CP v2

Tag: Europos centrinis bankas

  • Aukso paradoksas: infliacija kyla, kaina krenta – kodėl lemia palūkanos, o ne mitai?

    Aukso paradoksas: infliacija kyla, kaina krenta – kodėl lemia palūkanos, o ne mitai?

    Auksas dažnai vadinamas klasikine apsauga nuo infliacijos, tačiau pastaruoju metu rinkos siunčia priešingą signalą. JAV infliacijai kylant, aukso kaina smunka jau ketvirtą mėnesį iš eilės ir yra maždaug ketvirtadaliu žemiau nei metų pradžioje fiksuoti rekordai.

    Tokia dinamika iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška, bet ją paaiškina paprastas principas: auksas pats negeneruoja pajamų. Skirtingai nei obligacijos ar akcijos, jis nemoka nei palūkanų, nei dividendų, todėl investuotojai nuolat lygina, kiek gali uždirbti kitur.

    Palūkanos keičia žaidimo taisykles

    Kai centriniai bankai kelia palūkanas arba žada išlaikyti griežtą pinigų politiką, kyla obligacijų pajamingumai. Tuomet auga vadinamoji alternatyvioji kaina: laikydamas auksą investuotojas atsisako vis didesnių, mažiau rizikingų grąžų iš obligacijų.

    Panašus mechanizmas veikia ir akcijų rinkoje. Jei įmonių pelnai auga, o dividendų perspektyvos gerėja, kapitalas dažniau nukreipiamas į rizikingesnį, bet potencialiai pelningesnį turtą, o auksas praranda dalį patrauklumo.

    Kodėl infliacija pati savaime nepadeda

    Ilgą laiką gyvavęs įsitikinimas, kad auksas automatiškai brangsta kylant kainoms, daugeliui investuotojų atėjo iš 8 dešimtmečio patirties. Tuomet aukšta infliacija derėjo su lėta ir nepakankamai ryžtinga pinigų politika, o realios palūkanos buvo žemos ar net neigiamos.

    Šiandien situacija kitokia: net ir esant infliaciniams šokams, centriniai bankai dažniau siekia ją suvaldyti, todėl realių palūkanų kryptis tampa kritiniu veiksniu. Jei rinkos pradeda tikėtis palūkanų didinimo, auksas dažnai patiria spaudimą net ir brangstant vartojimo krepšeliui.

    Kada auksas iš tiesų sužiba?

    Istoriškai auksui palankiausios sąlygos susiformuoja tada, kai palūkanos krinta, o pinigų politika švelnėja, nes mažėja obligacijų grąža ir silpnėja alternatyvioji kaina. Dar vienas scenarijus, kai auksas dažnai sulaukia paklausos, yra augimo lėtėjimas ir padidėjęs nerimas finansų rinkose.

    Ši pamoka investuotojams nepatogi, bet svarbi: vien tik kylanti infliacija nėra garantija, kad auksas brangs. Daug lemia tai, kaip į kainų šuolį reaguoja centriniai bankai, kaip keičiasi realios palūkanos ir kokią grąžą siūlo alternatyvios investicijos.

  • Europos palūkanų normų šuolio prognozės blėsta: ką keičia pinganti nafta ir obligacijų kritimas

    Finansų rinkose vis dažniau persvarstomas scenarijus, kad Europoje ir JAV palūkanų normos artimiausiu metu sparčiai kils. Tam įtakos turi atslūgęs energijos kainų spaudimas, ypač pigusi nafta, mažinanti riziką, kad infliacija vėl įsisiūbuos.

    Investuotojų lūkesčiai paprastai greitai keičiasi, kai keičiasi žaliavų kainos, infliacijos rodikliai ir centrinių bankų komunikacija. Dėl to rinkose mažėja tikimybė, kad Europos Centrinis Bankas imsis kelių agresyvių žingsnių iš eilės.

    Kas keičia ECB kryptį?

    Euro zonoje po naftos kainos kritimo dalis ekonomistų sumažino prognozes dėl palūkanų didinimo masto. Kai energija pinga, silpsta ir antrinės infliacijos bangos rizika, todėl monetarinės politikos griežtinimo poreikis tampa mažiau skubus.

    Rinkos vertinimu, vienas papildomas palūkanų normų didinimas rudenį atrodo realesnis nei keli žingsniai iš eilės. ECB atstovai akcentuoja, kad sprendimai priklausys nuo naujų duomenų, ekonomikos aktyvumo ir infliacijos dinamikos, o ne nuo iš anksto nustatyto grafiko.

    „Sprendimų tempą ir mastą lems duomenys, o energijos kainų šokai reikalauja labiau subalansuotos reakcijos“, – sakė ECB atstovė.

    Obligacijų pajamingumai traukiasi

    Mažėjant infliacijos ir palūkanų didinimo baimei, krinta ir obligacijų pajamingumai, o tai reiškia, kad jų kainos kyla. Toks judėjimas matomas ne tik JAV ar Vokietijoje, bet ir regiono rinkose, kur jautrumas lūkesčiams dėl palūkanų paprastai didesnis.

    Krentantis pajamingumas valstybei yra palankus signalas, nes naujų skolos emisijų metu galima skolintis geresnėmis sąlygomis. Ilgainiui tai gali prisidėti ir prie mažesnių finansavimo kaštų ekonomikoje, nors bankų paskolų kainose šis efektas pasirodo ne iš karto.

    Sveikatos sistemai reikia daugiau pinigų

    Kita ryški tema regione – augančios viešųjų paslaugų išlaidos, ypač sveikatos apsaugoje, kur didelę biudžeto dalį sudaro atlyginimai. Kai darbo užmokesčio fondas kyla greičiau nei sistemos pajamos, susidaro finansavimo spraga, kurią tenka dengti papildomomis įplaukomis arba skolinimusi.

    Vertinimai rodo, kad vien tik planuojamiems įsipareigojimams dėl atlyginimų indeksavimo gali prireikti maždaug 1 050 000 000 eurų papildomo finansavimo. Tai didina spaudimą biudžetui ir kelia klausimą, ar trūkumas bus dengiamos dotacijomis, ar didesne skola.

    DI bumas kelia kainas ir lūkesčius

    Pasaulinėse rinkose išlieka ir kita tendencija – didžiulės investicijos į DI infrastruktūrą, ypač duomenų centrus ir pažangius lustus. Augantis poreikis atminties sprendimams stiprina tiekėjų derybinę galią ir gali kelti komponentų kainas visoje tiekimo grandinėje.

    Tai svarbu ne tik technologijų bendrovėms: brangesni komponentai ilgainiui gali atsispindėti ir galutinių įrenginių kainose. Tuo pačiu investuotojai vis dažniau vertina, ar DI plėtra bus finansuojama tvariai ir ar investicijos atsipirks ne tik tiekėjams, bet ir galutiniams paslaugų teikėjams.

    Apibendrinant, pinganti nafta ir nuslūgę infliacijos lūkesčiai verčia rinkas atsargiau vertinti spartaus palūkanų normų kilimo scenarijų. Tuo pat metu viešųjų finansų iššūkiai ir DI investicijų bumas išlieka faktoriais, galinčiais keisti prognozes bet kuriuo naujų duomenų etapu.

  • ECB kelia palūkanas po trejų metų: Lagarde aiškina sprendimą, kritikai įspėja dėl stagnacijos

    ECB kelia palūkanas po trejų metų: Lagarde aiškina sprendimą, kritikai įspėja dėl stagnacijos

    Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde gynė sprendimą padidinti palūkanų normas ir teigė, kad jis pagrįstas trimis skirtingais ekonomikos raidos scenarijais. ECB palūkanas pakėlė 0,25 proc. punkto pirmą kartą per trejus metus, pabrėždamas išaugusias infliacijos rizikas.

    Sprendimą lėmė naujas energijos kainų šokas, siejamas su karu Artimuosiuose Rytuose ir sutrikimais strategiškai svarbiame Hormūzo sąsiauryje. Dėl epizodinių ribojimų ir neapibrėžtumo naftos bei dujų kainos pašoko, o tai ypač jautriai smogė Europos importuotojams.

    Gegužę euro zonoje metinė infliacija pasiekė 3,2 proc., o energetikos komponentas, ECB vertinimu, išsiskyrė sparčiu brangimu. Tuo pat metu ekonomikos augimas silpo: Europos Sąjungos ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį, remiantis tuo metu skelbtais duomenimis, traukėsi 0,2 proc., todėl vis dažniau skambėjo perspėjimai dėl stagfliacijos rizikos.

    Trys scenarijai ir palūkanų kelias

    Christine Lagarde akcentavo, kad ECB nėra iš anksto nusistatęs vienos palūkanų normų trajektorijos. Pasak jos, sprendimai bus priimami vertinant naujausius ekonominius ir finansinius duomenis, bazinės infliacijos dinamiką bei tai, kaip pinigų politika persiduoda į ekonomiką.

    „Mūsų sprendimai dėl palūkanų normų bus grindžiami infliacijos perspektyvos vertinimu ir ją supančiomis rizikomis, atsižvelgiant į gaunamus ekonominius ir finansinius duomenis“, – sakė Christine Lagarde.

    ECB pristatė tris trumpalaikius 2026 metų birželio scenarijus: švelnų, nepalankų ir sunkų. Švelniame variante daroma prielaida, kad energijos kainos greičiau normalizuosis, infliacija sparčiau lėtės ir 2027–2028 metais galėtų kristi žemiau 2 proc. tikslo, o bendrasis vidaus produktas atsigautų anksčiau.

    Nepalankus scenarijus numato užsitęsusį energijos brangimą, didesnį neapibrėžtumą ir stipresnį antrinių efektų poveikį kainoms. Sunkusis scenarijus apima ryškesnį ir ilgiau trunkantį energijos kainų šoką, dėl kurio augimas būtų silpnesnis ir atsigavimas nusikeltų.

    Kritika: brangiau skolintis, sunkiau investuoti

    ECB argumentuoja, kad pagrindinis prioritetas išlieka kainų stabilumas, nes užsitęsusi didesnė infliacija apsunkina tiek gyventojų, tiek verslo sprendimus. Lagarde pabrėžė, kad praradus infliacijos kontrolę ją sugrąžinti į tikslinį lygį tampa gerokai sudėtingiau.

    „Jei infliacijai leidžiama ištrūkti iš kontrolės, sugrąžinti ją į kainų stabilumo lygį tampa daug sunkiau“, – sakė Christine Lagarde.

    Vis dėlto sprendimas sulaukė kritikos: oponentai tvirtina, kad palūkanų kėlimas tiesiogiai energijos kainų nenumažins, o brangesnis skolinimasis gali pristabdyti investicijas, ypač švarios energetikos srityje. Briuselyje veikiančios nevyriausybinės organizacijos Positive Money Europe atstovas Calvinas Vella teigė, kad dėl didesnių palūkanų brangsta energetikos transformacijai reikalingas finansavimas, o tai gali silpninti konkurencingumą ir didinti socialinę įtampą.

    Lagarde savo ruožtu akcentavo, kad ilgalaikį atsparumą kainų šokams stiprina struktūrinės reformos ir spartesnė energetikos transformacija, mažinanti priklausomybę nuo iškastinio kuro. ECB požiūriu, investicijos į atsinaujinančią energetiką tampa ne tik klimato, bet ir ekonominio stabilumo klausimu.

  • ECB įspėja dėl euro stabilizuotų kriptovaliutų švelninimo: tai gali branginti bankų finansavimą

    ECB įspėja dėl euro stabilizuotų kriptovaliutų švelninimo: tai gali branginti bankų finansavimą

    Europos Centrinis Bankas (ECB) už uždarų durų įspėjo ES finansų ministrus, kad siūlymai sušvelninti taisykles euro stabilizuotų kriptovaliutų leidėjams galėtų susilpninti bankus ir padidinti rizikas finansų stabilumui. Apie tai pranešta po diskusijų, kuriose buvo svarstoma, kaip paskatinti euro stabilizuotų žetonų rinką, šiuo metu atsiliekančią nuo JAV doleriu paremtų sprendimų.

    Diskusijų esmė buvo likvidumo reikalavimai: dalis politikos formuotojų ir ekspertų siūlo leisti stabilizuotų kriptovaliutų emitentams laikyti mažiau itin likvidžių atsargų ir sukurti aiškesnį mechanizmą, kaip krizės metu būtų užtikrinamas išpirkimas. ECB pozicija griežta: jei tokie emitentai gautų lengvesnę prieigą prie likvidumo, bankų indėliai galėtų sparčiau persikelti į žetonus, o tai didintų bankų finansavimo kainą ir ribotų kreditavimą.

    „Jei dideli indėlių srautai persikeltų iš bankų į stabilizuotų kriptovaliutų emitentus, bankų finansavimas brangtų, o jų galimybės skolinti mažėtų“, – sakė diskusijas žinantis šaltinis.

    Dar viena jautri idėja, kuri sulaukė pasipriešinimo, buvo galimybė stabilizuotų kriptovaliutų bendrovėms krizės metu remtis centrinių bankų likvidumu. ECB argumentas paprastas: centrinio banko „paskutinės instancijos skolintojo“ funkcija tradiciškai skirta prižiūrimiems bankams, todėl išplėtus šią schemą privačioms kriptovaliutų įmonėms būtų kuriama moralinės rizikos paskata ir neryški atsakomybės riba.

    Ginčas vyksta platesniame kontekste, kai Europos Komisija vertina, ar reikia tikslinti MiCA reglamento taikymą stabilizuotoms kriptovaliutoms. MiCA, kuris taikomas nuo 2024 metų, numato reikalavimus atsargų sudėčiai ir išpirkimo procedūroms, kad vartotojai galėtų atgauti lėšas, o staigus išpirkimų bumas neperaugtų į sisteminį sukrėtimą.

    Rinkos dalyviai pabrėžia konkurencingumo aspektą: JAV stabilizuotų kriptovaliutų ekosistema auga greičiau, o doleriu paremti žetonai dominuoja pagal apimtis ir likvidumą. ECB ir dalis centrinių bankų atstovų akcentuoja priešingą riziką: jei euro žetonams būtų sukurta palankesnė aplinka be pakankamų apsaugų, europinės finansų sistemos pažeidžiamumas didėtų, ypač masinių išpirkimų atvejais.

    ECB kartu tęsia darbus dėl skaitmeninio euro, kurį institucija sieja su saugesne, viešojo sektoriaus atsiskaitymų infrastruktūra. Kritikai baiminasi, kad plačiai naudojamas skaitmeninis euras galėtų mažinti bankų indėlių bazę, o ECB atsako, jog dizaino sprendimai turi užkirsti kelią staigiam indėlių nutekėjimui ir išlaikyti pinigų politikos perdavimo kanalų veikimą.

  • Ar Europoje vėl brangs skolinimasis? Energijos kainų šuolis ir stagfliacijos rizika spaudžia ECB

    Energijos kainų brangimas Europoje, paaštrėjus įtampai Artimuosiuose Rytuose, vėl kelia klausimą, ar infliacija euro zonoje iš tiesų tvariai grįžta prie 2 proc. tikslo. Rinkos dalyviai vis dažniau vertina scenarijų, kad Europos Centrinis Bankas palūkanų mažinimą gali atidėti, o kraštutiniu atveju svarstyti ir griežtesnę poziciją.

    Pagrindinis rizikos taškas – galimi tiekimo trikdžiai viename svarbiausių pasaulio energetikos koridorių, per kurį keliauja reikšminga dalis naftos ir suskystintų dujų srautų. Net ir be faktinių sutrikimų, vien geopolitinė rizika paprastai išaugina žaliavų kainų priedą, kuris greitai atsispindi degalų, šildymo ir elektros sąskaitose.

    Kaip energija vėl kursto infliaciją

    Energijos kainų šokas euro zonoje dažniausiai veikia per kaštų kanalą: brangsta gamyba pramonėje, logistika, paslaugos, o vėliau tai persiduoda vartotojų kainoms. Dėl to, net jei ankstesniais mėnesiais matėsi dezinflacijos ženklų, bendras kainų augimas gali vėl paspartėti.

    ECB dilema ta, kad energijos brangimas ypač greitai išpučia bendrą infliaciją, o jei brangimas užsitęsia, ima kilti ir bazinės infliacijos rizikos. Tokiu atveju bankui sunkiau pagrįsti palūkanų mažinimą, nes tikslas – sugrąžinti kainų augimą prie 2 proc. – tolsta.

    ECB sprendimus gali stabdyti lūkesčiai

    Monetarinėje politikoje kritiškai svarbu, ar visuomenė ir verslas didesnes energijos kainas vertina kaip laikiną šoką, ar kaip naują normą. Jei įsitikinama, kad brangimas ilgalaikis, tai dažnai virsta antriniais efektais: darbuotojai prašo didesnių atlyginimų, įmonės drąsiau kelia kainas, o infliacijos lūkesčiai įsitvirtina.

    Tokiu scenarijumi ECB tenka rinktis tarp dviejų blogybių: per anksti atlaisvinta politika rizikuoja įtvirtinti kainų spaudimą, o griežtesnės palūkanos gali dar labiau slopinti jau ir taip trapų augimą. Dėl to bankas paprastai siunčia signalą, kad vertins duomenis ir energetikos šoko pobūdį, o sprendimai gali būti lėtesni, nei tikėjosi rinkos.

    Stagfliacija – rizikos scenarijus

    Ekonomistai vis dažniau primena stagfliacijos riziką, kai aukštesnė infliacija sutampa su silpnu augimu. Europai tai ypač jautru, nes energija yra reikšminga sąnaudų dalis, o dalis pramonės tebėra prisitaikymo prie brangesnių išteklių fazėje.

    Jei energijos kainų šuolis užsitęstų, namų ūkių perkamoji galia mažėtų, o verslui augtų sąnaudos, todėl investicijos ir vartojimas silpnėtų. Toks fonas didintų spaudimą ECB išlaikyti palūkanas aukštesnes ilgiau, net jei ekonomikos aktyvumas aiškiai lėtėja.

    Artimiausiais mėnesiais svarbiausiais indikatoriais taps energetikos kainų dinamika, infliacijos lūkesčiai ir darbo rinkos signalai. Nuo to priklausys, ar ECB galės grįžti prie nuosaikesnio palūkanų mažinimo kelio, ar Europos ekonomikai teks ilgiau gyventi su brangesniu skolinimusi.

  • Ekonomistas įspėja: ECB palūkanų kėlimas gali tapti didele klaida ir stumti Europą į recesiją

    Ekonomistas įspėja: ECB palūkanų kėlimas gali tapti didele klaida ir stumti Europą į recesiją

    Europos Centrinis Bankas (ECB) rizikuoja padaryti didelę klaidą, jei artimiausiu metu vėl griežtins pinigų politiką, nors euro zonoje vis aiškiau matyti ekonomikos vėsimo ženklai. Tokį vertinimą išsakė „Berenberg“ vyriausiasis ekonomistas Holgeris Schmiedingas, perspėdamas, kad per agresyvus palūkanų didinimas gali pastūmėti regioną į recesiją.

    Pasak ekonomisto, didžiausios euro zonos ekonomikos, Vokietija, Prancūzija ir Italija, pastaraisiais metais buvo smarkiai paveiktos energijos kainų šoko. Dėl to susiformavo situacija, kai kainų spaudimas išlieka, tačiau augimo potencialas silpsta, o tai didina stagfliacijos riziką.

    „Svarbu atskirti tai, ką centriniai bankai, deja, tikėtina, darys, ir tai, kas būtų teisinga“, – sakė Holgeris Schmiedingas.

    ECB paskutiniame posėdyje paliko indėlių palūkanų normą 2 proc. ir pripažino, kad infliacijos kilimo rizikos bei ekonomikos augimo lėtėjimo rizikos sustiprėjo. Tuo pat metu balandį metinė infliacija euro zonoje siekė 3 proc., tai yra aukščiausias lygis nuo 2023 metų rugsėjo ir vis dar gerokai viršija ECB siekiamą 2 proc. tikslą.

    Rinkose plačiai tikimasi, kad birželio 11 dieną ECB gali grįžti prie palūkanų didinimo, o bazinis scenarijus daugeliui investuotojų yra 0,25 procentinio punkto žingsnis. Vis dėlto kritikai atkreipia dėmesį, kad dalis infliacijos euro zonoje yra labiau susijusi su pasiūlos veiksniais, įskaitant energiją ir geopolitines rizikas, o palūkanų didinimas šių priežasčių tiesiogiai neišsprendžia.

    Ekonomisto teigimu, nauji verslo apklausų signalai rodo silpstančią paklausą ir atsargų elgsenos pokyčius, o tai reiškia, kad kainų spaudimas gali mažėti ir be papildomo palūkanų smūgio. Jo vertinimu, jeigu namų ūkiai daugiau lėšų skiria būtinoms išlaidoms, pavyzdžiui, energijai, kitų prekių ir paslaugų paklausa natūraliai krenta, o tai ilgainiui mažina infliacijos tempą.

    „Jei ECB birželį kels palūkanas, tai tik padidins ekonominę kančią. Jei po to sektų dar keli kėlimai, tikėtina, kad atsidurtume lengvoje recesijoje, o ne tik stagfliacijoje“, – sakė Holgeris Schmiedingas.

    Investuotojai taip pat stebi, ar ECB nesirinks vadinamųjų draudimo palūkanų didinimų, kai sprendimai labiau remiasi prognozėmis nei tuo, kas jau įvyko. Toks kelias gali atrodyti patrauklus kovojant su užsitęsusiu kainų spaudimu, tačiau rizika ta, kad griežtinimas būtų atliktas tuo metu, kai paklausa jau slopsta, o tai vėliau verstų centrinius bankus greičiau pereiti prie palūkanų mažinimo.

    Artimiausiais mėnesiais toną rinkoms lems nauji infliacijos, darbo rinkos ir ekonominio aktyvumo duomenys, taip pat energijos kainų dinamika ir geopolitinis fonas. ECB balansuoja tarp tikslo suvaldyti infliaciją ir pareigos neperlenkti lazdos, kai ekonomikos augimas euro zonoje tampa vis trapesnis.

  • Euro zonai – rimtas signalas: karas Irane smogė verslui, ECB gali tekti griežtinti

    Euro zonai – rimtas signalas: karas Irane smogė verslui, ECB gali tekti griežtinti

    Euro zonos verslas traukiasi

    Gegužę euro zonos verslo aktyvumas pastebimai smuko ir pasiekė žemiausią lygį per daugiau nei dvejus su puse metų. Tai rodo išankstiniai S&P Global pirkimų vadybininkų indekso (PMI) duomenys, dažnai laikomi vienu ankstyviausių ekonomikos pulso matuoklių.

    Bendrasis euro zonos PMI krito iki 47,5 punkto, nuo 48,8 balandį. Riba, skirianti augimą nuo nuosmukio, yra 50 punktų, todėl antrą mėnesį iš eilės fiksuojama susitraukimo zona.

    Tyrimo autoriai smukimą sieja su karo Irane poveikiu ir išaugusiu neapibrėžtumu, kuris persiduoda energijos kainoms, tiekimo grandinėms ir vartotojų lūkesčiams. Paslaugų sektorius, sudarantis didžiausią euro zonos ekonomikos dalį, patyrė didžiausią smūgį.

    Paslaugos smunka, gamyba dar laikosi

    Paslaugų sektoriaus PMI gegužę nusileido iki 46,4 punkto nuo 47,6 balandį ir pasiekė prasčiausią rodiklį nuo 2021 metų vasario. Tai reiškia, kad įmonės fiksuoja mažėjančias apimtis, o naujų užsakymų srautas silpnėja.

    Tuo metu gamybos sektorius atrodė atsparesnis: jo PMI siekė 51,4 punkto, tačiau tyrimas signalizuoja, kad tempas blėsta. Nauji užsakymai gamyklose ėmė mažėti pirmą kartą per kelis mėnesius, o tai paprastai laikoma ankstyvu persilaužimo ženklu.

    Ekonomistai pabrėžia, kad energetikos šokai paprastai pirmiausia paveikia namų ūkių perkamąją galią, o vėliau persikelia į įmonių paklausą, investicijas ir užimtumą. Dėl to paslaugų sektorius, jautrus vartotojų elgsenai, dažnai sureaguoja greičiau nei pramonė.

    Prancūzijoje – ryškiausias kritimas

    Didžiausias nerimas kyla dėl Prancūzijos, kur bendrasis PMI gegužę smuko iki 43,5 punkto nuo 47,6 balandį. Tai didžiausias nuosmukis nuo 2020 metų pabaigos, kai daugelį veiklų slopino pandemijos ribojimai.

    Paslaugų aktyvumo rodiklis Prancūzijoje krito iki 42,9 punkto nuo 46,5, o tai rodo itin spartų užsakymų ir apyvartų mažėjimą. Pramonės segmentas taip pat apsivertė į neigiamą pusę, panaikindamas trumpą atokvėpį, fiksuotą mėnesiu anksčiau.

    „Gegužės išankstiniai PMI duomenys Prancūzijai pateikia niūrų vaizdą: naftos kainų šoko infliacinis poveikis vėl stiprėja tiek gamyboje, tiek paslaugose“, – sakė S&P Global Market Intelligence ekonomistas Joe Hayesas.

    Apklaustos įmonės nurodė, kad karo kaštai ir energijos brangimas blogina paklausą, o didesni kainų lūkesčiai didina riziką, jog vartojimas ir užsakymų apimtys trauksis dar labiau. Tyrimas taip pat fiksuoja prastėjančius verslo lūkesčius metams į priekį.

    Vokietija balansuoja ties riba

    Vokietijoje bendrasis PMI paaugo simboliškai iki 48,6 punkto nuo 48,4, tačiau išliko susitraukimo zonoje. Pramonės PMI smuko iki 49,9 punkto, o tai signalizuoja, kad gamybos atsigavimas pradeda strigti.

    Tyrime išskiriamas ir darbo rinkos aspektas: kai kurios įmonės pradėjo ryžtingiau mažinti darbuotojų skaičių, ypač gamybos sektoriuje. Kartu fiksuojamas spartėjantis sąnaudų augimas, kurį kursto energetikos ir tiekimo sutrikimų poveikis.

    „Sąnaudų infliacija toliau greitėja dėl energijos kainų ir tiekimo trūkumų, o tai yra vienas iš užsitęsusio sukrėtimo kanalų“, – sakė S&P Global Market Intelligence atstovas Philas Smithas.

    ECB dilema: kainos kyla, augimas silpsta

    Gegužės PMI duomenys rodo ne tik augimo, bet ir infliacijos problemą. Tyrimas fiksuoja, kad įvesties sąnaudų infliacija euro zonoje didėjo septintą mėnesį iš eilės ir pasiekė aukščiausią lygį per maždaug trejus su puse metų.

    Įmonių taikomos kainos taip pat kilo sparčiausiai per 38 mėnesius, o tai sustiprina riziką, kad kainų spaudimas gali įsitvirtinti. Tokia kombinacija, kai ekonomika silpsta, o kainos vis dar kyla, centriniam bankui reiškia itin sudėtingą pasirinkimą.

    Rinkos lūkesčiai, pagal straipsnyje minimą vertinimą, rodo didelę tikimybę, kad per artimiausią posėdį ECB gali didinti palūkanų normas 0,25 proc. punkto. Tačiau griežtesnės finansavimo sąlygos paprastai dar labiau apsunkina investicijas ir vartojimą, todėl recesijos rizika gali didėti.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad viena jautriausių grandžių yra energijos kainų šuoliai ir jų poveikis logistikai, gamybai bei gyventojų biudžetams. Jei tiekimo sutrikimai išliks, euro zonai gali tekti taikytis prie lėtesnio augimo ir didesnio kainų spaudimo derinio.

  • Pagrindiniai ekonomikos signalai šią savaitę: kas brangsta, kas pinga ir ką tai reiškia gyventojams

    Pastarosiomis savaitėmis ekonomikos naujienų srautas rodo aiškią kryptį: kainų pokyčiai ir palūkanų lygis tebėra pagrindiniai veiksniai, lemiantys gyventojų išlaidas ir verslo sprendimus. Nors dalies prekių ir paslaugų kainos stabilizuojasi, kai kuriose kategorijose brangimas išlieka juntamas.

    Didžiausią įtaką kasdieniam biudžetui dažniausiai daro maistas, būsto išlaikymas ir transportas. Energijos kainos Europoje išlieka nepastovios, o jų svyravimai per tiekimo grandines persiduoda ir kitoms prekėms bei paslaugoms, todėl kainų „grįžimas į senas vėžes“ vyksta netolygiai.

    Palūkanų tema išlieka itin aktuali paskolų turėtojams: Europos Centrinio Banko sprendimai tiesiogiai veikia tarpbankines palūkanas, o tai atsispindi būsto paskolų įmokose. Dėl to namų ūkių vartojimas tampa atsargesnis, o didesni pirkiniai dažniau atidedami.

    Tuo pat metu darbo rinka daugelyje Europos valstybių išlieka palyginti atspari, tačiau įmonės vis dažniau kalba apie produktyvumo didinimą ir kaštų kontrolę. Šioje vietoje spartėja investicijos į automatizavimą ir dirbtinis intelektas, ypač klientų aptarnavimo, analitikos ir procesų valdymo srityse.

    Analitikai pabrėžia, kad artimiausiu metu gyventojams svarbiausia stebėti infliacijos tempą, palūkanų kryptį ir energijos kainų dinamiką. Šie rodikliai labiausiai lemia, ar realios pajamos augs, ar šeimų biudžetuose ir toliau dominuos būtinosios išlaidos.

  • Mario Draghi įspėja: Europa turi skubiai keistis, kai JAV tampa mažiau patikima saugumo partnere

    Mario Draghi įspėja: Europa turi skubiai keistis, kai JAV tampa mažiau patikima saugumo partnere

    Buvęs Europos Centrinio Banko vadovas ir buvęs Italijos premjeras Mario Draghi Vokietijos Acheno mieste pasiuntė griežtą žinią Europai: žemyne reikia sparčių pokyčių, nes Jungtinės Valstijos tampa vis labiau nenuspėjamos ir gali nebeužtikrinti Europos saugumo.

    Kalbėdamas tarptautinio Karolio Didžiojo premijos įteikimo metu, Draghi pabrėžė, kad Europa atsidūrė naujoje geopolitinėje realybėje, kurioje vien pasitikėti ilgalaikiais įpročiais nebeužtenka. Jo teigimu, būtina iš naujo įvertinti strategines priklausomybes, kurios ilgą laiką atrodė savaime suprantamos.

    Perspėjimas dėl saugumo ir priklausomybių

    Draghi akcentavo, kad atviro pasaulio ir laisvos prekybos logika Europai ilgai buvo stiprybė, tačiau vien ji nebegali būti atsakymas į visus iššūkius. Jo vertinimu, jei atvirumas tampa vienintele laikysena, Europa rizikuoja likti be aiškaus sprendimo tais atvejais, kai reikia veikti greitai.

    Ši žinia nuskambėjo tuo metu, kai Vašingtonas, grįžus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, griežtina toną prekybos ir saugumo klausimais. Europoje tai stiprina diskusijas apie didesnį gynybos savarankiškumą ir patikimesnius ilgalaikius planus, nepriklausomus nuo JAV vidaus politikos ciklų.

    Silpnas augimas ir našumo atotrūkis

    Draghi perspėjimas susijęs ne tik su gynyba: Europa taip pat susiduria su lėtu ekonomikos augimu ir didėjančiu našumo atotrūkiu nuo JAV. Šios problemos, anot jo, mažina gebėjimą finansuoti ambicingus sprendimus ir ilgainiui silpnina politinį svorį pasaulyje.

    2024 metais Draghi pristatė planą, kaip stabdyti Europos ekonominį smukimą, o dabar šio plano rekomendacijų įgyvendinimo kaina, skaičiuojama kasmet, sieja­ma su maždaug 1 200 000 000 000 eurų mastu. Tai atspindi, kokio dydžio investicijų, jo manymu, reikia, kad Europa susigrąžintų konkurencingumą.

    DI, gynyba ir energetika

    Kaip kritines sritis Draghi išskyrė dirbtinis intelektas ir gynybą, kur būtina greitai didinti investicijas ir pajėgumus. Jo teigimu, technologinė raida tampa geopolitinės galios dalimi, todėl delsimas reiškia ir ekonominį, ir saugumo atsilikimą.

    Taip pat pabrėžta energetikos infrastruktūros svarba: energijos kainos, tiekimo saugumas ir tinklų modernizavimas tiesiogiai veikia pramonės konkurencingumą bei valstybės atsparumą krizėms. Draghi vertinimu, be patikimos energetikos bazės sunku kalbėti apie tvarią gynybą ir ilgalaikį augimą.

    „Pirmą kartą per gyvą atmintį esame iš tiesų vieni kartu“, – sakė Mario Draghi.

    Jis kritikavo ir lėtą sprendimų priėmimą Europos Sąjungoje, kai kompromisai neretai praskiedžia priemones ir atitolina jų įgyvendinimą. Draghi įspėjo, kad silpnas įgyvendinimas mažina pasitikėjimą institucijomis, o mažėjantis pasitikėjimas dar labiau apsunkina gebėjimą veikti.

  • ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    Investicijų rodiklis smuko iki dugno

    Europos Sąjungos įmonės vis atsargiau leidžia pinigus naujai įrangai, pastatams ir technologijoms. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad verslo investicijų rodiklis 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį smuko iki 21,8 proc. ir pasiekė žemiausią lygį nuo 2015 metų.

    Šis rodiklis parodo, kokią dalį sukuriamos pridėtinės vertės įmonės nukreipia investicijoms. Į statistiką neįtraukiami bankai ir kitos finansų korporacijos, o skaičiai labiau atspindi gamybos, prekybos, transporto, apgyvendinimo ir kitų paslaugų sektorių situaciją.

    Palyginimui, dar prieš pandemiją investicijų intensyvumas buvo gerokai didesnis: 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 26,77 proc. Dabartinis lygis priartėjo prie vieno žemiausių istorinių taškų, fiksuotų po pasaulinės finansų krizės, kai 2010 metų pirmąjį ketvirtį rodiklis buvo 20,93 proc.

    Net didžiausi verslo centrai atsilieka

    Ryškus signalas rinkoms yra tai, kad vienos žemiausių investicijų proporcijų fiksuotos didžiuosiuose Europos verslo centruose. Liuksemburgo, Airijos ir Nyderlandų rodikliai buvo mažesni nei 17 proc., nors šios šalys ilgą laiką laikytos patraukliomis tarptautiniam kapitalui.

    Eurostatas pažymi, kad Liuksemburgo atvejis iš dalies paaiškinamas santykinai mažu pramonės svoriu ekonomikoje. Tuo metu Airijoje investicijų rodiklis per mažiau nei dešimtmetį sumažėjo apie 27 procentiniais punktais, o tai rodo struktūrinius pokyčius ir didesnį jautrumą pasaulinėms tiekimo grandinėms bei mokesčių ir reguliavimo aplinkai.

    Ekonomistų vertinimu, investicijos yra vienas svarbiausių produktyvumo ir BVP augimo variklių, nes jos leidžia įmonėms modernizuoti gamybą, skaitmeninti procesus ir didinti našumą. Tuo pat metu Europos Centrinis Bankas ir tarptautinės institucijos pastaraisiais metais nuosekliai akcentuoja, kad Europos produktyvumo augimas atsilieka nuo JAV, o investicijų vangumas šią atskirtį gali dar labiau padidinti.

    Kodėl įmonės traukiasi ir kur ieško išeičių?

    Europos Centrinis Bankas, apklausęs 64 dideles euro zonos įmones dėl jų investicinių planų, nustatė kelias pagrindines stabdančias priežastis. Apie 90 proc. respondentų kaip svarbiausią veiksnį įvardijo silpną paklausą, kuri mažina pasitikėjimą pardavimų perspektyvomis ir atideda plėtros sprendimus.

    Daugiau nei 80 proc. įmonių taip pat minėjo mažesnį pelningumą, didelę reguliavimo naštą ir augančius darbo kaštus. Tokia kombinacija ypač skaudžiai veikia pramonę, kur investicijos dažnai yra didelės, ilgalaikės ir sunkiai atsiperkančios, jei rinkos ciklas pasisuka nepalankia kryptimi.

    „Verslo investicijos yra vienas svarbiausių BVP augimo veiksnių. Investicijos į įrangą, programinę įrangą ir gamyklas iš esmės yra produktyvumo augimo variklis“, – sakė INSEAD ekonomikos profesorius Antonio Fatas.

    Įmonių sprendimus papildomai veikia geopolitinė įtampa, tiekimo grandinių trikdžiai ir prekybos barjerai, ypač ten, kur gamintojai susiduria su tarifais ir neapibrėžtumu dėl eksporto rinkų. ECB taip pat pabrėžia, kad ilgalaikius planus apsunkina ir sunkiai prognozuojamas klimato politikos reguliavimas, kai įmonėms sudėtinga įvertinti, kokių investicijų reikės po kelerių metų, kad jos atitiktų naujus reikalavimus.

    Tuo pačiu atsiranda ir potencialus investicijų katalizatorius. ECB nurodo, kad dalis įmonių tikisi, jog didesnės gynybos išlaidos Europoje artimiausiais metais gali paskatinti naujus užsakymus ir investicijas, ypač pramonės sektoriuje, kuris tiesiogiai dalyvauja tiekimo grandinėse.

    Nors bendras ES vaizdas išlieka niūrus, atskirose šalyse matomi ir priešingi signalai. Eurostato duomenys rodo, kad Graikijoje investicijų rodiklis nuo 2015 metų augo vienu sparčiausių tempų, o Vengrijoje ir Kroatijoje fiksuoti vieni didžiausių investavimo lygių, viršijantys 28 proc. Tai rodo, kad investicijų ciklą smarkiai lemia nacionalinės pramonės struktūra, ES paramos panaudojimas ir konkrečių sektorių plėtros bangos.