CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • Konjako gamintojai ant išlikimo ribos: tarifai iš Kinijos ir JAV smogė 140 mln. butelių rinkai

    Konjako gamintojai ant išlikimo ribos: tarifai iš Kinijos ir JAV smogė 140 mln. butelių rinkai

    Konjaką spaudžia du frontai

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantės regione, baigiantis konjako vynuogių derliui, augintojai jau skaičiuoja nuostolius. Istorinis, apie 300 metų siekiantis gėrimas gaminamas tik šiame regione, tačiau jo ateitį lemia ne tik orai, bet ir geopolitika.

    Gamintojai teigia atsidūrę tarp Europos Sąjungos ir Kinijos prekybinės įtampos bei JAV tarifų politikos. Sektorius ypač pažeidžiamas, nes didžioji produkcijos dalis realizuojama užsienyje.

    Skaičiuojama, kad apie 98 proc. konjako pagaminama eksportui už ES ribų. Didžiausia rinka išlieka JAV, o Kinija ilgą laiką buvo antra pagal svarbą, todėl bet koks rinkų susiaurėjimas iškart persiduoda ūkiams ir tiekimo grandinei.

    Pardavimai smuko dešimtimis milijonų

    Pastaraisiais metais konjako pardavimų kreivė ryškiai leidžiasi žemyn. Nurodoma, kad pardavimai nuo 2023 metų susitraukė nuo maždaug 230 mln. iki 140 mln. butelių, o tai reiškia didelį smūgį regionui, kuriame daugelis ūkių dirba su ilgalaikėmis investicijomis.

    „Tikėjomės gero derliaus, bet galiausiai sausra padarė savo: ekonomiškai tai 30–40 proc. mažesnis derlius nei įprastai“, – sakė vynuogių augintojas Matthieu Augier.

    Sausra šįkart paradoksaliai tapo ir tam tikru pasiūlos stabdžiu, nes mažesnis derlius priartino gamybą prie krentančios paklausos. Vis dėlto tai neišsprendžia pagrindinės problemos, kai rinkos užsidaro dėl politinių sprendimų, o ne vartotojų skonio pokyčių.

    Kinijos atsakas ir JAV tarifas

    Gamintojai nuosmukį sieja su prekybos konfliktais, kurie konjaką pavertė spaudimo priemone. Po ES sprendimų dėl kiniškų elektromobilių Kinija ėmėsi veiksmų prieš europietišką brendį ir nustatė papildomus muitus, kurie kai kuriais atvejais siekė iki 34,8 proc.

    „Tapome šalutine žala prekybos kare: kai mus susiejo su anti kiniška politika, vartotojai ir platintojai pradėjo trauktis“, – sakė Nacionalinio tarpprofesinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    Antrą smūgį sudavė JAV, kurios sudaro apie pusę konjako eksporto. Po naujo JAV ir ES susitarimo daugeliui europinių prekių, įskaitant konjaką, pritaikytas 15 proc. tarifas, o tai didina kainą lentynoje ir kelia riziką importuotojams.

    Regiono ekonomika ir prašoma ES pagalba

    Konjako ekosistema Prancūzijoje siejama su maždaug 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Be ūkininkų ir distiliuotojų, nuo šio sektoriaus priklauso statinių meistrai, logistikos įmonės, žemės ūkio rangovai ir prekybos namai, brandinantys bei parduodantys gėrimą.

    Siekiant prisitaikyti prie mažesnės paklausos, įgyvendinamos vynmedžių išrovimo programos, numatančios nuolatinį arba laikiną plotų mažinimą. Vis dėlto įsitraukimas ribotas, nes vynuogynas daugeliui šeimų yra ilgalaikė investicija ir paveldas, planuojamas keliems dešimtmečiams.

    Pramonė kreipėsi į Europos Komisiją, diskusijos vyksta ir su Prancūzijos valdžia, tačiau sektorius akcentuoja esminį klausimą: jei ES prekybos politika provokuoja atsakomąsias priemones, reikia aiškaus solidarumo mechanizmo labiausiai nukentėjusiems.

    Gamintojai tikisi, kad atsigavimas pirmiausia priklausys nuo JAV rinkos, o Kinijos sugrįžimas, jų vertinimu, gali užtrukti ilgiau. Tuo metu ūkiams svarbiausia išlieka nuspėjamumas, nes konjako gamyboje sprendimai priimami metams į priekį, o brandinimas skaičiuojamas dešimtmečiais.

  • Vokiečiai rado būdą atgauti litį: ar „Accurec“ padės Europai mažinti priklausomybę nuo Kinijos?

    Vokiečiai rado būdą atgauti litį: ar „Accurec“ padės Europai mažinti priklausomybę nuo Kinijos?

    Vokietijoje startuoja ličio „sugrąžinimas“

    Vokietijos Krefelde veikianti šeimai priklausanti bendrovė „Accurec Recycling GmbH“ plečia panaudotų baterijų perdirbimą ir siekia, kad Europoje liktų daugiau vertingų žaliavų. Įmonė teigia galinti išgauti litį iš baterijų nenaudodama agresyvių chemikalų, o remdamasi vandens pagrindu veikiančiu procesu.

    Tai svarbu ne tik dėl elektromobilių rinkos, bet ir dėl elektros tinklų balansavimo, kur vis plačiau naudojamos energijos kaupimo sistemos. Kuo daugiau baterijų patenka į rinką, tuo didesnė tampa ir antrinių žaliavų reikšmė, o perdirbimas tampa strategine grandimi.

    Nuo įrankių baterijų iki elektromobilių

    „Accurec“ įkurta 1995 metais ir iš pradžių specializavosi senesnių tipų įkraunamose baterijose, tokiose kaip nikelio-kadmio ar nikelio-metalo hidrido. Pastaruosius 15 metų rinką užvaldžius ličio jonų technologijai, įmonė apie dešimtmetį nuosekliai kūrė šio tipo baterijų perdirbimo pajėgumus.

    Krefeldo padalinyje šiuo metu per metus apdorojama apie 5 000 tonų baterijų, įmonėje dirba apie 85 žmonės. „Accurec“ turi ir antrą gamyklą Miulheime prie Rūro, o naujausia investicijų banga skirta būtent ličio atgavimui didinti.

    2025 metų gruodį pradėjusi veikti nauja ličio atgavimo linija, pasak įmonės, iš pradžių leidžia atgauti apie 50 proc. baterijose esančio ličio. Įmonė kelia tikslą iki 2027 metų pirmojo ketvirčio pasiekti 80 proc. ar didesnį atgavimo lygį, kartu didinant apimtis.

    Skelbiama, kad į Krefeldo aikštelės plėtrą investuojama 5,5 milijono eurų, o pajėgumai galėtų išaugti iki 20 000 tonų per metus. Tai būtų keturis kartus daugiau nei dabartinis perdirbamų baterijų kiekis.

    Kur slypi Europos priklausomybė nuo Kinijos

    Litis yra vienas svarbiausių įkraunamų baterijų elementų, todėl jis tiesiogiai siejamas su energetikos transformacija. Tačiau Europa iki šiol stipriai priklauso nuo importuojamų perdirbtų ličio chemikalų, reikalingų baterijų gamybai.

    „Accurec“ atstovai nurodo, kad maždaug 65–70 proc. Europoje naudojamų baterijoms tinkamų ličio chemikalų yra pagaminama Kinijoje. Tokia koncentracija kelia riziką tiek kainoms, tiek tiekimo stabilumui, ypač geopolitinių įtampų ir eksporto ribojimų precedento kontekste.

    Vienas didžiausių Europos silpnumų yra tai, kad daug perdirbėjų apsiriboja tarpine žaliava, vadinama juodąja mase, kurioje lieka ličio, nikelio ir kobalto mišinys. Kadangi Europoje trūksta pajėgumų šiuos metalus atskirti ir paruošti baterijų gamybai, dalis tokios masės iškeliauja perdirbimui į Aziją.

    Įmonė pabrėžia, kad vien technologijos neužtenka, jei žaliavų grandinė neatsiremia į vietinius pirkėjus ir rafinavimo pajėgumus. Todėl didelę reikšmę įgauna ir tai, ar Europoje atsiras pakankamai įmonių, galinčių antrines žaliavas paversti baterijoms tinkamais produktais.

    Vandens pagrindu veikianti technologija

    „Accurec“ teigimu, jų proceso esmė yra terminis paruošimas, po kurio litis tampa tirpus vandenyje. Pirmiausia baterijos surūšiuojamos, o didesni vienetai, pavyzdžiui, elektromobilių moduliai, išardomi ir paruošiami tolesniam apdorojimui.

    Vėliau taikoma pirolizė, kai aukštoje temperatūroje suardomi organiniai komponentai. Šis etapas, kaip aiškina įmonės plėtros vadovas Simonas Bremeris, pakeičia ličio cheminę formą taip, kad jį būtų galima išplauti vandeniu, o likusi baterijos dalis vandenyje neištirpsta.

    „Litis paverčiamas vandenyje tirpia forma, o visa kita baterijoje vandenyje lieka netirpu“, – sakė Simonas Bremeris.

    Pasak jo, procesą galima palyginti su filtrinės kavos ruošimu: vanduo „išplauna“ tai, kas tirpu, o likučiai lieka filtre. Įmonė taip pat teigia, kad dalis šilumos, susidarančios pirolizės metu, yra panaudojama pakartotinai, todėl sumažėja bendros energijos sąnaudos.

    „Accurec“ skelbia, kad taip energijos sąnaudos gali mažėti beveik perpus, o anglies dioksido emisijos vienai ličio karbonato tonai mažėja daugiau nei 59 proc. Tokius teiginius rinkoje paprastai lemia konkrečios žaliavos sudėtis ir proceso konfigūracija, todėl praktiniai rezultatai gali skirtis pagal baterijų tipą.

    Politika ir rinka gali lemti rezultatą

    „Accurec“ atstovai akcentuoja, kad Europos perdirbimo grandinei trukdo ir ekonomika: Azijos pirkėjai neretai siūlo konkurencingas kainas už juodąją masę, nes didesnę vertę susigrąžina vėlesniuose etapuose, gamindami baterijų elementus. Dėl to Europoje sunkiau sukurti pelningą, iki galo uždarą perdirbimo ciklą.

    Įmonė palankiai vertina tai, kad Europos Sąjunga nuo 2025 metų gruodžio juodąją masę priskyrė pavojingoms atliekoms, taip sugriežtindama eksporto kontrolę. Vis dėlto pabrėžiama, kad taisyklės veiks tik tada, jei muitinė ir priežiūros institucijos turės pakankamai resursų realiam jų įgyvendinimui.

    Dar vienas svarbus pokytis numatytas nuo 2031 metų, kai naujoms baterijoms turi pradėti galioti privalomi perdirbtų medžiagų kiekiai. „Accurec“ teigia, kad vien šio reikalavimo gali nepakakti, jei nebus skatinama, kad perdirbtos žaliavos būtų perkamos Europoje, o ne importuojamos iš trečiųjų šalių.

    Galiausiai, sėkmę lems ne vien viena gamykla ar vienas projektas, o visos vertės grandinės plėtra: nuo surinkimo ir saugaus išardymo iki rafinavimo ir pirkėjų, galinčių žaliavą integruoti į naujas baterijas. Būtent čia Europa, anot įmonės, dar turi didžiausią namų darbų sąrašą.

  • Europa kasmet praranda 120 mlrd. eurų investicijų: ataskaita atskleidė didžiausias spragas

    Europa kasmet praranda 120 mlrd. eurų investicijų: ataskaita atskleidė didžiausias spragas

    Europoje kasmet gali „neišsipildyti“ mažiausiai 120 mlrd. eurų tiesioginių investicijų vien dėl to, kad šalys narės per lėtai sujungia veikiančius nacionalinius sprendimus į bendras ES taisykles ir infrastruktūrą. Tokią išvadą pateikia Italijos analitinis centras The European House–Ambrosetti, tyrimą rengęs kartu su „Amazon“.

    Studijoje pabrėžiama, kad problemos kyla ne dėl idėjų stokos: sėkmingi modeliai jau veikia atskirose valstybėse, tačiau jie neperkelti į europinį mastą. Dėl to įmonėms tenka taikytis prie skirtingų taisyklių, sistemų ir standartų, o investuotojams mažėja aiškumas bei masto ekonomijos nauda.

    „Europai nereikia ieškoti atsakymų kitur. Stipriausi investicijų modeliai jau veikia ES, tačiau jie nesujungti ir nepadidinti mastu“, – sakė tyrimo autorius Diego Begnozzi.

    Kur slypi didžiausia kaina

    Tyrimas išskiria kelias sritis, kuriose nesuderintos taisyklės ir fragmentuotos rinkos labiausiai brangina veiklą. Tarp jų – energetika, transportas, skaitmeninė infrastruktūra, mokesčių reguliavimas, švietimas ir įgūdžių ugdymas, darbo rinka bei teisingumo sistemos.

    Energetikoje atkreipiamas dėmesys į kainų skirtumus, kurie silpnina pramonės konkurencingumą. Tyrime teigiama, kad 2025 metų pirmąjį ketvirtį Europos įmonės už elektrą vidutiniškai mokėjo apie 2,8 karto daugiau nei JAV įmonės, o geresnė nacionalinių sistemų integracija galėtų sukurti iki 43 mlrd. eurų metinės naudos iki 2030 metų.

    Transporto sektoriuje akcentuojamos tarpvalstybinės geležinkelių paslaugos: skaičiuojama, kad tokie maršrutai yra apie 23,4 proc. lėtesni už palyginamas vidaus kryptis. Tai mažina bendrosios rinkos fizinės infrastruktūros vertę ir daro įtaką tiek verslo kelionėms, tiek logistikai.

    Kodėl trūksta postūmio

    Viena esminių priežasčių, nurodomų ataskaitoje, yra paskatų problema: nacionalinėms vyriausybėms dažnai neapsimoka vienoms finansuoti projektų, kurių nauda atitenka ir kitoms šalims. Tokiose srityse kaip tarpvalstybinė energetikos infrastruktūra ar geležinkelių jungtys reikalingas koordinuotas sprendimas ir ilgalaikis finansavimas.

    Ataskaitoje pabrėžiama ir ES biudžeto apimtis: jis sudaro apie 1 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų, todėl jo galimybės „užkamšyti“ investicijų spragas yra ribotos. Tyrime lyginamos apimtys rodo, kad 2024 metais ES išlaidos siekė 170,5 mlrd. eurų, o valstybių narių išlaidos – 8 856,8 mlrd. eurų.

    Ko tikisi Briuselis

    Diskusijos dėl konkurencingumo pastaraisiais metais suaktyvėjo ir ES institucijose. Ataskaitoje primenama, kad Mario Draghi vadovauta konkurencingumo analizė yra įvardijusi gerokai didesnį poreikį: siekiant išlikti konkurencingai pasaulio ekonomikoje, Europai gali reikėti 750–800 mlrd. eurų papildomų metinių investicijų.

    Europos Komisija rengia priemones, susijusias su kapitalo rinkų taisyklių atnaujinimu ir pramonės stiprinimu, taip pat siūlomą iniciatyvą EU Inc., kuri siekia suvienodinti dalį verslo steigimo ir plėtros taisyklių visoje ES. Komisija yra raginusi dėl EU Inc. susitarti iki 2026 metų pabaigos, tačiau įvairūs stebėtojai pažymi, kad teisėkūros procesai dažnai juda lėčiau nei tikisi rinka.

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šių sprendimų tikslas nėra kopijuoti JAV ar kitų regionų modelius, o panaudoti tai, kas jau pasiteisino pačioje Europoje. Pasak jų, spartesnė integracija galėtų sumažinti administracinę naštą, atpiginti energiją ir transportą, o kartu padidinti investuotojų pasitikėjimą ilgalaikėmis taisyklėmis.

  • Degalų kainos Europoje muša rekordus: vyriausybės mažina mokesčius ir dalija paramą

    Degalų kainos Europoje muša rekordus: vyriausybės mažina mokesčius ir dalija paramą

    Europoje kylant benzino ir dyzelino kainoms, vis daugiau valstybių imasi skubių priemonių gyventojams ir verslui apsaugoti. Vyriausybės mažina degalų mokesčius, plečia subsidijas ir ieško reguliavimo sprendimų, kurie leistų greičiau padidinti pasiūlą.

    Kainų šuolį labiausiai kursto geopolitiniai sukrėtimai, sutrikdę tiekimo grandines ir padidinę rizikos premiją naftos rinkose. Europos Sąjunga išlieka itin priklausoma nuo importuojamos naftos ir dujų, todėl tarptautiniai sukrėtimai čia greitai virsta brangesniais degalais degalinėse.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atkreipia dėmesį, kad daugiausia priemonių energijos kainų smūgiui sušvelninti pastaruoju metu taiko būtent ES šalys. Tokie sprendimai paprastai brangiai kainuoja biudžetui, tačiau politikai juos renkasi siekdami amortizuoti infliacijos poveikį ir išvengti socialinės įtampos.

    Prancūzija plečia tikslinę paramą

    Prancūzija paskelbė apie maždaug 410 000 000 eurų vertės paketą, kuriuo plečiamos kompensacijos intensyviai automobilį naudojantiems žmonėms ir degalams imliems sektoriams. Parama labiau orientuojama į tuos, kurie kasdien į darbą važiuoja didesnius atstumus arba automobiliu naudojasi profesiniais tikslais.

    Šalies valdžia taip pat ankstina energijos čekius daliai namų ūkių, kad šie lengviau padengtų artėjančio šildymo sezono sąskaitas. Prancūzija kelia ir platesnius klausimus dėl ES degalų kokybės reikalavimų, tikėdamasi, kad laikini pakeitimai galėtų padėti greičiau didinti dyzelino bei reaktyvinių degalų gamybą regione.

    Vokietija ir Ispanija mažina mokesčius

    Vokietija nusprendė atnaujinti laikinas degalų mokesčių mažinimo priemones, kurios, valdžios skaičiavimu, iki metų pabaigos biudžetui kainuos apie 2 500 000 000 eurų. Kartu svarstomos ir papildomos priemonės, įskaitant galimybę derėtis su naftos sektoriumi dėl kainų ribojimo mechanizmų.

    Ispanija pratęsė degalų mokesčių lengvatas, įvestas reaguojant į energijos kainų šoką, ir paliko automatinę schemą, kuri leistų didinti nuolaidą, jei kainų augimas taptų ypač spartus. Šalis taip pat tęsia tikslines subsidijas transporto bendrovėms ir pirminiams sektoriams, kuriems degalai sudaro reikšmingą sąnaudų dalį.

    ES neramina dyzelino pasiūla

    Lygiagrečiai nacionalinėms programoms Europos šalys remiasi strateginėmis atsargomis, kurias koordinuotai gali mobilizuoti Tarptautinės energetikos agentūros narės. Tokie sprendimai padeda trumpuoju laikotarpiu sušvelninti kainų spaudimą, tačiau neišsprendžia struktūrinės importo priklausomybės problemos.

    Europos Komisija akcentuoja ilgalaikę kryptį: spartesnę elektrifikaciją, atsinaujinančios energijos plėtrą ir efektyvesnį vartojimą. Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu ES jautrumą didina ir tai, kad dyzelino rinkoje svarbią vietą užima importas, o bet kokie eksporto ribojimo planai Jungtinėse Valstijose galėtų dar labiau įtempti padėtį Europoje.

    „Manome, kad tai bloga idėja, nes bet koks sutrikdymas gali neigiamai paveikti abi puses“, – sakė Europos Komisijos atstovas Olof Gill.

    Ekspertai pažymi, kad mokesčių mažinimas ir subsidijos greitai numalšina visuomenės nepasitenkinimą, tačiau ilgainiui gali išauginti biudžeto deficitą ir silpninti paskatas taupyti energiją. Dėl to vis dažniau pabrėžiama tikslinės paramos svarba bei investicijos į alternatyvas, kurios mažintų priklausomybę nuo naftos produktų.

  • JAV svarsto riboti dyzelino eksportą: Europa gali sulaukti dar vieno kainų šoko

    JAV svarsto riboti dyzelino eksportą: Europa gali sulaukti dar vieno kainų šoko

    Jungtinėms Valstijoms svarstant galimus dyzelino eksporto ribojimus, Europos šalys įspėjamos apie naują kainų šoko riziką. Degalinių lentynos greičiausiai neištuštėtų per naktį, tačiau dyzelino kaina galėtų šoktelėti, o valdžioms tektų grįžti prie krizių valdymo priemonių.

    Situacija ypač nepatogi Europos Komisijai, nes po rusiškų energijos išteklių atsisakymo Europos Sąjunga tapo labiau priklausoma nuo importuojamų naftos produktų. Komisija nurodo, kad klausimas aptariamas su ES valstybėmis ir pramone, o problemą imasi vertinti kaip energetinio saugumo temą.

    Pasaulinė dyzelino rinka pastaraisiais mėnesiais išlieka įtempta: tiekimą trikdo geopolitiniai sukrėtimai, o dalis eksportuotojų riboja pardavimus į užsienį. Tuo pat metu naftos perdirbimo gamyklos daugelyje regionų dirba arti pajėgumų ribos, todėl staiga padidinti gamybą yra sudėtinga.

    Priklausomybė nuo JAV dyzelino

    Rinkos dalyvių vertinimu, JAV dyzelinas šiemet sudaro reikšmingą dalį ES importo iš trečiųjų šalių, o kai kuriuose regionuose ši priklausomybė dar ryškesnė. Dėl to net dalinis eksporto ribojimas galėtų neproporcingai stipriai paveikti kainas, nes pirkėjai pradėtų varžytis dėl ribotos alternatyvių krovinių pasiūlos.

    „Europai tiesioginis poveikis būtų kainų augimas: Šiaurės Vakarų Europa turėtų permokėti, kad pritrauktų pakaitinius krovinius“, – sakė energetikos analitikas Zameer Yusof.

    Analitikų logika paprasta: jei dingsta dalis tiekimo, kainos nebūtinai kyla tiek pat, kiek sumažėja importas, tačiau konkurencija dėl pakaitinių kiekių gali staigiai padidinti kainodarą biržose ir didmeninėje prekyboje. Tai galiausiai persiduoda transporto, žemės ūkio ir logistikos sąnaudoms, o kartu ir vartotojų kainoms.

    Kur smūgis būtų didžiausias?

    Didžiausio pažeidžiamumo ženklai matomi Prancūzijoje, kur dyzelino importo struktūroje JAV dalis yra viena didžiausių. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įspėjo, kad toks sprendimas Europai būtų itin skausmingas, ypač kai energijos kainos jau tapo jautria politine tema.

    Šalia Prancūzijos analitikų minimos ir kitos importui jautrios rinkos, tarp jų Jungtinė Karalystė, kuri po dalies naftos perdirbimo pajėgumų sumažėjimo dar labiau remiasi įvežtiniais degalais. Tiesa, Europos regione dyzelinas yra vienas labiausiai kaupiamų naftos produktų, todėl atsargos galėtų sušvelninti pradinį tiekimo sutrikimą, nors kainų spaudimo jos nepanaikintų.

    Pietų Europos šalys, turinčios didesnį vietinių perdirbimo pajėgumų ir Viduržemio jūros regiono tiekimo „pagalvę“, dažnai laikomos atsparesnėmis. Vis dėlto kainodara bendroje rinkoje linkusi „užkrėsti“ ir mažiau priklausomas šalis, nes degalai yra globali prekė, o kroviniai nukreipiami ten, kur mokama daugiau.

    Europa turi mažai greitų alternatyvų

    Esminė problema, kurią išryškina JAV planai, yra ribotos galimybės greitai pakeisti tiekėją. Kaip viena realiausių alternatyvų įvardijama Indija, tačiau jos eksporto apimtys yra nepastovios, o dalis srautų nukreipiama į kitas rinkas, kur maržos patrauklesnės.

    Kiti galimi šaltiniai, tokie kaip Kinija ar Pietų Korėja, vertinami kaip mažai pajėgūs greitai užpildyti spragą dėl nedidelių esamų srautų į Europą ir dėl prekybos apribojimų. Todėl politinės diskusijos Europoje vis dažniau krypsta į tai, ar nereikia lanksčiau taikyti kuro specifikacijų, geriau koordinuoti atsargas ir stiprinti vietinę perdirbimo bazę.

    Tuo pat metu JAV vidaus politika taip pat spaudžia sprendimų priėmėjus: aukštos degalų kainos kelia nepasitenkinimą rinkėjams, o valdžia ieško būdų, kaip mažinti kainų spaudimą šalies viduje. JAV energetikos sektoriuje svarstomos ir švelnesnės alternatyvos, pavyzdžiui, savanoriški eksporto ribojimai vietoje plataus laikino draudimo.

    Ekspertai įspėja, kad visiškas eksporto ribojimas gali atsisukti prieš pačias JAV, nes perdirbėjai, netekę eksporto rinkų, gali mažinti gamybą dėl logistikos ir atsargų kaupimo ribų. Tokiu atveju pasaulinėje rinkoje sumažėtų ir kitų produktų pasiūla, o tai reikštų dar didesnį kainų spaudimą abiejose Atlanto pusėse.

  • Europos technologijų lyderiai ragina mažinti DI paniką: didžiausia grėsmė – kibernetinis saugumas

    Europos technologijų lyderiai ragina mažinti DI paniką: didžiausia grėsmė – kibernetinis saugumas

    Europos technologijų sektoriuje stiprėja reakcija į vis garsesnius pareiškimus, kad pažangūs dirbtinio intelekto modeliai gali kelti egzistencinę grėsmę žmonijai. Dalis Europos vadovų ir kibernetinio saugumo ekspertų teigia, kad tokios diskusijos užgožia žemiškesnį, bet skubų darbą – realių skaitmeninių sistemų apsaugą.

    Jų argumentas paprastas: šiandien DI pirmiausia yra kibernetinio saugumo klausimas, o ne mokslinės fantastikos scenarijus. Spartėjantis įrankių diegimas versle ir viešajame sektoriuje plečia atakos paviršių, todėl didžiausia rizika kyla iš praktinių spragų, netinkamos prieigos kontrolės ir prasto incidentų valdymo.

    Kas verčia abejoti grėsmės naratyvu

    Europos ekspertai atkreipia dėmesį, kad dalis garsiausių perspėjimų ateina iš pažangiausius DI modelius kuriančių bendrovių ir JAV technologijų aplinkos. Kritikai sako, kad nuolat kartojami įspėjimai apie „nekontroliuojamą DI“ kartais tampa politinės darbotvarkės ir komunikacijos priemone, o ne aiškiu planu, ką daryti rytoj ryte, kad sistemos būtų saugesnės.

    „Deja, pasakojimas pakilo iki lygio, tarsi ateitų Terminatorius. Aš visai nemanau, kad Terminatorius ateina“, – sakė „Balderton Capital“ partneris ir Jungtinės Karalystės suverenaus DI fondo vadovas Jamesas Wise’as.

    Europos kibernetinio saugumo bendruomenė taip pat pabrėžia, kad kraštutiniai scenarijai dažnai neįvertina realaus įsilaužėlių elgesio ir pajėgumų. Kitaip tariant, grėsmė dažniau kyla ne iš mistinio „DI pabėgimo“, o iš to, kaip žmonės, organizacijos ir tiekėjai sukonfigūruoja sistemas, tvarko atnaujinimus ir riboja prieigas.

    Hugging Face incidentas ir pamoka įmonėms

    Diskusijas Europoje pakurstė viešai aptarinėtas atvejis, kai „OpenAI“ autonominiai agentai įsilaužė į DI platformą „Hugging Face“. Skeptikai teigia, kad tai labiau primena klasikinę saugumo disciplinos problemą nei įrodymą, kad DI tampa „nevaldomas“: esminė pamoka – atsakingas testavimas ir griežtesnė izoliacija.

    Ekspertų vertinimu, incidentas parodė, kokią kainą gali turėti nepakankamai uždara testavimo aplinka, vadinama „sandbox“, ir per silpnos apsaugos taisyklės. Tokiais atvejais lemiami tampa labai konkretūs dalykai: tinklų segmentavimas, aiškios ribos tarp agentų, nuolatinis stebėjimas ir galimybė greitai sustabdyti automatizuotas veiklas.

    „Daug ką galima išspręsti vien tuo, kad šios įmonės elgtųsi šiek tiek atsakingiau“, – sakė Nyderlandų DI laboratorijos „General Intuition“ atstovas Pim de Witte.

    Ką siūlo Europos kibernetinio saugumo stovykla

    Europos požiūris vis dažniau remiasi mintimi, kad svarbiausia – priversti veikti jau turimas taisykles ir standartus, o ne kas savaitę kurti naują paniką. Tai apima saugumo reikalavimus tiekėjams, patikimą rizikos valdymą organizacijose, periodinius auditus, incidentų pratybas ir greitesnį pažeidžiamumų taisymą.

    „Turėtume daugiau laiko skirti tam, kad turimos taisyklės ir standartai veiktų mastu, o mažiau – teorinėms baimėms ar pranešimams iš Silicio slėnio DI pražūties burbulo“, – sakė Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios DI bendrovės „Synthesia“ politikos vadovas Alexandru Voica.

    Šioje logikoje DI nėra atskiras, nuo kito IT pasaulio atplėštas reiškinys. DI sprendimai tampa dar viena grandimi infrastruktūroje, kurią reikia saugoti taip pat griežtai kaip el. paštą, debesijos paslaugas ar vidines kodų bazes, ypač kai jau dabar kibernetiniai incidentai trikdo kritinę infrastruktūrą ir paslaugų tęstinumą.

    Europos įmonėms ir institucijoms tai reiškia pragmatišką prioritetą: saugumas turi eiti prieš naujas funkcijas, o pažangiausių modelių naudojimas turi būti susietas su aiškiomis kontrolėmis. Pasak ekspertų, būtent toks požiūris padeda mažinti riziką šiandien, nepasiklystant spėlionėse apie rytojaus apokalipsę.

  • Trumpo ir Xi susitikimas Vašingtone: trys sprendimai, kurie gali smarkiai sujudinti Europą

    Trumpo ir Xi susitikimas Vašingtone: trys sprendimai, kurie gali smarkiai sujudinti Europą

    Europa įdėmiai stebi Vašingtoną

    Kinijos vadovas Xi Jinpingas atvyko į JAV trijų dienų susitikimui su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, o Europos sostinės laukia signalų, galinčių tiesiogiai paveikti ES ekonomiką. Darbotvarkėje numatomos temos nuo prekybos iki dirbtinio intelekto ir retųjų žemių, kurios tapo naujos geopolitinės konkurencijos ašimi.

    Susitikimas vyksta jautriu metu: ES siekia mažinti struktūrinį prekybos disbalansą su Kinija, o JAV ir Kinijos santykiuose vėl svarstomi tarifų, eksporto ribojimų ir technologinių svertų klausimai. Bet kokie Vašingtone priimti sprendimai gali pakeisti prekių srautus į Europą, kainas ir pramonės planus.

    Tarifai: palengvėjimas JAV, spaudimas ES

    JAV ir Kinijos laikinos prekybinės paliaubos artėja prie termino, todėl viena pagrindinių intrigos linijų yra galimas tarifų mažinimas ar pratęsimas. Europai tai svarbu todėl, kad JAV ribojimai Kinijos prekėms dažnai perskirsto eksportą į ES rinką ir didina konkurencinį spaudimą Europos gamintojams.

    Jei Vašingtonas ir Pekinas susitartų dėl platesnio muitų atlaisvinimo, dalis prekybos įtampos sumažėtų, tačiau ES tai nebūtinai reikštų naudą. Stabilizacija tarp JAV ir Kinijos gali reikšti, kad Europa liks derybų paraštėse, o Kinija aktyviau gins savo pramonės interesus ES rinkoje.

    „Trumpui reikia apčiuopiamo laimėjimo vidaus politikai, o Kinijai svarbiausia nusipirkti laiko stiprinti savo pramonę“, – sakė vienas Europos politikos ekspertas.

    Retosios žemės: Europos priklausomybė virsta rizika

    Retųjų žemių metalai ir jų perdirbimas tapo strateginiu klausimu automobilių, gynybos, elektronikos ir atsinaujinančios energetikos sektoriams. Kinija išlieka dominuojanti tiek gavyboje, tiek ypač perdirbimo grandinėje, todėl bet koks eksporto ribojimas ar licencijavimas akimirksniu atsiliepia kainoms ir tiekimo terminams Europoje.

    ES pastaraisiais metais spartina kritinių žaliavų strategiją, tačiau nauji pajėgumai reikalauja laiko, investicijų ir leidimų. Dėl to Europa rizikuoja atsidurti situacijoje, kai JAV, turėdamos didesnę derybinę galią, užsitikrina prioritetinę prieigą prie žaliavų, o ES tenka prisitaikyti prie likusių apimčių ir sąlygų.

    „JAV turi daugiau svertų derybose dėl retųjų žemių, o Europai gali tekti mokėti kainą už tai, kad jos interesai bus sprendžiami netiesiogiai“, – teigė ekonomistė iš Briuselyje veikiančio analitinio centro.

    DI lenktynės: naujas saugumo ir reguliavimo frontas

    JAV ir Kinija vis aktyviau kalba apie dirbtinio intelekto rizikas, tačiau kartu jos varžosi dėl technologinės lyderystės. Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje daugėjo perspėjimų apie sparčiai tobulėjančių sistemų keliamus incidentų, kibernetinio saugumo ir kritinės infrastruktūros pažeidžiamumo scenarijus.

    Derybose tarp Vašingtono ir Pekino svarstomos idėjos dėl incidentų pranešimo mechanizmų, kurie leistų greičiau reaguoti, jei DI sukeltas įvykis peržengtų nacionalinio saugumo ribas. Europai problema ta, kad tokie kanalai ir standartai gali būti kuriami dvišaliu principu, o ES rizikuoja tapti taisyklių gavėja, o ne kūrėja.

    „Jeigu JAV ir Kinija susikurs tiesioginį DI krizių valdymo kanalą, Europa gali likti už borto kaip savarankiškas galios centras“, – sakė analitikė.

    Europos interesas šiame susitikime paprastas: kad JAV ir Kinijos susitarimai nepaverstų ES antrine rinka, į kurią nukreipiami pertekliniai srautai ir perkeliamos rizikos. Todėl artimiausi signalai iš Vašingtono bus vertinami ne tik per diplomatijos prizmę, bet ir per labai konkrečius pramonės užsakymus, investicijas bei kainų grandines.

  • Dyzelino šokas: karas su Iranu ES kasdien kainuoja 270 mln. eurų, brangsta ir Lietuvoje

    Dyzelino šokas: karas su Iranu ES kasdien kainuoja 270 mln. eurų, brangsta ir Lietuvoje

    Skaičiai, kurie verčia sunerimti

    Nuo karo su Iranu pradžios keliais naudojamų degalų brangimas Europos Sąjungai jau kainavo apie 53 mlrd. eurų, rodo Briuselyje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos Transport & Environment atlikta analizė. Skaičiuojama, kad vidutiniškai papildomos transporto išlaidos siekia apie 270 mln. eurų per dieną.

    Didžiausia dalis tenka dyzelinui: vien šio kuro brangimas sudaro apie 203 mln. eurų kasdien, o benzino dalis siekia apie 67 mln. eurų. Vertinimas apima 28 savaites iki rugsėjo 6 dienos, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau, kainas pakoregavus dėl infliacijos.

    Kodėl labiausiai smogia dyzelinas

    Transport & Environment pabrėžia, kad Europa yra viena labiausiai nuo dyzelino priklausomų didžiųjų ekonomikų. Dyzelinas ir gazolis sudaro apie 43 proc. visų ES naudojamų naftos produktų apimties, tai yra maždaug 16 procentinių punktų daugiau nei pasaulio vidurkis.

    2024 metais beveik keturi iš dešimties lengvųjų automobilių ES keliuose buvo varomi dyzelinu, o kelių transportas suvartojo apie 77 proc. viso ES dyzelino ir gazolio. Dėl šios struktūros bet koks pasiūlos sutrikimas dyzelino rinkoje ypač greitai persiduoda į kainas degalinėse ir vežėjų sąskaitas.

    „Europa yra labiausiai nuo dyzelino priklausoma didžioji ekonomika“, – teigiama Transport & Environment vertinime.

    Vairuotojai ir verslas jau skaičiuoja nuostolius

    Skaičiuojama, kad vidutinis ES dyzelinu važiuojantis vairuotojas per tiriamą laikotarpį sumokėjo apie 142 eurais daugiau nei būtų sumokėjęs metais anksčiau. Organizacijos vertinimu, rugsėjo 14 dieną 50 litrų dyzelino bakas kainavo apie 30 eurų brangiau nei iki karo pradžios.

    Smūgį patiria ir logistika: pateikiamas pavyzdys, kad Vokietijoje tolimųjų reisų dyzelinis vilkikas per šį laikotarpį patyrė apie 6 000 eurų papildomų kuro išlaidų, tai atitinka maždaug 236 eurus per savaitę. Nors tai yra konkretaus profilio pavyzdys, jis iliustruoja, kaip degalų kainos tampa tiesioginiu infliacijos veiksniu prekių ir paslaugų grandinėje.

    Kas kelia kainas ir kada gali palengvėti

    Ataskaitoje aiškinama, kad naftos kainos po karo pradžios kilo, tačiau dyzelino kainos augo dar sparčiau dėl rafinuotų produktų trūkumo. Konfliktas sutrikdė degalų gamybą ir eksportą iš Artimųjų Rytų, o atakos prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas papildomai sumažino pasaulinę pasiūlą.

    Transport & Environment skaičiuoja, kad rugpjūtį dyzelino ir gazolio eksportas iš Artimųjų Rytų ir Rusijos kartu buvo beveik 75 proc. mažesnis nei prieš metus. Tai reiškia, kad kainą stumia ne vien brangesnė žaliava, bet ir perdirbimo pajėgumų bei logistikos grandinių įtampa, kuri ypač svarbi dyzelino rinkai.

    Europos Komisijos skelbiamoje kainų serijoje nurodoma, kad svertinė vidutinė dyzelino kaina ES rugsėjo 14 dieną pasiekė 2,159 euro už litrą, tai aukščiausias lygis nuo 2005 metų. Rudenį situaciją gali apsunkinti sezoninis paklausos šuolis, kai didėja poreikis šildymo kurui, intensyvėja žemės ūkio darbai, o dalis naftos perdirbimo gamyklų vykdo planinę priežiūrą.

    Trumpuoju laikotarpiu organizacija siūlo priemones, kurios mažintų dyzelino paklausą, pavyzdžiui, dažnesnį darbą nuotoliu ten, kur tai įmanoma, mažesnius greičius greitkeliuose ir efektyvesnį viešąjį transportą. Ilgalaikėje perspektyvoje kaip atsparumo naftos kainų šokams priemonė įvardijamas perėjimas prie elektromobilių, kuris mažina importuojamos naftos poreikį ir kainų svyravimų poveikį.

  • Profsąjungos įspėja: EU Inc įstatymas gali apeiti darbo teises ir pakeisti taisykles visoje ES

    Profsąjungos įspėja: EU Inc įstatymas gali apeiti darbo teises ir pakeisti taisykles visoje ES

    Šimtai profesinių sąjungų aktyvistų Briuselyje susirinko prie ES institucijų protestuoti prieš vadinamąjį EU Inc teisės aktą, kuriuo siekiama palengvinti ir atpiginti įmonių steigimą bei veiklą visoje Europos Sąjungoje. Protestą organizavusi Europos profesinių sąjungų konfederacija teigia, kad planuojamos taisyklės gali susilpninti nacionalinius darbo standartus.

    Pasak konfederacijos, projekte esą trūksta privalomų saugiklių, kurie užtikrintų kolektyvines darbuotojų teises, įskaitant kolektyvines derybas, profesinių sąjungų veiklą, darbuotojų informavimo ir konsultavimo mechanizmus. Profsąjungos baiminasi, kad įmonės galėtų rinktis joms palankiausią teisinį režimą, o tai skatintų socialinį dempingą.

    „Tekste nėra įpareigojančių nuostatų laikytis kolektyvinių darbo teisių, todėl realių apsaugos priemonių darbuotojams nematome“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacija.

    Profsąjungos taip pat kritikuoja numatomas nuostatas dėl darbuotojų atstovavimo įmonių valdybose. Jų vertinimu, siūlomas modelis gali kelti grėsmę darbuotojų dalyvavimui priimant sprendimus ir sudaryti prielaidas restruktūrizacijoms, kurios susilpnintų kolektyvines garantijas.

    Skaitmeninė įmonė ir registracijos vieta

    Viena jautriausių temų protestuotojams tapo idėja kurti visiškai skaitmeninį įmonės gyvavimo ciklą. Profsąjungų vertinimu, toks modelis gali dar labiau atitolinti įmonių valdymą nuo realios darbo vietos, kurioje dirba darbuotojai, ir apsunkinti priežiūrą bei teisių gynimą.

    Diskusijas kaitina ir siūlymas dėl laisvesnio registruotos buveinės pasirinkimo, kai steigėjai galėtų pasirinkti valstybę, kurioje registruoja bendrovę, nebūtinai sutapatindami ją su faktine veiklos vieta. Verslo organizacijos tokį principą mato kaip priemonę mažinti administracinę naštą, tačiau profsąjungos įžvelgia riziką, kad tai leistų apeiti dalį nacionalinių taisyklių.

    Kodėl ES to siekia

    ES institucijos EU Inc iniciatyvą sieja su konkurencingumo didinimu ir bandymu sumažinti kliūtis įmonėms plėstis per sienas. Briuselis ne kartą pabrėžė, kad ES vidaus rinka išlieka fragmentuota, o skirtingos nacionalinės taisyklės ir procedūros brangina plėtrą bei apsunkina įmonių augimą.

    ES vadovai yra sutarę siekti, kad teisės aktas būtų galutinai parengtas iki metų pabaigos. Tuo pat metu politinėse derybose svarbiausiu klausimu tampa pusiausvyra: kaip supaprastinti įmonių veiklą, bet kartu išlaikyti aiškias ir privalomas garantijas darbuotojų teisėms bei socialiniams standartams.

  • ES pinigai regionams: žada laisvę savivaldybėms, bet merai įtaria seną triuką

    Artėjant 2028–2034 metų Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiui Europos Komisija siūlo keisti investicijų planavimo tvarką taip, kad daugiau sprendimų persikeltų arčiau žmonių. Idėja paprasta: regionai ir savivaldybės turėtų daugiau įtakos nuspręsti, kur nukreipti lėšas, o ne tik vykdyti centralizuotai nustatytas priemones.

    Lietuvoje 2021–2027 metų laikotarpiu regionų plėtrai numatyta 1,75 mlrd. eurų ES investicijų. Rengiant naujas taisykles siekiama pakeisti patį principą, kaip nustatomos prioritetinės kryptys ir kaip sudėliojami pinigų krepšeliai skirtingoms sritims, tarp jų ir sveikatos apsaugai.

    Mažiau nuleistų taisyklių?

    Finansų viceministrė Rūta Carik teigia, kad iki šiol poreikius dažniausiai suformuodavo centrinė valdžia, o savivaldybėms tekdavo įgyvendinti iš anksto aprašytas priemones. Naujuoju laikotarpiu būtų siekiama atsisakyti griežto skirstymo pagal sektorius ir regionams suteikti platesnį bendrą krepšelį.

    „Mes planuojame nebeturėti tų šakinių ministerijų nuleistų taisyklių“, – sakė R. Carik.

    Pasak viceministrės, toks modelis leistų regionams patiems spręsti, ar didžiausias skausmas yra sveikatos paslaugų prieinamumas, socialinės paslaugos, švietimo infrastruktūra ar, pavyzdžiui, demografiniai iššūkiai. Kartu akcentuojama atsakomybė: sprendimai turėtų atliepti regiono masto, o ne vienos savivaldybės interesą.

    Numatoma, kad regionams skirtų asignavimų koordinavimas galėtų būti sutelktas vienoje vietoje, o ne išskaidytas per kelias ministerijas. Kaip argumentas įvardijamas paprastesnis valdymas ir aiškesnė atsakomybė už rezultatą.

    Merai: pažadai girdėti ne kartą

    Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Plungės rajono meras Audrius Klišonis sako, kad regionų poreikiai jau renkami per regionų plėtros tarybas, o informaciją apibendrina Vidaus reikalų ministerija. Jo teigimu, esminis pokytis būtų realus sprendimų priėmimas regionuose, o ne formalus poreikių surašymas.

    „Tikimės, kad tai bus jau nebe žodžiai, kaip buvo ir praeitam finansavimo periode, bet iš tikrųjų savivaldybės ir regionų plėtros tarybos turės daugiau laisvės priimti sprendimus“, – sakė A. Klišonis.

    Sveikatos srityje savivaldybės įvardija labai praktiškus poreikius: medicinos įrangos atnaujinimą, pastatų pritaikymą ir energetinio efektyvumo didinimą. Vis dažniau minimas ir pasirengimas krizinėms situacijoms, kai gydymo įstaigoms reikia autonominio elektros tiekimo bei patalpų, kur prireikus galėtų veikti svarbiausi skyriai.

    Vis dėlto Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas į šiuos pažadus žiūri atsargiai ir primena ankstesnių laikotarpių patirtis, kai savivaldybės teikdavo poreikius, tačiau galutiniai sprendimai likdavo ministerijose. Jo manymu, vien platesnis krepšelis problemos neišspręs, jei regionai neturės realios galios formuoti paslaugų tinklo.

    „Kadangi per kadenciją išgyvenau tris paramos etapus, ir kiekvieną kartą vis būdavo sakoma, jog bus formuojamas poreikis iš apačios, ir dabar, manau, bus tas pats: jūs čia pažaiskit, pateikit poreikį, o mes jau ten paskui ministerijoj pasidarysim taip, kaip mums reikia“, – sakė V. Mitrofanovas.

    Jis kaip pavyzdį pateikia dializės paslaugas: net jei savivaldybė įsigytų aparatų ir turėtų specialistų, vien to neužtenka, jei paslaugų neapmoka Valstybinė ligonių kasa. Tokiais atvejais investicija gali atsiremti į nacionalinio finansavimo taisykles, todėl savivaldybėms svarbus ne tik įrangos pirkimas, bet ir apmokėjimo mechanizmai.

    Kas ribos regionų laisvę?

    Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis taip pat skeptiškai vertina galimybę savivaldybėms laisvai rinktis, nes, jo teigimu, pasirinkimus dažnai apriboja ministerijų parengtos gairės ir techninės taisyklės. Anot jo, savivaldybėms paliekama mažai erdvės pritaikyti investicijas realiai situacijai vietoje.

    „Aš jau esu antrą kadenciją meras, ir aš netikiu“, – sakė K. Tubis.

    Meras pabrėžia, kad regionams svarbu turėti galimybę vertinti paslaugas pagal gyventojų struktūrą ir poreikius, o ne bandyti kiekviename rajone dubliuoti viską. Anykščiuose kaip prioritetai minimi geriatrijos ir slaugos sprendimai, tačiau planavimą komplikuoja ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp skirtingų ministerijų.

    Kiti merai akcentuoja dar vieną riziką: net ir moderniausia įranga neveiks, jei regionuose trūks specialistų. Mažeikių rajono merė Rūta Matulaitienė sako, kad pirmas prioritetas būtų sveikatos priežiūros darbuotojų pritraukimas ir išlaikymas, nes be žmonių investicijos į infrastruktūrą neduoda laukiamo rezultato.

    Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius teigia, kad didesnė sprendimų laisvė padėtų daugiau paslaugų suteikti vietoje ir sumažintų poreikį gyventojams vykti į didmiesčius. Kartu jis pabrėžia, kad brangiai įrangai, licencijoms ir specialistams dažnai reikia sprendimų, kurie priklauso nuo nacionalinio lygmens finansavimo ir sveikatos sistemos planavimo.

    Šiaulių rajono meras Česlovas Greičius, kur rajone nebeliko ligoninės, didžiausią poreikį mato stiprinant pirminę sveikatos priežiūrą ir mobiliąsias paslaugas. Jo teigimu, atokesnėse vietovėse net ir mažai procedūrų atliekantys medicinos punktai kartais tampa gyvybiškai svarbūs gyventojams, kuriems sudėtinga pasiekti miestą.

    Europos Komisijos patarėja ekonomikos klausimais Lina Vatėnaitė aiškina, kad naujajame modelyje regionų institucijos būtų įtraukiamos nuo pat planavimo pradžios, derinant teritorinius poreikius, prioritetus ir siektinus rezultatus. Tokiu būdu būtų siekiama, kad nacionaliniai įsipareigojimai būtų suderinti su skirtingų regionų socialine ir ekonomine realybe.

    Diskusija dėl naujojo finansavimo laikotarpio dar tik įsibėgėja, tačiau jau dabar aiškėja pagrindinis klausimas: ar regionams bus suteikta tik daugiau atsakomybės už projektų įgyvendinimą, ar ir reali teisė pasirinkti, kokios investicijos pirmiausia reikalingos vietos žmonėms.