad anksčiau ji periodiškai virsdavo pusiasaliu. Kai vandens lygis nukrisdavo, susiformuodavo sausumos „tiltas“, kuriuo gyvūnai galėdavo pasiekti krantą ir migruoti ieškodami maisto.

    Situacija smarkiai pasikeitė 2020 metais, kai ežero vandens lygis pakilo tiek, kad sąsmauka atsidūrė po vandeniu. Nuo tada kelias į žemyną nebeatsivėrė, o dalis populiacijų liko tarsi spąstuose, negalėdamos natūraliai persiskirstyti.

    Į salą vėliau atvykę tyrėjai vertino ilgalaikės izoliacijos poveikį ir pažymėjo, kad didžiųjų plėšrūnų čia nėra. Nors saloje aptinkama smulkesnių plėšrūnų, jie didelės įtakos stambesniems žolėdžiams paprastai nedaro, todėl nemažai gyvūnų išgyvena ir dauginasi.

    Saloje pastebima įvairių žolėdžių, įskaitant zebrų, antilopių ir kitų rūšių, taip pat minimi žirafų bei begemotų individai. Tačiau gausesnės populiacijos reiškia ir didesnį spaudimą augalijai, kuri ribotoje teritorijoje nespėja atsinaujinti.

    „Ilgalaikis didžiųjų plėšrūnų nebuvimas, tikėtina, prisidėjo prie nuolatinio salos žolėdžių daromo spaudimo augalijai“, – sakė tyrėjai.

    Specialistų vertinimu, kai gyvūnai negali palikti teritorijos, ganymas tampa nuolatinis ir pernelyg intensyvus. Tai spartina augalijos degradaciją, mažina augalų įvairovę ir ilgainiui gali destabilizuoti visą ekosistemą, nes mažėjant pašaro kiekiui blogėja ir pačių gyvūnų būklė.

    Be maisto stygiaus, tyrėjai atkreipė dėmesį į sveikatos problemas. Buvo užfiksuota nežinomos kilmės susirgimų atvejų, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimus, būdingus bakterinei infekcijai.

    Kartu pabrėžiama, kad be išsamesnių tyrimų galutinai patvirtinti tikslios priežasties neįmanoma. Vis dėlto tokie signalai rodo, kad uždaroje erdvėje ligos gali plisti greičiau, ypač kai gyvūnų tankis išauga, o mityba prastėja.

    Mokslininkų teigimu, situacija dar gali būti valdoma, tačiau tam reikia nuoseklaus stebėjimo ir sprendimų, kurie mažintų spaudimą augalijai. Tarp aptariamų priemonių minimas nuolatinis populiacijų ir augalijos monitoringas, buveinių atkūrimas bei laikinas gyvūnų patekimo į jautriausias teritorijas ribojimas.

    Kiti keliai, pavyzdžiui, nuolatinio ryšio su žemynu atkūrimas ar plėšrūnų sugrąžinimas, vertinami kaip gerokai rizikingesni. Tokie sprendimai galėtų turėti sunkiai prognozuojamų pasekmių tiek pačioms populiacijoms, tiek vietos žmonėms bei turizmui.

  • Brazilijoje pora pasodino 840 000 medžių: po 103 metų į Rio de Žaneirą sugrįžo tapyrai

    Brazilijos Rio de Žaneiro valstijoje per kelis dešimtmečius įvykęs miškų atkūrimo projektas davė netikėtą rezultatą: į teritoriją sugrįžo pietų amerikietiškasis tapyras, kurio regione nebuvo fiksuota daugiau nei šimtmetį. Šį lūžį padėjo pasiekti pora, buvusias nualintas ganyklas paversdama vietinių rūšių mišku.

    Dar 1990-aisiais Nikolajus ir Rakel Lokai įsigijo žemę, kuri ilgai kentėjo nuo intensyvios gyvulininkystės, miško kirtimų ir vandens režimo pakeitimų. Teritorija buvo praradusi natūralią augmeniją, o kartu ir sąlygas, būtinas didesniems laukiniams gyvūnams.

    Aktyvus atkūrimas prasidėjo 2001 metais, kai šeima nusprendė ne tik saugoti tai, kas buvo likę, bet ir sugrąžinti mišką ten, kur tai dar įmanoma. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo pasodinta apie 840 000 vietinių rūšių medžių ir atkurta daugiau nei 600 hektarų teritorijos.

    Projektas buvo vykdomas palaipsniui, remiantis Atlanto miško ekosistemai būdingomis rūšimis. Buvo įkurtas medelynas, kuriame auginta apie 120 vietinių rūšių, o dalis sėklų surinkta aplinkiniuose miško fragmentuose, kad būtų išlaikytas vietinis genetinis pagrindas.

    Atkurta augmenija sujungė anksčiau izoliuotus miško lopus į didesnį vientisą plotą. Toks sujungimas laikomas vienu svarbiausių biologinės įvairovės atkūrimo veiksnių, nes gyvūnams atsiranda judėjimo koridoriai, o populiacijos tampa atsparesnės.

    Miškui atsikūrus, atsigavo ir anksčiau nusausintos pelkėtos buveinės, todėl teritorijoje padaugėjo maisto ir slėptuvių įvairioms rūšims. Pranešama, kad šiandien rezervate fiksuojama daugiau nei 460 paukščių rūšių, taip pat daug roplių, varliagyvių ir žinduolių.

    Vienas ryškiausių pasikeitimų susijęs su pietų amerikietiškuoju tapyru, didžiausiu Pietų Amerikos sausumos žinduoliu. Paskutinis patvirtintas šios rūšies stebėjimas Rio de Žaneiro valstijoje buvo užfiksuotas 1914 metais Serra-dus-Orgãos nacionalinio parko teritorijoje, o vėliau rūšis išnyko dėl buveinių naikinimo ir brakonieriavimo.

    „Perkėlimas į atkurtas buveines veikia tik tada, kai miškas tampa pakankamai brandus, o žmonių spaudimas sumažėja“, – sakė projekto partnerių komanda, pristatydama stebėsenos rezultatus.

    2017 metais kartu su rezervatu pradėta tapyrų sugrąžinimo programa, o 2017–2021 metais į laisvę buvo išleista 14 gyvūnų. Jų prisitaikymas stebėtas fotospąstais ir kitomis monitoringo priemonėmis, o vėliau užfiksuota, kad tapyrai ne tik įsitvirtino, bet ir pradėjo daugintis.

    Iki 2025 metų rugsėjo buvo registruoti aštuoni jaunikliai, gimę rezervato teritorijoje, įskaitant atvejį, kai jauniklis priskirtas antrajai kartai, gimusiai jau Rio de Žaneiro valstijoje po ilgos rūšies pertraukos. Specialistai pabrėžia, kad tapyrai atlieka svarbų vaidmenį miške, nes platina sėklas ir padeda natūraliai plėstis augmenijai.

    Atlanto miškas laikomas viena labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų: istoriškai didelės jo teritorijos buvo paverstos žemės ūkiu, ganyklomis, o dalis šlapiųjų buveinių nusausinta. Todėl atkūrimo iniciatyvos, kurios ne tik sodina medžius, bet ir grąžina natūralų vandens režimą, dažnai duoda didžiausią efektą biologinei įvairovei.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad ilgalaikis, nuoseklus miško atkūrimas gali sukurti sąlygas sugrįžti stambiems žinduoliams, kuriems reikia didesnių, vientisesnių teritorijų. Kartu tokie projektai mažina buveinių fragmentaciją ir sustiprina visos ekosistemos atsparumą.

  • Antarktidos lede atsivėrė Portugalijos dydžio skylė: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Rytų Antarktidoje žiemos įkarštyje jūros lede atsivėrė milžiniška atviro vandens zona, kurios plotas siekė apie 90 000 kvadratinių kilometrų. Tai šiek tiek mažiau nei Portugalijos teritorija ir, mokslininkų teigimu, tokio reiškinio šioje vietoje ir šiuo metų laiku iki šiol nebuvo fiksuota.

    Neįprastas darinys buvo pastebėtas Breido įlankoje 2024 metų rugpjūtį, kai šis regionas paprastai būna vientisai sukaustytas ledo. Palydoviniai stebėjimai parodė didelį atviro vandens plotą, išsilaikiusį tarp aplinkinio jūros ledo.

    Tyrėjai aiškina, kad skylė susiformavo dėl kelių vienu metu sutapusių ekstremalių veiksnių. Pagrindinį vaidmenį atliko atmosferos upės, siauros, tačiau itin drėgnos oro masių juostos, pernešančios didelius vandens garų kiekius iš šiltesnių platumų į poliarinius regionus.

    2024 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais link Antarktidos nusidriekė keli tokie srautai, atnešę šiltesnį ir drėgnesnį orą. Dėl to sustiprėjo šiluminis fonas, o į vandenyno paviršių pateko daugiau šilumos, todėl ledui formuotis tapo gerokai sunkiau.

    Tuo pat metu stiprūs vėjai pakeitė paviršinių vandenų judėjimą ir paskatino gilesnių, šiltesnių vandens masių kilimą į viršų. Šis procesas dažnai siejamas su Ekmano efektu, kai vėjas stumia paviršinį vandenį, o jo vietą užima iš gylio pakilęs šiltesnis vanduo.

    Kai šiltesnis vanduo pasiekia paviršių, jis ne tik stabdo užšalimą, bet ir padeda išlaikyti atviro vandens plotą net tada, kai aplinkui ledo danga turėtų storėti. Tokia kombinacija gali veikti kaip savotiškas pastiprinantis mechanizmas, nes atviras vanduo sugeria daugiau šilumos nei ledas.

    Autoriai perspėja, kad ateityje panašios skylės gali pasitaikyti dažniau, jei dėl klimato kaitos stiprės atmosferos upės ir daugės jūrinių karščio bangų. Tai reikštų papildomą spaudimą jūros ledo stabilumui net ir regionuose, kurie anksčiau buvo laikomi atsparesniais.