CP v2

Tag: Ekologija

  • Mokslininkai atskleidė: čiurliai kasmet grįžta į tą patį lizdą, o karštis kelia naują grėsmę

    Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė, kad čiurliai pasižymi išskirtiniu prisirišimu prie konkrečios lizdavietės: dauguma paukščių kasmet sugrįžta į tą pačią vietą net po tūkstančių kilometrų migracijos. Tyrėjai pabrėžia, kad ši elgsena daro lizdaviečių apsaugą miestuose ir miesteliuose ypač svarbią.

    Tyrimas, kurį atliko Karališkoji paukščių apsaugos draugija, rėmėsi ilgalaikiais stebėjimais vienoje Pietvakarių Anglijos vietovėje. 15 metų trukusio darbo metu buvo stebimi šimtai lizdų, o suaugę paukščiai žymimi žiedais, kad būtų galima tiksliai sekti jų sugrįžimus.

    Duomenys parodė, kad apie 94 proc. stebėtų čiurlių kasmet grįždavo į tą patį lizdą, kuriame perėjo ankstesniais metais. Tuo metu poros stabilumas buvo mažesnis: maždaug 59 proc. paukščių kitą sezoną perėjo su tuo pačiu partneriu.

    Prie lizdų įrengtos kameros fiksavo ir konfliktus: dėl teisės užimti lizdavietę paukščiai neretai susiremia, ypač kai tinkamų angų pastatuose mažėja. Tokia konkurencija sustiprėja renovuojant senus namus, keičiant stogus ar šiltinant fasadus, kai užsandarinami plyšiai ir ertmės.

    „Pirmą kartą galėjome dokumentiškai patvirtinti, kokia stipri yra čiurlių ištikimybė būtent lizdavietei. Tai dar kartą parodo, kad tokias vietas būtina saugoti mūsų miestuose ir kaimuose“, – sakė Karališkosios paukščių apsaugos draugijos tyrėjas Malcolmas Burgessas.

    Jungtinėje Karalystėje čiurliai įtraukti į rūšių, kurioms reikalinga sustiprinta apsauga, sąrašus, o jų populiacija nuo 1995 metais, kaip skelbia gamtosaugininkai, smuko maždaug 70 proc. Viena svarbiausių priežasčių siejama su lizdaviečių praradimu, kai pastatai sandarinami ar pertvarkomi nepaliekant ertmių paukščiams.

    Reaguodama į problemą, Škotija nuo šių metų įpareigojo naujų namų statyboje numatyti specialius sprendimus čiurliams, pavyzdžiui, integruotus lizdavietės tipo blokelius. Tuo tarpu Anglijoje analogiškas reikalavimas kol kas nėra įtvirtintas nacionaliniu mastu, nors tokio sprendimo kaina, kaip nurodoma viešai, siekia apie 40 eurų už vienetą.

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje nuskambėjo ir praktiniai pavyzdžiai, kaip sprendimai daromi po visuomenės spaudimo. Vienu atveju infrastruktūros valdytojas po gyventojų protestų atnaujino uždarytas angas viaduke, kad čiurliai galėtų sugrįžti į įprastas vietas.

    Tyrėjai ir savanorių grupės atkreipia dėmesį į dar vieną riziką, kuri stiprėja dėl klimato kaitos: karščio bangas perėjimo metu. Kai lizdavietės įkaista, jaunikliai gali perkaisti ir iškristi iš lizdo, o ant žemės atsidūrę čiurliai dažnai nebegali patys pakilti.

    „Svarbiausias veiksnys šiemet bus tai, kiek jauniklių neteksime dėl itin aukštos temperatūros lizduose. Tai nauja rimta problema šiai rūšiai“, – sakė čiurlių apsaugos iniciatyvų koordinatorius Nickas Brownas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti paprasti, bet nuoseklūs sprendimai: planuojant renovacijas palikti ar įrengti saugias lizdavietes, o karščių metu gyventojams būti atidiems, jei šalia namų randama nusilpusių jauniklių. Kuo daugiau miestai prisitaikys prie laukinių rūšių poreikių, tuo didesnė tikimybė, kad čiurliai išliks įprasta vasaros dangaus dalimi.

  • Mokslininkas apie Kachovkos tvenkinį: Didysis Lugis nebegrįš, vietoje jo sparčiai auga naujas miškas

    Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.

    Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.

    Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.

    Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.

    Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.

    Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.

    Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.

    „Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.

    Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.

  • Odesoje miestą užplūdo dideli žiogai: ornitologas paaiškino, kodėl tai ne skėriai

    Odesoje gyventojai pastarosiomis dienomis užfiksavo neįprastą vaizdą: miesto centre, parkuose ir prie apšviestų pastatų masiškai pasirodė dideli vabzdžiai, kuriuos dalis žmonių palaikė skėrių antplūdžiu. Socialiniuose tinkluose plito įrašai apie tariamą „ataką“, tačiau specialistai ragina neskubėti daryti išvadų.

    Ornitologas Sergejus Kuročkinas teigia, kad daugeliu atvejų tai buvo pilkojo žiogo ilgansparnė forma (Decticus verrucivorus), vienas stambiausių tikrųjų žiogų Eurazijoje. Nors iš tolo jie gali priminti skėrius, šis vabzdys nėra tipiškas augalėdis kenkėjas ir dažniau elgiasi kaip plėšrūnas.

    „Daugelis miestiečių tai priėmė kaip skėrių antplūdį, tačiau iš tikrųjų mieste pasirodė pilkojo žiogo ilgansparnė forma“, – sakė S. Kuročkinas.

    Anot ornitologo, ilgansparnė forma išsivysto ne visada, o tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Kai žiema būna švelni, pavasaris šiltas ir drėgnas, o populiacijos tankis didelis, daliai individų išauga ilgesni sparnai, leidžiantys aktyviau skristi ir plisti į naujas teritorijas.

    Tokiomis aplinkybėmis žiogai palieka įprastas buveines ir gali pasirodyti net tankiai apgyvendintose vietose. Miestuose jų judėjimą papildomai keičia dirbtinis apšvietimas, nes naktiniai vabzdžiai orientuojasi pagal dangaus šviesulius, o ryškūs žibintai trikdo navigaciją.

    Specialistas aiškina, kad dėl to vabzdžiai masiškai telkiasi prie apšviestų gatvių, vitrinų ar pastatų, dažnai nukrenta ant šaligatvių ir lieka iki ryto. Tuomet suveikia miesto ekosistemos grandinė: auštant paukščiai greitai išnaudoja netikėtai atsiradusį maisto šaltinį.

    Odesoje, pasak stebėjimų, ypač aktyvūs buvo varnėnai, taip pat pastebėtos varnos ir net naminiai žvirbliai. Pastarieji paprastai lesa smulkesnį grobį, tačiau šįkart, kai stambūs vabzdžiai buvo lengvai pasiekiami, taip pat juos gaudė, ypač maitindami jauniklius.

    „Paukščiai, ypač perintys ir maitinantys jauniklius, greitai pasinaudojo baltymingu maistu, kuris tiesiog gulėjo ant asfalto“, – sakė S. Kuročkinas.

    Ekspertai pabrėžia, kad pilkieji žiogai dažniausiai minta kitais smulkiais vabzdžiais, vikšrais, amarais ir kitais bestuburiais, todėl gali veikti kaip natūralūs tam tikrų rūšių gausos reguliuotojai. Tai nereiškia, kad jų masinis pasirodymas mieste nekelia nepatogumų, tačiau jis nebūtinai rodo žemės ūkiui pavojingą skėrių protrūkį.

    Tuo pačiu primenama, kad vabzdžių populiacijų svyravimai yra cikliški ir dažnai siejami su meteorologinėmis sąlygomis. Šiltesnės žiemos ir ilgi šilti sezonai kai kurioms rūšims sudaro geresnes išlikimo bei dauginimosi sąlygas, todėl panašūs reiškiniai gali kartotis.

  • Gineso rekordas Šv. Elenoje: vėžlys Džonatanas pripažintas seniausiu sausumos gyvūnu pasaulyje

    Atlanto vandenyne esančios Šv. Elenos salos gyventojai jau seniai vadina vėžlį Džonataną vietos simboliu, o dabar tai patvirtino ir oficialus įvertinimas. Aldabros milžiniškosios vėžlio rūšies patinas įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip seniausias pasaulyje gyvenantis sausumos gyvūnas.

    Rekordas paremtas vertinamu amžiumi, kuris siekia apie 194 metus. Skaičiuojama, kad Džonatanas galėjo išsiristi 1832 metais Seišelių regione, o į Šv. Eleną atgabentas 1882 metais, jau būdamas suaugęs vėžlys.

    Nors tokio amžiaus gyvūnams retai būna išlikę tikslūs gimimo įrašai, Džonatano atvejis remiasi istoriniais dokumentais ir nuosekliais stebėjimais. Į Šv. Eleną jis pateko XIX amžiaus pabaigoje, o tuometinėse nuotraukose ir aprašuose vėžlys jau fiksuojamas kaip pilnai užaugęs, todėl dabartinis amžiaus įvertinimas laikomas realistišku.

    Aldabros milžiniškosios vėžliai apskritai pasižymi ilgaamžiškumu, o geromis sąlygomis nelaisvėje jų gyvenimo trukmė gali būti ypač didelė. Šiuo atžvilgiu Džonatanas tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip stabilus klimatas, nuosekli priežiūra ir mažesnė plėšrūnų rizika gali lemti rekordinius rezultatus.

    Pranešimuose pabrėžiama, kad nepaisant garbingo amžiaus, Džonatanas išlieka gana aktyvus. Jam gyvenimą apsunkina regėjimo praradimas, tačiau, kaip nurodoma, apetitas ir socialinis aktyvumas nėra išnykę.

    Šv. Elenos valdžios atstovai ne kartą yra pabrėžę, kad vėžlys tapo ne tik turistų traukos objektu, bet ir savotiška salos tapatybės dalimi. Tarptautinis pripažinimas vietos bendruomenei veikiau buvo ne staigmena, o formalus patvirtinimas to, ką jie kartoja jau daug metų.

    „Daugelį kartų jis buvo laikomas vietos ikona, giliai įsišaknijusia salos tapatybėje ir jos kolektyvinėje atmintyje“, – sakė Šv. Elenos gubernatorius Nigelis Filipsas.

    Istorija turi ir netikėtą detalę: vienas ilgai minėtų Džonatano „partnerių“, vėžlys Frederika, vėliau buvo identifikuotas kaip patinas. Dėl to vardas kai kuriuose pasakojimuose keitėsi į Frederikas, tačiau pati istorija tik dar labiau išpopuliarino šį ilgaamžiškumo rekordininką.

  • Dniepre po Kachovkos tvenkinio išnykimo užfiksuotas rožinis pelikanas: ką tai signalizuoja?

    Ukrainoje, Dniepro upės ruože ties Chorticos nacionaliniu draustiniu, gamtininkai užfiksavo rožinį pelikaną. Ši rūšis laikoma reta ir saugoma, todėl toks stebėjimas vietos specialistams tapo svarbiu signalu apie sparčiai kintančias buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijas.

    Apie paukščio pasirodymą pranešė Chorticos draustinio atstovai. Pasak jų, pelikanas šiose vietose nėra visiška naujiena istoriniu požiūriu, tačiau ilgą laiką tokie stebėjimai buvo itin reti dėl pasikeitusių buveinių ir žmogaus veiklos.

    Draustinio specialistai aiškina, kad rožinių pelikanų sugrįžimas siejamas su natūraliu buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijų persitvarkymu. Atsitraukus vandeniui ir atsikuriant upės vagos dinamikai formuojasi seklumos, smėlio salos ir naujos pakrančių juostos.

    Tokiose vietose atsiranda daugiau tinkamų plotų maitintis: seklumose žuvys ir kiti vandens organizmai tampa lengviau pasiekiami stambiems vandens paukščiams. Kartu plečiasi jaunų karklų ir kitų pakrančių augalų sąžalynai, suteikiantys daugiau slėptuvių ir poilsio vietų.

    Chorticos apylinkės istoriškai siejamos su Didžiojo Lugo užliejamomis pievomis ir senvagių tinklu, kuris kadaise buvo itin turtingas paukščių. Draustinio komunikacijoje primenama, kad iki Kachovkos tvenkinio suformavimo šis regionas buvo svarbi buveinė daugeliui vandens paukščių rūšių.

    Vietos gamtininkai pabrėžia, kad dabartiniai pokyčiai nereiškia paprasto grįžimo į praeitį. Atkuriamos ne identiškos istorinės sąlygos, o susidaro nauja, dinamiška ekosistema, kurioje dalis rūšių randa palankesnes nišas nei anksčiau.

    Rožinio pelikano fiksavimas vertinamas kaip indikatorius, kad dalis buveinių, nepaisant ilgalaikio antropogeninio poveikio, gali gana greitai įgyti gamtai palankesnių bruožų. Migracijos metu jauni paukščiai ieško naujų maitinimosi vietų, o atsiradus seklumoms ir žuvų gausai tokios teritorijos tampa patrauklios.

    Vis dėlto ekologai pabrėžia, kad vienas įspūdingas stebėjimas savaime nereiškia stabilaus populiacijos atsigavimo konkrečioje vietoje. Tam reikalingi ilgalaikiai duomenys, reguliarūs stebėjimai ir aiškesnis supratimas, kaip keičiasi vandens režimas, augalija ir žuvų ištekliai.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad buvusio tvenkinio teritorijose vyksta natūrali sukcesija: atvirose vietose sparčiai kuriasi krūmynai ir jauni medynai. Tai gali didinti biologinę įvairovę, bet kartu keisti sąlygas toms rūšims, kurioms reikalingos atviros seklumos ar specifiniai vandens lygio svyravimai.

    Chorticos draustinis ragina gyventojus atsakingai elgtis jautriose pakrančių zonose ir netrikdyti paukščių, ypač perėjimo ir poilsio metu. Toks elgesys padeda išsaugoti retų rūšių galimybes įsitvirtinti atsinaujinančiose buveinėse.

    „Šios rūšies sugrįžimas siejasi su natūraliu buvusios Kachovkos teritorijos atsigavimu ir naujų seklumų formavimusi“, – sakė Chorticos draustinio atstovai.

    Pastaraisiais metais Ukrainos mokslininkai viešai svarsto, kad buvusi Kachovkos tvenkinio zona neatsistatys į ankstesnę būseną, o transformuosis į kitokį gamtinį kompleksą. Tokie pokyčiai reiškia ir naujus iššūkius, ir galimybes: dalis buveinių prarastos, tačiau kai kur atsiveria erdvė naujam ekologiniam balansui.

  • Karščio banga užklupo Europą: iki 40 laipsnių, skelbiami raudoni pavojingumo lygiai

    Didelę Europos dalį užklupo ankstyva ir intensyvi karščio banga, kai kai kur temperatūra artėja prie 40 laipsnių. Dalis valstybių paskelbė aukščiausio lygio perspėjimus, o didmiesčiuose ir turistų pamėgtose vietose gyventojai raginami riboti veiklą lauke.

    Karščiai sustiprėjo apie vasaros saulėgrįžą, kuri paprastai žymi karščiausio sezono pradžią Šiaurės pusrutulyje. Meteorologai įspėja, kad tokie epizodai vis dažniau prasideda anksčiau ir trunka ilgiau, todėl didėja rizika sveikatai ir infrastruktūrai.

    Sinoptikai situaciją sieja su į šiaurę iš Sacharos slenkančia karšto oro mase, kurią palaiko stipri aukšto slėgio sistema, dažnai vadinama afrikiniu anticiklonu. Tokios sąlygos sukuria vadinamąjį šilumos kupolą, kai karštas oras tarsi „užrakinamas“ virš regiono ir diena po dienos temperatūra kyla.

    Ilgesnį laiką trunkant aukštai temperatūrai, ypač pavojingos tampa naktys, kai oras menkai atvėsta. Tuomet organizmas prasčiau atsistato, o šilumos streso rizika didėja net ir tiems, kurie dieną stengiasi vengti saulės.

    Italijoje dalyje miestų buvo paskelbtas raudonas pavojingumo lygis, įspėjantis apie didelę riziką sveikatai. Tokie perspėjimai paprastai reiškia, kad karštis gali paveikti ne tik vyresnio amžiaus ar lėtinėmis ligomis sergančius žmones, bet ir sveikus gyventojus, ypač dirbančius lauke.

    Karščių pikas juntamas ir turistiniuose centruose, kur žmonės ieško pavėsio, planuoja maršrutus ankstyvomis ryto valandomis arba vakare. Kai kur situaciją komplikuoja ir transporto sistemos, nes karštis didina gedimų tikimybę bei apkrauna miestų infrastruktūrą.

    „Apsirengiau visiškai baltai, nes labai karšta, ir kur tik einu, visada pasiimu mažą elektrinį ventiliatorių“, – sakė Madride viešinti 22 metų inžinierė iš Majamio.

    Ispanijoje meteorologijos tarnyba AEMET skelbė raudonus ir oranžinius perspėjimus keliuose regionuose, nurodydama, kad dalyje Pirėnų pusiasalio ir Maljorkoje temperatūra gali viršyti 39–40 laipsnių. Taip pat buvo pranešta, kad karščiai gali užsitęsti bent iki savaitės vidurio.

    Vokietijoje vietomis fiksuota iki 38 laipsnių, o meteorologai papildomai perspėjo apie smarkias perkūnijas. Tokios situacijos dažnos karščio bangų metu, kai įkaitęs oras vėliau sukuria sąlygas staigioms liūtims, stipriam vėjui ar krušai.

    Karščio banga smogia ne tik žmonėms. Gelbėtojai ir laukinių gyvūnų priežiūros centrai kai kuriose šalyse praneša apie šilumos streso atvejus, kai nusilpę paukščiai ir smulkūs žinduoliai atsiduria prieglaudose.

    Belgijoje netoli Namūro veikiantis centras nurodė per kelias dienas priėmęs apie 150 gyvūnų, nukentėjusių nuo karščio. Specialistai aiškina, kad jaunikliai lizduose kartais nebeištveria kaitros ir bando iššokti anksčiau laiko, taip patirdami papildomą pavojų.

    Mokslininkai ir meteorologijos tarnybos pabrėžia bendrą tendenciją: dėl klimato kaitos karščio bangos Europoje tampa dažnesnės, ilgesnės ir intensyvesnės. Tai reiškia, kad ankstyvos vasaros karščiai gali tapti ne išimtimi, o vis labiau įprasta sezono dalimi.

    Institucijos ragina sekti oficialius perspėjimus, gerti pakankamai vandens, vengti tiesioginės saulės per didžiausią kaitrą ir pasirūpinti pažeidžiamais žmonėmis bei gyvūnais. Ypač svarbu įvertinti riziką miestuose, kur asfaltas ir pastatai didina vadinamąjį šilumos salos efektą.

  • Vanduo traukiasi vis greičiau: 9 vietos pasaulyje, kur upės ir ežerai virsta dykromis

    Tai, kas statistikos lentelėse atrodo kaip skaičiai, iš kosmoso matoma kaip išblukę krantai, suskilinėję dugnai ir naujai atsiradusios sausumos salos. Mokslininkai ir vandens išteklių ekspertai pabrėžia, kad tokie pokyčiai dažniausiai kyla iš kelių priežasčių derinio: ilgėjančių sausrų, didėjančios temperatūros, intensyvesnio vandens paėmimo ir augančių miestų bei žemės ūkio poreikių.

    Vieni vandens telkiniai nyksta pamažu, metų dešimtmečiais. Kitur pokytis įvyksta stebėtinai greitai: per kelis sausų metų ciklus ežeras ar upės atkarpa praranda didelę dalį vandens, o pasekmės tampa ne tik ekologinės, bet ir ekonominės.

    Kur vanduo nyksta sparčiausiai

    Paranos upė Argentinoje yra viena svarbiausių Pietų Amerikos upių sistemų ir reikšmingas prekybos kelias, jungiantis regiono ekonomikas. Pastaraisiais metais vandens lygio kritimas kai kuriose atkarpose išryškino seklumas ir atidengė dugno plotus, kurie anksčiau buvo po vandeniu.

    Bolivijos Poopo ežeras kadaise buvo vienas didžiausių šalies vandens telkinių, svarbus žvejybai ir vietos bendruomenėms. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad didelė jo dalis išdžiūvo, o buvusi ežero teritorija vietomis virto druskingomis lygumomis.

    Botsvanoje esantis Ngamio ežeras istoriškai buvo labai priklausomas nuo Okavango baseino vandens atnešimo. Pastarųjų dešimtmečių sausrų epizodai ir netolygus pritekėjimas lėmė situacijas, kai ežeras priartėjo prie beveik visiško išnykimo.

    Čilėje buvusi Akuleo lagūna, netoli Santjago, ilgą laiką buvo vietos poilsio ir vandens išteklių centras. Dabar ji dažnai minima kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė sausra kartu su vandens deficitu ir vartojimu gali pakeisti regiono veidą.

    Irano Urmijos ežeras, kadaise buvęs vienas didžiausių sūrių ežerų regione, per kelis dešimtmečius drastiškai sumažėjo. Tyrėjai kaip pagrindinius veiksnius įvardija sausrų pasikartojimą, intensyvų drėkinimą žemės ūkyje, upių nukreipimą ir požeminio vandens gavybą.

    Irako pietuose esantys Mesopotamijos pelkynai, maitinami Tigro ir Eufrato baseinų, yra itin svarbi ekosistema ir kultūrinis kraštovaizdis. Palydoviniai duomenys rodo, kad pelkių plotai per laiką smarkiai kito, o vandens trūkumas paveikė ir biologinę įvairovę, ir vietos gyventojų pragyvenimą.

    Madagaskaro pietuose, ties Ambovombe, regionai kenčia nuo užsitęsusių sausrų ir karščio bangų, kurios silpnina vandens prieinamumą. Tokiose vietovėse vandens stoka reiškia ne tik prastesnį derlių, bet ir didesnę migracijos bei socialinių krizių riziką.

    Malyje, prie Sacharos pakraščio, esantis Fagibino ežeras anksčiau buvo papildomas potvynių vandeniu iš Nigerio upės sistemos. Susilpnėję potvyniai, sausros ir nuosėdų kaupimasis prisidėjo prie ežero nykimo, o tai savo ruožtu spartina dykumėjimo procesus.

    JAV pietvakariuose esantis Mid ežeras yra vienas svarbiausių regiono vandens rezervuarų, susijęs su Kolorado upės vandens tiekimu. Ilgalaikė sausra baseine ir didelis vartojimas lėmė vandens lygio kritimą, kuris tapo matomas ne tik matavimų ataskaitose, bet ir palydovinėse nuotraukose.

    Ką tai reiškia žmonėms ir ekonomikai

    Vandens telkinių traukimasis dažnai pirmiausia smogia vietos bendruomenėms: mažėja žvejybos galimybės, prastėja dirbamos žemės kokybė, brangsta vandens tiekimas, o kai kur tampa sunkiau užtikrinti higieną ir sveikatą. Miestuose tai reiškia didesnį spaudimą infrastruktūrai, griežtesnius ribojimus ir konfliktus tarp vartotojų grupių.

    Ekspertai pabrėžia, kad kai kurie telkiniai gali atsigauti, jei atsinaujins kritulių ciklai ir vandens išteklių valdymas taps tvaresnis. Tačiau vietose, kur hidrologija jau smarkiai pakeista užtvankomis, drėkinimo sistemomis ar išsekintais požeminiais vandenimis, sugrįžti į ankstesnę būklę gali būti itin sudėtinga.

    Ilgėjantys sausrų ciklai ir staigūs svyravimai

    Klimato mokslas vis dažniau kalba apie hidrologinių kraštutinumų stiprėjimą: po sausrų gali sekti intensyvūs lietūs, o po gausių kritulių vėl greitai grįžti sausra. Šylant atmosferai didėja jos gebėjimas išlaikyti daugiau drėgmės, todėl krituliai gali tapti retesni, bet smarkesni.

    Po ilgesnio sausros periodo išdžiūvusi ir suslėgta dirva prasčiau sugeria vandenį, todėl staigūs lietūs dažniau virsta paviršiniais nuotėkiais, erozija ar net lokaliais potvyniais. Dėl to vandens valdymo sprendimai, tokie kaip taupesnis vartojimas, efektyvesnis drėkinimas ir geresnis baseinų planavimas, tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

  • Odesoje sunerimo dėl „skėrių“ antplūdžio: ekspertas paaiškino, kas iš tiesų užplūdo miestą

    Socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienomis paplito vaizdai iš Odesos, kur gatvėse, šaligatviuose ir parkuose žmonės fiksavo didelių vabzdžių sankaupas. Dalis gyventojų sunerimo, kad tai gali būti skėrių antplūdis, galintis sukelti rimtų padarinių.

    Tačiau specialistai ragina nepainioti rūšių: pasak Ukrainos žiniasklaidoje cituojamo ornitologo, mieste pastebėti vabzdžiai nėra skėriai. Jo teigimu, Odesoje masiškai pasirodė pilkieji žiogai, kurie skiriasi ir išvaizda, ir elgsena.

    Eksperto aiškinimu, staigesnį pilkųjų žiogų gausėjimą galėjo lemti švelnesnė žiema bei šilta ir drėgna pavasario pradžia. Tokios sąlygos daugeliui vabzdžių palankios, nes didina išgyvenamumą ir spartina dauginimąsi.

    Jei populiacija tam tikroje teritorijoje išauga, dalis žiogų gali įgyti vadinamąją ilgiasparnę formą, kuri geriau prisitaikiusi skristi didesnius atstumus. Tai reiškia, kad vabzdžiai aktyviau migruoja, ieškodami naujų vietų.

    Pasak ornitologo, žiogai dažnai migruoja naktį ir orientuojasi pagal dangaus šviesulius. Miesto dirbtinis apšvietimas gali klaidinti, todėl vabzdžiai neretai sutraukiami į ryškiau apšviestas vietas, kur jų sankaupos tampa itin pastebimos.

    Tokiais atvejais įspūdis, kad „miestą užplūdo skėriai“, gali susidaryti vien dėl to, kad vabzdžiai susitelkia viešose erdvėse, o ne todėl, kad tai būtų žemės ūkiui pavojinga skėrių migracija.

    Pilkasis žiogas dažniau yra plėšrus vabzdys: minta smulkesniais vabzdžiais, lervomis, kai kuriais augalų kenkėjais, todėl ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį. Be to, jis yra svarbi mitybos grandinės dalis, nes tampa maistu paukščiams.

    Skėriai paprastai siejami su visai kitu reiškiniu: tai dieną aktyvūs žolėdžiai, kurie palankiomis sąlygomis buriasi į didelius būrius ir gali niokoti pasėlius. Būtent toks elgesys ir kelia didžiausią riziką, kai kalbama apie „skėrių antplūdžius“.

    Skiriamasis požymis, į kurį atkreipia dėmesį specialistai, yra ūsai: žiogai dažniausiai turi ilgesnius, o skėrių ūsai trumpesni. Taip pat skiriasi kūno sandara ir judėjimas, nors paprastam stebėtojui iš pirmo žvilgsnio šie vabzdžiai gali pasirodyti panašūs.

    Specialistų vertinimu, pilkieji žiogai žmonių nepuola. Vis dėlto paimtas į rankas vabzdys gali gintis ir įkąsti ar stipriau suspausti žandikauliais, tačiau toks įkandimas nėra nuodingas ir paprastai didesnės grėsmės nekelia.

    Ekspertai ragina gyventojus vengti panikos ir, jei vabzdžių sankaupų daug, pirmiausia kreiptis į vietos tarnybas ar gamtos specialistus, kurie gali tiksliau įvertinti situaciją ir, jei reikia, pasiūlyti priemones viešosioms erdvėms prižiūrėti.

  • Indijos Ladakhe dykumoje kyla ledo bokštai: žiemą sukauptas vanduo gelbsti nuo sausros

    Šiaurės Indijoje, Ladakho regione, kurį vietiniai vadina šaltąja dykuma, žiemą iškyla neįprasti ledo bokštai. Tai ne gamtos, o inžinierių sukurtos konstrukcijos, skirtos vienam tikslui – sukaupti vandenį tada, kai jo perteklius, ir atiduoti tada, kai jo labiausiai trūksta.

    Idėjos esmė paprasta: žiemą, kai temperatūra naktimis gali kristi iki maždaug minus 30 laipsnių, vanduo užšąla labai greitai. O pavasarį ir vasaros pradžioje, kai ūkininkams reikia drėgmės sėjai ir pirmiesiems augalų augimo etapams, šie ledo bokštai pamažu tirpsta ir tampa patikimu vandens šaltiniu.

    Ledo bokštai formuojami pasitelkiant reljefo aukščių skirtumą ir elementarią fiziką. Vanduo į sistemą atvedamas iš aukščiau esančio upelio ar sraunios kalnų vagos, dažniausiai iš taško, kuris yra bent apie 60 metrų aukščiau už vietą, kur statomas bokštas.

    Dėl tokio aukščių skirtumo vamzdyne susidaro slėgis, todėl vanduo be papildomų siurblių gali būti išpurškiamas į viršų tarsi fontanas. Vandens lašeliai šaltame ore dalinai sušąla dar skrisdami, nusėda ant paprasto karkaso, dažnai iš šakų, ir taip sluoksnis po sluoksnio užaugina kūgio formos bokštą.

    Kūgio forma parenkama sąmoningai: ji turi santykinai mažesnį paviršiaus plotą lyginant su tūriu, todėl saulėje tirpsta lėčiau. Tai leidžia ilgiau išlaikyti sukauptą ledo masę ir užtikrinti tolygesnį tirpsmo vandens tiekimą.

    Ladakhas yra Himalajų apsuptyje, tačiau kritulių čia itin mažai: per metus dažnai iškrenta mažiau nei 100 milimetrų. Vietos ūkininkavimas daugiausia priklauso nuo tirpstančių ledynų vandens, kuris natūraliai į slėnius gausiau atkeliauja tik vasaros viduryje.

    Problema ta, kad pasėliams vandens labiausiai reikia pavasarį, kai dirva jau išdžiūvusi, o intensyvesnis ledynų tirpsmas dar neprasidėjęs. Žiemą vanduo srautu teka pro gyvenvietes ir nukeliauja tolyn, dažnai sušaldamas ten, kur jis praktiškai nepanaudojamas.

    Klimato kaita šį disbalansą dar labiau paaštrina: kinta sniego ir ledo sankaupos, o vandens prieinamumas pavasarį tampa vis mažiau nuspėjamas. Dėl to didėja rizika derliui, ypač regionuose, kur alternatyvių drėkinimo šaltinių beveik nėra.

    Ledo bokštų idėja siejama su Ladakho inžinieriumi Sonamu Wangchuku, kuris ją vystė remdamasis ankstesniais bandymais kurti dirbtinius ledynus. Ankstesnės konstrukcijos dažnai būdavo formuojamos aukštai kalnuose ir tirpdavo per greitai arba tirpsmo vanduo būdavo per toli nuo laukų.

    Wangchuko sprendimas buvo paprastas ir praktiškas: užšaldyti vandenį arčiau kaimų ir dirbamų plotų, kad pavasarį jis būtų pasiekiamas ten, kur jo reikia. Ankstyvieji prototipai parodė, kad per sezoną galima sukaupti reikšmingą vandens kiekį, o pilno masto bokštai vėliau pradėti diegti kaimuose, siekiant paremti drėkinimą kritiniu laikotarpiu.

    Vietos bendruomenėms tai nėra vien techninis eksperimentas. Tokie ledo bokštai tampa prisitaikymo prie sausros priemone, leidžiančia stabilizuoti ūkininkavimo ciklą ir sumažinti priklausomybę nuo vis labiau svyruojančių gamtinių sąlygų.

  • Ar gyvatė gali įkąsti žmogui vandenyje? Ekspertai paaiškina, kada rizika reali

    Vasarą prie upių, ežerų ar tvenkinių daugelis pastebi vandenyje plaukiojančias gyvates ir natūraliai sunerimsta, ar jos gali įkąsti maudantis. Herpetologų teigimu, tokie atvejai yra itin reti, nes vandenyje gyvatės paprastai užsiima medžiokle ir stengiasi žmogaus vengti.

    Specialistai pabrėžia, kad įkandimas vandenyje teoriškai įmanomas, nes kai kurios rūšys čia gaudo grobį. Tačiau praktikoje situacijų, kai gyvatė vandenyje sąmoningai pultų žmogų, beveik nefiksuojama, o dauguma susidūrimų baigiasi tuo, kad gyvatė tiesiog pasitraukia.

    Dažniausiai vandens telkiniuose sutinkami žalčiai, kurie žmonėms nepavojingi. Jie gerai plaukioja, neretai nardo ir aktyviai ieško maisto, todėl iš tolo gali atrodyti grėsmingai, ypač jei pasirodo netikėtai šalia kranto.

    Vandenyje plaukiojantys žalčiai dažniausiai medžioja smulkias žuvis ar kitus vandens gyvūnus. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad gyvatė artėja tyčia, nors realiai ji juda savo maršrutu arba ieško slėptuvės pakrantės augmenijoje.

    Herpetologai aiškina, kad gyvatėms žmogus nėra grobis, todėl jos neturi priežasties pulti. Įkandimai dažniausiai įvyksta sausumoje, kai gyvatė užminama, prispaudžiama ar bandoma paimti į rankas, o ne tada, kai ji ramiai plaukioja.

    Vandenyje gyvatei sudėtingiau „prisirišti“ prie objekto, o pats kontaktas dažniausiai būna trumpas. Net ir priartėjusi gyvatė paprastai stengiasi išvengti žmogaus, o agresyviau reaguoti gali tik gindamasi, jei jaučiasi įsprausta į kampą.

    Vandens telkiniuose pastebimi žalčiai neretai būna alyvuogių ar pilkšvai rudos spalvos, su dėmėtu raštu, kartais primenančiu šachmatų lentą. Dėl tokio rašto kai kur jie klaidingai vadinami „šachmatinėmis angimis“, nors tai nėra atskira pavojingų gyvačių rūšis.

    Vis dėlto vien pagal spalvą suklysti lengva, nes atspalviai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir aplinkos. Jei kyla abejonių, saugiausia laikytis atstumo ir nemėginti gyvatės gaudyti ar išvyti rankomis.

    Jei vandenyje pamatėte gyvatę, rekomenduojama ramiai pasitraukti į kitą vietą ir vengti staigių judesių, kurie gali sukelti paniką ar netyčinį kontaktą. Dažniausiai pakanka kelių metrų atstumo, kad gyvatė pati nuplauktų šalin.

    Maudantis taip pat verta rinktis atviresnes vietas, kur mažiau pakrantės augmenijos ir šakų, nes būtent ten gyvatės dažniau slepiasi ar ilsisi. Jei gyvatė pastebima dažnai, verta informuoti vietos priežiūrą, ypač jei tai populiari maudykla.