CP v2

Tag: Ekologija

  • Černobylio zonoje per miško gaisrą išgelbėtas į Raudonąją knygą įrašytas briedžiukas

    Černobylio atskirties zonoje, gesinant didelį miško gaisrą, ugniagesiai aptiko ir išgelbėjo jauną briedį, įtrauktą į Ukrainos Raudonąją knygą. Gyvūnas buvo rastas išdegusioje teritorijoje, nusilpęs ir išsigandęs, tikėtina, gaisro metu praradęs motiną.

    Gelbėtojai briedžiuką pagirdė vandeniu, laikinai pasirūpino jo saugumu ir, pasitarę su miškininkais, zoologais bei veterinarais, rengiasi perduoti jį specialistams. Tarnybos teigimu, gyvūno būklė bus stebima, o sprendimai dėl reabilitacijos ir grąžinimo į gamtą bus priimami pagal veterinarų rekomendacijas.

    Miško gaisrai atskirties zonoje kasmet kelia išskirtinių iššūkių, nes teritorijoje yra radioaktyviomis medžiagomis užterštų dirvožemio plotų. Ekspertai pabrėžia, kad intensyvus degimas gali pakelti į orą dūmus ir pelenus su radioaktyviomis dalelėmis, todėl itin svarbus nuolatinis radiacinio fono stebėjimas.

    Ukrainos tarnybos informuoja, kad radiacinė situacija šiaurinėje Kyjivo srities dalyje išlieka stabili, tačiau gaisrų metu ji vertinama nuolat. Tokiais atvejais papildomai stebimi oro užterštumo rodikliai, vėjo kryptis ir dūmų sklaida, kad būtų galima laiku įspėti gyventojus, jei kiltų rizika.

    Gelbėtojai regione dirba sustiprintu režimu, lokalizuoja likusius židinius ir stengiasi užkirsti kelią ugnies plitimui. Gesinimo darbus sudėtingina sausa ir vėjuota oro situacija, dėl kurios ugnis gali greitai persimesti į naujus plotus.

    Papildoma problema atskirties zonoje išlieka minų ir nesprogusių sprogmenų grėsmė atskirose teritorijose. Dėl to dalyje plotų technikos judėjimas ir tiesioginis priėjimas prie ugnies židinių gali būti ribojamas, o gesinimo taktika parenkama atsargiau.

    Po didelių gaisrų laukiniai gyvūnai dažnai nukenčia ne tik nuo liepsnų, bet ir nuo dūmų, dehidratacijos bei buveinių praradimo. Jauni gyvūnai, ypač likę be patelių, tampa pažeidžiami ir dažniau patenka į žmonių akiratį.

    Specialistai primena, kad radus nusilpusį laukinį gyvūną svarbiausia nesistengti jo globoti savarankiškai. Tinkamiausia išeitis yra kuo greičiau pranešti atsakingoms tarnyboms ar veterinarijos specialistams, nes net ir geranoriška pagalba be žinių gali pakenkti gyvūno sveikatai ir jo galimybėms grįžti į natūralią aplinką.

  • Gaisras prie Černobylio po drono kritimo: liepsnos apėmė apie 1 100 hektarų, fonas normos ribose

    Ukrainos Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje kilo didelis gaisras, kurį, pirminiais duomenimis, sukėlė nukritęs dronas. Apie incidentą pranešė pats rezervatas, nurodydamas, kad operatyviai pradėti gaisro likvidavimo darbai.

    Pasak rezervato, 2026 metų gegužės 7 dieną užsidegė teritorija Opachičių gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje, priklausančiame bendrozoologiniam draustiniui Černobylio specialusis. Dėl vietovės ypatumų ir vėjo gūsio ugnis sparčiai plito, todėl situacija iškart buvo įvardyta kaip sudėtinga.

    2026 metų gegužės 7 dienos 10.00 valandos duomenimis, preliminarus gaisro plotas siekė apie 1 100 hektarų. Rezervato atstovai pažymėjo, kad liepsnų gesinimą apsunkina ir sudėtingas privažiavimas, ir nevienalytė miško bei pelkėtų vietovių struktūra.

    Į gaisro gesinimą įtrauktos rezervato pajėgos, kelių valstybinių specializuotų įmonių priešgaisrinės ir dozimetrijos tarnybos, taip pat Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos padaliniai. Iš viso, rezervato teigimu, dirbo 327 darbuotojai ir buvo panaudota 71 technikos vienetas.

    „2026 metų gegužės 7 dieną, nukritus dronui, rezervato teritorijoje kilo gaisras“, – pranešė Černobylio rezervato atstovai.

    Rezervatas taip pat informavo, kad gaisro rajone radiacijos lygis išlieka normos ribose ir svyruoja nuo 0,19 iki 0,35 mikrosiverto per valandą. Tokie rodikliai savaime nereiškia staigaus radiologinio pavojaus, tačiau gaisrai užterštose teritorijose visuomet vertinami itin atsargiai.

    Černobylio zona nuo 1986 metų avarijos laikoma padidintos rizikos teritorija, nes dalyje miškų dirvožemyje ir paklotėje yra radionuklidų. Dėl to tarnybos įprastai stebi ne tik liepsnų plitimą, bet ir dūmų kryptį, galimą pelenų pernašą, taip pat personalo dozes ir darbo trukmę.

    Papildomą grėsmę gesinimo darbams gali kelti sprogmenų ar kitų pavojingų objektų rizika, su kuria regione periodiškai susiduria gelbėtojai. Dėl tokių veiksnių kai kuriose teritorijose darbai gali būti laikinai ribojami, prioritetą teikiant žmonių saugumui ir kontrolės linijų įrengimui.

    Kol kas nepranešama, kad gaisras keltų tiesioginę grėsmę gyvenvietėms, tačiau situacija vertinama kaip dinamiška. Tarnybos toliau stebi vėjo pokyčius, gaisro perimetrą ir radiacinį foną, o prireikus koreguos gesinimo taktiką.

  • Odesos srityje užfiksuotas bukis: itin retai pamatomas paukštis balsu primena buliaus riaumojimą

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionaliniame gamtos parke, gamtininkams pavyko nufilmuoti bukį – paukštį, kurio žemas balsas neretai lyginamas su buliaus riaumojimu. Apie netikėtą susitikimą su šiuo sunkiai pastebimu pelkių gyventoju pranešė parko mokslinių tyrimų skyriaus atstovai.

    Bukis dažniausiai išduoda save ne išvaizda, o garsu: jo balsas sklinda iš tankių nendrynų, ypač sutemus ir naktį. Dėl to žmonės paukštį dažniau girdi nei pamato, o filmuota medžiaga tampa reikšmingu įrodymu, kad rūšis konkrečioje vietoje laikosi ir veisiasi.

    „Tuzlovo limanuose yra paukščių, kurie puikiai susilieja su nendrynu. Galima praeiti ar pravažiuoti pro šalį ir nė neįtarti, kad šalia slepiasi toks paukštis“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Pasak jo, bukiai lizdus įsirengia tankiuose nendrynuose, o medžiodami varles ar žuvis gali stovėti nejudėdami taip ilgai, kad juos beveik neįmanoma atskirti nuo aplinkos. Būtent tokia maskuotė yra viena priežasčių, kodėl net patyrusiems stebėtojams šį paukštį pamatyti pasiseka retai.

    Tuzlovo limanų teritorija priskiriama vandens ir pelkių buveinėms, kuriose fiksuojama daugiau nei 260 paukščių rūšių. Tačiau bukis laikomas vienu slapčiausių šių vietovių gyventojų, todėl kiekvienas patvirtintas stebėjimas padeda tiksliau suprasti jo paplitimą ir buveinių būklę.

    Bukis yra garninių šeimos paukštis, paplitęs Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Suaugęs individas gali siekti apie 70–80 centimetrų, o sparnų mostas – maždaug 125–135 centimetrus; plunksnų spalvos padeda jam susilieti su nendrių ir viksvų fone vyraujančiais atspalviais.

    Rūšies buvimą dažniausiai parodo patino balsas – žemas, toli sklindantis dūzgimas, kuris tam tikromis sąlygomis girdimas net kelių kilometrų atstumu. Dėl šio garso skirtingose šalyse bukis turi pravardžių, siejamų su galvijų balsais, nors pats paukštis žmonių vengia.

    Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad tokios pelkių buveinės kaip limanai ir nendrynai yra svarbios ne tik bukiams, bet ir daugeliui migruojančių paukščių. Todėl fiksuojami reti stebėjimai dažnai vertinami kaip signalas apie būtinybę nuosekliai saugoti šlapžemes ir riboti jų trikdymą jautriausiais sezonais.

  • Palydovai fiksuoja, kad Meksikas grimzta: kai kuriuose rajonuose žemė leidžiasi iki 2 cm per mėnesį

    Palydoviniai radarų duomenys rodo, kad Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų – pastebimai sėda, o kai kuriose vietose šis procesas vyksta itin greitai. Vertinimai, apie kuriuos pranešta tarptautinėje žiniasklaidoje, leidžia teigti, kad vidutinis grimzdimas gali siekti apie 1,3 centimetro per mėnesį.

    Toks tempas reiškia, kad per metus kai kuriuose rajonuose susidaro dešimčių centimetrų aukščio skirtumai, o tai didina riziką keliams, pastatams ir inžineriniams tinklams. Mieste jau fiksuojami plyšiai dangose, pasvirę statiniai ir deformuojamos geležinkelio atkarpos.

    Pagrindinė priežastis siejama su požeminio vandens gavyba. Meksikas istoriškai pastatytas buvusio ežero baseine, kur po minkštomis nuogulomis slūgso vandeningieji sluoksniai, o didelė dalis geriamojo vandens gaunama būtent iš jų.

    Ilgainiui intensyviai išgaunant vandenį poringos nuogulos susispaudžia, mažėja jų tūris, ir žemės paviršius ima leistis. Šį poveikį sustiprina ir urbanizacija: nauji, sunkūs pastatai spaudžia minkštą gruntą, todėl kai kurios zonos tampa ypač jautrios deformacijoms.

    Grimzdimas pavojingas tuo, kad jis vyksta netolygiai: vienoje gatvės pusėje gruntas gali leistis greičiau nei kitoje. Dėl to formuojasi įtampos, kurios „laužo“ asfaltą, trūkinėja vamzdynai, o pastatų konstrukcijos patiria papildomas apkrovas.

    Simboliniu pavyzdžiu dažnai minimi miesto monumentai ir istorinių vietų aplinka, kur dėl nuolatinio paviršiaus kritimo tenka keisti laiptų aukščius ar perprojektuoti privažiavimus. Tuo pat metu didėja ir potvynių rizika, nes pakitus reljefui lietaus vanduo kaupiasi žemiau esančiose vietose.

    Ekspertai įspėja, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa ne tik infrastruktūros, bet ir vandens saugumo klausimu. Jei vandeningieji sluoksniai alinami greičiau, nei jie natūraliai atsistato, miestas priartėja prie scenarijaus, kai vandens tiekimas tampa nepatikimas, o sausros laikotarpiais rizika dar labiau išauga.

    Situaciją tiksliau vertinti padeda naujos kartos palydoviniai matavimai, leidžiantys sekti milimetrinius pokyčius dideliuose plotuose. DI vis dažniau taikomas apdorojant didžiulius radarinių vaizdų kiekius ir ieškant pavojingų „karštųjų taškų“, kad prioritetinės vietos būtų sutvarkytos dar prieš atsirandant kritiniams gedimams.

  • Po 200 metų pertraukos Brazilijos Atlanto miške vėl peri raudonžaliai arai: ką parodė pirmieji jaunikliai

    Brazilijos Atlanto miške pirmą kartą per maždaug 200 metų užfiksuotas sėkmingas raudonžalių arų (Ara chloropterus) perėjimas. Du išsiritę jaunikliai tapo aiškiu ženklu, kad rūšis gali sugrįžti į pakrantės miškų ekosistemą, iš kurios buvo praktiškai išnykusi.

    Šis atvejis siejamas su kryptinga reintrodukcijos programa, kurią 2022 metais pradėjo Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių institutas Ibama. Pagrindinis tikslas buvo atkurti populiaciją regionuose, kur ją išstūmė miškų naikinimas ir neteisėtas gaudymas prekybai augintiniais.

    Programoje dalyvavę paukščiai buvo laikomi nelaisvėje, dalis jų į ten pateko iš privačių namų ar po konfiskavimo dėl neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais. Prieš paleidžiant į laisvę, paukščiai buvo sužymėti, laikyti karantine ir reabilituoti specializuotuose centruose.

    Svarbi proceso dalis buvo elgsenos paruošimas: arų mokymas bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir mažinti priklausomybę nuo žmogaus. Tuomet jie buvo perkelti į atkurtą miško teritoriją pietinėje Bahijos valstijos dalyje, kur įrengtos lesyklos ir inkilai, padedantys pirmaisiais adaptacijos mėnesiais.

    Kad būtų išvengta streso ir trikdymo, lizdavietės buvo stebimos nuotoliniu būdu. Balandį viename iš inkilų užfiksuota, kad pasirodė du jaunikliai, o vėliau jie paliko lizdą ir pradėjo tyrinėti aplinką.

    „Tai buvo labai ypatingas momentas“, – sakė projekto koordinatorė Ligia Ilg.

    „Pamatyti, kad jaunikliai gerai skraido, gauna maistą iš tėvų ir pradeda patys ieškoti lesalo, buvo nepaprastai jaudinanti patirtis“, – sakė ji.

    Sėkmingas perėjimas laikomas dvigubu laimėjimu: jis rodo ne tik rūšies sugrįžimo galimybę, bet ir tai, kad nelaisvėje laikyti arai gali vėl tapti visaverte laukinės populiacijos dalimi. Tai ypač aktualu rūšims, kurios nukentėjo nuo nelegalios prekybos ir buveinių nykimo.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad Atlanto miškas yra viena labiausiai fragmentuotų ir istoriškai labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų, todėl kiekvienas sėkmingas atkūrimo atvejis yra reikšmingas. Ilgalaikė sėkmė priklausys nuo buveinių apsaugos, kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir nuoseklaus populiacijos stebėjimo.

    „Mintis, kad nelaisvėje laikyti laukiniai arai renkasi žmonių draugiją, yra mitas“, – sakė Ligia Ilg.

    Pasak jos, gavę pakankamai laiko ir tinkamas sąlygas, tokie paukščiai gali sėkmingai grįžti į natūralią aplinką ir prisidėti prie ekosistemų atsigavimo.

  • Karibų jūroje beveik 5 km gylyje aptiko 400 °C hidroterminį lauką: ten knibžda gyvybė

    Karibų jūroje, Kaimanų įduboje, mokslininkai fiksuoja vieną ekstremaliausių Žemės buveinių – hidroterminį lauką, esantį beveik 5 kilometrų gylyje. Čia iš jūros dugno veržiasi mineralais prisotinti skysčiai, kurių temperatūra siekia apie 400 laipsnių Celsijaus, tačiau, nepaisant to, vietovėje aptinkama gyvybės.

    Šis objektas žinomas kaip Beebe hidroterminis laukas ir laikomas vienu giliausių patvirtintų hidroterminių šaltinių pasaulyje. Jį užfiksuoti padėjo giliavandeniai robotai, galintys dirbti didžiuliame slėgyje, kur žmogui pasiekti praktiškai neįmanoma.

    Nors 400 laipsnių Celsijaus temperatūra skamba neįtikėtinai, tokiame gylyje vanduo neverda dėl milžiniško slėgio. Esant beveik 5 kilometrų gyliui, slėgis yra toks didelis, kad vandens virimo temperatūra smarkiai pakyla, todėl superkaršti skysčiai gali išlikti skystos būsenos.

    Hidroterminiai šaltiniai dažniausiai formuojasi ten, kur skiriasi tektoninės plokštės. Jūros vanduo prasiskverbia į plyšius, įkaista priartėjęs prie magmos ar įkaitusių uolienų, prisotėja metalų ir sieros junginių, o tuomet grįžta į dugno paviršių, sukeldamas chemiškai intensyvią, bet ekologiškai produktyvią aplinką.

    Mokslinėje literatūroje hidroterminiai šaltiniai dažniausiai skirstomi į vadinamuosius baltuosius ir juoduosius „dūmtraukius“. Baltieji paprastai būna vėsesni ir šviesesni dėl silicio dioksido bei kitų mineralų, o juodieji – karštesni ir „rūko“ tamsiai, nes skysčiuose gausu metalų sulfidų.

    Beebe lauke vyrauja būtent juodieji „dūmtraukiai“, primenantys pramoninius vamzdžius, iš kurių veržiasi tamsus mineralinis „dūmas“. Nors pati srovė prie išėjimo angos gali būti mirtinai karšta, temperatūra greitai krenta vos skysčiui susimaišius su aplinkiniu, gerokai vėsesniu jūros vandeniu.

    „Šie skysčiai yra labai karšti, bet jie labai greitai atvėsta, kai susimaišo su jūros vandeniu. Šaltinis gali būti itin karštas, tačiau pasitraukus šiek tiek į šoną temperatūra gali siekti apie 20 laipsnių Celsijaus, o tai daugeliui gyvūnų jau tinkama“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėja Maggie Georgieva.

    Šioje giliavandenėje zonoje nėra saulės šviesos, todėl įprasta fotosinteze paremta mitybos grandinė neveikia. Vis dėlto ekosistemą palaiko chemosintezė – mikroorganizmai energiją gauna ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų, pavyzdžiui, oksiduodami sieros vandenilį ar kitus junginius, kurių gausu hidroterminiuose skysčiuose.

    Prie Beebe šaltinių fiksuotos įvairios rūšys, galinčios gyventi tokiose sąlygose: aptikta zoarcidų šeimos žuvų, jūrų anemonų, smulkių vėžiagyvių ir kolonijų neįprastų krevečių. Pranešama, kad dalis šių krevečių turi šviesai jautrų organą, padedantį orientuotis labai silpno apšvietimo sąlygomis, kur vyrauja tik blankūs švytėjimai ir prietaisų šviesos.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik siekiant suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, bet ir aiškinantis ankstyvosios gyvybės Žemėje scenarijus. Be to, hidroterminiai laukai dažnai minimi ir kaip analogai ieškant gyvybės už Žemės ribų, pavyzdžiui, po ledu slypinčiuose vandenynuose kai kuriuose Saulės sistemos palydovuose.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Černihivo pasienyje po Rusijos apšaudymų įsiplieskė 2 400 ha miško gaisras: gesinti beveik neįmanoma

    Ukrainos Černihivo srityje, pasienyje su Rusija, po apšaudymų kilo didelio masto miško gaisras. Valstybinė įmonė „Ukrainos miškai“ pranešė, kad ugnis apėmė apie 2 400 hektarų teritoriją, o patekti į dalį židinių šiuo metu praktiškai neįmanoma dėl saugumo situacijos.

    Anot įmonės, gaisras fiksuotas penkių kilometrų pločio pasienio ruože, į kurį miškininkai jau kurį laiką neturi prieigos. Ugnis išplito Elynės ir Tichonovyčių girininkijose, priklausančiose Korjukivkos miškų padaliniui, o liepsnas užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros.

    Miškininkų pajėgos telkiamos ten, kur dar įmanoma dirbti, kad ugnis nepersimestų į prieinamas teritorijas ir fronto ruože esančius kaimus. Pagrindinis tikslas dabar yra sustabdyti plitimą, o ne tiesiogiai gesinti gaisro epicentrą, kuris išlieka pavojingiausioje zonoje.

    Įmonė nurodė, kad įrengiamos papildomos mineralizuotos juostos, kurios padeda sudaryti barjerą liepsnoms. Technika dirba padidintos rizikos sąlygomis, todėl darbus tenka derinti su saugumo priemonėmis ir nuolat vertinti situaciją.

    „Pirmiausia įrengiame papildomas mineralizuotas juostas. Įmonės traktoriai dirba po radijo elektroninės kovos priemonių priedanga, nes priešas apšaudo bet kokią techniką“, – sakė valstybės įmonės „Ukrainos miškai“ atstovai.

    Taip pat surengtas pasitarimas su kariškiais, gelbėjimo tarnybomis ir vietos valdžia, siekiant apsaugoti gyvenvietes prie fronto linijos. Įmonė praneša mobilizavusi naują gaisrų gesinimo techniką, tačiau ją panaudoti visu pajėgumu trukdo nuolatinė dronų grėsmė ore.

    Pastaruoju metu Ukrainoje dažnėja pranešimų apie gaisrus, kylančius dėl apšaudymų ir karo veiksmų. Pasienio ir fronto zonose gesinimą apsunkina ne tik ugnies mastas, bet ir ribota prieiga, sprogmenų bei nuotolinių atakų rizika, todėl prioritetu dažnai tampa gaisro plitimo stabdymas ir civilių apsauga.

  • Neįprastai ankstyvi miškų gaisrai Europoje: Vokietija ir Čekija kovoja su sausra ir vėju

    Vokietijoje ir Čekijoje šiemet miškų gaisrų sezonas prasidėjo neįprastai anksti, nors tokio masto situacijos dažniau būdingos liepai. Gelbėtojai sieja didžiausią riziką su ilgiau užsitęsusia sausra, karščiu ir vėju, kurie ugniai leidžia greitai plisti bei apsunkina gesinimą.

    Brandenburgo žemėje, prie Juterbogo, gaisras kilo buvusio karinio poligono teritorijoje ir per trumpą laiką išplito. Vietos valdžios vertinimu, vienu metu ugnis buvo apėmusi apie 113 hektarų, o situaciją komplikavo galimas nesprogusių šaudmenų pavojus, dėl kurio dalis gesinimo darbų buvo ribojami.

    „Šioje teritorijoje kai kurie darbai buvo pernelyg pavojingi, nes žemė gali būti užteršta sprogmenimis“, – teigė Brandenburgo gamtinių teritorijų fondo atstovė.

    Gelbėtojai skelbė, kad gaisrą pavyko lokalizuoti ir šiuo metu nebesitikima spartaus ugnies plitimo, tačiau tęsiamas smilkstančių židinių stebėjimas. Meteorologų prognozės dėl kritulių vertinamos kaip svarbus veiksnys, galintis greitai sumažinti gaisringumą, jei lietus bus intensyvesnis.

    Čekijoje ugnis fiksuota šalia Bohemijos Šveicarijos nacionalinio parko, netoli sienos su Saksonija. Nors gaisras ne visur plečiasi, jis dar nebuvo pilnai suvaldytas, o darbą itin apsunkina sudėtingas reljefas, vėjo gūsiai ir sausa augmenija.

    Į gesinimą įtrauktos gausios pajėgos: dirbo daugiau kaip 400 ugniagesių, talkino policija, kariuomenės ir gelbėjimo tarnybos, naudojami sraigtasparniai vandeniui iš oro. Skelbiama, kad gaisro plotas siekė kiek mažiau nei vieną kvadratinį kilometrą, o dalis aviacijos pastiprinimo buvo laukiama iš kaimyninių šalių.

    Bavarijoje židiniai nustatyti Chimgau Alpėse, ant stačių ir sunkiai pasiekiamų šlaitų. Dėl rizikos ugniagesiams aktyvus gesinimas kai kuriose vietose vertinamas atsargiai, daugiau dėmesio skiriant perimetro kontrolei, stebėjimui ir žvalgybai iš oro.

    Vokietijoje sausros stebėsenos sistemos tuo pat metu fiksuoja kritiškai išsausėjusius dirvožemius. Klimato specialistai atkreipia dėmesį, kad didžiausią įtampą kelia ilgas kritulių trūkumas kartu su smėlingomis dirvomis, todėl tokie regionai kaip Brandenburgas tradiciškai išlieka vieni rizikingiausių miškų gaisrų požiūriu.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir trumpalaikės liūtys gali greitai sumažinti gaisrų pavojų, tačiau tvari situacijos stabilizacija priklauso nuo to, ar krituliai bus pakankami ir ar nesugrįš vėjuotos, sausos dienos. Dėl klimato kaitos Europoje vis dažniau stebimos ilgesnės sausros ir karščio bangos, todėl ankstyvi gaisrai tampa vis labiau tikėtinu scenarijumi.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių, bet mokslininkai įspėja: žalinimas aštrina vandens trūkumą

    Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

    Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

    Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

    Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

    Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

    Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

    Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

    Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.