CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Kiek europiečių neįperka atostogų?

    Vasarą atostogos daugeliui europiečių yra įprastas planas, tačiau milijonams savaitė poilsio ne namuose vis dar lieka nepasiekiama. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad bendra padėtis per dešimtmetį gerėjo, nors atotrūkiai tarp valstybių išliko dideli.

    2025 metais 27,5 proc. Europos Sąjungos 16 metų ir vyresnių gyventojų negalėjo sau leisti vienos savaitės kasmetinių atostogų toliau nuo namų. Palyginimui, 2015 metais tokių buvo 35,2 proc., tad per dešimtmetį rodiklis sumažėjo 7,7 procentinio punkto.

    Kur padėtis prasčiausia, o kur geriausia?

    Skirtingose Europos šalyse atostogų įperkamumas labai nevienodas. 2025 metais mažiausia dalis žmonių, negalinčių sau leisti savaitės atostogų, fiksuota Šveicarijoje ir Norvegijoje – po 9 proc., o didžiausia Rumunijoje – 61 proc.

    Aukšti rodikliai matyti ir kitose Pietų bei Pietryčių Europos valstybėse: Juodkalnijoje 58 proc., Albanijoje 53 proc., Turkijoje 51 proc. Prie šio lygio priartėjo Šiaurės Makedonija su 48 proc. ir Graikija su 47 proc.

    Tarp Europos Sąjungos narių daugiau nei trečdalis gyventojų atostogų neįperka Bulgarijoje ir Vengrijoje – po 39 proc., taip pat Italijoje – 36 proc. Žemiau ES vidurkio yra Lietuva, kur 2025 metais savaitės atostogų negalėjo sau leisti 31 proc. gyventojų.

    Mažiausi rodikliai, be Šveicarijos ir Norvegijos, fiksuoti ir kitose turtingesnėse šalyse: Liuksemburge, Nyderlanduose, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje bei Slovėnijoje, kur dalis paprastai siekė 15 proc. ar mažiau. Prancūzijoje rodiklis siekė 23 proc., o Vokietijoje – 21 proc.

    Kodėl kai kur situacija blogėjo?

    Nors daugumoje šalių per dešimtmetį atostogų neįperkančiųjų dalis mažėjo, penkiose valstybėse ji išaugo: Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Didžiausias prieaugis fiksuotas Šiaurės šalyse, tačiau jų rodikliai vis tiek išlieka vieni mažiausių Europoje.

    Per dešimtmetį Norvegijoje šis rodiklis padidėjo 3,8 procentinio punkto, Švedijoje – 3,2, Suomijoje – 1,5. Vokietijoje dalis išaugo 1,2 procentinio punkto, Austrijoje – 0,3, o abiejose šalyse maždaug kas penktas gyventojas vis dar neišgali savaitės atostogų.

    „Atostogų įperkamumą pirmiausia lemia disponuojamos pajamos, o skirtumai tarp šalių atspindi platesnius ekonominius netolygumus Europoje“, – teigia turizmo ekonomikos tyrėjai, analizuojantys Eurostato ir pajamų statistiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad atostogų prieinamumą dažniausiai veikia keli susiję veiksniai: realiųjų pajamų augimas, infliacija, būsto ir energijos kainų našta, taip pat darbo rinkos stabilumas. Kai šie spaudimai dideli, net ir šalyse su aukštu BVP daliai gyventojų atostogos tampa prabanga, ypač vienišiems tėvams, žemų pajamų namų ūkiams ar dirbantiems nepilnu etatu.

    Ilgesnėje perspektyvoje Europos Sąjungoje matyti aiški tendencija: atostogų neįperkančiųjų dalis po 2012 metais pasiekto piko pamažu mažėjo ir 2019 metais priartėjo prie 28 proc. Pastaraisiais metais rodiklis iš esmės laikėsi panašiame lygyje, o bendras kritimas per dešimtmetį rodo, kad atostogos tapo prieinamesnės, nors skirtumai tarp regionų išlieka ryškūs.

  • ES nuo 2030 metų ribos vienkartinę pakuotę viešbučiuose: neliks cukraus pakelių ir mini šampūnų

    Nuo rugpjūčio 12 dienos įsigalioja Europos Sąjungos Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPWR), kuris nustato naujas taisykles, kaip turi būti mažinamas pakuočių kiekis ir jų sukuriamos atliekos. Vienas aiškiausių pokyčių keliautojams ir viešbučiams numatytas nuo 2030 metų pradžios, kai bus ribojami kai kurie vienkartiniai pakuočių sprendimai.

    Reglamento tikslas yra stabdyti nuolat augančius atliekų srautus ir skatinti verslą atsisakyti nereikalingos pakuotės. Numatyti atliekų mažinimo tikslai, palyginti su 2018 metų lygiu: 5 proc. iki 2030 metų, 10 proc. iki 2035 metų ir 15 proc. iki 2040 metų.

    Kas keisis viešbučiuose?

    Pagal PPWR kryptį nuo 2030 metų sausio 1 dienos turėtų nelikti dalies mažų, vienkartinių pakuočių, kurios dažnai naudojamos apgyvendinimo sektoriuje. Tai apima pavienes cukraus ar padažų pakuotes, taip pat vienkartines mini higienos priemones, pavyzdžiui, šampūnus ar dušo gelius.

    Šie ribojimai siejami su tuo, kad tokia pakuotė dažnai sunaudojama labai trumpai, tačiau sukuria neproporcingai daug atliekų. ES politika vis dažniau orientuojama į pakartotinį naudojimą, didesnes pakuotes, pildymo sistemas ir aiškesnį atliekų tvarkymo finansavimą.

    Kavos kapsulės pripažintos pakuote

    PPWR taip pat užbaigia ilgai trukusias diskusijas dėl vienkartinių kavos kapsulių statuso. Reglamente jos aiškiai priskiriamos pakuotei, todėl joms bus taikomos pakuočių taisyklės, įskaitant reikalavimus dėl tvarkymo ir perdirbimo.

    Praktikoje tai svarbu dėl to, kad kapsulės dažnai yra sudėtinės: plastikas ar aliuminis susimaišo su kavos tirščiais, o tai apsunkina perdirbimą. Dalis rinkos dalyvių jau dabar kuria surinkimo schemas, tačiau reglamentas stiprina kryptį, kad didesnė atsakomybė ir kaštai tenka gamintojams.

    Kodėl ES griežtina taisykles?

    Europos Komisija šį teisės aktą pasiūlė 2022 metais, o 2024 metais dėl jo vyko diskusijos Europos Parlamente ir Europos Sąjungos Taryboje. PPWR yra dalis platesnės ES žiedinės ekonomikos politikos, kurioje prioritetas teikiamas atliekų prevencijai, perdirbamumui ir pakartotiniam naudojimui.

    Vartotojams pokyčiai labiausiai pasimatys kasdienėse situacijose: kelionėse, maitinimo įstaigose ir perkant produktus, kurie iki šiol dažnai buvo supakuoti į mažas vienkartines pakuotes. Verslui tai reiškia pasiruošimą alternatyvoms ir investicijas į tvaresnius sprendimus dar iki 2030 metų.

  • Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipro energetikos ministras Michalis Damianos teigia, kad iš po Kipro pietinės pakrantės esančio „Cronos“ telkinio išgaunamos gamtinės dujos Europos rinką galėtų pasiekti jau 2028 metų pavasarį. Pasak jo, tai būtų naujas šaltinis, galintis prisidėti prie Europos energetinio saugumo ir kainų stabilumo.

    Projektą vysto Prancūzijos „TotalEnergies“ ir Italijos „Eni“, kurios, ministro teigimu, priėmė galutinį investicinį sprendimą pradėti telkinio plėtrą. Kipro valdžia akcentuoja, kad Rytų Viduržemio jūra vis dažniau vertinama kaip alternatyvi tiekimo kryptis, ypač Europai siekiant mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių.

    Kaip dujos pasieks Europą?

    Pagal numatomą planą vėliau šiais metais turėtų prasidėti povandeninio vamzdyno statyba, kuri sujungs „Cronos“ su Egipto dujų infrastruktūra maždaug už 105 kilometrų. Statybos, kaip skelbiama, gali trukti iki 18 mėnesių, o dujos būtų nukreipiamos į Egipto šiaurinėje pakrantėje esantį suskystinimo terminalą.

    Tuomet suskystintos gamtinės dujos būtų gabenamos laivais į Europą. Toks kelias laikomas greitesniu ir ekonomiškai palankesniu už naujos, nuo nulio statomos infrastruktūros kūrimą Kipro vandenyse.

    „Tai svarbu Europai dabar, atsižvelgiant į karą Ukrainoje ir padėtį Artimuosiuose Rytuose, nes Kipras tampa alternatyviu gamtinių dujų šaltiniu“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiek kainuos ir kas gaus dujas?

    Kipro pusė nurodo, kad sprendimas dujas tiekti per Egiptą pasirinktas kaip ekonomiškai pagrįstas: projekto vertė siekia apie 1 730 000 000 eurų. Tai maždaug perpus mažiau, nei galėtų kainuoti kai kurių kitų telkinių vystymas, kai nėra arti esančios infrastruktūros.

    Ministro teigimu, sutarta, kad visa „Cronos“ telkinio produkcija būtų skirta Europos rinkai, tačiau susitarime palikta galimybė dalį apimčių panaudoti Egipto vidaus poreikiams. Tai svarbu Kairo energetiniam balansui, ypač didesnio vartojimo laikotarpiais.

    „Tai gana nedidelis telkinys, todėl mūsų pajamos nebus milžiniškos. Esmė ne piniguose, o tame, kad pradedame būti gamtinių dujų gamintojai“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiti telkiniai ir ambicinga elektros jungtis

    „Cronos“ yra vienas iš kelių Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje atrastų telkinių. Kiti didesni projektai, įskaitant „Glafcos“ ir „Pegasus“, siejami su ilgesniu grafiku, o dujų srautai, kaip skelbiama, galėtų prasidėti apie 2033 metus.

    Atskirai Kipro valdžia akcentuoja ir elektros jungties su Graikija projektą, kuris vėliau turėtų apimti ir Izraelį. Prie finansavimo prisijungus Prancūzijos investicijų bendrovei „Meridiam“, projektas įgauna daugiau pagreičio, tačiau jo biudžetas kelia ginčų dėl išaugusių sąnaudų ir galimos įtakos elektros kainoms Kipro vartotojams.

    Europos Sąjunga jau yra numačiusi 658 000 000 eurų paramą šiai jungčiai. Kipro ministras pabrėžia, kad papildomos privačios investicijos ir galimas didesnis ES prisidėjimas būtų esminiai, kad finansinė našta gyventojams neaugtų iki politiškai jautraus lygio.

  • Vučić sutiko Zelenskį Belgrade: signalas Briuseliui ir Maskvai, kai Serbija ieško savo kelio

    Vučić sutiko Zelenskį Belgrade: signalas Briuseliui ir Maskvai, kai Serbija ieško savo kelio

    Vizitas, kurį stebi Europa

    Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučić Belgrade priėmė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, pabrėždamas norą kuo greičiau užbaigti karą, tačiau pripažindamas, kad artimiausiu metu proveržio nesitiki. Abiejų lyderių susitikimas surengtas tuo metu, kai Rusijos smūgiai Ukrainai vėl intensyvėja, o Europos sostinės ieško būdų didinti spaudimą Maskvai.

    Zelenskio atvykimas tapo išskirtiniu įvykiu Serbijos užsienio politikos kontekste, nes Belgradas tradiciškai palaiko glaudžius ryšius su Rusija. Tuo pat metu Serbija siekia judėti pirmyn dėl narystės Europos Sąjungoje, o būtent užsienio politikos suderinamumas su ES linija yra vienas jautriausių derybinių klausimų.

    „Jei klausiate manęs, kaip politinio veterano, nesu tuo tikras ir labai bijau, kad mūsų laukia dar viena sunki žiema“, – sakė Aleksandaras Vučić.

    „Tačiau tikiuosi, nors ir neturiu realių faktų, kad tai baigsis rytoj“, – pridūrė jis.

    Ukrainos vadovui Belgrade surengta iškilminga priėmimo ceremonija su garbės sargyba, po kurios vyko derybos Prezidento rūmuose. Susitikimo metu taip pat pasirašytas memorandumas, susijęs su žemės ūkio bendradarbiavimu, o Vučić pranešė, kad abi šalys artimiausiu metu sieks suderinti laisvosios prekybos susitarimą.

    Serbijos balansas tarp Maskvos ir ES

    Priimdamas Zelenskį, Vučić siunčia žinutę ne tik Briuseliui, bet ir Maskvai: Serbija nori išlaikyti manevro laisvę, tačiau kartu rodyti, kad dialogas su Ukraina jai nėra tabu. Tai ypač reikšminga, nes po plataus masto Rusijos invazijos Serbija išliko viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios neįvedė platesnių sankcijų Rusijai.

    Belgradas viešai argumentuoja, kad sankcijos nėra jo pasirinktas instrumentas, tačiau tuo pat metu Serbija teikė Ukrainai finansinę ir humanitarinę paramą. Energetikos srityje šalis tebėra labai priklausoma nuo rusiškų išteklių, todėl kiekvienas žingsnis užsienio politikoje vertinamas per vidaus politikos ir ekonominio saugumo prizmę.

    Zelenskis: ginklų susitarimai yra, bet to neužtenka

    Zelenskis Belgrade daug dėmesio skyrė oro gynybos ir raketinių sistemų temai, pabrėždamas, kad susitarimai dėl tiekimo egzistuoja, tačiau realūs kiekiai vis dar neleidžia patikimai apsaugoti infrastruktūros. Pasak jo, Rusija vis dažniau naudoja balistines raketas, kurias numušti sudėtingiau, todėl Ukrainai būtina nuosekli ir didesnė partnerių parama.

    „Vakar naktį vėl buvo raketų smūgis: balistinės raketos taikėsi į mūsų infrastruktūrą. Buvo ir atakos dronais, o ypač reaktyviais „Shahed“ dronais vėl smogta energetikos objektams ir geležinkeliams“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ukrainos prezidentas teigė, kad dalis oro gynybos sistemų tiekimo šiemet sumažėjo, palyginti su praėjusiais metais, o licencijų ir gamybos grandinių procesai Europoje neretai užtrunka. Jo teigimu, Ukrainai svarbu, kad parama būtų prognozuojama, o sprendimai dėl amunicijos ir oro gynybos nebūtų atidėliojami dėl vidaus politinių debatų partnerių šalyse.

    Belgrado susitikimas šiame fone tampa daugiau nei dvišaliu vizitu: jis atskleidžia, kaip regiono valstybės mėgina perskirstyti rizikas ir formuoti santykius su ES bei Rusija, kai karo dinamika ir saugumo poreikiai Europoje aštrėja.

  • Baltarusija „Euronews“ paskelbė ekstremistine: Europa kyla į kovą dėl žodžio laisvės

    Baltarusija „Euronews“ paskelbė ekstremistine: Europa kyla į kovą dėl žodžio laisvės

    Baltarusijos valdžia šią savaitę apribojo prieigą prie „Euronews“ turinio, o kanalo interneto svetainę įtraukė į vadinamąjį Respublikinį ekstremistinių medžiagų sąrašą. Toks žingsnis reiškia ne tik blokavimą šalies viduje, bet ir riziką auditorijai: už turinio laikymą ar platinimą gali grėsti administracinės nuobaudos.

    Sprendimas išprovokavo platų Europos politikų ir žiniasklaidos laisvės gynėjų palaikymą transliuotojui. Kritikai pabrėžia, kad „ekstremizmo“ etiketė autoritarinėse valstybėse dažnai naudojama kaip teisinė priemonė nutildyti nepriklausomą žurnalistiką ir atgrasyti visuomenę nuo alternatyvių informacijos šaltinių.

    „Lukašenkos režimo sprendimas „Euronews“ pavadinti ekstremistine žiniasklaida nėra stiprybės ženklas, tai baimės pripažinimas“, – sakė George’as Papandreou.

    Jo teigimu, autoritariniai režimai labiausiai bijo tos žiniasklaidos, kurios negali kontroliuoti, nes faktai mažina propagandos poveikį. Panašiai pasisakė ir Vokietijos liberalų atstovai, pabrėžę, kad Baltarusijos pilietinei visuomenei tai yra skaudus smūgis, nes mažėja galimybių gauti nepriklausomą informaciją.

    „Euronews“ nurodė, kad toks statusas iš esmės kriminalizuoja auditoriją ir riboja galimybę pasiekti faktinę, patikrintą informaciją. Redakcija teigia nebuvusi oficialiai informuota apie sprendimą ir laukianti Baltarusijos institucijų argumentų, kuriais remiantis priimtas blokavimas.

    „Valstybė, kuri „Euronews“ vadina ekstremistine ir blokuoja nepriklausomą žurnalistiką, parodo savo baimę laisvai informacijai“, – sakė Clausas Strunzas.

    Pasak jo, redakcija ketina ir toliau teikti faktinį, nepriklausomą turinį Baltarusijos auditorijai, kiek tai įmanoma. Tokia laikysena atspindi platesnę Europos žiniasklaidos tendenciją ieškoti alternatyvių kanalų, kai valstybės riboja prieigą prie nepriklausomų naujienų, įskaitant veidrodines svetaines, programėles ar kitus sklaidos būdus.

    Sprendimo fonas siejamas su ilgalaikiu spaudimu žiniasklaidai Baltarusijoje po 2020 metų politinės krizės, kai šalyje sugriežtėjo kontrolė informacijos erdvėje, uždaryta ar apribota dalis nepriklausomų redakcijų. 2021 metais Baltarusijos institucijos jau buvo sustabdžiusios „Euronews“ televizijos transliaciją, o po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios žiniasklaidos ribojimai regione dar labiau suintensyvėjo.

    Europos Parlamento nariai ir žurnalistų organizacijos tokius veiksmus vertina kaip dar vieną smūgį spaudos laisvei ir laisvam informacijos judėjimui. Jie ragina Europos Sąjungą išlaikyti paramą nepriklausomiems žurnalistams ir demokratinei opozicijai, o Baltarusijos visuomenei užtikrinti prieigą prie patikimos informacijos.

  • Apklausa Europoje smogė „Tesla“: Elonas Muskas kenkia labiau nei BYD ryšiai su Kinija

    Apklausa Europoje smogė „Tesla“: Elonas Muskas kenkia labiau nei BYD ryšiai su Kinija

    Apklausa: reputacija tampa pirkimo kriterijumi

    Europos vairuotojai vis dažniau vertina ne tik elektromobilio kainą ar nuvažiuojamą atstumą, bet ir prekės ženklo reputaciją. Nauja visose 27 Europos Sąjungos šalyse atlikta vartotojų apklausa rodo, kad „Tesla“ įvaizdžiui didžiausią žalą daro ne konkurentai ar technologinės problemos, o jos vadovo Elono Musko vieša veikla.

    Apklausoje, kurioje dalyvavo 1 861 respondentas, 39 proc. teigė, kad Elonas Muskas pablogino jų požiūrį į „Tesla“. Tik 13 proc. sakė, kad jo įtaka jų nuomonę apie prekės ženklą pagerino, o 35 proc. nurodė, kad tai jiems neturi reikšmės.

    Politika „Tesla“ kainuoja daugiau nei Kinijos šešėlis BYD

    Tyrimo duomenimis, Elono Musko politinis aktyvumas ir sąsajos su JAV politika tampa vienu ryškiausių atgrasymo veiksnių. Priminta informacija apie paramą Donaldui Trumpui dar labiau pablogino tiek paties Musko vertinimą, tiek ir „Tesla“ prekės ženklo patrauklumą, o pirkimo tikimybė krito iki prasčiausių apklausos rodiklių.

    Tuo metu BYD ryšiai su Kinijos valdžia europiečių vertinami neigiamai, bet silpniau. Ketvirtadalis respondentų nurodė, kad tokios sąsajos jų nuomonę apie BYD pablogina, o 12 proc. teigė, jog tai jų vertinimą net pagerina, todėl bendras balansas BYD atžvilgiu buvo mažiau neigiamas nei „Tesla“ atveju.

    Skaičiai rinkose skiriasi, bet konkurencija auga

    Apklausa fiksavo, kad Elono Musko įvaizdis neigiamas visose pagrindinėse ES rinkose. Bendrame rezultate 58 proc. apklaustųjų apie jį atsiliepė nepalankiai, o 27 proc. palankiai, tačiau šie vertinimai skyrėsi priklausomai nuo šalies.

    Įdomu tai, kad neigiamos nuotaikos ne visada tiesiogiai atsispindi registracijų statistikoje. „Tesla“ rezultatai Europoje pastaruoju metu buvo labai netolygūs: vienose rinkose fiksuoti ryškūs metiniai šuoliai, kitose kritimai, o tai leidžia manyti, kad pardavimus gali lemti ir paskatos, kainodara, degalų kainų dinamika bei bazinis palyginimo efektas.

    Tuo pat metu BYD sparčiai plečia pozicijas ir, nors prekės ženklo žinomumas daugelyje Europos šalių dar mažesnis nei „Tesla“, pirkėjų pasirinkimuose jis jau priartėjo. Kai respondentų buvo paprašyta rinktis tarp panašios kainos modelių, pasirinkimai beveik susilygino, o tarp svarstančių įsigyti elektromobilį BYD kai kuriais pjūviais net buvo vertinamas palankiau.

    Ką tai reiškia elektromobilių rinkai Europoje

    Ši tendencija rodo, kad elektromobilių segmente reputacinė rizika tampa apčiuopiama verslo rizika. Gamintojams vis dažniau tenka valdyti ne tik produktų kokybę ir tiekimo grandines, bet ir vadovų bei viešų ambasadorių komunikaciją, kuri gali tiesiogiai paveikti prekės ženklo patrauklumą.

    Europoje stiprėjant konkurencijai ir didėjant Kinijos gamintojų pasirinkimui, vien technologinio pranašumo gali nepakakti. Pirkėjai, spręsdami dėl brangaus pirkinio, vis dažniau atsigręžia į pasitikėjimą prekės ženklu, jo vertybinį foną ir tai, ar kompanija nekelia papildomų politinių ar reputacinių ginčų.

  • Jasionkos oro uoste baigiami riedėjimo tako darbai: testuojamos sistemos, startas numatytas 2026-aisiais

    Ržešuvo–Jasionkos oro uoste netoli Ržešuvo baigti pagrindiniai antrojo etapo lygiagretaus riedėjimo tako statybos darbai. Šiuo metu vyksta įrangos ir sistemų testai, taip pat rengiamasi techniniams priėmimams.

    Oro uosto infrastruktūrą planuojama oficialiai įleisti į eksploataciją 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį. Iki tol projektas turi pereiti visus privalomus patikros ir sertifikavimo etapus.

    Kas pastatyta per antrą etapą?

    Antrojo etapo darbai apima naujus riedėjimo tako ruožus, žymimus DK-R4 ir DK-R5, kurių bendras ilgis siekia apie 1 087 metrus. Taip pat įrengtos dvi jungtys su kilimo ir tūpimo taku, numatytos DK-E ir DK-F.

    Projekte numatyta ir papildoma infrastruktūra: atnaujintos drenažo sistemos, dalis elektros tinklų, įrengtas LED apšvietimas. Taip pat praplėsta orlaivių apsisukimo aikštelė ties 27 slenksčiu.

    Kada infrastruktūra bus pradėta naudoti?

    Statybos priežiūros institucija jau yra išdavusi leidimą naudoti tam tikras dalis, susijusias su danga ir inžineriniais tinklais. Vis dėlto vien statybinių darbų pabaigos nepakanka, kad objektas būtų įtrauktas į kasdienes oro uosto operacijas.

    Operaciniam paleidimui būtina aviacijos priežiūros institucijos sertifikacija ir informacijos paskelbimas oficialiame aviacijos informacijos leidinyje AIP Lenkija. Tik po šių procedūrų nauja infrastruktūra gali būti naudojama reguliariam eismui pagal standartines taisykles.

    Kaina ir finansavimas

    Viso projekto vertė viršija 113 mln. zlotų, tai yra apie 26 mln. eurų. Dalis finansavimo gauta iš Europos Sąjungos programos CEF Military Mobility, kur parama siekia 11 mln. eurų.

    Likusi suma padengiama oro uostą valdančios bendrovės lėšomis ir savininkų įnašais. Nurodoma, kad regiono savivalda prisideda apie 4,6 mln. eurų, o Lenkijos oro uostų operatorius PPL – apie 3,5 mln. eurų.

    Tokio tipo investicijos regioniniuose oro uostuose paprastai siejamos su dviem tikslais: didesniu pralaidumu piko metu ir sklandesniu orlaivių judėjimu ant žemės. Daugeliu atvejų tai leidžia sumažinti laukimo laiką prie kilimo tako ir sustiprinti operacijų saugą, ypač intensyviai augant keleivių ir krovinių srautams.

  • ES ministrai reiškia solidarumą Ispanijai po Ceutos krizės: kaip ES ketina užkirsti kelią kartojimuisi

    ES ministrai reiškia solidarumą Ispanijai po Ceutos krizės: kaip ES ketina užkirsti kelią kartojimuisi

    Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrai antradienį pareiškė solidarumą Ispanijai po staigaus migracijos suaktyvėjimo ties Ceuta. Europos Komisijos migracijos komisaras Magnusas Brunneris situaciją pavadino Europos atsparumo ir išorės sienų saugumo išbandymu.

    Nuotoliniame skubiame posėdyje aptartos priemonės, kurios turėtų sumažinti naujų masinių atvykimų riziką ir kartu numalšinti politinę įtampą tarp valstybių narių. Pasak Komisijos atstovų, pagrindinis tikslas buvo sutarti dėl bendrų veiksmų ir „nuleisti politinę temperatūrą“.

    Ceuta: kas įvyko per 24 valandas

    Ceuta yra Ispanijos miestas Šiaurės Afrikoje, turintis sausumos sieną su Maroku, todėl jis laikomas vienu jautriausių ES išorės sienos taškų. Po krizės ES institucijos akcentavo, kad įvykis tapo rimtu signalu, kaip greitai gali susiformuoti spaudimas pasienyje.

    Remiantis posėdyje aptarta informacija, per parą į Ceutą pateko apie 70 000 ne ES piliečių. M. Brunneris teigė, kad įvykiai parodė, jog yra veikėjų, kurie neatsižvelgia į civilių saugumą ir žmonių gyvybes, o tokios situacijos gali būti naudojamos politiniam spaudimui kurti.

    Kokias priemones svarsto ES

    Po posėdžio ES Tarybos pirmininkaujanti Airija išplatino pareiškimą, kuriame nurodoma, kad ministrai iš esmės sutaria dėl kelių krypčių. Tarp jų įvardytas kova su migrantų kontrabandos tinklais, grąžinimų stiprinimas ir išorės sienų apsaugos priemonės.

    Taip pat kalbėta apie glaudesnę partnerystę su trečiosiomis šalimis ir geresnį rizikų numatymą. Tarp konkretesnių idėjų minimos ankstyvojo perspėjimo sistemos, įskaitant priešsienio žvalgybinę informaciją ir socialinių tinklų stebėseną, siekiant greičiau pastebėti organizuoto judėjimo signalus.

    Ispanijos vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaska teigė, kad ES pripažino Ispanijos atliktą darbą ir įvertino pastangas kovoti su neteisėta migracija bendrame Europos Sąjungos rėme. Jo vertinimu, susitikimas buvo reikalingas, kad būtų suderinti dabartiniai ir būsimi veiksmai.

    Įtampa dėl migracijos politikos

    Krizė Ceutoje tapo katalizatoriumi platesnei diskusijai apie skirtingas valstybių narių pasirinktas migracijos kryptis. Dalies šalių požiūris pastaruoju metu griežtėja: daugiau dėmesio skiriama ribojimams, kontrolės stiprinimui ir grąžinimų didinimui.

    Tuo metu Ispanija šiemet priėmė sprendimą regularizuoti apie pusę milijono neteisėtai šalyje gyvenusių migrantų, suteikiant jiems teisę gyventi ir dirbti. Kai kurių šalių atstovai svarstė, ar tokie politiniai sprendimai ir siunčiami signalai negalėjo padidinti paskatų bandyti patekti į ES.

    Įtampą dar labiau sustiprino kelių valstybių politinės reakcijos po masinių atvykimų, o diskusijos foną veikė ir vidaus politikos ciklai, įskaitant artėjančius rinkimus kai kuriose šalyse. Europos Komisijos pareigūnai pabrėžė, kad sprendimų paieška turi būti orientuota į praktines priemones, o ne tarpusavio kaltinimus.

    Artimiausiu metu ES institucijos ir valstybės narės turės apsispręsti, kaip greitai šias priemones paversti konkrečiais sprendimais pasienyje ir migracijos valdyme. Ceutos atvejis parodė, kad net trumpalaikis suaktyvėjimas gali sukelti grandininę politinę reakciją visoje Europoje.

  • Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Skaičiai auga, bet vertė tirpsta

    Eurostatas paskelbė 2026 metų antrojo pusmečio minimalių mėnesinių algų duomenis, kurie rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse nominalūs dydžiai beveik nejuda, o infliacija toliau mažina realią perkamąją galią. 2026 metų pirmąjį pusmetį euro zonoje vartotojų kainos, Eurostato vertinimu, augo 3,2 proc., todėl dalis mažiausiai uždirbančiųjų realiai prarado pajamas.

    Iš 29 Europos valstybių, kurioms pateikiami palyginami skaičiai, minimalų atlyginimą nuo sausio iki liepos didino tik aštuonios. Tai reiškia, kad daugelyje šalių minimalus užmokestis bent pusmetį buvo įšaldytas, nors būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelis brango.

    Kur didžiausia minimali alga eurais

    Pagal nominalią sumą 2026 metų liepą pirmavo Liuksemburgas: minimali mėnesinė alga siekė 2 771 eurą bruto. Tarp Europos Sąjungos šalių mažiausias minimumas fiksuotas Bulgarijoje – 620 eurų bruto.

    Įtraukus ir ES šalis kandidates, mažiausią minimalią algą turėjo Ukraina – 169 eurai bruto, o Moldovoje ji siekė 313 eurų. Eurostato duomenys rodo, kad daugiau nei pusėje šalių, kur pateikiami minimumai, jie nesiekė 1 000 eurų bruto, nors dalis šio „apatinio“ segmento yra būtent šalys kandidatės.

    Virš 2 000 eurų bruto per mėnesį 2026 metų liepą buvo tik penkios šalys: be Liuksemburgo, tai Airija (2 391 euras), Vokietija (2 343 eurai), Nyderlandai (2 338 eurai) ir Belgija (2 234 eurai). Prancūzija liko netoli – 1 867 eurai bruto.

    Kur „minimumas“ vertingiausias

    Vien nominalūs eurai neatsako į klausimą, kiek realiai galima nusipirkti už minimalų atlyginimą skirtingose šalyse. Dėl to Eurostatas pateikia palyginimą pagal perkamąją galią, kai atlyginimas perskaičiuojamas į perkamosios galios standartą, leidžiantį geriau įvertinti kainų lygio skirtumus.

    Pagal perkamąją galią minimalūs atlyginimai išsiskirsto gerokai siauriau nei pagal nominalias sumas. 2026 metų liepos duomenyse didžiausia minimali alga pagal perkamąją galią fiksuota Vokietijoje (2 164), o mažiausia – Albanijoje (705). Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai ir Moldovai, palyginamų perkamąją galią atspindinčių duomenų šiame pjūvyje nepateikta.

    Liuksemburgas pagal perkamąją galią išlieka tarp lyderių (2 108), tačiau čia jį aplenkia Vokietija, o toliau rikiuojasi Nyderlandai (2 023), Belgija (1 922) ir Airija (1 756). Tai iliustruoja, kad aukšta alga eurais ne visada reiškia proporcingai didesnę kasdienę perkamąją galią.

    Kas laimi ir kas pralaimi perskaičiavus

    Lyginant vietas nominaliame reitinge ir reitinge pagal perkamąją galią, ryškiausi pokyčiai matomi Rumunijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Rumunija pakilo iš 20 į 12 vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24 į 16 vietą, abiem atvejais šoktelėdamos per aštuonias pozicijas.

    Prie labiausiai „išlošiančių“ pagal perkamąją galią taip pat priskiriama Serbija, o Kroatija ir Bulgarija pakilo po kelias vietas. Didžiausias „pralaimėtojas“ buvo Estija: ji krito iš 16 į 26 vietą, kas rodo, kad kainų lygis ir būsto bei paslaugų brangumas gali „suvalgyti“ nominalaus minimumo pranašumus.

    Europos Sąjungoje žemiausią minimalią algą pagal perkamąją galią turėjo Estija (935), labai nedaug atsiliko Latvija (938). Žemiau 1 000 pagal perkamąją galią taip pat buvo Bulgarija, o tarp ne ES šalių – ir Turkija.

    Kodėl infliacija smogia būtent mažiausiai uždirbantiems

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Eurostato vertinimu infliacija ypač išsiskyrė Maltoje (8,2 proc.), Kipre (5,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šalyse, kur minimalus atlyginimas per pusmetį nebuvo koreguojamas, reali pajamų vertė krito net ir tada, kai nominali suma liko tokia pati.

    Įdomus pavyzdys – Turkija, kur infliacija 2025 metų gruodžio–2026 metų birželio laikotarpiu siekė 17,8 proc. Kadangi minimalus atlyginimas šalyje atnaujinamas tik kartą per metus, perkamąją galią mažiausiai uždirbantys praranda greitai, ypač kai kainos kyla sparčiau nei atlyginimai.

    Europos kontekste svarbu ir tai, kad ne visos ES šalys turi įstatymu nustatytą minimalią algą. Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Suomijoje minimalus atlygis paprastai nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, todėl Eurostato „minimalaus atlyginimo“ lentelėse šios valstybės dažnai nėra tiesiogiai lyginamos.

  • Dujos grįžta į madą: 100 km už 2,50 euro ir iki 1 500 km nuvažiuojantys nauji modeliai

    Dujos grįžta į madą: 100 km už 2,50 euro ir iki 1 500 km nuvažiuojantys nauji modeliai

    Europoje suskystintų naftos dujų (LPG) automobiliai vėl sulaukia dėmesio: 2025 metais jų pardavimai, lyginant su ankstesniais metais, augo beveik 10 proc. ir priartėjo prie 348 000 vienetų. Ryškiausiu lyderiu tapo „Renault“ grupė, kuri, remiantis rinkos skaičiavimais, užėmė didžiąją dalį segmento, daugiausia dėl „Dacia“ modelių pasiūlos.

    Pirkėjams LPG dažniausiai reiškia paprastesnę matematiką degalinėje, ypač daug važinėjant mieste ar užmiestyje. Gamintojams tai ir būdas mažinti vidutines CO2 emisijas, nes dujomis varomi varikliai dažnai „popieriuje“ išmeta mažiau, o tai svarbu griežtėjant Europos Sąjungos reikalavimams.

    Skaičiavimai rodo, kad važiuojant su dujomis 100 kilometrų gali kainuoti apie 2,50 euro, jei LPG litro kaina siekia maždaug 0,70 euro, o sąnaudos yra apie 8 litrus 100 kilometrų. Papildomas privalumas yra nuvažiuojamas atstumas, nes dujų balionas ir benzino bakas kartu kai kuriuose modeliuose leidžia priartėti prie 1 500 kilometrų ribos be papildomo sustojimo degalinėje.

    Vis dėlto rinkos perspektyva nėra vienareikšmė. Pramonės atstovai įspėja, kad po 2030 metų gamintojams gali būti vis sunkiau pagrįsti tokių versijų plėtrą, nes didesnis spaudimas bus nukreiptas į elektrifikaciją, o investicijos į alternatyvias vidaus degimo variacijas gali mažėti.

    „Dacia“ ir „Renault“ siūlo gamyklines versijas

    Vienas pigiausių kelių į naują automobilį su gamykline LPG sistema dažniausiai siejamas su „Dacia“ ir modeliu Sandero. Gamyklinė įranga paprastai reiškia pilną integraciją: borto kompiuteris rodo dujų sąnaudas bei likutį, o perjungimas tarp benzino ir dujų atliekamas standartiniu mygtuku salone.

    „Dacia“ pasiūlo ir didesnį modelį Jogger, kuris taip pat turi gamyklinę Eco-G versiją. Tokie sprendimai patrauklūs šeimoms ar aktyviau keliaujantiems, nes didesnis kėbulas ir praktiškumas derinamas su galimybe važiuoti pigiau.

    Tarp populiaresnių krypčių minimas ir „Renault“ trejetas su gamykline LPG įranga: Clio, Captur ir Symbioz. Šiuose modeliuose naudojamas 1,2 litro trijų cilindrų variklis, o gamintojas akcentuoja, kad reali dinamika su dujomis kai kuriais atvejais būna ne prastesnė nei su benzinu.

    Kai kur LPG montuoja atstovai

    Kita rinkos dalis remiasi ne gamyklinėmis, o atstovybių montuojamomis sistemomis. Tai aktualu daliai prekių ženklų, kurie naujuose automobiliuose dujų įrangą siūlo kaip papildomą sprendimą, dažniausiai su atskira garantija ir aiškiai apibrėžtomis sąlygomis.

    Pavyzdžiui, „Hyundai“ mažajam i10 dujų įranga siūloma kaip priemoka, tačiau verta įvertinti, kad tokia komplektacija dažniausiai orientuota į ramesnį naudojimą mieste. Tuo metu KGM (anksčiau „SsangYong“) kai kuriems modeliams taip pat siūlo atstovų montuojamas sistemas, o pirkėjams svarbu pasitikslinti garantijos apimtį ir aptarnavimo tvarką.

    Į LPG nišą taikosi ir mažiau įprasti prekių ženklai, tarp jų DR Automobiles, o dalis kiniškų modelių dujų įrangą sieja su papildomais paketais. Tokiu atveju galutinę kainą lemia ne tik pati įranga, bet ir tai, ar pirkėjas nepraranda kitų akcijų, todėl prieš pasirašant sutartį verta palyginti galutinius pasiūlymus.

    Ką būtina įvertinti prieš perkant?

    Renkantis naują automobilį su LPG svarbiausia atskirti gamyklinę sistemą nuo montuojamos atstovybėje ir įvertinti garantijos detales. Gamyklinė įranga dažniausiai užtikrina geresnę integraciją, o montuojama vėliau gali skirtis pagal komponentus, aptarnavimo intervalus ir dokumentaciją.

    Taip pat verta blaiviai pasiskaičiuoti realias sąnaudas, nes jos priklauso nuo maršrutų, važiavimo stiliaus ir automobilio masės. LPG dažnai ypač atsiperka tiems, kurie kasmet nuvažiuoja daug kilometrų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbūs ir būsimi emisijų reikalavimai bei gamintojų strategijos po 2030 metų.