Tag: Ekologija

  • Odesos srityje užfiksuota klajojanti skėrių patelė, dėdama kiaušinius į dirvą: ar gresia antplūdis?

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuota klajojanti skėrių rūšis Locusta migratoria, kai patelė dėjo kiaušinius į dirvą. Apie stebėjimą pranešė ornitologas Sergėjus Kuročkinas, pasidalijęs nuotraukomis ir paaiškinęs, kodėl vabzdžiai pasirenka būtent tokį būdą.

    Pasak specialisto, kiaušinių dėjimas po žeme padeda būsimoms lervoms išvengti išdžiūvimo, staigių temperatūros svyravimų ir dalies natūralių priešų. Patelė trumpomis tvirtomis kiaušdėčio ataugomis praskiria dirvožemio daleles, įleidžia pilvelio galą į gruntą ir kiaušinius apgaubia putotomis išskyromis, kurios sukietėja.

    Taip susiformuoja vadinamoji ootekė – kapsulė, sutvirtinanti aplinkines žemės daleles ir apsauganti sankabą. Regiono klimato sąlygomis klajojanti skėrių rūšis dažniausiai žiemoja kiaušinio stadijoje, o pavasarį, įšilus dirvai, išsirita lervos.

    Lervos iš pradžių būna be sparnų ir savo išvaizda primena suaugėlius, tik mažesnius. Skėrių vystymasis vyksta su nepilna metamorfoze, todėl nėra lėliukės stadijos, kaip, pavyzdžiui, drugiams: augdami vabzdžiai kelis kartus neriasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją.

    Eksperto teigimu, vienas toks stebėjimas savaime dar nereiškia, kad regionui gresia skėrių antplūdis. Klajojanti skėrių rūšis Odesos srities šlapynėse ir prie vandens esančiose žolynų buveinėse laikoma natūraliu gyventoju, o esant mažam gausumui individai dažnai laikosi išsisklaidę ir nekrenta į akis.

    Vis dėlto ši rūšis turi savybę, kuri ir kelia daugiausia nerimo – fazinį kintamumą. Ilgą laiką didesnėms populiacijoms telkiantis vienoje vietoje, gali keistis elgsena, spalva ir kiti požymiai: susiformuoja vadinamoji bandos fazė, kai lervos juda tankiais būriais, o suaugę vabzdžiai gali sudaryti migruojančius spiečius.

    „Vienos patelės, dedančios kiaušinius, fiksavimas nėra masinio dauginimosi įrodymas“, – sakė Sergėjus Kuročkinas.

    Jo teigimu, rizikai įvertinti reikalingi sistemingi vabzdžių ir kiaušinių sankabų apskaitos duomenys, taip pat informacija apie augalijos būklę, dirvos drėgnumą ir oro sąlygas. Viena nuotrauka gali būti vertingas gamtinės būklės dokumentas, tačiau ji nėra patikima prognozė kitam sezonui.

    Ornitologas atkreipė dėmesį ir į tai, kad skėriai yra svarbi mitybos grandinės dalis: didesnius tiesiasparnius lesa įvairūs paukščiai, įskaitant varnėnus, startas ir plėšriuosius paukščius. Taip augalų biomasė, kurią vartoja vabzdžiai, virsta maistu kitiems gyvūnams, o ekosistemoje persipina augalų, vabzdžių ir paukščių ryšiai.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs priešai ne visada pajėgūs sustabdyti staigius populiacijos šuolius, jei susiklosto itin palankios sąlygos. Būtent todėl tiksliai nurodyta stebėjimo vieta, data ir užfiksuotas elgesys moksliniu požiūriu yra svarbūs, tačiau galutines išvadas apie antplūdžio grėsmę gali pateikti tik nuoseklūs stebėjimai.

  • Penkių kačių istorija prie Antarktidos: kaip Mariono saloje 40 metų truko kova dėl ekosistemos

    1949 metais į subantarktinę Mariono salą Indijos vandenyne buvo atgabentos penkios naminės katės. Iš pradžių tai atrodė praktiškas sprendimas kovoti su pelėmis, kurios saloje atsirado anksčiau, žmonėms netyčia jas atgabenus su laivais.

    Tačiau izoliuotoje ekosistemoje katės greitai tapo invazine rūšimi ir ėmė plisti. Vietoje to, kad apsiribotų graužikais, jos masiškai medžiojo saloje perinčius jūrų paukščius, kuriems iki tol beveik neteko susidurti su sausumos plėšrūnais.

    Mariono sala užima apie 290 kvadratinių kilometrų ir yra svarbi paukščių perėjimo vieta. Dalis rūšių čia suka lizdus urvuose, nes natūralių sausumos plėšrūnų ilgą laiką nebuvo, todėl paukščiai neturėjo efektyvių gynybos strategijų.

    Skaičiuojama, kad iki 1970-ųjų sulaukėjusių kačių skaičius jau siekė apie 2 000, o vėliau populiacija buvo dar didesnė. Tyrėjų vertinimu, katės galėjo sunaikinti apie 450 000 jūrų paukščių per metus, o viena rūšis saloje išnyko jau 1965 metais.

    Bandant suvaldyti kačių plitimą buvo imtasi kelių etapų priemonių. 1977 metais saloje panaudotas kačių panleukopenijos virusas, kuris laikinai smarkiai sumažino populiaciją, tačiau problemos neišsprendė.

    1986 metais pradėta plataus masto naikinimo kampanija, apėmusi gaudymą, medžioklę, spąstus ir nuodus. Paskutinė katė buvo sugauta 1991 metų liepą, nors patikros ir paieškos tęsėsi dar kelerius metus.

    Galutinė sėkmė, kai saloje nebuvo nustatyta nė vienos katės, patvirtinta tik po ilgesnio laikotarpio, per kurį nebuvo jokių kačių požymių. Mariono sala laikoma vienu didžiausių pasaulio pavyzdžių, kai pavyko visiškai išnaikinti sulaukėjusias kates izoliuotoje teritorijoje.

    Po kačių pašalinimo dalis paukščių populiacijų pradėjo grįžti, tačiau visiškas ekosistemos atsigavimas neužfiksuotas. Vertinama, kad paukščių lizdų skaičius, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, išaugo tik apie 56 proc., o kai kurios rūšys tebėra pažeidžiamos.

    Pagrindinė to priežastis yra tos pačios pelės, dėl kurių katės ir buvo atvežtos: jos ėmė aktyviai naikinti kiaušinius ir jauniklius. Dėl to saloje vykdomos atskiros priemonės graužikams suvaldyti, o ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kokią kainą gali turėti net ir gerų ketinimų žmonių įsikišimas į izoliuotas ekosistemas.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač pavojingos salose, nes vietinės rūšys dažnai būna evoliuciškai nepasirengusios naujiems plėšrūnams. Todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama biologinio saugumo priemonėms, griežtesnei laivybos kontrolei ir ankstyvam invazinių rūšių aptikimui.

  • Mėlynieji karstiniai šuliniai Ukrainoje neužšąla net žiemą: kur jie yra ir kaip juos pamatyti

    Lvivo srityje, Nacionalinio gamtos parko teritorijoje, tarp bukų miškų slepiasi neįprasti karstiniai vandens telkiniai, vietinių vadinami Mėlynaisiais langais. Jie išsiskiria skaidriu, melsvai turkio atspalvio vandeniu, kurio spalva gali kisti priklausomai nuo saulės, metų laiko ir apšvietimo.

    Šie telkiniai nėra vienas ežeras: tai kelių mažesnių „langų“ grupė. Du telkiniai yra visai greta, o trečiasis – kiek atokiau, todėl vietovė dažnai apžiūrima kaip vienas gamtos objektas.

    Mėlynieji langai yra karstinės kilmės. Tokie telkiniai formuojasi, kai vanduo per ilgą laiką tirpdo karbonatines uolienas, sukuria požemines ertmes ir įgriuvas, o vėliau jos prisipildo vandens.

    Dėl šios sandaros telkiniai neretai apibūdinami kaip savotiški gamtos „šuliniai“. Įvairiuose aprašymuose jie dar minimi kaip turkio ežerėliai ar mėlynoji akis, tačiau esmė ta pati – tai retos, skaidraus vandens karstinės įgriuvos.

    Vanduo į Mėlynuosius langus patenka iš požeminių šaltinių. Būtent nuolatinė šaltinių tėkmė ir palyginti stabili požeminio vandens temperatūra gali lemti, kad net žiemą telkinių paviršius ne visuomet pasidengia ledu.

    Ryškią vandens spalvą aiškina keli veiksniai: uolienų sudėtis, vandens skaidrumas ir tai, kaip šviesa prasiskverbia į gylį. Saulėtą dieną atspalvis paprastai atrodo sodresnis, o apsiniaukus gali prislopti.

    Karstiniai telkiniai yra maždaug už 2 kilometrų nuo Jasenivo kaimo Zoločivo rajone, Lvivo srityje. Vietovė priklauso Voroniakų kalvagūbriui, esančiam Podolės aukštumos šiauriniame pakraštyje.

    Patogiausia telkinius pasiekti pėsčiomis arba dviračiu – nuo kaimo veda miško keliai, o netoliese driekiasi turistiniai maršrutai per Voroniakų kalvagūbrį. Keliaujant verta įvertinti sezoniškumą: po lietaus takai gali būti pažliugę, o pakrančių šlaitai – slidesni.

    Didžiausias ir labiausiai lankomas telkinys, kaip nurodoma vietos aprašymuose, siekia apie 43 metrus ilgio ir 24 metrus pločio, o gylis gali būti iki 14 metrų. Dėl stačių krantų ir nevienodo dugno reljefo prie vandens reikėtų elgtis atsargiai.

    Kadangi tai jautrus gamtos objektas, planuojant išvyką pravartu laikytis „nepalik pėdsako“ principo: neišmindyti pakrančių, nešiukšlinti ir neardyti šaltinių maitinamų įgriuvų. Taip vietovė išliks įspūdinga ir tiems, kurie čia atvyks po jūsų.

  • Mokslininkas savaitę fiksavo samanų signalus: 5 mln. matavimų atskleidė netikėtą aktyvumą

    Mokslininkai nustatė, kad samanos gali generuoti sudėtingą elektrinį aktyvumą, kuris panašus į lėtai sklindančius signalų „bangavimus“ per visą koloniją. Tyrimas rodo, jog samanos nėra tik atskirų, nepriklausomų ląstelių rinkinys, o veikiau tarpusavyje susijusi dinamiška sistema.

    Šias išvadas pateikė tyrėjas Andy Adamatzky, analizavęs paprastosios šluotosios samanos Brachythecium rutabulum elektrinius impulsus. Darbas publikuotas mokslo žurnale Royal Society Open Science, o rezultatai atkreipė dėmesį ir į platesnį klausimą, kaip net „paprasti“ augalai perduoda informaciją be nervų sistemos.

    Tyrimo metu samanos buvo stebimos laboratorijoje, į jų pagalvėles įsmeigus elektrodus ir nuolat registruojant elektrinius pokyčius. Kadangi samanų fiziologiniai procesai vyksta lėčiau nei daugelio kitų organizmų, stebėjimai truko apie savaitę, per kurią surinkta maždaug 5 000 000 elektrinių impulsų.

    Duomenys parodė „turtingą elektrinių įvykių repertuarą“: dalis bangų buvo greitesnės, kitos lėtai svyravo, o signalai dažnai plito per visą samanų paviršių, o ne apsiribodavo viena maža zona. Pasak autoriaus, tai leidžia svarstyti, kad samanos gali koordinuoti ir integruoti elektrinius signalus tiek erdvėje, tiek laike.

    „Mes net stebėjome impulsus, primenančius didelės amplitudės veikimo potencialus ir neuronų sekas“, – sakė Andy Adamatzky.

    Nors samanos yra vieni seniausių sausumos augalų ir neturi išsivysčiusios laidžiosios sistemos, jos sugeba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, sudarydamos tankias „pagalvėles“. Tokios pagalvėlės dažnai yra daugybė atskirų, tačiau giminingų individų, todėl signalų sklaida per visą darinį gali būti susijusi su kolektyviniu atsaku į drėgmės, šviesos ar temperatūros pokyčius.

    Šiuolaikinėje augalų biologijoje vis dažniau akcentuojama, kad elektriniai signalai augaluose nėra egzotika: jie siejami su reakcijomis į stresą, mechaninį dirgiklį, vandens trūkumą ar pažeidimus. Nauji samanų duomenys papildo šią kryptį, nes rodo, kad net labai paprastos sandaros augalai gali turėti elektrinio „bendravimo“ mechanizmus, veikiančius kolonijos mastu.

    Tokio tipo matavimai atveria kelią detalesniems tyrimams, kaip elektriniai signalai susiję su ekologiniu atsparumu ir kolonijų gyvybingumu. Praktiniu požiūriu tai gali būti reikšminga ir aplinkos stebėsenai, nes samanos dažnai naudojamos kaip jautrūs indikatoriai, reaguojantys į taršą ar mikroklimato pokyčius.

    Kartu tai yra ir duomenų analizės iššūkis: milijonai impulsų per trumpą laiką reiškia, kad svarbią vietą gali užimti automatizuoti metodai, įskaitant DI, padedantys atpažinti pasikartojančius dėsningumus ir galimas „signalo gramatikas“. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog samanos turi smegenis ar sąmonę, greičiau tai signalų perdavimo ir koordinacijos reiškiniai augalų fiziologijos rėmuose.

  • Černobylio draustinyje rudenį suaktyvėję vilkai keliautojus stebina: mokslininkai paaiškino kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje rudenį fiksuojamas didesnis vilkų aktyvumas. Tyrėjai teigia, kad tai susiję ne su išskirtiniais pavojais, o su natūraliu metų laiko ritmu, kai jaunikliai sparčiai bręsta ir šeimos grupės persitvarko.

    Pasak specialistų, vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vilkiukai tampa labiau savarankiški. Šiuo laikotarpiu jie mokosi medžioklės, treniruoja persekiojimą ir vis daugiau laiko praleidžia kartu su suaugusiais vilkais, perimdami elgseną, reikalingą žiemai.

    „Rugsėjį vilkų gyvenimas pamažu pereina į rudeninį režimą: jaunikliai mokosi medžioti, o gauja daugiau juda ir tikrina savo maršrutus“, – sakė draustinio tyrėjai.

    Mokslininkai aiškina, kad rudenį vilkai tampa mobilesni, nes plečiasi jų klajonių teritorijos, intensyvėja kvapinių žymių palikimas, dažnėja kontaktai su kitomis gaujomis. Trumpėjant dienoms, aktyvumas vis dažniau persikelia į prieblandą ir naktį, todėl gyvūnai dažniau užfiksuojami fotospąstais.

    Kartu tai metas, kai plėšrūnai ruošiasi šaltajam sezonui: kaupia riebalų atsargas, augina tankesnį pavilnį, o jaunikliams perduoda svarbiausius išgyvenimo įgūdžius. Tyrėjai pabrėžia, kad toks suaktyvėjimas rudenį būdingas daugeliui vilkų populiacijų Europoje ir paprastai rodo ne „staigų pagausėjimą“, o sezoninį elgsenos pokytį.

    Draustinio darbuotojai taip pat primena, kad atskirų rūšių gausėjimo ar migracijos vertinimui neužtenka vien pavienių vaizdo įrašų. Patikimesnį vaizdą suteikia ilgalaikiai stebėjimai, fotospąstų duomenys ir pėdsakų analizė, leidžianti vertinti ne tik buvimą, bet ir judėjimo kryptis bei įpročius.

    Pastaruoju metu Černobylio zonoje fiksuojama ir kitų stambių žinduolių veikla. Specialistai skelbia, kad fotospąstai bei lauko stebėjimai padeda sekti kanopinių migraciją ir plėšrūnų pasiskirstymą, o tai svarbu vertinant ekosistemos būklę teritorijoje, kur žmogaus veikla dešimtmečius yra smarkiai apribota.

  • Vienas 1998 metų potvynis Kinijoje pakeitė milu elnių likimą: kaip rūšis grįžo į laukinę gamtą

    Retos milu elnių, dar vadinamų Dovydo elniais, istorijoje lūžiu tapo ne planuota apsaugos programa, o stichija. Kinijoje XX amžiaus pradžioje ši rūšis praktiškai išnyko laukinėje gamtoje dėl buveinių nykimo, intensyvios medžioklės ir aplinkos pokyčių.

    Rūšį išsaugoti padėjo nelaisvėje laikomos bandos ir vėlesnis grąžinimas į saugomas teritorijas. 1985 metais milu elniai, atgabenti iš Anglijos, buvo apgyvendinti Pekino milu parke, o XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pradėta kryptingai formuoti nauja populiacija prie Jangdzės upės.

    1991 metais buvo įkurtas Hubei Shishou milu nacionalinis gamtos rezervatas, o 1993–1994 metais į jį perkelti 64 gyvūnai. Tikėtasi, kad griežta apsauga ir kontroliuojama aplinka leis stabiliai didinti skaičių, tačiau gamta scenarijų pakoregavo savaip.

    1998 metų gegužę regioną užklupo stiprus potvynis: pakilus vandeniui dalis aptvarų ir natūralių užtvarų tapo nebeveiksmingos. 36 milu elniai ištrūko iš rezervato, persikėlė per patvinusią Jangdzę ir pasiekė šlapynes, kur jų sugrąžinti jau nepavyko.

    „Pabėgimas tapo atspirties tašku natūraliai populiacijos raidai už saugomos teritorijos ribų“, – teigiama tyrėjų aprašyme, kuriame analizuota vėlesnė bandos plėtra.

    Mokslininkų vertinimu, būtent šis netikėtas persikėlimas sudarė sąlygas formuotis savarankiškai laukinei populiacijai. Elniai ėmė naudoti mozaikiškas buveines, judėti tarp atskirų plotų ir įsitvirtinti vadinamuosiuose pereinamuosiuose taškuose, kur pakako maisto ir slėptuvių.

    Iki 2009 metų pabaigos laukinėje gamtoje jau buvo suskaičiuota daugiau nei 500 savarankiškai gyvenančių milu elnių, įskaitant palikuonis. Vėliau populiaciją paveikė ligos protrūkis 2010 metų vasarį–kovą, todėl skaičius sumažėjo.

    Iki 2012 metų pabaigos apie 300 laukinių milu elnių gyveno keliomis izoliuotomis grupėmis prie Dongtingo ežero rytinio ir pietinio pakraščio. Šis pavyzdys išryškino, kad vien apsauga rezervate ne visada yra galutinis tikslas, o kartais lemiamu veiksniu tampa galimybė rūšiai įsitvirtinti natūraliose buveinėse.

    Gamtosaugininkams ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: ji primena, jog rūšių atkūrimo programose būtina vertinti ne tik veisimą nelaisvėje, bet ir buveinių vientisumą, migracijos koridorius bei rizikas, susijusias su ekstremaliais orais. Klimato kaita didina potvynių ir kitų stichijų dažnį, todėl tokie įvykiai gali ir netikėtai padėti, ir sukelti naujų grėsmių, pavyzdžiui, ligų plitimą ar buveinių fragmentaciją.

  • Antarktidos paslaptis prieš 90 mln. metų: mokslininkai rado miškų ir senovinių gaisrų pėdsakų

    Šiandien Antarktida yra ledynų sukaustytas žemynas, tačiau nauji geologiniai duomenys rodo visai kitokį jos veidą tolimoje praeityje. Mokslininkai teigia, kad maždaug prieš 90 mln. metų čia augo miškai, o kraštovaizdį periodiškai niokojo gaisrai.

    Tokias išvadas leidžia daryti iš Vakarų Antarktidos, Amundseno jūros rajono, išgautas nuosėdų gręžinys. Jame aptikta itin gerai išsilaikiusi senovinė miško dirva, gausi žiedadulkių ir sporų, taip pat šaknų tinklas, rodantis, kad aplinka tuo metu buvo žalia ir vešli.

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė gaisrų pėdsakams. Nuosėdose jie rado kelis skirtingus „parašus“: anglies dalelių, gintaro ir durpinių samanų sporų, kurios leidžia atkurti tuometines ekosistemas ir jų kaitą.

    Anglies fragmentų analizė rodo, kad dalis jų susidarė degant minkštai spygliuočių medienai palyginti žemoje temperatūroje. Tai svarbu, nes padeda suprasti, kokio tipo augalija vyravo ir kokiomis sąlygomis ugnis galėjo plisti net ir tuometinėje, prie Pietų ašigalio esančioje, platumoje.

    Gintaras šiuo atveju laikomas suakmenėjusia medžių sakų medžiaga, kuri galėjo tekėti kamienais ir „užsandarinti“ ugnies pažeistas vietas. O durpinių samanų sporų gausa signalizuoja, kad regione galėjo būti aukštapelkės ar drėgnos, durpėjančios buveinės.

    Mokslininkai šiuos radinius sieja su vėlyvuoju kreidos periodu, kai Antarktida buvo kitaip išsidėsčiusi ir turėjo glaudesnių geologinių ryšių su Australija. Remiantis tyrėjų vertinimais, vidutinė metinė temperatūra galėjo siekti apie 12 laipsnių Celsijaus, o klimatui būdingi ir sausesni tarpsniai, ir gausesni krituliai.

    Tokie kontrastai didina gaisrų tikimybę: sausrų metu augalija išdžiūsta, o audrų laikotarpiu žaibai gali tapti užsiliepsnojimų šaltiniu. Dėl to miškų gaisrai, nors ir atrodantys neįtikėtini šiandieninėje Antarktidoje, tuomet galėjo būti pasikartojantis reiškinys.

    Šie duomenys svarbūs ne tik kaip intriguojanti istorija apie „žaliąją“ Antarktidą. Jie padeda tikslinti Žemės klimato modelius, suprasti, kaip šiltesnis pasaulis veikė poliarines ekosistemas, ir kokie procesai lėmė drėgnų miškų bei pelkių plėtrą net itin aukštose platumose.

    Mokslininkų teigimu, nuosėdų gręžiniai yra vienas patikimiausių būdų rekonstruoti senovinę aplinką, nes juose išlieka ir cheminiai, ir biologiniai „pėdsakai“. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokie augalai dominavo, kaip dažnai kilo gaisrai ir kaip greitai po jų atsistatydavo ekosistemos.

    Pastaraisiais metais Antarktida išlieka ir aktyvi šiuolaikinių tyrimų kryptis, susijusi su ozono sluoksnio kaita bei atmosferos procesais. Tačiau šis atradimas primena, kad žemyno istorija daug turtingesnė, nei leidžia manyti dabartinis ledinis peizažas.

  • Antarktida nuo 2020 metų netikėtai kaupia ledą: mokslininkai aiškina, kas iš tiesų vyksta

    Nuo 2020 metų Antarktidos ledo skydas, remiantis palydoviniais matavimais, netikėtai fiksuoja masės prieaugį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog globalus atšilimas sustojo, o veikiau atspindi trumpalaikius klimato sistemos svyravimus.

    Naujausi darbai sieja šį reiškinį su didesniu sniego kiekiu Rytų Antarktidoje. Būtent gausesni krituliai gali laikinai padidinti ledo masę net ir šylant planetai, nes šiltesnė atmosfera pajėgia išlaikyti daugiau drėgmės.

    Mokslininkai nurodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti įšilęs vandenynas tropikuose, ypač regione, kur susitinka vakarinė Ramiojo vandenyno dalis ir rytinė Indijos vandenyno dalis. Toks ilgiau trunkantis šilumos perteklius gali pakeisti atmosferos cirkuliaciją ir drėgmės pernašą į pietus.

    2021–2023 metais, tyrėjų vertinimu, susiformavo atmosferinių bangų grandinė, susijusi su Rossby bangomis, kuri nukreipė daugiau drėgmės Antarktidos link. Dalis papildomos drėgmės atkeliauja vadinamosiomis atmosferos upėmis, kurios trumpais laikotarpiais atgabena didžiulius vandens garų kiekius ir sukelia intensyvius snygius.

    Net jei Rytų Antarktidoje laikinai daugėja sniego ir ledo masės, Vakarų Antarktida išlieka pažeidžiama dėl šiltesnio vandenyno poveikio ledo lentynoms ir spartėjančio ledynų slinkimo į jūrą. Tai reiškia, kad trumpalaikis prieaugis vienoje žemyno dalyje gali tik iš dalies kompensuoti nuostolius kitoje.

    Be to, keli metai su mažiau atmosferos upių ar pasikeitusia cirkuliacija gali greitai apversti balansą. Todėl tyrėjai šį epizodą vertina kaip trapų, nuo natūralių svyravimų priklausantį laikotarpį, o ne ilgalaikę tendenciją.

    Antarktidos masės pokyčiai dažnai vertinami naudojant gravitacinių matavimų palydovų duomenis, kurie leidžia aptikti, kur ir kiek keičiasi ledo skydą sudarančios masės. Tokie stebėjimai padeda atskirti regionus, kur ledo daugėja dėl snygio, nuo vietų, kur ledo netenkama dėl tirpsmo ir ledynų „nutekėjimo“ į vandenyną.

    Mokslininkai primena, kad Antarktidos ledo skydas turi milžinišką jūros lygį kelti galinčio vandens atsargą: visiškas jo ištirpimas teoriškai reikštų apie 58 metrų pasaulinio vandenyno lygio kilimą. Dėl to net ir laikini masės prieaugiai nekeičia esminio klausimo: ilgalaikė rizika išlieka, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nemažės.

    „Antarktida šiuo metu yra trapaus balanso būsenoje“, – sakė klimatologė Ruth Mottram.

    Jos teigimu, nors gausesni snygiai kurį laiką gali padaryti masės balansą teigiamą, ledo tekėjimas į vandenyną kai kuriose vietose tuo pat metu greitėja. Tai reiškia, kad dabartinę situaciją reikėtų vertinti kaip signalą apie sudėtingą klimato sistemos dinamiką, o ne kaip paneigimą, kad planeta šyla.

  • Kodėl paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami: mokslininkai paaiškina mechanizmą

    Paukščiai, priešingai nei žmonės, miegodami retai praranda pusiausvyrą ir gali valandų valandas ramiai tūnoti ant šakos. Tai įmanoma dėl jų kojų sandaros ir vadinamojo automatinio suėmimo mechanizmo, kuris veikia net tada, kai raumenys atsipalaiduoja.

    Dauguma ant šakų tupinčių smulkių paukščių priklauso žvirbliniams, kuriems būdingas patogus pirštų išsidėstymas: trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas atgal. Toks „žnyplinis“ suėmimas leidžia šaką apimti iš kelių pusių ir stabiliai išlaikyti kūno svorį.

    Svarbiausia dalis prasideda paukščiui nutūpus: sulenkiant koją įsitempia sausgyslės, susijusios su pėda ir pirštais, o pirštai automatiškai tvirčiau susiveržia aplink šaką. Tai reiškia, kad paukščiui nereikia sąmoningai „laikyti“ šakos ar nuolat įtempti raumenų, kad nenukristų.

    Ornitologijos tyrimuose šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip pasyvus fiksavimas: svoris, tenkantis kojai, padeda suaktyvinti sausgyslių darbą, o suėmimas išlieka stabilus net miego metu. Dėl to paukščio poilsis ant šakos tampa energetiškai taupesnis, nes mažiau eikvojama raumenų darbo.

    Kai kurioms rūšims vien suėmimo nepakanka, todėl svarbus ir balansas bei kūno sandara. Paukščių kojų anatominė „logika“ skiriasi nuo žmogaus: tai, kas iš šono atrodo kaip atgal sulenktas kelis, dažniausiai yra čiurna, o tikrasis kelis yra aukščiau ir neretai paslėptas po plunksnomis.

    Tokia kaulų ir sąnarių padėtis padeda kūno masei išlikti virš atramos taško, todėl išlaikoma pusiausvyra net ilsintis. Kai kurių paukščių sausgyslės ir sąnarių konstrukcija dar labiau sumažina pastangas, reikalingas stabiliai laikysenai ant laktos ar šakos.

    Įdomu ir tai, kad dalis paukščių ilsisi stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, flamingai ar garniai. Toks poilsis siejamas ne tik su stabilumu, bet ir su šilumos taupymu, nes sumažėja per kojas ir pėdas prarandamos šilumos kiekis, ypač vėsesnėmis sąlygomis.

    Apibendrinant, paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami todėl, kad jų pėdos, pirštai, sausgyslės ir pusiausvyros sistema yra evoliuciškai pritaikyti tupėjimui. Vieniems svarbiausias automatinis pirštų suėmimas, kitiems papildomai padeda laikysena ir subtili raumenų kontrolė.

    Kaip tai susiję su paukščių elgsena?

    Toks mechanizmas paaiškina, kodėl paukščiai gali saugiai miegoti aukštai medžiuose, kur mažiau plėšrūnų. Be to, gebėjimas stabiliai ilsėtis ant šakos leidžia taupyti energiją, kuri būtina skrydžiui, termoreguliacijai ir maisto paieškai.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelis rūšių gali rinktis nakvynės vietas net ir vėjuotose, nepatogiose medžių vietose, o rizika nukristi išlieka maža. Vis dėlto stipri audra, staigus išgąstis ar prasta sveikata gali sutrikdyti pusiausvyrą, todėl visiška „garantija“ gamtoje neegzistuoja.

  • Odesos srityje nufilmuota reta akimirka: rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės ruošiasi migracijai

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo, kaip reti paukščiai intensyviai maitinasi ir telkiasi prieš rudeninę migraciją. Vaizdo įraše matyti rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės, besimaitinančios greta sekliose lagūnose.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai ruošiasi ilgam skrydžiui net ir karo fone, kai natūralias buveines nuolat pasiekia triukšmas.

    „Tai karo 2026 metų ruduo. Paukščiai aktyviai maitinasi ir ruošiasi rudeninei migracijai, nepaisant galingo karo triukšmo Tuzlų limanų nacionaliniame parke“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Kodėl šis laikotarpis ypač svarbus?

    Rudeninė migracija vandens paukščiams reiškia didžiulį energijos poreikį, todėl prieš išskrisdami jie kaupia riebalų atsargas. Lagūnos ir limanai tam itin tinkami, nes seklūs vandenys dažnai būna turtingi smulkia žuvimi ir bestuburiais, o tai leidžia greitai atkurti jėgas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiose vietose paukščiams ypač svarbi ramybė: trikdymas gali priversti juos dažniau kilti į orą ir be reikalo eikvoti energiją. Tai aktualu ir saugomose teritorijose, ypač kai aplinkos foną papildo intensyvūs garsai.

    Mažosios baltosios garnės ir rožiniai pelikanai

    Mažosios baltosios garnės yra socialūs paukščiai, dažnai perintys kolonijomis, o jų mitybos pagrindą sudaro smulki žuvis, varliagyviai, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Skirtingai nei didžiosios baltosios garnės, kurios neretai ilgai tyko grobio, mažosios dažniau medžioja aktyviai, judėdamos seklumoje ir išbaidydamos žuvis.

    Rožiniai pelikanai yra vieni įspūdingiausių vandens paukščių: suaugę individai išsiskiria šviesiu plunksnų apdaru su rožiniu atspalviu ir dideliu sparnų mostu. Ukrainoje šis paukštis laikomas saugotinu, o tinkamų maitinimosi ir poilsio vietų išsaugojimas yra viena svarbiausių jo apsaugos sąlygų.

    Migracijos kryptys ir iššūkiai

    Pasak tyrėjų, mažosioms baltosioms garnėms gali tekti įveikti tūkstančius kilometrų iki žiemojimo vietų Afrikoje, o rožinių pelikanų maršrutai paprastai būna kiek trumpesni, tačiau vis tiek reikalauja didelių energijos atsargų. Tokios kelionės sėkmę lemia ne tik oras, bet ir tai, ar paukščiai pakeliui ras tinkamų šlapynių pailsėti ir pasimaitinti.

    Gamtininkai primena, kad šlapynių būklė Europoje ir kaimyniniuose regionuose turi tiesioginę įtaką migracijai, nes prastėjant buveinėms mažėja saugių sustojimų skaičius. Dėl to tokie parkai kaip Tuzlų limanai išlieka kritiškai svarbūs tiek retoms rūšims, tiek platesniems migracijos srautams.