CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • ES biurokratijos mažinimo planas stringa: diplomatams tenka kviestis ekspertus ir ieškoti ribos

    ES biurokratijos mažinimo planas stringa: diplomatams tenka kviestis ekspertus ir ieškoti ribos

    Europos Sąjungoje įsibėgėjo bandymas greitai peržiūrėti dešimtis teisės aktų ir sumažinti verslui tenkančią administracinę naštą. Tačiau praktika rodo, kad supaprastinimas be ekspertų įsitraukimo gali virsti rizikinga deregulacija, todėl valstybės narės vis dažniau grįžta prie techninių konsultacijų.

    2025 metų pradžioje ES Taryboje suburta diplomatų komanda gavo užduotį iš naujo atverti įvairias taisykles ir išbraukti reikalavimus, kurie, politikų vertinimu, kuria perteklinį popierizmą. Tikslas buvo aiškus: pagreitinti sprendimus ir didinti Europos konkurencingumą JAV bei Kinijos atžvilgiu.

    Iš pradžių siekta, kad procesas vyktų kuo mažiau įklimpstant į technines detales, nes baimintasi, jog ekspertinės diskusijos sulėtins tempą. Vis dėlto, kai darbotvarkėje atsirado jautriausios sritys, tokios kaip pesticidų naudojimas žemės ūkyje ar cheminių medžiagų reguliavimas, dalis delegacijų pareikalavo detalesnio vertinimo.

    „Kai priėmė sprendimą supaprastinti, nebuvo iki galo įvertinta galima įtaka žmonių sveikatai, ir dabar tai pamažu tampa akivaizdu“, – sakė vienas ES diplomatas.

    Ši įtampa atskleidžia pagrindinį uždavinį: kaip mažinti biurokratiją neatsisakant esminių aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos tikslų. Pasak derybose dalyvaujančių pareigūnų, šiuo metu vis dažniau remiamasi nacionalinių sostinių ekspertais, nes kai kurių bylų turinys per sudėtingas vien diplomatiniam formatui.

    Papildomą spaudimą kuria trumpi terminai. Kai kuriais atvejais delegacijos turi vos kelias dienas gauti technines išvadas ir parengti pozicijas prieš posėdžius, todėl šalys svarsto stiprinti komandas ir didinti atstovų skaičių, kad spėtų apdoroti visą paketų apimtį.

    Europos Komisija šią kryptį sieja su administracinių sąnaudų mažinimu ir tikisi reikšmingo metinio sutaupymo visos ES mastu. Tuo pat metu ES lyderiai yra iškėlę politinį lūkestį iki metų pabaigos užbaigti didžiąją dalį vadinamųjų omnibus paketų derybų, todėl procesas vyksta dideliu tempu.

    Kritikai įspėja, kad skuba gali pakenkti sprendimų kokybei ir demokratiniam procesui, jei taisyklės perrašomos neatsirėmus į pakankamus poveikio vertinimus. Verslo atstovai, savo ruožtu, pabrėžia, jog įmonėms reikia apčiuopiamo palengvinimo, tačiau dalis jų taip pat kelia klausimą, ar nuolatiniai pakeitimai nesukurs reguliacinio neapibrėžtumo.

    Kol kas ES institucijoms pavyko pasiekti susitarimus dėl kelių paketų, o dėl kitų derybos tęsiasi. Artėjant politiniams terminams, pagrindinis klausimas išlieka tas pats: ar supaprastinimas bus įgyvendintas taip, kad sumažintų administracinę naštą, bet neatsilaužtų ten, kur prasideda aplinkos ir sveikatos saugikliai.

  • ES ir JAV prekybos kompromisas po Trumpo spaudimo: daugiau aiškumo verslui, bet liko saugikliai

    ES ir JAV prekybos kompromisas po Trumpo spaudimo: daugiau aiškumo verslui, bet liko saugikliai

    Europos Sąjunga ankstyvą trečiadienio rytą pasiekė kompromisą dėl teisės akto, kuris įgyvendintų su Jungtinėmis Valstijomis suderėtą prekybos susitarimą. Derybos Strasbūre užtruko ilgiau nei penkias valandas, o susitarimas laikomas žingsniu, galinčiu padėti išvengti naujos muitų eskalacijos tarp abiejų ekonominių blokų.

    Pagal pernai suderėtą politinį susitarimą ES sutiko panaikinti tarifus daliai JAV pramonės ir kai kurioms žemės ūkio prekėms, o Vašingtonas turėjo apriboti muitus daugumai Europos eksporto iki 15 proc. Vis dėlto šio plano įtvirtinimas teisėje strigo, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas pastaraisiais mėnesiais viešai didino spaudimą, grasindamas naujais tarifais.

    Kas sutarta ir kodėl tai svarbu

    Europos Komisijai suteikiama galimybė, Europos Parlamentui ar valstybei narei paprašius, stabdyti susitarimo taikymą, jei Jungtinės Valstijos iki 2026 metų pabaigos nesumažintų muitų Europos plieno ir aliuminio produkcijai. Būtent metalų sektorius tapo didžiausiu ginčo tašku, nes šioje srityje JAV muitai, remiantis paskutiniais sprendimais, gali siekti iki 50 proc.

    Galutiniame tekste taip pat numatyta, kad Europos Komisija metų pabaigoje pateiks ataskaitą Parlamentui ir Tarybai apie JAV plieno tarifų taikymą. Jei būtų konstatuota neatitiktis, Komisija vertintų, ar pagrįsta laikinai sustabdyti susitarimą, kad būtų apsaugoti ES interesai.

    Susitarime įrašyta ir vadinamoji galiojimo pabaigos nuostata: planuojama, kad jis baigtų galioti 2029 metų gruodį. Toks terminas mažina ilgalaikę reguliacinę riziką, bet kartu palieka erdvės politinėms permainoms ateityje.

    Įtampa dėl automobilių ir politiniai riboženkliai

    Derybų foną stiprino Vašingtono signalai, kad kantrybė senka: buvo viešai grasinta nuo liepos 4 dienos įvesti 25 proc. tarifą europietiškiems automobiliams. Toks scenarijus būtų skaudžiausiai palietęs eksportuotojus ir tiekimo grandines, nes transatlantinė prekyba apima milžinišką prekių srautą ir tiesiogiai veikia pramonės planavimą bei investicijas.

    Į tekstą taip pat įtraukti apsauginiai mechanizmai, leidžiantys Komisijai pradėti tyrimus, jei importo srautai keltų rimtą grėsmę vietos pramonei. Tyrimai galėtų būti inicijuoti pačios Komisijos sprendimu arba kelių ES valstybių prašymu, o jų išvada galėtų baigtis daliniu ar visišku susitarimo stabdymu.

    Kita vertus, Parlamentas siekė papildomų sąlygų, susietų su politine įtampa dėl Trumpo pareiškimų apie Danijai priklausantį Grenlandijos regioną, tačiau ši nuostata į galutinį kompromisą nebuvo įtraukta. ES valstybių sostinės argumentavo, kad susitarime turi likti tik prekybos klausimai, o ne platesni geopolitiniai įsipareigojimai.

    Kas laukia toliau

    Dokumentas keliaus į Europos Parlamento plenarinį balsavimą, kuris numatytas birželio 15–18 dienomis Strasbūre. Nors didžiausia frakcija Europos Parlamente signalizuoja paramą, dalis liberalų ir kairiųjų europarlamentarų išlieka kritiški ir neatmeta galimybės balsuoti prieš.

    Praktinė kompromiso reikšmė verslui yra dvejopa: iš vienos pusės, atsiranda daugiau aiškumo dėl bendrų tarifų lubų ir prekybos krypties, iš kitos pusės, išlieka priklausomybė nuo JAV sprendimų dėl plieno ir aliuminio. Dėl to galutinę susitarimo vertę lems ne tik balsavimas Parlamente, bet ir tai, ar iki 2026 metų pabaigos bus realiai sumažinti ginčijami muitai.

    „ES dar kartą parodė, kad esame patikimas prekybos partneris, kuris laikosi įsipareigojimų“, – sakė ES prekybos vadovas Marošas Šefčovičius.

  • JT įspėja: Artimųjų Rytų krizė smogia augimui – Europa gali sulaukti nemalonaus siurprizo

    JT įspėja: Artimųjų Rytų krizė smogia augimui – Europa gali sulaukti nemalonaus siurprizo

    Pasaulio augimo prognozė blogėja

    Jungtinės Tautos (JT) sumažino 2026 metų pasaulio ekonomikos augimo prognozę, nurodydamos, kad Artimųjų Rytų krizė didina energijos kainas ir temdo verslo bei vartotojų lūkesčius. Kartu pakoreguotos ir infliacijos projekcijos, nes brangstanti energija persiduoda beveik visoms prekių ir paslaugų grandinėms.

    Pagal atnaujintą JT vertinimą, pasaulio bendrasis vidaus produktas 2026 metais turėtų augti apie 2,5 proc., kai metų pradžioje buvo prognozuota 2,7 proc. JT ekonomistai perspėja, kad nepalankesniu scenarijumi augimas galėtų sulėtėti iki maždaug 2,1 proc.

    Infliaciją kelia energijos šokas

    JT skaičiuoja, kad pasaulinė infliacija 2026 metais gali pasiekti apie 3,9 proc., tai yra 0,8 proc. punkto daugiau, nei buvo prognozuota anksčiau. Pagrindinis veiksnys – energijos ir perdirbtų naftos produktų brangimas, kuris didina pramonės gamybos bei komercinio transporto sąnaudas.

    Skirtingose šalyse poveikis nevienodas. Išsivysčiusiose ekonomikose infliacija, JT vertinimu, gali kilti nuo 2,6 proc. 2025 metais iki 2,9 proc. 2026 metais, o besivystančiose – nuo 4,2 proc. iki 5,2 proc., nes brangesnė energija ir importas labiau spaudžia realias pajamas.

    Europa – tarp labiausiai pažeidžiamų

    JT pažymi, kad Europa yra labiau veikiama dėl didesnės priklausomybės nuo importuojamos energijos, todėl brangimas stipriau atsiliepia ir namų ūkiams, ir įmonėms. Prognozuojama, kad Europos Sąjungos ekonomikos augimas 2026 metais gali sulėtėti iki 1,1 proc., kai 2025 metais siekė 1,5 proc.

    Jungtinės Karalystės augimo perspektyva taip pat prastesnė: JT vertinimu, augimas gali smukti nuo 1,4 proc. 2025 metais iki 0,7 proc. 2026 metais. Toks tempas reikštų didesnį jautrumą bet kokiems papildomiems energijos tiekimo, transporto ar prekybos trikdžiams.

    Regionai reaguoja skirtingai

    Didžiausi nuostoliai, JT teigimu, koncentruojasi Vakarų Azijoje, kur poveikį didina ne tik energijos šokas, bet ir tiesioginė infrastruktūros žala bei sutrikusi naftos gavyba, prekyba ir turizmas. Regiono augimas, JT skaičiavimu, gali kristi nuo 3,6 proc. 2025 metais iki 1,4 proc. 2026 metais.

    Afrikoje vidutinis augimas turėtų mažėti nežymiai – nuo 4,2 proc. iki 3,9 proc., o Lotynų Amerikoje ir Karibų regione – nuo 2,5 proc. iki 2,3 proc. Tuo metu JAV ekonomika, JT vertinimu, išlieka palyginti atspari – prognozuojamas apie 2,0 proc. augimas, panašus į 2025 metų lygį.

    Azijoje situacija diferencijuota: Kinijos augimas gali sulėtėti nuo 5,0 proc. 2025 metais iki 4,6 proc. 2026 metais, o Indija išliktų viena sparčiausiai augančių didžiųjų ekonomikų, nors tempas, JT prognozėmis, mažėtų nuo 7,5 proc. iki 6,4 proc.

    „Iki recesijos dar toli, tačiau milijardams žmonių gyvenimas gali tapti sunkesnis, o daliai šalių neatmetamas ir ekonomikos susitraukimas“, – sakė JT Ekonominės ir socialinės pažangos departamento ekonominės analizės vadovas Shantanu Mukherjee.

    JT ekonomistai pabrėžia, kad esminis klausimas – kiek ilgai tęsis konfliktas ir kiek užsitęs jo poveikis energijos, prekybos ir logistikos grandinėms. Net ir šalys, turinčios rezervų ar labiau diversifikuotą energijos struktūrą, ilgainiui susiduria su ribomis, todėl rizikos pasaulio augimui išlieka padidėjusios.

  • Mados industrijos paradoksas: visi kalba apie tvarumą, bet pirkėjai už jį mokėti nebenori

    Mados industrijos paradoksas: visi kalba apie tvarumą, bet pirkėjai už jį mokėti nebenori

    Pasaulinę mados industriją 2026 metais sukaustė paradoksas: rinkodaroje vis garsiau žadamas tvarumas, tačiau dalis vartotojų, spaudžiami pragyvenimo kaštų, už tai primokėti nenusiteikę. Vis dėlto prekės ženklai tvarumo krypties neatsisako, nes tai tampa ne įvaizdžio, o rizikų valdymo klausimu.

    Didieji žaidėjai plečia žiediškumo sprendimus ir siūlo daugiau perdirbtų medžiagų, o dalis įmonių investuoja į laboratorijoje užaugintus deimantus ar antrinę prekybą. Tačiau pirkėjai vis dažniau renkasi kainą ir vertę, todėl vadinamasis tvarumo priedas pardavimuose ne visada atsiperka.

    „Tvarumas yra verslas, o ne gerumo akcija: kai brangsta nafta, brangsta poliesteris, o logistika tampa per daug nepastovi“, – sakė buvusi H&M vadovė Helena Helmersson.

    Tvarumas virsta finansų disciplina

    Pastarąjį dešimtmetį mažmenoje dominavo paprasta schema: auginti apimtis, mažinti tiekimo kainą ir išparduoti likučius akcijomis. Tačiau 2026 metais vis daugiau prekės ženklų pripažįsta, kad šie svertai silpnėja, o pelningumą tenka saugoti per tiekimo lankstumą ir stipresnį prekės ženklą.

    Papildomą spaudimą kuria energijos kainų šuoliai ir geopolitiniai sukrėtimai, tiesiogiai veikiantys sintetinių pluoštų savikainą. Kadangi poliesterio ir kitų naftos produktų kainos svyruoja, įmonėms tampa svarbu mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų ir didinti perdirbtų medžiagų dalį.

    Priežastis paprasta: tvarumas vis dažniau atsiranda finansų direktorių darbotvarkėse kaip priemonė stabilizuoti maržas. Tai apima tiek žaliavų riziką, tiek tiekimo grandinių patikimumą, tiek ir reputacijos apsaugą, kai socialiniuose tinkluose skandalai gali greitai numušti prekės ženklo vertę.

    Prabanga taip pat pažeidžiama

    Net ir prabangos segmentas, kuriam kainų jautrumas mažesnis, susiduria su klimato rizika. Tokios žaliavos kaip kašmyras ar aukštos kokybės oda priklauso nuo oro sąlygų, vandens prieinamumo ir gamybos geografijos, o ekstremalūs reiškiniai gali sutrikdyti tiekimą ir kelti kaštus.

    „Tai ne filantropija, o grynas verslas: klimato mažinimo priemonės gali labai greitai atsispindėti pelno (nuostolio) ataskaitoje“, – sakė „Kering“ tvarumo ir institucinių reikalų vadovė Marie-Claire Daveu.

    Investuotojai vis atidžiau vertina aplinkosaugos, socialinius ir valdysenos rodiklius, todėl tvarumas tampa ir kapitalo pritraukimo, ir rizikų draudimo mechanizmu. Prabangai tai kartu yra būdas skatinti kūrybą, ieškant naujų medžiagų, technologijų ir gamybos sprendimų.

    Žiediškumas brangus, bet artėja taisyklės

    Žiedinės ekonomikos tikslas madoje yra nutolti nuo modelio paimk, pagamink, išmesk ir kurti gaminius taip, kad juos būtų galima perparduoti, taisyti ar perdirbti į naują pluoštą. Tačiau tekstilės perdirbimo infrastruktūra dar tik plečiasi, o tekstilė į tekstilę sprendimai iki šiol išlieka sudėtingi ir brangūs.

    Situaciją keičia ne vien vartotojų nuotaikos, bet ir reguliavimas. Europos Sąjungoje įgyvendinamos priemonės, skirtos mažinti žaliąjį smegenų plovimą, riboti perteklinį prekių naikinimą ir didinti gaminių tvarumo reikalavimus, todėl įmonėms kyla ne tik reputacinė, bet ir finansinių sankcijų rizika.

    Dalis prekės ženklų akcentuoja, kad jaunų vartotojų vertybės ilgainiui gali pastūmėti rinką, tačiau šiandien jų perkamoji galia ne visada atitinka keliamus lūkesčius. Dėl to tvarumas madoje vis labiau primena maratoną: investicijų reikia dabar, o didesnė grąža ir aiškesni signalai iš rinkos dažnai ateina vėliau.

  • Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europos darbo rinkoje gilėjantis darbuotojų trūkumas verčia vyriausybes ir darbdavius iš naujo vertinti migracijos politiką. Taškento tarptautiniame migracijos forume daug dėmesio skirta tam, kaip senstanti visuomenė ir mažas gimstamumas mažina dirbančiųjų skaičių.

    Diskusijose akcentuota, kad Centrinės Azijos šalys vis aktyviau pozicionuojasi kaip apmokytų darbuotojų tiekėjos, siūlančios reguliuojamus tarptautinio įdarbinimo modelius. Tokia kryptis siejama su bandymu suderinti Europos poreikį darbuotojams ir saugesnius, teisinius atvykimo kelius.

    Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2024 metais už gimtosios šalies ribų gyveno apie 304 mln. žmonių. Tai beveik dvigubai daugiau nei 1990 metais, o augimas siejamas tiek su ekonominiais skirtumais, tiek su geopolitika ir darbo paklausa.

    Kur Europoje trūksta rankų?

    Daugelyje Europos valstybių mažas gimstamumas ir didėjanti vyresnio amžiaus gyventojų dalis tiesiogiai mažina darbo jėgą. Dėl to darbuotojų ypač stinga žemės ūkyje, statybose, sveikatos priežiūroje, slaugoje ir paslaugų sektoriuose.

    Tarptautinės migracijos organizacijos regiono direktorius Europai ir Centrinei Azijai Arthuras Erkenas pabrėžė, kad demografinis nuosmukis jau dabar veikia ekonomikų augimą. Pasak jo, Europos šalims reikia darbuotojų, nes gimstamumas žemas, o visuomenė sparčiai sensta.

    „Europai iš tiesų reikia darbuotojų dėl demografinio nuosmukio, mažo gimstamumo ir senėjančios visuomenės“, – sakė Arthuras Erkenas.

    Kartu vis dažniau kalbama, kad didesnė legali darbo migracija turi būti derinama su efektyvesne atranka ir integracija, kad būtų atliepti realūs darbo rinkos poreikiai. Europos šalys taip pat ieško būdų mažinti nelegalią migraciją, kuri didina išnaudojimo ir šešėlinio įdarbinimo rizikas.

    Uzbekistano modelis ir pinigų srautai

    Centrinė Azija, ypač Uzbekistanas, plečia valstybių valdomas programas, orientuotas į darbuotojų parengimą ir įdarbinimą užsienyje. Uzbekistano institucijos skelbia, kad daugiau nei 1,2 mln. šalies piliečių šiuo metu dirba užsienyje.

    Reikšmingą vaidmenį čia vaidina perlaidos, kurios padeda namų ūkiams ir skatina vartojimą bei smulkųjį verslą kilmės šalyse. Uzbekistano duomenimis, 2025 metais perlaidos siekė beveik 16,5 mlrd. eurų.

    Uzbekistano Migracijos agentūros vadovo pavaduotojas Elyoras Toštemirovas teigė, kad šalis darbo bendradarbiavimo susitarimus yra sudariusi su daugiau nei 40 valstybių. Jo teigimu, prioritetas teikiamas kalbų mokymui, profesiniam rengimui ir pasirengimui prieš išvykstant.

    „Ruošiame savo piliečius kaip vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus, suteikiame kalbų ir profesinį pasirengimą“, – sakė Elyoras Toštemirovas.

    Praktiniai projektai jau vyksta su kai kuriomis Europos organizacijomis, ypač žemės ūkio sektoriuje. Darbdaviai tikisi, kad iš anksto parengti darbuotojai greičiau prisitaiko, o formalūs kanalai sumažina nelegalios tarpininkystės mastą.

    Didžiausia rizika – išnaudojimas

    Forume daug dėmesio skirta darbuotojų apsaugai ir skaidriems įdarbinimo procesams. Nelegali migracija ir neformalūs tarpininkai didina riziką susidurti su apgaulingais darbo pasiūlymais, skolomis už tarpininkavimą ir priverstiniu darbu.

    Šveicarijos ambasadorius Uzbekistane Konstantinas Obolenskis teigė, kad šalyje remiamos programos, orientuotos į saugią ir tvarkingą migraciją. Jo žodžiais, žmonės dažnai tampa fiktyvių kvietimų ir melagingų pažadų aukomis, o sukčiams sumoka dideles sumas.

    „Mūsų tikslas – padėti darbo migrantams, kad jie galėtų migruoti tvarkingai ir saugiai“, – sakė Konstantinas Obolenskis.

    Europos institucijoms ir darbdaviams vis aiškiau, kad vien tik atverti legalius kelius neužtenka. Reikalingi aiškūs standartai, patikimi tarpininkai, reali kontrolė ir mechanizmai, užtikrinantys, kad darbuotojas suprastų sutarties sąlygas, gautų atlyginimą laiku ir turėtų galimybę kreiptis pagalbos.

    Augant konkurencijai dėl kvalifikuotų žmonių, ES šalims tenka varžytis ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais regionais. Todėl migracijos politika vis dažniau tampa ekonominio saugumo dalimi, o Centrinė Azija mato galimybę pasiūlyti Europai reguliuojamą darbo jėgos rezervą.

  • Vokietija pradėjo „Uniper“ kontrolinio paketo pardavimą: kas gali pasikeisti dujų rinkoje?

    Vokietijos vyriausybė pradėjo procedūrą, kuria siekia parduoti kontrolinį energetikos bendrovės „Uniper“ akcijų paketą. Ši įmonė 2022 metais buvo perimta valstybės, kai dėl dujų krizės atsidūrė ties bankroto riba.

    Potencialūs pirkėjai kviečiami pateikti pirminius ketinimus iki birželio 12 dienos. Procesą koordinuoja finansų tarpininkai „JPMorgan“ ir „UBS“, kurie vertins gautus pasiūlymus ir teiks rekomendacijas Vokietijos valdžiai.

    Kodėl „Uniper“ teko gelbėti?

    „Uniper“ problemos paaštrėjo Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje ir sumažėjus dujų tiekimui į Europą. Įmonė buvo sudariusi sutartis su klientais keliose Europos šalyse, įsipareigodama tiekti dujas už iš anksto sutartą kainą, todėl staigus kainų šuolis jai tapo itin skausmingas.

    Per trumpą laiką bendrovė patyrė didžiulių nuostolių, o jos žlugimas būtų reiškęs rimtą smūgį ne tik Vokietijos, bet ir platesnei Europos dujų bei elektros rinkai. Dėl to valstybė įsikišo ir galiausiai faktiškai nacionalizavo įmonę.

    Pirmame etape Vokietija suteikė apie 15 mlrd. eurų paskolą, mainais įsigydama dalį akcijų per naują emisiją. Vėliau šių priemonių nepakako, todėl buvo priimtas sprendimas perimti kontrolę, iš ankstesnių akcininkų išperkant paketus ir užtikrinant įmonės finansinį stabilumą.

    Ką reiškia akcijų pardavimas?

    Šiuo metu Vokietijos valstybė valdo apie 99,12 proc. „Uniper“ akcijų. Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles, taikomas strateginei energetikos infrastruktūrai, Vokietija turi terminą iki 2028 metų sumažinti savo dalį.

    Tuo pačiu teisės aktai leidžia valstybei išlaikyti vadinamąjį blokuojantį paketą, kuris gali siekti 25 proc. ir vieną akciją. Toks modelis dažnai pasirenkamas siekiant išlaikyti įtaką strategiškai svarbiose įmonėse, bet kartu grąžinti jas į privačias rankas.

    Įmonės vaidmuo Vokietijos energetikoje

    „Uniper“ laikoma viena svarbiausių Vokietijos energetikos grandžių: bendrovė prisideda prie reikšmingos šalies gamtinių dujų paklausos dalies užtikrinimo. Po tiekimo iš Rusijos sumažėjimo didesnę reikšmę įgijo suskystintų gamtinių dujų importas ir tiekimas iš Norvegijos telkinių.

    Bendrovė taip pat valdo dujų saugyklų veiklą, kuri svarbi sezoniškumui ir tiekimo saugumui, o jos gamybos portfelyje yra tiek dujomis kūrenamos elektrinės, tiek atsinaujinantys šaltiniai. Be to, „Uniper“ veikia ir Švedijoje, kur turi branduolinės ir hidroenergetikos aktyvų.

    Rinkai šis pardavimo procesas svarbus tuo, kad „Uniper“ ateities savininkų strategija gali turėti įtakos investicijoms į infrastruktūrą, ilgalaikių tiekimo sutarčių struktūrai ir pasirengimui galimiems kainų šuoliams. Vokietijai tai taip pat yra testas, kaip greitai po krizės galima atsitraukti nuo tiesioginio valstybinio valdymo, neprarandant tiekimo saugumo.

  • Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Europos priklausomybė nuo užsienio technologijų artimiausioje ateityje greičiausiai nesibaigs, perspėja Suomijos Saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas Juha Martelius. Jo teigimu, žemynas pernelyg remiasi JAV kuriama programine įranga ir Kinijoje gaminama aparatine įranga, todėl visiškas savarankiškumas gali būti nepasiekiamas.

    Kalbėdamas Taline vykusios Lennarto Meri saugumo konferencijos užkulisiuose, J. Martelius technologinę priklausomybę prilygino dviem skirtingoms ilgalaikėms grėsmėms. Tokia situacija, anot jo, gali būti valdoma, tačiau ji riboja valstybių galimybes savarankiškai užtikrinti saugumą ir atsparumą krizėms.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Suomijos žvalgybos vadovas išskyrė jautrių valstybės duomenų tvarkymą, ypač kai kalbama apie rinkimų procesus ir nacionalinį saugumą. Jo vertinimu, kritinė informacija neturėtų būti patikima užsienio bendrovėms, net jei jų paslaugos yra patogios ir plačiai naudojamos.

    „Tokia informacija, kuri yra kritinė nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui, su rinkimais susiję duomenys, tikrai neturėtų būti tvarkoma jokios užsienio įmonės“, – sakė J. Martelius.

    Jis pateikė ir konkretų pavyzdį: Suomijoje buvo svarstoma dalį rinkimų informacijos perkelti į debesijos paslaugas, tačiau idėjos galiausiai atsisakyta. Argumentas paprastas: esama sistema veikia patikimai, todėl papildoma priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tik didintų rizikas.

    Europos siekis sukurti technologinį suverenitetą

    Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vis dažniau kalbama apie strateginę autonomiją: norą daugiau kontroliuoti kritines technologijas, gynybos pajėgumus ir skaitmeninę infrastruktūrą. Europos Komisija artimiausiu metu turėtų pristatyti technologinio suvereniteto priemonių paketą, kuriuo siekiama griežčiau apibrėžti, kada ir kaip viešasis sektorius gali naudotis užsienio debesijos tiekėjais dirbdamas su jautriais duomenimis.

    Tokios iniciatyvos siejamos ne tik su kibernetiniu saugumu, bet ir su teisinėmis rizikomis, kai duomenų prieiga gali priklausyti nuo kitų valstybių įstatymų ar geopolitinių santykių. Praktikoje tai reiškia, kad valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo užsienio infrastruktūros, ypač ten, kur svarbi kontrolė ir atsekamumas.

    Vis dėlto J. Martelius kelia klausimą, ar Europa pajėgi sukurti tokią pat efektyvią, mastelį ir patikimumą turinčią debesijos ekosistemą, kokią siūlo didieji JAV tiekėjai. Jo vertinimu, problema čia ne vien technologinė, bet ir finansinė: Europoje yra stiprių mokslinių tyrimų krypčių, įskaitant kvantines technologijas ir kosmoso sprendimus, tačiau dažnai trūksta kapitalo, kad inovacijos greitai taptų konkurencingais produktais.

    Dar viena įtampa atsiranda gynybos kontekste: siekis didinti savarankiškumą susiduria su realybe, kad moderni gynyba ir kibernetinis atsparumas neišvengiamai remiasi tarptautinėmis technologijų tiekimo grandinėmis. Tai ypač aktualu, kai Europa vienu metu stiprina atsparumą Rusijos grėsmėms ir bando mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    Kas keistųsi valstybėms ir verslui?

    Jei Europos Sąjunga imtųsi griežtesnių ribojimų dėl užsienio debesijos paslaugų naudojimo, poveikį pajustų ne tik institucijos, bet ir jų rangovai bei IT paslaugų teikėjai. Valstybėms tektų aiškiau apibrėžti, kokie duomenys gali būti tvarkomi tik nacionalinėje ar europinėje infrastruktūroje, o viešieji pirkimai labiau akcentuotų tiekimo grandinės saugumą.

    Toks kursas galėtų paskatinti europinių sprendimų plėtrą, bet kartu didintų pereinamojo laikotarpio kaštus ir sudėtingumą. J. Marteliaus perspėjimas iš esmės primena, kad technologinis suverenitetas nėra vien politinis šūkis: tai ilgas procesas, kuriam reikia investicijų, rinkos masto ir realistiško požiūrio į tai, kur Europa gali būti nepriklausoma, o kur neišvengiamai liks tarpusavio priklausomybė su sąjungininkais ir pasauliniais tiekėjais.

  • URBACT tinklas Olimpiada visiems: kaip Alytus perims aktyvaus senėjimo modelį iš Portugalijos

    URBACT perdavimo tinklas Olimpiada visiems (OLYMPICS4ALL) siekia, kad fizinis aktyvumas būtų lengvai prieinamas vyresnio amžiaus žmonėms ir pažeidžiamoms grupėms. Tinklui vadovauja Vila Nova de Cerveira savivaldybė Portugalijoje, o veiklas bendrai finansuoja Europos Sąjunga per URBACT IV programą.

    Šio modelio ištakos siekia 2015 metais pradėtą „Erasmus+“ iniciatyvą, kuri rėmė paprastą idėją: sportas, žaidimai ir bendruomenės ryšiai gali pastebimai pagerinti gyvenimo kokybę. Praktikoje tai reiškia pritaikytas fizines veiklas, tradicinius žaidimus ir draugiškas varžybas, kurios padeda įtraukti net ir rečiau iš namų išeinančius žmones.

    Laikui bėgant vietinė Portugalijos savivaldybės programa išaugo į struktūruotą, visus metus veikiančią sistemą. Dėl aiškių rezultatų ir galimybės pritaikyti skirtinguose miestuose iniciatyva buvo pripažinta URBACT gerąja praktika ir tapo tarptautinio perdavimo tinklo pagrindu.

    Kas dalyvauja ir ką perima Alytus

    Tinklo esmė yra platus partnerių ratas: vyresnio amžiaus gyventojai, savanoriai, savivaldybės, sporto klubai, socialinės paslaugos ir sveikatos organizacijos. Tikslas neapsiriboja sportu, nes programos formatas padeda mažinti socialinę izoliaciją, stiprinti bendruomeniškumą ir skatinti kartų bendravimą.

    Prie vadovaujančio partnerio Vila Nova de Cerveira prisijungė septyni miestai partneriai: Alytus, Vejlė Danijoje, Brindisis Italijoje, Pardubicė Čekijoje, Onda Ispanijoje, Dafnį-Imitą Graikijoje ir Zdolbunivas Ukrainoje. Kiekvienas miestas modelį pritaiko pagal vietos poreikius ir turimas paslaugas.

    Etapai ir planuojamas laikotarpis

    Perdavimo procesas numatytas trimis nuosekliais etapais: suprasti, pritaikyti ir pakartotinai naudoti. Tai reiškia, kad pirmiausia analizuojama, kas veikia geriausiai, vėliau sprendimai adaptuojami vietos kontekstui, o galiausiai įtvirtinami kaip tęstinės savivaldybės politikos ir paslaugų dalis.

    Numatoma, kad šie etapai vyks nuo 2025 metų lapkričio mėnesio iki 2028 metų balandžio mėnesio. Per šį laiką miestai sieks ne tik organizuoti veiklas, bet ir įtvirtinti aktyvaus senėjimo priemones kaip ilgalaikę kryptį, kuri galėtų veikti ir pasibaigus projekto ciklui.

    „Sportas ir žaidimai gali būti paprastas būdas sujungti žmones, mažinti vienatvę ir padėti ilgiau išlikti savarankiškiems“, – sako projekto partneriai, apibendrindami pagrindinę tinklo logiką.

    Tokie URBACT perdavimo tinklai dažniausiai orientuojasi į praktinį pritaikomumą: svarbu ne vien idėjos, bet ir veikimo mechanizmas, partnerių įtraukimas, tęstinumas bei matuojamas poveikis. Alytui tai reiškia galimybę perimti patikrintą modelį ir jį integruoti į vietos paslaugas bei bendruomenines iniciatyvas.

  • Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.

    Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.

    Kur rizika didžiausia Europoje?

    Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.

    Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.

    Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.

    Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.

    Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.

    Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.

    Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.

    Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.

    Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas

    Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.

    Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.

    Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.

    Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.

    AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.

  • Vengrija netikėtai švelnina toną dėl Ukrainos ES: derybų raktas – Užkarpatės vengrai

    Vengrija netikėtai švelnina toną dėl Ukrainos ES: derybų raktas – Užkarpatės vengrai

    Vengrijos naujoji vyriausybė signalizuoja didesnį atvirumą dialogui su Ukraina dėl jos stojimo į Europos Sąjungą, teigia keli diplomatiniai šaltiniai. Briuselis tai vertina kaip galimą lūžį po ilgo laikotarpio, kai Budapeštas blokavo pirmuosius procedūrinius žingsnius.

    Praėjusią savaitę ES valstybių ambasadorių susitikime Vengrijos atstovas pareiškė, kad Budapeštas pasirengęs įsitraukti siekiant konkrečių rezultatų. Kartu akcentuota, kad toliau turi būti taikoma nuopelnais grįsta plėtros metodika ir ypatingas dėmesys mažumų teisėms.

    Kas stabdė derybas iki šiol?

    Viktoro Orbáno vadovaujama Vengrija buvo sustabdžiusi pirmojo derybų paketo, apimančio pamatines reformas, atvėrimą Ukrainai. Šis paketas laikomas kertiniu, nes apima teisinės valstybės principus, institucijų atsparumą ir finansų kontrolę.

    Įtampa tarp Budapešto ir Kyjivo daug metų sukosi apie Užkarpatėje gyvenančią vengrų mažumą. Vengrijoje ši tema išlieka politiškai jautri, todėl naujoji valdžia, nors ir keičia toną, nenori atsisakyti ankstesnių reikalavimų.

    Ankstesnė vyriausybė buvo suformulavusi 11 punktų planą, kurį Vengrija sieja su pažanga atveriant pirmąjį svarbų derybų etapą. Diplomatiniai pašnekovai nurodo, kad dalis punktų gali būti sukonstruoti taip, jog jų įgyvendinimas būtų sudėtingas ir politiškai kontroversiškas.

    Techninės konsultacijos ir birželio susitikimo planas

    Premjeras Péteris Magyaras balandžio 28 dieną pareiškė norintis birželio pradžioje susitikti su prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kaip viena galimų vietų įvardytas Berehovė miestas Užkarpatėje, laikomas vietos vengrų bendruomenės centru.

    Prezidentas V. Zelenskis su vengrų bendruomene buvo susitikęs balandžio 9 dieną, likus kelioms dienoms iki Vengrijos parlamento rinkimų. Kyjivas tuo metu pabrėžė, kad vengrų kilmės gyventojai yra Ukrainos piliečiai, o klausimai dėl jų teisių, Ukrainos vertinimu, yra sprendžiami.

    Pasak P. Magyaro, po pokalbio su Europos Vadovų Tarybos pirmininku António Costa Vengrija inicijavo technines konsultacijas su Ukraina. Jų tikslas – susitarti dėl kalbinių, švietimo ir kultūrinių garantijų vengrų mažumai Užkarpatėje.

    „António Costa man aiškiai pasakė, kad tolesni žingsniai įmanomi tik gerbiant Ukrainoje gyvenančių vengrų mažumos teises“, – sakė Péteris Magyaras.

    Vengrijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Mártonas Hajdu pabrėžė, kad Budapešto sąlyga išlieka konkreti ir teisinė: kuo greičiau užtikrinti aiškiai įtvirtintas kalbos, švietimo ir kultūros teises. Jo teigimu, būtent šių garantijų apimtis ir įgyvendinimo mechanizmai taps svarbiausiu derybų matu.

    Ką tai reikštų Ukrainai ir ES?

    ES institucijos Ukrainai kelia reikalavimą priimti ir veiksmingai įgyvendinti mažumų politikos veiksmų planą, apimantį ne tik vengrų, bet ir rumunų, lenkų bei bulgarų bendruomenes. Pastaraisiais mėnesiais Ukraina ėmėsi papildomų simbolinių ir praktinių žingsnių santykiams su kaimynais gerinti, siekdama mažinti plėtros procesą stabdančių veto riziką.

    Ukrainos stojimo klausimas gali atsidurti artimiausio Europos Vadovų Tarybos posėdžio darbotvarkėje, tačiau tai priklausys nuo apčiuopiamos pažangos. Briuselyje pabrėžiama, kad be formalaus Vengrijos veto atšaukimo viešai skelbti proveržį būtų per anksti.

    Net jei Budapeštas atšauktų blokavimą, tai būtų tik pirmas žingsnis. Stojimo derybos yra ilgas, etapais grindžiamas procesas, kuriame sprendimai priimami vienbalsiai, o kiekvieno skyriaus atidarymui ir uždarymui reikalingas visų valstybių narių pritarimas.