CP v2

Tag: Ekologija

  • Kachovkos HE užtvankos sunaikinimo žala įvertinta 13 mlrd. eurų: kada spręs dėl kompensacijos

    Ukrainos prezidento biuro atstovė Iryna Mudra nurodė, kad Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimo padaryta žala siekia apie 13 mlrd. eurų. Pasak jos, tokią sumą pagrindžia Europos Komisijos ir Pasaulio banko atlikti skaičiavimai.

    Ji pabrėžė, kad tai nėra konkretaus atstatymo projekto sąmata. Skaičius apima praradimo ir padarinių vertinimą, o sprendimas, ar objektą apskritai atkurti ir kokiu formatu, būtų priimamas atskirai, pagal Ukrainos atsigavimo planus ir poreikius.

    „Tai nėra atstatymo kaina ir neatsako į klausimą, ar hidroelektrinė turi būti atkurta būtent tokia pati. Tai kompensacijos už praradimą įvertinimas“, – sakė Iryna Mudra.

    Anot jos, galutinę sumą turėtų nustatyti speciali kompensacijų komisija, kuri remtųsi tarptautinių institucijų pateikta metodika ir įvertinimais. Komisija dar nėra suformuota, todėl galutinių sprendimų terminas priklausys nuo jos steigimo ir darbo pradžios.

    Komisijos veiklos teisinis pagrindas numatytas tarptautinėje konvencijoje, kurią Hagoje pasirašė 35 valstybės kartu su Europos Sąjunga. Dokumentas įsigalios tik tada, kai jį ratifikuos mažiausiai 25 dalyviai, o Ukrainos atstovai prognozuoja, kad tam realistiškai gali prireikti maždaug metų.

    Pasak I. Mudros, net ir nustačius kompensacijos dydį, komisija neįpareigotų Ukrainos gautų lėšų skirti būtent užtvankos atstatymui. Lėšų panaudojimą, atsižvelgdama į prioritetus, infrastruktūros būklę ir regiono poreikius, spręstų pati Ukraina.

    Užtvanka buvo sunaikinta 2023 metais birželio 6 dieną, o šis įvykis sukėlė didelio masto humanitarines, aplinkosaugines ir ekonomines pasekmes žemiau Dnipro upės. Kartu tai tapo vienu ryškiausių infrastruktūrinių smūgių, kurio poveikį Ukrainai dar teks vertinti ilgą laiką.

    Pasaulio bankas atskiruose vertinimuose yra fiksavęs, kad Ukrainos nuostoliai dėl plataus masto karo sudaro šimtus milijardų eurų, o poreikiai atsigavimui auga dėl nuolatinių atakų ir sugriovimų. Tokie skaičiavimai paprastai apima tiek tiesioginę žalą, tiek ekonominius praradimus bei būtinas investicijas atstatymui.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Karpatų miškuose plinta didelis gaisras: dega apie 75 hektarus, telkiama aviacija ir šimtai gelbėtojų

    Ukrainos Karpatuose, Zakarpatės srityje, tęsiasi didelio masto miško gaisro gesinimas Mučėvės rajone. Ugnis apėmė apie 75 hektarus miško masyvo, o situaciją iš oro padeda stebėti bepiločiai orlaiviai.

    Zakarpatės gelbėtojai pranešė, kad gaisras kilo gegužės 5 dieną netoli Volovecio gyvenvietės, Kilycios vietovėje. Ankstų gegužės 6 dienos rytą darbai dar vyko, o pagrindinis tikslas buvo sustabdyti ugnies plitimą ir apsaugoti miško kvartalus nuo naujų įsiplieskimų.

    Į gaisro židinio likvidavimą įtraukti 243 žmonės ir 46 specialiosios technikos vienetai. Pastiprinimas atvyko ir iš kitų Ukrainos regionų, tarp jų Lvivo bei Ivano Frankivsko sričių, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas darbas pamainomis.

    Pranešama, kad jau pirmąją dieną buvo panaudota aviacija, atliktas vandens numetimas į gaisro zoną. Tokia taktika dažniausiai taikoma tuomet, kai ugnis plinta sunkiai pasiekiamose vietovėse, o sausas miško paklotės sluoksnis sudaro sąlygas židiniams atsinaujinti.

    Zakarpatės prokuratūra nurodė, kad gaisro kilimo priežastys bus nustatytos ikiteisminio tyrimo metu. Pradėtas tyrimas dėl galimo augalijos pasaulio sunaikinimo ar sugadinimo, kai padariniai laikomi sunkiais.

    Šiuo metu gelbėjimo darbų vietoje veikia operacijų štabas, prie gesinimo prisideda ir miškininkai. Tokiais atvejais ypač svarbu operatyviai atriboti teritoriją, stebėti vėjo krypties pokyčius ir užkirsti kelią kibirkščių pernešimui į naujas zonas.

    Kalnuotose vietovėse gaisrus dažnai sunkina stačios šlaitų atkarpos, ribotas privažiavimas technikai ir greitai besikeičiantys oro srautai. Net lokalizavus pagrindinį frontą, miško paklotėje gali likti smilkstančių židinių, kurie vėl įsidega sustiprėjus vėjui.

    Gelbėtojai ragina gyventojus ir turistus laikytis apribojimų bei nesiartinti prie gesinimo darbų zonos, nes tai trukdo technikos judėjimui ir kelia papildomą riziką. Gesinimas tęsiamas, o situacija vertinama nuolat, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas.

  • Gibraltaras dešimtmečiais leidžia nevalytas nuotekas į Viduržemio jūrą: pakrantėse daugėja plastiko

    Gibraltaras, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, dešimtmečius į Viduržemio jūrą išleidžia nevalytas nuotekas iš maždaug 40 000 gyventojų ir vietos verslų. Pagrindinis išleidimo taškas siejamas su Europa Point pusiasalio pietuose, kur nuotekos patenka tiesiai į jūrą.

    Vietos valdžia tvirtina, kad taršos poveikį mažina didelis natūralus vandens išsklaidymas, todėl neva išmetimų įtaka greitai susilpnėja. Tačiau aplinkosaugininkai atkerta, kad reali situacija pakrantėje rodo ką kita, ypač ten, kur srovės ir vėjai taršą sugrąžina į krantą.

    Vienas dažniausiai minimų taršos ženklų yra drėgnos servetėlės ir plastiko atliekos, įsipainiojusios į dumblius ir besikaupiančios ant uolų. Aplinkosaugos iniciatyvos „Nautilus Project“ atstovai atkreipia dėmesį, kad teritorijos, kurios turėtų būti palankios laukinei gamtai, periodiškai virsta šiukšlių sankaupomis.

    Nevalytos nuotekos jūroje gali skatinti intensyvų dumblių suvešėjimą, o kai kuriais atvejais ir toksiškus žydėjimus, mažinančius deguonies kiekį vandenyje. Tai didina riziką žuvims ir kitiems jūrų organizmams, o kartu prastina pakrančių ekosistemų būklę.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad nuotekos į aplinką atneša ne tik organines medžiagas, bet ir mikroplastiką bei įvairius chemikalus. Tokie teršalai gali paveikti žuvų ir jūrų žinduolių sveikatą, o per maisto grandinę ilgainiui pasiekti ir žmogų.

    Rizikos siejamos ir su visuomenės sveikata, nes nevalytose nuotekose gali būti ligų sukėlėjų, o taip pat antibiotikams atsparumo genų, kurie apsunkina infekcijų gydymą. Todėl taršos kontrolė, ypač turistinėse pakrantėse, laikoma ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

    Gibraltaro nuotekų sistema turi ir specifiką: joje naudojamas jūros vanduo, o geriamasis vanduo gaminamas gėlinant. Valdžia aiškina, kad didesnis sūrumas istoriškai apsunkino įprastų nuotekų valymo sprendimų diegimą, nors šiuolaikinės technologijos tokias kliūtis vis dažniau leidžia įveikti.

    Tema tarptautiniu mastu nėra nauja. 2017 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo pripažinęs, kad Jungtinė Karalystė pažeidė ES reikalavimus, nes Gibraltaras neužtikrino tinkamo nuotekų valymo, tačiau po „Brexit“ Europos Komisijos svertai šioje byloje susilpnėjo.

    Pastangos pastatyti valymo įrenginius anksčiau ne kartą strigo. Skelbta, kad 2018 metais numatyti projektai sustojo, o finansavimo ir rangovų pokyčiai atidėjo realius darbus, todėl problema išliko praktiškai nepakitusi.

    Vis dėlto 2025 metais Gibraltaras sudarė 25 metų trukmės sutartį su bendrove „Eco Waters“ dėl nuotekų valymo įrenginių statybos Europa Point rajone. Pranešama, kad pradėti parengiamieji veiksmai, o planavimo paraiška pateikta 2026 metų kovo mėnesį, tačiau iki pilno sprendimo gali prireikti dar kelerių metų.

    Anksčiau su vyriausybe bendradarbiavusi „Northumbrian Water“ yra akcentavusi, kad dalyvavo kaip strateginis partneris, bet nebuvo atsakinga už nuotekų tvarkymo valdymą ar jų valymą. Tuo pat metu vietos politinė opozicija ne kartą kritikavo infrastruktūros būklę, teigdama, kad kai kuriose turistinėse vietose juntamas nuotekų kvapas ir matomi taršos pėdsakai.

    Gibraltaro valdžia tvirtina, kad lygiagrečiai vykdo kanalizacijos tinklo modernizavimą, įskaitant pagrindinių magistralių atnaujinimą ir vidaus vamzdynų remontą. Taip pat kartojama, kad paplūdimiuose vandens kokybė reguliariai tiriama ir esą atitinka maudymuisi keliamus reikalavimus.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu pabrėžia, kad vien tik monitoringas problemos neišspręs, jei nuotekos ir toliau bus leidžiamos nevalytos. Jos ragina užtikrinti, kad statybų planai nevirstų dar vienu atidėliojimu, o realūs pajėgumai būtų įdiegti kuo greičiau.

  • Rytų Afrikoje žemynas skyla greičiau nei manyta: pluta vietomis suplonėjo iki 13 km

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyno skilimas, mokslininkų vertinimu, kai kuriose zonose yra pažengęs labiau, nei rodė ankstesni modeliai. Nauji geofiziniai duomenys iš Turkano įdubos, esančios Rytų Afrikos rifto sistemoje, leidžia manyti, kad žemės pluta čia suplonėjusi iki kritinių reikšmių.

    Ši riftų sistema driekiasi per Etiopiją ir Keniją bei yra viena aktyviausių žemyninės plutos tempimo zonų pasaulyje. Ji formuojasi ten, kur tektoninės plokštės pamažu tolsta viena nuo kitos, o žemyninė pluta ilgainiui silpnėja, trūkinėja ir leidžiasi.

    Tyrime, publikuotame Nature Communications, nurodoma, kad rifto centre plutos storis siekia apie 13 kilometrų, kai aplinkinėse teritorijose jis viršija 35 kilometrus. Toks kontrastas yra aiškus signalas, kad tempimo procesai rifo ašyje koncentruojasi ir pluta ten artėja prie būsenos, kai ji gali pradėti elgtis labiau kaip vandenyninė nei žemyninė.

    Mokslininkai aiškina, kad plutos plonėjimas yra natūrali riftų raidos dalis, tačiau tokie skaičiai rodo labiau pažengusį etapą, nei dažnai įsivaizduojama visuomenėje. Kitaip tariant, skilimas nėra vien paviršinės įtrūkos ar pavieniai žemės drebėjimai, o ilgalaikė struktūrinė žemyno pertvarka.

    Rytų Afrikos regione Afrikos ir Somalio plokštės tolsta maždaug kelių milimetrų per metus greičiu, o pats skilimo procesas tęsiasi dešimtis milijonų metų. Nors tempai žmogaus gyvenimo masteliu atrodo menki, geologiniu požiūriu tai nuoseklus ir stabilus mechanizmas.

    Tyrėjai pažymi, kad rifto aktyvumą gali stiprinti ir magmos judėjimas bei vulkanizmas, nes karšta mantijos medžiaga iš apačios silpnina plutą ir palengvina jos tempimą. Dėl to kai kuriose vietose skilimas gali progresuoti sparčiau, nei prognozuota remiantis bendresniais modeliais.

    Vienas iš dažniausiai aptariamų Rytų Afrikos rifto sistemos raidos scenarijų yra vadinamoji okeanizacija, kai gilesnės įtrūkos pradeda pildytis magma, susiformuoja naujas vandenyno dugnui būdingas plutos tipas, o vėliau į žemumas gali įsiveržti vanduo. Tai reikštų, kad Rytų Afrika ilgainiui galėtų atsiskirti nuo likusios žemyno dalies.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai milijonų metų perspektyvos procesas, o ne artimiausių dešimtmečių lūžis. Didesnė praktinė reikšmė šiandien yra regiono seisminis ir vulkaninis aktyvumas, nes riftų zonose dažniau fiksuojami žemės drebėjimai, deformacijos ir su magmos judėjimu susiję reiškiniai.

    Turkanos regionas plačiai žinomas ir dėl paleoantropologinių radinių, čia aptikta daug homininų fosilijų. Nauji geologiniai vertinimai papildo šį vaizdą: reljefo sėdimas ir nuosėdų kaupimasis riftų įdubose gali sudaryti palankesnes sąlygas palaikams išlikti, todėl radinių gausa nebūtinai reiškia išskirtinai intensyvią žmonių evoliucijos veiklą vien šioje vietoje.

    Toks požiūris nekeičia Turkanos reikšmės, bet padeda tiksliau suprasti, kodėl būtent čia susiformavo palankus „archyvas“ seniesiems kaulams ir akmens įrankiams. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais svarbu ne tik tai, kas vyko praeityje, bet ir tai, kaip geologija padėjo tai išsaugoti iki mūsų dienų.

  • Į Odesos sritį sugrįžo blizgieji ibisai: „Tuzlovskų limanų“ parke užfiksuotos retos raudonknigės

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskų limanai užfiksuotos retos paukščių viešnios – vadinamosios korovajkos, dar žinomos kaip blizgieji ibisai. Apie tai pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad paukščiai pakrantėje ir seklumose ilsisi jau ne pirmą dieną.

    Blizgysis ibis (Plegadis falcinellus) iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas, tačiau saulėje jo plunksnos ima žaižaruoti bronzos, vario, purpuriniais ir žalsvais atspalviais. Būtent šis metališkas blizgesys ir lėmė pavadinimą, dėl kurio paukštį nesunku supainioti su egzotiška rūšimi.

    Šiai rūšiai būdingas ilgas žemyn lenktas snapas, pritaikytas ieškoti grobio dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibisai dažniausiai lesa vandens vabzdžius, jų lervas, smulkius vėžiagyvius, dėles ir kitus bestuburius, todėl paukščiai ypač priklausomi nuo šlapynių būklės.

    Tuzlovskų limanai yra vienas svarbiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės šlapynių kompleksų, kuriame sustoja migruojantys paukščiai. Specialistai pabrėžia, kad pavasarį ir vasaros pradžioje tokios vietos tampa kritiškai svarbios tiek poilsiui, tiek maitinimuisi prieš tęsiant migraciją ar ruošiantis perėjimui.

    Mokslininkai primena, kad blizgieji ibisai yra saugoma rūšis ir įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą. Pagrindinės grėsmės šlapynių paukščiams paprastai siejamos su buveinių nykimu, vandens režimo pokyčiais, trikdymu perėjimo metu ir mažėjančia maisto baze, todėl bet kokie stebėjimai saugomose teritorijose turi vykti atsakingai.

    Pastaruoju metu parke vis dažniau fiksuojami ir kiti reti sparnuočiai, o tai rodo, kad šlapynių apsauga išlieka esminė biologinei įvairovei. Parko darbuotojai ragina lankytojus laikytis nustatytų taisyklių, neartėti prie paukščių ir jų nevaryti nuo maitinimosi vietų, ypač sekliose lagūnose.

  • Jaguarundis: Pietų Amerikos katė, primenanti ūdrą, stebina dienine medžiokle ir plaukimu

    Šis plėšrūnas paplitęs nuo šiaurinės Meksikos per Centrinę Ameriką iki didelės Pietų Amerikos dalies į rytus nuo Andų, pasiekdamas centrinę Argentiną. Istoriškai jis fiksuotas ir pietų Teksase, tačiau JAV teritorijoje dabar dažniausiai laikomas išnykusiu.

    Jaguarundis priklauso kačių šeimai ir yra artimas pumos giminaitis, nors pavadinimas gali klaidinti siejant su jaguaru. Mokslinėje klasifikacijoje jis priskiriamas vadinamajai pumų linijai, kuriai taip pat priskiriamas gepardas.

    Jaguarundis išsiskiria aptakia kūno forma: nedidelė, kiek suplota galva, trumpas snukis, ilga uodega ir žemas siluetas. Suaugę individai dažniausiai sveria apie 4,5–9 kilogramo, o patinai paprastai stambesni už pateles.

    Jo kailis dažniausiai vienos spalvos, o pasitaikančios atmainos svyruoja nuo tamsiai rudos ar juodai rudos iki pilkos ir gelsvai rausvos. Jaunikliai kartais būna dėmėti, tačiau augant dėmės paprastai išnyksta.

    Ši katė stebina gebėjimu prisitaikyti prie skirtingų buveinių: aptinkama miškuose, sausringuose krūmynuose, savanose, mangrovėse, taip pat vietovėse, kur yra priedanga. Dažnai ji fiksuojama netoli tekančio vandens, o kai kuriose Andų regiono šalyse stebėta ir didesniame aukštyje, iki maždaug 3 200 metrų.

    Jaguarundis daug laiko praleidžia ant žemės ir yra efektyvus smulkios grobio medžiotojas. Jo racioną sudaro graužikai, ropliai, varlės, vabzdžiai ir kiti bestuburiai, antžeminiai paukščiai, o kai kada ir žuvys.

    Pasitaikius progai, jis gali pulti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, triušius ar šarvuočius, taip pat naminius paukščius. Būtent dėl to kai kuriuose regionuose jaguarundžiai konfliktuoja su ūkininkais.

    Skirtingai nei daugelis tropikų smulkiųjų kačių, jaguarundis neretai būna aktyvus dieną ir vakare. Toks dieninis aktyvumas laikomas viena iš priežasčių, kodėl žmonės jį pastebi rečiau nei kitas kates, nes jis renkasi tankesnę augaliją ir judėjimui naudoja priedangą.

    Nors tai daugiausia antžeminis gyvūnas, jaguarundis moka laipioti medžiais, o ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat fiksuota, kad jis plaukia ir gali įveikti vandens kliūtis, todėl neretai siejamas su vandens telkinių kaimynyste.

    Gyvenimo būdas dažniausiai vienišas, tačiau kartais sutinkamos poros arba patelės su paaugusiais jaunikliais. Įdomu tai, kad ši katė yra gana „kalbi“: aprašyta keliolika skirtingų garsų, tarp jų švilpimas, čirškėjimas ir kiti signalai, kuriais individai komunikuoja.

    Tarptautiniu mastu jaguarundis dažnai vertinamas kaip rūšis, kuriai šiuo metu negresia išnykimas, tačiau atskirose teritorijose populiacijos gali mažėti. Pagrindinės priežastys siejamos su buveinių nykimu, kai natūralias teritorijas keičia intensyvus žemės ūkis, taip pat su persekiojimu dėl žalos naminiams paukščiams.

  • Prie Balatono nufilmuotas elnias, vandenyje judėjęs tarsi delfinas: paaiškino, kodėl taip nutiko

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito vaizdo įrašas iš Vengrijos, kuriame prie Balatono ežero užfiksuotas elnias vandenyje juda ir šokinėja taip, kad primena delfino nėrimą. Įraše matyti, kaip gyvūnas bėga seklumoje, kartkartėmis šokdamas į priekį ir taškydamas vandenį.

    Vaizdai nufilmuoti pietinėje Balatono pakrantėje, kur seklus vanduo nusitęsia toli nuo kranto. Dėl tokio reljefo elnias gali judėti vandeniu beveik kaip sausuma, o iš šalies susidaro neįprastas „plaukimo“ įspūdis.

    Specialistai tokį elgesį aiškina ne gyvūno „mokėjimu nardyti“, o neįprastai žemu ežero lygiu ir plačiais seklumų plotais. Kai vanduo nusekęs, pakrantėje atsiveria daugiau kietesnio dugno zonų, todėl net stambūs laukiniai gyvūnai gali drąsiau bristi į vandenį ir ten judėti.

    Balatonas yra didžiausias Vidurio Europos ežeras, o jo pietinė pakrantė ir įprastomis sąlygomis garsėja lėtai gilėjančiu dugnu. Kai vandens mažiau, keliasdešimt metrų nuo kranto vanduo gali siekti tik kulkšnis ar kelius, todėl judesiai, kurie gilesniame vandenyje atrodytų kaip plaukimas, čia primena šuolius.

    Ekologai pabrėžia, kad laukiniai gyvūnai paprastai vengia atvirų, žmonių lankomų pakrančių, todėl tokie įrašai pasitaiko retai ir greitai sulaukia dėmesio. Vis dėlto pats elgesys nėra mistinis: elnias tiesiog juda jam saugioje, seklioje zonoje.

    Tuo pačiu tai priminimas, kad vandens lygio svyravimai gali keisti gyvūnų maršrutus ir įpročius, ypač šiltuoju sezonu. Jei seklumos plečiasi, gyvūnai gali dažniau pasirodyti netipinėse vietose, o žmonėms rekomenduojama jų nevaryti, nešerti ir laikytis atstumo.

  • Į Odesos sritį sugrįžo retos sėjikinės sivanarakšės: kodėl mokslininkai ragina jas stebėti atsargiai

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai, pastebėtos retos migruojančios sivanarakšės, dar vadinamos europinėmis sėjikinėmis. Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad šios rūšies stebėjimai regione nėra dažni.

    Sivanarakšė išsiskiria ryškiu melsvai žydru plunksnų atspalviu, todėl neretai vadinama tropikų viešnia, nors tai Europoje perinti rūšis. Šiuo metų laiku jos grįžta iš žiemaviečių Afrikoje, kai orai stabiliai atšyla ir padaugėja stambių vabzdžių.

    Mokslininkų teigimu, sivanarakšės pavasarį migruoja į veisimosi teritorijas, dažnai laikydamosi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Dalis jų skrenda naktį, todėl pirmieji pastebėjimai paprastai fiksuojami tada, kai paukščiai jau aktyviai apžiūrinėja vietas lizdams.

    Parko teritorijoje jos dažniausiai matomos tupinčios ant elektros linijų laidų, sausų šakų ar stulpų. Toks elgesys būdingas pasalų medžiotojams: paukštis iš aukštesnės vietos stebi aplinką ir staigiai nerdamas gaudo grobį.

    Sivanarakšių raciono pagrindą sudaro stambūs vabzdžiai, įskaitant skėrius, įvairius vabalus ir svirplius. Tačiau jos gali sumedžioti ir smulkius stuburinius, pavyzdžiui, driežus ar varliagyvius, rečiau smulkius graužikus.

    Jaunikliai išsirita akli ir pliki, o lizde išbūna maždaug mėnesį. Tėvai intensyviai maitina juos stambiu grobiu, todėl sėkmingam perėjimui svarbi vabzdžių gausa ir tinkamos buveinės šalia atvirų plotų.

    Specialistai pabrėžia, kad sivanarakšių skaičius Ukrainoje ir daugelyje Europos vietovių mažėja, todėl kiekvienas patikimas stebėjimas yra vertingas. Pagrindinės grėsmės paprastai siejamos su buveinių nykimu, maisto bazės mažėjimu dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų, taip pat tinkamų lizdaviečių stoka.

    Gamtininkai ragina paukščius stebėti atsargiai ir neartėti prie galimų lizdaviečių, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Triukšmas, dažnas lankymasis ar bandymai fotografuoti iš arti gali sutrikdyti perėjimą ir priversti paukščius palikti teritoriją.

    Odesos srities pakrančių šlapynės, tokios kaip Tuzlivos limanai, yra svarbus migracijos ir perėjimo arealo taškas daugeliui rūšių. Todėl kiekvienas toks sugrįžimas tampa ir priminimu, kad saugomų teritorijų būklė tiesiogiai lemia biologinės įvairovės išlikimą.

  • Kodėl gamtoje nėra tikrai mėlynų žinduolių: zoologė paaiškino, kas už to slypi

    Žinduolių pasaulyje tikrai mėlyna spalva yra kone neįmanoma: nėra nei mėlyno kailio, nei mėlynų plaukų, o net ir „mėlynais“ vadinami gyvūnai dažniausiai tėra pilkšvi ar melsvai pilki. Zoologai pabrėžia, kad tai susiję ne su atsitiktinumu, o su tuo, kaip žinduolių organizme formuojasi spalvos.

    Dalis rūšių pavadinimuose turi žodį „mėlynas“, pavyzdžiui, mėlynasis banginis ar vadinamoji mėlynoji beždžionė, tačiau jų atspalvis dažniausiai yra šiferio pilkumo. Tam tikrame apšvietime, esant šešėliams ar drėgmei, toks koloritas akiai gali pasirodyti mėlynas, bet tai nėra tikras pigmentinis mėlynumas.

    „Žinduoliai yra apriboti savo evoliucinės istorijos: tūkstančius metų jie prisitaikė būti tokie, kokių reikia išgyvenimui“, – sakė Londono zoologijos sodo ZSL vyresnioji prižiūrėtoja Shannon Farrington.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dauguma žinduolių spalvų kyla iš melanino, kurio formos daugiausia sukuria juodus, rudus ir gelsvus tonus. Mėlynas atspalvis gamtoje dažnai atsiranda ne iš mėlyno pigmento, o dėl vadinamosios struktūrinės spalvos, kai mikroskopinės paviršiaus struktūros išsklaido ir atspindi šviesą.

    Gerai žinomas pavyzdys yra mandrilai: jų ryškios veido ir užpakalinės kūno dalies spalvos nėra vien tik „nudažytos“ pigmentais. Mėlynumo įspūdį sukuria odos struktūros, kurios šviesą išsklaido taip, kad matomas mėlynas atspalvis, o ryškus kontrastas padeda socialinėje komunikacijoje ir poravimosi signalams.

    Toks šviesos sklaidos principas siejamas su Tyndallo efektu, kuris aiškina ir tai, kodėl žmonių akys gali atrodyti mėlynos, nors jose nėra mėlyno pigmento. Akies audinių mikroskopinė sandara išsklaido šviesą taip, kad labiau „išryškėja“ trumpesnio bangos ilgio, melsva šviesa.

    Dėl tų pačių priežasčių zoologai dažnai pabrėžia ir kitą netikėtą detalę: tikrai žalių žinduolių beveik nėra. Žalia spalva dažniau būdinga augalams ar kai kuriems ropliams ir varliagyviams, o žinduoliams ji paprastai atsiranda tik kaip vizualinė iliuzija, atspindžiai arba išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, dumbliai ant kailio drėgnose buveinėse.