Tag: Ekologija

  • Černobylio zonoje suaktyvėjo žalčiai: ekologai paaiškino, kodėl jų šiemet matoma daugiau

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šiuo metu fiksuojamas didesnis paprastųjų žalčių aktyvumas. Rezervato specialistai aiškina, kad žmonėms tai gali atrodyti kaip netikėtas „antplūdis“, tačiau iš tiesų toks elgesys būdingas ankstyvam rudeniui.

    Pasak ekologų, rugsėjį ir panašiu metu žalčiai dar nėra baigę aktyvaus sezono. Kol dienomis saulė pakankamai įšildo žemę, ropliai išlenda iš slėptuvių pasišildyti, susirasti maisto ir sukaupti energijos prieš šaltesnį laikotarpį.

    „Jei rugsėjį sutikote žaltį, neskubėkite stebėtis: kol dieną žemę dar gerai sušildo saulė, jie naudojasi šiltesnėmis valandomis, šildosi ir ruošiasi šalčiams“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Vėstant orams rytinis aktyvumas trumpėja, nes roplių medžiagų apykaita lėtėja, o judėjimas tampa vangus. Dėl to žalčiai dažniau pastebimi šiltesnėmis dienos valandomis, kai galima greičiau atgauti šilumą ir taupyti energijos atsargas.

    Rezervato specialistai pabrėžia, kad artėjant žiemai žalčiai ima ieškoti patikimų slėptuvių. Tam tinka urvai, ertmės po šaknimis, žemių kauburiai, plyšiai ir kitos vietos, kur temperatūra stabilesnė ir lengviau peržiemoti.

    Paprastasis žaltys yra nenuodinga, žmogui nepavojinga gyvatė, dažniausiai siejama su drėgnesnėmis buveinėmis. Jį nesunku atpažinti pagal ryškias gelsvas ar balkšvas dėmes galvos šonuose, dėl kurių šis roplys neretai vadinamas turinčiu „geltonas ausis“.

    Ekologai primena, kad gamtoje žaltį verta stebėti iš atstumo ir nebandyti jo paimti ar vyti. Net ir nepavojingi ropliai, jausdami grėsmę, gali gintis, o ramybė jiems svarbi, ypač prieš žiemojimą.

  • Alpių ledynai sparčiai traukiasi: Šveicarija per penkerius metus neteko penktadalio, ryškėja poveikis upėms

    Europos Alpėse fiksuojamas spartus ledynų nykimas, o ryškiausi pokyčiai matomi Šveicarijoje. Šalies ledynų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarija prarado apie penktadalį ledynų tūrio, o tai jau ima keisti vandens režimą kalnų upėse.

    Šių metų tirpsmas kai kuriose vietose buvo išskirtinai intensyvus: vidutinis ledynų storis sumažėjo maždaug 2,5–4 metrais, o atskirų ledynų „liežuviai“ kai kur sutrumpėjo apie 10 metrų. Tarp labiausiai tirpusių minimi Allalino, Klaridento, Ronos ir Alečo ledynai.

    Alpės dažnai vadinamos Europos vandens bokštu, nes jose sukauptas sniegas ir ledas ilgą laiką palaiko stabilų nuotėkį sausuoju sezonu. Tirpsmo vanduo ypač reikšmingas vasarą, kai kritulių būna mažiau, o paklausa vandeniui auga dėl žemės ūkio, energetikos ir turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad ledynų nykimas reiškia ne tik mažesnius ledo plotus, bet ir kitokią sezoninę dinamiką. Trumpuoju laikotarpiu tirpsmas gali laikinai padidinti vasaros nuotėkį, tačiau ilgainiui, kai ledynų masė sumažėja, upės netenka svarbaus „rezervo“, o vandens kiekiai tampa mažiau stabilūs.

    Šveicarijos ledynų monitoringo tarnybos GLAMOS vadovas Matthias Huss teigia, kad dabartinį atšilimą lemia žmogaus sukelta klimato kaita. Jo vertinimu, be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir iškastinio kuro deginimo tokio masto šiltėjimo nebūtų.

    „Dabartinis atšilimas šimtu procentų susijęs su žmogaus sukelta klimato kaita. Be emisijų ir iškastinio kuro deginimo šiandieninio šiltėjimo nebūtų“, – sakė Matthias Huss.

    Pasak jo, lemiamą vaidmenį atlieka ir žiemos sniego danga. Storesnė ir ilgiau išsilaikanti sniego danga veikia kaip izoliacija, saugo ledą nuo tiesioginės saulės šilumos ir kartu prisideda prie naujų ledo sluoksnių formavimosi.

    Šveicarijoje rekordinis ledynų tirpsmas buvo užfiksuotas 2022 metais, kai vasaros karštį lydėjo sniego stoka žiemą. Prie tirpsmo prisidėjo ir papildomi veiksniai, pavyzdžiui, į Alpes atkeliavusios Sacharos dulkės, kurios patamsina paviršių ir didina saulės spinduliuotės sugėrimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien Šveicarijos ar Alpių problema. Ledynų traukimasis fiksuojamas daugelyje regionų, o kai kur jis susijęs ir su didesnėmis rizikomis, įskaitant staigius potvynius, nuošliaužas ar ledyninių ežerų proveržius.

    Vis dėlto Europai vienas praktiškiausių klausimų išlieka vandens ištekliai. Mažėjant ledynams, ateityje gali dažnėti situacijos, kai vasarą upėse trūks vandens, o tai reikšminga tiek geriamojo vandens tiekimui, tiek hidroenergetikai ir ekosistemoms.

  • Viena didžiausių Graikijos ežerų traukiasi akyse: Koronejo vandens plotas sumažėjo daugiau nei 10 kartų

    Šiaurės Graikijoje esantis Koronejo ežeras, kadaise laikytas vienu didžiausių šalies ežerų, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai nuseko ir vietomis beveik išnyko. Naujausi stebėjimai rodo, kad buvusi ištisinė vandens akvatorija virto pavieniais drumstais tvenkiniais, o didelę dalį buvusio dugno dabar dengia išdžiūvęs, sutrūkinėjęs dumblas.

    Atėnų nacionalinės observatorijos analizė, paremta palydoviniais duomenimis, fiksuoja itin ryškų pokytį: vandens paviršiaus plotas nuo 34,4 kv. kilometro 2016 metais sumažėjo iki 2,7 kv. kilometro. Tai reiškia, kad ežeras prarado didžiąją dalį savo ploto ir šis procesas vyksta sparčiau, nei tikėtasi dar prieš kelerius metus.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija užsitęsusį kritulių trūkumą ir aukštesnę oro temperatūrą, dėl kurios didėja garavimas. Ekspertų vertinimu, ežero baseine pastaruosius bent penkerius metus vidutinis metinis kritulių kiekis siekė apie 400 milimetrų, tai yra maždaug 150 milimetrų mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Prie nuosmukio prisideda ir karščio suintensyvintas vandens garavimas, kuris, anot specialistų, gali padidėti apie 100–150 milimetrų per metus. Ilgai trunkant sausroms, mažėja ne tik pats ežeras, bet ir silpsta jį maitinę šaltiniai bei paviršiniai intakai, todėl atsistatymo galimybės dar labiau menksta.

    „Mes prisimename šį ežerą geriausiais laikais: buvo žvejų, daug vandens, gražus parkas ir nuostabūs paukščių pilni vaizdai. Tai, ką matome šiandien, nuvilia“, – sakė pakrantės bendruomenės Agios Vasilios vadovas Kostas Chacivulgaridis.

    Koronejo būklę apsunkina ir žmogaus veikla, ypač vandens naudojimas žemės ūkyje. Vietos ūkininkai, siekdami kompensuoti kritulių stygių, ilgą laiką rėmėsi ežero ir apylinkių požeminio vandens ištekliais gyvuliams bei pasėliams, o tai dar labiau didino hidrologinį spaudimą.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 metais buvo konstatavęs, kad Graikija neužtikrino pakankamos Koronejo apsaugos nuo per didelio drėkinimo, neteisėto gręžinių įrengimo ir taršos. Pastaruoju metu Graikijos aplinkosaugos institucijos skelbia griežtesnę stebėseną ir kontrolę, siekiant mažinti drėkinimo mastą bei tiksliau vertinti vandens balansą.

    Koronejo istorija tampa vis dažnesnio Viduržemio regiono reiškinio pavyzdžiu, kai klimato kaita ir didelis vandens poreikis sutampa vienu metu. Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o šiltesnės vasaros didina sausros riziką, trumpina sniego sezoną kalnuose ir keičia upių bei ežerų mitybą.

    Ekologiniu požiūriu ežero nykimas reiškia ir buveinių praradimą: anksčiau Koronejo apylinkės buvo svarbios vandens paukščiams ir migruojančioms rūšims, pritraukdavo turistus, žvejus bei teikė naudą vietos ekonomikai. Kuo ilgiau išlieka mažas vandens lygis, tuo didesnė rizika, kad vandens telkinio ekosistema nebegrįš į ankstesnę būklę net ir pagerėjus kritulių režimui.

  • 15 tūkst. eurų vertės sportinis balandis iš Bulgarijos į Rumuniją parskrido per kiek daugiau nei 3 valandas

    Rumunijoje įvykusiose sportinių balandžių varžybose vienas paukštis išsiskyrė rezultatu, kuris sulaukė dėmesio ne tik tarp balandininkų. 15 tūkst. eurų vertinamas balandis iš starto Bulgarijoje į namus Rumunijoje parskrido įveikęs 243 kilometrus per kiek daugiau nei 3 valandas.

    Tokiose varžybose balandžiai prieš startą registruojami pagal unikalų numerį, o vėliau paleidžiami nustatytoje vietoje ir fiksuojamas jų sugrįžimo laikas. Šįkart lenktynėse dalyvavo 617 paukščių, o rezultatus lėmė greitis, ištvermė ir pasirengimas.

    Paukščius į starto vietą organizatoriai gabena specialiuose narvuose sunkvežimiais, o transportas paprastai būna užplombuojamas, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Paleidus balandžius, šeimininkai nebegali daryti įtakos eigai ir lieka laukti prie balandinių, kol paukščiai sugrįš.

    243 kilometrų distanciją greičiausi balandžiai įveikė skrisdami maždaug 1 230 metrų per minutę greičiu, tai yra apie 74 kilometrai per valandą. Tokie tempai reikalauja ne tik geros fizinės formos, bet ir patikimos orientacijos sistemos, kurią mokslininkai vis dar aktyviai tyrinėja.

    Pasiruošimas varžyboms dažniausiai trunka mėnesius: sportiniai balandžiai treniruojami nuosekliai didinant atstumą, neretai paleidžiant juos už 60–70 kilometrų nuo namų. Jų racionas pritaikomas krūviui, papildomas vitaminais ir aminorūgštimis, o didesnėse balandinėse gali būti laikoma iki 800 paukščių, nors į varžybas paprastai atrenkama tik dalis.

    Sportinių balandžių rinka Europoje seniai peržengė hobio ribas: geriausių paukščių kaina siekia tūkstančius eurų, ypač jei jie turi įrodytą rezultatą arba stiprią kilmę. Skelbiama, kad jaunų balandžių greičio kategorijos lyderiai kartais parduodami už 10 000–15 000 eurų, o susidomėjimas auga ir už Europos ribų, įskaitant Kiniją.

    Prizai taip pat solidūs: atskirose svarbiose varžybų atkarpose pirmos vietos laimėjimas gali būti vertas iki 20 tūkst. eurų, o bendras prizinis fondas, priklausomai nuo varžybų masto ir dalyvių skaičiaus, gali viršyti 30 tūkst. eurų. Europoje stipriausiomis šio sporto valstybėmis tradiciškai laikomos Belgija, Nyderlandai ir Vokietija, o Rumunija pastaraisiais metais taip pat minima tarp šalių, demonstruojančių aukštus rezultatus.

    Sportinių balandžių varžybos skirstomos pagal nuotolį, nes skirtingos distancijos reikalauja nevienodų paukščio savybių. Trumposiose, sprinterinėse rungtyse dažniausiai skrendama maždaug 100–300 kilometrų.

    Vidutinio nuotolio varžybos paprastai apima 300–500 kilometrų, o ilgos distancijos siekia 500–700 kilometrų. Dar sudėtingesnėse kategorijose balandžiai skrenda 700–900 kilometrų, o ekstremaliose rungtyse atstumas gali didėti iki 1 300 kilometrų.

    Mokslininkai balandžių navigaciją aiškina kelių veiksnių deriniu: orientacija pagal Saulę, uoslė ir kraštovaizdžio ženklai laikomi svarbiais, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama biologiniams magnetinio lauko „kompasams“. Tyrimai rodo, kad balandžiai geba jausti Žemės magnetinį lauką, o tai padeda išlaikyti kryptį ir koreguoti maršrutą.

    Taip pat pastebima, kad skrisdami grupėmis paukščiai dažnai orientuojasi stabiliau: patyręs lyderis gali „vesti“ būrį, o maršrutas kinta priklausomai nuo oro sąlygų ir reljefo. Vis dėlto dalis navigacijos mechanizmų tebėra diskusijų objektas, todėl sportinių balandžių pasiekimai ir toliau išlieka įdomūs tiek sporto bendruomenei, tiek mokslui.

  • Mokslininkai aptiko 245 mln. metų jūrinę roplę su išlikusiais organais: ką atskleidė radinys

    Tarptautinė mokslininkų komanda aprašė naują ilgakaklės jūrinės roplės rūšį Austronaga minuta, gyvenusią maždaug prieš 245 milijonus metų, ankstyvajame triaso laikotarpyje. Rūšis išskirtinė tuo, kad fosilijoje išliko ne tik skeletas, bet ir didelė dalis virškinimo sistemos.

    Radinių rasta pietvakarių Kinijoje, Junanio provincijoje esančioje Luopingo apylinkių Guanlingo formacijoje. Ši vietovė gerai žinoma paleontologams, nes čia aptinkama triaso jūrų gyvūnų fosilijų, susiformavusių sąlygomis, kurios kartais leidžia išlikti ir minkštiesiems audiniams.

    Tyrėjai teigia, kad pasitelkę ultravioletinę fotografiją ir kitus laboratorinius metodus jie galėjo atskirti kelis vidaus organus. Tarp jų minimi skrandis, kepenys ir žarnynas, o kai kuriuose audiniuose aptikta junginių pėdsakų, siejamų su hemoglobino irimu.

    „Palyginti su labai specializuota kūno forma, Austronaga vidaus organai atrodo mažiau pakitę: priekyje matyti didelis maišelio pavidalo skrandis, o už jo – kepenys, kuriose dar galima aptikti hemoglobino pėdsakų“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, jūrinių roplių specialistas Wei Wang.

    Vienas ryškiausių atradimo aspektų – skrandžio sandara. Autorių vertinimu, Austronaga minuta turėjo vieną skrandžio kamerą, kai tuo tarpu daugelio šiuolaikinių paukščių ir krokodilų skrandis yra dviejų dalių.

    „Tai rodo, kad ankstyvieji archozaurai veikiausiai turėjo paprastesnį skrandį, o sudėtingesnė sandara evoliuciškai susiformavo vėliau“, – sakė bendraautoris Nick Fraser iš Škotijos nacionalinio muziejaus.

    Minkštųjų audinių išlikimas fosilijose yra retas, todėl tokie pavyzdžiai tampa itin vertingi aiškinantis, kaip gyvūnų vidaus organai kito evoliucijos eigoje. Virškinimo sistemos duomenys leidžia tiksliau vertinti mitybą, medžiagų apykaitą ir prisitaikymą prie aplinkos.

    Pasak tyrėjų, Austronaga minuta virškinimo traktas buvo gana trumpas ir nesudėtingas, panašus į šiuolaikinių žuvimis mintančių roplių. Tai dera su prielaida, kad gyvūnas medžiojo smulkesnį grobį jūroje, o jo anatomija buvo pritaikyta aktyviam plaukiojimui.

    Austronaga minuta buvo nedidelė – maždaug 60 centimetrų ilgio, tačiau turėjo neįprastai ilgą kaklą ir uodegą. Judėjimui, kaip teigiama, svarbiausia buvo ilga uodega, o priekinės galūnės, panašios į pelekus, labiau tarnavo manevravimui ir stabilizavimui, kai užpakalinės galūnės plaukimui buvo prastesnės.

    Mokslininkus nustebino ir šios roplės giminystės ryšiai. Nors kūno forma iš dalies primena kitas jūrines roples, autoriai pažymi, kad Austronaga nėra artimai susijusi su ichtiozaurais ar kitomis gerai žinomomis jūrų roplių grupėmis, kurios dominavo vėlesniais laikotarpiais.

    Vietoje to ji siejama su archozaurais ir jų giminaičiais – grupe, iš kurios vėliau išsivystė krokodilai ir dinozaurai. Tai papildo bendrą vaizdą apie tai, kaip įvairiai ropliai po Permo ir Triaso masinio išnykimo bandė užimti naujas ekologines nišas, įskaitant ir jūrą.

    „Archozaurai ir jų protėviai dinozaurų laikais sausumoje buvo pati įvairiausia roplių grupė, tačiau ilgai manyta, kad jų prisitaikymas prie jūros buvo ribotas“, – sakė bendraautoris, paleontologas Stephan Spiekman.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti ankstyvąją jūrinių ekosistemų raidą triaso laikotarpiu. Kuo daugiau aptinkama gerai išsilaikiusių fosilijų, tuo tiksliau galima atkurti, kaip sparčiai po didžiųjų išnykimų atsikūrė gyvybė ir kokiais keliais vystėsi roplių prisitaikymai.

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Tatrų viršūnė uždaryta dėl reto auksinio erelio: draudimas galioja 40 metų, bet ar jis dar peri?

    Vakarų Tatrų kalnuose esanti Kamenyarsky Vrch viršūnė, kylanti iki 1 829 metrų, jau kelis dešimtmečius išlieka uždaryta turistams. Draudimo priežastis nėra susijusi su maršruto sudėtingumu ar saugumo rizikomis – jis įvestas siekiant apsaugoti retą plėšrų paukštį, auksinį erelį.

    Pasak Lenkijos Tatrų nacionalinio parko taikomos praktikos, pagrindinis tikslas tokiais ribojimais yra sumažinti žmogaus trikdymą perėjimo teritorijose. Nurodoma, kad takai į viršūnę buvo uždaryti 1988 metais, o vėliau ribojimai tik griežtėjo.

    Dar XX amžiuje Kamenyarsky Vrch buvo populiari kryptis, į kurią vedė pažymėti maršrutai. Vienas ankstyviausių takų, kaip minima regiono turistinėje istorijoje, buvo įrengtas dar 1892 metais, o laikui bėgant atsirado ir daugiau kelių, kuriais reguliariai naudodavosi keliautojai.

    Situacija pasikeitė, kai gamtosaugininkai pradėjo fiksuoti, kad žmonių srautai šalia lizdaviečių daro poveikį plėšriesiems paukščiams. Auksiniai ereliai, ypač perėjimo metu, jautriai reaguoja į trikdymą ir gali palikti lizdus, o tai didina riziką jaunikliams neišgyventi.

    Nuo 2000 metų į viršūnę, kaip skelbiama, nebeleidžiami net speleologai ir mokslininkai. Toks sprendimas rodo, kad teritorija vertinama kaip ypač jautri, o prioritetu laikomas maksimalus ramybės režimas, net jei tai riboja mokslinius stebėjimus.

    Auksinis erelis yra vienas didžiausių Europos plėšriųjų paukščių, o jo sparnų mostas gali viršyti 2 metrus. Ši rūšis aptinkama kalnuotose vietovėse, įskaitant Karpatų regioną ir Tatrus, kur jai svarbios plačios medžioklės teritorijos bei mažai trikdomos perėjimo vietos.

    Kalnuose ereliai dažnai renkasi uolų atbrailas ir sienas, o medžioja atvirose pievose ir šlaituose. Specialistai pabrėžia, kad net trumpalaikis žmonių pasirodymas arti lizdo gali pakeisti paukščių elgseną, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.

    Vis dėlto iki šiol nėra aiškiai patvirtinta, ar auksinis erelis šiuo metu peri būtent Kamenyarsky Vrch viršūnės apylinkėse, ar yra pasitraukęs į kitas Vakarų Tatrų vietas. Tokia nežinomybė neretai lydį griežtas apsaugos zonas, kai tikslūs lizdaviečių duomenys neviešinami siekiant išvengti papildomo žmonių dėmesio.

  • Argentinoje fotospąstai užfiksavo itin retą andinę katę: kodėl tai svarbi žinia ekologams

    Argentinoje fotospąstų kamera užfiksavo andinę katę – vieną rečiausių Pietų Amerikos plėšrūnų, priskiriamą nykstančioms rūšims. Gamtosaugininkai patvirtino, kad vaizdas gautas 2026 metų sausio 30 dieną, o toks stebėjimas laikomas itin reikšmingu rūšies apsaugai.

    Andinė katė gyvena atšiauriuose Andų regionuose, todėl ją pamatyti gamtoje sudėtinga net specialistams. Kiekvienas patvirtintas fiksavimas padeda tikslinti paplitimo ribas, geriau suprasti gyvūnų judėjimo kelius ir įvertinti, kuriose vietovėse apsauga duoda didžiausią efektą.

    Pasak WCS Argentina vertinimų, suaugusių andinių kačių populiacija Pietų Amerikoje siekia apie 2 100 individų. Didžiausios grėsmės rūšiai siejamos su neteisėta medžiokle, buveinių nykimu ir mitybos bazės mažėjimu, kai mažėja smulkių gyvūnų, kuriais ji minta.

    Fotospąstų užfiksuoti kadrai gauti keli kilometrai į rytus nuo La Pajunijos saugomos teritorijos. Ši vietovė laikoma svarbia dėl ilgalaikių gamtos atkūrimo darbų, kuriais siekiama sumažinti žmogaus daromą poveikį ir sustiprinti vietinių ekosistemų atsparumą.

    WCS Argentina gamtos apsaugos vadovas Andrés Novaro pabrėžė, kad andinių kačių pasirodymas yra vienas iš teigiamų pokyčių, fiksuojamų La Pajunijoje. Jo teigimu, mažėjant apkrovai ir atsikuriant natūralioms sąlygoms, į šias teritorijas sugrįžta rūšys, kurios sudaro plėšrūnų grobio bazę, o tai keičia visą ekosistemos pusiausvyrą.

    „Andinių kačių pasirodymas – tik vienas iš teigiamų pokyčių, kuriuos matome La Pajunijos teritorijoje“, – sakė Andrés Novaro.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie signalai svarbūs ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir kaip indikatorius, rodantis buveinių būklę. Jei teritorijoje daugėja grobio gyvūnų ir mažėja trikdymo, atsiranda sąlygos grįžti ir itin jautriems, didelių plotų reikalaujantiems plėšrūnams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad fotospąstai šiandien tapo vienu patikimiausių būdų stebėti sunkiai aptinkamas rūšis, neardant jų natūralios elgsenos. Surinkti duomenys vėliau naudojami planuojant saugomų teritorijų ribas, stiprinant antibrakonierišką kontrolę ir nukreipiant išteklius ten, kur jų reikia labiausiai.

  • Mokslininkai įvardijo garsiausius paukščių klyksmus: iki 131 decibelo ir klausimas, kas čia rekordas

    Mokslininkų komanda, dirbusi JAV ir Brazilijoje, įrašė 123 paukščių rūšių balsus ir palygino jų skleidžiamą triukšmą. Rezultatai rodo milžinišką amplitudę: nuo maždaug 64 decibelų kai kurių kolibrių atveju iki daugiau nei 120 decibelų garsiausių rūšių klyksmuose.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė dvi Pietų Amerikos rūšys, kurių vokalizacija prilygsta itin triukšmingiems mechaniniams įrenginiams. Vienos jų klyksmo pikas, matuojant trumpą akimirką, priartėjo prie 131 decibelo ribos.

    Paukščių skleidžiamas garsumas nėra paprastas skaičius, nes jis smarkiai priklauso nuo atstumo iki mikrofono. Tas pats klyksmas iš arti gali būti keliasdešimt decibelų „garsesnis“ nei įrašytas iš didesnio nuotolio, todėl be atstumo kontrolės skirtingų rūšių palyginimas būtų netikslus.

    Dėl šios priežasties tyrėjai naudojo ne tik tikslius nešiojamuosius triukšmo matuoklius, bet ir lazerinius tolimatčius, kurie plačiai taikomi, pavyzdžiui, golfe. Tai leido standartizuoti įrašus taip, tarsi paukštis būtų fiksuojamas iš vieno metro atstumo.

    Surinkti duomenys tapo išskirtiniai ir dėl apimties: net 113 tirtų rūšių klyksmo garsumas iki šiol nebuvo patikimai išmatuotas. Tai suteikė platesnį kontekstą, leidžiantį vertinti, kiek iš tiesų išsiskiria patys garsiausi paukščiai.

    Ankstesni tyrimai vieną kotingų rūšį Brazilijoje buvo iškėlę į pirmą vietą, kai jos klyksmas siekė apie 125,4 decibelo. Tačiau nauji įrašai rodo, kad konkurentų gali būti daugiau, o kai kurių jų vokalizacijos pikas gali būti dar didesnis.

    Tyrėjai įvardijo dvi rūšis, kurios pagal skirtingus kriterijus pasirodė įspūdingai. Viena jų fiksavo didžiausią vidutinį garsumo lygį per 20 milisekundžių langą, kuris siekė apie 121 decibelą.

    Kita rūšis parodė stipriausią pavienį klyksmą, kurio pikas priartėjo prie 131 decibelo. Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl to, ką jie sako apie paukščių anatomiją bei komunikacijos strategijas gamtoje.

    „Kasdienėje aplinkoje tai paprasčiausia būtų palyginti su atbuliniu kūju“, – sakė tyrime dalyvavęs tyrėjas Žoau Menezesas.

    Pasak tyrėjų, problema slypi ne tik matavimo technikoje, bet ir apibrėžime. Ar garsiausiu reikėtų vadinti paukštį, kurio vienas klyksmas trumpam pasiekia aukščiausią piką, ar tą, kurio balsas yra didžiausio vidutinio intensyvumo per visą giedojimo seriją.

    Skiriasi ir tai, kiek laiko matuojamas garsumas bei kiek individų reikia palyginimui. Dėl šių priežasčių ankstesnis „garsiausio paukščio“ vardas kol kas nėra galutinai perrašomas, nors naujieji duomenys verčia rimtai diskutuoti apie metodiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad jų tikslas nėra medžioti rekordų. Pagrindinis klausimas yra evoliucinė biologija: kokios fizinės savybės leidžia vienoms rūšims „šaukti“ gerokai garsiau nei kitoms ir kokią naudą tai suteikia aplinkoje.

    Stebėjimai rodo bendrą tendenciją: garsiausios rūšys dažnai yra stambesnės, o jų raumenynas labiau išvystytas. Tai gali leisti sukurti stipresnį oro slėgį ir išgauti didesnę garso amplitudę.

    Taip pat dažniau minimi platesni snapai, galintys prisidėti prie garso sklaidos. Vis dėlto vien anatomija neatsako į klausimą, kodėl ekstremalus garsumas evoliuciškai „apsimoka“ ir kokiuose konkrečiuose scenarijuose jis suteikia pranašumą.

    Tyrėjai teigia, kad norint patikimiau įvertinti ekologinę ir evoliucinę tokio klyksmo funkciją, reikės dar daugiau duomenų iš skirtingų regionų ir didesnio skaičiaus rūšių. Tai ypač svarbu, nes skirtingose buveinėse garsas sklinda nevienodai, o komunikacijos „taisykles“ diktuoja ir aplinkos triukšmas.