CP v2

Tag: Ekologija

  • Mokytoja investavo visas santaupas į negyvenamą salą prie Zanzibaro: kaip ji tapo gamtos rezervatu

    Vokietijos švietimo ir vystymo specialistė Sybilla Riedmiller 1991 metais, plaukdama netoli Zanzibaro krantų, aptiko negyvenamą Chumbe salą, apsuptą seklumų koralų rifo. Pamačiusi, kad rifas ir salos ekosistema tuo metu buvo palyginti mažai paliesta žmogaus veiklos, ji nusprendė investuoti asmenines santaupas ne į poilsį ar nekilnojamąjį turtą, o į gamtos apsaugą.

    Tuo laikotarpiu Tanzanijos pakrančių koralų rifai patyrė didelį žvejybos spaudimą, o kai kur buvo taikomi ypač žalingi metodai, pavyzdžiui, sprogmenys. Tokia praktika per trumpą laiką gali sunaikinti koralų struktūras ir žuvų buveines, o ekosistemų atsikūrimas trunka dešimtmečius.

    Riedmiller pasirinko modelį, kuris tuo metu regione dar nebuvo įprastas: gamtos apsaugą finansuoti per riboto masto ekoturizmą ir švietimo programas. Idėja buvo paprasta, bet ambicinga: lankytojų pajamos turi padengti rifo apsaugą, o ne skatinti masinį srautą, kuris pats taptų grėsme.

    1991–1994 metais buvo derėtasi su Zanzibaro valdžia dėl oficialaus statuso, o 1994 metų gruodžio 24 dieną Chumbe koralų rifas paskelbtas teritorija, kurioje draudžiama žvejyba ir kitas gamtos išteklių naudojimas. Valdymo atsakomybė atiteko organizacijai Chumbe Island Coral Park, kuri tapo praktiniu vietos apsaugos įgyvendintoju.

    Saugoma zona apėmė apie 30 hektarų koralų rifo ir su juo susijusių jūrinių buveinių, o pačioje saloje formuotas miško rezervatas. Chumbe dažnai minimas kaip vienas ankstyvų pavyzdžių, kai saugomą jūrinę teritoriją prižiūri privatus sektorius, veikiantis pagal aiškias valdžios nustatytas taisykles.

    Vienas svarbiausių projekto sprendimų buvo vietos bendruomenės įtraukimas. Buvę žvejai buvo apmokyti ir įdarbinti reindžeriais, kad prižiūrėtų, kaip laikomasi draudimo žvejoti ir kitų taisyklių.

    Jų vietinių vandenų pažinimas padėjo veiksmingiau stebėti teritoriją, o patiems žmonėms atsirado alternatyvus pajamų šaltinis. Toks perėjimas nuo išteklių eksploatavimo prie jų apsaugos tapo viena iš priežasčių, kodėl taisyklių laikymasis ilgainiui galėjo tapti ne vien formalus, bet ir socialiai priimtinas.

    Vėliau saloje buvo įkurtas edukacijos centras ir nedidelė ekologiška apgyvendinimo infrastruktūra, orientuota į mažą lankytojų skaičių. Tokiuose projektuose dažnai akcentuojami sprendimai, mažinantys poveikį gamtai, pavyzdžiui, saulės energijos naudojimas, lietaus vandens surinkimas ar nuotekų valymas.

    Ekoturizmo veikla Chumbe saloje startavo 1998 metais, o jos tikslas buvo generuoti stabilias pajamas apsaugai ir aplinkosauginiam švietimui. Tai ypač svarbu jūrinėms saugomoms teritorijoms, nes vien statusas popieriuje neapsaugo nuo brakonieriavimo ar nelegalių žvejybos praktikų, jei nėra finansavimo priežiūrai.

    Švietimas tapo ne mažiau svarbia dalimi nei fizinė apsauga: į salą pradėtos kviesti vietos mokyklų grupės, kurios praktiškai susipažįsta su koralų rifų, jūros žolių pievų ir miško ekosistemomis. Programose dalyvaujantys mokytojai gali perkelti žinias į pamokas žemyne, taip plečiant poveikį už salos ribų.

    Chumbe istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kad gamtos apsauga gali veikti kartu su kruopščiai ribojamu turizmu, kai prioritetas teikiamas ekosistemų būklei, vietos žmonių įtraukimui ir ilgalaikiam finansavimui. Toks modelis šiandien tampa dar aktualesnis, kai koralų rifams visame pasaulyje grėsmę kelia ne tik tiesioginė žmogaus veikla, bet ir klimato kaita.

  • Neįprastas žinduolis, aptinkamas Ukrainoje: žiemą jo kūnas gali sumažėti iki 30 proc.

    Ukrainoje aptinkama mažoji kirstukė yra vienas netikėčiausių smulkių žinduolių: šaltuoju metų laiku ji gali laikinai sumažinti kūno apimtis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su prisitaikymu taupyti energiją, kai maisto mažiau, o šilumos išlaikymas kainuoja brangiau.

    Žiemą mažosios kirstukės smegenų tūris, kaukolė ir kai kurie vidaus organai gali sumažėti maždaug 15–30 proc., o pavasarį dydis grįžta į įprastą. Toks sezoninis „susitraukimas“ žinomas kaip Dehnelio fenomenas ir laikomas reta, bet gerai dokumentuota strategija kai kurių kirstukų populiacijose.

    Šis gyvūnas išsiskiria itin greita medžiagų apykaita, todėl maisto jam reikia nuolat. Dėl to kirstukė paprastai medžioja beveik be pertraukų ir dažnai turi maitintis maždaug kas porą valandų, ieškodama smulkių vabzdžių, jų lervų bei kitų bestuburių.

    Mažoji kirstukė yra labai smulki: didesni individai su uodega gali siekti iki maždaug 10 centimetrų ilgio, o kūno masė neretai būna kelių gramų. Uodega sudaro reikšmingą bendro ilgio dalį, o aktyvus gyvenimo būdas leidžia greitai reaguoti į grobio judėjimą paklotėje ir žolėje.

    Vienas ryškesnių požymių, pagal kurį kirstukės dažnai atpažįstamos, yra rausvai rudas dantų galiukų atspalvis. Jis siejamas su geležies junginių kaupimu emalyje, kurie gali prisidėti prie dantų tvirtumo ir atsparumo dilimui, kai gyvūnas nuolat gaudo kietesnį grobį.

    Nors rūšis Eurazijoje paprastai nelaikoma nykstančia, atskiros populiacijos gali silpti dėl buveinių nykimo ir fragmentacijos. Neigiamą poveikį daro ir pesticidų naudojimas bei vabzdžių gausos mažėjimas, nes nuo bestuburių tiesiogiai priklauso kirstukių mityba ir išgyvenimas.

    Specialistai pabrėžia, kad smulkių vabzdžiaėdžių žinduolių būklė dažnai atspindi ekosistemos sveikatą. Todėl natūralių pievų, miško paklotės, pakrančių juostų ir kitų buveinių išsaugojimas, taip pat saikingesnis cheminių priemonių naudojimas yra svarbūs ne tik kirstukėms, bet ir platesnei biologinei įvairovei.

  • Japonijos Triušių saloje turistų maitinimas sukūrė problemą: triušiai nyksta, šernai ateina arčiau žmonių

    Japonijos Okunošimos sala, dažnai vadinama Triušių sala, ilgus metus traukia turistus dėl laisvai gyvenančių triušių. Tačiau gyvūnų maitinimas ir išaugęs jų skaičius ėmė keisti vietos ekosistemą, o kartu saloje atsirado ir netikėtų „svečių“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Okunošimos triušiai nėra vietinė rūšis: tai sulaukėję europiniai naminiai triušiai. Pranešama, jog 1972 metais į salą buvo paleistos kelios poros, o vėliau, augant lankytojų srautams, populiacija išaugo iki šimtų ir net perkopė 1 000 individų ribą.

    Turizmo įtaka ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją, kai lankytojų sumažėjo ir kartu krito triušių skaičius. Tai rodo, kad didelė dalis populiacijos realiai priklauso ne nuo natūralių salos išteklių, o nuo žmonių atvežamo pašaro.

    Tyrėjų vertinimu, salos natūralios augalijos būtų pakakę maždaug 175–287 triušiams, tačiau realus skaičius kurį laiką buvo gerokai didesnis. Skelbiama, kad 2017 metais turistai į salą atgabeno apie 27 tonas maisto, o tai iš esmės iškreipė natūralią pusiausvyrą.

    Perteklinis triušių skaičius jau paliko aiškių pėdsakų: jie nukanda žemesnes medžių šakas, smarkiai sumažino paklotės ir krūmų augaliją. Mokslininkai tai lygina su kaimynine Kokuonošimos sala, kur triušių nėra ir išlikęs tankus pomiškis.

    Maisto trūkumo laikotarpiais triušiai ima ėsti ir augalus, kurie jiems gali būti pavojingi. Tarp minimų pavyzdžių yra hortenzijos ir oleandrai, laikomi nuodingais gyvūnams.

    Dar vienas šalutinis reiškinys – maisto likučiai ir atliekos ima vilioti kitus gyvūnus. Salos teritorijoje dažniau pastebimos varnos, plėšrieji paukščiai, o pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami ir laukiniai šernai.

    Pranešama, kad šernai pasirodo net prie kelto prieplaukų, kur žmonės palieka maisto atliekų. Kai kuriais atvejais jie išstumia triušius ir pasiima paliktą maistą, todėl kontaktų tarp rūšių daugėja.

    Tyrėjai atsargiai vertina teiginį, kad būtent turistų maitinimas tiesiogiai „išmokė“ šernus pulti triušius. Vis dėlto akcentuojama, kad nuolatinis maisto šaltinis, didelė triušių koncentracija ir dažni susidūrimai galėjo sudaryti sąlygas, kuriose šernai pradėjo elgtis drąsiau.

    Be to, didelis žuvusių triušių skaičius gali tapti papildomu maisto šaltiniu, o tai dar labiau pritraukia šernus į tas pačias vietas. Skelbiama, kad užfiksuota ne tik maitintis kritusiais gyvūnais, bet ir užpuolimų prieš gyvus triušius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien šernų pašalinimas nebūtinai išspręstų problemą, nes pagrindinė priežastis yra žmogaus palaikomas per didelis introdukuotų triušių skaičius. Todėl kalbama apie poreikį keisti lankytojų elgesio taisykles, riboti maitinimą ir geriau valdyti atliekas, kad sala nebebūtų dirbtinai maitinama ekosistema.

  • Netikėtas radinys prie Černobylio: mokslininkai užfiksavo retą borodotąją pelėdą

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo retą plėšrų paukštį – borodotąją pelėdą. Rezervato specialistai paskelbė nuotrauką ir atkreipė dėmesį, kad šis naktinis medžiotojas Ukrainoje aptinkamas itin retai.

    Pasak gamtininkų, iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti ramus ir net lėtokas. Tačiau jo pagrindinis pranašumas yra ne greitis, o ypač jautri klausa, leidžianti aptikti grobį vien pagal menkiausius garsus.

    „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo rami ir net šiek tiek lėta. Tačiau pakanka įsiklausyti ir tampa aišku, kad tai viena tobulesnių naktinių medžiotojų“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Tyrėjai aiškina, kad borodotosios pelėdos pavadinimas nėra susijęs su tikra barzda. Tamsi dėmė po snapu tik sukuria tokį įspūdį, o išskirtiniausios šios rūšies savybės siejamos su klausos tikslumu ir beveik nebyliu skrydžiu.

    Užfiksuota, kad pelėda gali nustatyti smulkių graužikų buvimo vietą net tada, kai jie juda po storu sniego sluoksniu ar tankia žole. Aptikusi grobį, ji staigiai neria žemyn ir, kaip nurodo rezervato specialistai, gali prasimušti pro 40–50 centimetrų storio sniegą.

    Nors borodotoji pelėda laikoma stambia, jos kūno masė dažniausiai siekia apie 1 kilogramą, o didžiąją apimties dalį sudaro tankus plunksnų sluoksnis. Būtent jis padeda išlaikyti šilumą ir slopina garsą skrendant, todėl grobis dažnai net nepastebi artėjančio plėšrūno.

    Specialistai pabrėžia, kad Ukrainoje ši rūšis siejama su senais spygliuočių ir mišriais Polesės miškais, kur yra didelių medžių perėjimui ir pakankamai maisto. Tokios buveinės pastaraisiais dešimtmečiais patiria spaudimą dėl miškų kirtimų ir fragmentacijos, todėl retų miškinių rūšių apsauga tampa vis aktualesnė.

    Borodotoji pelėda yra įtraukta į Ukrainos Raudonąją knygą, o jos apsauga siejama ir su tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant Berno konvenciją bei CITES. Gamtininkai pažymi, kad kiekvienas patikimai užfiksuotas šios rūšies stebėjimas yra svarbus, nes padeda tiksliau suprasti jos paplitimą ir buveinių būklę.

    Černobylio zona jau ne kartą patraukė mokslininkų dėmesį kaip teritorija, kurioje, sumažėjus žmogaus veiklai, fiksuojama didelė laukinių gyvūnų įvairovė. Tokie stebėjimai prisideda prie ilgalaikių tyrimų, leidžiančių vertinti, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos ūkinės veiklos ir kokios rūšys randa čia palankias sąlygas.

  • Ispanijoje užlietą As Pontes anglies karjerą per 4 metus pavertė ežeru: kuo jis ypatingas

    Ispanijos Galisijoje esantis buvęs As Pontes anglies karjeras po kasybos pabaigos gavo netikėtą antrą gyvenimą: per ketverius metus jis buvo užlietas vandeniu ir virto vienu didžiausių dirbtinių ežerų šalyje. Sprendimas leido ne tik sutvarkyti dešimtmečius niokotą kraštovaizdį, bet ir sukurti naują rekreacinę erdvę vietos gyventojams.

    Karjere beveik 60 metų buvo kasamas lignitas, o ilgainiui susiformavo daugiau nei 300 metrų gylio iškasa. Skaičiuojama, kad per kasybos laikotarpį iš šios vietovės išgauta apie 260 mln. tonų anglies, todėl aplinkai ir reljefui poveikis buvo milžiniškas.

    Po kasybos uždarymo 2007 metais, griežtėjant Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimams anglies energetikai, iškilo klausimas, ką daryti su milžiniška duobe. Inžinieriai pasirinko ne palikti ją kaip pramoninį randą, o paversti vandens telkiniu, kuris ateityje galėtų tapti regiono atsigavimo dalimi.

    Vien tik įleisti vandens į tokį karjerą nepakako: reikėjo įvertinti, iš kur vanduo pateks, kokiu tempu kils jo lygis ir kaip keisis cheminė sudėtis. Dėl šių priežasčių projektas buvo planuojamas kaip ilgas ir kontroliuojamas procesas.

    Užliejimo darbai pradėti 2008 metais, o 2012 metais karjeras jau buvo pilnas. Per šį laiką į būsimą ežerą pateko apie 547 mlrd. litrų vandens, todėl tai tapo vienu didžiausių tokio tipo pertvarkymo projektų regione.

    Mokslininkai iš La Korunjos universiteto stebėjo, kaip formuojasi naujas vandens telkinys, ir fiksavo jo fizikinius bei cheminius pokyčius. Tyrimai padėjo suprasti, kaip tokio masto dirbtinis ežeras stabilizuojasi ir kokios rizikos gali iškilti po užliejimo.

    Viena ryškiausių As Pontes ežero ypatybių yra du skirtingi vandens sluoksniai, kuriuos skiria vadinamasis chemoklinas, tai yra riba tarp skirtingų cheminę sudėtį turinčių vandenų. Viršutinis sluoksnis pasižymi didesniu deguonies kiekiu ir silpnai rūgštine terpe.

    Apatinis, esantis dideliame gylyje, beveik neturi deguonies ir yra rūgštesnis. Tyrėjai tokį pasiskirstymą sieja su tuo, kad vanduo į karjerą pateko iš kelių šaltinių, o temperatūros ir mineralinės sudėties skirtumai trukdė vandeniui visiškai susimaišyti.

    Laikui bėgant buvusios kasybos teritorija pradėjo panašėti į natūralesnį kraštovaizdį, o aplink ežerą suformuotos pievos, krūmynai, miško plotai ir pelkėtos vietos. Šie pokyčiai sudarė sąlygas grįžti laukinei gyvūnijai, įskaitant ir stambesnius žinduolius.

    Šiandien ežero plotas siekia apie 865 hektarus, pakrantėje įrengtas smėlio paplūdimys, nutiesti pažintiniai takai. Vietovė tapo traukos centru poilsiui, o vandenyje populiarėja vandens pramogos, pavyzdžiui, plaukiojimas baidarėmis ar kanojomis.

    Vietos bendruomenei tai reikšminga ir ekonomiškai: miestas, anksčiau stipriai priklausęs nuo anglies pramonės, gavo naują turizmo ir paslaugų plėtros kryptį. Toks pavyzdys vis dažniau minimas kalbant apie tai, kaip uždaromos kasyklos gali būti pritaikomos naujiems, mažiau aplinką alinantiems tikslams.

  • Prie Černobylio AE fotospąstai užfiksavo lūšį ir usūrinį šunį: kodėl jų keliai susikerta

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą: tame pačiame miško take pasirodė lūšis ir usūrinis šuo. Tyrėjų teigimu, tokie susitikimai nėra atsitiktiniai, nors gyvūnai priklauso skirtingoms rūšims ir turi nevienodus įpročius.

    Rezervato specialistai aiškina, kad abu šie plėšrūs žinduoliai dažniausiai suaktyvėja prieblandoje ir naktį. Dėl to jų judėjimo laikas neretai sutampa, o miškingose teritorijose jie gali naudotis tais pačiais natūraliais koridoriais.

    Ypač dažnai gyvūnų maršrutai susikerta vietovėse, kur anksčiau buvo intensyvi žmogaus veikla, o dabar dominuoja gamta. Apleisti kaimai, senos gatvės ir keliukai, kadaise skirti žmonėms, šiandien tampa patogiais keliais laukiniams gyvūnams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Černobylio atskirties zonoje būtent tokia infrastruktūra veikia kaip orientyrai ir „greitkeliai“ gyvūnams. Jais jie juda ieškodami vandens, maisto, teritorijų, taip pat keliaudami tarp skirtingų buveinių.

    Pasak tyrėjų, lūšis ir usūrinis šuo gyvena skirtingu ritmu ir medžioja nevienodai, tačiau juos sieja bendra aplinka, kurioje žmogaus poveikis smarkiai sumažėjęs. Tokie fotospąstų įrašai padeda stebėti rūšių paplitimą, aktyvumo laiką ir tai, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusio kraštovaizdžio.

    Pastaraisiais metais fotospąstai tapo vienu svarbiausių neinvazinių įrankių laukinės gamtos stebėsenai: jie leidžia rinkti duomenis netrikdant gyvūnų ir fiksuoti retai žmonių matomas akimirkas. Rezervatai tokią medžiagą naudoja ne tik viešinimui, bet ir ilgalaikiams tyrimams apie populiacijų būklę bei buveinių kaitą.

  • Karibų Redondos saloje išnaikinus invazines žiurkes ir ožkas gamta atsigavo stebėtinai greitai

    Maža Karibų jūros sala Redonda dar visai neseniai atrodė beveik kaip dykuma: augmenija buvo nuniokota, o vietinės rūšys traukėsi. Situaciją ilgą laiką blogino invazinės žiurkės ir sulaukėję ožiai, kurie naikino augalus ir trikdė natūralias mitybos grandines.

    2016 metais pradėta atkūrimo programa siekė pašalinti šias invazines rūšis, o 2017 metais gamtosaugininkai pranešė, kad žiurkių ir laukinių ožkų saloje nebeliko. Nuo tada pokyčiai, kaip teigiama specialistų, tapo matomi gerokai greičiau, nei buvo tikėtasi.

    Kas pasikeitė per kelerius metus

    Iki 2023 metų salos augalijos biomasė, skaičiuojama tyrėjų vertinimu, išaugo daugiau nei 2 000 proc. Atsikurianti augmenija ėmė stabilizuoti dirvožemį, todėl mažėjo erozija ir į jūrą nuplaunamų nuosėdų kiekis, kuris anksčiau galėjo žaloti aplink esančius rifus.

    Kartu su augalais į Redondą grįžo ir gyvūnija. Skelbiama, kad saloje vėl fiksuojama apie 15 antžeminių paukščių rūšių, o kai kurių endeminių roplių gausa išaugo kelis kartus.

    Retos driežų rūšies šuolis

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Redondos antžeminis drakonas, reta saloje gyvenanti driežų rūšis. Nurodoma, kad nuo 2017 metų jos populiacija padidėjo 13 kartų, o tai tapo aiškiu ženklu, kaip greitai ekosistema gali atsitiesti pašalinus pagrindinius trikdžius.

    Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių kontrolė salose dažnai duoda išskirtinai apčiuopiamą efektą, nes izoliuotose ekosistemose net vienas įvežtas plėšrūnas ar augalėdis gali pakeisti visą pusiausvyrą. Redondos atvejis rodo ir tai, kad atsikūrus augmenijai pradeda veikti teigiama grandinė: daugiau slėptuvių, daugiau maisto, geresnės perėjimo vietos paukščiams.

    Apsauga apima ir jūrą

    Atkūrimo darbai neapsiribojo vien sausuma: Redondai suteiktas naujas saugomos teritorijos statusas apima ir aplinkines jūrines buveines. Po apsauga patenka koraliniai rifai, jūros žolynai ir kitos ekosistemos, kuriose, specialistų vertinimu, gali gyventi mažiausiai 30 retų ar nykstančių rūšių.

    Gamtosaugininkai taip pat svarsto tolimesnius žingsnius, įskaitant kai kurių vietinių rūšių sugrąžinimą, jei bus užtikrinta, kad invazinės rūšys neatsinaujins. Tokiose salose tai paprastai reiškia ilgalaikę stebėseną, griežtesnę biologinės saugos kontrolę ir greitą reakciją į bet kokius naujus įsiveisimo požymius.

  • Kijevo srityje užfiksuota ekologinė ekstremali situacija: trijuose tvenkiniuose žuvo apie 3 tonas žuvų

    Kijevo srityje užfiksuota ekologinė ekstremali situacija po masinio žuvų kritimo keliuose vandens telkiniuose. Vietos valdžia pranešė, kad trijuose tvenkiniuose aptikta maždaug 3 tonas nugaišusių žuvų, o tarša, įtariama, plinta toliau.

    Didžiausi pokyčiai fiksuoti Sofijivska Borščahivka apylinkėse, kur pastebėti ir aiškūs vandens kokybės pablogėjimo požymiai. Pareigūnai nurodo, kad situacija gali vystytis link Petropavlivska Borščahivka vandens telkinių, todėl teritorija stebima sustiprintai.

    „Specialistai vietoje paėmė vandens mėginius, kad nustatytų taršos šaltinį“, – sakė Kijevo srities administracijos vadovas Tymuras Tkačenka.

    Tiksli žuvų žūties priežastis dar nustatinėjama, tačiau tarp nagrinėjamų versijų minima galimas nuotekų patekimas į vandenį vykdant remonto darbus viename iš objektų. Tokiais atvejais net ir trumpalaikis teršalų pliūpsnis gali staigiai sumažinti deguonies kiekį vandenyje ir sukelti masinį žuvų kritimą.

    Vietos savivalda informavo, kad patekimas prie nukentėjusių telkinių laikinai ribojamas, o įvykio vietoje dirba tyrėjai ir technogeninio bei ekologinio saugumo komisija. Gyventojai įspėjami nesiartinti prie vietų, kur fiksuotas kritimas, ir nebandyti šalinti nugaišusių žuvų savarankiškai.

    Taip pat prašoma nesimaudyti, negaudyti žuvies ir nevartoti maistui nei sugautos, nei nugaišusios žuvies, taip pat nešerti ja naminių gyvūnų. Specialistai pabrėžia, kad užterštame vandenyje gali būti pavojingų medžiagų ir mikroorganizmų, todėl rizika kyla ne tik vandens ekosistemai, bet ir žmonių sveikatai.

    Šis atvejis išryškina platesnį kontekstą: dėl klimato šiltėjimo ir dažnėjančių karščių vandens telkiniai tampa jautresni taršai, o deguonies stoka vasarą pasireiškia greičiau. Aplinkosaugininkai ne kartą yra įspėję, kad mažėjantis vandens debitas ir didesnis išgaravimas didina ekologinių incidentų tikimybę, ypač jei nuotekų infrastruktūra ar statybų kontrolė neveikia nepriekaištingai.

    Artimiausiu metu laukiama laboratorinių tyrimų atsakymų, kurie turėtų patvirtinti taršos pobūdį ir padėti nustatyti atsakingus asmenis ar organizacijas. Kol kas institucijos ragina gyventojus laikytis visų apribojimų ir apie naujus žuvų kritimo atvejus pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.