CP v2

Tag: Ekologija

  • Japonijos „Kobe Animal Kingdom“ sėkmė: gimė itin retų palaso kačių jaunikliai

    Lankytojai jauniklius jau gali pamatyti ekspozicijoje, o jų pasirodymas greitai tapo viena labiausiai aptarinėjamų parko naujienų. Specialistai pabrėžia, kad tokie gimimai svarbūs ne tik dėl edukacijos, bet ir dėl ilgalaikių rūšies išsaugojimo programų.

    Palaso katė yra laukinių kačių rūšis, natūraliai gyvenanti atšiauriuose, sausringuose ir akmenuotuose Centrinės Azijos regionuose. Ji aptinkama stepėse, plynaukštėse ir kalnuotose vietovėse, kur temperatūra žiemą gali kristi labai žemai, o priedanga nuo plėšrūnų dažnai būna menka.

    Šį gyvūną lengva atpažinti iš kresno kūno, trumpos galvos ir išskirtinai tankaus kailio, kuris padeda išgyventi šaltyje. Dėl kailio manulai dažnai atrodo didesni, nei yra iš tikrųjų, o jų judėjimas primena žemai prie žemės prigludusį slinkimą.

    Zoologijos sodai, dirbantys su palaso katėmis, susiduria su keliomis problemomis: šiai rūšiai reikia specifinių mikroklimato sąlygų, ramaus režimo ir tinkamai suderintos mitybos. Be to, manulai laikomi jautresniais stresui, o stresas gali paveikti tiek poravimąsi, tiek jauniklių išgyvenamumą.

    Dar vienas iššūkis siejamas su sveikatos priežiūra, nes jaunikliai ankstyvuoju laikotarpiu gali būti imlesni infekcijoms. Dėl to kiekvienas sėkmingas vados gimimas nelaisvėje dažnai vertinamas kaip reikšmingas žingsnis, stiprinantis praktines žinias apie rūšies laikymą ir gerovę.

    Mokslinėje literatūroje palaso katė dažnai minima kaip viena senųjų kačių linijų, o jos išvaizda ilgą laiką išliko panaši. Vis dėlto šiuolaikinės grėsmės yra labai žemiškos: buveinių nykimas, grobio mažėjimas, žmogaus veikla bei konfliktai su ūkininkavimo praktika kai kuriuose regionuose.

    Zoologijos soduose vykdomos veisimo programos paprastai siekia dviejų tikslų: užtikrinti genetiškai sveiką nelaisvėje laikomą populiaciją ir didinti visuomenės supratimą apie rūšies apsaugą. „Kobe Animal Kingdom“ pranešimas apie naujagimius jauniklius į šį kontekstą įsilieja kaip pozityvus signalas, kad kruopščiai pritaikytos sąlygos gali duoti rezultatų.

    Ekspertai pažymi, kad tokios sėkmės istorijos dažnai remiasi ilgalaikiu darbu, duomenų kaupimu ir bendradarbiavimu su tarptautiniais partneriais. Kuo daugiau institucijų pasiekia stabilų veisimą, tuo didesnė tikimybė kurti tvirtesnius apsaugos planus ir geriau suprasti rūšies poreikius.

  • Bebras Stivas tris kartus pabėgo ieškodamas poros: persikėlė į Velsą ir tapo tėvu

    Anglijoje laikytas bebras Stivas kelis kartus pabėgo iš aptvaro, o prižiūrėtojai galiausiai nusprendė, kad tai ne išdaigos, o instinktyvus poros ieškojimas. Po trečio pabėgimo 2024 metų pabaigoje jam buvo ieškoma nauja vieta, kur gyvūnas galėtų gyventi tinkamesnėmis sąlygomis.

    Stivas buvo perkeltas į ūkį Velse, kur jį supažindino su patele vardu Dorė. Netrukus paaiškėjo, kad poravimosi sezonui prasidėjus naujoje vietoje bebras apsiprato, o neseniai Dorė atsivedė jauniklį, tad Stivas pirmą kartą tapo tėvu.

    Ūkio atstovai teigė, kad pažintis buvo tarsi aklas pasimatymas, tačiau ji pasiteisino. Pasak prižiūrėtojų, po persikėlimo Stivas neberodė noro bėgti, nes visą dėmesį skyrė porai ir naujai aplinkai.

    Jauniklio lytis kol kas neatskleidžiama, o vardą planuojama išrinkti įtraukiant lankytojus ir bendruomenę. Tokia praktika dažnai taikoma gyvūnų ūkiuose ir rezervatuose, siekiant didinti visuomenės susidomėjimą rūšies apsauga ir atsakingu lankymu.

    Tuo pat metu ankstesnėje vietoje Anglijoje taip pat pranešta apie naujų bebrų jauniklių gimimą. Prižiūrėtojai tai sieja su sėkmingu veisimosi sezonu ir stabilėjančia populiacija, o bebrų sugrįžimas daugelyje Europos vietovių vertinamas ir kaip gamtai naudinga tendencija, nes šie gyvūnai kuria buveines ir gali prisidėti prie vandens režimo stabilizavimo.

  • Škotijos Loch Creran ežere aptiktas itin retas serpulidų rifas: plotas didesnis nei Vatikanas

    Rifą kuria serpulidų rūšies vamzdiniai kirminai Serpula vermicularis, kurie iš kalcio karbonato formuoja tvirtas baltas struktūras. Jos tampa pagrindu ištisoms kolonijoms, o vandenyje susidaro sudėtinga buveinė šimtams kitų organizmų.

    Vertinant teritoriją, rifas užima apie 108 hektarus, tai yra maždaug 1,08 kvadratinio kilometro. Palyginimui, tai daugiau nei dvigubai viršija Vatikano plotą, o pats rifas aptinkamas maždaug 6–10 metrų gylyje.

    Serpulidai maitinasi filtruodami vandenį: išskleidę ryškias plunksniškas žiaunas jie surenka planktoną, dumblius ir kitas smulkias daleles. Toks „gyvas filtras“ prisideda prie vietinės ekosistemos pusiausvyros ir sukuria sąlygas įsikurti kempinėms, jūrų žvaigždėms, ežiams, krabams ir kitiems bestuburiams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad nors pavieniai šios grupės kirminai aptinkami daugelyje pasaulio jūrų, rifus jie suformuoja itin retai. Loch Creran atvejis išsiskiria tuo, kad kolonijos čia susitelkusios dideliu mastu ir suformavo stambią, krūmišką struktūrą, vietomis siekiančią apie 75 centimetrus aukščio.

    Tokie rifai yra trapūs ir lengvai pažeidžiami žvejybos įrankių, laivų inkarų ar net neatsargių narų judesių. Dėl to Loch Creran teritorijai suteiktas saugomas statusas, o veiklos ribojimai siejami su rifų apsauga ir jų ilgalaikiu išlikimu.

    Tyrėjams vis dar kyla klausimų, kodėl panašūs serpulidų rifai, kurie istoriškai buvo fiksuoti kitose Škotijos vietose, vėliau išnyko. Viena iš aptariamų versijų yra natūralūs ciklai, kai rifai auga, suyra ir vėl atsikuria, tačiau tam įtakos gali turėti ir žmogaus veikla bei aplinkos pokyčiai.

  • Po Sent Helenso išsiveržimo žemė buvo tarsi dykuma, bet 58 bebrai per kelerius metus ją atgaivino

    Praėjus daugiau nei 40 metų po Sent Helenso ugnikalnio išsiveržimo JAV Vašingtono valstijoje, dalis teritorijos, ilgai laikyta beveik negyva, vėl tapo gyvybinga. Netikėtu lūžio tašku tapo bebrai, kurie čia perkelti kaip natūralūs vandens ekosistemų „inžinieriai“.

    1980 metais išsiveržimas užpylė upės North Fork Toutle baseiną pelenais, akmenimis ir purvu, o didžiulės sąnašos pakeitė vandens tėkmę. Siekdamas sumažinti potvynių riziką žemiau esančioms gyvenvietėms, JAV kariuomenės inžinierių korpusas vėliau įrengė sąnašas sulaikantį statinį.

    Tačiau sprendimas turėjo ir šalutinį poveikį: aukščiau upės sąnašos kaupėsi, o kai kurios žemės virto sausomis, nestabiliomis nuogulomis. Vieno sklypo savininkas ir poilsio vietos „Eco Park Resort“ atstovas Markas Smithas pasakojo, kad daugelį metų ši vieta atrodė kaip dykuma, kur augalams sunku įsitvirtinti, o gyvūnai jos vengė.

    Situacija pradėjo keistis 2021 metais, kai gamtosaugos organizacijos pasiūlė į teritoriją perkelti bebrus. Per kelerius metus į naują buveinę buvo paleisti 58 gyvūnai, o jų veikla greitai pakeitė kraštovaizdį.

    BebraI pastatė dešimtis užtvankų, išrausė kanalus ir suformavo mažų tvenkinių bei pelkių tinklą. Dėl to vanduo ėmė ilgiau užsilaikyti teritorijoje, atsirado drėgnos buveinės, o anksčiau išdžiūvusi žemė palaipsniui atsigavo.

    Grįžusi drėgmė sudarė sąlygas atsinaujinti augmenijai: vėl pradėjo augti gluosniai ir alksniai, kuriems anksčiau nepavykdavo prigyti ant vulkaninių nuogulų. Kartu daugėjo ir gyvūnų, nes šlapynės tapo patrauklia buveine paukščiams bei kitiems laukiniams gyvūnams.

    Šlapynėse itin svarbūs ir žuvų ištekliai, nes bebrų suformuoti tvenkiniai bei ramesnės atkarpos gali tapti neršto ir jauniklių augimo vietomis. Specialistai pabrėžia, kad bebrų kuriamos buveinės dažnai didina ekosistemų atsparumą sausroms ir staigiems potvyniams, nes vanduo sulaikomas natūraliai, o ne vien nukreipiamas.

    Vis dėlto pasiektas rezultatas gali susidurti su naujais iššūkiais. JAV kariuomenės inžinierių korpusas yra paskelbęs planus didinti sąnašas sulaikančio statinio aukštį, argumentuodamas būtinybe geriau apsaugoti žemiau esančias teritorijas nuo potvynių.

    Markas Smithas baiminasi, kad papildomos sąnašos vėl gali užpilti bebrų atkurtas šlapynes ir pakenkti žuvų bei kitų rūšių buveinėms. Jis yra viešai nurodęs svarstantis teisinį kelią ir ragina labiau remtis gamtiniais sprendimais, kai kalbama apie vandens valdymą ir potvynių rizikos mažinimą.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: vis dažniau ieškoma gamta paremtų sprendimų, kurie padeda valdyti vandenį, atkurti buveines ir mažinti klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių žalą. Bebrų sugrįžimas kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse laikomas vienu praktiškiausių pavyzdžių, kaip viena rūšis gali greitai pakeisti ištisų kraštovaizdžių hidrologiją.

  • Tyrimas: Sacharos dulkės Europoje stiprėja ir blogina oro kokybę – rizika sveikatai auga

    Naujas žurnale Nature publikuotas tyrimas rodo, kad Sacharos dulkių koncentracija Europoje per maždaug dešimt metų išaugo 10–25 proc. Kai kuriose teritorijose, įskaitant Jungtinę Karalystę, su tokiais pernašomis siejamas oro užterštumas per tą patį laikotarpį išaugo beveik perpus.

    Mokslininkai analizavo daugiau nei 18 500 kasdienių matavimų iš 103 oro stebėsenos stočių skirtingose Europos šalyse. Didžiausios koncentracijos registruotos pietų Europoje, ypač Ispanijoje ir Kanarų salose, per kurias Sacharos dulkės dažniausiai pasiekia žemyną.

    Tyrime pabrėžiama, kad pagrindinis pokyčius lemiantis veiksnys yra stiprėjantis Šiaurės Afrikos dykumėjimas, kurį spartina klimato kaita ir žmogaus veikla. Nors dulkių audrų skaičius, kaip nurodoma, smarkiai nepasikeitė, pačios audros tapo intensyvesnės ir į šiaurę perneša daugiau kietųjų dalelių.

    Sacharos dulkių epizodai siejami su staigiais kietųjų dalelių koncentracijos šuoliais, kurie gali apsunkinti kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemų būklę. Tyrėjai pažymi, kad tokiais laikotarpiais didėja mirčių nuo infarktų ir ūmių kvėpavimo takų ligų skaičius.

    Ilgesnis užteršto oro poveikis taip pat didina riziką susirgti astma, lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis. Ypač pažeidžiami vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys lėtinių sveikatos sutrikimų.

    Dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra kosulys, apsunkintas kvėpavimas, spaudimo jausmas krūtinėje, akių, nosies ir gerklės dirginimas. Tokiais atvejais specialistai paprastai rekomenduoja stebėti oro kokybės rodiklius ir riboti intensyvų fizinį krūvį lauke.

    Vienas labiausiai pastebimų reiškinių yra vadinamasis purvinas lietus, kai krituliai kartu su dulkėmis palieka rusvai gelsvas nuosėdas ant automobilių, langų ir kitų paviršių. Nors vizualiai tai atrodo įspūdingai, problemos esmė yra ne estetika, o padidėjęs kietųjų dalelių kiekis ore.

    Sacharos dulkės veikia ir saulės energetiką, nes ant paviršių nusėdusios dalelės mažina saulės šviesos patekimą. Tyrime minimi nuostoliai saulės elektrinių generacijoje gali siekti 15–30 proc., o per intensyvesnius epizodus – dar daugiau, priklausomai nuo vietos ir užterštumo trukmės.

    Mokslininkai įspėja, kad toliau šylant klimatui tokių epizodų reikšmė Europoje gali didėti. Tai reiškia, kad oro kokybės stebėsena, ankstyvas įspėjimas ir visuomenės informavimas gali tapti dar svarbesni tiek sveikatos apsaugai, tiek energetikos planavimui.

  • Kinija planuoja Liučžou miesto- miško rajoną: 40 000 medžių ant pastatų ir žalesnės gatvės

    Kinijoje svarstomas ambicingas urbanistinis projektas, dažnai vadinamas Liučžou miesto- miško idėja. Jo esmė paprasta: naujas miesto rajonas būtų statomas taip, kad pastatų fasadai, stogai ir balkonai taptų vieta tūkstančiams medžių bei gausiai augmenijai.

    Projektas siejamas su pietų Kinijos Guangsi regione esančiu Liučžou miestu, kuriame gyvena apie 1 500 000 žmonių. Numatyta, kad naujasis rajonas būtų kuriamas miesto šiaurinėje dalyje, o apželdinimas būtų integruotas į gyvenamuosius namus, biurus, mokyklas, viešbučius ir gydymo įstaigą.

    Pagal viešai pristatytą koncepciją, ant pastatų ir aplink juos būtų pasodinta apie 40 000 medžių ir beveik 1 000 000 įvairių augalų. Tai būtų daugiau nei šimto rūšių želdiniai, parinkti taip, kad geriau prisitaikytų prie vietos klimato ir galėtų augti ant pastatų konstrukcijų.

    Idėjos autoriai teigia, kad toks apželdinimas padėtų mažinti oro taršą ir švelninti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tankiai užstatytos teritorijos įkaista labiau nei aplinkinės. Tanki žaluma taip pat gali slopinti triukšmą ir kurti palankesnę aplinką biologinei įvairovei, pavyzdžiui, paukščiams ir vabzdžiams.

    Liučžou miesto- miško vizija iš dalies remiasi ankstesniais vertikalaus apželdinimo pavyzdžiais Europoje, labiausiai išgarsėjusiais Milane. Šio tipo sprendimai pastaraisiais metais dažniau aptariami ir Azijos miestuose, ypač ten, kur oro kokybė ir vasaros karščiai tampa reikšminga urbanistinio planavimo problema.

    Projektiniuose siūlymuose minimi ir energetiniai sprendimai, kurie galėtų mažinti rajono poveikį klimatui, pavyzdžiui, saulės energijos panaudojimas ir geoterminės technologijos pastatų šildymui bei vėsinimui. Taip pat akcentuojamas elektrinis transportas, kad susisiekimas su miestu būtų kuo mažiau taršus.

    Vis dėlto tokie projektai paprastai kelia ir praktinių klausimų: nuo ilgalaikės želdinių priežiūros, drėkinimo bei saugumo iki papildomų apkrovų pastatų konstrukcijoms ir realių eksploatacijos kaštų. Dėl to galutinis rezultatų efektyvumas dažnai priklauso ne tik nuo architektūrinės idėjos, bet ir nuo to, kaip sprendimai įgyvendinami bei prižiūrimi dešimtmečiais.

    Kinija pastaraisiais metais vis dažniau eksperimentuoja su didelio masto miestų aplinkos sprendimais, kurie turi reaguoti į karščio bangas, taršą ir sparčią urbanizaciją. Liučžou miesto- miško sumanymas šiame kontekste išsiskiria tuo, kad žaluma siūloma ne kaip atskira miesto erdvė, o kaip pastatų dalis.

    „Liučžou sumanytas kaip atspirties taškas“, – sakė projekto rengėjai, pabrėždami, kad panašūs sprendimai gali būti svarstomi ir kituose miestuose, susiduriančiuose su oro tarša.

  • Reinas vėl seklėja iki kritinės ribos: brangsta krovinių gabenimas ir stringa Vokietijos pramonė

    Užsitęsusi karščio banga ir sausra Europoje vėl nuleido Reino vandens lygį iki kritinių ribų, o tai tiesiogiai brangina ir lėtina krovinių gabenimą viena svarbiausių žemyno vidaus vandens arterijų. Dėl seklumos laivai priversti plukdyti mažesnius krovinius, o dalį logistikos tenka perplanuoti, kad būtų išvengta tiekimo grandinių trikdžių.

    Reinas yra esminė pramoninės Vokietijos logistikos grandis, ypač kai kalbama apie didelius birių krovinių srautus. Šiuo maršrutu įmonės gabena anglį, naftos produktus, cheminę žaliavą ir kitus pramonės poreikiams svarbius krovinius, todėl bet koks pralaidumo sumažėjimas greitai persiduoda į gamybos kaštus.

    „Kai vandens lygis krenta, laivai negali plaukti pilnai pakrauti, todėl tam pačiam kiekiui pervežti reikia daugiau reisų, o tai didina kainą ir ilgina pristatymo laiką“, – teigiama „Bloomberg“ apžvalgoje.

    Vandens kelių problemos ypač juntamos didžiuosiuose pramonės centruose Reino baseine. Skelbiama, kad Duisburge veikianti „Thyssenkrupp“ gamykla buvo priversta sustabdyti savo stumiamųjų baržų eksploatavimą ir pereiti prie išorinių vežėjų, kurių laivai geriau pritaikyti darbui seklumoje.

    Tuo metu chemijos milžinė „BASF“ didino naudojamų laivų skaičių, nes dėl mažesnės grimzlės apribojimų kiekvienas reisas perveža gerokai mažiau krovinio nei įprastai. Tokie sprendimai padeda išlaikyti tiekimą, tačiau didina logistikos sąnaudas, kurios vėliau gali atsispindėti galutinių produktų kainose.

    Ši situacija atgaivina ir platesnę diskusiją apie klimato rizikas Europos ekonomikai. Dažnėjant ekstremaliems karščiams ir sausroms, vidaus vandenų transportas tampa mažiau prognozuojamas, o įmonėms tenka investuoti į alternatyvius maršrutus, lankstesnes atsargas ir logistikos diversifikavimą.

    Papildomų iššūkių kelia ir tai, kad dalis alternatyvų šiemet ribotos: pranešama apie remontus viename svarbių krovininių geležinkelio maršrutų dešiniajame Reino krante. Tai reiškia, kad perskirstyti srautus iš upių transporto į geležinkelius gali būti sudėtingiau, o pasirinkimų langas siaurėja.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad vien Reino seklėjimas infliaciją Vokietijoje paprastai didina ribotai, tačiau poveikis gali sustiprėti, jei tuo pačiu metu sausra kelia ir maisto kainas. Tokia kombinacija didina riziką, kad kainų spaudimas išsilaikys ilgiau, ypač energijai ir pramonei jautriuose sektoriuose.

    Karščiai ir sausra šią vasarą paliečia ne tik logistiką. Pietų Europoje fiksuojamas poveikis žemės ūkiui: pavyzdžiui, Italijoje dėl labai aukštų temperatūrų pieninių karvių produktyvumas mažėja, o tai kelia papildomų iššūkių pieno perdirbėjams ir kai kurių tradicinių produktų gamintojams.

  • Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą patvirtintas paukščių gripas H5N1: nerimas dėl retų rūšių

    Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą oficialiai patvirtintas itin patogeniškas paukščių gripo H5N1 atvejis. Žinia sukėlė nerimą mokslininkams ir gamtosaugininkams, nes šalies endeminės paukščių rūšys, ilgą laiką gyvenusios izoliuotai, gali būti ypač pažeidžiamos.

    Pirmasis patvirtintas atvejis nustatytas jūrinei paukščių rūšiai, kuri buvo rasta pakrantėje netoli Velingtono. Valdžios institucijos pabrėžia, kad šiuo metu nėra požymių, jog virusas būtų pradėjęs sparčiai plisti tarp laukinių paukščių, tačiau situacija stebima sustiprintu režimu.

    H5N1 yra didelio patogeniškumo paukščių gripo atmaina, kuri pastaraisiais metais plito įvairiuose žemynuose, sukeldama masines naminių ir laukinių paukščių žūtis. Šis virusas pavojingas ne tik paukščių ūkiams, bet ir laukinei gamtai, nes gali greitai išplisti migracijos maršrutais ir kolonijose gyvenančiose populiacijose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad rizika ypač didelė rūšims, kurios peri didelėmis kolonijomis, taip pat pakrančių paukščiams ir minta dvėseliena. Tokiose grupėse infekcija gali plisti itin sparčiai, o mažoms populiacijoms net trumpalaikis protrūkis gali turėti negrįžtamų pasekmių.

    Naujosios Zelandijos atsakingos tarnybos skelbia, kad šalyje jau veikia plati stebėsenos sistema, apimanti gamtines teritorijas, zoologijos sodus, paukštynus, veterinarines tarnybas ir gyventojų pranešimus. Kartu primenama, kad greitas pranešimas apie sergančius ar žuvusius paukščius yra vienas svarbiausių būdų laiku pastebėti galimą plitimą.

    Taip pat tęsiamos prevencinės priemonės, orientuotos į pažeidžiamiausias retas rūšis, laikomas veisimo ir apsaugos centruose. Tokiose programose svarbiausias tikslas – sumažinti viruso patekimo riziką į kontroliuojamas populiacijas ir išlaikyti atsarginį genetinį fondą.

    „Šiuo metu neturime įrodymų apie masinę laukinių paukščių žūtį ar aiškų viruso perdavimą tarp laukinių paukščių Naujojoje Zelandijoje“, – sakė už biologinį saugumą atsakingas ministras Andrew Hoggard.

    Naujoji Zelandija laikoma viena unikaliausių vietų pasaulyje pagal paukščių įvairovę: čia evoliuciškai susiformavo daug endeminių rūšių, o kai kurios jų yra neskraidančios. Dėl ribotos natūralios apsaugos nuo „atvežtinių“ ligų tokios ekosistemos gali būti ypač jautrios naujiems patogenams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad dalis vietinių rūšių jau ir taip patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, invazinių plėšrūnų ir klimato kaitos. Todėl H5N1 atsiradimas vertinamas kaip papildomas rizikos veiksnys, galintis pagilinti nykstančių rūšių problemą.

    Gyventojams primenama neimti rastų sergančių ar nugaišusių paukščių plikomis rankomis ir apie didesnes sankaupas pranešti atsakingoms tarnyboms. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas signalas yra esminis, siekiant greitai nustatyti židinius ir apsaugoti pažeidžiamiausias populiacijas.

  • Kongo miškuose aptikta nauja kolobų rūšis: ryškiai oranžinės lūpos ir jau grėsmė išnykti

    Demokratinės Kongo Respublikos miškuose mokslininkai identifikavo naują beždžionių rūšį, išsiskiriančią ryškiai oranžinėmis lūpomis ir kontrastingais veido ženklais. Tyrėjų teigimu, naujasis primatas gyvena Lomamio nacionaliniame parke, o vietos bendruomenės šiuos gyvūnus pažinojo seniai.

    Naujajai rūšiai suteiktas mokslinis pavadinimas Colobus congoensis, o kai kuriose vietovėse ji vadinama likveli. Atradimą įtvirtino publikuoti duomenys, kuriuose aprašyti skiriamieji požymiai ir stebėjimų istorija.

    Pirmieji aiškesni signalai apie galimai nežinomą rūšį pasirodė dar 2008 metais, kai gamtosaugininkams pavyko padaryti nuotrauką, nors joje matėsi tik dalis gyvūno. Vėliau, po kelerių metų, buvo surengtos ekspedicijos, kurios leido pakartotinai užfiksuoti šiuos primatus skirtingose vietose.

    2018–2022 metų lauko darbų metu fiksuota 114 susitikimų su šia beždžionių rūšimi, o jos paplitimo teritorija vertinama maždaug 1 700 kilometrų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks stebėjimų skaičius padeda tiksliau apibrėžti arealą, tačiau savaime nereiškia, kad populiacija yra gausi ar stabili.

    Colobus congoensis apibūdinama kaip juodo kailio primatas su šviesesniais plotais aplink burną, ryškiai oranžinėmis lūpomis ir balta kailio juosta po uodega. Mokslininkų vertinimu, būtent šis požymių derinys ir leido atskirti naują rūšį nuo kitų regione gyvenančių kolobų.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai vienas iš itin retų atvejų, kai per kelis dešimtmečius Afrikoje aprašoma nauja beždžionių rūšis. Tokie atradimai paprastai siejami su sunkiai pasiekiamomis teritorijomis, ribotais ilgalaikiais stebėjimais ir sudėtinga logistika atogrąžų miškuose.

    Vis dėlto kartu su atradimu skamba ir perspėjimas: ši rūšis, tikėtina, jau turėtų būti vertinama kaip nykstanti. Pagrindinės grėsmės siejamos su buveinių nykimu ir žmogaus veiklos plėtra šalia saugomų teritorijų.

    Skaičiuojama, kad 2015–2023 metais Lomamio nacionalinio parko buferinėje zonoje ir greta jos atsirado mažiausiai 15 naujų gyvenviečių. Tolesnis atsikraustymas, žemėnaudos pokyčiai ir miškų fragmentacija gali reikšmingai sumažinti tinkamas buveines, o kartu ir populiacijos perspektyvas per artimiausius dešimtmečius.

    Naujai aprašyta rūšis dar kartą primena, kad biologinė įvairovė atogrąžų miškuose gali būti didesnė, nei rodo dabartiniai žemėlapiai. Tyrėjai ragina derinti mokslinius tyrimus su realiomis buveinių apsaugos priemonėmis, nes atradimai praranda prasmę, jei rūšys išnyksta dar nespėjus užtikrinti jų apsaugos.

  • Kiek sveria visi Žemės skruzdėlynai: mokslininkų skaičiavimai prilygino juos laukiniams žvėrims

    Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.

    Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.

    Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.

    Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.

    Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.

    Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.

    Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.

    Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.

    Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.

    Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.

    Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.

    Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.