CP v2

Tag: Ekologija

  • Polesės miškuose aptiko apleistą bebrų povandeninį miestelį: kur dingo gyventojai ir kodėl

    Polesės miškuose keliautoja ir turinio kūrėja Natalija Oksenjuk užfiksavo neįprastą vaizdą: ištisą, dabar jau apleistą bebrų būstų tinklą. Vaizdo įraše matyti, kad vietovė, kuri dar neseniai priminė gyvybingą vandens telkinį, šiandien yra smarkiai nusekusi.

    Pasak autorės, anksčiau čia buvęs gilesnis vanduo dabar virtęs tik seklia bala, todėl nebeliko nei ką „užtverti“, nei kur saugiai gyventi. Kartu su vandeniu, tikėtina, pasitraukė ir patys bebrai, nes jų išlikimas glaudžiai susijęs su pakankamu vandens lygiu.

    Bebrų gyvenvietės paprastai kuriamos taip, kad įėjimas į trobelę ar urvą būtų po vandeniu. Tai sumažina plėšrūnų riziką ir leidžia gyvūnams greitai pasislėpti, o pačiame vandenyje bebrai juda kur kas užtikrinčiau nei sausumoje.

    Vanduo jiems svarbus ir praktiškai: juo patogiau gabenti šakas, rąstus bei maistą. Kai vandens telkinys seklėja, bebrams darosi sunkiau apsaugoti būstą, palaikyti įprastą judėjimo maršrutą, o žiemą kyla papildoma rizika, kad seklumoje viskas greičiau užšals iki dugno.

    Bebrų užtvankos dažnai klaidingai laikomos chaotišku šakų sąvartynu, tačiau iš tiesų tai nuosekliai stiprinamas statinys. Bebrai naudoja medieną, šakas, žolę, nendres, dumblą ir smulkesnes nuosėdas, kuriomis „užtaiso“ tarpus ir sutvirtina konstrukciją.

    Pagrindinis tikslas paprastas: pakelti vandens lygį aplink būstą ir suformuoti gilesnę, stabilesnę vandens zoną. Tam prireikia laiko ir nuolatinės priežiūros, nes srovė, liūtys ar žmonių veikla gali pažeisti užtvanką, o vandens lygis per kelias dienas pasikeisti iš esmės.

    Tokios apleistos bebrų gyvenvietės dažniausiai signalizuoja apie pasikeitusias sąlygas: užsitęsusią sausrą, upelio ar tvenkinio nusekimą, sutrikdytą pratakumą arba hidrologinį režimą. Kai vanduo nuslūgsta iki kritinės ribos, kolonija paprastai pasitraukia ieškoti vietos, kur galima atkurti saugią buveinę.

    Šiuo atveju kaip tikėtina priežastis įvardijamas kritinis vandens nusekimas prie vietos tvenkinių, kur dar pernai vandens lygis buvo gerokai aukštesnis. Tai logiška grandinė: mažiau vandens reiškia mažiau saugumo, mažiau galimybių statyti ir prižiūrėti užtvankas, o galiausiai ir sprendimą migruoti.

    Ekologai bebrus neretai vadina ekosistemų inžinieriais, nes jų užtvankos ir tvenkiniai keičia kraštovaizdį bei sukuria naujas buveines. Sulėtėjusi srovė ir išplitusios šlapynės gali būti palankios varliagyviams, vabzdžiams, vandens paukščiams ir daliai žuvų, o pakilęs gruntinio vandens lygis neretai didina dirvožemio drėgnumą.

    Tačiau ši nauda priklauso nuo vandens balanso: kai regioną veikia sausros ir vandens telkiniai seklėja, bebrų sukurti „hidroprojektai“ tampa sunkiai palaikomi. Todėl apleistos užtvankos ir tuštėjantys būstai gali būti matomas ženklas, kad vietovės hidrologinės sąlygos pastebimai pasikeitė.

    „Dabar čia nebėra ką tverti, liko tik balutė. Kiek energijos bebras turėjo viską nešioti į vieną vietą, bet be vandens dingo ir patys gyvūnai“, – sakė Natalija Oksenjuk.

  • Mirė Ispanijos „vilkų berniukas“ Marcosas Panthoja: 12 metų su gauja ir sunkus sugrįžimas į žmones

    Jis plačiau žinomas kaip Siera Morenos vilkų berniukas – žmogus, kurio istorija dešimtmečius kėlė klausimą, kiek sunku sugrįžti į visuomenę po ilgos izoliacijos. Pasak jo artimųjų ir su juo bendravusių žmonių, didžiausias iššūkis buvo ne fizinis išgyvenimas, o bandymas prisitaikyti prie žmonių taisyklių.

    Marcosas gimė 1946 metais itin skurdžioje šeimoje. Būdamas septynerių jis buvo atiduotas gyventi pas piemenį, kuris kalnuose glaudėsi oloje ir mokė berniuką elementarių išgyvenimo įgūdžių.

    Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas liko vienas. Jis mokėsi orientuotis pagal gyvūnų garsus, ieškoti maisto, medžioti ir vengti žmonių, kurių balsai jam ilgainiui tapo pavojaus signalu.

    Pasakojama, kad berniukas prisijaukino laukinę aplinką ir pamažu pelnė vilkų gaujos pasitikėjimą: atnešdavo maisto jaunikliams, mokėsi atpažinti pavojų ir, kaip pats yra teigęs, mėgdžiodavo staugimą.

    Tačiau devyniolikos jis buvo surastas ir grąžintas į visuomenę. Tuo metu jis buvo menkai pasirengęs gyvenimui tarp žmonių: sunkiai suprato kalbą, nesuvokė pinigų vertės ir socialinių normų, todėl ilgą laiką blaškėsi ieškodamas vietos.

    „Jis visada sakydavo, kad laimingiausias buvo tarp vilkų, nes tarp žmonių nesijautė savas“, – sakė su Panthoja vėlyvaisiais metais bendravęs Arturo Arcones.

    2001 metais Panthoja apsigyveno nedideliame Ispanijos kaime, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jam padėjo aplinkiniai: kaimynai, bičiuliai ir žmonės, kurie rėmė jį finansiškai bei praktiškai.

    Jo istoriją tyrinėjo ir akademikai, siekę suprasti socializacijos pasekmes po ilgos vaikystės izoliacijos. Pats Panthoja vėliau dažniau pasakodavo apie savo patirtį viešai, pabrėždamas gamtos pažinimo ir jos saugojimo svarbą.

    Neįprastas gyvenimo kelias tapo ir kultūrinių pasakojimų pagrindu: pasirodė knyga „Aš žaidžiau su vilkais“, taip pat sukurta meninė ekranizacija „Tarp vilkų“. Šios istorijos atgaivino diskusijas apie ryšį su gamta ir tai, kaip sunkiai žmogus kartais grįžta į jam nebeįprastą pasaulį.

    Pastaraisiais metais Europoje fiksuojamas laipsniškas vilkų populiacijos atsikūrimas kai kuriuose regionuose, todėl visuomenės dėmesys šiam plėšrūnui didėja. Vis dėlto Panthojos istorija išlieka labiau apie žmogų nei apie vilkus: apie vaikystę be žmonių, kainą, kurią tenka mokėti už prarastą socialinį ryšį, ir ilgesį vietai, kurioje jis jautėsi saugiausias.

  • Nuo 1760 metų izoliuotoje Sable saloje gyvena laukinių arklių banda: kodėl jų niekas nevaldo

    Sable sala Šiaurės Atlante laikoma viena unikaliausių vietų Kanadoje: joje jau kelis šimtmečius laisvai gyvena laukinių arklių banda, kuri beveik nepatiria tiesioginės žmogaus įtakos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad arkliai į salą buvo atgabenti XVIII amžiuje, o ilgainiui susiformavo atskira, vietos sąlygoms prisitaikiusi populiacija.

    Dažnai minimi 1760 metai, kai bostonietis pirklys ir laivų savininkas Thomas Hancockas į Sable salą atgabeno naminių gyvulių partiją, tarp jų ir arklius. Tačiau Kanados institucijų pateikiama istorinė informacija nurodo, kad pirmieji arkliai saloje galėjo pasirodyti dar 1737–1738 metais, kai juos atgabeno dvasininkas Andrew Le Mercier.

    Iš pradžių tokie gyvulių „iškėlimai“ į izoliuotas salas turėjo praktinį tikslą: gyvuliai galėdavo daugintis be nuolatinės priežiūros, o vėliau juos buvo planuojama sugauti ir panaudoti ūkiui ar prekybai. Sable saloje laikui bėgant išnyko kiti įvežti gyvuliai, o arkliai išliko ir tapo dominuojančia stambesnių žinduolių populiacija.

    XIX amžiuje dalis arklių buvo epizodiškai naudojami darbams, ypač su saloje veikusia gelbėjimo infrastruktūra ir laivų avarijų padarinių tvarkymu. Vis dėlto ilgainiui tiesioginis valdymas sunyko, o banda ėmė gyventi pagal natūralius išteklius ir oro sąlygas.

    Kanados pareigūnai pabrėžia, kad nuo 1961 metų arklių populiacija saloje gyvena be žmogaus įsikišimo: ji nėra šeriama, nereguliuojamas veisimasis, o gyvūnai nėra šalinami vien tam, kad būtų palaikytas konkretus skaičius. Vėliau salai suteiktas nacionalinio parko statusas dar labiau įtvirtino apsaugos ir stebėsenos modelį.

    Šiandien arkliai Sable saloje laikomi natūralizuota populiacija, o pagrindinis tikslas yra išsaugoti natūralų ekosistemos funkcionavimą. Praktikoje tai reiškia, kad žmonės daugiausia apsiriboja moksliniais stebėjimais, o ne ūkiniu valdymu, kuris būdingas naminių gyvulių bandoms.

    Bandos dydis per dešimtmečius svyravo, nes jį tiesiogiai lemia salos gamtinės sąlygos: pašaro kiekis, audros, kritulių režimas ir žiemos trukmė. Pastaraisiais metais oficialios apskaitos duomenys rodė, kad populiacija gali svyruoti nuo kelių šimtų iki maždaug 500 individų.

    Didžiausi nuostoliai paprastai fiksuojami žiemos pabaigoje ir pavasarį, kai augalijos ištekliai išsenka, o oras išlieka drėgnas, vėjuotas ir permainingas. Sunkiausiai šiuos periodus ištveria kumeliukai ir jauni gyvūnai, todėl populiacijos dinamika natūraliai „banguoja“ be išorinio reguliavimo.

    Kanados parkų valdytojai laikosi nuostatos, kad ši banda yra reta galimybė stebėti, kaip izoliuotoje teritorijoje kinta iš naminių gyvūnų kilusi populiacija, kai jos gyvenimą formuoja vien gamtiniai veiksniai. Dėl to sąmoningai vengiama priemonių, kurios bandą paverstų žmogaus valdoma ar ūkiškai „optimizuojama“.

    Jei nėra aiškios grėsmės gyvūnų gerovei ar ekosistemos stabilumui, taikomas stebėsenos ir minimalios intervencijos principas. Tokia politika kartu mažina riziką, kad žmonių veiksmai netyčia sukeltų ilgalaikių padarinių izoliuotai, jautriai salos aplinkai.

  • Australijos miške prieš 40 metų iškirsta iki 70 proc. medžių: sugrįžę mokslininkai nustebo

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-aisiais pradėtas ilgalaikis miškininkystės eksperimentas po kelių dešimtmečių pateikė netikėtą rezultatą. Mokslininkai, sugrįžę į vietoves, kuriose buvo pašalinta apie 50–70 proc. medžių, fiksavo itin spartų likusių medžių augimą ir pasikeitusį anglies kaupimo vaizdą.

    Tuo metu Australijos valdžia ieškojo alternatyvų plynam kirtimui, kai vienoje teritorijoje vienu metu pašalinama didžioji dalis senų medžių. Toks metodas kartais taikomas dėl ligų ar miško atnaujinimo, tačiau jis gali smarkiai sumažinti buveinių kiekį ir pabloginti sąlygas daliai rūšių.

    Projektuose, vykdytuose keliose Viktorijos vietovėse, buvo lyginami skirtingi miško tvarkymo scenarijai: nuo plyno kirtimo iki mažesnių plotų kirtimų ir intensyvaus retinimo. Retinimo atveju pašalinama didelė dalis medžių, paliekant perspektyviausius individus, kurie toliau formuoja miško skliautą.

    Pirmieji vertinimai 2000-aisiais rodė vienokias tendencijas, tačiau tikrasis bandymo tikslas buvo pamatyti ilgalaikį poveikį. Pakartotiniai matavimai po kelių dešimtmečių parodė, kad retintuose plotuose palikti medžiai, gavę daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, pradėjo augti gerokai sparčiau.

    Tyrėjų vertinimu, per maždaug 30 metų retintuose plotuose augantys medžiai gebėjo iš esmės kompensuoti dalies medžių pašalinimu prarastą sukauptą anglį. Kai kuriais atvejais bendra sukauptos anglies atsarga priartėjo prie nekirstų plotų, o atskiruose vertinimuose net buvo didesnė.

    Tai nereiškia, kad kirtimai savaime didina anglies kaupimą, tačiau rodo, jog miško struktūros pakeitimas gali iš esmės pakeisti augimo dinamiką. Greitesnis likusių medžių storėjimas ir lajos plėtra kartais leidžia spartinti biomasės augimą, nors galutinis rezultatas priklauso nuo rūšies, amžiaus, dirvožemio ir klimato sąlygų.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į ekologinę pusę: didesni, stambūs medžiai dažnai geriau išgyvena ekstremalius reiškinius, įskaitant miškų gaisrus, ir ilgainiui tampa svarbiomis buveinėmis. Tokie medžiai gali suteikti drevių, slėptuvių ar maitinimosi vietų rūšims, kurioms reikalinga brandi miško struktūra.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad retinimas nėra universalus sprendimas, galintis pakeisti visus kitus miško tvarkymo metodus. Kiekviena teritorija turi savitą kontekstą, todėl sprendimus reikia derinti su biologinės įvairovės tikslais, gaisrų rizika, medienos poreikiu ir ilgalaikiais klimato kaitos švelninimo prioritetais.

    Ilgalaikis Viktorijos eksperimentas išryškino svarbią pamoką miškininkystei: gerai parinkti metodai ne visada reiškia paprastą pasirinkimą tarp medienos ruošos ir gamtos apsaugos. Tiksli praktika, jos intensyvumas ir vietos sąlygos gali lemti, ar pavyks suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus.

  • Aštuonkojis „Dambo“ su „ausimis“ gyvena iki 6 km gylyje: kuo jis ypatingas ir kaip išgyvena

    Aštuonkojis „Dambo“ vadinamas vienu paslaptingiausių giliavandenių galvakojų, nes aptinkamas tamsiuose, šaltuose vandenyse net kelių kilometrų gylyje. Tai ne vienas gyvūnas, o Grimpoteuthis genties atstovai, kurių aprašyta keliolika rūšių, tačiau dėl sudėtingų tyrimų sąlygų apie juos vis dar žinoma palyginti nedaug.

    Šie aštuonkojai išsiskiria dviem šoninėmis pelekomis ant galvos, primenančiomis ausis. Būtent dėl jų ir prigijo „Dambo“ pavadinimas, siejamas su klasikiniu animaciniu personažu.

    Dauguma „Dambo“ aštuonkojų yra nedideli ir dažniausiai siekia maždaug 20–30 centimetrų ilgį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje minimi ir gerokai didesni individai: didžiausi registruoti egzemplioriai galėjo užaugti iki maždaug 1,8 metro.

    Skirtingai nei daugelis įprastų seklumų aštuonkojų, šie giliavandeniai dažnai turi minkštesnį, labiau želė primenantį kūną. Toks sandaros „kompromisas“ padeda atlaikyti milžinišką slėgį, kuris 5–6 kilometrų gylyje yra šimtus kartų didesnis nei jūros paviršiuje.

    „Dambo“ aštuonkojai plaukia mosuodami galvos pelekomis, todėl jų judėjimas atrodo lėtas ir „sklandantis“. Tarp jų čiuptuvų dažnai būna odos raukšlė, kuri gali sudaryti savotišką skėtį.

    Tokia judėjimo strategija tinka energijai taupyti, nes giliavandenėje aplinkoje maisto ištekliai paprastai yra retesni. Be to, šie aštuonkojai gali judėti ir čiuptuvais, „ropodami“ dugnu, kai ieško grobio.

    Grimpoteuthis genties aštuonkojai aptinkami batialinėje ir abisinėje zonose, maždaug 1 000–6 000 metrų gylyje. Ten vyrauja žema temperatūra, visiška tamsa ir didelis slėgis, o gyvenimas dažnai susitelkia aplink organinių dalelių „liūtis“ iš viršutinių sluoksnių bei vietines ekosistemas, tokias kaip hidroterminės versmės.

    Jų racioną paprastai sudaro smulkūs dugno bestuburiai: įvairūs vėžiagyviai, kirmėlės, mažos sraigės ir dvigeldžiai moliuskai. Grobį jie surenka nuo dugno arba pagauna lėtai priplaukę, o ne aktyviai vaikydamiesi, kaip tai daro kai kurie seklumų plėšrūs galvakojai.

    Pagrindinė priežastis paprasta: 4–6 kilometrų gylyje dirbti brangu ir techniškai sudėtinga. Stebėjimams reikia giliavandenių robotų ar pilotuojamų aparatų, o trumpi susitikimai su gyvūnais dažnai neleidžia surinkti pakankamai duomenų apie jų elgseną ir populiacijų paplitimą.

    Vis dėlto technologijos sparčiai gerėja, todėl daugėja aukštos raiškos vaizdų ir tikslesnių stebėjimų. Mokslininkai tikisi, kad ateinančiais metais pavyks geriau suprasti, kaip „Dambo“ prisitaikė prie deguonies stokos, šalčio ir nuolatinės tamsos giliavandenėje aplinkoje.

  • Panamoje iš plastikinių butelių gimė kaimelis: nuo 2012 metų idėja virto namais ir pilimi

    Panamos Bokas del Toro salyne kanadietis Robertas Beze dar 2012 metais atkreipė dėmesį į turizmo paliekamą taršą ir pasiūlė netikėtą sprendimą: panaudoti plastikinius butelius kaip statybinių sienų užpildą. Taip palaipsniui gimė projektas, kuris vėliau imtas vadinti Plastic Bottle Village.

    Idėjos pagrindas paprastas, bet inžineriškai apgalvotas. Tušti PET buteliai sudedami į plienines groteles, o šie moduliai sujungiami tarpusavyje, sudarydami sienų konstrukcijas. Priklausomai nuo dydžio, viena tokia „ląstelė“ gali talpinti maždaug nuo 120 iki 300 butelių.

    Ši sistema leido ne tik tvarkingai panaudoti atliekas, bet ir standartizuoti statybą, kai sienų elementai surenkami iš pasikartojančių modulių. Plieninis karkasas tampa konstrukcijos dalimi, o buteliai atlieka užpildo funkciją, kuri vėliau integruojama į sienas.

    Iki 2017 metų iniciatyvos rėmuose buvo pastatyti du namai, o taip pat ir ryškiausias objekto simbolis, keturių aukštų statinys, pramintas įkvėpimo pilimi. Skelbiama, kad jam prireikė apie 40 000 plastikinių vandens ir gaiviųjų gėrimų butelių.

    Pilį iki šiol gali aplankyti turistai, o pats projektas dažnai minimas kaip praktinis pavyzdys, kaip vietinė taršos problema gali virsti infrastruktūros sprendimu. Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai vertinamos ne kaip universali statybos alternatyva, o kaip bendruomeninis būdas mažinti atliekų kiekį ir didinti perdirbimo kultūrą.

    Panašūs eksperimentai vyksta ir kitose šalyse: pavyzdžiui, kuriami namai iš perdirbto plastiko blokų, kurie sujungiami tarsi konstruktorius. Tokie sprendimai dažniausiai pristatomi kaip greitesnės statybos ir atliekų panaudojimo derinys, tačiau jų pritaikymas priklauso nuo vietinių statybos normų, klimato ir logistikos.

  • Ši giliavandenė akula švyti 500 metrų gylyje: mokslininkai aiškina, kam jai toks „prožektorius“

    Giliavandenė akula, gyvenanti maždaug 480–540 metrų gylyje, gali švytėti beveik viso kūno paviršiumi. Jos oda nusėta milijonais šviesą skleidžiančių organų, vadinamų fotoforais, kurie leidžia gyvūnui generuoti bioliuminescenciją beveik be išorinio apšvietimo.

    Tokioje zonoje saulės šviesos beveik nelieka, todėl daugeliui jūrų gyvūnų švytėjimas tampa išlikimo priemone. Dažniausiai šviesa skleidžiama iš apatinės kūno dalies, kad iš apačios žiūrint siluetas susilietų su blankiu švytėjimu iš viršaus ir plėšrūnams būtų sunkiau jį atskirti.

    Tyrėjai, analizavę kelių individų švytėjimo intensyvumą, nustatė, kad jis labai artimas aplinkos šviesos lygiui tame gylyje, kuriame akulos buvo aptiktos. Tai rodo, kad švytėjimas gali būti „suderinamas“ su fonu ir veikti kaip natūrali maskuotė.

    Vis dėlto šios rūšies elgsena leidžia manyti, kad vien maskuotės nepakanka paaiškinti tokį šviesos „įrangos“ mastą. Kadangi akula dažnai medžioja grobį, esantį aukščiau jos, jai svarbu būti nepastebimai ne tik plėšrūnams, bet ir potencialiai aukai.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien intensyvumas, bet ir šviesos kryptis. Vertinant iš apačios, švytėjimas gali slėpti kūno kontūrus, tačiau kartu šviesa, sklindanti plačiu kampu į šonus, gali apšviesti artimą aplinką ir padėti greičiau pastebėti grobį.

    Taip bioliuminescencija galėtų atlikti dvi funkcijas vienu metu: sumažinti akulos matomumą ir kartu veikti kaip savotiškas apšvietimas, padedantis orientuotis medžioklėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiam paaiškinimui svarbi ir švytėjimo spalva, kuri šiai rūšiai gali būti kiek žalesnė nei kitų anksčiau tirtų švytinčių akulų.

    Žalesnis bioliuminescencijos tonas gali padėti geriau susilieti su jūros vandens dalelėmis, įskaitant daleles, siejamas su chlorofilu. Toks foninis „triukšmas“ vandenyje gali tapti papildomu priedangos sluoksniu, ypač ten, kur šviesa iš viršaus jau yra labai silpna.

    Šis atradimas papildo mokslininkų supratimą apie tai, kaip giliavandeniai gyvūnai išnaudoja šviesą ne tik gynybai. Pastaraisiais metais daugėjant giliavandenių tyrimų ir tobulėjant stebėjimo įrangai, vis dažniau fiksuojama, kad bioliuminescencija gali būti aktyvi medžioklės strategijos dalis, o ne vien pasyvi maskuotė.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Samooje 1990-aisiais atgabentas plėšrus kirminas turėjo naikinti invazines sraiges, bet tapo grėsme

    1990-aisiais Samoa salose kovai su invazinėmis milžiniškomis afrikinėmis sraigėmis buvo pasitelktas plėšrus Naujosios Gvinėjos kilmės plokščiasis kirminas. Priemonė, turėjusi sumažinti kenkėjų populiaciją, netrukus tapo nauja ekologine problema.

    Mokslininkų vertinimu, kirminas neapsiribojo tik taikiniu ir pradėjo medžioti vietines salų sraiges, ypač medžiuose gyvenančias rūšis. Dėl to kai kurios endeminės sraigės, kurių arealas ir taip buvo labai ribotas, patyrė staigų nykimą.

    Svarbi detalė ta, kad šis plokščiasis kirminas geba ne tik slėptis miško paklotėje, bet ir lipti į medžius. Tai reiškė, kad jis pasiekė ne vien ant žemės gyvenančius moliuskus, bet ir medžių lajų ekosistemose besislepiančias sraiges.

    Salose gyvenančios rūšys dažnai evoliucionuoja izoliuotai, todėl neturi natūralių apsaugos mechanizmų prieš naujai atsiradusius plėšrūnus. Kai į tokią aplinką patenka svetimžemė rūšis, jos poveikis gali būti neproporcingai didelis ir greitas.

    Vietinės sraigės atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemose: minta organinėmis liekanomis, grybais, prisideda prie skaidymo procesų ir maistinių medžiagų apytakos. Joms nykstant, keičiasi ir platesni tropinių miškų procesai.

    Padėtį sunkino ir tai, kad plėšrų kirminą išnaikinti beveik neįmanoma: jis mažas, aktyvesnis naktimis, lengvai nepastebimas ir greitai dauginasi. Tokios savybės invazinėms rūšims suteikia pranašumą, ypač kai kontrolė pradedama per vėlai.

    Šis atvejis dažnai minimas kaip perspėjimas, kad biologinė kenkėjų kontrolė turi būti taikoma itin atsargiai. Net jei naujas organizmas atrodo kaip logiškas sprendimas, jis gali pradėti naikinti ne tik taikinį, bet ir vietines rūšis.

    Šiandien tokioms situacijoms valdyti vis dažniau taikomos biosaugos priemonės, ribojančios dirvožemio, augalų ir sodinamosios medžiagos judėjimą tarp teritorijų. Kartu vykdomos vietinių rūšių apsaugos programos, įskaitant veisimą nelaisvėje ir griežtesnę invazinių rūšių stebėseną.

    Ekspertai pabrėžia, kad salų regionams ypač svarbi ankstyvo aptikimo sistema ir greita reakcija, nes invazinė rūšis, įsitvirtinusi gamtoje, dažnai tampa nebevaldoma. Tuo pat metu klimato kaita ir buveinių nykimas didina spaudimą rūšims, todėl kiekviena papildoma grėsmė gali tapti lemtinga.

  • Naujoji Gvinėja: atrasta nauja gyvačių rūšis pavadinta „Guns N’ Roses“ gitaristo Slasho vardu

    Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose mokslininkai aprašė naują gyvačių rūšį ir suteikė jai pavadinimą Lielaphis slashi. Rūšies vardas pasirinktas pagerbiant „Guns N’ Roses“ gitaristą Slashą, kuris jau daug metų viešai remia roplių apsaugą ir bendradarbiauja su zoologijos sodų bei muziejų roplių skyriais.

    Pasak tyrėjų, ši gyvatė pirmą kartą aptikta dar 2006 metais, tačiau prireikė ilgesnio laikotarpio ir nuoseklių lauko darbų, kad rūšį būtų galima tiksliai apibūdinti. Vien išorinių požymių nepakako, todėl buvo atlikti genetiniai tyrimai, patvirtinę, kad tai atskira, iki šiol mokslui neregistruota rūšis.

    Aprašyme nurodoma, kad Lielaphis slashi yra rausvai rudos spalvos ant žemės gyvenanti gyvatė, užauganti maždaug iki 71 centimetro. Ji aktyviausia naktį: sutemus dažniau aptinkama prie didelių medžių pamatų, kur ieško grobio ir slėptuvių.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad ši rūšis nėra pavojinga žmogui. Tarp išskirtinių požymių minimas stambių galinių dantų nebuvimas ir tai, kad gyvatė negamina nuodų, kurie galėtų sukelti rimtą žalą žmogui.

    Slashas, tikrasis vardas Saulas Hudsonas, savo pareiškime teigė besijaučiantis pagerbtas tokiu įvertinimu. „Kaip ilgametis roplių gerbėjas, esu nuoširdžiai pamalonintas ir dėkingas, kad Naujosios Gvinėjos Lielaphis slashi pavadinta mano vardu“, – sakė Slashas.

    Nors pati gyvatė žmonėms grėsmės nekelia, grėsmių jai netrūksta. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad rūšies buveinės gali nykti dėl žmogaus veiklos, įskaitant žemės ūkio plėtrą, pavyzdžiui, kavos auginimą, taip pat kasybos projektus.

    Naujoji Gvinėja laikoma viena svarbiausių pasaulio biologinės įvairovės teritorijų, kur vis dar aptinkama mokslo neaprašytų rūšių. Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai yra ne tik mokslinė sensacija, bet ir praktinis signalas saugoti buveines, nes dalis rūšių gali atsidurti rizikoje dar iki tol, kol visuomenė apskritai sužinos apie jų egzistavimą.