CP v2

Tag: Ekologija

  • Juodojoje jūroje pastebimos ryklės: biologas paaiškina, ar maudytis iš tiesų saugu

    Juodoji jūra yra gana izoliuotas vandens telkinys, su pasauliniu vandenynu susisiekiantis per sąsiaurių sistemą. Dėl ribotos vandens apykaitos joje susiformavo savitos sąlygos, tačiau plėšrūnų, įskaitant ryklius, čia taip pat pasitaiko.

    Poilsiautojų nerimą dažniausiai sukelia socialiniuose tinkluose plintantys vaizdo įrašai ar nuotraukos, kuriose rykliai matomi netoli kranto. Vis dėlto biologai pabrėžia, kad Juodojoje jūroje sutinkamos rūšys paprastai nėra pavojingos žmogui, o jų pasirodymas dažnai susijęs su natūraliais sezoniniais ciklais.

    Dažniausiai minimas Juodosios jūros ryklys yra paprastasis katranas, dar vadinamas jūrų šunimi. Tai nedidelis ryklys, kuris daugiausia laikosi vėsesniuose, gilesniuose vandenyse ir minta smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais bei kitais jūrų organizmais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad priekrantėje katranai pasirodo retai, o dažniau aptinkami toliau nuo kranto ir didesniame gylyje. Praktikoje žvejai juos paprastai sugauna ne paplūdimių zonoje, o atviroje jūroje.

    Biologų teigimu, ryklės arčiau kranto gali priartėti tam tikrais metų laikais, ypač žiemą. Tai siejama su reprodukcijos laikotarpiu, kai formuojasi poros, o gyvūnai gali migruoti ieškodami tinkamų vietų ir sąlygų.

    „Žiemą jos priartėja pirmiausia dėl reprodukcijos: formuojasi poros, ir tuo metu joms svarbu susirasti viena kitą bei daugintis. Kartais jos priplaukia ir prie kranto, o tuo laikotarpiu žvejai jas taip pat sugauna“, – sakė biologas Adrianas Bilbė.

    Ekspertai pabrėžia, kad katranas gerokai mažesnis už plačiai žinomus vandenynų ryklius ir žmonių nepuola. Ši rūšis nėra pritaikyta medžioti didelį grobį, o jos mityboje dominuoja smulkios žuvys ir bestuburiai.

    Kartu katranai laikomi svarbia Juodosios jūros ekosistemos dalimi: jie dažnai minta silpnesnėmis ar sergančiomis žuvimis, todėl prisideda prie natūralios pusiausvyros ir žuvų populiacijų „higienos“. Dėl to mokslininkai ragina šiuos gyvūnus vertinti kaip ekosistemos elementą, o ne kaip automatinę grėsmę poilsiautojams.

    Praktinis patarimas maudantis išlieka paprastas: jei pakrantėje pastebimas neįprastas gyvūnų aktyvumas ar žvejai praneša apie sugautus ryklius visai šalia paplūdimių, verta rinktis saugesnę vietą ir sekti vietos tarnybų rekomendacijas. Tačiau vien pavieniai pranešimai apie katranus dažniausiai nereiškia, kad maudytis Juodojoje jūroje tampa nesaugu.

  • Libijos Sacharoje užfiksuota itin reta smėlio katė: 2017 metų vaizdo įrašas virto įrodymu

    Laukinės gamtos fotografo Mohammedo Almuntasiro 2017 metais paviešintas 18 sekundžių vaizdo įrašas, kuriame matyti blyškios spalvos katė, ilgą laiką buvo laikytas tik atsitiktine akimirka iš Libijos dykumos. Tačiau vėliau jis tapo vienu svarbiausių praktinių įrodymų, kad Libijoje iš tiesų gyvena smėlio katė Felis margarita – itin retai žmogaus akiai pasirodantis plėšrūnas.

    Smėlio katė yra vienintelė kačių šeimos rūšis, ypač prisitaikiusi prie tikrų dykumų sąlygų: ji geriau toleruoja karštį, gali ilgiau išsiversti be vandens, o smėlinė kailio spalva leidžia beveik susilieti su aplinka. Dėl šio gebėjimo ji neretai vadinama dykumos šmėkla, nes net ir esant netoli jos buvimo vietos gyvūną pastebėti sudėtinga.

    Pasak fotografo, iš pradžių įrašu netikėjo net dalis stebėtojų, teigusių, kad tokia rūšis Libijoje nebuvo patikimai patvirtinta. Jis tikino matęs šiuos gyvūnus ne vienoje vietoje, įskaitant teritorijas netoli Zintano, kur gyvena pats.

    „Kai paskelbiau įrašą, daugelis netikėjo, kad jis nufilmuotas Libijoje. Tačiau aš vis kartojau, kad ši katė čia gyvena keliose vietose“, – sakė Mohammedas Almuntasiras.

    Vėlesniais metais įrašas sulaukė mokslininkų dėmesio ir paskatino platesnį domėjimąsi pietvakarių Libijos dykumomis. Zoologas Firas Haideris, tyrinėjantis smulkius plėšrūnus, atkreipė dėmesį, kad ši Šiaurės Afrikos dalis yra viena mažiausiai ištirtų sausumos teritorijų, o ankstesniuose moksliniuose šaltiniuose trūko koordinatėmis ar aiškiais duomenimis pagrįstų patvirtinimų.

    Tyrėjų teigimu, situaciją apsunkina ir infrastruktūros stoka: daugelyje vietovių nėra saugomų teritorijų tinklo, trūksta galimybių diegti fotospąstus, dirbti nuolatinėms lauko komandoms, o institucinis tyrimų koordinavimas fragmentiškas. Prie rizikos prisideda ir saugumo veiksniai, nes per porėtas sienas su Alžyru, Nigeriu ir Čadu veikia kontrabandos maršrutai, todėl ekspedicijos gali būti fiziškai pavojingos.

    „Kai kuriuose pietvakarių regionuose nesaugu. Kartą mūsų kelionės metu į mus šaudė, todėl turėjome greitai pasitraukti“, – pasakojo Mohammedas Almuntasiras.

    Po kontakto su F. Haideriu prasidėjo ilgametis bendradarbiavimas, didžiąja dalimi vykęs nuotoliniu būdu. Zoologas mokė, kaip tiksliai fiksuoti GPS koordinates, kaip dokumentuoti stebėjimus vaizdu ir kaip kiekvieną radinį pagrįsti patikrinamais duomenimis, kad jis būtų naudingas mokslui.

    Šiame darbe svarbus vaidmuo teko ir vietos bendruomenėms, ypač tuaregams, puikiai pažįstantiems atokias dykumų teritorijas. Remiantis jų liudijimais, buvo planuojamos tikslingos išvykos, ieškoma pėdsakų ir urvų, o stebėjimai papildomi vaizdo medžiaga.

    Rezultatai galiausiai sugulė į recenzuotą mokslinį tyrimą, 2026 metų vasarį paskelbtą žurnale „Journal of Arid Environments“. Jame nurodoma, kad smėlio katės buvimas patvirtintas 13 vietų Libijos Sacharoje, o dar vienas retas plėšrūnas – Sacharos dryžuotasis šeškas – užfiksuotas aštuoniose naujose vietovėse, dalis jų už iki tol pripažintų arealų ribų.

    Tyrime išskiriama ir viena ryškesnių teritorijų – Vadi Armet, izoliuotas slėnis maždaug 1 000 km į pietvakarius nuo Tripolio. Remiantis publikacija, būtent čia sutelkta didelė dalis stebėjimų, kas leidžia manyti, kad pietvakarių Libija gali būti iki šiol nepakankamai įvertinta šios rūšies buveinė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atvejai rodo, kaip net trumpas ir, atrodytų, atsitiktinis įrašas gali tapti reikšmingu impulsu gamtosaugai ir tyrimams. Kartu tai primena, jog mažai ištirtose teritorijose biologinė įvairovė gali būti didesnė, nei manyta, o patikimi įrodymai neretai atsiranda ten, kur juos surenka vietos žmonės ir lauko stebėtojai.

  • Mokslininkai apie Europos karščius: be klimato kaitos tokia kaitra būtų beveik neįmanoma

    Vakarų Europą apėmusi rekordinė karščio banga, pasak mokslininkų, be klimato kaitos būtų buvusi beveik neįmanoma. World Weather Attribution (WWA) tyrėjų vertinimu, dabartinės itin šiltos naktys regione tapo maždaug 100 kartų labiau tikėtinos nei prieš du dešimtmečius.

    WWA analizėje pabrėžiama, kad per kelis dešimtmečius šylantis klimatas pakeitė karščio bangų „foną“, todėl ekstremalios temperatūros pasiekiamos lengviau ir kartojasi dažniau. Skaičiuojama, kad panaši kaitra, kokia fiksuojama dabar, 1976 metų birželį būtų buvusi apie 3,5 laipsnio Celsijaus žemesnė.

    Šilumos poveikis jaučiamas ne tik dieną: ekstremaliai šiltos naktys ypač didina sveikatos riziką, nes organizmas nebeatsigauna po dienos karščio. Kai kuriose Prancūzijos vietovėse daugiau nei savaitę naktimis laikėsi aukštesnė nei 20 laipsnių Celsijaus temperatūra, o atskiromis naktimis minimali temperatūra priartėjo prie 30 laipsnių Celsijaus.

    Analizėje taip pat įvertintas šiluminis stresas, kai žmogaus kūnas nebesugeba pakankamai atvėsti prakaituodamas. Iš daugiau nei 800 Europos miestų apie 45 proc. jau patyrė arba, prognozuojama, patirs didžiausius šiluminio streso lygius birželio pabaigoje.

    Ilgalaikė tendencija atitinka tarptautinių institucijų skelbiamus duomenis: Pasaulio meteorologijos organizacija nurodo, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, daugiausia iš anglies, naftos ir dujų deginimo, pakėlė pasaulio vidutinę temperatūrą maždaug 1,4 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio XIX amžiaus lygio.

    „Šiuo metu darome per mažai, kad sulėtintume globalų atšilimą. Todėl, jam tęsiantis, reikia tikėtis, kad rekordai bus mušami vis dažniau“, – sakė Londono Imperijos koledžo ekstremalių reiškinių tyrėja Claire Barnes, viena iš WWA analizės bendraautorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausi karščio bangų padariniai sveikatai dažnai išryškėja ne iš karto. WWA primena mokslinius vertinimus, jog 2022 metų vasarą per karščio bangų seriją Europoje galėjo mirti daugiau kaip 60 000 žmonių dėl su karščiu susijusių priežasčių.

    WWA taip pat pažymi, kad šį kartą stiprios kaitros Europoje nepaaiškina El Ninjo reiškinys, paprastai didinantis pasaulines temperatūras. Tai sustiprina išvadą, kad pagrindinis veiksnys, didinantis tokių ekstremumų tikimybę, yra ilgalaikis klimato šiltėjimas.

  • Odesos srityje kregždės lizdą susuko „Shahed“ nuolaužoje: jaunikliai netrukus leisis į 7 000 km kelionę

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje, kregždės įsikūrė neįprastoje vietoje: lizdą jos susuko Rusijos smogiamojo drono „Shahed“ nuolaužoje. Apie šį radinį socialiniuose tinkluose pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusjevas, vadovaujantis Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko tyrimų padaliniui.

    Mokslininko paviešintame vaizdo įraše matyti suaugęs paukštis, rūpestingai šeriantis kelis jauniklius, įsitaisiusius metalinėje nuolaužoje. Kontrastas akivaizdus: tai, kas neseniai buvo karo įrankis, trumpam tapo prieglobsčiu gyvybei.

    Pasak I. Rusjevo, jaunikliai netrukus sustiprės, išmoks skraidyti ir kartu su suaugusiais paukščiais pradės sezoninę migraciją į Pietų Afriką. Jis nurodė, kad skrydis gali siekti apie 7 000 kilometrų nuo Tuzlovo limanų teritorijos.

    Specialistas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal vizualius požymius nuolauža gali būti susijusi su „Geran“ žymėjimu, kuriuo Rusija neretai vadina Irano kilmės „Shahed“ tipo dronus. Kadruose netgi įžiūrimi techniniai žymėjimai, leidžiantys spėti apie konkrečią aparato kilmę.

    Tuzlovo limanų nacionalinis parkas karo metu ne kartą atsidūrė dėmesio centre dėl aplinkosauginių pasekmių, kurias regione fiksuoja mokslininkai. Anksčiau I. Rusjevas yra pranešęs ir apie didelį žuvusių delfinų skaičių parko pakrantėje, pabrėždamas, kad per vieną dieną užregistruotas radinių mastas gali būti beprecedentis, o neapžiūrėtose ruožuose jų gali būti gerokai daugiau.

  • NASA palydovas užfiksavo milžiniškus turkio sūkurius Juodojoje jūroje: kas juos sukelia?

    NASA palydovas PACE birželio 22 dieną užfiksavo neįprastai ryškius mėlynus ir turkio spalvos sūkurius Juodosios jūros akvatorijoje. Vaizdus padėjo surinkti itin jautrus prietaisas OCI, skirtas vandenynų spalvos ir biologinių procesų stebėjimui iš kosmoso.

    Specialistų teigimu, tokį vandens atspalvį dažniausiai lemia masinis mikroskopinių dumblių, vadinamų kokolitoforidais, suvešėjimas. Nors pavienės ląstelės plika akimi nematomos, jų žydėjimas gali apimti didžiulius plotus, todėl aiškiai matomas palydovinėse nuotraukose.

    Kokolitoforidai yra padengti smulkiomis kalcio karbonato plokštelėmis. Kai jų vandenyje atsiranda milijardai, šios plokštelės stipriai atspindi saulės šviesą, todėl jūros paviršius atrodo šviesesnis ir įgauna turkio atspalvį.

    Tokie sužydėjimai dažniausiai fiksuojami vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vandens temperatūra ir maistinių medžiagų sąlygos tampa palankios. Sūkurių raštai nuotraukose atsiranda dėl srovių ir maišymosi procesų, kurie suformuoja planktono telkinių juostas ir spiralinius darinius.

    Šaltuoju metų laiku Juodojoje jūroje dažniau įsivyrauja kiti mikroorganizmai, pavyzdžiui, diatominiai dumbliai, kurių apvalkalai sudaryti iš silicio. Tokiais laikotarpiais vanduo vizualiai gali atrodyti tamsesnis ir drumstesnis, o ryškus turkis pasitaiko rečiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad palydovinis monitoringas leidžia stebėti jūrų ekosistemų pokyčius net tada, kai laivais vykdomos ekspedicijos yra ribotos ar rizikingos. Tokie duomenys svarbūs vertinant planktono dinamiką, vandens kokybę ir platesnius klimato bei taršos veiksnius, darančius įtaką jūrų biologijai.

    Ko tikisi mokslininkai?

    PACE misijos duomenys padeda tiksliau atskirti, kas lemia jūros spalvos pokyčius skirtinguose regionuose ir sezonuose. Tai leidžia geriau suprasti, kada turkio atspalvis susijęs su natūraliu planktono sužydėjimu, o kada galimi kiti veiksniai, pavyzdžiui, pakrantės nuoplovos ar pakitusios srovių sąlygos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reiškiniai savaime nebūtinai reiškia pavojų, tačiau jie yra svarbus signalas apie ekosistemos būklę. Kuo tiksliau stebimi procesai iš kosmoso, tuo greičiau galima pastebėti neįprastus pokyčius ir planuoti tikslinius tyrimus ten, kur jų labiausiai reikia.

  • Ryškiaspalvės giesmininkės sparčiai nyksta: mokslininkai aiškinasi, kodėl grožis tampa rizika

    Ryškiaspalvės giesmininkės daugeliui asocijuojasi su gamtos grožiu ir biologinės įvairovės simboliais, tačiau nauji duomenys rodo niūresnę tendenciją. Tyrėjai nustatė, kad kai kuriuose pasaulio regionuose spalvingesnių paukščių rūšys dažniau atsiduria nykstančiųjų sąrašuose.

    Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė žvirbliniai paukščiai, didžiausia ir įvairiausia paukščių grupė, kuriai priskiriama daugiau nei pusė visų žinomų paukščių rūšių. Analizuodami duomenis jie ieškojo ryšio tarp plunksnų ryškumo ir rūšies išnykimo rizikos, įvertindami ir kitas savybes, pavyzdžiui, kūno masę, mitybą ar sparnų formą.

    Kas sieja spalvas ir riziką?

    Tyrime pasitelkti statistiniai modeliai sujungė informaciją apie paukščių išvaizdą su jų paplitimo geografija bei žmonių veiklos veiksniais. Rezultatai parodė, kad ryškesnė spalvinė išraiška dažniau sutampa su didesne išnykimo tikimybe, o ryšys kai kuriose vidutinių platumų zonose pasirodė stipresnis nei tropikuose.

    Pasak tyrėjų, tai leidžia manyti, kad grėsmės skirtinguose regionuose veikia nevienodai. Pietryčių Azijoje vienu svarbiausių spaudimo šaltinių išlieka paukščių gaudymas ir prekyba, o Afrikoje bei Lotynų Amerikoje didesnę reikšmę gali turėti buveinių nykimas, žemėnaudos pokyčiai ir klimato kaita.

    Kita svarbi išvada ta, kad ryšys tarp ryškumo ir didesnės rizikos išliko net tada, kai buvo vertinamos rūšys, kurios nėra plačiai siejamos su prekyba. Tai reiškia, kad vien paklausos naminiais augintiniais nepakanka paaiškinti viso reiškinio ir būtina ieškoti papildomų mechanizmų.

    Prekyba nėra vienintelis veiksnys

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškios spalvos gali tapti pažeidžiamumo dalimi ir kitais būdais. Tarp galimų paaiškinimų minimi didesnis plėšrūnų pastebimumas, jautrumas buveinių fragmentacijai, taip pat rizika, susijusi su klimato šiltėjimu, kai kurioms rūšims keičiant mitybos ar termoreguliacijos balansą.

    „Savo analizėje matėme teigiamą ryšį tarp išnykimo rizikos ir ryškios spalvos net tarp tūkstančių rūšių, kurios, kiek žinoma, nebuvo prekybos objektas. Tai daug sudėtingiau paaiškinti, todėl ieškome kitų priežasčių, kurios ryškiaspalvius paukščius gali paversti pažeidžiamesniais“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu apsaugai?

    Paradoksalu, bet tie patys paukščiai, kurie labiausiai žavi žmones, gali būti ir pažeidžiamiausi. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažniau telkiasi ginti charizmatiškas, lengvai atpažįstamas rūšis, todėl jos neretai tampa savotiškais gamtos apsaugos „indikatoriais“.

    Vis dėlto, jei pirmiausia prarandami ryškiausi paukščiai, kartu gali silpnėti ir visuomenės dėmesys platesnėms buveinių apsaugos programoms. Tyrėjai viliasi, kad geresnis rizikos veiksnių supratimas padės tiksliau nukreipti apsaugos priemones, nuo prekybos kontrolės iki buveinių atkūrimo ir klimato kaitos poveikio mažinimo.

  • Ukrainiečio startuolis prie Paryžiaus iš lapų gamina popierių: pritraukė 2,3 mln. eurų ir siekia plėtros

    Rudenį miestams nukritę lapai dažniausiai reiškia papildomas išlaidas: juos reikia surinkti, išvežti ir sutvarkyti. Tačiau 26 metų ukrainietis Valentynas Frečka parodė, kad ši sezoninė „problema“ gali tapti žaliava verslui.

    Netoli Paryžiaus jis įkūrė pilotinę gamyklą, kurioje iš parkuose ir gatvėse surinktų lapų gaminamas popierius bei kartonas. Jo startuolis „Releaf“ jau pritraukė apie 2,3 milijono eurų finansavimą, daugiausia per Europos inovacijų programas.

    Iš pirmo žvilgsnio idėja paprasta, tačiau verslo modelį stabdo sezoniškumas: lapai masiškai krenta tik dalį metų. Kad gamykla galėtų dirbti nuolat, komanda sukūrė sprendimus, kaip žaliavą apdoroti ir sandėliuoti taip, kad ji būtų tinkama naudoti ir ne sezono metu.

    Tokia schema leidžia bendradarbiauti su savivaldybėmis: jos perduoda surinktus lapus, o „Releaf“ juos paverčia plaušiena, tinkama popieriaus ir kartono gamybai. Galutinis produktas pritaikomas pakuotėms, vokams ir dėžėms, kurios ypač paklausios augant elektroninei prekybai.

    Europoje pakuočių rinka keičiasi: daugiau dėmesio skiriama žaliavų kilmei, perdirbamumui ir alternatyvoms medienai. Popieriaus pramonė tradiciškai remiasi medienos plaušiena, todėl sprendimai, mažinantys spaudimą miškų ištekliams, sulaukia didesnio investuotojų ir institucijų dėmesio.

    Kritusių lapų panaudojimas išsiskiria tuo, kad tai yra jau surenkama municipalinė „atliekų“ srovė. Jei ji paverčiama pramonei naudinga žaliava, miestai gali ne tik sumažinti dalį tvarkymo kaštų, bet ir prisidėti prie žiedinės ekonomikos principų.

    Pasak viešai skelbiamos informacijos, pritrauktos lėšos buvo nukreiptos pilotinės linijos statybai, technologijų vystymui ir moksliniams tyrimams. Taip pat sukurti keli lapų surinkimo ir paruošimo taškai skirtinguose miestuose, kad logistika būtų paprastesnė.

    Įrodžius, kad technologija veikia, kitas žingsnis yra komercinis mastas. Startuolis planuoja pritraukti apie 8 milijonus eurų privataus kapitalo, kad išplėstų pajėgumus ir pilotinį projektą paverstų didesnės apimties gamyba.

    „Releaf“ teigia, kad jų pagamintas popierius jau naudojamas pakuočių gamyboje, o bendradarbiavimo geografija plečiasi už Prancūzijos ribų. Pats Valentynas Frečka yra minėjęs, kad ateityje norėtų pritaikyti panašų modelį ir Ukrainoje, ypač atstatymo projektuose, kur reikės tvarių sprendimų ir naujų gamybos grandinių.

  • Prie Černobylio atokvėpio zonos pražydo reta gegužraibinių giminaitė: 10 metų ji praleidžia po žeme

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šią vasarą užfiksuotas neįprastas augalas – paprastoji lizdinė gegužraibė (Neottia nidus-avis). Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo kukliai, šis augalas didžiąją gyvenimo dalį gali praleisti po žeme ir pasirodo tik trumpam žydėjimo laikotarpiui.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad tai viena paslaptingiausių miško rūšių: palankiomis sąlygomis ji gali iki 10 metų išbūti nepakilusi į paviršių. Tik vėliau pro pernykščių lapų sluoksnį miško ūksmėje išauga gelsvai rusvas žiedynstiebis, dažnai beveik nepastebimas tarp paklotės.

    Paprastoji lizdinė gegužraibė neturi chlorofilo, todėl nevykdo fotosintezės ir negali „pasigaminti“ maisto kaip dauguma augalų. Vietoj to ji maitinasi per dirvožemyje gyvenančius mikorizinius grybus, kurie yra susiję su medžių šaknimis.

    Tokia mityba vadinama mikogeterotrofija: augalas per grybieną gauna organinių medžiagų, kurios sistemoje cirkuliuoja iš medžių ir jų grybinių simbiontų. Dėl šios priklausomybės nuo specifinių grybų ir tinkamų miško sąlygų rūšis yra jautri buveinių pokyčiams.

    Nors augalas neišsiskiria ryškiomis spalvomis, jo žiedai gali žydėti iki dviejų mėnesių. Specialistai nurodo, kad žydėjimo metu jaučiamas švelnus medaus ir vanilės aromatas, kuris pritraukia vabzdžius apdulkintojus.

    Pasibaigus žydėjimui augalas vėl gali „dingti“ keliems metams, laukdamas tinkamų sąlygų naujam pasirodymui. Tokie ciklai ir išskirtinis prisitaikymas paaiškina, kodėl net ir lankantis miškuose šią rūšį pamatyti pavyksta retai.

    Botanikai pabrėžia, kad tokie augalai yra glaudžiai susiję su miško dirvožemio būkle, grybų įvairove ir natūraliu paklotės režimu. Kai ardoma miško danga, sausinamas dirvožemis ar keičiama buveinė, rūšims, priklausomoms nuo mikorizės, išlikti tampa sunkiau.

    Ukrainoje paprastoji lizdinė gegužraibė įtraukta į Ukrainos raudonąją knygą, o jos populiacijos mažėjimas siejamas su buveinių nykimu ir miško dirvožemio trikdymu. Černobylio rezervate tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip saugomose teritorijose atsikuria sudėtingi gamtiniai ryšiai.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Dūmai iš Černobylio gaisrų pasiekė Kijevą: gydytojas paaiškino, ar reikia vartoti jodą

    Kijeve fiksuojamas prastėjantis oro kokybės rodiklis, o mieste juntamas dūmų kvapas. Situacija siejama su miškų gaisrais Černobylio zonoje, kurie kilo po naktinių atakų liepos 2 dieną, ir su meteorologinėmis sąlygomis, kai dėl menko vėjo teršalai ilgiau užsilaiko prie žemės.

    Medikai primena, kad svarbiausia – sumažinti dūmų poveikį kasdienėje rutinoje. Rekomenduojama uždaryti langus, riboti laiką lauke ir, jei įmanoma, likti patalpose, kol oro taršos lygis sumažės.

    „Tiesiog uždarykite langus ir stenkitės būti patalpose, o ne lauke. Taip pat nereikia vartoti jodo, nes tai neduoda jokios naudos“, – sakė gydytojas Tarasas Žyravecskis.

    Specialistai aiškina, kad jodo preparatai skiriami tik tada, kai yra patikimai patvirtinta radioaktyviojo jodo grėsmė ir tai daroma pagal oficialias institucijų rekomendacijas. Dūmai iš gaisrų pirmiausia kelia kietųjų dalelių ir kitų degimo produktų riziką, todėl savarankiškas jodo vartojimas ne tik nepadeda, bet ir gali pakenkti sveikatai.

    Žmonėms, pajutusiems apsinuodijimo požymių, galvos svaigimą, dusulį ar ryškų savijautos pablogėjimą, patariama nedelsti ir kreiptis į medikus. Ypač atidūs turėtų būti sergantys lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, širdies ir kraujagyslių ligomis bei vyresnio amžiaus asmenys.

    Gydytojų teigimu, turintiems kvėpavimo problemų verta stebėti būklę ir, jei namuose yra pulso oksimetras, pasitikrinti deguonies saturaciją. Sergantiesiems hipertenzija rekomenduojama dažniau matuoti kraujospūdį, o jam šoktelėjus – tartis su šeimos gydytoju ar kardiologu.

    Karštomis dienomis papildomą riziką didina ir perkaitimas, todėl patariama gerti daugiau vandens ir vėsinti patalpas. Jei namuose labai tvanku, verta ieškoti vėsesnės vietos su kondicionieriumi ar pavėsiu ir, kiek įmanoma, vengti tiesioginių saulės spindulių.

    Miesto oro kokybė gali greitai kisti priklausomai nuo vėjo krypties ir gaisrų intensyvumo, todėl gyventojams patariama sekti oficialius pranešimus bei oro taršos rodiklius. Dūmų šleifas iš gaisrų, esant palankioms pernašos sąlygoms, gali mažinti matomumą ir didinti kietųjų dalelių koncentraciją ne tik Kijeve, bet ir aplinkiniuose rajonuose.

    Kol situacija stabilizuojasi, ekspertai pabrėžia paprastą taisyklę: mažiau dūmų įkvepiate – mažesnė ir trumpalaikių simptomų bei lėtinių ligų paūmėjimo rizika. Jei simptomai stiprėja ar atsiranda krūtinės skausmas, ryškus dusulys, sąmonės sutrikimas, būtina skubi medicinos pagalba.