Tag: Ekologija

Lenkijoje žieduotas ir GPS siųstuvu sekamas baltasis gandras Zbisia šį pavasarį netikėtai pakeitė įprastą migracijos planą. Vietoje grįžimo į gimtąsias perėjimo vietas paukštis pasirinko likti Ukrainoje, Chmelnyckio srityje, ir, kaip skelbia Lenkijos Gamtos informacijos centras, jau įsikūrė kaime.

Ornitologai Zbisios sustojimą pastebėjo iš GPS duomenų ir paprašė Ukrainos gamtosaugininkų patikrinti, ar paukščiui viskas gerai. Į vietą nuvykę stebėtojai patvirtino, kad gandras ne tik ilsisi po kelionės, bet ir realiai apsigyveno Dovžkų kaime, kur įsikūrė netoli žmonių.

Mokslininkams toks sprendimas tapo netikėtu, nes baltieji gandrai paprastai būna gana konservatyvūs ir dažnai grįžta į panašias perėjimo vietas. Centro įkūrėjas Marcinas Śliwińskis teigė, kad žemėlapyje matyti ir lizdas ant elektros linijos atramos, o paukščio buvimo vieta nesikeičia jau ne vieną dieną.

Pasak Lenkijos specialistų, Zbisia yra patyrusi keliautoja: tai jau septintoji jos migracija su siųstuvu, o paukštis buvo sužieduotas suaugęs Olšankos apylinkėse. Per ankstesnius metus ji rinkdavosi skirtingas stoteles ir maršruto atkarpas, tačiau iki šiol Ukrainoje nebuvo pasilikusi visam perėjimo sezonui.

Šiemet situacija, panašu, kitokia: stebėtojai praneša, kad Zbisia jau susiporavo, todėl tikėtina, jog pora gali auginti jauniklius Ukrainoje. Lenkijoje gandras dažnai laikomas saugaus sugrįžimo namo simboliu, todėl šį apsigyvenimą kaimyninėje šalyje tyrėjai vadina reikšmingu ir viltingu ženklu.

Kodėl tai svarbu ornitologams?

Tokie GPS sekimo atvejai padeda tiksliau suprasti, kaip keičiasi paukščių migracijos ir perėjimo geografija, ypač kai dalis individų elgiasi ne pagal „tipinį“ modelį. Ilgalaikiai duomenys leidžia vertinti, ar tai pavienė išimtis, ar platesnės tendencijos, susijusios su buveinių kaita, oro sąlygomis ir maisto prieinamumu.

Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktinį aspektą: lizdai ant elektros infrastruktūros gali kelti rizikų tiek paukščiams, tiek tinklų saugai. Dėl to daugelyje Europos šalių taikomos lizdų platformos ir kitos priemonės, padedančios saugiau išlaikyti perėjimo vietas šalia gyvenviečių.

Šaltiniai:

– https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=pfbid075JTCqJeKFCZzxpTZNq8bhJHxverCzpywJSrwFiNFc7bKeLs6RMTsHdimi526EL5l&id=100066779734266

– https://www.unian.net/ecology/odarka-i-gricik-pticy-zhdut-popolneniya-v-seme-13355055.html

Kyjivo zoologijos sodas pranešė apie dar vieną atvejį, kai laukinis gyvūnas buvo laikomas namų sąlygomis ir galiausiai pateko į specialistų rankas. Į įstaigą atgabentas katinis lemūras, vardu Kotikas, kurį gyvūnų gerovės savanoriai rado Dnipropetrovsko srityje.

Pasak zoologijos sodo, karo sąlygos Ukrainoje ryškiai atskleidė nelegalaus laukinių gyvūnų laikymo privačiuose namuose mastą. Tokie atvejai dažnai išaiškėja evakuacijų, patikrinimų ar gelbėjimo operacijų metu, kai gyvūnai paliekami be priežiūros arba perduodami savanoriams.

Kyjivo zoologijos sodas nurodo, kad Kotikui yra apie ketverius metus. Nors jis nepatyrė akivaizdžių sužalojimų, dėl laikymo ne tarp savo rūšies individų jam visiškai trūksta rūšiai būdingos socializacijos.

„Nors Kotikas, laimei, nepatyrė sužalojimų, dėl netinkamų laikymo sąlygų jam visiškai nėra susiformavusi rūšiai būdinga socializacija“, – sakė Kyjivo zoologijos sodo atstovai.

Šiuo metu lemūras laikomas 40 dienų karantine zoologijos sodo veterinarijos ligoninėje. Per šį laikotarpį atliekami būtini tyrimai, diagnostinės procedūros ir vertinama bendra gyvūno būklė, kad jis nekeltų rizikos kitiems gyvūnams.

Po karantino Kotiko laukia ilgas adaptacijos etapas, kurio esmė yra laipsniškas įvedimas į katinių lemūrų grupę. Zoologijos sodo teigimu, socializacija bus vykdoma prižiūrint specialistams vienoje iš žaliųjų salų Žemutinio parko ežeruose.

Zoologijos sodas dar kartą pabrėžė, kad laukinių gyvūnų laikymas namuose nėra nei saugus, nei humaniškas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie gyvūnai dažnai patiria stresą, elgsenos sutrikimus, o vėliau jų reabilitacija užtrunka mėnesius ar net ilgiau.

Kyjive tai ne vienintelė pastarojo meto žinia iš zoologijos sodo. Anksčiau įstaiga informavo, kad po žiemos miego pabudo usūriniai baltakrūtiai lokiai Bėri ir Bobas, o jų aktyvumą skatino prižiūrėtojų paslėpti skanėstai, padedantys grįžti į įprastą ritmą po ilgo poilsio.

Šaltiniai:

– https://www.facebook.com/zoo.kyiv.ua/posts/pfbid02tdChAMCV57wZcfqRruGpb4Ztd93pG4EojFVQVpf3kcXxr5f12UwW3fniwFBuTEcal

Juodi varninių (Corvidae) šeimos paukščiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti vienodi, tačiau skirtingos rūšys turi aiškių požymių. Patikimiausia atkreipti dėmesį ne tik į plunksnų spalvą, bet ir į kūno proporcijas, skrydį bei balsą.

Lietuvoje dažniausiai painiojami du paukščiai yra varna ir kranklys, nes abu gali būti visiškai juodi. Vis dėlto ornitologai pabrėžia, kad kelių sekundžių stebėjimas dažnai leidžia priartėti prie teisingo atsakymo.

Varna ar kranklys: pagrindiniai skirtumai

Ryškiausias skirtumas yra dydis. Kranklys yra gerokai stambesnis, masyvesnis paukštis su didesne galva ir galingesniu snapu, o varna dažniau atrodo grakštesnė ir lengvesnių proporcijų.

Skrydžio maniera taip pat skiriasi: kranklys dažniau skraido „žaismingai“, daro akrobatinius manevrus, ilgiau sklendžia. Varnos skrydis paprastai tiesesnis ir tikslingesnis, be ryškių triukų ore.

Stebint skrendantį paukštį verta pažvelgti į uodegą. Kranklio uodega dažniau atrodo pleišto formos, o varnos uodega paprastai būna labiau vėduokliška.

Kaip padeda balsas ir elgesys?

Jei paukštis prakalbo, atpažinti dar lengviau. Kranklio balsas dažniausiai yra gilesnis, duslesnis ir labiau gerklinis, o varnos krankimas skamba aukščiau ir „švariau“.

Elgesys taip pat duoda užuominų: krankliai neretai laikosi pavieniui ar poromis, o varnos dažniau matomos grupėmis, ypač maitinimosi vietose. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė, todėl vien socialumu remtis nereikėtų.

Kodėl šiuos paukščius taip lengva supainioti?

Abi rūšys yra prisitaikiusios prie įvairių buveinių, protingos ir smalsios, todėl žmogus jas dažnai stebi miestuose bei priemiesčiuose. Be to, apšvietimas ir atstumas gali „sulyginti“ proporcijas, o juoda spalva paslepia plunksnų detales.

Geriausia taktika yra neskubėti: kelias akimirkas įvertinti dydį, galvos ir snapo masyvumą, skrydį, uodegos formą ir, jei pasiseka, išgirsti balsą. Kuo daugiau stebėsite, tuo greičiau šie skirtumai taps akivaizdūs.

„Patikimiausia yra stebėti ne vieną požymį, o kelių požymių visumą: dydį, uodegos formą skrendant, skrydžio manierą ir balsą“, – pabrėžia gamtos leidinių apžvalgose cituojami ornitologijos šaltiniai.

Šaltiniai:

– https://www.discoverwildlife.com/animal-facts/birds/crow-vs-raven-whats-the-difference

Gibraltare gyvenančios berberinės makakos vis dažniau taikosi į turistų užkandžius – nuo ledų iki bulvių traškučių ar šokoladinių batonėlių. Tačiau tokia kaloringa, cukraus ir druskos gausi mityba primatams nėra įprasta, todėl mokslininkai fiksuoja ir netikėtą „atsakomąjį“ elgesį: dalis gyvūnų pradėjo ryti žemę.

Tokias įžvalgas pateikia Kembridžo universiteto tyrėjų darbas, publikuotas mokslo žurnale Scientific Reports. Stebėjimai rodo, kad žemės rijimas dažniau pasitaiko tose makakų grupėse, kurios intensyviausiai kontaktuoja su turistais, o elgesio pikas sutampa su turizmo sezonu.

Biologinės antropologijos tyrėjai aiškina, kad žemė gali veikti kaip savotiškas apsauginis sluoksnis virškinamajame trakte. Manoma, kad taip sumažinamas dirginimas, kurį sukelia didelis cukraus ir riebalų kiekis bei mažas skaidulų kiekis, o simptomai gali svyruoti nuo pykinimo iki viduriavimo.

„Tikėtina, kad žemė virškinamajame trakte veikia kaip barjeras ir padeda sušvelninti labai kaloringos, mažai skaidulų turinčios mitybos poveikį“, – sakė tyrimui vadovavęs biologinės antropologijos mokslininkas Sylvainas Lemoine.

Tyrėjai taip pat kelia prielaidą, kad žemėje esantys mineralai ir mikroorganizmai gali bent iš dalies kompensuoti tai, ko trūksta perdirbtame maiste. Kitaip tariant, žemė gali būti ne tik „raminamasis“ virškinimui, bet ir papildomas mikroelementų šaltinis, nors šiai hipotezei dar reikia daugiau duomenų.

Svarbus aspektas – su pieno produktais susiję virškinimo sutrikimai. Kaip pabrėžia mokslininkai, suaugę primatai paprastai nebeskaido laktozės taip efektyviai kaip jaunikliai, todėl ledai ar kiti pieno produktai jiems gali sukelti ypač ryškių problemų.

Stebėjimų metu nustatyta, kad skirtingos makakų grupės rinkosi nevienodą žemę, o tai leidžia manyti, jog įprotis gali plisti socialiai. Kitaip tariant, elgesys gali būti perimamas stebint kitus grupės narius, ypač ten, kur turistų maisto prieiga didžiausia.

Bendroje maždaug 230 Gibraltaro makakų populiacijoje, suskirstytoje į aštuonias stabilias grupes, mokslininkai fiksavo vidutiniškai apie 12 žemės rijimo atvejų per savaitę. Per 98 dienas, apėmusias laikotarpį nuo 2022 metų vasaros iki 2024 metų pavasario, užregistruoti 46 atvejai, susiję su 44 skirtingais gyvūnais, o keli epizodai įvyko netrukus po to, kai makakos suėdė turistų atneštų ledų, sausainių ar duonos.

Tyrimas primena ir platesnį kontekstą: laukinių gyvūnų maitinimas žmonių maistu dažnai pakeičia jų elgesį, didina konfliktų su žmonėmis riziką ir gali turėti ilgalaikių sveikatos pasekmių. Mokslininkų teigimu, polinkį rinktis kaloringą maistą gali „įjungti“ evoliuciškai susiformavęs potraukis energijai, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad toks maistas primatams tinka.

Ekspertai pabrėžia, kad nors žemės rijimas gali atrodyti kaip išradinga prisitaikymo strategija, tai nėra „sprendimas“, neutralizuojantis žalingą perdirbtos mitybos poveikį. Greičiau tai signalas, kad gyvūnų mityba smarkiai nukrypo nuo natūralaus raciono, kurį paprastai sudaro augalai, sėklos ir kartais vabzdžiai.

Šaltiniai:

– https://www.nature.com/articles/s41598-024-xxxxxx-x

– https://www.independent.co.uk/news/science/monkeys-gibraltar-junk-food-cambridge-university-b2962535.html

Tyrėjai skelbia, kad dėtis, tikėtina, baigta, o pirmųjų jauniklių laukiama gegužės viduryje.

Ukrainoje, Poltavos srityje esančiame Pyryatino nacionaliniame gamtos parke, stebėtojams gerai žinomos gandrų poros Odarkos ir Griciko lizde atsirado penktasis kiaušinis. Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė tyrėja Ira Saražynska, daugelį sezonų sekanti šį lizdą per tiesioginę vaizdo transliaciją.

Pasak jos, penktasis kiaušinis padėtas balandžio 21 dieną vakare, todėl specialistai mano, kad šio sezono dėtyje kiaušinių skaičius greičiausiai jau galutinis. Ankstesni kiaušiniai lizde pasirodė balandžio 13, 15, 17 ir 19 dienomis, taip pat vėlai vakare.

„Intriga truko neilgai, todėl tiesioginės transliacijos žiūrovai penktąjį kiaušinį pamatė ne apie vidurnaktį, o keliomis valandomis anksčiau“, – sakė Ira Saražynska.

Tyrėjai tikisi, kad perėjimui nesutrukdys staigūs orų pokyčiai ar kiti trikdžiai, o pirmųjų jauniklių būtų galima sulaukti maždaug po mėnesio, gegužės viduryje. Tokia laiko juosta atitinka įprastą baltųjų gandrų perėjimo trukmę, kuri dažniausiai siekia kiek daugiau nei mėnesį, o jaunikliai išsirita ne tą pačią dieną, bet paeiliui pagal kiaušinių padėjimo tvarką.

Kas nutiko šiame lizde pavasarį

Šio lizdo istorija šį pavasarį buvo tapusi plačiai aptariama dėl poros santykių peripetijų. Kovą į lizdą buvo atskridęs nepažįstamas patinas, kuris ėmė tvarkyti lizdą „savais principais“, o netrukus prie jo prisijungė patelė, tad susiformavo nauja pora.

Vėliau sugrįžo Odarka, kuri iš lizdo išvijo kitą patelę ir liko su atskridusiu patinu. Dar po kurio laiko pasirodė ir Gricikas, kilo susirėmimas dėl lizdo, tačiau galiausiai jame liko ankstesnieji šeimininkai.

Kodėl šis stebėjimas svarbus

Tokios transliacijos ir nuoseklus lizdų stebėjimas padeda geriau suprasti gandrų elgseną, perėjimo sėkmę ir veiksnius, galinčius lemti jauniklių išgyvenamumą. Tyrėjų teigimu, didžiausios rizikos perėjimo laikotarpiu paprastai susijusios su ilgalaikiu šalčiu, stipriais lietumis, vėju ir trikdymu, tačiau kiekvienas sezonas gali pateikti skirtingų iššūkių.

Kol kas, anot stebėtojų, lizde matomas stabilus perėjimo režimas, o penkių kiaušinių dėtis leidžia tikėtis aktyvaus sezono tęsinio. Artimiausiomis savaitėmis pagrindinis klausimas bus, ar visi kiaušiniai sėkmingai išsirisis ir kiek jauniklių pavyks užauginti iki išskridimo.

Šaltiniai:

– https://www.unian.net/ecology/odarka-i-gricik-pticy-zhdut-popolneniya-v-seme-13355055.html

– https://www.bto.org/understanding-birds/birdfacts/white-stork

Prie Pilbaros pakrantės Vakarų Australijoje jūrų biologai aptiko neįprastai didelę dėžinių medūzų sankaupą. Į krantą ir seklumas išplaukė beveik 100 minkštų, balkšvų, pusiau permatomų medūzų, o specialistai neatmeta, kad tai gali būti dar mokslo neaprašyta rūšis.

Australijos medūzų taksonomė daktarė Lisa-Ann Gershwin teigė, kad apie šį organizmą mokslininkai svarstė jau anksčiau, tačiau dabar gauta daugiau stebėjimų ir mėginių. Anot jos, rūšis dar nėra oficialiai įvardyta ir suklasifikuota, todėl tyrimai tęsiami.

Kodėl dėžinės medūzos tokios pavojingos?

Dėžinės medūzos laikomos vienomis pavojingiausių bestuburių pasaulyje dėl itin stipraus nuodo. Jų toksinai gali paveikti širdį, nervų sistemą ir odą, o sunkiais atvejais sukelti staigų sveikatos būklės pablogėjimą, ypač jei žmogui ne laiku suteikiama pagalba.

Mokslininkų teigimu, čiuptuvai gali užaugti iki maždaug 3 metrų ilgio ir turėti tūkstančius geliančiųjų ląstelių, kurios suleidžia nuodus. Dėl labai stipraus skausmo nukentėję plaukikai kartais patiria šoką, o tai didina nuskendimo riziką net ir netoli kranto.

Australijoje nuo dėžinių medūzų įgėlimų, remiantis viešai skelbiamais istorinių atvejų apibendrinimais, per laiką mirė apie 80 žmonių. Pastaraisiais dešimtmečiais mirties atvejų pasitaiko rečiau, tačiau pavojus išlieka, ypač šiltuoju sezonu šiaurinėse ir vakarinėse pakrantėse.

Kas neįprasta Pilbaros atveju?

Dėžinės medūzos dažniau siejamos su šiauriniais Australijos vandenimis, ypač Kvinslandu ir Šiaurės teritorija, kur gerai žinoma rūšis Chironex fleckeri. Vis dėlto Pilbaroje aptikti individai, pasak tyrėjų, gali skirtis nuo įprastų populiacijų, todėl neatmetama, kad tai kita rūšis ar artima giminaitė.

Australijos mokslo ir pramoninių tyrimų organizacijos CSIRO mokslininkas daktaras Johnas Keesingas atkreipė dėmesį, kad dėžinių medūzų pasitaiko ir piečiau, tačiau tokio didelio jų kiekio pranešimai yra reti. Tyrėjai vertina, ar sankaupą galėjo lemti sezoninės srovės, vandens temperatūros svyravimai, vėjai ar kiti aplinkos veiksniai.

Vietos gyventojai taip pat sako, kad medūzų anksčiau matydavo, tačiau būtent šios išvaizdos ir tokio kiekio seniai nebuvo pastebėję. Specialistai pabrėžia, kad kol nebaigti tyrimai, svarbiausia elgtis atsargiai ir atkreipti dėmesį į vietos perspėjimus maudyklose bei uostuose.

Ekspertai primena, kad šiltesniuose regionuose maudantis būtina paisyti paplūdimių saugos informacijos, o įgėlimo atveju nedelsti kreiptis medicininės pagalbos. Australijoje geliančių jūrų gyvūnų rizika dažniausiai valdoma per sezoninius įspėjimus, apsauginius tinklus kai kuriuose paplūdimiuose ir pirmosios pagalbos rekomendacijas.

Šaltiniai:

– https://www.independent.co.uk/news/world/australasia/australia-box-jellyfish-pilbara-coast-b2962472.html

– https://www.csiro.au/en/research/animals/marine-life/jellyfish

– https://www.australiangeographic.com.au/topics/wildlife/2018/11/box-jellyfish-australias-most-venomous-creature/