Tag: Ekologija

  • Mokslininkai įrengė sekiklius dramblių straubluose: paaiškėjo, kad laukinėje gamtoje jie miega itin mažai

    Laukiniai drambliai gali miegoti gerokai trumpiau, nei manyta iki šiol: tai parodė Botsvanos Čobės nacionaliniame parke atliktas tyrimas, kuriame dviem dramblių patelėms buvo įtaisyti judesio sekikliai straubliuose. Surinkti duomenys atskleidė, kad per parą jos vidutiniškai miegojo apie 2 valandas.

    Toks rezultatas išsiskiria net tarp žinduolių: ankstesni stebėjimai nelaisvėje laikomų dramblių zoologijos soduose ar cirkuose rodė 3–7 valandų miego trukmę. Tyrėjai pabrėžė, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų rutina, grėsmės ir nuolatinis judėjimas miego laiką gali trumpinti.

    Tyrime panaudotas aktigrafas, dažnai taikomas ir miego klinikose žmonėms, fiksavo menkiausius judesius. Prielaida buvo paprasta: jei straublys nejudrus bent 5 minutes, tai laikoma tikėtinu miego epizodu.

    Kartu patelės nešiojo GPS antkaklius su judesio jutikliais, kurie padėjo atskirti, ar gyvūnas stovi, ar guli. Šis derinys leido tiksliau susieti poilsį su realia kūno padėtimi ir judėjimu.

    Duomenys parodė, kad miegas retai būdavo vientisas: per parą jis dažniausiai susidėdavo iš kelių trumpų epizodų. Didžiausia miego dalis fiksuota paryčiais, dažniausiai tarp 2 ir 6 valandos.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pabudimą geriau nei saulėtekis paaiškino aplinkos sąlygos, ypač karščio ir drėgmės derinys. Kitaip tariant, drambliai galėjo keltis anksčiau ne dėl šviesos, o dėl didėjančio šiluminio diskomforto.

    Nors drambliai gali snūduriuoti stovėdami, gulėjimas fiksuotas tik dalį naktų. Per stebėjimo laikotarpį kiekviena patelė gulėsi miegoti maždaug 10 iš 35 naktų, ir šios naktys nesutapo.

    Dar įspūdingiau tai, kad keliais atvejais iš viso neužfiksuota jokių miego požymių. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su staigiai išaugusiu judėjimu: gyvūnas ilgą laiką intensyviai keliavo, o miego pertraukos nebuvo matyti beveik iki ryto.

    Autoriai aptarė kelias priežastis, kodėl drambliai tam tikromis naktimis galėjo nemiegoti. Viena jų yra plėšrūnų keliama grėsmė, ypač vietovėse, kur liūtai gali taikytis į jauniklius ir išprovokuoti bandos judėjimą.

    Kitos galimos priežastys yra žmonių keliamas trikdymas, įskaitant brakonieriavimą, arba patinų elgsena rujojimo laikotarpiu, kai bandoma sekti pateles. Tokiais atvejais banda gali ilgai judėti, keisti kryptį ir vengti sustojimų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad išvados remiasi nedidele imtimi: stebėtos tik dvi suaugusios patelės, viena jų buvo su jaunikliu, o stebėjimas truko 35 dienas. Tai reiškia, kad rezultatų negalima automatiškai priskirti visai rūšiai skirtingais sezonais ar kitose buveinėse.

    Svarbu ir tai, kad aktigrafai fiksuoja judesius, o ne smegenų aktyvumą, todėl visiško tikslumo dėl miego fazių nėra. Vis dėlto tyrimas suteikė retą, realiomis sąlygomis gautą vaizdą apie tai, kaip laukiniai drambliai derina poilsį su išlikimo poreikiais.

    Galiausiai šie duomenys kelia platesnį klausimą: jei bandos vedlė gali būti nemiegojusi beveik dvi paras, kaip tai veikia sprendimų priėmimą, atmintį ir grupės elgesį. Atsakymų tikimasi iš platesnių projektų, kurie apimtų daugiau gyvūnų, skirtingas vietoves ir sezonus.

  • Škotijos Eriskajaus saloje išliko viena rečiausių ponių veislių: kaip ją saugo vietos bendruomenė

    Škotijos Išoriniuose Hebriduose esančioje Eriskajaus saloje laisvai ganosi šviesūs ir pilki Eriskajaus poniai – viena rečiausių pasaulyje arklių veislių. Nors gyvūnai dažnai atrodo lyg laukiniai, iš tikrųjų kiekvienas jų turi šeimininką, o saloje galioja bendruomenės prižiūrimos taisyklės.

    Veislės padėtis ilgą laiką buvo kritinė ir iki šiol išlieka jautri, nes grynaveislių ponių populiacija nedidelė. Dėl ankstesnio kryžminimo su kitomis veislėmis bendras ponių skaičius gali klaidinti, o tikslas išlieka tas pats – išsaugoti būtent gryną genetinę liniją.

    Eriskajuje poniai dalį metų juda praktiškai nevaržomi: ypač žiemą jie gali klaidžioti po salą ir užsukti net į gyvenvietę. Vietiniai sako, kad atvykėliui gyvūnai gali pasirodyti vienodi, bet šeimininkai savo ponius atpažįsta iš elgsenos, sudėjimo ir smulkių žymių.

    Ši kasdienė ponių ir žmonių kaimynystė per laiką virto savotiška salos vizitine kortele. Turizmas Eriskajui suteikė papildomų pajamų, tačiau kartu iškėlė ir iššūkių: didesni lankytojų srautai reiškia daugiau triukšmo, didesnį eismą ir poreikį aiškiai reguliuoti, kaip elgtis šalia gyvūnų.

    Salos bendruomenė yra nedidelė, o dalis gyventojų vis dar kalba gėlų kalba. Čia persipina tradiciniai užsiėmimai, tikėjimas, smulkus ūkininkavimas ir žvejyba, o poniai išlieka svarbia vietos tapatybės dalimi.

    Istoriškai poniai buvo praktiškas pagalbininkas ūkiuose: jais gabenta velėna, jūros dumbliai trąšoms, įvairūs kroviniai per kalvotas vietoves. Tačiau XX amžiuje mechanizacija ir pasikeitęs ūkininkavimas smarkiai sumažino gyvūnų poreikį.

    Būtent tada veislė atsidūrė ant išnykimo ribos, todėl vietos entuziastai ir augintojai pradėjo kryptingas išsaugojimo pastangas. Buvo kuriamos veisimo gairės, siekta stebėti kilmę, riboti netinkamą kryžminimą ir skatinti atsakingą bandos valdymą tiek saloje, tiek žemyninėje Škotijos dalyje.

    Tokiose programose svarbu ne tik didinti skaičių, bet ir užtikrinti genetinę įvairovę. Mažoms populiacijoms kyla inbrydingo rizika, todėl veisėjai paprastai remiasi kilmės registravimu, poravimų planavimu ir ilgalaike priežiūra.

    Pastaraisiais metais vis dažniau minimas dar vienas veiksnys – klimato kaita. Ilgesnės ir drėgnesnės žiemos, stipresnės audros ir pakrančių erozija keičia salos kraštovaizdį, o tai daro įtaką ir ganykloms.

    Nors Eriskajaus poniai gerai prisitaikę prie atšiaurių sąlygų, permainingi orai vis dažniau verčia žmones papildomai šerti gyvūnus. Šiltesniais sezonais gali daugėti ir parazitų, todėl auga veterinarinės priežiūros bei profilaktikos poreikis.

    Kasdienė priežiūra reiškia ne tik pašarą. Reikia reguliariai apžiūrėti bandą, tvarkyti kanopas, prireikus kviesti veterinarą, o visa tai mažoje saloje kainuoja laiko ir pinigų.

    Vis dėlto vietiniai pabrėžia, kad poniai čia nėra vien graži detalė turistams. Tai gyvas paveldas, kurį bendruomenė siekia išlaikyti ne muziejuje, o realiame, kasdieniniame gyvenime.

    „Be žmonių Eriskajuje nebūtų ponių, bet be ponių nebūtų ir žmonių Eriskajuje“, – sakė vienas salos dvasininkų, kurio mintį iki šiol kartoja vietos gyventojai.

    Augintojų planuose – toliau prižiūrėti bandos dydį, kad ganyklos atsistatytų, o gyvūnų būtų tiek, kiek sala gali išlaikyti. Kiekvienas naujas kumeliukas čia tampa ne tik džiugia naujiena, bet ir dar vienu mažo, tačiau svarbaus išsaugojimo darbo rezultatu.

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.

  • Mokslininkai į ežero dugną nuleido 1 500 eglių: po trejų metų ekosistemos pokyčiai nustebino

    Suomijoje mokslininkai ėmėsi neįprasto bandymo: į Saimos ežero dugną nuleido 1 500 eglių, siekdami patikrinti, ar medžiai gali sukurti papildomas slėptuves ir maisto šaltinį vandens telkinio gyventojams. Po trejų metų tyrėjai fiksavo aiškius pokyčius dugno gyvūnijos gausoje ir įvairovėje.

    Eksperimentas prasidėjo 2021 metais, o eglių grupės buvo išdėliotos nedideliais „ryšuliais“ po kelis medžius. Medžiai buvo nardinami maždaug dviejų metrų gylyje ir pritvirtinami svoriais, kad srovės ar bangavimas jų neišnešiotų.

    Praėjus trejiems metams, mokslininkai palygino dugno gyvūnijos mėginius iš vietų, kur eglės buvo nuleistos, su ankstesniais to paties ežero duomenimis. Didžiausias pokytis fiksuotas bentoso organizmams, tai yra gyviems padarams, gyvenantiems ant dugno ar visai šalia jo.

    Tyrėjų vertinimu, atskirų bentoso gyvūnų skaičius vietose su eglėmis galėjo išaugti maždaug dešimt kartų. Be to, rūšių įvairovė tokiose vietose buvo gerokai didesnė, kai kuriais atvejais galėjo viršyti pradinę būklę iki penkių kartų.

    „Eglės suformavo naują fizinę struktūrą, kurioje lengviau įsikuria įvairūs organizmai“, – sakė tyrimui vadovavęs Kari Matti Vuori.

    Mokslininkų aiškinimu, povandeninė medžių „sankaupa“ veikia panašiai kaip sudėtingesnis dugno reljefas: šakos ir kamienai suteikia daugiau paviršiaus prisitvirtinti mikroorganizmams, o tarp šakų atsiranda slėptuvių smulkiems bestuburiams. Tokiose vietose greičiau formuojasi mikrobų ir grybų bendrijos, kurios tampa maisto baze kitiems organizmams.

    Ši grandinė svarbi ne tik dugno faunai. Daugėjant smulkių bestuburių, didėja ir potencialaus maisto kiekis žuvims, todėl ilgainiui gali keistis ir žuvų pasiskirstymas ežere.

    Tyrėjai teigia, kad pokyčius pastebėjo ir vietos žvejai, kurie nurodė matę didesnį žuvų aktyvumą tose ežero vietose, kur buvo įrengtos medžių sankaupos. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad žuvų gausą lemia daug veiksnių, todėl tokius pastebėjimus būtina vertinti kartu su papildomais matavimais.

    Tokio tipo eksperimentai svarbūs ieškant gamtai artimų priemonių, kurios padėtų didinti buveinių įvairovę vandenyje. Ežeruose ir upėse struktūros dažnai supaprastėja dėl krantų tvarkymo, dugno keitimo ar medienos šalinimo, todėl mažėja slėptuvių ir neršto vietų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas vandens telkinys yra skirtingas, todėl sprendimai turi būti taikomi atsargiai ir remiantis duomenimis. Vis dėlto Saimos ežero pavyzdys rodo, kad palyginti paprasta intervencija gali pastebimai sustiprinti dugno ekosistemos gyvybingumą per palyginti trumpą laiką.

  • Vakarų Kanados vandenyse aptikti du nauji jūrinių vorų tipai: dygiai, parazitai ir mįslingi bruožai

    Du nauji jūrinių vorų tipai aptikti Selisho jūrų sistemoje prie Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės. Egzempliorius nardantys tyrėjai ir savanoriai rinko nuo 2023 metų rugsėjo iki 2024 metų rugpjūčio, skirtinguose pakrančių biotopuose.

    Mokslininkų teigimu, šis radinys svarbus ne tik dėl rūšių įvairovės papildymo. Jūriniai vorai priklauso menkai ištirtai bestuburių grupei, todėl kiekvienas naujas aprašymas padeda tiksliau suprasti, kaip šie gyvūnai evoliucionavo ir kaip gali reaguoti į besikeičiančias jūrų sąlygas.

    Vienas naujai aprašytas tipas, pavadintas Callipallene pilosuspedes, išsiskiria ilgais, lenktais dygliais ant kojų apatinės dalies. Tyrėjai taip pat aprašė raudonas akis, trumpesnį straubliuką ir griebiamuosius priedus, kuriais gyvūnas gali suimti maistą.

    Šiam tipui būdingi ir jautrūs, čiuptuvėliais padengti burnos dariniai bei judrūs priedai, naudojami kūno priežiūrai. Tokie bruožai leidžia manyti, kad net ir šiuolaikinėse pakrantės buveinėse gali išlikti labai saviti, senesnę sandarą primenantys adaptacijų deriniai.

    Antrasis tipas pavadintas Tanystylum kiixin. Jis aprašomas kaip turintis smulkesnes galūnes nei pirmasis, o dalis rastų egzempliorių buvo tiesiog nusėti itin mažais parazitais, prisitvirtinusiais prie kūno paviršiaus.

    Jūriniai vorai dažnai būna nedideli, o daugelio rūšių kūno ilgis siekia apie 1 centimetrą ar mažiau. Dėl dydžio ir gyvenimo būdo jie lengvai praslysta pro įprastas stebėsenos programas, todėl tikėtina, kad pakrantėse vis dar esama neaprašytos įvairovės.

    „Dalis rūšių seklumose yra labai smulkios, todėl jos gali gyventi kaip parazitai ant didesnių organizmų ir naudoti straubliuką, kad siurbtų šeimininko skysčius“, – sakė tyrėjų komandos vadovas Kormakas Toleris-Skotas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gebėjimas tiksliai identifikuoti jūrinius bestuburius tampa vis svarbesnis, kai vertinamas klimato kaitos, vandenynų šiltėjimo, rūgštėjimo ir žmogaus veiklos poveikis pakrančių ekosistemoms. Jei rūšys neatpažįstamos, sunku patikimai sekti populiacijų pokyčius ir įvertinti, kurios buveinės pažeidžiamiausios.

    Abu naujai aprašyti jūrinių vorų tipai įtraukti į tarptautines taksonomines duomenų bazes. Tyrėjai neatmeta, kad šiame regione gali būti ir daugiau iki šiol neaprašytų jūrinių bestuburių, ypač mažai tirtose buveinėse ir gilesnėse pakrančių zonose.

  • Oregono kopose 1910 metais pasodinta invazinė paplūdimių žolė: kaip per šimtmetį ji perbraižė pakrantę

    Oregono pakrantėje Jungtinėse Valstijose daugiau kaip prieš šimtmetį pradėta sodinti europinė paplūdimių žolė, turėjusi sutvirtinti slenkančias smėlio kopas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė praktiškas sprendimas nuo vėjo ir audrų kenčiančiai pakrantei, tačiau ilgainiui jis tapo vienu ryškesnių invazinių rūšių pavyzdžių regione.

    Pirmieji sodinimai fiksuojami 1910 metais prie Kus Bėjaus įlankos, kur tikėtasi, kad augalas sulaikys smėlį ir pristabdys kopų eroziją. Vėliau, 1930-aisiais, kai kuriose vietovėse sąmoningai sodinta ir vietinė amerikietiška paplūdimių žolė, tačiau būtent europinė rūšis tapo agresyviausiai plintančia.

    Paplūdimių žolė prisitaikiusi prie ekstremalių sąlygų: ji gali atlaikyti kasmetinį užpustymą storu smėlio sluoksniu ir plinta požeminiais šakniastiebiais. Audrų metu jų fragmentai gali būti išnešiojami pakrante, todėl augalas lengvai įsitvirtina naujose vietose ir greitai užima didelius plotus.

    Augdama žolė veikia kaip natūrali smėlio gaudyklė: smėlis kaupiasi aplink stiebus, o kopos stabilizuojasi ir ima augti statesnės bei aukštesnės. Dėl to keičiasi visos kopų sistemos dinamika, į vidines pakrantės dalis patenka mažiau smėlio, o anksčiau judrios, sezoniškai persitvarkančios smėlynų zonos ima nykti.

    Šiuos pokyčius leidžia įvertinti ilgo laikotarpio stebėjimai ir aeronuotraukos: XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje augalija dengė palyginti nedidelę kopų dalį, o per kelis dešimtmečius želdinių danga kai kur išaugo iki dominuojančios. Tai reiškė ne vien estetinį pakrantės pasikeitimą, bet ir visai kitokias sąlygas vietinėms rūšims.

    Iki invazinio augalo išplitimo kopos buvo atviros ir nuolat kintančios: vėjas formavo smėlio keteras, o tarp jų esančios įdubos galėjo „keliauti“ ir keisti reljefą. Tokiose atviro smėlio buveinėse buvo prisitaikę gyventi specifiniai augalai ir gyvūnai, kuriems reikalingos neužžėlusios, saulėtos ir judrios smėlio aikštelės.

    Atvirų smėlynų mažėjimas siejamas su spaudimu vietinėms rūšims, įskaitant retus kopų augalus ir pakrantėje perinčius paukščius. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra vakarinis smiltplovė, kuriai perėjimui reikia atvirų, mažai apžėlusių smėlio plotų, o tanki augalija didina trikdymo ir plėšrūnų riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad invaziniai augalai ne tiek „sukūrė“ naują procesą, kiek ženkliai paspartino natūralų kopų stabilizavimąsi. Kitaip tariant, pakrantė būtų keitusis ir be žmogaus įsikišimo, tačiau per gerokai ilgesnį laiką ir paliekant daugiau erdvės dinamiškoms smėlynų buveinėms.

    Pastaraisiais dešimtmečiais Oregone taikomos įvairios kontrolės priemonės, siekiant pristabdyti invazinės žolės plitimą ir atkurti atvirus smėlio plotus. Praktikoje tai dažniausiai reiškia mechaninį šalinimą ir, kai kuriais atvejais, chemines priemones prioritetinėse teritorijose, ypač šalia jautrių buveinių.

    Valdymo tikslas paprastai formuluojamas ne kaip visiškas augalo išnaikinimas visoje pakrantėje, o kaip strategiškas atviro smėlio buveinių grąžinimas ten, kur jos kritiškai svarbios biologinei įvairovei. Tai brangus ir ilgas darbas, nes stabilizuota kopa ir tankiai įsitvirtinę šakniastiebiai reiškia, kad vienkartinės priemonės dažnai neduoda ilgalaikio efekto.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pamoka, kaip gerų ketinimų sprendimai gali turėti netikėtų ekologinių pasekmių. Vienos rūšies „įdarbinimas“ kovai su erozija per šimtmetį pakeitė ne tik kopų reljefą, bet ir tai, kokios buveinės pakrantėje apskritai gali išlikti.

  • Netoli Lucko grybautojai aptiko įspūdingas kelmučių augimvietes: miškas nustebino ir baravykais

    Netoli Lucko Ukrainos Voluinės srityje grybautojai socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukomis iš miško, kuris, pasak jų, šį rudenį dosniai atseikėja laimikio. Daugiausia dėmesio sulaukė kelmučiai, augę itin tankiai, tarsi vienoje vietoje susiformavusi gausi augimvietė.

    Grybautoja Svitlana Chodorčiuk, pasidalijusi įrašu grybautojų bendruomenėje, teigė, kad net rytinis lietus neišgąsdino ir nesutrukdė kelionei. Anot jos, miškas prie Lucko ir toliau „džiugina rudeninėmis dovanomis“.

    Be kelmučių, krepšiuose atsidūrė ir kiti populiarūs miško grybai: baravykai, raudonviršiai bei kazlėkai. Tokie radiniai paprastai siejami su rudens piku, kai po drėgnesnių naktų ir šiltesnių dienų grybiena suaktyvėja, o jauni vaisiakūniai greitai „iššauna“ per kelias paras.

    Po įrašu komentatoriai juokavo, kad į tokias vietas reikėtų vykti „su komanda“, nes ne kiekvienam pavyksta taip taikliai pataikyti ant derlingo ruožo. Kiti pastebėjo, kad gausų laimikį neretai lemia ne tik sėkmė, bet ir patirtis: grybautojai dažniausiai stebi dirvos drėgmę, miško tipą, senus kelmus ir vietas, kuriose grybai kartojasi kasmet.

    Voluinėje tai ne pirmas pastarųjų savaičių grybautojų laimikis, sukėlęs didesnį susidomėjimą. Anksčiau regione buvo dalijamasi žiniomis apie itin didelius baravykus ir kitus netikėtesnius radinius, o tai rodo, kad sezonas vietomis išlieka palankus ir vėlyvesnėmis rudens dienomis.

    Specialistai primena, kad renkant grybus svarbiausia tiksliai atpažinti rūšis ir neimti abejotinų egzempliorių. Kelmučiai yra populiarūs, tačiau lengvai supainiojami su panašiais grybais, todėl grybautojams rekomenduojama vadovautis patikimais atpažinimo požymiais ir, jei kyla abejonių, radinį palikti miške.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Polesėje aptiktas itin retas grybas: Tomsono pliučių atpažįsta iš neįprasto kepurėlės rašto

    Ukrainos Polesėje, Rivnės srityje, tyrėjai per išvyką į Nobelio nacionalinį gamtos parką aptiko kelias įdomias grybų rūšis, tarp jų – itin retą Tomsono pliučių (Pluteus thomsonii). Apie radinius socialiniuose tinkluose pranešė mikologija besidomintis tyrėjas Mykola Prydiukas.

    Jo teigimu, dalies rastų grybų jis anksčiau nebuvo matęs gyvai, o surinkti pavyzdžiai dar bus tikslinami. Ši praktika įprasta mikologijoje: net ir patyrę specialistai, ypač radę retas ar panašias tarpusavyje rūšis, identifikaciją patvirtina pagal požymių visumą ir, jei reikia, mikroskopiškai.

    „Išvyka pavyko puikiai, surinkau daug įdomių pavyzdžių. Kai kuriuos pateikiu žemiau, bet didesnė dalis dar laukia nustatymo“, – sakė Mykola Prydiukas.

    Tyrėjas nurodė, kad Tomsono pliučių per savo praktiką aptiko tik trečią kartą. Būtent šio grybo nuotraukos patraukė dėmesį dėl būdingo, tarsi tinklelį sudarančio reljefo kepurėlės centre, kuris laikomas vienu svarbiausių atpažinimo požymių.

    Kas išskiria Tomsono pliučių?

    Tomsono pliučius (Pluteus thomsonii) priskiriamas pliučių (Pluteus) genčiai ir dažniausiai apibūdinamas kaip neturintis maistinės vertės grybas. Tai smulki rūšis: kepurėlės skersmuo paprastai siekia apie 1–3 centimetrus, o forma augant kinta nuo išgaubtos iki labiau išsiskleidusios.

    Rūšį išduoda kepurėlės paviršius: centre dažnai matyti radialinės raukšlės ir gyslelės, sudarančios aiškų, reljefinį tinklinį raštą. Spalva gali varijuoti nuo tamsiai rudos iki tabako rudos, o link kraštų dažnai šviesėja.

    Kaip ir daugeliui pliučių, šiai rūšiai būdingas plokštelių spalvos kitimas: jos iš pradžių šviesios, o bręstant sporoms įgauna rausvą atspalvį. Sporų milteliai taip pat rožiniai, o kotas paprastai plonas, šviesus ar pilkšvas, su pluoštiškomis, šilkinėmis juostomis.

    Kiti užfiksuoti radiniai

    Be Tomsono pliučiaus, M. Prydiukas skelbė aptikęs ir kitų rūšių, tarp jų – oranžiškai raukšlėtąjį pliučių (Pluteus aurantiorugosus), kurį jis pabrėžė sutikęs pirmą kartą. Šis grybas išsiskiria ryškesniais oranžiniais ar oranžiškai raudonais tonais ir taip pat laikomas nedažnai aptinkamu.

    Nuotraukose buvo matyti ir valgomų rūšių pavyzdžiai, tarp jų baravykai bei kiti miško grybai. Tyrėjas atkreipė dėmesį ir į įspūdingo dydžio egzempliorių, kuris, jo vertinimu, dydžiu prilygo baravykui.

    Taip pat pranešta apie parazitinį smėlinuką (Pseudoboletus parasiticus), kuris auga parazituodamas ant skleroderma genties grybų. Ši rūšis kai kuriose šalyse laikoma saugotina, nes aptinkama retai ir yra glaudžiai susijusi su šeimininko grybų paplitimu.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Retų grybų fiksavimas saugomose teritorijose svarbus ne vien dėl įdomumo. Tokie duomenys padeda tikslinti rūšių paplitimo žemėlapius, vertinti buveinių būklę ir stebėti, kaip įvairovę veikia miškų tvarkymas, klimato kaita ir invazinės rūšys.

    Specialistai taip pat primena, kad vien nuotraukos ne visada užtenka patikimai identifikacijai, o ypač tai aktualu renkant grybus maistui. Net patyrusiam grybautojui saugiausia vadovautis aiškia taisykle: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, tokio grybo nevalgyti.

  • Kinijos ir Nepalo pasienyje rastas naujas aklųjų gyvačių tipas: užuominos apie dar neatrastas rūšis

    Netikėtas radinys prie kelio Kinijoje leido mokslininkams aprašyti naują aklųjų gyvačių rūšį. Vienintelė iki šiol žinoma šios rūšies atstovė buvo aptikta netoli Kinijos ir Nepalo sienos, o tyrėjai neatmeta, kad aplinkinėse teritorijose gali slėptis ir daugiau mokslui nežinomų gyvūnų.

    Naujoji rūšis aptikta Činghajaus–Sičango plynaukštėje, laikomoje didžiausia ir aukščiausia sausumos plynaukšte pasaulyje. Šis regionas užima apie 2 500 000 kvadratinių kilometrų, o dalis jo vietovių dėl sudėtingos geografijos ir riboto pasiekiamumo iki šiol menkai tyrinėtos.

    Surastą gyvatę, patelę, mokslininkai aprašė zoologijos tyrimų žurnale. Jos kūno ilgis siekė 26,5 centimetro, galva buvo šviesiai kreminė, o kūnas šviesiai rudas ir link uodegos tamsėjo.

    Aklosios gyvatės yra smulkios, dažniausiai požemyje gyvenančios roplių grupės, prisitaikiusios raustis dirvožemyje ir judėti tarp nukritusių lapų ar supuvusios medienos. Jų akys paprastai būna redukuotos ir paslėptos po galvos žvynais, todėl iš pirmo žvilgsnio jos primena sliekus.

    Mokslinis šios grupės pavadinimas Scolecophidia siejamas su graikiškais žodžiais, nusakančiais kirmėlę ir gyvatę. Tokia kilmė atspindi ir šių roplių išvaizdą, ir jų gyvenimo būdą, kuriame dominuoja požeminės slėptuvės.

    Palyginę surasto egzemplioriaus sandaros požymius ir DNR duomenis su kitomis aklųjų gyvačių rūšimis, tyrėjai nustatė, kad naujoji rūšis priklauso Typhlopidae šeimai. Tai gausiausia ir plačiausiai paplitusi aklųjų gyvačių šeima, aptinkama įvairiuose žemynuose.

    Rūšiai pasiūlytas pavadinimas siejamas su vietove, šalia kurios ji buvo rasta, taip pabrėžiant atradimo geografinį kontekstą. Tokia praktika biologijoje įprasta, kai pavadinimu įamžinama radavietė arba regionas, padedantis ateityje tiksliau sieti rūšį su jos paplitimu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriose šio regiono dalyse rimtesni lauko tyrimai anksčiau beveik nebuvo vykdyti. Dėl to net vienas atsitiktinai aptiktas egzempliorius gali reikšti, kad vietos biologinė įvairovė iki šiol įvertinta tik iš dalies.

    Tyrėjų vertinimu, kryptingos ekspedicijos Kinijos pasienio zonose, ypač kalnuotuose ir sunkiai pasiekiamuose ruožuose, gali atnešti naujų atradimų. Tokios vietovės dažnai tampa biologinės įvairovės „karštaisiais taškais“, kuriuose aptinkama endeminių, niekur kitur nesutinkamų rūšių.