CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • ES rengia hibridinių grėsmių protokolą: K. Kallas įspėja nedubliuoti NATO ir veikti greitai

    ES rengia hibridinių grėsmių protokolą: K. Kallas įspėja nedubliuoti NATO ir veikti greitai

    ES ieško bendro atsako modelio

    Europos Sąjungoje bręsta naujas atsako į hibridines grėsmes protokolas, kuris turėtų padėti valstybėms narėms greičiau koordinuoti veiksmus, kai fiksuojamas sabotažas, kibernetinės atakos ar kitos priešiškos operacijos. ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas pabrėžė, kad kuriamas mechanizmas privalo papildyti, o ne dubliuoti NATO procedūras.

    Po Užsienio reikalų tarybos posėdžio Briuselyje ji teigė, kad dalis ministrų akcentavo būtinybę veikti išvien su Aljansu. Pasak K. Kallas, diskusija buvo pradinė, o darbas dėl protokolo bus tęsiamas artimiausiais mėnesiais.

    „Daugelis pabrėžia, kad tai turi būti visiškai suderinta su NATO. Nekuriame nieko papildomo, bet tai turi veikti išvien“, – sakė K. Kallas.

    Ką turėtų apimti protokolas?

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen idėją pristatė rugsėjo viduryje, kalbėdama apie vadinamąjį skubaus saugumo protokolą. Jis būtų naujos ES saugumo strategijos dalis, o šios strategijos paskelbimo laukiama iki metų pabaigos.

    Politinis sumanymo pagrindas – sukurti aiškesnę tvarką, kaip ES institucijos ir valstybės narės dalijasi informacija, sutaria dėl situacijos vertinimo ir pasitelkia turimus instrumentus. Kalbama apie priemones, kurios padėtų reaguoti į veiksmus, esančius žemiau atviro karinio konflikto slenksčio.

    U. von der Leyen tai apibūdino kaip Europos analogą NATO 4 straipsniui, kuris numato konsultacijas, kai sąjungininkė jaučia grėsmę savo teritoriniam vientisumui ar saugumui. Tačiau K. Kallas akcentavo, kad NATO konsultacijų mechanizmas pats savaime nėra veiksmų planas, o ES protokolas turėtų aiškiau apibrėžti galimus praktinius žingsnius.

    Ukrainai – dar kartą priminta dėl oro gynybos

    Posėdyje nuotoliu ES ministrus apie padėtį fronte informavo Ukrainos gynybos ministras Jevhenijus Chmara. K. Kallas teigimu, jis aiškiai nurodė, kad didžiausias Kyjivo prioritetas išlieka oro gynyba, ypač artėjant žiemos sezonui.

    K. Kallas prieš posėdį buvo užsiminusi, kad valstybės narės ir sąjungininkai galėtų perduoti Ukrainai „Patriot“ perėmimo raketų iš savo atsargų. Vis dėlto po susitikimo ji pripažino, kad konkrečių naujų įsipareigojimų šį kartą neišgirsta.

    „Deja, dėl perėmimo raketų šiandien nebuvo jokių naujų įsipareigojimų“, – sakė K. Kallas.

    Diskusijos vyksta platesniame kontekste, kai oro gynybos sistemų ir perėmimo raketų paklausa išaugusi, o gamybos pajėgumai daugelyje šalių didinami ne taip greitai, kaip norėtų Ukraina ir ją remiantys partneriai. Dalis valstybių atsargiai vertina galimybę dalintis savo sandėliuose esančiomis atsargomis, argumentuodamos nacionalinio saugumo poreikiais.

  • Dujos brangsta, atsargos menksta: ar ES užteks dujų žiemai ir ką reiškia 80 proc. tikslas?

    Dujos brangsta, atsargos menksta: ar ES užteks dujų žiemai ir ką reiškia 80 proc. tikslas?

    Žiemos išvakarėse – plonesnė dujų „pagalvė“

    Europos Sąjunga į šaltąjį sezoną žengia su mažesnėmis gamtinių dujų atsargomis nei įprasta, todėl kainų krizė vis dažniau vertinama ir kaip tiekimo rizikos klausimas. Europos Komisija įspėja, kad esant įtemptai pasaulinei rinkai, menkesnės atsargos reiškia mažiau manevro galimybių ir didesnę kainų šoko tikimybę.

    Energetikos komisaras Danas Jørgensenas laiške valstybių sostinėms nurodė, kad saugyklų užpildymas išlieka „išskirtinai žemas“ po vasaros, kai karšti ir sausi orai didino dujų vartojimą elektros gamybai. Dėl to į požemines saugyklas pateko mažiau dujų, o rudens pirkimai tapo brangesni.

    Kas yra dujų saugyklos ir kodėl jos svarbios?

    Dujų saugyklos yra požeminės talpyklos, dažniausiai įrengtos išseksusiuose telkiniuose arba druskos kasyklose, kuriose dujos kaupiamos, kai jų rinkoje daugiau ir kainos palankesnės. Šaltuoju sezonu, kai paklausa šokteli, atsargos išimamos ir tiekiamos šilumos ūkiui, pramonei bei elektrinėms.

    Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą 2022 metais ES įtvirtino prievolę įprastais metais iki lapkričio 1 dienos saugyklas užpildyti iki 90 proc. Vis dėlto 2026 metais pavasarį Europos Komisija suteikė daugiau lankstumo, kad būtų išvengta panikos pirkimų, leidžiant tikslą mažinti iki 75–80 proc., priklausomai nuo rinkos sąlygų.

    „Artėjant žiemai turime tęsti pasirengimą. Pasinaudojus Dujų saugyklų reglamento lankstumu ir sumažinus tikslą iki 80 proc., galima sumažinti tiesioginį spaudimą kainoms ir papildymo kaštams“, – sakė Danas Jørgensenas.

    Ar Europa gali pritrūkti dujų?

    Komisaras pabrėžia, kad artimiausiu metu kritinės grėsmės tiekimo saugumui nėra, o situacija skiriasi nuo 2022 metų šoko, kai ES staiga atsisakė didelės dalies rusiškų dujų. Tuomet realių masinių tiekimo nutraukimų namų ūkiams ES išvengė, tačiau kainos šoktelėjo iki rekordų.

    Vis dėlto dabartinis fonas įtemptas: pasaulinę pasiūlą ir logistiką veikia karinis konfliktas regione aplink Iraną, o suskystintų gamtinių dujų srautai per Hormūzo sąsiaurį, vieną svarbiausių pasaulio energijos kelių, sumažėję iki maždaug 15–25 proc. ankstesnio lygio. Kataras, vienas didžiausių SGD eksportuotojų, pratęsė force majeure dėl dalies pristatymų, o siuntų atnaujinimas Europai numatomas tik gruodį.

    Rizika ES šiuo metu labiau susijusi su kainomis ir konkurencija dėl SGD krovinių, ypač su Azijos pirkėjais. Kai atsargų „pagalvė“ mažesnė, bet koks papildomas sutrikimas priverčia rinką įkainoti ateities trūkumą ir kelia kainas dar prieš realų deficitą.

    Kainos signalas: kodėl jos taip jautriai reaguoja?

    Europos pagrindinis dujų kainos etalonas, Nyderlandų TTF, prieš naują įtampą Artimuosiuose Rytuose laikėsi apie 30–31 eurą už megavatvalandę. 2026 metų rugsėjį jis pakilo iki maždaug 72–74 eurų už megavatvalandę, o mėnesio pradžioje buvo trumpam šoktelėjęs virš 80–89 eurų už megavatvalandę.

    Analitikų vertinimu, fizinis rezervas pamažu gerėja, tačiau rinkoje išlieka didelė rizikos priemoka dėl būsimo prieinamumo ir išorinių tiekimo sukrėtimų. Papildomą neapibrėžtumą kelia ir tai, kad dujos dažnai tampa vadinamuoju ribiniu elektros gamybos šaltiniu, todėl jų pabrangimas greitai persiduoda į elektros kainas.

    Esant itin šaltai žiemai ir užsitęsus SGD srautų trikdžiams, Europa būtų priversta agresyviau permokėti už krovinius, kad jie neatitektų Azijai. Tokiu atveju dujų kainų šuolis gali virsti ir elektros kainų krize, ypač jei kartu būtų mažesnė vėjo generacija.

    Rinkos dalyviai artimiausiu metu laukia Europos dujų perdavimo sistemos operatorių asociacijos ENTSO-G žiemos tiekimo apžvalgos, kuri paprastai pateikia scenarijus pagal temperatūrą, vartojimą ir importo galimybes. Šie vertinimai tampa svarbiu orientyru tiek vyriausybėms, tiek energijos įmonėms planuojant pirkimus ir rizikos valdymą.

    Be to, kai kurios valstybės jau kelia klausimą, ar privalomi saugyklų pildymo tikslai neturėtų būti peržiūrėti, kai dabartinės taisyklės baigs galioti 2027 metais. Nyderlandai argumentuoja, kad vienodas reikalavimas skirtingoms rinkoms gali sukurti neproporcingą finansinę naštą, ypač didėjant priklausomybei nuo tarptautinių SGD srautų.

  • ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    2004 metų lūžis Europoje

    2004 metais į Europos Sąjungą įstojo dešimt valstybių, o Bendrija išsiplėtė iki 25 narių. Daugeliui jų tai reiškė ne tik politinį grįžimą į Vakarų erdvę, bet ir labai praktišką pokytį verslui: atviresnes rinkas, aiškesnes taisykles ir lengvesnę prekybą.

    Įstojimas suteikė prieigą prie bendrosios rinkos, kurioje veikia vienodi standartai ir laisvas prekių judėjimas. Įmonėms tai sumažino administracinę naštą ir leido greičiau plėstis į kitas šalis, o tiekimo grandinės tapo labiau integruotos.

    Kaip bendroji rinka augina įmones

    Latvijoje įsikūrusi „MADARA Cosmetics“ yra vienas pavyzdžių, kaip po įstojimo atsiradęs pasitikėjimas ir platesnė rinka padėjo galvoti tarptautiniu mastu. Įmonė pradėjo nuo nedidelės komandos ir vietinių žaliavų, o vėliau išsiplėtė į didžiąsias Europos rinkas.

    Verslui itin svarbu tai, kad kosmetikos sektoriuje galioja vienodesnis reguliavimas visoje ES. Tai reiškia mažiau skirtingų reikalavimų etiketėms, sudėčiai ir atitikčiai, todėl eksportas tampa paprastesnis, o įmonės gali daugiau investuoti į produktų kūrimą ir plėtrą.

    „Būdami ES dalimi nuo pirmos dienos, mes nuo pat pradžių kūrėme įmonę su globaliu mąstymu“, – sakė „MADARA Cosmetics“ vadovė Gunta Šulte.

    Prie augimo prisidėjo ir elektroninė prekyba, leidžianti mažesnėms įmonėms pasiekti pirkėjus be brangios fizinės plėtros. Pastaraisiais metais Vakarų Europoje ryškėja didesnė paklausa vadinamajai švariai kosmetikai, tačiau kartu vartotojai tikisi ir aiškiai pagrįsto veiksmingumo.

    Žalioji transformacija atvėrė naują nišą

    Čekijoje veikianti saulės energetikos produktų didmenininkė „Raylyst Solar“ rodo kitą tendenciją: augimą skatina žalioji ekonomika ir spartėjanti energetikos transformacija. Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje didina saulės modulių ir susijusios įrangos poreikį, o bendroji rinka palengvina prekių judėjimą.

    Įmonė pabrėžia, kad laisvas prekių judėjimas ir procedūrų supaprastinimas leidžia greičiau aptarnauti klientus skirtingose šalyse. Be to, bendra rinka didina darbo jėgos mobilumą, todėl įmonėms paprasčiau samdyti specialistus iš kitų ES valstybių.

    Praėjus 20 metų po didžiausios ES plėtros, matyti ilgalaikė kryptis: sumažėję prekybos kaštai, labiau susietos tiekimo grandinės ir didesnės galimybės mažesnėms šalims auginti tarptautinius prekės ženklus. Tuo pačiu ES plėtra tęsėsi ir vėliau, o diskusijos dėl naujų narių rodo, kad bendrosios rinkos patrauklumas išlieka didelis.

  • Darbas užsienyje gali apversti jaunuolių karjerą: ES ALMA pažadas ir kas iš tiesų veikia

    Darbas užsienyje gali apversti jaunuolių karjerą: ES ALMA pažadas ir kas iš tiesų veikia

    Kas yra NEET ir kodėl tai svarbu

    Jaunuoliai, kurie nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose, Europoje vadinami NEET. Ši grupė ypač pažeidžiama, nes užsitęsęs nedarbas ir mokymosi pertrūkiai dažnai virsta ilgalaike socialine atskirtimi.

    Tarptautinė darbo organizacija skelbė, kad 2023 metais apie penktadalis 15–24 metų jaunuolių pasaulyje priskirti NEET grupei. Europos Sąjungoje riziką didina mažos šeimos pajamos, nepalanki socialinė aplinka ar negalia.

    ALMA: darbas ir patirtis svetur

    Europos Sąjunga siūlo programą ALMA, skirtą mažiau galimybių turintiems iki 30 metų jaunuoliams. Idėja paprasta: trumpalaikė darbo patirtis kitoje šalyje, lydima mentorystės, turi padėti sugrįžti į mokslus ar darbo rinką.

    Reportaže iš Recklinghauseno Vokietijoje pristatytos dvi programos dalyvės, kurios po stažuočių Italijoje ir Graikijoje sako įgavusios daugiau pasitikėjimo ir aiškumo. Jų patirtys atskleidžia, kad mobilumas veikia ne vien kaip eilutė gyvenimo aprašyme, bet ir kaip postūmis savarankiškumui.

    „Jaučiuosi laisvesnė ir labiau pasitikinti savimi, ši patirtis praplėtė mano akiratį“, – sakė programoje dalyvavusi Hatice Fahel.

    Hatice, būdama 20 metų, du mėnesius praleido Vercelli mieste Italijoje, kur dirbo viešbutyje ir mokėsi kalbos. Grįžusi ji, padedama mentorių, susidėliojo tolesnį planą ir įvardijo tikslą ateityje studijuoti mediciną.

    Kita dalyvė, Jasmin Nsimba Kanza, stažavosi Graikijoje ir dirbo viešbučio restorane. Ji pabrėžė, kad programa suteikė saugią struktūrą, o grįžusi buvo priimta į profesinę mokyklą, kur planuoja studijuoti dizainą, orientuotą į medijas ir komunikaciją.

    „Tapau atviresnė ir drąsesnė, dabar esu pasirengusi pokyčiams“, – sakė Jasmin Nsimba Kanza.

    Kodėl vien mobilumo nepakanka

    Programą vietoje koordinuojančios nevyriausybinės organizacijos RE-INIT atstovė Andrea Moraru pabrėžė, kad dalyviai mokosi valdyti asmeninius finansus, planuoti kasdienybę ir pirmą kartą realiai patiria savarankišką gyvenimą. Grįžus dar keturis mėnesius taikoma mentorystė, padedanti nepamesti krypties.

    Pasak A. Moraru, vienoje iš naujausių grupių daugiau nei 50 proc. dalyvių po programos rado darbą arba buvo priimti į mokymosi ar profesinio rengimo programas. Vis dėlto sociologai įspėja, kad pažeidžiamiausiems jaunuoliams vien trumpa patirtis užsienyje gali būti per silpnas instrumentas.

    „NEET statusas siejamas su didesne skurdo ir socialinės atskirties rizika, o visuomenei tai kainuoja milžiniškas sumas dėl prarasto produktyvumo“, – sakė Mastrichto universiteto profesorius Mark Levels.

    Jo teigimu, mobilumo patirtis gali padėti signalizuoti darbdaviams apie motyvaciją ir gebėjimus, tačiau mažiausiai kvalifikuotiems jaunuoliams dažnai reikia kitokio, intensyvesnio palaikymo. Kaip vieną iš raktų jis išskiria ankstyvo pasitraukimo iš švietimo prevenciją ir darbo rinkai reikalingų įgūdžių ugdymą nuo mokyklos laikų.

    Ši diskusija ypač aktuali ir dėl greitėjančių pokyčių darbo rinkoje, kur vis didesnę reikšmę įgauna skaitmeniniai gebėjimai ir dirbtinis intelektas. Jauniems žmonėms, neturintiems kvalifikacijos, rizika atsilikti tik auga, todėl programos, jungiančios įgūdžių ugdymą, praktinį darbą ir mentorystę, tampa vis svarbesnės.

  • Kaip ES išgyveno pandemiją ir karą: bendros skolos dilema, Kinijos spaudimas ir kas laukia 2026

    Kaip ES išgyveno pandemiją ir karą: bendros skolos dilema, Kinijos spaudimas ir kas laukia 2026

    ES penkmetis, kurį sujaukė krizės

    2019–2024 metų Europos Sąjungos institucijų kadenciją pažymėjo viena po kitos užgriuvusios krizės: COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, energijos kainų šokas ir rekordiškai įsibėgėjusi infliacija. Šie sukrėtimai privertė Briuselį per trumpą laiką peržiūrėti taisykles, kurios anksčiau atrodė nekintamos.

    Europos Komisijos ekonomikos komisaras Paolo Gentiloni situaciją apibūdino kaip du išskirtinai retus sukrėtimus iš eilės. Toks fonas tapo vienu svarbiausių klausimų artėjant Europos Parlamento rinkimams, kai rinkėjai vertina, ar ES sprendimai buvo pakankamai greiti ir veiksmingi.

    NextGenerationEU: istorinis posūkis

    Ryškiausias atsakas į pandemiją buvo NextGenerationEU planas, kurio apimtis siekė apie 800 mlrd. eurų. Pinigai skirti ekonomikos atsigavimui, žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai, o esminis lūžis buvo pirmą kartą taip plačiai pritaikytas bendras skolinimasis ES lygiu.

    Tačiau kartu pandemija privertė laikinai atsitraukti nuo griežtų fiskalinių ribų. Dalis valstybių per kelerius metus smarkiai padidino skolos ir BVP santykį, o 2022 metais dėl energijos krizės ir infliacijos spaudimas biudžetams dar labiau išaugo.

    „Tai, kas prasidėjo nuo viruso, kurio akimis nepamatysi, virto ekonomikos krize, kurios nepastebėti neįmanoma“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Bendra skola: sėkmės receptas ar Pandoros skrynia?

    Po kelerių metų ginčas persikėlė į politinį lygmenį: ar bendras skolinimasis turėtų tapti nuolatiniu įrankiu, ar tai tik vienkartinė išimtis. Dalies europarlamentarų vertinimu, NextGenerationEU parodė, kad krizėse ES gali veikti greičiau, kai investicijos finansuojamos bendromis priemonėmis.

    „Niekada nebūtume pagalvoję, kad pirmą kartą istorijoje susitarsime dėl bendro skolinimosi“, – sakė europarlamentarė Stéphanie Yon-Courtin.

    Žaliųjų atstovai ir dalis socialdemokratų teigia, kad po 2026 metais numatomos NextGenerationEU pabaigos ES vis tiek reikės naujo investicijų mechanizmo. Jų argumentas paprastas: vien nacionalinių biudžetų gali nepakakti klimato pertvarkai, pramonei modernizuoti, skaitmenizacijai ir gynybos poreikiams.

    Tuo metu dalis dešiniųjų politikų bendrą skolą vadina rizikingu precedentu, galinčiu paskatinti pernelyg įsiskolinusias valstybes atidėti reformas. Jie pabrėžia, kad augančios palūkanų sąnaudos riboja ateities galimybes ir gali brangiai kainuoti mokesčių mokėtojams.

    „Kaip galime dalyvauti pasaulinėse varžybose dėl švarių technologijų be nė vieno euro bendro finansavimo? Manau, tai neįmanoma“, – sakė Paolo Gentiloni.

    Naujos fiskalinės taisyklės ir klausimas, kas mokės

    Atnaujintos ES fiskalinės taisyklės grąžina orientyrus, pagal kuriuos biudžeto deficitas turėtų neviršyti 3 proc., o skola neturėtų peržengti 60 proc. BVP ribos. Skirtumas tas, kad valstybėms numatyta daugiau lankstumo, kaip jos planuos skolos mažinimo trajektorijas.

    Didžiausia politinė įtampa kyla dėl to, kaip suderinti du tikslus: mažinti skolą ir kartu rasti lėšų investicijoms. Europos liaudies partijos atstovai pabrėžia, kad neribotas skolinimasis nėra išeitis, ypač kai palūkanų aplinka pasikeitė ir skolinimasis tapo brangesnis.

    „Niekas dabar tiksliai nežino, kaip bus apmokėtos palūkanos. Skola reiškia mažiau galimybių kitai kartai investuoti“, – sakė Manfred Weber.

    Santykiai su Kinija: tarp derisk ir rinkos gynybos

    Be vidaus finansų, ES vis ryškiau mato išorinius ekonominius iššūkius. Vienas jautriausių klausimų yra prekyba su Kinija, ypač dėl subsidijų strateginiams sektoriams ir ribotos prieigos prie Kinijos rinkos.

    Europos Komisija pastaraisiais metais akcentuoja derisk politiką, kuri reiškia priklausomybių mažinimą kritinėse tiekimo grandinėse, bet ne visišką atsitraukimą. Vieni europarlamentarai ragina elgtis griežčiau ir ginti ES rinką, kiti siūlo ieškoti pragmatiškų susitarimų, ypač žaliosios energetikos technologijų srityje.

    „Europos Sąjunga turi nustoti būti naivi. Santykiai turi būti partnerystė, paremta mūsų taisyklėmis“, – sakė Stéphanie Yon-Courtin.

    Diskusijoje ryškėja bendra kryptis: net ir išlaikant prekybą, ES sieks labiau subalansuoti santykius, kad vietos pramonė neatsidurtų nevienodose konkurencijos sąlygose.

    Ar artėja stabilizacija?

    Po infliacijos šuolio 2022 metais euro zonoje kainų augimas pradėjo slopti, o tai palaipsniui gerina namų ūkių perkamąją galią. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad mažėjanti infliacija ir atlyginimų prisivijimas gali tapti svarbiu vidaus paklausos varikliu, jei ekonominis neapibrėžtumas nepadidės.

    Kartu ES laukia sprendimas, kaip po 2026 metų finansuoti ilgalaikes programas, kai dalis atsigavimo lėšų baigsis. Dėl to rinkimų kampanijose vis dažniau skamba klausimas, ar bendra skola buvo vienkartinė priemonė, ar naujas europinės ekonomikos politikos standartas.

    „Reakcija į pandemiją ir į karą buvo precedento neturinti. Jei 2024 metais matysime veiklos pagreitį, galėsime sakyti, kad su šiais sukrėtimais susitvarkėme teisingai“, – sakė Paolo Gentiloni.

    Europos ekonomikos kryptis dabar priklausys nuo to, ar naujoji institucijų kadencija sugebės suderinti investicijas, fiskalinę drausmę ir konkurencingumą pasaulyje, kuriame vis daugiau valstybių remia savo pramonę protekcionistinėmis priemonėmis.

  • Socialinė Europa be pagražinimų: ar ES pažadai dėl būsto, mokymų ir darbo veikia?

    Socialinė Europa be pagražinimų: ar ES pažadai dėl būsto, mokymų ir darbo veikia?

    Socialinės Europos pažadai

    Europos Sąjunga (ES) pastaraisiais metais vis dažniau kalba apie Socialinę Europą, kurioje socialinės teisės būtų tokios pat svarbios kaip ekonomikos augimas. Praktikoje tai reiškia siekį užtikrinti orų būstą, prieinamą švietimą, mokymosi visą gyvenimą galimybes ir stabilesnį darbą.

    Ši kryptis remiasi Europos socialinių teisių ramsčiu ir jo veiksmų planu iki 2030 metų. Tarp tikslų įvardijami didesnis užimtumas, daugiau mokymuose dalyvaujančių suaugusiųjų ir mažesnė skurdo rizika, ypač vaikų.

    Būstas: kai parama tampa namais

    Rumunijoje, Berceni vietovėje netoli Bukarešto, šeima su dviem vaikais po ilgo nestabilumo laikotarpio pagaliau įsikūrė namuose. Anksčiau dėl mažų pajamų jie gyveno pas tėvus, o sąlygos buvo prastos ir įtemptos.

    Valentinas pasakojo, kad ieškodami laikino būsto kurį laiką nakvojo automobilyje, o nuoma vėliau tapo sunkiai pakeliama. Dėl brangstančio gyvenimo, anot jo, pinigų pakako maistui, tačiau kitos būtinos išlaidos, pavyzdžiui, drabužiai, tapo prabanga.

    „Kai likome be vietos gyventi, tris dienas miegojome automobilyje: aš, žmona ir vaikas“, – sakė Valentinas.

    Šeimos situaciją pakeitė nevyriausybinės organizacijos „Habitat for Humanity“ projektas, kai savivalda suteikė žemę ir komunikacijas, o statybos buvo finansuojamos derinant privačias ir europines lėšas. Modelis paremtas ilgalaike, prieinama nuoma ir savanorystės valandomis, kurios tampa įnašu į galimybę ateityje turėti nuosavą būstą.

    Tokio tipo iniciatyvos ES kontekste siejamos ir su platesniu tikslu mažinti vaikų skurdo riziką. ES yra nurodžiusi ambiciją iki 2030 metų reikšmingai sumažinti skurdo ar socialinės atskirties riziką patiriančių žmonių skaičių, o atskiru prioritetu laikomas vaikų gerovės užtikrinimas.

    Mokymai: investicijos į žmones

    Kitas Socialinės Europos ramstis yra kvalifikacijos kėlimas, nes darbo rinką keičia skaitmenizacija, žaliasis kursas, demografiniai pokyčiai ir spartus dirbtinio intelekto pritaikymas. ES tikslas yra skatinti suaugusiųjų mokymąsi ir persikvalifikavimą, kad žmonės galėtų išlikti konkurencingi.

    Rumunijoje anglų kalbos mokytoja Rodica pasirinko dvejų metų trukmės informacinių technologijų mokymus, siekdama sustiprinti kompetencijas ir pritaikyti jas mokykloje. Programa įgyvendinama aukštojo mokslo institucijų partnerystėse, o viešasis finansavimas mažina kliūtis mokytis vėlesniame amžiuje.

    „Tai buvo proga ne tik todėl, kad norėjau mokytis, bet ir todėl, kad kursus finansavo valstybė“, – sakė Rodica.

    Tokie mokymai ES mastu siejami su siekiu, kad kuo daugiau suaugusiųjų kasmet dalyvautų kvalifikacijos tobulinime. Praktikoje tai tampa vienu svarbiausių instrumentų, norint užpildyti darbuotojų trūkumą ir mažinti atskirtį tarp regionų.

    Darbas: eksperimentai prieš ilgalaikį nedarbą

    Prancūzijoje jau kelerius metus plėtojamas modelis, vadinamas nulinio ilgalaikio nedarbo teritorijomis. Jo esmė yra perkelti dalį nedarbo kaštų į darbo vietų kūrimą vietos bendruomenėse, kad žmonės gautų stabilų darbą net ir ten, kur privatus sektorius darbo vietų kuria per mažai.

    Vienoje iš teritorijų veikianti įmonė „Tezea“ įdarbina dešimtis žmonių ir užsiima įvairia veikla, susijusia su pakartotiniu naudojimu, rūšiavimu, parduotuvės darbu ir kitomis paslaugomis. Darbuotojai pasakoja, kad svarbus ne tik atlyginimas, bet ir sugrįžęs socialinis ryšys bei aiški dienotvarkė.

    „Ši schema man padėjo atgauti socialinį gyvenimą ir kasdienybės prasmę“, – sakė „Tezea“ darbuotoja Marie-Fabienne.

    ES požiūriu tokie projektai dažnai remiami per Europos socialinį fondą „Plus“, kuris finansuoja valstybių narių priemones užimtumui, įgūdžiams ir socialinei įtraukčiai. Didžiausia rizika šiems modeliams išlieka ilgalaikis finansavimo stabilumas ir gebėjimas idėją pritaikyti skirtingose šalyse.

    Socialinės Europos realybė šiandien priklauso nuo to, ar socialinės politikos priemonės bus diegiamos nuosekliai ir pakankamu mastu. Būsto, mokymų ir darbo pavyzdžiai rodo, kad sėkmingi sprendimai egzistuoja, tačiau jų poveikis plačiai visuomenei priklauso nuo valstybių narių įgyvendinimo ir investicijų.

  • Pigios importo prekės spaudžia Europą: kaip ES stabdo dempingą ir svetimas subsidijas?

    Pigios importo prekės spaudžia Europą: kaip ES stabdo dempingą ir svetimas subsidijas?

    Kodėl pigumas kelia riziką?

    Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje brango ne tik būstas, bet ir daugelis kasdienių prekių, todėl pirkėjai vis dažniau ieško pigiausio pasiūlymo. Vis dėlto itin žemos importo kainos gali reikšti ne efektyvumą, o dempingą ar valstybės subsidijas, kurios iškreipia konkurenciją.

    Eurostato duomenimis, nuo 2010 metų vidutinės būsto kainos ES pakilo apie 48 proc., o nuomos kainos augo apie 22 proc. Spaudimas kainoms persikelia ir į verslą, nes Europos gamintojai tuo pat metu susiduria su didesniais darbo, žaliavų ir aplinkosaugos kaštais.

    Kaip veikia ES gynybos priemonės?

    ES taiko vadinamąsias prekybos apsaugos priemones, kurios skirtos apsaugoti įmones bendrojoje rinkoje nuo importo, parduodamo dirbtinai mažomis kainomis. Dažniausiai tai antidempingo ir antisubsidijų tyrimai, po kurių gali būti nustatomi papildomi muitai.

    Dempingas paprastai siejamas su situacijomis, kai prekės eksportuojamos pigiau nei jų įprasta kaina kilmės rinkoje arba net žemiau savikainos. Tokia taktika gali greitai išstumti vietos gamintojus, ypač mažas ir vidutines įmones, kurios neturi finansinės pagalvės ilgam kainų karui.

    Subsidijos iš už ES ribų

    Nuo 2023 metais pradėto taikyti Užsienio subsidijų reglamento tikslas yra apriboti atvejus, kai už ES ribų valstybės finansuojamos įmonės įgyja nesąžiningą pranašumą. Reglamentas leidžia vertinti, ar tokia parama nedaro poveikio, pavyzdžiui, viešiesiems pirkimams ar įmonių įsigijimams Europoje.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad valstybės parama gali veikti kaip neribotas finansavimo šaltinis, leidžiantis staigiai didinti gamybos apimtis ir siūlyti kainas, kurių rinkos sąlygomis nebūtų įmanoma išlaikyti. Tokiais atvejais ES institucijos gali reikalauti įsipareigojimų arba taikyti korekcines priemones.

    Keramika, plienas ir dviračiai

    Konkurencinis spaudimas jaučiamas ne vienoje šakoje: nuo plieno ir chemijos iki tekstilės, maisto ar žemės ūkio. Pavyzdžiu dažnai įvardijama Italijos Emilijos-Romanijos regiono keramikos pramonė, kuriai svarbios ir energijos kainos, ir importo srautai.

    Keramikos gamyboje didelę sąnaudų dalį sudaro energija, nes krosnys turi veikti itin aukštoje temperatūroje. Energetikos sukrėtimai po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą padidino kaštus, o tai dar labiau paaštrina konkurenciją su šalimis, kuriose energija, darbo jėga ar aplinkosaugos reikalavimai yra pigesni.

    ES praktikoje pasitaiko ir sėkmingų atvejų: įvedus antidempingo muitus kai kuriems importuojamiems gaminiams, vietos gamintojai teigia pajutę aiškesnį atokvėpį. Tokia logika taikoma ir elektrinių dviračių segmente, kur papildomos priemonės buvo siejamos su staigiu importo augimu ir kainų spaudimu.

    Ką tai reiškia verslui ir pirkėjams?

    ES siekia suderinti du tikslus: išlaikyti atvirą prekybą ir kartu apsaugoti bendrąją rinką nuo nesąžiningų praktikų. Tai reiškia, kad priemonės paprastai taikomos tik atlikus tyrimus ir nustačius žalą Europos pramonei.

    Pirkėjams tai gali pasireikšti dvejopai: dalies prekių kainos gali kilti, jei įvedami papildomi muitai, tačiau ilgainiui išsaugoma konkurencija ir gamyba Europoje. Verslui tai signalas, kad vien kaina ne visada yra vienintelis kriterijus, o kokybės, saugos ir tvarumo standartai tampa vis svarbesni.

  • Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Europoje sparčiai ilgėjant gyvenimo trukmei ir didėjant pensijoje praleidžiamų metų skaičiui, vis daugiau valstybių kelia pensinį amžių. Ryškiausias pavyzdys – Danija, kuri jau yra priėmusi sprendimą pensijos amžių didinti iki 70 metų 2040 metais.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad iki 2060 metų vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje artės prie 67 metų. Kai kuriose šalyse, susiejus pensinį amžių su gyvenimo trukmės rodikliais, jis gali kilti iki 70 metų ar net daugiau.

    Dabar: daug kur riba siekia 67

    Pagal naujausius tarptautiniu mastu lyginamus duomenis, 2022 metais įstatymuose numatytas pensinis amžius ES vyrams svyravo nuo 62 iki 67 metų, o moterims – nuo 60 iki 67 metų. ES vidurkis siekė apie 64,7 metų vyrams ir 63,8 metų moterims.

    Aukščiausią pensinį amžių šiandien turi Šiaurės šalys: Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje jis yra 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. Daugiau nei 65 metų riba taikoma ir Nyderlanduose, Airijoje, Vokietijoje, Portugalijoje bei kai kuriose kitose valstybėse.

    Lyčių skirtumai nyksta, bet ne visur

    Daugumoje Europos valstybių vyrai ir moterys į pensiją išeina tuo pačiu amžiumi, tačiau dalyje šalių skirtumas išlieka. Didžiausios spragos fiksuotos ten, kur moterų pensinis amžius istoriniu pagrindu buvo mažesnis, o suvienodinimas dar nebaigtas.

    ES mastu vidutinis lyčių skirtumas siekė apie 0,9 metų, o tai rodo aiškią kryptį į suvienodinimą. Ši tendencija dažniausiai aiškinama tiek darbo rinkos pokyčiais, tiek siekiu subalansuoti socialinio draudimo sistemų finansus.

    2060 metai: Danija – iki 74, dalis šalių – iki 70

    Vertinant ateities perspektyvą, OECD skaičiavimai rodo, kad daugelyje šalių pensinis amžius bus didinamas tiems žmonėms, kurie į darbo rinką įžengė 2022 metais. Prognozuojama, kad 2060 metais šiai kartai įprastas pensinis amžius Europoje gali svyruoti maždaug nuo 60–62 iki 74 metų.

    Danijai prognozuojamas aukščiausias rodiklis – 74 metai tiek vyrams, tiek moterims. Tarp šalių, kurios galėtų priartėti prie 70 metų ribos, minimos Nyderlandai, Švedija ir Kipras, o kai kuriose valstybėse prognozuojamas šuolis iki 71 metų.

    Kodėl pensinis amžius keliamas?

    Pagrindinis reformų variklis – demografinė struktūra: visuomenės sensta, dirbančiųjų dalis mažėja, o pensijų gavėjų skaičius auga. Tai didina spaudimą socialinio draudimo biudžetams ir verčia politikus ieškoti sprendimų, kaip ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas ne visada išsprendžia problemą, jei vyresnio amžiaus žmonėms trūksta galimybių dirbti dėl sveikatos, kvalifikacijos ar diskriminacijos. Todėl vis dažniau kalbama apie lankstesnį išėjimą į pensiją, persikvalifikavimą ir darbo vietų pritaikymą vyresniems darbuotojams.

    Dar vienas svarbus aspektas – pajamų pakeitimo norma, tai yra, kokią buvusių darbo pajamų dalį sudaro pensija. Daugelyje Europos valstybių senatvės pensijos vidutiniškai sudaro apie 60 proc. vėlyvos karjeros pajamų, tačiau neretai šis rodiklis nesiekia 50 proc., todėl finansinis spaudimas vyresniame amžiuje išlieka didelis.

  • Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Raudonas signalas Europai

    Buvęs Italijos ministras pirmininkas Enrico Letta perspėja, kad dabartinis ES bendrosios rinkos modelis nebepajėgia užtikrinti konkurencingumo pasaulyje, kuriame sparčiai auga JAV ir Kinijos ekonominė įtaka. Jo vertinimu, atotrūkis nuo JAV didėja, o Europa rizikuoja prarasti investicijas, talentus ir inovacijų tempą.

    Letta išvadas pateikė po šešių mėnesių darbo rengiant ES užsakytą ataskaitą apie bendrosios rinkos ateitį. Per šį laiką jis lankėsi dešimtyse miestų ir susitiko su šimtais verslo, mokslo ir politikos atstovų, siekdamas surinkti praktikų įžvalgas apie realias kliūtis.

    Kodėl 1993 metų receptas nebeveikia

    ES bendroji rinka pradėjo veikti 1993 metais ir rėmėsi keturiomis laisvėmis: laisvu prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimu. Tačiau Letta pabrėžia, kad ji buvo sukurta kitokiai geopolitinei ir ekonominei realybei, kai globalios konkurencijos mastas ir technologijų vaidmuo buvo nepalyginamai mažesni.

    Jo teigimu, didžiausią žalą Europos produktyvumui daro fragmentacija srityse, kurios vis dar netapo iki galo integruotos europiniu mastu. Tarp jų jis išskiria energetiką, telekomunikacijas ir finansines paslaugas, kur taisyklės, infrastruktūra ir rinkos standartai dažnai išlieka nacionaliniai.

    Skaldytos rinkos kaina: ryšiai, bankai, investicijos

    Letta atkreipia dėmesį į telekomunikacijų sektorių: Europoje veikia daugybė operatorių, kurie konkuruoja daugiausia nacionalinėse rinkose, todėl sunkiau pasiekti masto ekonomiją. Toks susiskaidymas, jo vertinimu, riboja investicijas į naujos kartos ryšius ir skaitmeninę infrastruktūrą, kuri yra būtina pramonei ir DI plėtrai.

    Ne mažiau svarbi problema – finansų rinkų suskaidymas. Kai kapitalas ir taupymas nepakankamai efektyviai nukreipiami į augančius verslus, ypač technologijų sektoriuje, europinės įmonės dažniau ieško finansavimo už ES ribų, o tai ilgainiui mažina regiono gebėjimą kurti pasaulinius lyderius.

    Sprendimai: 28-oji teisinė sistema ir 5-oji laisvė

    Vienu ambicingiausių siūlymų Letta įvardija vadinamąją 28-ąją teisinę sistemą – savotišką europinį teisinį „pagrindinį raktą“, kuris leistų įmonėms paprasčiau veikti keliose ES šalyse. Tai, jo teigimu, ypač padėtų mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios neturi resursų prisitaikyti prie 27 skirtingų taisyklių ir procedūrų.

    Taip pat Letta siūlo bendrosios rinkos logiką papildyti 5-ąja laisve, apimančia mokslinius tyrimus, inovacijas ir švietimą. Jo argumentas paprastas: jei Europa nori išlaikyti talentus ir startuolius, ji turi užtikrinti greitesnį žinių, duomenų ir technologijų judėjimą per sienas, kaip tai jau seniai veikia kitose didelėse ekonomikose.

    „Dabartinė bendroji rinka nebėra pakankama, nes ji buvo sukurta pasauliui, kurio jau nebėra“, – sakė Enrico Letta.

    Jo nuomone, tokios priemonės būtų svarbios ir žaliajai transformacijai finansuoti, nes vien viešųjų pinigų nepakaks. Letta ragina aktyviau telkti privačias lėšas per taupymo ir investicijų sąjungą, tačiau pripažįsta, kad susitarimas dėl perėjimo finansavimo išlieka politiškai jautrus.

  • Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Rinka auga, klausimų daugėja

    Grožio industrija pastaraisiais metais sparčiai auga, o socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariami ne tik produktų pažadai, bet ir jų sudėtis. Dalis kremų, šveitiklių ar makiažo priemonių vis dar gali turėti mikroplastikų, nors ES jau ėmėsi ribojimų.

    Mikroplastikai – tai smulkios plastiko dalelės, kurios gali patekti į aplinką, o galimas poveikis sveikatai tebėra aktyviai tiriamas. Diskusijose pabrėžiama, kad svarbu atskirti netyčinį plastiko patekimą nuo sąmoningai į gaminius dedamų polimerų.

    Kas iš tiesų slepiasi sudėtyje?

    Mikroplastikų galima aptikti tiek nuplaunamuose produktuose, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, tiek nenunuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpų dažai. Kosmetikoje jie naudojami dėl skirtingų savybių: suteikti glotnumą, tekstūrą ar blizgesį.

    Aplinkos chemikai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai stiprina ne vien plastiko dalelės, bet ir priedai. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių bei kitų medžiagų, kurios didina riziką aplinkai ir gali kelti papildomų klausimų dėl ilgalaikio poveikio žmogui.

    Tarp dažniau minimų grupių yra ir PFAS, vadinamosios itin patvarios sintetinės cheminės medžiagos. Jos siejamos su aplinkos tarša dėl ilgo irimo, todėl ES kontekste vis garsiau kalbama apie platesnį tokių medžiagų reguliavimą.

    Kodėl mikroplastikai dar neišnyko?

    ES mikroplastikų ribojimai įtvirtinti Europos Komisijos 2023 metais priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką. Dokumente numatyti ribojimai ir kitoms produktų grupėms, pavyzdžiui, plovikliams ar trąšoms, jei mikroplastikai į jas dedami tyčia.

    Tačiau kosmetikos atveju taikomi pereinamieji laikotarpiai, todėl dalis gaminių dar kurį laiką gali likti prekyboje. Pagal nustatytą tvarką nuplaunami asmens priežiūros produktai turėtų būti palaipsniui išimti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenunuplaunama kosmetika – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o kai kurios makiažo priemonės – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Svarbu tai, kad pereinamieji terminai daugiausia susiję su pateikimu į rinką, o ne momentiniu visų atsargų dingimu. Tai reiškia, kad įmonės gali dar kurį laiką parduoti anksčiau pagamintas partijas, todėl vartotojai mikroplastikų kosmetikoje gali aptikti ir po ribojimų įsigaliojimo.

    Kokios alternatyvos ir ką gali vartotojai?

    Ekspertai pabrėžia, kad mikroplastikus įmanoma pakeisti alternatyviomis medžiagomis, pavyzdžiui, biologiškai skaidomomis dalelėmis iš augalinės kilmės žaliavų. Kaip vienas pavyzdžių minimos ryžių lukštų pagrindu išgaunamos dalelės, galinčios atlikti panašią funkciją kaip mikroplastikai.

    Vartotojams patariama atidžiau skaityti sudėtį ir stebėti, kaip gamintojai keičia formules artėjant pereinamųjų laikotarpių pabaigai. Reguliavimas ES mastu laikomas precedentu, kuris gali turėti įtakos ir kitų patvarių cheminių medžiagų griežtesniam vertinimui ateityje.