CP v2

Tag: Europos Komisija

  • Lenkija skuba pasirašyti SAFE sutartis: iki mėnesio pabaigos žada 40 sandorių gynybai

    Lenkija baigia derinti sutartis pagal Europos Sąjungos programą SAFE, skirtą spartesniems gynybos pajėgumų pirkimams ir gamybos stiprinimui. Šalies vicepremjeras ir gynybos ministras Władysławas Kosiniak-Kamyszas teigia, kad dokumentai rengiami intensyviai, o darbas koordinuojamas kasdien.

    Pasak jo, procese dalyvauja Ginkluotės agentūra, Gynybos ministerija, valstybės valdoma Lenkijos gynybos grupė bei privatūs partneriai. Tikslas – iki mėnesio pabaigos pasirašyti apie 40 sutarčių arba jau galiojančių susitarimų pakeitimų.

    Iki 2030 metų numatyti pirkimai

    SAFE lėšomis finansuojami sandoriai apima ne tik naujus pirkimus, bet ir esamų sutarčių pakeitimus, kai koreguojamas finansavimo modelis ir didinama bendra užsakymų vertė. Lenkijos gynybos ministerija pabrėžia, kad dalį sprendimų reikia suderinti itin greitai, nes artėja derybų ir parafavimo terminai.

    Programos rėmuose suplanuoti pristatymo grafikai ir įsipareigojimai gali tęstis iki 2030 metų. Tai reiškia, kad šiuo etapu daugiausia sprendžiama dėl apimčių, terminų ir konkrečių gamintojų, o realus įrangos tiekimas gali vykti etapais.

    „Nuo aušros iki nakties dirba ekspertų komandos, turime kasdienius pasitarimus ministerijoje, dirbame kartu su Lenkijos gynybos grupe ir privačiais partneriais“, – sakė Władysławas Kosiniak-Kamyszas.

    Dėmesys DI ir antidroninėms sistemoms

    Lenkijos gynybos ministerija nurodo, kad tarp rengiamų projektų yra antidroninių pajėgumų stiprinimas, taip pat sprendimai, susiję su DI, kibernetiniu saugumu ir gynyba kibernetinėje erdvėje. Tokios kryptys pastaraisiais metais tapo prioritetinės daugeliui Europos valstybių, atsižvelgiant į didėjančią dronų grėsmę ir kibernetinių atakų mastą.

    Kartu pabrėžiama, kad ne visos lėšos būtinai bus panaudotos per dvišalius, nacionalinius kontraktus. Jei dalis finansavimo liktų nepaskirstyta atskiruose sandoriuose, ji būtų nukreipta į bendrus pirkimus su kitomis valstybėmis.

    Bendri pirkimai su partneriais

    Lenkija signalizuoja norą aktyviau dalyvauti daugiašaliuose užsakymuose, kurie apima bent kelias šalis. Tarp minimų krypčių – bendri projektai su Baltijos valstybėmis, taip pat bendradarbiavimas su kitais programos dalyviais, įskaitant Kanadą.

    Lenkijos pusė tvirtina, kad šalis siekia kuo pilniau panaudoti SAFE galimybes ir būti tarp pirmųjų, kurie sutartis pavers realiais užsakymais. Gynybos ministerijos teigimu, jei kitos valstybės dels arba nepanaudos savo dalies lėšų, bendrų pirkimų mechanizmas gali tapti būdu greičiau paskirstyti finansavimą ten, kur projektai jau parengti.

    „Nė vienas zlotas iš programos SAFE nebus iššvaistytas: jei nepanaudosime per atskirą pirkimą, panaudosime bendroje procedūroje“, – sakė Władysławas Kosiniak-Kamyszas.

  • Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjungoje kelionės traukiniais 2024 metais pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius metus: fiksuota 8,7 mlrd. kelionių, o bendra apimtis sudarė 444,5 mlrd. keleivio kilometrų, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. Tai stiprina politinį impulsą spartinti patogesnes keliones geležinkeliais, ypač tarp valstybių.

    Didžiausią bendrą keleivių vežimo geležinkeliais apimtį sukūrė Vokietija ir Prancūzija: atitinkamai 109,1 mlrd. ir 107,3 mlrd. keleivio kilometrų. Trečioje vietoje liko Italija su 55,9 mlrd. keleivio kilometrų, o tai patvirtina, kad didžiosios rinkos lemia didžiausią dalį viso ES geležinkelių srauto.

    Tuo metu dalis šalių 2024 metais nesiekė 1 mlrd. keleivio kilometrų ribos. Tarp mažiausius rodiklius turėjusių valstybių minima Lietuva ir Estija, kuriose fiksuota po 0,4 mlrd. keleivio kilometrų, todėl Baltijos regiono atotrūkis nuo didžiųjų geležinkelių rinkų išlieka akivaizdus.

    Kur keliaujama daugiausia?

    ES geležinkelių keleivių vežime dominuoja kelionės šalies viduje. 2024 metais 25 valstybėse narėse nacionalinės kelionės sudarė daugiau nei 90 proc. viso keleivių vežimo geležinkeliais, todėl tarptautiniai maršrutai vis dar yra mažesnė, nors ir strategiškai svarbi, rinkos dalis.

    Išimtimi tapo Liuksemburgas ir Čekija: jų nacionalinių kelionių dalis sudarė atitinkamai 63,5 proc. ir 82,1 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse tarptautiniai srautai dėl geografinės padėties, kasdienio judėjimo per sienas ir jungčių tinklo turi didesnį svorį.

    Geležinkelių tinklas traukiasi, bet ne visur

    Nors ES laikoma turinčia vieną tankiausių geležinkelių tinklų pasaulyje, ilgojo laikotarpio kryptis nevienareikšmė. „Eurostat“ duomenys rodo, kad bendras geležinkelių tinklo ilgis ES 1990–2024 metais sumažėjo 7,9 proc., o tai siejama su linijų uždarymu, maršrutų optimizavimu ir infrastruktūros pertvarkomis.

    Vis dėlto kai kurios valstybės investavo priešinga kryptimi. Ispanija išsiskyrė didžiausiu tinklo ilgio augimu, kuris siekė 12,2 proc., daugiausia dėl specialiai greitiesiems traukiniams skirtų linijų plėtros, leidusios sujungti didžiuosius miestus konkurencingu laiku.

    Pagal tinklo tankį pirmauja centrinės ir šiaurinės Europos šalys, kur didesnis gyventojų tankis ir didesni krovinių srautai tradiciškai palaiko geležinkelių infrastruktūros poreikį. Mažesni tankio rodikliai dažniau fiksuojami ES pakraščiuose, o Graikija, turinti daug salų, įvardijama kaip šalis su mažiausiu geležinkelių tinklo tankiu.

    Ką keis vieno bilieto planas?

    Šie skaičiai skelbiami tuo metu, kai Europos Komisija pristato priemonių paketą, skirtą supaprastinti tarpvalstybines keliones traukiniais. Pagrindinė kryptis yra vadinamasis vieno bilieto principas, kai kelionę per kelis vežėjus būtų galima įsigyti vienu pirkimu, o planuoti, palyginti ir nusipirkti maršrutus padėtų skaitmeniniai įrankiai.

    Iniciatyva taip pat siejama su keleivių teisių stiprinimu: didesne apsauga praleidus jungtį net ir tuomet, kai kelionę vykdo skirtingos geležinkelių bendrovės. Praktikoje tai turėtų mažinti riziką keleiviui likti be aiškaus sprendimo, kai vėlavimai grandinine reakcija paveikia visą maršrutą.

    „Naudodamiesi skaitmeniniais įrankiais ir integruotomis judumo paslaugomis europiečiai galės vienu mygtuko paspaudimu planuoti, palyginti ir įsigyti tarpvalstybines keliones, kartu gaudami stipresnes keleivių teises ir geresnę apsaugą kiekviename žingsnyje“, – sakė už tvarų transportą ir turizmą atsakingas eurokomisaras Apostolos Tzitzikostas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vienas didžiausių iššūkių bus praktinis skirtingų bilietų sistemų ir vežėjų taisyklių suderinimas. Tačiau augant keleivių srautams ir ieškant alternatyvų skrydžiams, ypač vidutinio nuotolio maršrutuose, geležinkeliai ES transporto politikoje tampa vis svarbesne konkurencingos, mažesnių emisijų mobilumo strategijos dalimi.

  • ES atmetė JK siūlymą dėl bendros prekių rinkos: ką tai reiškia Keiro Starmerio planams

    ES atmetė JK siūlymą dėl bendros prekių rinkos: ką tai reiškia Keiro Starmerio planams

    Europos Sąjunga atmetė Jungtinės Karalystės siūlymą sukurti bendrą prekių rinką su ES, remiantis britų žiniasklaidos pranešimais. Tai būtų reikšmingas žingsnis švelninant po „Brexit“ atsiradusias prekybos kliūtis, tačiau Briuselis, kaip teigiama, idėjos nepalaikė.

    Diskusijos vyksta beveik dešimtmetį po 2016 metais įvykusio referendumo, kai JK pasirinko pasitraukimą iš bloko. Pastaruoju metu ES ir JK vėl derasi dėl santykių „perkrovimo“, o artimiausiomis savaitėmis laukiamas aukšto lygio abiejų pusių susitikimas.

    Ko siekia Londonas

    Pranešimuose teigiama, kad siūlymą Briuselyje pristatė Michaelo Ellamo vadovaujama JK derybininkų komanda. Londono tikslas būtų praktiškai sumažinti prekių judėjimo trintį, kuri po „Brexit“ išaugo dėl muitinės procedūrų, taisyklių skirtumų ir patikrų.

    Toks modelis teoriškai galėtų palengvinti eksportą ir importą, ypač pramonės ir maisto tiekimo grandinėse, tačiau jis neišvengiamai kelia klausimą dėl taisyklių derinimo. ES tradiciškai reikalauja, kad gilesnė prieiga prie bendrosios rinkos būtų susieta su aiškiomis „žaidimo taisyklėmis“, priežiūra ir ginčų sprendimo mechanizmais.

    Kodėl ES galėjo pasakyti „ne“

    ES nenoras svarstyti atskiros bendros prekių rinkos idėjos gali būti susijęs su precedento baime: Briuselis vengia situacijų, kai ne ES narė gautų plačią prieigą prie bendrosios rinkos be viso įsipareigojimų paketo. Be to, atskiras susitarimas dėl prekių neišspręstų paslaugų sektoriaus, kuris JK ekonomikai yra itin svarbus, klausimų.

    Europos Komisija viešai nekomentavo pačių pranešimų, tačiau pabrėžė siekį užbaigti svarbiausius ankstesnio bendro supratimo dokumento darbus prieš artėjantį ES ir JK susitikimą. Komisija taip pat nurodė, kad mato erdvės glaudesniam bendradarbiavimui ten, kur tai šiuo metu svarbiausia.

    Kas toliau: realistiškesnės derybų kryptys

    Dėmesys, kaip skelbia britų transliuotojas BBC, krypsta į jau vykstančių derybų turinį, kur aptariamos konkrečios sritys, tokios kaip maisto ir žemės ūkio produktų prekyba bei energetika. Šiose srityse dažnai ieškoma labiau techninių, siauresnių sprendimų, kurie gali duoti apčiuopiamos naudos neprilygstant pilnai integracijai į bendrąją rinką.

    Tuo pat metu JK ministras pirmininkas Keiras Starmeris viešai akcentuoja siekį grąžinti šalį „į Europos širdį“ ir stiprinti ryšius su žemynu. Vis dėlto bet koks apčiuopiamesnis suartėjimas prekyboje reikštų ir jautrius politinius pasirinkimus namuose, nes „Brexit“ klausimas JK išlieka visuomenę skaldantis.

    Artėjantis ES ir JK aukščiausio lygio susitikimas turėtų parodyti, ar abi pusės sugebės rasti pragmatišką kelią mažinti įtampas ir trintį bent atskirose srityse. Kol kas signalai rodo, kad plataus masto grįžimas prie bendros prekių rinkos idėjos Briuselyje šiuo metu neturi pakankamo politinio svorio.

  • „Canal+“ atsidūrė teisme: po laiško dėl Bolloré įtakos – kaltinimai diskriminacija

    „Canal+“ atsidūrė teisme: po laiško dėl Bolloré įtakos – kaltinimai diskriminacija

    Prancūzijos žmogaus teisių lyga (LDH) ir profesinė sąjunga CGT inicijavo civilinę bylą prieš bendrovę „Canal+“. Organizacijos teigia, kad įmonės vadovo Maxime’o Saada reakcija į viešą kino industrijos laišką peržengė teisines ribas ir galėjo tapti diskriminacijos forma.

    Ginčas kilo po atviro „Zapper Bolloré“ kolektyvo laiško, publikuoto leidinyje „Libération“. Jame kritikuota verslininko Vincento Bolloré įtaka Prancūzijos kino sektoriui, akcentuojant, kad ši įtaka, autorių teigimu, tampa vis labiau išsikerojusi ir ideologiškai kryptinga.

    Po laiško pasirodymo „Canal+“ vadovas pareiškė neketinantis dirbti su jį pasirašiusiais asmenimis. CGT ir LDH aiškina, kad tokia pozicija faktiškai prilygsta bandymui bausti už politinę ar profesinę saviraišką ir gali turėti atgrasantį poveikį visai industrijai.

    „„Canal+“ turės stoti prieš teismą dėl įstatymo pažeidimo“, – teigiama CGT ir LDH pranešime.

    Teisinį procesą koordinuoja advokatas Arié Alimi. Ieškinyje prašoma panaikinti sprendimą atsisakyti dirbti su laišką pasirašiusiais kūrėjais, o sprendimo nevykdymo atveju taikyti finansines sankcijas, taip pat paskirti atstovą, kuris fiksuotų galimus diskriminacijos atvejus „Canal+“ grupėje.

    LDH prezidentė Nathalie Tehio pabrėžė, kad toks mechanizmas būtų prevencinis ir skirtas budrumui užtikrinti. Pasak jos, teismas spręs, ar šią funkciją galėtų atlikti grupės darbuotojas, ar nepriklausomas išorės asmuo.

    „Tai turi nuspręsti teismas“, – sakė Nathalie Tehio.

    Be civilinės bylos, svarstoma ir galimybė kreiptis į Europos Komisiją, prašant įvertinti, ar konkrečioje situacijoje nebuvo piktnaudžiaujama ekonomine priklausomybe. Tokie argumentai dažniausiai siejami su rinkos dalyvių priklausomybe nuo dominuojančių finansuotojų, platintojų ar transliuotojų sprendimų.

    Ši istorija dar kartą iškelia klausimą apie didžiųjų žiniasklaidos ir turinio finansavimo grupių vaidmenį Prancūzijos kultūros rinkoje. „Canal+“ yra vienas svarbiausių kino finansavimo ir transliavimo žaidėjų šalyje, todėl bet kokie signalai apie galimą ribojimą ar „juoduosius sąrašus“ kūrėjų bendruomenėje vertinami itin jautriai.

    Atvirą laišką pasirašė ir tarptautiniu mastu žinomi kino kūrėjai, tarp jų aktorius Javieras Bardemas ir režisierius Kenas Loachas. Ginčo baigtis gali tapti precedentu, apibrėžiančiu, kiek plačiai kultūros sektoriuje toleruojami darbdavių ar užsakovų sprendimai, susiję su vieša kūrėjų pozicija.

  • Ar Lenkija gali pasitraukti iš ETS: teoriškai įmanoma, bet kaina energetikai būtų didelė

    Lenkijoje vėl įsiplieskė diskusija, ar šalis galėtų pasitraukti iš ES apyvartinių taršos leidimų sistemos ETS, kuri daro įtaką elektros kainai ir pramonės konkurencingumui. Energetikos sektoriaus atstovai pabrėžia, kad reali išeitis dažniau slypi ne pasitraukime, o sistemos reformoje ir aiškesnėse taisyklėse.

    ETS yra Europos Sąjungos mechanizmas, kuriuo nustatoma bendra emisijų „riba“, o įmonės privalo turėti leidimus išmesti tam tikrą kiekį anglies dioksido. Šių leidimų kaina veikia elektros gamybos savikainą, ypač ten, kur energijos miksas labiau priklausomas nuo anglies ar dujų.

    Kaip ETS veikia elektros kainą?

    Europos Komisijos duomenimis, ETS dalis elektros kainoje skirtingose ES šalyse sudaro maždaug 11–24 proc., tačiau Lenkijoje įvardijama net iki 50 proc. Tokį skirtumą lemia tai, kad taršesniems gamybos pajėgumams reikia daugiau leidimų, o jų įsigijimo sąnaudos persiduoda galutinei kainai.

    Energetikos asociacija PKEE, vienijanti Lenkijos energetikos įmones, tikisi, kad Europos Komisija artimiausiu metu pateiks ETS pokyčių paketą. Sektorius ragina reformas sieti ne tik su ilgalaikiais 2040 metų klimato tikslais, bet ir su saugumo bei konkurencingumo realijomis.

    „Norime ne kosmetinių pataisų, o rimtos, gilesnės ETS reformos, kuri atsižvelgtų į naujas geopolitines ir ekonomines aplinkybes“, – sakė Ryszardas Pawlikas iš PKEE atstovybės Briuselyje.

    Kokios reformos siūlomos?

    Viena pagrindinių žinučių Briuseliui – mažinti kainų spaudimą didinant rinkoje prieinamų taršos leidimų pasiūlą. Energetikos atstovai įspėja, kad pagal dabartinę trajektoriją apie 2038 metus naujų leidimų pasiūla gali smarkiai sumažėti, o tai, jų vertinimu, didintų kainų šuolių riziką.

    Kitas akcentas – stipresni „antišokiniai“ mechanizmai, kurie suteiktų daugiau kainų stabilumo ir prognozuojamumo. Tai svarbu tiek investicijoms į naujus pajėgumus, tiek pramonės planavimui, nes staigūs leidimų kainų svyravimai didina neapibrėžtumą.

    Taip pat siūloma ilginti Modernizavimo fondo veikimą po 2030 metų. Šis fondas finansuojamas iš ETS pajamų ir skirtas investicijoms, mažinančioms emisijas, įskaitant atsinaujinančią energetiką ir efektyvumo priemones, todėl Lenkijai, kaip vienai didžiausių gavėjų, tęstinumas būtų strategiškai svarbus.

    Ar pasitraukimas iš ETS išspręstų problemą?

    Ekspertų vertinimu, pasitraukimas iš ETS praktiškai neatsiejamas nuo pasitraukimo iš Europos Sąjungos, todėl toks scenarijus laikomas politiškai ir teisiškai labai sudėtingu. Be to, net ir už ES ribų veiktų anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM, pagal kurį į ES importuojančios įmonės turėtų kompensuoti konkurencinį pranašumą, jei gamyba vyko be analogiškų anglies kaštų.

    Tai reiškia, kad neperėjus prie mažesnio emisijų intensyvumo energetikos, vien formalus pasitraukimas nuo dalies taisyklių nebūtinai panaikintų ekonominį spaudimą. Energetikos atstovai todėl ragina dėmesį telkti į realistiškas derybines pozicijas Briuselyje, o ne į politiškai sunkiai įgyvendinamas deklaracijas.

    „Tai nėra rimtai svarstomas scenarijus Briuselyje, todėl susitelkiame į konkrečius pasiūlymus, kad ETS veiktų skatindama transformaciją, bet nepakenktų ekonomikos konkurencingumui“, – sakė Ryszardas Pawlikas.

  • Ar Lenkijai nuplauks DI gigafabrika? ES sprendimo laukia Varšuva, o čekai jau stato

    Lenkijoje vis garsiau kalbama apie strateginį projektą, kuris galėtų pakeisti šalies vietą Europos skaitmeninėje ekonomikoje: planuojamą DI gigafabriką, t. y. itin didelio našumo skaičiavimo infrastruktūros centrą dirbtinio intelekto modelių mokymui ir diegimui. Kol Varšuva laukia Europos Komisijos sprendimų dėl bendros ES iniciatyvos, Čekija jau pradėjo realius darbus, siekdama užsitikrinti pranašumą regione.

    Diskusijos dėl DI infrastruktūros pastaraisiais metais suintensyvėjo, nes skaičiavimo galia tapo panašiai svarbi kaip energija ar logistika: be jos sunku kurti konkurencingus produktus, modernizuoti pramonę, gynybą, sveikatos apsaugą ar viešąsias paslaugas. Ekspertai pabrėžia, kad valstybės, kurios neturi prieigos prie pakankamų skaičiavimo resursų, rizikuoja tapti priklausomos nuo išorinių tiekėjų ir jų kainodaros.

    Skaičiavimo galia tapo geopolitika

    Jungtinės Valstijos ir Kinija DI lenktynėse turi aiškų pranašumą dėl kapitalo, lustų tiekimo grandinių ir didžiulių duomenų centrų pajėgumų. Europoje dažnai akcentuojama, kad žemynas siekia suderinti inovacijas su griežtesniais standartais, tačiau tuo pat metu pripažįstama: vien reguliavimas konkurencingumo neužtikrina, jeigu trūksta didelio masto investicijų ir drąsos greitai diegti sprendimus.

    Konferencijose ir verslo diskusijose Lenkijoje kartojama mintis, kad DI diegimas įmonėse nėra vien technologinis projektas. Praktikoje tai reiškia procesų pertvarką, darbuotojų kompetencijų kėlimą, duomenų kokybės valdymą ir aiškų supratimą, kur DI sukuria apčiuopiamą grąžą, o kur tampa tik brangiu eksperimentu.

    Ką žada ES DI gigafabrikos

    Europos Komisija svarsto didelio masto DI infrastruktūros plėtrą, kurioje numatoma atrinkti kelias vietas gigafabrikoms. Viešai aptariamas modelis siejamas su maždaug 3 milijardų eurų kaina vienam objektui ir iki 100 000 grafikos procesorių talpa, reikalinga didelių modelių mokymui bei pramoniniam naudojimui.

    Numatoma, kad dalis finansavimo turėtų būti vieša, o dalis ateitų iš privataus sektoriaus. Tačiau viena jautriausių vietų kandidatėms šalims yra nacionalinis prisidėjimas: valstybė, kuri priimtų tokį objektą, privalėtų turėti realų planą, kaip užtikrinti savo dalį, infrastruktūrą, energijos tiekimą ir ilgalaikį konkurencingą veiklos modelį.

    Lenkija laukia, Čekija juda pirmyn

    Lenkijos viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai, ar delsimas nepakenks ambicijoms tapti regioniniu DI centru. Čekija pasirinko pragmatiškesnį kelią: ji pradėjo statyti savo DI gigafabrikos tipo infrastruktūrą nelaukdama galutinio ES konkurso rezultato, o negavus europinio finansavimo svarsto mažesnės apimties scenarijų.

    Toks sprendimas gali turėti konkurencinį efektą: kas anksčiau sukuria pajėgumus, tas greičiau pritraukia tyrėjus, startuolius, debesijos paslaugų ekosistemą ir didžiuosius klientus. Regionui tai reikštų ne tik investicijas, bet ir aukštos kvalifikacijos darbo vietas bei didesnę įtaką sprendžiant, kur bus kuriami ir diegiami europiniai DI sprendimai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad net turint gigafabriką visiška skaitmeninė savarankiškumas yra sunkiai pasiekiamas: lustų gamyba, pažangi litografija, programinė įranga ir debesijos paslaugos yra globalių tiekimo grandinių dalis. Todėl vis dažniau kalbama apie realistiškesnį tikslą: tiekėjų diversifikavimą ir architektūrų lankstumą, kad kritiniu atveju būtų galima per kelias savaites persijungti tarp skirtingų technologinių sprendimų.

    Artimiausi mėnesiai Lenkijai bus lemiami: jei Europos Komisija paskelbs konkursą netrukus, šalies gebėjimas greitai priimti finansinius ir organizacinius sprendimus gali nulemti, ar DI gigafabrika taps realiu projektu, ar pranašumą regione įtvirtins kaimynai, jau investuojantys į infrastruktūrą.

  • Airija įspėja dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES: Merzo planas gali įšaldyti plėtrą

    Airija įspėja dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES: Merzo planas gali įšaldyti plėtrą

    Airijos užsienio reikalų ministrė Helen McEntee perspėjo, kad Ukrainai siūlomas asocijuotos narystės Europos Sąjungoje modelis gali palikti šalį ilgalaikėje tarpinėje būsenoje. Pasak jos, toks statusas rizikuotų sumažinti reformų tempą ir politinį impulsą, reikalingą pilnavertei narystei pasiekti.

    Ši reakcija pasirodė po Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo iniciatyvos pasiūlyti Ukrainai specialiai pritaikytą integracijos etapą. Kritikai baiminasi, kad tai faktiškai sukurtų dviejų lygių narystės logiką, kai dalis šalių priartėtų prie ES, bet liktų be pilnų teisių ir aiškaus kelio į pabaigą.

    Kas siūloma Ukrainai?

    Merzo pasiūlyme numatomas asocijuotos narystės statusas, kuris leistų Ukrainai dalyvauti kai kuriuose ES sprendimų priėmimo formatuose, tačiau be balsavimo teisės ir be galimybės gauti atsakomybės sričių. Taip pat būtų atveriamas kelias prisijungti prie tam tikrų ES finansuojamų programų palaipsniui, etapais.

    Idėjos šalininkai ją pristato kaip pragmatišką sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad pilnas stojimo procesas paprastai trunka ilgai, o kai kuriose valstybėse narėse ratifikavimas yra politiškai sudėtingas. Merzas argumentuoja, kad nauji tarpiniai mechanizmai galėtų tapti „greitais žingsniais“ Ukrainos integracijos link.

    Airijos argumentas: tarpinė būsena gali tapti nuolatine

    Airija pabrėžia, kad svarbiausia išlaikyti vienodas stojimo taisykles visoms kandidatėms ir nepakeisti meritokratinio, reformomis grįsto proceso politiniais kompromisais. McEntee teigimu, didžiausia rizika ta, kad tarpinis statusas sumažintų spaudimą įgyvendinti sudėtingas reformas, ypač teisinės valstybės, teismų sistemos ir institucijų atsparumo srityse.

    „Turime užtikrinti, kad nebūtų dviejų lygių požiūrio ir kad stojimo procesas būtų taikomas vienodai kiekvienai šaliai“, – sakė Helen McEntee.

    Airijos pozicija ypač reikšminga ir dėl institucinio kalendoriaus: šalis netrukus perims ES Tarybos pirmininkavimą ir prižiūrės derybų darbotvarkę, susijusią su Ukrainos stojimo procesu. Tai reiškia, kad Dublino tonas gali turėti įtakos, kaip greitai ir kokia seka bus judama toliau.

    Europos Komisijos ir Ukrainos signalai

    Europos Komisija palankiai vertina diskusijas apie „inovatyvius sprendimus“, tačiau pabrėžia, kad plėtra turi išlikti grindžiama nuopelnais ir realiu reformų įgyvendinimu. Komisija taip pat leidžia suprasti, kad teisinį pasiūlymo vertinimą pateiks tik pasibaigus valstybių narių politinėms konsultacijoms.

    Tuo metu Ukraina akcentuoja, kad strateginis tikslas nesikeičia. Kyjivas viešai pabrėžia, kad tarpiniai modeliai gali būti svarstomi tik kaip priemonės, bet ne kaip pilnavertės narystės pakaitalas.

    „Galima ieškoti formatų, kurie priartina prie narystės, bet jie negali pakeisti mūsų strateginės pozicijos siekti pilnavertės narystės“, – sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha.

    Plėtros derybos ir politinis blokavimas

    Merzo laiškas Europos lyderiams pasirodė tuo metu, kai ES bando atgaivinti Ukrainos stojimo procesą, pastaraisiais metais strigusį dėl Vengrijos taikytų blokavimo sprendimų. Briuselis tikisi, kad artimiausiais mėnesiais gali atsirasti galimybė atverti pirmąjį derybų etapą, dažniausiai vadinamą pagrindų arba fundamentų klasteriu.

    Šis derybų blokas paprastai apima teisinės valstybės, teismų nepriklausomumo, kovos su korupcija, viešojo administravimo ir pagrindinių teisių klausimus. Būtent čia ES dažniausiai kelia griežčiausius reikalavimus ir tikrina, ar reformos nėra vien formaliai paskelbtos, bet realiai įgyvendintos.

    Diskusija dėl asocijuotos narystės dabar tampa platesnio klausimo dalimi: kaip suderinti politinį norą greičiau priartinti Ukrainą prie ES su ilgais, teisiškai apibrėžtais stojimo kriterijais. Nuo to, kuria kryptimi pasuks valstybių narių sprendimai, priklausys, ar tarpinis statusas bus laikinas tiltas, ar naujas „laukiamojo“ modelis be aiškios pabaigos.

  • COP31 ruošia kryptį: pasaulio elektrifikacija tampa centrine tema siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro

    COP31 ruošia kryptį: pasaulio elektrifikacija tampa centrine tema siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro

    Šių metų Jungtinių Tautų klimato konferencijoje COP31 pagrindiniu akcentu gali tapti pasaulio elektrifikacija, siekiant sparčiau mažinti priklausomybę nuo naftos ir dujų. Tokį signalą po ministrų susitikimo Kopenhagoje pasiuntė Turkija ir Australija, kurios organizuoja lapkritį Antalijoje vyksiantį viršūnių susitikimą.

    Turkijos aplinkos ministras Muratas Kurumas, kuris eis COP31 pirmininko pareigas, teigė, kad elektrifikacija yra prioritetas, o jos stiprinimas leistų pereiti nuo iškastinio kuro ne tik deklaracijose, bet ir praktikoje. Australijos klimato ir energetikos ministras Chrisas Bowenas pabrėžė, kad atsinaujinančia elektra pagrįsta sistema valstybėms suteikia patikimesnį ir labiau savarankišką energijos pasirinkimą.

    Kas slepiasi už elektrifikacijos

    Elektrifikacija šiame kontekste reiškia platesnį elektros naudojimą ten, kur iki šiol dominavo iškastinis kuras: transporte, pastatų šildyme ir pramonėje. Tai apima elektromobilių plėtrą, šilumos siurblių diegimą, dalies pramonės procesų perkėlimą į elektrą ir elektros tinklų stiprinimą.

    Šios krypties argumentas paprastas: kai energija vis labiau gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, iškastinio kuro pakeitimas elektra mažina emisijas ir didina atsparumą kainų šuoliams. Kopenhagoje aptartas ir geopolitinis fonas: rinkos sukrėtimai dėl tiekimo rizikų vėl iškėlė energetinio saugumo klausimą.

    Skaičiai, kuriuos siūlo IRENA

    Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra IRENA susitikime pristatė rekomendaciją dėl aiškesnių tikslų: elektros dalis pasauliniame energijos vartojime turėtų augti nuo maždaug 20 proc. dabar iki 35 proc. 2035 metais ir 50 proc. 2050 metais. Pasak agentūros, toks tempas būtų svarbus siekiant išlaikyti galimybę riboti atšilimą iki 1,5 laipsnio pagal Paryžiaus susitarimo tikslą.

    IRENA vadovas Francesco La Camera šią idėją prilygino ankstesniems COP28 susitarimo kryptiniams tikslams, kai valstybės įsipareigojo iki 2030 metų patrigubinti atsinaujinančios energijos gamybą ir padvigubinti energijos efektyvumo pastangas. Vis dėlto kol kas nėra aišku, ar COP31 organizatoriai sieks formalaus pasaulinio elektrifikacijos tikslo.

    Kurios temos gali konkuruoti

    Ne visi derybininkai nori, kad elektrifikacija užgožtų kitas darbotvarkės dalis. Mažųjų salų valstybių aljanso derybininkė Anne Rasmussen pabrėžė, kad tai gera iniciatyva, bet ją reikia derinti su kitais prioritetais, įskaitant finansavimą prisitaikymui prie klimato nelaimių ir klimato mokslo apsaugą.

    Klimato kampanijų atstovai elektrifikaciją vertina kaip būtina žingsnį, tačiau ragina ją sieti su aiškesniais sprendimais dėl iškastinio kuro atsisakymo. Jų argumentas, kad vien elektros vartojimo augimas be konkrečių pasitraukimo nuo iškastinio kuro planų gali neužtikrinti nei emisijų mažinimo tempo, nei ilgalaikio kainų stabilumo.

    Europos Komisijos vaidmuo

    Elektrifikacijos tema gali sutapti ir su Europos Komisijos planuojamais žingsniais, nes artimiausiu metu Briuselis ketina pristatyti elektrifikacijos tikslą Europos Sąjungai. Europos Komisijos pranešime apie susitikimą teigiama, kad Chrisas Bowenas ir už energetiką atsakingas eurokomisaras Danas Jørgensenas sutarė bendradarbiauti dėl naujos pasaulinės elektrifikacijos iniciatyvos.

    Artėjant COP31, diskusijų ašis, tikėtina, suksis apie tai, kaip elektrifikaciją paversti įgyvendinamais įsipareigojimais: nuo tinklų plėtros ir investicijų iki atsinaujinančios energijos integracijos bei pramonės transformacijos. Tai bus testas, ar politinė kryptis virs konkrečiais skaičiais, terminais ir finansavimo mechanizmais.

  • ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    Europos Sąjungoje artėjant diskusijoms dėl konkurencingumo ir energetinio saugumo, vis dažniau keliama rizika, kad naujos metano emisijų taisyklės gali turėti netikėtų pasekmių energijos tiekimui. Didžiausias nerimas siejamas su 2027 metais įsigaliosiančiais reikalavimais importuojamai naftai ir dujoms, kurie gali sumažinti tiekėjų ratą.

    Pagal tarptautinės energetikos konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ vertinimą, griežti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir nepriklausomo patikrinimo reikalavimai gali lemti, kad dalis tiekėjų tiesiog nespės prisitaikyti. Tokiu atveju Europa rizikuotų prarasti reikšmingą dalį dujų ir naftos pasiūlos, nes ne visi tiekėjai turės reikiamas sertifikavimo ir verifikavimo sistemas.

    Kur slypi pagrindinė problema?

    Esminė kritika nukreipta ne į pačią metano mažinimo kryptį, o į tai, kad iki 2027 metų reikalavimai labiau orientuoti į matavimo ir atskaitomybės standartus, o ne į faktinį metano mažinimą. Metano mažinimo tikslai pagal šią logiką tampa įgyvendinami vėliau, tačiau prekybos ir importo apribojimai gali atsirasti anksčiau.

    Energetikos rinkoje tai svarbu dėl paprastos priežasties: jei dalis žaliavos tampa „neatitinkanti“ dėl dokumentacijos ir patikros grandinės, reali pasiūla sumažėja net ir tuo atveju, kai fizinių išteklių pasaulyje netrūksta. Mažesnė pasiūla paprastai didina kainas, o tai tiesiogiai atsiliepia tiek namų ūkiams, tiek pramonei.

    Kainų ir konkurencingumo rizika

    „Wood Mackenzie“ analizėje nurodoma, kad degalų kainos teoriškai galėtų augti dviženkliu tempu, jei rinka susidurtų su tiekimo apribojimais ir papildomomis atitikties sąnaudomis. Konkrečios kainų prognozės priklausytų nuo alternatyvių tiekimo maršrutų, pasaulinės paklausos ir atsargų lygio, tačiau pati kryptis aiški: didesnės reguliavimo sąnaudos dažnai persiduoda vartotojui.

    Didelę įtampą tai keltų energijai imlioms šakoms, tokioms kaip chemijos pramonė, metalo gamyba ar didelės apimties gamyba. Aukštos energijos kainos šiuose sektoriuose mažina konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, o investicijos ir gamyba lengviau persikelia ten, kur sąnaudos mažesnės ir reguliacinė aplinka aiškesnė.

    Ar įmanoma išvengti tiekimo šoko?

    Įmonės, dirbančios su energijos ištekliais, argumentuoja, kad didžiausias iššūkis yra laikas ir vienodų taisyklių taikymas. Jei importuotojams numatomos didelės baudos už neatitiktį, dalis jų gali iš anksto atsitraukti nuo rizikingų tiekimo grandinių, net jei vėliau taisyklės būtų sušvelnintos ar paaiškintos.

    „ExxonMobil“ viešai pabrėžia, kad remia metano mažinimo tikslus ir diegia nuolatinės stebėsenos sprendimus, įskaitant jutiklius, kameras, aviacinius ir palydovinius stebėjimo būdus bei DI taikymą nuotėkių aptikimui. Bendrovė kartu įspėja, kad praktinis įgyvendinimas, ypač sertifikavimo ir patikros grandinėje, daugelyje šalių gali nespėti subręsti iki 2027 metų.

    „Mes remiame ES siekį mažinti metaną, tačiau įgyvendinimo terminai ir reikalavimų apimtis šiuo metu atrodo sunkiai suderinami su realiomis tiekimo grandinėmis“, – sakė bendrovės atstovai, komentuodami reguliavimo poveikį importui.

    Europos Komisijai ir valstybėms narėms artimiausiais mėnesiais teks atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip suderinti ambiciją mažinti metano emisijas su realistišku, aiškiu ir visiems tiekėjams įgyvendinamu atitikties mechanizmu. Priešingu atveju rizika, kad metano taisyklės taps papildomu energijos kainų spaudimu, išliks didelė.

  • Stażai Europos Parlamente: paraiškas galima teikti iki gegužės pabaigos, numatyta ir stipendija

    Stażai Europos Parlamente: paraiškas galima teikti iki gegužės pabaigos, numatyta ir stipendija

    Iki gegužės 31 dienos dar priimamos paraiškos į Europos Parlamento Roberto Schumano vardu pavadintas stažuotes, kurios prasidės spalio mėnesį. Tai viena geidžiamiausių praktikų Europos Sąjungos institucijose, tačiau atranka išlieka konkurencinga, o reikalavimai kandidatams – gana aiškiai apibrėžti.

    Stažuotė trunka penkis mėnesius ir gali vykti Briuselyje, Strasbūre, Liuksemburge arba Europos Parlamento ryšių biuruose valstybėse narėse. Tokia praktika dažnai laikoma patogiu startu norintiems karjeros ES politikoje, teisėje, komunikacijoje ar viešajame administravime.

    Kas gali pretenduoti?

    Paraiškas gali teikti Europos Sąjungos piliečiai nuo 18 metų, atitinkantys kalbų mokėjimo kriterijus. Paprastai tikimasi mokėti bent dvi ES oficialiąsias kalbas: vieną labai gerai, kitą gerai, o tai realiai dažnai reiškia gimtąją kalbą ir dar vieną plačiai vartojamą ES darbo kalbą.

    Taip pat būtinas bent bakalauro ar jam prilygintas išsilavinimas ir pažyma dėl neteistumo. Be to, stažuotė skirta tiems, kurie anksčiau ES institucijose ar agentūrose nėra dirbę ir nėra atlikę ilgesnės nei du mėnesiai praktikos, taip siekiant išlaikyti programą kaip įėjimo į profesinę sritį galimybę.

    Ką veikia stažuotojai?

    Stažuotojai gali būti priskiriami įvairioms Europos Parlamento sritims: nuo komunikacijos ir viešųjų ryšių iki vidaus ir užsienio politikos, teisės, finansų, administravimo ar su skaitmenine darbotvarke susijusių komandų. Praktikoje tai dažnai reiškia darbą su dokumentais, analize, renginių organizavimu, informacijos rengimu ir kasdienių procesų palaikymu.

    Stažuotojai taip pat stebi plenarinį darbą ir politinių grupių veiklą, o dirbantieji Briuselyje ar Liuksemburge gali turėti progą nuvykti į sesijas Strasbūre. Tai suteikia realų vaizdą, kaip priimami sprendimai ir kaip derinami skirtingų valstybių bei frakcijų interesai.

    Kokia finansinė dalis ir sąlygos?

    Europos Parlamentas nurodo, kad stažuotė yra apmokama, o mėnesinė stipendija siekia beveik 1 500 eurų. Iš šios sumos stažuotojai paprastai turi padengti apgyvendinimo ir kasdienes išlaidas, todėl planuojant dalyvavimą svarbu įvertinti gyvenimo kainas, ypač Briuselyje ir Liuksemburge.

    Programa taip pat pritaikoma žmonėms su negalia: jei nustatytas ilgalaikis sveikatos sutrikimas ir atitinkami kriterijai patvirtinami Europos Parlamento medicinos tarnybų, gali būti skiriamas papildomas priedas, kai kuriais atvejais siekiantis iki 50 proc. bazinės stipendijos.

    Nors stažuotė Europos Parlamente automatiškai negarantuoja darbo pasiūlymo, ji dažnai padeda sukaupti patirties, užmegzti profesinių ryšių ir geriau pasirengti vėlesnėms atrankoms. Panašias praktikas siūlo ir kitos ES institucijos, pavyzdžiui, Europos Komisija, kuri taip pat periodiškai renka stažuotojus į vadinamąją Blue Book programą.