Tag: Ekologija

  • Prie Kanados krantų aptikti du nauji jūrinių vorų tipai: mažyčiai, bet stebinantys radiniai

    Kanados mokslininkai Salisho jūroje, esančioje tarp Britų Kolumbijos ir JAV Vašingtono valstijos, aptiko dvi iki šiol mokslui nežinomas jūrinių vorų rūšis. Nauji organizmai užfiksuoti nardant su akvalangu negiliame vandenyje, iki 18 metrų gylyje, o radiniai aprašyti moksliniame leidinyje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Salisho jūra, nors laikoma biologiškai turtinga, vis dar nėra iki galo ištirta. Iki šiol šiame regione buvo patikimai dokumentuota tik 17 seklumose gyvenančių jūrinių vorų rūšių, todėl nauji atradimai rodo, kad reali įvairovė gali būti gerokai didesnė.

    Kaip atrodo naujos rūšys

    Viena iš naujai aprašytų rūšių pavadinta Callipallene pilosuspedes. Ji išsiskiria ilgais, išlenktais dygliais ant apatinių galūnių ir plonesniu straubliuku, o pavadinimas siejamas su lotyniška užuomina į „plaukuotas kojas“.

    Aprašuose taip pat minimos raudonos akys, trikampės formos burnos sritis ir nagai. Tyrėjai nurodo, kad ši rūšis turi ir ilgesnes kiaušinių nešiojimo galūnes, kurios gali būti naudojamos ne tik palikuonims nešioti, bet ir kūno priežiūrai.

    Antroji rūšis pavadinta Tanystylum kiixin, o pavadinimas siejamas su bangų garsais, atsitrenkiančiais į krantą. Ji atpažįstama iš smėlio laikrodžio formos pilvelio, tamsių akių bei gumbelius primenančių nagų.

    Kuo ypatingi jūriniai vorai?

    Nors pavadinimas gali klaidinti, jūriniai vorai nėra tikrieji vorai, tačiau priklauso artimų nariuotakojų giminei. Jie taip pat laikomi giminaičiais kitoms grupėms, tarp jų skorpionams ir pasagakrabiams, o jų kūno sandara gerokai skiriasi nuo įprastų sausumos vorų.

    Jūriniai vorai dažniausiai turi keturis kūno segmentus ir keturias poras ilgų kojų, tačiau kai kurių rūšių kojų porų gali būti daugiau. Sekliuose vandenyse gyvenančios rūšys neretai turi keturias akis, o jų burnos dalys gali atrodyti neproporcingai didelės lyginant su kūnu.

    Mokslininkai aiškina, kad šie gyvūnai maitinasi siurbdami skysčius iš minkštakūnių bestuburių. Dar viena įdomi detalė yra jų biologija: virškinimo ir reprodukcinės sistemos šakos tęsiasi į kojas, o patinai ikrus nešioja ant atskiros kojų poros iki jauniklių išsiritimo.

    Ką rodo šis atradimas

    Tyrėjų vertinimu, naujos rūšys patvirtina, kad net lengviau pasiekiamos pakrančių seklumos gali slėpti neatrastą bioįvairovę. Tokie radiniai ypač svarbūs vertinant pakrančių ekosistemų būklę ir planuojant jų apsaugą, nes tikslus rūšių „žemėlapis“ leidžia geriau pastebėti pokyčius.

    Mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama tendencija daugiau dėmesio skirti „nepastebimiems“ bestuburiams, kurie dažnai lieka šešėlyje, nors yra svarbūs mitybos grandinėms ir visos ekosistemos stabilumui. Salisho jūros pavyzdys primena, kad atradimams nebūtinai reikia ekspedicijų į didžiausias gelmes.

  • Volynės kaimuose masiškai džiūsta šuliniai: vandens stygius matomas ir upėse, ir tvenkiniuose

    Šiaurinėje Volynės dalyje, kuri dažnai vadinama ežerų, upių ir pelkių kraštu, gyventojai vis dažniau susiduria su vandens stygiumi. Vietos bendruomenėse fiksuojama, kad seklėja upės ir tvenkiniai, o dalis šulinių per kelias savaites ar mėnesius beveik išdžiūvo.

    Vietos žmonės pasakoja, kad šulinių būklė tapo vienu ryškiausių šių metų sausros ženklų. Kai kur vandens telikę kibiro aukščiui, kitur šuliniai jau tušti, todėl geriamąjį vandenį tenka vežtis iš gretimų gyvenviečių arba remtis gręžinių vandeniu.

    „Vanduo jau du mėnesius paprasčiausiai nebeatsistato. Yra kibiro aukščio ir viskas, daugiau nebepriteka“, – sakė vieno kaimo gyventoja Marija Buščiuk.

    Pasak gyventojų, net bandant įsirengti gręžinį laistymui, didesnio gylio vandens rasti ne visada pavyksta. Kai kur vandens mažai ir 26 metrų gylyje, todėl ūkiams sunkiau planuoti laistymą bei užsitikrinti stabilų tiekimą sausuoju laikotarpiu.

    Skirtingose bendruomenės vietovėse situacija panaši: šuliniuose lieka tik drėgnas smėlis, o kai kurie šuliniai, kurie veikė dešimtmečius, šiemet pirmą kartą visiškai išdžiūvo. Gyventojai pabrėžia, kad ypač problemiška aukštesnėse vietose, kur gruntinio vandens lygis tradiciškai būna žemesnis.

    Kas, pasak specialistų, vyksta?

    Vandens lygio kritimą patvirtina ir vietos hidromelioracijos specialistai. Jų vertinimu, labiausiai išdžiūvę šuliniai fiksuojami keliuose kaimuose, o situacija nėra vien lokali: sausros požymiai matomi ir paviršiniuose vandens telkiniuose.

    Specialistai aiškina, kad šių metų problemą stiprina ne tik vasaros karščiai, bet ir neįprastai menki rudens krituliai bei mažesnis rūkas, kuris įprastai prisideda prie drėgmės atsargų papildymo. Dėl to gruntinio vandens lygis neatsistato įprastu tempu, o šuliniai reaguoja greičiausiai.

    Problema matoma ir upėse: kai kuriuose ruožuose įprasta vaga vietomis virsta siaurais protakais, o vanduo laikosi tik atskiruose gilesniuose taškuose. Tai didina rizikas tiek buičiai, tiek žemės ūkiui, ypač jei sausesni periodai kartojasi kelis sezonus iš eilės.

    Kodėl tai tampa tendencija regione?

    Hidrologai ir klimato stebėtojai Europoje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius sausrų epizodus, o krituliai pasiskirsto netolygiau: daugiau trumpų, intensyvių liūčių ir mažiau ilgesnių, gruntinius vandenis papildančių lietų. Tokiu atveju dalis vandens tiesiog nubėga paviršiumi, o ne įsigeria į gilesnius sluoksnius.

    Volynės atvejis įsirašo į platesnį kontekstą, kai žemi upių lygiai ir išsekę šuliniai tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Vietos gyventojams tai reiškia didesnį priklausomumą nuo gręžinių, vandens atvežimo ir būtinybę peržiūrėti ūkio vandens naudojimo įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu svarbiausia stebėti vandens kokybę, ypač kai šuliniuose lieka mažai vandens, o jo sudėtis gali greičiau keistis. Ilgesnėje perspektyvoje didžiausias iššūkis bus prisitaikymas prie dažnesnių sausrų: nuo vandens taupymo iki infrastruktūros atnaujinimo ir vietinių vandens išteklių valdymo.

  • Karpatų Smočyčiaus kalne aptikta nauja vertikali ola: tyrėjai įtaria, kad ji gali būti giliausia

    Ivano Frankivsko srityje Karpatų Smočyčiaus kalne speleologai aptiko naują vertikalią olą, kurios pradinis nustatytas gylis siekia bent 30 metrų. Specialistai pabrėžia, kad tai tik pirminiai matavimai, o tolesni tyrimai gali parodyti, jog ola yra dar gilesnė.

    Ukrainos speleologų bendruomenėje ši žinia sulaukė išskirtinio dėmesio, nes smiltainio tipo Karpatų olose tokie gyliai laikomi gana retais. Tyrėjų teigimu, būtent geologinė sandara dažnai riboja ertmių formavimąsi, todėl 30 metrų riba jau dabar vertinama kaip reikšminga.

    „Smočyčiaus kalne radome naują vertikalią olą. Pavadinome ją „Dzembonija“, nes netoliese yra tokiu pat pavadinimu vadinamas kaimas. Manome, kad ši ola gali tapti giliausia Karpatų ola“, – sakė speleologas ir Ukrainos speleologų asociacijos viceprezidentas Jurijus Kasjanas.

    Pasak jo, komanda planuoja tęsti tyrimus ir patikslinti olos parametrus, tačiau darbai priklausys nuo sezoniškumo ir saugumo sąlygų. Vertikalių olų tyrinėjimai paprastai reikalauja specialios įrangos, o gylio matavimai tikslinami etapais, plečiant pasiekiamas atšakas.

    Tuo pat metu speleologai pranešė apie dar vieną radinį Ternopilio srityje, kur gipsinėje oloje Na Chomach aptikta nauja, maždaug 50 metrų ilgio dalis. Ši ola žinoma nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio, tačiau iki šiol buvo laikoma palyginti nedidele.

    Specialistai aiškina, kad Na Chomach gali būti didesnės požeminės sistemos fragmentas, nes netoliese yra gerai žinoma Krištolinė ola, kurios ištirtas ilgis viršija 20 kilometrų. Jei ertmės priklauso tam pačiam masyvui, teorinė jungčių tikimybė išlieka, nors ją patvirtinti galima tik nuosekliais kartografavimo ir prasiskverbimo darbais.

    „Per trečiąją ekspediciją pavyko prasibrauti pro siaurą plyšį, jį praplėsti ir atverti naują olos dalį. Toliau vėl pasiekėme susiaurėjimą, todėl darbus tęsime jau po žiemos“, – teigė Jurijus Kasjanas.

    Jis pridūrė, kad žiemą dalyje olų žiemoja šikšnosparniai, todėl tyrinėjimai paprastai nukeliami į šiltąjį sezoną, siekiant netrikdyti gyvūnų. Be to, speleologai pranešė, kad jau anksčiau žinomoje Na Chomach dalyje pastebėjo keliose vietose pavaizduotus tridančius.

    Pasak tyrėjų, tokie ženklai gali būti istorinės atminties pėdsakai, nes kai kurios Ukrainos olos XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo naudojamos kaip slėptuvės. Ši hipotezė kol kas vertinama atsargiai ir gali būti tikslinama renkant daugiau duomenų vietoje.

    Speleologų bendruomenė pabrėžia, kad kiekvienas naujas atradimas prisideda prie tikslesnio regiono karstinių ir nekarstinių ertmių žemėlapio, o tai svarbu ir mokslui, ir saugiam lankymui. Tolesni Smočyčiaus olos matavimai turėtų parodyti, ar ji iš tiesų gali pretenduoti į giliausios Karpatų olos vardą.

  • Potvynis atkirto Krescento salą Kenijoje: mokslininkai po 5 metų fiksuoja pokyčius ekosistemoje

    Kenyos Naivašos ežere esanti Krescento sala yra privatus rezervatas ir turistų traukos vieta, tačiau jos ekosistemai pastaraisiais metais teko netikėtas išbandymas. Pakilus vandens lygiui, anksčiau sausros metu atsirasdavęs natūralus sausumos „tiltas“ į žemyną dingo, o gyvūnų migracija nutrūko.

    Pokytis įvyko 2020 metais, kai po gausių kritulių ir ilgalaikių hidrologinių svyravimų vanduo užliejo perėją. Nuo tada ji taip ir nebeatsivėrė, todėl zebros, žirafos, impalos, vandens ožiai ir kiti stambūs žolėdžiai liko saloje be galimybės grįžti į platesnes ganyklas.

    2025 metais mokslininkė Paige Czernisky iš Šv. Jurgio universiteto su kolegomis saloje atliko kelių dienų lauko tyrimą. Komanda vertino, kaip ilgalaikė izoliacija veikia gyvūnų būklę, populiacijų dinamiką ir pačią buveinę.

    Tyrėjai nustatė, kad stambiems žolėdžiams tenka išgyventi ribotuose ganyklų plotuose, o natūrali pusiausvyra keičiasi. Plėšrūnai iš žemyno, kurie įprastai reguliuotų žolėdžių gausą ir silpnesnių individų atranką, į salą nepatenka, todėl populiacijos gali augti sparčiau, nei leidžia maisto ištekliai.

    Mokslininkai taip pat įspėja apie didesnę ligų plitimo riziką, kai daug gyvūnų telkiasi nedidelėje teritorijoje. Vietos gidų užrašuose minimas galimas Tomsono gazelių skaičiaus mažėjimas, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimų, kurie gali būti susiję su infekcija.

    Tokie atvejai primena, kad izoliuotos ekosistemos ypač jautriai reaguoja į staigius pokyčius, o pasekmės gali išryškėti tik po kelerių metų. Kai nutrūksta migracija ir pasikeičia plėšrūnų bei žolėdžių santykis, grandininė reakcija paliečia ir augaliją, ir gyvūnų sveikatą, ir visos teritorijos atsparumą.

    Mokslininkų vertinimu, ilgalaikė stebėsena būtų būtina norint tiksliau suprasti, ar saloje jau prasidėjo negrįžtami buveinės pokyčiai. Praktiniai sprendimai, tokie kaip kontroliuojamas gyvūnų perkėlimas ar populiacijos valdymas, tokiose vietose paprastai svarstomi tik remiantis nuosekliais duomenimis ir atsižvelgiant į rezervato apsaugos tikslus.

  • Karpatų vilkai po padidinamuoju stiklu: trumpauodegio gauja valdo 250 kv. km teritoriją

    Tyrėjai skelbia, kad per naujausią stebėsenos sezoną identifikuoti 24 atskiri vilkai, tarp jų 10 patelių ir 14 patinų. Duomenys gauti taikant genetinį monitoringą ir fotospąstų informaciją, leidžiančią patikslinti gaujų sudėtį bei jų judėjimo kryptis.

    Stebėsenos programa, pradėta 2017 metais, remiasi neinvaziniu biologinių mėginių rinkimu. DNR išgaunama iš plaukų, išmatų ir šlapimo pėdsakų, todėl vilkų nereikia gaudyti ar kitaip trikdyti.

    Per 2024–2025 metų žiemą tyrėjai surinko 259 mėginius, o per septynerius metus jų sukaupta apie 1 100. Genetinė analizė padėjo ne tik suskaičiuoti individus, bet ir atkurti dalį giminystės ryšių tarp atskirų gyvūnų.

    Fotospąstai suteikia papildomą sluoksnį: jie parodo, kur ir kada vilkai pasirodo konkrečiose vietose, o vėliau vaizdai lyginami su DNR rezultatais. Taip mažinamos klaidos, kai tą patį individą būtų galima palaikyti keliais skirtingais vilkais, arba atvirkščiai.

    Tyrėjų vertinimu, anksčiau žinomos šešios šeiminės grupės laikinai persitvarkė į devynias mažesnes gaujas. Be to, aptikti ir pavieniai vilkai, kas dažnai rodo migraciją, partnerio paieškas arba gaujų persigrupavimą.

    Skaičiuojama, kad 2024–2025 metų žiemą populiacijos tankis siekė apie 1,46 vilko 100 kv. km. Palyginimui, 2019–2020 metų žiemą šis rodiklis buvo didesnis ir siekė apie 2,35 vilko 100 kv. km.

    Dar vienas signalas apie pokyčius yra socialinis stabilumas gaujose. Iš anksčiau nustatytų devynių šeimų tik viena išlaikė tą pačią porą, kitur vienas partnerių pasikeitė arba poros nepavyko patikimai patvirtinti pagal turimus duomenis.

    Trumpauodegiu pramintas patinas pirmą kartą stebėsenos medžiagoje pasirodė 2022 metais. Nuo tada jis buvo atpažintas 29 kartus pagal DNR pėdsakus ir dar 20 kartų užfiksuotas fotospąstais.

    Duomenų sugretinimas leido atkurti dalį jo judėjimo maršrutų bei šeimos istorijos. Tyrėjai nurodo, kad jis įsikūrė netoli Pəčinijagu ežero ir nuo 2022 metų sudaro vieną ilgiausiai išsilaikiusių besidauginančių porų visoje stebimoje teritorijoje.

    Skaičiuojama, kad šios šeimos užimama teritorija siekia apie 250 kv. km, o tai rodo ir didelius vilkų poreikius ieškant maisto bei saugių vietų jaunikliams auginti. Tokie plotai gali kisti priklausomai nuo grobio gausos, konkurencijos su kitomis gaujomis ir žmogaus veiklos kaimynystėje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vilkai ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį: jie daro įtaką stambių kanopinių, pavyzdžiui, šernų, elnių ir stirnų, gausai bei elgsenai. Sumažėjęs per didelis žolėdžių spaudimas gali turėti teigiamų pasekmių miškų atsinaujinimui ir biologinei įvairovei.

    Be to, vilkų sumedžioto grobio liekanos tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams. Plėšrūnų buvimas taip pat keičia kitų rūšių pasiskirstymą teritorijoje, nes gyvūnai vengia rizikingų vietų, o tai gali keisti visą vietovės ekologinę dinamiką.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dabartinius socialinės struktūros pokyčius gali lemti skirtingi veiksniai, įskaitant patyrusių suaugusių vilkų praradimą. Vis dėlto, norint atskirti natūralius ciklus nuo žmogaus poveikio, būtina tęsti ilgalaikius stebėjimus dar bent 10–15 metų.

  • Prie stoties Akademik Vernadskij gimęs pirmasis sezono Vedelio ruoniukas pavadintas gelbėtojų garbei

    Netoli Ukrainos mokslinės stoties Akademik Vernadskij Antarktidoje šį sezoną užfiksuotas pirmasis Vedelio ruonio jauniklis gavo vardą. Poliarininkai paskelbė, kad patelę nuspręsta pavadinti Sali, o pilnas vardo variantas siejamas su lotynišku žodžiu, reiškiančiu gelbėtoją.

    Vardą pasiūlė socialinių tinklų vartotoja, atkreipusi dėmesį, kad apie ruoniuko gimimą pranešta rugsėjo 17 dieną. Ukrainoje tą dieną minima gelbėtojų profesinė šventė, todėl idėja pavadinti jauniklį gelbėtojų garbei greitai sulaukė palaikymo.

    „Kadangi šiandien pagerbiami visi gelbėtojai, kurie sudėtingu metu padeda gelbėti žmonių gyvybes, siūlau ruoniuką pavadinti Salvator, o trumpai – Sal arba Sali“, – rašė vardo autorė.

    Stoties komanda nurodė, kad vardų pasiūlymų sulaukta apie 1 000. Tarp jų pasitaikė ir žaismingų, ir labiau simbolinių variantų, tačiau galiausiai pasirinktas sprendimas, pabrėžiantis pagarbą gelbėtojams ir jų darbui.

    Poliarininkai taip pat pranešė, kad netoliese neseniai gimė dar vienas Vedelio ruonio jauniklis, šįkart patinėlis. Tai rodo prasidedantį aktyvesnį ruonių jauniklių sezoną, kuris pietų pusrutulyje sutampa su ankstyvu pavasariu.

    Vedelio ruoniai yra viena geriausiai prie šalčio prisitaikiusių ruonių rūšių: jie dažnai laikosi prie pakrančių ledo, o kvėpavimui naudojasi lede esančiomis angomis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie stebėjimai prie stoties leidžia sekti gyvūnų elgseną ir Antarktidos ekosistemos pokyčius.

    Pasak mokslininkų, jaunikliai pirmosiomis dienomis paprastai sveria apie 25–30 kilogramų. Maitinimo laikotarpiui įsibėgėjus, svoris gali sparčiai augti, o suaugę Vedelio ruoniai neretai pasiekia apie 400 kilogramų.

  • 2026 metų rugsėjo 23 dienos naujienų archyvas: svarbiausios dienos istorijos vienoje vietoje

    2026 metų rugsėjo 23 dienos naujienų archyvas – patogus būdas vienoje vietoje rasti tądien publikuotas aktualijas ir greitai grįžti prie svarbiausių temų. Šiame puslapyje skaitytojai paprastai ieško įvykių eigos, pareiškimų ir sprendimų, kurie per dieną galėjo pasikeisti kelis kartus.

    Naujienų archyvai ypač naudingi, kai reikia pasitikrinti pirminę informaciją ir suprasti kontekstą: kas buvo pranešta ryte, kas patikslinta dieną ir kuo baigėsi vakare. Tai padeda atskirti faktus nuo vėlesnių interpretacijų ir įvertinti, kaip vystėsi istorija.

    Tokiuose archyvuose dažniausiai struktūruojami pranešimai pagal publikavimo laiką ar rubrikas, todėl lengviau palyginti kelias susijusias naujienas. Be to, archyvai praverčia ir tada, kai socialiniuose tinkluose plinta ištrauktos citatos ar ekrano nuotraukos, o skaitytojui svarbu rasti originalią publikaciją.

    Redakcijos praktikoje archyvas atlieka ir atskaitomybės funkciją: leidžia matyti, kada ir kaip informacija buvo atnaujinta, kokie šaltiniai cituoti, kokie patikslinimai atlikti. Skaitytojams tai suteikia daugiau skaidrumo ir padeda greičiau orientuotis informacijos sraute.

    Jei ieškote konkretaus įrašo, dažniausiai efektyviausia pradėti nuo pagrindinių raktinių žodžių, asmenvardžių ar įvykių pavadinimų, o tada atsirinkti publikacijas pagal laiką. Taip greičiau rasite ne tik pirminę žinutę, bet ir vėlesnius papildymus bei susijusias istorijas.

  • Tyrimas Kenijoje: drambliai ieško gydomųjų augalų ir ruošia „vaistus“ jaunikliams

    Apie išvadas pranešta po kelių metų stebėjimų Elgono regione, kur gyvena vadinamieji Elgono urvų drambliai. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dalis bandos narių ligos ar nusilpimo požymių metu tikslingai ieško specifinių šaknų, lapų ir žievės.

    Pasak tyrime cituojamų specialistų, šalia įprasto pašaro drambliai naudoja dešimtis augalų rūšių, siejamų su priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ar antiparazitinėmis savybėmis. Kai kuriais atvejais buvo matyta, kaip patelės sukramto pasirinktus augalus ir gautą masę sumaišo su pienu, kad jaunikliui būtų lengviau ją praryti.

    „Anksčiau buvo gerai žinoma, kad gyvūnai gali gydytis patys, tačiau įrodymų, jog jie paruošia priemonę ir ją duoda kitam savo rūšies atstovui, turėjome labai mažai“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama stebėjimų reikšmę.

    Gyvūnų savigyda gamtoje nėra naujiena: primatai yra stebėti renkantys karčius ar šiurkščius augalus, kurie padeda šalinti parazitus, o paukščiai kartais naudoja vabzdžius, galinčius sumažinti plunksnų parazitų kiekį. Vis dėlto Elgono dramblių atvejis išsiskiria tuo, kad elgsena atrodo kryptinga ir susijusi su jauniklių priežiūra.

    Elgono kalno drambliai jau seniai žinomi dėl neįprastų mitybos įpročių: jie leidžiasi į urvus ir iltimis kasa mineralais prisotintą uolieną bei dirvožemį, taip papildydami racioną mikroelementais. Nauji stebėjimai papildo šį vaizdą ir leidžia kalbėti apie gerokai platesnį išteklių „rinkinį“, kurį gyvūnai pasitelkia sveikatai palaikyti.

    Tyrėjai taip pat fiksavo, kad drambliai naudoja ne vien augalus. Aprašomi atvejai, kai pasirenkamos skirtingos dirvožemio, molio ar mineralinių nuosėdų rūšys, kurios gali veikti kaip natūralūs sorbentai ar padėti virškinimui, ypač suėdus dirginančių augalų.

    Vienas iš argumentų, stiprinančių hipotezę apie gydomąją paskirtį, yra paralelės su vietos bendruomenių tradicine medicina. Dalis tų pačių augalų regione nuo seno vartojami arbatoms, nuovirams ar kompresams, siekiant palengvinti uždegimus, žarnyno sutrikimus ar po gimdymo pasireiškiančius simptomus.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia elgsena turi ir apsaugos nuo nykstančių buveinių aspektą. Jei miškų kirtimas ar žemės naudojimo pokyčiai sumažina prieinamų augalų įvairovę, bandos gali netekti svarbių natūralių „vaistinių“ šaltinių, o tai ilgainiui gali paveikti jauniklių išgyvenamumą.

    Tęsiamuose darbuose planuojama laboratorijose tikslinti, kurios augalų medžiagos galėtų turėti farmakologinį poveikį ir ar drambliai jas renkasi pagal konkretų negalavimą. Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar žinios apie tokius augalus perduodamos socialiai, mokantis iš vyresnių bandos narių.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama „zoofarmakognozijai“, mokslui apie tai, kaip gyvūnai naudojasi gamtinėmis medžiagomis sveikatai gerinti. Tokie duomenys padeda geriau suprasti gyvūnų pažintinius gebėjimus, jų elgesio kultūrą ir buveinių apsaugos svarbą, ypač sparčiai besikeičiančiose Afrikos ekosistemose.

  • Kaip kikilio patinas per kelias dienas „paryškėja“: paslaptis slypi plunksnų sandaroje

    Ornitologai aiškina, kad ryškėjantis plunksnų raštas dažniausiai susijęs su tuo, kaip plunksnos buvo suformuotos dar praėjusios vasaros pabaigoje, ir kaip jos natūraliai dėvisi per žiemą.

    Kikiliai, kaip ir dauguma smulkių giesmininkų, paprastai turi vieną pagrindinę plunksnų kaitą per metus. Ji dažniausiai vyksta pasibaigus perėjimo sezonui, kai senas veisimosi apdaras pakeičiamas naujomis plunksnomis.

    Tačiau žiemą paukštis neatrodo toks spalvingas, nes naujų plunksnų galiukai būna šviesesni ir labiau „prislopina“ bendrą įspūdį. Artėjant pavasariui šie trapūs galiukai pamažu nusitrina, ir spalvos ima atrodyti sodresnės.

    Plunksnos sudarytos iš beta keratino, tai viena baltymų formų, suteikianti struktūrai tvirtumo. Plunksnai augant folikule, joje formuojasi šerdis, šakutės, įterpiami pigmentai, o vėliau gyvos ląstelės rezorbuojamos ir plunksna tampa „negyva“ struktūra.

    Kai plunksna tik pradeda skverbtis iš folikulo, pirmiausia susiformuoja jos viršūnės dalys. Būtent jose paprastai būna mažiau melanino, todėl jos šviesesnės, taip pat neretai mažiau atsparios mechaniniam dėvėjimuisi.

    Dėl šios priežasties per žiemą, kai plunksnos trinasi, lūžinėja ir dyla, šviesesni galiukai palaipsniui nyksta. Tada labiau atsiveria gilesni, tamsesni ir melanino turtingesni plunksnos sluoksniai, todėl paukščio spalvos akiai atrodo ryškesnės.

    Specialistai pabrėžia, kad tai veikiau optinis efektas nei staigus spalvos pokytis. Ryškūs pigmentai plunksnose buvo nuo pat jų užaugimo, tik kurį laiką juos „maskavo“ šviesūs, lengviau nusidėvintys plunksnų galiukai.

    Toks prisitaikymas naudingas ir gamtoje: ne tokios ryškios žieminės spalvos padeda geriau maskuotis, o pavasarį intensyvesnis apdaras svarbus poravimosi metu, kai patinai konkuruoja dėl patelių dėmesio.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.