Tag: Ekologija

  • Ukrainos upės seklėja iki rekordų: hidrologas paaiškino, kodėl vandens gali būti dar mažiau

    Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas neįprastai žemas kai kurių upių vandens lygis, o vietomis pasiekti istoriniai minimumai. Specialistai sako, kad tai nėra vien trumpalaikės karščio bangos pasekmė – bendros tendencijos gali lemti, jog artimiausiais dešimtmečiais vandens upėse bus vis mažiau.

    Apie situaciją viešai kalbėjęs hidrologas, geografijos mokslų daktaras Viktoras Višnevskis pabrėžia, kad upių seklėjimą stiprina ne tik sausra, bet ir ilgalaikis klimato atšilimas. Kylant temperatūrai didėja išgaravimas, todėl net ir panašus kritulių kiekis ne visada reiškia, kad upės pasipildys vandeniu.

    „Didėjant temperatūrai, didėja ir išgaravimas. O kritulių kiekis per pastaruosius 100 metų beveik nepakito, tad upių vandeningumas mažėja ir to reikėtų tikėtis artimiausiais dešimtmečiais“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Eksperto teigimu, kai kuriose vietovėse vandens lygis nukrito žemiau daugiau nei šimtmetį stebėtų reikšmių. Tarp minimų pavyzdžių – Černivciai, kur vanduo buvo nusileidęs daugiau kaip 20 centimetrų žemiau ilgalaikių normų, taip pat Dniestro ruožas ties Zališčykais, kur stebėjimai vykdomi daugiau nei 140 metų.

    Pasak hidrologo, problema nėra vien Ukrainos masto: seklėjimas matomas ir kitose Europos dalyse. Sausrų epizodai bei karščio periodai apsunkina vandens situaciją didžiosiose upėse, tokiose kaip Dunojus, Reinas ar Po, o tai turi įtakos ir laivybai, ir energetikai, ir žemės ūkiui.

    Nors lietūs ir ciklonai gali laikinai sumažinti gaisrų riziką, jie ne visada greitai atstato upių lygį. Tam reikia ilgiau trunkančio kritulių laikotarpio, o dalis vandens dėl įkaitusios aplinkos ir dirvožemio deficito pirmiausia „sugeriama“ sausros paveiktų teritorijų.

    Hidrologas skeptiškai vertina idėją, kad problema būtų išsprendžiama vien statant naujas užtvankas ar tvenkinius. Ukraina jau dabar yra smarkiai „sureguliuota“ – šalyje skaičiuojama per 1 000 vandens saugyklų ir apie 40 000 tvenkinių, tačiau dalis jų, pasak eksperto, realios naudos nebeduoda.

    „Daugeliu atvejų, ypač kalbant apie tvenkinius, jie dešimtmečiais nenaudojami, apžėlę nendrėmis ir iš esmės veikia kaip vandens garintuvai“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Jo teigimu, kai kur jau pradedama šalinti nereikalingas užtvankas, kad būtų atkurtas natūralesnis upių tekėjimas ir sumažintas vandens „užsistovėjimas“. Vis dėlto pabrėžiama, kad viena valstybė negali viena pati sustabdyti pasaulinių klimato procesų, o šiltėjimo scenarijai didina riziką, jog tokie metai kartosis dažniau.

    Tuo pat metu aplinkosaugos organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad pietuose ir pietryčiuose didėja upių išsekimo rizika. Vertinimuose akcentuojama, jog be sisteminių priemonių – nuo vandens naudojimo efektyvinimo iki upių buveinių atkūrimo – dalis mažesnių vandentakių per kelis dešimtmečius gali ženkliai nunykti.

  • Volynėje moteris rado 10 milžiniškų grybų: vienas svėrė daugiau nei 1 kilogramą

    Volynės regione, netoli Zaliznycios kaimo, vietos gyventoja Oksana Strela miške aptiko dešimt itin didelių grybų. Pasak moters, tai stambiausias laimikis per visą jos grybavimo patirtį.

    Pirmiausia ji rado penkis grybus, augusius greta, o netoliese – dar vieną tokią pačią grupę. Tarp radinių buvo tikrų „gigantų“: vienas grybas svėrė apie 1 kilogramą 117 gramų, kitas – apie 985 gramus.

    „Tai didžiausi grybai mano gyvenime“, – sakė Oksana Strela.

    Moteris grybauja ne pirmus metus ir gerai pažįsta apylinkių miškus, turi įprastas vietas, kur dažniausiai sekasi. Vis dėlto šį kartą radiniai nustebino net ją – dalies laimikio iš karto nepavyko patogiai sutalpinti į krepšius ir maišus.

    „Iš jaudulio net nežinojau, kurį grybą skinti pirmą ir kur juos dėti“, – juokavo ji.

    Rudens pradžia Polesės ir Volynės miškuose dažnai laikoma vienu aktyviausių grybavimo laikotarpių, kai po šiltesnių dienų ir lietaus bangų grybiena suaktyvėja. Tokios sąlygos ypač palankios baravykams ir kitiems miško grybams, kurie per trumpą laiką gali užaugti iki įspūdingų dydžių.

    Vietos žiniasklaida pastaruoju metu vis dažniau skelbia apie netikėtai gausius radinius šiame regione – nuo didelių pavienių grybų iki rekordiškai pilnų krepšių per vieną išvyką. Tokie atvejai rodo, kad dalyje miškų derlingumas šį sezoną gali būti išskirtinis.

    Specialistai nuolat primena, kad grybaujant svarbiausia tiksliai atpažinti rūšis ir nerinkti neaiškių grybų, net jei jie atrodo įspūdingi. Didelis dydis savaime nereiškia nei geresnio skonio, nei saugumo, o peraugę grybai neretai būna sukaupę daugiau teršalų ir greičiau genda.

    Taip pat rekomenduojama grybų nelaikyti šiltoje aplinkoje, kuo greičiau juos apdoroti ir nevartoti, jei kyla bent menkiausia abejonė dėl šviežumo. O miške verta laikytis įprastų taisyklių: rinkti tik pažįstamus grybus, neardyti miško paklotės ir palikti dalį radinių, kad būtų išsaugota grybiena.

  • Kachovkos tvenkinio dugne sužėlė iki 10 metrų miškas, bet planuojama atkurti vandens telkinį

    Buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainoje per kelerius metus susiformavo sparčiai besikeičianti gamtinė teritorija: atsidengusiame dugne įsitvirtino krūmynai ir jaunas, vietomis iki maždaug 10 metrų aukščio užaugęs miškas. Vis dėlto regiono valdžios atstovai ir dalis infrastruktūros planuotojų pabrėžia, kad ilgalaikis tikslas išlieka tas pats – atkurti Kachovkos tvenkinį ir vandens ūkį, kuris iki 2023 metais atliko kritinį vaidmenį pietų Ukrainos ekonomikai.

    Diskusija paaštrėjo todėl, kad gamta čia atsigavo greitai, o nauja ekosistema kai kurių mokslininkų vertinama kaip reta galimybė atkurti istorinio Didžiojo Lanko kraštovaizdžio elementus. Tačiau tuo pat metu miestai, pramonė ir žemės ūkis liko be didelio vandens rezervo, kuris anksčiau stabilizavo tiek tiekimą, tiek drėkinimo sistemas.

    Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas viešai akcentavo, kad regiono poreikiai šiandien nepalyginami su istoriniu laikotarpiu, kai teritorijoje dominavo retai apgyvendintos stepės. Jo teigimu, dabartinė realybė yra dideli miestai, pramonės mazgai ir intensyvus agrosektorius, kuriam reikalingas stabilus vandens režimas.

    Pasak jo, vien Nikopolio ir Kryvyj Riho apylinkėse gyvena daugiau nei 1 000 000 žmonių, o iki užtvankos sunaikinimo vandens telkinys buvo svarbus tiek geriamojo vandens, tiek technologinio vandens tiekimui. Be to, jis buvo esminė drėkinimo infrastruktūros grandis keliuose regionuose, o be tokio rezervo didėja sausros rizika ir priklausomybė nuo trumpalaikių sprendimų.

    „Didysis Lankas puikiai skamba istoriniuose apybraižose, bet šiandien kalbame apie miestus, gamyklas ir agrosektorių, nuo kurio priklauso maisto saugumas“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžė, kad po Kachovkos hidroelektrinės sunaikinimo buvo įrengiami nauji vandentiekio sprendimai, kurie padėjo stabilizuoti dalies gyventojų geriamojo vandens tiekimą. Tačiau tokios priemonės paprastai nepajėgia pakeisti didelio vandens telkinio funkcijų: neužtikrina reikiamos apimties drėkinimui ir nesukuria pakankamų atsargų ilgesniems sausringiems laikotarpiams.

    Anot jo, regione jau fiksuojami požymiai, būdingi sausėjančiam klimatui: oras tampa sausesnis, mažėja gruntinio vandens lygis, kai kur vandens šuliniai prastėja arba išvis išdžiūsta. Tokie pokyčiai reiškia tiesioginę riziką ir derliams, ir darbo vietoms, nes vandens stygius gali riboti tiek žemės ūkio, tiek pramonės gamybą.

    Ekologiniu požiūriu atsivėrusi didžiulė teritorija tapo natūralios sukcesijos pavyzdžiu: be nuolatinio užliejimo greitai plinta pionierinės rūšys, formuojasi krūmynai, vietomis susidaro jaunas miškas. Daliai mokslininkų ir gamtosaugos iniciatyvų tai atrodo kaip proga kurtis stambiai saugomai teritorijai, nes kai kuriose atkarpose nėra tankaus apgyvendinimo ir intensyvios žemdirbystės.

    Tačiau vandens ūkio požiūriu tai – ir signalas, kad teritorija virsta kitokiu kraštovaizdžiu, kuriam išsaugoti reikėtų atsisakyti ankstesnio tvenkinio atkūrimo. Būtent čia ir atsiranda pagrindinis konfliktas: gamtos atkūrimo argumentai susiduria su vandens tiekimo, drėkinimo, pramonės bei regiono ekonominio atsparumo argumentais.

    Ukrainos atkūrimo institucijos skelbia, kad Dnipropetrovsko srityje vykdomi vandentiekio ir nuotekų infrastruktūros projektai, skirti bendruomenėms, kurios po 2023 metais patyrė didžiausią spaudimą vandens tiekimo grandinėms. Projektuose numatomos siurblinės ir filtravimo stotys, taip pat nauji vamzdynai, kad stabilus vanduo pasiektų dešimtis gyvenviečių.

    Vis dėlto net ir baigus tokius projektus, regiono žemės ūkio drėkinimo klausimas išlieka atviras, nes drėkinimui reikalingi dideli, reguliuojami vandens kiekiai. Dėl to dalis pareigūnų teigia, kad pokario atstatymo planuose Kachovkos tvenkinio ir hidroelektrinės atkūrimas turėtų būti svarstomas kaip strateginis sprendimas, nepaisant to, kad vietoje jau spėjo susiformuoti nauja gamtinė struktūra.

    „Jei nėra vandens, nebus nei derliaus, nei darbo vietų, nei mokesčių, iš kurių gyvena bendruomenės“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos užtvankos sunaikinimas 2023 metais sukėlė plataus masto humanitarines ir ekologines pasekmes pietų Ukrainoje: staigiai pasikeitė hidrologinis režimas, dalis teritorijų buvo užlietos, o vėliau didžiulė tvenkinio akvatorija išnyko. Dabar sprendimas, kas turi būti prioritetas – naujai susiformavusios ekosistemos išsaugojimas ar vandens ūkio grąžinimas – tampa vienu sudėtingiausių pokario atstatymo politikos klausimų.

  • Odesos srityje užfiksuota auksinė sūkurė: paukštis, kurio ginčas įkvėpė Gineso rekordus

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo auksinę sūkurę, dar vadinamą auksine sėjike. Vaizdo įrašais pasidalijo parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Anot jo, paukštį buvo galima stebėti auštant, kai jis judėjo seklumoje. Iš šono tai priminė tikslų, ritmišką žingsniavimą, todėl kadrai greitai patraukė gamtos mylėtojų dėmesį.

    Auksinė sūkurė (Pluvialis apricaria) peri šiaurinėje Eurazijos dalyje nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro. Ukrainoje šis paukštis dažniausiai pastebimas migracijų metu, kai sustoja pailsėti ir pasimaitinti įvairiose šlapynėse.

    Tūzlų limanai yra svarbi paukščių stotelė pakrantės migracijų maršrutu, vedančiu per Juodosios jūros regioną į Viduržemio jūros šalis. Tokiose vietose paukščiai ieško maisto seklumose ir druskingose lagūnose, kur gausu bestuburių.

    Šis paukštis minimas ir dėl istorijos, kuri siejama su Gineso rekordų knygos idėjos gimimu. Pasakojama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, po medžioklės Airijoje, kilo ginčas, kuris Europos medžiojamasis paukštis yra greičiausias, o patikimo šaltinio ginčui išspręsti nebuvo.

    Ši situacija tapo impulsu sukurti leidinį, kuriame būtų galima greitai rasti atsakymus į panašius faktinius klausimus. Vėliau ši idėja virto Gineso rekordų knyga, pirmą kartą išleista 1955 metais.

    Ornitologai pabrėžia, kad migracijos metu užfiksuoti stebėjimai padeda tiksliau suprasti paukščių judėjimą ir šlapynių reikšmę jų kelionėse. Tokie parkai kaip Tūzlų limanai yra kritiškai svarbūs, nes suteikia poilsio ir maitinimosi vietas ilguose maršrutuose.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad sezoniniai susitelkimai seklumose leidžia palyginti skirtingų metų migracijos intensyvumą ir įvertinti, kaip paukščius veikia buveinių pokyčiai bei žmogaus veikla.

    „Migracijos metu šiuos paukščius galima pamatyti įvairiose Tūzlų limanų seklumose, ypač auštant ir dieną“, – sakė Ivanas Rusevas.

  • Gyvūnų gedulas: mokslininkai aiškina, kodėl drambliai, beždžionės ir varniniai „atsisveikina“

    Žmonės nėra vieninteliai, kurie reaguoja į mirtį: vis daugiau stebėjimų rodo, kad dalis gyvūnų elgiasi taip, lyg gedėtų, atsisveikintų ar net atliktų savotiškus „ritualus“. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog panašumas į žmogaus gedulą dar nereiškia identiškų išgyvenimų.

    Tyrėjams sudėtingiausia atsakyti į klausimą, ar gyvūnai patiria mirtį kaip emocinę netektį, ar jų elgesį labiau paaiškina biologinės ir socialinės priežastys. Viena iš pagrindinių hipotezių teigia, kad dėmesys žuvusiam gentainiui gali padėti įvertinti grėsmę ir išmokti jos vengti ateityje.

    Dažniausiai aprašomi keli pasikartojantys požymiai: ilgas buvimas šalia kūno, prisilietimai, kūno „stebėjimas“, bandymas jį saugoti ar perkelti, grupės narių susibūrimas. Kai kuriais atvejais fiksuojamas ir akivaizdus socialinių ryšių vaidmuo, kai labiausiai reaguoja artimiausi individai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogui lengva tokį elgesį interpretuoti per emocijų prizmę, tačiau moksle svarbu vengti tiesioginių prielaidų. Net ir labai „žmogiškai“ atrodantis atsisveikinimas gali turėti praktinį tikslą, pavyzdžiui, informuoti grupę apie pavojingą vietą.

    Drambliai dažnai minimi kaip vienas ryškiausių pavyzdžių: bandos gali ilgai pasilikti prie žuvusio, liesti kūną straubliais, o kartais vėliau sugrįžti į vietas, kur aptinkami palaikai. Tokie sugrįžimai tyrėjams leidžia kalbėti apie išskirtinę atmintį ir socialinių ryšių svarbą.

    Didžiosios beždžionės taip pat demonstruoja elgesį, primenantį atsisveikinimą. Šimpanzės gali valandų valandas ar net ilgiau likti šalia mirusio gentainio, jį liesti, tvarkyti kailį, o grupė kartais kurį laiką išlaiko įprastą socialinę struktūrą aplink kūną.

    Gorilų grupėse fiksuota, kad individai apžiūri mirusį narį ir išlieka netoliese, ypač kai ryšiai grupėje yra glaudūs. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais reakcija gali būti susijusi ir su socialiniu mokymusi, ir su bandymu „suprasti“ situaciją.

    Dalies delfinų rūšių atveju aprašyta praktika palaikyti mirusį grupės narį vandens paviršiuje. Tokie epizodai kartais tęsiasi valandas, o grupė išlieka greta, tarsi lydėdama individą.

    Varniniai paukščiai, ypač varnos, pastebėję žuvusį gentainį, gali susirinkti aplink ir garsiai šaukti. Nors visuomenėje tai neretai vadinama „varnų laidotuvėmis“, tyrimai dažnai rodo kitą paaiškinimą: toks susibūrimas padeda atpažinti rizikos signalus ir įsiminti vietas, kur grėsmė buvo reali.

    Analogiškas elgesys fiksuotas ir šarkų atvejais, kai paukščiai trumpam telkiasi prie žuvusio, o kartais šalia pastebimos šakelės ar žolė. Vis dėlto mokslininkai atsargiai vertina bandymus tai laikyti simboliniu laidojimo „ritualu“, nes įrodymų apie sąmoningą prasmės suteikimą kol kas nepakanka.

    „Gyvūnų reakcijos į mirtį gali būti sudėtingos, tačiau dar per anksti jas tiesiogiai prilyginti žmogaus gedului“, – teigia tyrėjai, analizuojantys socialinio elgesio ir grėsmių vengimo sąsajas.

    Apibendrinant, daugelio rūšių elgesys rodo stiprių socialinių ryšių svarbą ir gebėjimą mokytis iš pavojingų situacijų. Ar tai visada reiškia emocinę netektį žmogaus prasme, mokslas dar aiškinasi, tačiau tokie stebėjimai vis labiau keičia požiūrį į gyvūnų socialinį intelektą.

  • Afrikos skilimas gali vykti sparčiau: Turkana riftas pasiekė kritinę ribą, teigia mokslininkai

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyninės plutos tempimas, dėl kurio ilgainiui gali atsiverti naujas vandenynas, kai kuriose vietose gali būti pažengęs labiau, nei manyta anksčiau. Naujausi tyrėjų vertinimai rodo, kad Turkana riftas, kertantis Keniją ir Etiopiją, artėja prie būsenos, kai tolesnis žemės plutos plonėjimas tampa savotiškai savaime paspartėjančiu procesu.

    Geologai seniai aiškina, kad Rytų Afrikos rifto sistema yra viena ryškiausių vietų pasaulyje, kur žemynas lėtai skyla į dvi dalis. Tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkanti tektoninių plokščių dinamika, kurią lydi žemės drebėjimai, vulkanizmas ir ilgi, įdubomis virtę lūžiai.

    Analizuodami anksčiau sukauptus seisminius duomenis, mokslininkai nustatė, kad Turkana rifto zonoje žemyninės plutos storis kai kur siekia apie 13 kilometrų. Palyginimui, gretimuose regionuose jis gali viršyti 35 kilometrus, o toks kontrastas laikomas svarbiu rodikliu, jog lūžio zona yra stipriai susilpnėjusi.

    Geodinamikos modeliuose dažnai akcentuojama riba, kai pluta suplonėja iki maždaug 15 kilometrų: tuomet ji tampa lengviau perskeliama, o įtrūkius gali aktyviau maitinti iš gelmių kylanti karšta medžiaga ir magma. Būtent todėl Turkana rifto rezultatai interpretuojami kaip ženklas, kad regione gali būti prasidėjęs naujas rifto vystymosi etapas.

    „Kai pluta pasiekia kritinį plonį, deformacijos gali vykti lengviau, o lūžio sistema ima sparčiau „įsivažiuoti““, – teigia tyrėjų apibendrinimas, remiantis publikuotomis analizėmis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje scenarijus būtų toks: pluta toliau plonėja, magma iš gelmių prasiveržia ir stingdama pamažu formuoja naują, labiau vandenyninei plutai būdingą pagrindą. Geologiniu masteliu tai gali reikšti, kad po kelių milijonų metų į atsiveriantį duburį potencialiai galėtų įsiskverbti Indijos vandenyno vandenys ir pradėti formuotis naujas baseinas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad net jei procesas vietomis spartėja, tai nereiškia artėjančio „greito“ žemyno perskilimo žmonių gyvenimo trukmės mastu. Žemynų skilimas yra lėtas, o konkrečių etapų greitis priklauso nuo daugelio veiksnių: plutos sudėties, šiluminio režimo, mantijos srautų ir tektoninių jėgų pasiskirstymo.

    Turkana įduba svarbi ir ne vien geologams. Tai vienas reikšmingiausių pasaulio regionų, kuriame rasta daug ankstyvųjų žmonių protėvių fosilijų, todėl vietovė neretai vadinama žmogaus evoliucijos tyrimų centru.

    Įdomu tai, kad naujesnės geologinės interpretacijos kelia klausimą, ar išskirtinis fosilijų gausumas susijęs tik su istoriniu regiono vaidmeniu, ar ir su aplinkos sąlygomis, kurias sukūrė pati rifto raida. Tyrėjai sieja plutos plonėjimą su intensyvesniu nuogulų kaupimusi prieš maždaug 4 milijonus metų, o nuogulos, kaip žinoma, gali tapti ypač palankia terpe palaikams išlikti.

  • Didžiajam Barjeriniam rifui prognozavo žūtį: naujausi duomenys rodo netikėtą koralų atsigavimą

    Didysis Barjerinis rifas Australijoje jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių klimato kaitos pažeidžiamumo simbolių. Vis dėlto naujausi ilgalaikių stebėjimų rezultatai rodo sudėtingesnį vaizdą: kai kuriuose regionuose koralų danga per pastaruosius metus išaugo iki aukščiausių rodiklių per visą matavimų istoriją.

    Rifo būklę kasmet vertinantys Australijos jūrų mokslininkai nurodo, kad pastaraisiais metais šiaurinėje ir centrinėje dalyse fiksuota itin didelė kietųjų koralų danga. Tai nereiškia, kad grėsmės išnyko, tačiau paneigia supaprastintą pasakojimą, jog rifas „neišvengiamai miršta“ ir nebeturi atsigavimo potencialo.

    Didysis Barjerinis rifas nėra vienalytis objektas: jo būklė skiriasi pagal regionus, gylį, sroves ir vietines sąlygas. Todėl bendras „vienas skaičius“ ne visada tiksliai atspindi, kas vyksta vietoje, ypač kai vienur fiksuojamas šuolis, o kitur tuo pat metu matomas susilpnėjimas.

    Naujausiose ataskaitose akcentuojama, kad koralų danga kai kuriose zonose atšoko po ankstesnių nuosmukių. Tam įtakos gali turėti keli veiksniai: palankesnės vandens temperatūros tam tikrais sezonais, mažesnis ilgalaikių karščio bangų intensyvumas konkrečiose vietovėse ir sėkmingesnė kai kurių rūšių regeneracija.

    „Atsigavimas nereiškia, kad rizika dingo, bet tai aiškus signalas, kad rifas gali atsinaujinti, kai sąlygos tam palankesnės“, – sako jūrų ekosistemų tyrėjas, apibendrindamas ilgalaikių stebėjimų logiką.

    Rifo tema tapo itin matoma, nes ji lengvai suprantama plačiajai auditorijai ir turi emocinį krūvį. Dėl to viešojoje erdvėje dažnai įsigali dvi kraštutinės žinutės: arba „rifas miršta“, arba „viskas gerai“. Moksliniai duomenys paprastai yra tarp šių polių.

    Svarbu atskirti momentinius šuolius nuo ilgalaikės tendencijos. Koralų danga gali greitai išaugti, bet ji taip pat gali staigiai kristi po stipraus ciklono, ligų protrūkio ar karščio bangos, sukeliančios masinį koralų išbalimą.

    Viena rimčiausių rizikų rifo ekosistemai yra jūrų karščio bangos, kurios didina koralų išbalimo tikimybę. Išbalimas nėra automatinė mirtis, tačiau pasikartojantys epizodai trumpina koralų atsistatymo laiką ir silpnina visą ekosistemą.

    Kita įtaka siejama su vandens kokybe, užterštumu ir maistinių medžiagų pertekliumi, kurie gali skatinti dumblių plitimą ir keisti konkurenciją tarp rūšių. Taip pat išskiriamas jūrinių erškėčių vainiko žvaigždžių poveikis: jų protrūkiai gali per trumpą laiką sunaikinti didelius kietųjų koralų plotus.

    Australijos institucijos pastarąjį dešimtmetį finansavo įvairias rifo apsaugos programas, apimančias vandens kokybės gerinimą, stebėseną ir priemones prieš erškėčių vainiko žvaigždes. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vietinės priemonės negali pilnai kompensuoti ilgalaikio klimato šiltėjimo poveikio.

    Šiuo metu situacija leidžia atsargiai kalbėti apie atsigavimo ženklus dalyje rifo, tačiau tai nėra garantija ateičiai. Rifo būklė ir toliau priklausys nuo to, kaip dažnai kartosis ekstremalios temperatūros epizodai, ir ar ekosistema turės pakankamai laiko atstatyti pažeistas vietas.

  • Azovo jūra pasiekė rekordinį sūrumą: žuvų rūšių beveik perpus mažiau, nyksta eršketai ir karšiai

    Azovo jūros vandens sūrumas pasiekė didžiausią fiksuotą lygį per visą stebėjimų istoriją. Pastaruoju metu jis siekia apie 16 promilių, kai prieš maždaug devynerius metus buvo apie 11 promilių, todėl ekosistema keičiasi sparčiau nei įprastai.

    Dėl šių pokyčių mažėja biologinė įvairovė: vietos šaltiniuose ir ekspertų vertinimuose teigiama, kad žuvų rūšių skaičius jūroje sumenko nuo maždaug 140 iki maždaug 80. Tai reiškia ne tik mažesnį laimikių pasirinkimą, bet ir trapesnę maisto grandinę visai pakrantei.

    Tarp vis rečiau sutinkamų rūšių minimi eršketai, karšiai, karpiai ir taranės, kurios anksčiau buvo įprasta Azovo baseino fauna. Tuo metu dažniau aptinkamos rūšys, geriau pakeliančios druskingesnį vandenį, pavyzdžiui, ančiuviai, grundalai ir pilengai.

    Specialistai pabrėžia, kad didesnis sūrumas yra tik viena dėlionės dalis. Net ir prisitaikančioms rūšims svarbūs neršto plotai, vandens temperatūra, deguonies režimas, planktono gausa ir dugno bestuburių būklė, todėl ekosistemos pokyčiai paprastai išryškėja per kelerius sezonus.

    Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijamas mažėjantis gėlo vandens pritekėjimas iš upių, ypač iš Dono baseino, kurį veikia kritulių pokyčiai ir sausros. Azovo jūra yra palyginti sekli, todėl ji greitai reaguoja į temperatūros svyravimus, garavimą ir upių nuotėkio sumažėjimą.

    Be klimato veiksnių, reikšmingi ir žmogaus veiklos padariniai: užtvankos, tvenkiniai, intensyvesnis vandens paėmimas ūkio reikmėms ir pakrančių transformacijos. Mažėjant gėlo vandens daliai, sūresnis vanduo lengviau „įsitvirtina“, o sąlygos tampa artimesnės Juodosios jūros režimui.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad karas regione sustiprina rizikas: didėja taršos tikimybė, nukenčia pramonės infrastruktūra, dalis teritorijų užminuotos, o aplinkosauginė kontrolė tampa fragmentiška. Tokios aplinkybės apsunkina ir reguliarius tyrimus, ir operatyvų taršos suvaldymą.

    „Žuvis yra didžiulės mitybos grandinės dalis, todėl pokytis viename lygyje palaipsniui atsiliepia visai ekosistemai“, – sakė ekoaktyvistė Julija Marchel.

    Mokslininkai neatmeta, kad ilgainiui Azovo jūros sūrumas gali priartėti prie Juodosios jūros rodiklių. Po karo, ekspertų vertinimu, prioritetais turėtų tapti išminavimas, vandens ir dugno nuosėdų tyrimai, taršos židinių šalinimas ir natūralių buveinių atkūrimas, tačiau natūralus atsistatymas gali užtrukti nuo 12 iki daugiau nei 100 metų.

  • Mįslingas juodasis gandras su GPS siųstuvu netoli Lenkijos sienos: mokslininkai tikrina, ar tai Oniks

    Lvivo srityje, Konivo kaime, užfiksuotas juodasis gandras su kojos žiedu ir ant nugaros pritvirtintu sekimo įrenginiu. Paukštį maždaug 9–10 kilometrų nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos rugsėjo 19 dieną nufotografavo ir nufilmavo vietos gyventoja.

    Įrašuose matyti, kad paukštis stovi atviroje vietoje netoli sodybų, o vėliau juda kaimo keliuku. Ant nugaros esantis įrenginys primena ornitologinį GPS siųstuvą su saulės baterija, o toks „kuprinės“ tipo tvirtinimas dažnai naudojamas migruojančių paukščių stebėsenai.

    Vietos stebėtojai bandė įskaityti žiedo numerį, tačiau dėl vaizdo kokybės simboliai kol kas nėra aiškūs. Vis dėlto preliminariai minimas variantas 16A2 arba 18A2, o būtent 16A2 paskatino ieškoti galimo sutapimo su Lenkijoje vykdomu tyrimu.

    Pagal viešai skelbiamą stebėsenos kroniką, toks žiedas siejamas su jaunu juoduoju gandru, vardu Oniks, kilusiu iš lizdo, kurį stebi Lenkijos mokslininkai. Šiame projekte daliai jauniklių pritvirtinami siųstuvai, kad būtų galima tiksliau sekti pirmąją migraciją ir suprasti, kur paukščiai ilsisi bei kokiose vietose jiems kyla didžiausios rizikos.

    Versiją sustiprina ir migracijos duomenys, kuriuos projekto dalyviai sieja su Onikso judėjimu Ukrainoje. Teigiama, kad rugpjūčio pabaigoje jis jau buvo Ukrainos teritorijoje, o rugsėjo pradžioje fiksuotas maitinęsis žuvininkystės tvenkiniuose Lvivo srities regione.

    Vis dėlto galutinai tvirtinti, kad Konive nufilmuotas būtent Oniks, kol kas negalima. Norint patvirtinimo, būtina suderinti tikslią stebėjimo vietą ir laiką su siųstuvo perduodamais duomenimis, taip pat tiksliai identifikuoti žiedo numerį.

    Juodasis gandras yra viena atsargesnių Europos paukščių rūšių, dažniau besilaikanti atokiau nuo žmonių, todėl jo pasirodymas šalia gyvenviečių neretai sukelia susidomėjimą. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie stebėjimai, jei jie patvirtinami, tampa vertingu migracijos maršrutų ir buveinių naudojimo papildymu.

    Lenkijoje vykdomą projektą, su kuriuo siejamas Oniks, įgyvendina Valstybinių miškų regioninė direkcija Lodzėje kartu su Lodzės universitetu. Projekto organizatoriai yra skelbę, kad 2026 metais keli jauni juodieji gandrai buvo sužieduoti ir aprūpinti GPS įrenginiais, siekiant palyginti skirtingų tipų siųstuvus ir išsamiau ištirti paukščių kelią į žiemojimo vietas.

  • Baltijos jūros lygis kils iki amžiaus pabaigos: NASA simuliacija rodo, kas laukia pakrančių

    Baltijos jūros lygis visą XXI amžių, tikėtina, nuosekliai kils, o didžiausi pokyčiai labiausiai jausis žemose pakrantėse ir upių deltose. Tokias tendencijas išskiria tiek tarptautiniai klimato vertinimai, tiek regioniniai tyrimai, o NASA žemėlapiuose pateikiamos simuliacijos leidžia vizualiai įvertinti galimas pasekmes.

    Nors kasdienėje stebėsenoje jūros lygis gali smarkiai svyruoti dėl vėjų ir atmosferos slėgio, ilgalaikė kryptis išlieka aiški. Klimato kaita šį procesą spartina: šylantis vanduo plečiasi, o tirpstant sausumos ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis.

    Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, pasaulinis jūros lygis iki 2100 metų gali pakilti maždaug nuo 0,28 iki 1,01 metro. Skirtumas tarp scenarijų daugiausia priklauso nuo to, kaip greitai ir kiek valstybėms pavyks mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Baltijos regione prognozės paprastai pateikiamos kaip „santykinis“ jūros lygio pokytis, nes svarbi ir sausumos vertikali kaita. Daliai pietrytinės Baltijos pakrančių, kur vietomis fiksuojamas ir grunto sėdimas, tai gali reikšti didesnę užliejimo riziką net ir esant panašiam vandens kilimo tempui.

    Didėjantis vidutinis jūros lygis pats savaime nebūtinai reiškia nuolatinį potvynį kasdien, tačiau jis pakelia „starto tašką“ audroms. Dėl to pavojingi štorminiai patvankai gali tapti dažnesni ir stipresni, o potvyniai, kurie anksčiau buvo reti, ilgainiui gali kartotis reguliariai.

    Ypač pažeidžiamos žemos teritorijos, įskaitant deltinius žemupius ir vietoves, kuriose didelė dalis ploto yra arti dabartinio jūros lygio ar net žemiau jo. Tokiose zonose rizika apima ne tik vandens prasiveržimą, bet ir užsitęsusį užmirkimą, druskingo vandens skverbimąsi bei papildomą apkrovą drenažo sistemoms.

    NASA viešai skelbiamuose žemėlapiuose galima pamatyti, kaip skirtingi jūros lygio kilimo scenarijai pakeistų pakrantės kontūrus. Tokie įrankiai padeda savivaldybėms ir infrastruktūros planuotojams įvertinti, kur reikėtų stiprinti krantines, koreguoti teritorijų planavimą ar peržiūrėti kritinės infrastruktūros vietą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai sukelia ne vien „ramus“ vandens lygio pakilimas, o jo sąveika su audromis, bangavimu ir pakrančių erozija. Dėl to net ir santykinai nedidelis vidutinio lygio padidėjimas gali smarkiai pakeisti rizikos žemėlapį, ypač tankiai apgyvendintose pakrantėse.

    Ilgalaikės prognozės išlieka priklausomos nuo pasaulinių emisijų trajektorijos, todėl šalia prisitaikymo priemonių vis dažniau akcentuojamas ir emisijų mažinimas. Kuo lėčiau šils klimatas, tuo daugiau laiko turės miestai ir valstybės pasirengti neišvengiamiems pokyčiams Baltijos pakrantėse.