CP v2

Tag: Europos centrinis bankas

  • Energijos kainos vėl kyla: Artimųjų Rytų karas stabdo infliacijos kritimą Europoje

    Infliacijos kryptį keičia energija

    Artimųjų Rytų karas ir su juo susiję tiekimo sutrikimai vėl kelia energijos kainas, o tai stabdo daugiau nei metus Europoje matytą infliacijos lėtėjimą. Tokią tendenciją fiksuoja ir naujausi euro zonos statistikos duomenys, rodantys, kad kainų spaudimas pavasarį atsinaujino.

    Eurostato skelbiamais preliminariais vertinimais, balandį infliacija euro zonoje pakilo iki 3 proc. Sausį ji buvo priartėjusi prie 2 proc. ribos, todėl analitikai energijos brangimą išskiria kaip pagrindinį šio šuolio veiksnį.

    Kur stringa nafta ir dujos?

    Energetikos rinkose didžiausią įtampą kelia svarbiausių jūrinių maršrutų saugumas, ypač Persijos įlankos regione. Dalis pasaulinės naftos prekybos juda siaurais „butelio kakleliais“, o bet kokie trikdžiai greitai atsispindi kainose Europoje.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vienas jautriausių taškų yra Ormuzo sąsiauris, per kurį keliauja reikšminga pasaulinės jūrinės naftos prekybos dalis. Pasaulio bankas yra įspėjęs, kad atakos prieš energetikos infrastruktūrą ir laivybos apribojimai gali sukelti pasiūlos šoką, kuris persiduoda degalų, šildymo ir elektros kainoms.

    Pagal bazinį Pasaulio banko scenarijų, laivyba regione į visiškai įprastą ritmą gali grįžti tik 2026 metų pabaigoje. Tai reiškia, kad energijos ir žaliavų kainų svyravimai dar kurį laiką išliks viena pagrindinių rizikų infliacijai ir ekonomikos augimui.

    Brangesnė energija reiškia brangesnį maistą

    Energetikos brangimas dažnai tampa grandinine reakcija: didėja transporto ir gamybos kaštai, o tai ilgainiui persikelia į platesnį prekių ir paslaugų krepšelį. Ypač jautrus kanalas yra žemės ūkis, nes energija tiesiogiai veikia trąšų, pašarų, perdirbimo ir logistikos kainas.

    Pasaulio bankas savo prognozėse yra nurodęs, kad energijos kainų indeksas šiais metais gali didėti apie 24 proc., o bendras žaliavų kainų indeksas apie 16 proc. Taip pat numatomas ryškesnis trąšų brangimas: prognozuota apie 31 proc. indekso didėjimas, o karbamido kainų kilimas gali siekti iki 60 proc., kas Europoje didina riziką, jog maisto kainos vėl pasuks į viršų.

    „Naujas žaliavų šokas sustabdė dezinflaciją Europoje, o energija vėl tampa pagrindiniu kainų augimo varikliu“, – teigiama Lenkijos ekonomikos instituto analitikų vertinime.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Kylanti infliacija turi tiesioginę reikšmę centrinių bankų sprendimams. Jei kainų augimas įsitvirtina, mažėja tikimybė, kad palūkanos bus greitai mažinamos, nes prioritetu tampa infliacijos sugrąžinimas į tikslinį lygį.

    Lenkijoje, remiantis nacionalinės statistikos duomenimis, metinė infliacija balandį taip pat perkopė 3 proc. Nors kai kurių energijos kainų augimas buvo administraciškai ribojamas, bendras kainų spaudimas rodo, kad centrinis bankas gali neskubėti keisti palūkanų normų.

    Tuo metu euro zonoje rinkos stebi Europos Centrinio Banko signalus dėl artimiausių posėdžių. Dalis analitikų vertina, kad sprendimų kryptis priklausys nuo to, ar energijos kainų šuolis bus laikinas, ar per kelis mėnesius persiduos į platesnę infliaciją.

  • Naftos kainų šokas iš Irano: strategas įspėja, kad palūkanų kėlimas gali baigtis recesija

    Naftos kainų šokas iš Irano: strategas įspėja, kad palūkanų kėlimas gali baigtis recesija

    Pasaulio centriniai bankai rizikuoja perlenkti lazdą, jei į brangstančios energijos šoką reaguos agresyviu palūkanų normų didinimu. Pasak rinkos strategų, toks sprendimas gali sukelti ekonomikos smukimą, nes energijos kainų šuolį lemia pasiūlos, o ne paklausos veiksniai.

    Investicijų valdymo bendrovės „GAM Investments“ vyriausiasis kelių turto klasių strategas Julianas Howardas atkreipė dėmesį, kad palūkanų normos negali išspręsti fizinio naftos trūkumo ar tiekimo sutrikimų. Jo vertinimu, didžiausia rizika dabar yra vadinamoji politikos klaida, kai infliacija bandoma numalšinti priemonėmis, kurios realios priežasties nepašalina.

    „Centriniai bankai negali atspausdinti naftos molekulių“, – sakė Julianas Howardas.

    Analitiko teigimu, tam, kad vartotojai iš esmės pakeistų elgseną, palūkanos turėtų kilti iki itin aukšto lygio, o tai smarkiai smogtų kreditui ir vartojimui. Praktikoje tai reikštų brangesnes paskolas gyventojams ir verslui, mažesnes investicijas ir didesnę recesijos tikimybę, ypač ekonomikai dar neatsigavus po ankstesnių sukrėtimų.

    Europos Centrinis Bankas pastaruoju sprendimu palūkanų normų nekeitė, nors euro zonoje metinė infliacija 2026 metų balandį siekė 3 proc. Tuo pat metu rinkos lūkesčiai rodo, kad investuotojai vis labiau vertina galimybę, jog birželį palūkanos vis dėlto gali būti didinamos, jei energijos kainos išliks aukštos.

    Jungtinėje Karalystėje Anglijos bankas taip pat kol kas išlaikė palūkanas tame pačiame lygyje, tačiau pripažįstama, kad užsitęsęs energijos kainų šokas gali pakeisti vertinimus. Tokiose situacijose centriniai bankai paprastai siekia užkirsti kelią vadinamiesiems antriniams infliacijos efektams, kai kainų kilimas persiduoda į atlyginimų derybas ir paslaugų kainas.

    Australijos rezervų bankas jau ėmėsi veiksmų ir palūkanų normą padidino 0,25 procentinio punkto iki 4,35 proc. Sprendimą sustiprino tai, kad šalyje metinė infliacija 2026 metų kovą šoktelėjo iki 4,6 proc., kai prieš mėnesį buvo 3,7 proc., o degalų kainos tapo vienu svarbiausių veiksnių.

    Vis dėlto strategai pabrėžia, kad energijos šokas dažnai pats savaime pristabdo kitų prekių ir paslaugų kainų augimą, nes namų ūkiai priversti perskirstyti biudžetą. Brangstant degalams ir šildymui, vartotojai dažniau mažina nebūtinas išlaidas, todėl bendra paklausa silpnėja, o dalis infliacinio spaudimo išsikvepia be papildomo monetarinio griežtinimo.

    Šią logiką analitikai sieja ir su ankstesnėmis krizėmis, kai po geopolitinių sukrėtimų energijai pabrangus, vartojimas kitose kategorijose sumažėdavo. Tokiu atveju centriniai bankai turi sudėtingą užduotį: nepaleisti iš rankų infliacijos lūkesčių, bet kartu nesukelti pernelyg aštraus ekonomikos lėtėjimo.

    JAV atžvilgiu kai kurie rinkos dalyviai neatmeta, kad artimiausius šešis mėnesius sprendimų amplitudė gali būti plati. „Macquarie Capital“ pasaulinės strategijos vadovas Viktoras Shvetsas yra sakęs, kad JAV infliacija gali artėti prie 4 proc., o ekonomika susidurti su švelnesne stagfliacijos forma, kai augimas silpsta, bet kainų spaudimas išlieka.

    Tokioje aplinkoje didžiausias iššūkis centriniams bankams yra laiko parinkimas ir komunikacija, nes rinkos greitai pervertina palūkanų trajektoriją. Jei naftos ir degalų kainos išliks padidėjusios, sprendimų priėmėjams teks rinktis tarp rizikos užtvirtinti infliaciją ir rizikos palūkanomis per stipriai pristabdyti ekonomiką.

  • „Monzo“ startuoja Ispanijoje: biurai Barselonoje ir Madride, samdo komandą ir taikosi į ES rinką

    „Monzo“ startuoja Ispanijoje: biurai Barselonoje ir Madride, samdo komandą ir taikosi į ES rinką

    Jungtinės Karalystės skaitmeninis bankas „Monzo“ plečia veiklą Europoje ir ruošiasi startui Ispanijoje. Bendrovė pranešė jau įkūrusi biurus Barselonoje ir Madride bei subūrusi daugiau kaip 50 darbuotojų komandą, kuri artimiausiais metais turėtų augti.

    Įmonė taip pat paskyrė Ispanijos vadovą Francisco Sierra, kuris anksčiau dirbo „Western Union“ ir N26. Jis bus atsakingas už plėtrą vietos rinkoje ir atsiskaitys „Monzo“ Europos vadovui Michael Carney.

    Plėtra tapo įmanoma po to, kai „Monzo“ gavo leidimą veikti Europos Sąjungoje, remiantis Europos Centriniame Banke ir Airijos centriniame banke suderintu licencijavimo procesu. Praktikoje tai reiškia, kad bankas gali siūlyti paslaugas ES rinkose, laikyti klientų indėlius ir palaipsniui plėsti produktų spektrą, priklausomai nuo reguliuotojų sprendimų.

    Ispanija taps antra „Monzo“ Europos Sąjungos rinka po Airijos, kur įsikūrusi bendrovės ES būstinė. Bankas nurodė, kad Airijoje startavo balandį ir sulaukė tūkstančių žmonių, užsiregistravusių į laukiančiųjų sąrašą, o tai paskatino spartinti kitų rinkų planus.

    Kalbėdama apie produktus Ispanijoje, „Monzo“ pabrėžia, kad pradžioje ketina daugiau dėmesio skirti klientų poreikių analizei ir lokalizuotam pasiūlymui. Bankas akcentuoja, kad konkretūs produktų paleidimai priklausys nuo reguliacinių suderinimų, todėl pradinis etapas gali būti labiau orientuotas į pagrindines kasdienes bankininkystės funkcijas.

    „Monzo“ vadovas Michael Carney teigė, kad po sėkmingo starto Airijoje Ispanija tampa nauju svarbiu žingsniu įgyvendinant europinę plėtrą. „Monzo“ komunikacijoje kartojamas siekis supaprastinti kasdienį pinigų valdymą ir pasiūlyti patirtį, kurią vartotojai vertina dėl aiškumo ir patogumo.

    „Džiaugiuosi prisijungęs prie „Monzo“ tokiu metu, kai į Ispaniją atkeliauja naujas požiūris į bankininkystę. Labiausiai laukiu galimybės klausytis žmonių ir suprasti, kaip spręsti jų kasdienius bankininkystės nepatogumus“, – sakė Francisco Sierra.

    Ispanijos rinkoje „Monzo“ teks konkuruoti su jau įsitvirtinusiais skaitmeniniais žaidėjais, įskaitant „Santander“ valdomą „Openbank“, taip pat „Revolut“ ir N26. Pastaraisiais metais ši rinka išsiskiria aktyvia konkurencija dėl kasdienių sąskaitų, kortelių ir skaitmeninių finansų valdymo, todėl naujiems dalyviams svarbiausias tampa aiškus kainodaros modelis, patikimumas ir greitas klientų aptarnavimas.

    Bendrovė taip pat pastaruoju metu koregavo tarptautinę strategiją, anksčiau pasitraukusi iš JAV rinkos. Dabar „Monzo“ komunikacijoje akcentuojama koncentracija į Europą ir galimybė, turint ES licencijos pagrindą, nuosekliai didinti paslaugų apimtį bei kurti papildomus pajamų srautus, pavyzdžiui, iš vartojimo kreditų ar būsto paskolų, kai tam bus pasirengta.

  • Rinkos džiaugiasi be pagrindo: Iranas, naftos šokas ir perspėjimas apie didelę recesiją

    Rinkos džiaugiasi be pagrindo: Iranas, naftos šokas ir perspėjimas apie didelę recesiją

    Pasaulio finansų rinkose tvyrantis optimizmas gali būti apgaulingas: energetikos analitikė Amrita Sen perspėja, kad investuotojai nuvertina naftos kainų šoko pasekmes ir taip „įeina į recesiją kaip per miegus“. Jos vertinimu, karas Artimuosiuose Rytuose išaugino rizikas tiek ekonomikoms, tiek vartotojų kainoms.

    Pasak jos, akcijų indeksų rekordai prasilenkia su realybe: energijos brangimas veikia transportą, gamybą ir žemės ūkį, o šie sektoriai vėliau per kainas pasiekia ir namų ūkius. Įtampos taškai ypač susiję su tiekimo keliais ir naftos srautais regione.

    Nafta brangsta, rinka neklauso

    „S&P 500“ pastaruoju metu fiksavo naujas aukštumas, nors naftos kaina, anot jos, nuo konflikto pradžios šoktelėjo daugiau nei 50 proc. Analitikė tvirtina, kad tokio masto energijos brangimas paprastai slopina vartojimą ir įmonių pelningumą, todėl akcijų ralis atrodo sunkiai paaiškinamas.

    „Mus labiausiai stebina, kad nafta turėtų būti dar brangesnė, o akcijų rinka – gerokai silpnesnė“, – sakė Amrita Sen.

    Jos įžvalga remiasi klasikiniu mechanizmu: brangesnė energija didina beveik visų prekių savikainą, o centriniai bankai, matydami infliacijos grįžimo riziką, linkę ilgiau išlaikyti aukštesnes palūkanas. Tai mažina investicijas, riboja kreditavimą ir didina recesijos tikimybę.

    Hormūzas, OPEC ir naujas kainų dugnas

    Didžiausias neapibrėžtumas, anot A. Sen, susijęs su Hormūzo sąsiaurio situacija ir tuo, kokiu pajėgumu bei tempu normalizuotųsi srautai. Bet koks ilgesnis sutrikimas reiškia ne tik naftos, bet ir visos energijos grandinės įtampą.

    OPEC yra deklaravusi ketinimus didinti gavybą, tačiau A. Sen teigimu, dalis tokių pažadų gali būti labiau simboliniai ir nekompensuoti prarastų apimčių. Ji prognozuoja, kad apie 74–83 eurai už barelį gali tapti nauju ilgalaikiu kainų dugnu, o tai reikštų nuolatinį spaudimą verslams ir vartotojams.

    Smūgis gali ateiti per maistą

    Analitikė pabrėžia, kad aukštesnės energijos kainos persiduoda ir kitoms žaliavoms, ypač trąšoms bei chemijos pramonei. Kai brangsta gamtinės dujos ir sutrinka logistikos grandinės, kyla trąšų savikaina, o tai ilgainiui didina maisto kainas.

    „Tai didžiulė energijos krizė, o akcijų rinka ją beveik visiškai ignoruoja“, – sakė Amrita Sen.

    Atskirai kalbėjęs „Morgan Stanley“ vyriausiasis Europos ekonomistas Jensas Eisenschmidtas atkreipė dėmesį, kad įtampa sistemoje auga: aviacija jaučia reaktyvinių degalų trūkumo rizikas, o gamintojai susiduria su brangstančiomis žaliavomis net tada, kai produktui reikia tik nedidelio naftos kiekio.

    „Manau, kad artėjame prie atsiskaitymo dienos“, – sakė Jensas Eisenschmidtas.

    Jo vertinimu, jei konfliktas greitai nesloptų, didėtų rizika, kad infliacija įsitvirtins, o Europos Centrinis Bankas būtų spaudžiamas griežtinti politiką ilgiau, nei tikisi rinkos. Tokia kombinacija – brangi energija ir aukštos palūkanos – istoriškai yra viena nepalankiausių aplinkų tiek vartotojams, tiek verslui.

  • EBC palūkanų nekeičia iki birželio: infliacijos rizikos auga, o euro zona stringa ties 0,1 proc.

    EBC palūkanų nekeičia iki birželio: infliacijos rizikos auga, o euro zona stringa ties 0,1 proc.

    EBC sprendimas ir signalai

    Europos Centrinis Bankas paliko pagrindines palūkanų normas nepakeistas ir leido suprasti, kad iki birželio posėdžio nori daugiau duomenų. EBC prezidentė Christine Lagarde po sprendimo pabrėžė, jog vienu metu sustiprėjo tiek infliacijos didėjimo, tiek ekonomikos augimo lėtėjimo rizikos.

    Tokioje aplinkoje centriniam bankui sudėtinga pasirinkti kryptį: griežtesnė politika gali dar labiau pristabdyti aktyvumą, o per didelis delsimas gali leisti infliacijai įsitvirtinti. Todėl birželis įvardijamas kaip mėnuo, kai sprendimams turėtų būti daugiau aiškumo, įskaitant atnaujintas prognozes ir scenarijus.

    „Sustiprėjo infliacijos augimo ir ekonomikos augimo lėtėjimo rizikos“, – sakė EBC prezidentė Christine Lagarde.

    Ekonomika auga vangiai

    Naujausi euro zonos BVP duomenys parodė itin menką augimą: pirmąjį ketvirtį ekonomika padidėjo tik 0,1 proc. Tokie skaičiai silpnina lūkesčius, kad metų eigoje regionas greitai pereis į tvaresnį atsigavimą, ypač kai finansavimo sąlygos jau kurį laiką yra sugriežtėjusios.

    EBC vertinimu, reikšmingą vaidmenį čia atlieka ir patys komerciniai bankai, kurie kreditavimą daro atsargesnį. Tai reiškia, kad net ir be papildomo palūkanų didinimo pinigų politika realioje ekonomikoje gali veikti griežčiau, nes paskolos tampa sunkiau prieinamos arba brangesnės.

    Infliacija vėl pakilo, bet bazinė silpsta

    Tuo pat metu infliacijos paveikslas mišrus. Balandį bendrasis suderintas vartotojų kainų indeksas euro zonoje pakilo iki 3 proc., kai kovą siekė 2,6 proc., o vasarį buvo nukritęs iki 1,9 proc.

    Pagrindiniu balandžio šuolio veiksniu tapo energija: jos kainos, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, augo 10,9 proc., kai kovą didėjo 5,1 proc. Tai signalas, kad energijos komponentas gali vėl tapti svarbiu infliacijos varikliu, ypač jei išliks geopolitinis neapibrėžtumas.

    Gerąja naujiena EBC laiko bazinės infliacijos mažėjimą iki 2,2 proc. nuo 2,3 proc. kovą. Tai leidžia manyti, kad energijos kainų svyravimai dar neperaugo į platesnį ir ilgiau trunkantį kainų kilimą, kuris paprastai būtų matomas paslaugose ar kituose baziniuose komponentuose.

    „Nematome antrosios bangos efektų: matome tiesioginius efektus ir kai kuriuos netiesioginius, bet ne antrąją bangą“, – sakė Christine Lagarde.

    Rinkos prieš posėdį buvo linkusios laukti dar dviejų palūkanų didinimų per metus, o pirmojo jau birželį. EBC retorika šio scenarijaus tiesiogiai nepaneigė, tačiau akcentavo, kad sprendimai bus griežtai priklausomi nuo ateinančių savaičių duomenų apie infliaciją, jos lūkesčius, tiekimo grandines ir darbo užmokesčio susitarimus.

    Vienas iš neapibrėžtumo šaltinių išlieka geopolitinė situacija ir jos poveikis žaliavoms, ypač naftai. EBC anksčiau buvo parengęs kelis karo raidos scenarijus, kuriuose augimo ir infliacijos trajektorijos ženkliai skirtųsi priklausomai nuo konflikto trukmės ir energijos kainų krypties.

  • Airijos ekonomikos stebuklas subliuško? 12,3 proc. šuolį pakeitė kritimas ir tarifų šešėlis

    Airijos ekonomikos stebuklas subliuško? 12,3 proc. šuolį pakeitė kritimas ir tarifų šešėlis

    Airijos ekonomika 2025 metais statistiškai atrodė lyg grįžtų stebuklo laikai: realus bendrasis vidaus produktas (BVP) šoktelėjo 12,3 proc. Vis dėlto 2026 metų pirmasis ketvirtis parodė kitą vaizdą: Airijos statistikos tarnyba paskelbė preliminarų 2,0 proc. BVP smukimą, daugiausia susijusį su tarptautinių bendrovių dominuojamu pramonės sektoriumi.

    Ekonomistai pabrėžia, kad šie svyravimai nereiškia staigaus vidaus vartojimo ar darbo rinkos lūžio. Jie veikiau atspindi Airijai būdingą problemą: BVP rodiklius smarkiai išpučia tarptautinių korporacijų veiklos apskaita, ypač farmacijos ir technologijų sektoriuose, kai dalis vertės sukuriama ne pačioje šalyje, bet statistiškai priskiriama Airijai.

    Kodėl Airijos BVP klaidina?

    Airija jau dešimtmetį laikoma pavyzdžiu, kaip tarptautinių įmonių investicijos gali iškreipti makroekonominę statistiką. Tai siejama su intelektinės nuosavybės perkėlimu, tarptautine sutarčių gamyba ir kitais finansiniais sprendimais, kurie formaliai didina šalies BVP, nors reali nauda vietos ūkiui būna gerokai mažesnė.

    Dėl šios priežasties Airijos institucijos ir analitikai dažnai remiasi alternatyviais rodikliais, geriau apibūdinančiais vidaus ciklą. Vienas svarbiausių yra modifikuota vidaus paklausa, kuri atmeta didžiausius tarptautinių įmonių sukeliamus iškraipymus ir geriau parodo, kas vyksta su vartojimu, investicijomis ir paslaugų sektoriumi.

    Skirtumas 2025 metais buvo ryškus: kai BVP augo 12,3 proc., modifikuota vidaus paklausa didėjo 4,9 proc. Tai vis dar stiprus augimas, tačiau jis rodo kitą mastelį ir mažesnį ekonomikos perkaitimo ar stebuklo efektą, nei gali pasirodyti žiūrint tik į antraštes.

    Kas išpūtė 2025 metų augimą?

    Vienas pagrindinių 2025 metų šuolio veiksnių buvo ne staigus produktyvumo proveržis, o eksporto laiko pasirinkimas. Airijos prekių eksportas 2025 metais pasiekė rekordą, o didžiausias šuolis fiksuotas prekyboje su Jungtinėmis Valstijomis, kur dalis srautų buvo sukoncentruota metų pradžioje.

    Statistika išryškino neįprastą piką: 2025 metų kovą eksportas į Jungtines Valstijas smarkiai išaugo, o tai siejama su vadinamuoju front loading, kai įmonės paspartina tiekimus dar prieš įsigaliojant planuojamiems importo tarifams. Tokia taktika leidžia laikinai padidinti apyvartą ir eksportą, bet vėliau dažnai seka korekcija.

    Didžiausią įtaką turėjo farmacijos sektorius. Airijos centrinis bankas yra nurodęs, kad didžioji dalis eksporto augimo buvo sutelkta į vieną produktų grupę, susijusią su polipeptidiniais hormonais, kurie naudojami diabeto ir svorio mažinimo gydymui. Būtent tokia koncentracija didina riziką, kad bendri rodikliai taps priklausomi nuo kelių tarptautinių gamintojų sprendimų ir vienos rinkos paklausos.

    2026 metų signalas: korekcija, o ne griūtis

    2026 metų pradžioje fiksuotas 2,0 proc. BVP kritimas daugeliu atvejų vertinamas kaip atoveiksmis po neįprastai išpūsto eksporto periodo. Kai dalis užsakymų įvykdoma anksčiau, vėliau statistikoje atsiranda duobė, kuri gali sudaryti recesijos įspūdį, nors vidaus ekonomika tuo metu gali augti nuosaikiai.

    Prie papildomų rizikų prisideda energijos kainos ir geopolitiniai sukrėtimai, kurie ypač skaudūs šalims, importuojančioms energiją. Finansų institucijų prognozėse 2026 metams matomas ryškus augimo tempų sulėtėjimas, o infliacijos trajektorija labiau priklauso nuo naftos ir dujų kainų nei nuo vietinės paklausos.

    Airijos atvejis taip pat primena fiskalinę dilemą: pelno mokesčio įplaukos yra didelės, tačiau jos labai koncentruotos kelių tarptautinių bendrovių rankose. Jei pasikeistų tarptautinės mokesčių taisyklės ar JAV politika, biudžeto perteklius galėtų sumažėti greičiau, nei spėtų prisitaikyti valstybės išlaidos.

    Galutinis vaizdas aiškus: Airija realiai auga, bet oficialūs BVP skaičiai dažnai veikia kaip veidrodžių kambarys. 2025 metų rekordą didžiąja dalimi lėmė tarptautinių įmonių sprendimai ir eksporto laiko perskirstymas, o 2026 metų pradžios kritimas greičiau rodo korekciją, o ne vidaus ūkio griūtį.

  • Europa griebiasi skaitmeninio euro: smūgis „Visa“ ir „Mastercard“, bet bankai stoja skersai

    Europa griebiasi skaitmeninio euro: smūgis „Visa“ ir „Mastercard“, bet bankai stoja skersai

    Europos Sąjungoje bręsta didžiausia per dešimtmečius mokėjimų sistemos pertvarka: skaitmeninis euras ir politinis siekis sumažinti priklausomybę nuo JAV kortelių milžinų „Visa“ ir „Mastercard“ vis labiau artėja prie sprendimų taško. Tačiau idėjai aštriai priešinasi dalis komercinių bankų ir mokėjimų rinkos dalyvių.

    Skaitmeninis euras būtų elektroniniai grynieji pinigai, kuriuos leistų ir užtikrintų Europos Centrinis Bankas, o jie veiktų greta banknotų ir komercinių bankų paslaugų. Europos Komisijos siūlymas numato skaitmeninę piniginę kasdieniams atsiskaitymams internete ir neprisijungus.

    Pagal planą būtų nustatyta ir laikymo ar išleidimo riba, nors jos dydis dar nėra galutinai apibrėžtas. Taip pat akcentuojamas privatumas: numatyta siekti, kad kasdienės operacijos būtų kuo mažiau atsekamos, ypač kai atsiskaitoma neprisijungus.

    Kodėl Briuselis skuba?

    Europos Centrinio Banko duomenimis, „Visa“ ir „Mastercard“ sudaro didžiąją dalį mokėjimo kortelėmis infrastruktūros euro zonoje, o tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose jų vaidmuo dar ryškesnis. ES institucijos tai įvardija kaip strateginę priklausomybę, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų ir prekybos ginčų laikotarpiais.

    Diskusiją papildomai kaitina sparčiai auganti stabiliųjų kriptovaliutų rinka, kai dalį mokėjimų funkcijų perima privačiai leidžiamos, su valiutomis susietos skaitmeninės priemonės. JAV tuo pat metu linksta suteikti joms aiškesnį reguliacinį statusą, o Kinija jau yra išplėtusi skaitmeninio juanio naudojimą, todėl Europa ieško savo kelio.

    ES lyderiai Europos Vadovų Taryboje yra iškėlę tikslą teisėkūros procesą užbaigti iki 2026 metų pabaigos. Jei teisės aktai būtų priimti laiku, skaitmeninis euras mažmeniniams mokėjimams galėtų būti prieinamas apie 2029 metus.

    Bankai perspėja dėl pasekmių

    Komerciniai bankai tikina, kad dabartinis modelis gali pakeisti pusiausvyrą tarp centrinio banko pinigų ir privačių bankų indėlių. Kritikai baiminasi, kad plačiai prieinami centrinio banko skaitmeniniai pinigai taptų tiesioginiu konkurentu bankų lėšoms, o tai galėtų keisti finansavimo struktūrą.

    Ypač daug diskusijų kelia teisėtos mokėjimo priemonės statusas, kuris reikštų pareigą prekybininkams priimti skaitmeninį eurą, kaip dabar privaloma priimti grynuosius. Mokėjimų rinkos atstovai perspėja, kad tokia prievolė gali iškraipyti konkurenciją ir susilpninti privačias alternatyvas.

    „Mažmeninis skaitmeninis euras, kaip jis šiuo metu suprojektuotas, griauna pusiausvyrą, nes centrinio banko pinigus paverčia tiesioginiu komercinių bankų pinigų konkurentu“, – sakė Prancūzijos bankų federacijos vadovas Danielis Baalis.

    Idėjos šalininkai atkerta, kad skaitmeninis euras pirmiausia yra viešasis gėris, skirtas išlaikyti visuomenės galimybę naudotis valstybės garantuojamais pinigais ir skaitmeninėje erdvėje. Jų teigimu, be privalomo priėmimo jis nepasiektų masto, reikalingo realiai alternatyvai užtikrinti.

    „Tai panašu į ginčą, tarsi grynųjų nebūtų, o pramonė sakytų, kad tai nesąžininga, nes prekybininkai privalo juos priimti, o vartotojai nemoka mokesčio“, – sakė nevyriausybinės organizacijos Finance Watch tyrėjas Peteris Norwoodas.

    Privatumas ir kontrolės baimės

    Diskusija neapsiriboja bankais. Privatumo gynėjai ir decentralizacijos šalininkai perspėja, kad valstybės leidžiama skaitmeninė valiuta teoriškai galėtų sudaryti prielaidas didesnei atsiskaitymų stebėsenai ar net ribojimams, jei politinė kryptis pasikeistų.

    Europos Centrinis Bankas pabrėžia, kad siekiama priešingo tikslo: užtikrinti privatumo standartus ir riboti duomenų prieinamumą, ypač atsiskaitant neprisijungus. Taip pat kartojama, kad paslaugų teikėjais taptų komerciniai bankai ir kiti rinkos dalyviai, kurie būtų kompensuojami už infrastruktūrą ir aptarnavimą.

    Praktinis klausimas, kuris taps vienu esminių, yra technologinis dizainas: kaip suderinti privatumo lūkesčius, kovos su pinigų plovimu reikalavimus, patogų naudojimą ir atsparumą kibernetinėms grėsmėms. Ekspertai pabrėžia, kad būtent šis balansas nulems visuomenės pasitikėjimą.

    Kas stabdo procesą Parlamente?

    Skaitmeninio euro likimas daugiausia sprendžiamas Europos Parlamente, kuriame derybos dėl galutinio teksto išlieka įtemptos. Vienu svarbiausių proceso veikėjų įvardijamas europarlamentaras iš Ispanijos Fernando Navarrete Rojas, kuris vadovauja darbui su šiuo teisėkūros paketu.

    Šaltinių teigimu, už uždarų durų buvo svarstoma idėja skaitmeninį eurą apriboti vien neprisijungus atliekamais mokėjimais, kad jis mažiau konkuruotų su privačiais sprendimais. Vis dėlto tokia kryptis galiausiai buvo išbraukta, o tai laikoma reikšmingu postūmiu į priekį.

    „Atsiprašau, kad galbūt pradėjome ne nuo pačių skubiausių pastato dalių“, – sakė Fernando Navarrete Rojas, kalbėdamas apie skaitmeninio euro prioritetą.

    Procedūriškai procesas juda, tačiau terminai slenka. Komiteto balsavimas šiuo metu siejamas su birželio pabaiga, o vėliau turėtų sekti balsavimas plenarinėje sesijoje ir derybos tarp Europos Parlamento, ES valstybių narių bei Europos Komisijos.

    Jei politinis sutarimas būtų pasiektas iki 2026 metų pabaigos, Europa turėtų galimybę įgyvendinti vieną ambicingiausių pinigų ir mokėjimų projektų nuo euro įvedimo laikų. Tačiau iki to dar laukia susirėmimas dėl konkurencijos, privatumo ir to, kokią vietą skaitmeninėje ekonomikoje turi užimti valstybės leidžiami pinigai.

  • Karas, infliacija ir brangstanti nafta: rinkose tęsiasi įtampa, akys krypsta į Ormuzo sąsiaurį

    Karas, infliacija ir brangstanti nafta: rinkose tęsiasi įtampa, akys krypsta į Ormuzo sąsiaurį

    Pasaulio finansų rinkose išlieka padidėjusi įtampa: investuotojai vertina karo rizikas, infliacijos atsinaujinimo ženklus ir brangstančios naftos poveikį ekonomikai. Daugiausia dėmesio tenka Artimųjų Rytų situacijai, nes bet koks tiekimo sutrikimas greitai persiduoda degalų kainoms ir vartotojų lūkesčiams.

    Rinkas ypač jaudina Ormuzo sąsiauris, per kurį kasdien gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Ilgiau trunkantys ribojimai ar karinė eskalacija šiame regione didintų transportavimo ir draudimo kaštus, o tai paprastai reiškia aukštesnes energijos kainas daugelyje šalių.

    Naftos kainos pastaruoju metu išlieka aukštos, o rinkos dalyviai jautriai reaguoja į bet kokias žinias apie galimą konflikto plėtrą. Kuo ilgiau išlieka neapibrėžtumas, tuo labiau didėja rizika, kad infliacija vėl taps pagrindiniu makroekonominiu veiksniu, stumiančiu kainas aukštyn.

    Palūkanos ir centrinių bankų tonas

    Greta naftos temos, investuotojai seka centrinių bankų signalus, nes net ir nekeičiant bazinių palūkanų normų, rinkoms svarbiausia tampa komunikacija. Pastaruoju metu vyrauja griežtesnis tonas: politikos formuotojai siekia išlaikyti infliacijos lūkesčius suvaldytus, net jei ekonomikos augimas kai kuriose rinkose lėtėja.

    Finansų rinkose dažnai pabrėžiama, kad palūkanų normos veiksmingiau slopina paklausos sukeltą infliaciją, tačiau silpniau neutralizuoja pasiūlos šokus, tokius kaip energijos ar žaliavų kainų šuoliai. Todėl geopolitiniai sukrėtimai gali vėl sugrąžinti dilemą tarp kainų stabilumo ir ekonomikos aktyvumo palaikymo.

    Infliacijos spaudimas ir degalų vaidmuo

    Infliacijos dinamikoje degalų kainos išlieka vienas greičiausiai vartotojų krepšelį veikiančių veiksnių. Kai nafta brangsta, tai ilgainiui persiduoda ne tik degalinėms, bet ir logistikai, prekių savikainai bei paslaugų kainoms, o poveikis gali būti juntamas kelis ketvirčius.

    Esant tokiam fonui, rinkose daugėja scenarijų, kad palūkanų normos gali ilgiau išlikti aukštesnės, nei tikėtasi anksčiau. Tai reikštų didesnę skolinimosi kainą įmonėms ir gyventojams, griežtesnes finansavimo sąlygas bei didesnį dėmesį rizikos valdymui.

    Ko tikisi rinkos artimiausiomis dienomis?

    Trumpuoju laikotarpiu kainų kryptį daugiausia lems žinios iš Artimųjų Rytų ir signalai apie realius naftos tiekimo sutrikimus. Jei eskalacijos ženklų daugės, tikėtinas didesnis svyravimas žaliavų, valiutų ir akcijų rinkose.

    Jeigu situacija stabilizuotųsi, dalis rizikos premijos naftos kainoje galėtų sumažėti, o investuotojai daugiau dėmesio grąžintų į ekonominius rodiklius ir centrinių bankų sprendimų trajektoriją. Vis dėlto dabartinis fonas išlieka trapus, todėl rinkos toliau gyvena padidinto neapibrėžtumo režimu.

  • Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonoje balandį metinė infliacija paspartėjo iki 3,0 proc., kai kovą siekė 2,6 proc. Tokią išankstinę informaciją paskelbė Europos Sąjungos statistikos tarnyba Eurostat, o pagrindiniu kainų šuolio varikliu tapo energija.

    Eurostat duomenimis, energijos kainos per metus balandį didėjo 10,9 proc., kai kovą metinis augimas buvo 5,1 proc. Paslaugų kainų augimas lėtėjo iki 3,0 proc., maisto, alkoholio ir tabako – spartėjo iki 2,5 proc., o neenerginių pramonės prekių – iki 0,8 proc.

    Nafta brangsta, augimas stringa

    Infliacijos pagreitėjimas sutapo su lėtėjančiu ekonomikos tempu. Euro zonos bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo tik 0,1 proc., o tai rodo itin trapų atsigavimą.

    Metinis ekonomikos augimas euro zonoje tuo pačiu laikotarpiu siekė 0,8 proc., o visoje Europos Sąjungoje – 1,0 proc. Tai yra mažiau nei ankstesnį ketvirtį, kai augimas buvo spartesnis, todėl rinkos vis dažniau kalba apie prastėjančią ūkio inerciją.

    Didžiausią spaudimą kainoms kelia geopolitinė įtampa ir su ja susijęs energijos tiekimo neapibrėžtumas. Euro zonos infliacijai tai ypač jautru, nes energijos kainos greitai persiduoda tiek transporto, tiek gamybos, tiek maisto grandinėms.

    Stagfliacijos rizika ir ECB sprendimai

    Lėtas augimas kartu su aukšta infliacija didina stagfliacijos riziką, kai kainos kyla, bet ekonomika neįsibėgėja. Tokia kombinacija tampa sudėtingu išbandymu Europos Centriniam Bankui, kurio tikslas – 2 proc. infliacija vidutiniu laikotarpiu.

    Įprastas atsakas į spartėjančią infliaciją būtų palūkanų normų didinimas, tačiau tai dar labiau brangintų skolinimąsi ir galėtų slopinti jau ir taip vangų kreditavimą. Jei infliacijos šuolis vertinamas kaip laikinas, centriniai bankai dažnai renkasi palaukti, nes pinigų politikos poveikis ekonomikai pasireiškia su vėlavimu.

    Europos Centrinio Banko bazinė palūkanų norma, kaip skelbta anksčiau, nuo 2025 metų birželio laikoma 2 proc. Tuo pat metu panašios atsargesnės pozicijos laikėsi ir kiti didieji centriniai bankai, rinkoms siunčiant signalą, kad prioritetas dabar yra infliacijos trajektorijos tvarumas, o ne skubūs sprendimai.

    Vartotojams tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais kainų spaudimas gali išlikti, ypač jei energijos rinkose tęsis dideli svyravimai. Verslui svarbiausias klausimas – ar išaugusios sąnaudos bus laikinos, ar taps nauju kainų lygiu, kuris privers peržiūrėti investicijų ir plėtros planus.

  • ECB sprendimas nustebino: palūkanos liko 2 proc., bet infliacija šoktelėjo iki 3 proc.

    ECB sprendimas nustebino: palūkanos liko 2 proc., bet infliacija šoktelėjo iki 3 proc.

    Europos Centrinis Bankas trečią posėdį iš eilės nusprendė nekeisti pagrindinių palūkanų normų ir paliko indėlių palūkanas ties 2 proc. Sprendimas atitiko rinkos lūkesčius, tačiau fonas tampa vis labiau įtemptas: euro zonoje vėl didėja kainų spaudimas, o ekonomikos augimas lėtėja.

    ECB pabrėžė, kad naujausi duomenys iš esmės patvirtina ankstesnes infliacijos prognozes, bet rizikų balansas keičiasi. Banko vertinimu, kainų rizikos stiprėja į viršų, o augimo rizikos didėja į apačią, todėl sprendimų priėmėjai renkasi atsargesnį laukimo režimą.

    „Valdančioji taryba nusprendė palikti tris pagrindines ECB palūkanų normas nepakeistas“, – nurodė bankas pranešime.

    Naujausi duomenys rodo, kad balandį euro zonoje infliacija pakilo iki 3 proc., gerokai viršydama 2 proc. tikslą. Bazinė infliacija, kuri neapima energijos ir maisto kainų, išliko ties 2,2 proc., o tai signalizuoja, kad bendras kainų šuolis labiau susijęs su energijos brangimu nei su plačiu kainų kilimu visoje ekonomikoje.

    Tuo pat metu ekonominis aktyvumas silpsta: 2026 metų pirmąjį ketvirtį euro zonos bendrasis vidaus produktas augo 0,8 proc. per metus. Didžiosios regiono ekonomikos, įskaitant Vokietiją ir Italiją, mažina augimo lūkesčius, o brangesnė energija prastina tiek įmonių, tiek vartotojų nuotaikas.

    Karas ir energijos šokas

    ECB sprendimų kontekstą ypač apsunkina geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, kuri tiesiogiai veikia energijos kainas. Bankas atkreipė dėmesį, kad karas skatina energijos brangimą, didina infliaciją ir slopina ekonominį pasitikėjimą, todėl pinigų politikai tenka spręsti klasikinę dilemą.

    Vienoje pusėje – poreikis grąžinti infliaciją prie 2 proc. tikslo vidutiniu laikotarpiu, kitoje – silpnesnis augimas ir rizika, kad ilgesnį laiką išsilaikys stagfliacijai artimas scenarijus. Tokiu atveju palūkanų mažinimas galėtų palaikyti augimą, bet kartu sustiprinti kainų spaudimą.

    „Karas, paliaubos, taikos derybos, jų žlugimas, jūrų blokada, jos panaikinimas ir grąžinimas daro pasekmių trukmę ir mastą ypač sunkiai įvertinamus“, – sakė ECB vadovė Christine Lagarde.

    Ką tai reiškia gyventojams ir verslui

    Palūkanų normų išlaikymas ties 2 proc. reiškia, kad skolinimosi kaina euro zonoje artimiausiu metu neturėtų staigiai keistis vien dėl ECB sprendimo. Vis dėlto bankai ir rinkos palūkanų normos dažnai reaguoja į infliacijos duomenis bei energijos kainų šokus, todėl paskolų įmokos ir finansavimo sąlygos gali svyruoti priklausomai nuo lūkesčių.

    ECB signalizuoja, kad tolesni sprendimai priklausys nuo įplaukiančių duomenų: ar energijos sukeltas kainų šuolis persiduos į platesnį kainų kilimą, ir ar lėtėjantis augimas nepereis į ryškesnį nuosmukį. Rinkoms tai reiškia didesnį jautrumą naujiems infliacijos, darbo rinkos ir ekonomikos aktyvumo rodikliams.

    Tuo metu naftos kainų šuoliai daro tiesioginę įtaką transporto, logistikos ir gamybos kaštams, o per juos – ir galutinėms vartotojų kainoms. Jei energijos brangimas užsitęstų, ECB gali tekti rinktis tarp griežtesnės politikos infliacijai suvaldyti ir atsargesnio požiūrio, kad nebūtų papildomai slopinamas jau lėtėjantis augimas.