CP v2

Tag: Europos Sąjunga

  • DI aktas ateina į universitetus: nuo darbuotojų mokymų iki auditų – kokių pokyčių laukti

    DI aktas paliečia ir aukštąsias mokyklas

    Europos Sąjungos DI aktas vis dažniau tampa ne technologijų bendrovių, o ir universitetų bei kolegijų kasdienybės tema. Aukštosios mokyklos naudoja įvairius DI sprendimus nuo pokalbių robotų administravime iki įrankių, padedančių apdoroti duomenis ar rengti studijų medžiagą.

    Tačiau DI naudojimas švietime reiškia ne vien patogumą. Kartu atsiranda pareigos dėl darbuotojų kompetencijų, naudojamų įrankių įvertinimo, skaidrumo ir rizikų valdymo, ypač kai DI daro įtaką priėmimui ar studentų vertinimui.

    Kokie terminai svarbiausi?

    DI aktas yra Europos Sąjungos reglamentas, todėl taikomas tiesiogiai, be atskiro perkėlimo į nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad reikalavimai aktualūs ir Lietuvos aukštosioms mokykloms, kai jos diegia ar naudoja DI sistemas studijose, administravime ar atrankose.

    Viena iš ankstyvųjų pareigų susijusi su kompetencijomis: organizacijos turi užtikrinti, kad DI sistemomis besinaudojantys žmonės turėtų pakankamai žinių ir supratimo apie šių įrankių galimybes, ribas bei rizikas. Praktikoje tai dažniausiai reiškia vidinius mokymus, taisykles ir atsakomybės paskirstymą.

    Kitas svarbus etapas siejamas su platesniu reglamento reikalavimų taikymu, kai daugiau nuostatų pradeda veikti pilna apimtimi. Aukštosioms mokykloms tai signalas nelaukti paskutinės minutės, nes procesai viešuosiuose pirkimuose, IT valdyme ir akademinėje veikloje paprastai keičiasi lėtai.

    Ką universitetams reikės padaryti praktiškai?

    Didžiausia rizika slypi ne pavieniame dėstytojo naudojamame teksto generavimo įrankyje, o sistemose, kurios gali nulemti studento galimybes. DI aktas numato, kad aukštos rizikos sritimis švietime gali tapti sprendimai, skirti kandidatų atrankai, studentų priskyrimui programoms, mokymosi pasiekimų vertinimui ar ugdymo lygio nustatymui.

    Jei aukštoji mokykla naudoja tokias sistemas, jai gali atsirasti pareigos užtikrinti žmogaus priežiūrą, stebėti sistemos veikimą, fiksuoti incidentus ir turėti aiškias procedūras, kaip reaguoti į klaidas ar šališkumą. Tai ypač svarbu, kai sprendimai daro tiesioginę įtaką priėmimui, pažymiams ar studijų keliui.

    Praktinis pasirengimas dažniausiai prasideda nuo inventorizacijos: kokie DI įrankiai naudojami fakultetuose, administracijoje, bibliotekose ar priėmimo skyriuose. Tuomet atliekamas vertinimas, ar kuri nors sistema patenka į aukštos rizikos kategorijas, ir ar universitetas yra tik naudotojas, ar faktiškai tampa sprendimo tiekėju.

    Pastarasis klausimas ypač jautrus, kai institucija pritaiko sprendimą savo poreikiams, integruoja į vidines sistemas arba pateikia jį su savo ženklu. Tokiais atvejais pareigų apimtis gali išaugti, nes atsiranda daugiau atitikties, dokumentavimo ir atsakomybės reikalavimų.

    Kiek tai gali kainuoti?

    DI akto įgyvendinimas aukštosioms mokykloms pirmiausia reikalaus laiko ir kompetencijų, o ne vien naujų pirkinių. Tikėtinos išlaidos siejamos su naudojamų įrankių auditu, vidaus tvarkų ir dokumentacijos parengimu, darbuotojų mokymais bei atsakingų asmenų paskyrimu priežiūrai.

    Dalis šių darbų gali persidengti su kibernetinio saugumo ir tiekimo grandinės valdymo praktika, ypač jei institucija jau turi brandesnius procesus rizikų valdymui, tiekėjų vertinimui ir darbuotojų švietimui. Tokiu atveju DI akto reikalavimai tampa ne visiškai nauju projektu, o esamų procesų išplėtimu.

    Kodėl delsimas gali brangiai kainuoti?

    Universitetams sudėtingiausia yra koordinacija: DI įrankiai dažnai naudojami decentralizuotai, skirtinguose padaliniuose, o sprendimai perkami ar pasirenkami „iš apačios“. Dėl to be ankstyvo pasirengimo sunku greitai nustatyti, kas naudojama, kokiais tikslais ir kokias rizikas tai sukuria studentams bei institucijai.

    Kuo anksčiau pradedamas darbas, tuo lengviau suplanuoti biudžetus, suderinti pirkimus, ištestuoti sprendimus ir parengti aiškias taisykles dėstytojams bei administracijai. DI aktas aukštosioms mokykloms tampa ne vien teisiniu dokumentu, o praktiniu reikalavimu sutvarkyti DI naudojimą taip, kad jis būtų skaidrus, atsakingas ir kontroliuojamas.

  • Lenkija renkasi technologijų kelią: PIE įspėja, kad sprendimas dabar lems gerovę po 10 metų

    Lenkijos ekonomikos ateitis gali priklausyti nuo to, ar šalis liks pigesnių paslaugų ir gamybos vykdytoja, ar taps aukštesnės pridėtinės vertės technologijų kūrėja. Tokią žinią siunčia Lenkijos ekonomikos instituto PIE parengta analizė apie technologinių priklausomybių valdymą ir ilgalaikes pasekmes augimui.

    Institutas siūlo realistiškesnę kryptį nei dažnai politikoje vartojama technologinio suvereniteto idėja. Vietoje jos akcentuojama technologinė autonomija, tai yra valstybės gebėjimas savarankiškai priimti ir įgyvendinti technologinius sprendimus pagal savo tikslus, net jei dalis grandžių išlieka priklausomos nuo užsienio tiekėjų, licencijų ar kompetencijų.

    Kodėl autonomija, o ne suverenitetas

    PIE argumentuoja, kad pilnas technologinis savarankiškumas pažangiausiose srityse daugeliui valstybių yra sunkiai pasiekiamas dėl kapitalo masto, tiekimo grandinių sudėtingumo ir intelektinės nuosavybės koncentracijos. Todėl praktiškesnis tikslas yra išmokti sąmoningai valdyti priklausomybes ir stiprinti gebėjimus ten, kur tai strategiškai svarbu ir įmanoma.

    Šiame požiūryje technologijos nėra tikslas savaime. Jos laikomos priemone užtikrinti saugumą, didinti konkurencingumą, palaikyti socialinę sanglaudą ir įgyvendinti klimato politikos kryptis, o kartu kurti geriau apmokamas darbo vietas ir didesnę ekonomikos grąžą.

    ES technologinė kryptis atveria duris

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjunga vis aktyviau stiprina savo technologinį atsparumą, o tai atveria rinkas ir projektus valstybėms, kurios geba įsitraukti į konsorciumus. Lenkijos įmonėms tai gali reikšti daugiau galimybių gynybos, skaitmeninimo, kibernetinio saugumo, debesijos sprendimų bei pramonės modernizavimo srityse.

    Kita kryptis yra ES siekis mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų. Turėdama gana didelę pramoninę bazę, Lenkija gali tapti svarbia europinių tiekimo grandinių dalimi, bet tik tuo atveju, jei įsitvirtins ne vien surinkime, o ir inžinerijoje, sistemų integracijoje, komponentų kūrime bei projektuojant.

    PIE taip pat atkreipia dėmesį į augančią viešųjų pirkimų reikšmę kaip pramonės politikos įrankį. Griežtėjant kriterijams dėl tiekimo patikimumo, saugumo ar anglies pėdsako, atsiranda naujų galimybių, tačiau kartu didėja barjerai įmonėms, kurios nėra pasirengusios atitikti naujų reikalavimų.

    Didžiausia rizika: įstrigti surinkimo vaidmenyje

    PIE perspėja, kad Europos technologinė „ofensyva“ turi ir kitą pusę. Dalis finansavimo, užsakymų ir pelningiausių projektų gali koncentruotis didžiosiose ES valstybėse, o periferijoje liktų mažesnės maržos darbai, kurie nepastumia ekonomikos į aukštesnį produktyvumo lygį.

    Instituto vertinimu, rimčiausias pavojus yra užsitvirtinti kaip vykdomasis „užnugaris“, kai šalis atlieka mažiau pažangius gamybos etapus, bet nekontroliuoja projektavimo, technologijos, intelektinės nuosavybės ir didžiausią pelną generuojančių grandžių. Tokiu atveju augimas tampa trapus, o atlyginimų konvergencija su turtingesnėmis šalimis lėtėja.

    Dar viena rizika siejama su klimato kriterijų svarba. Jei subsidijos ir konkursai vis labiau bus susiejami su mažu anglies pėdsaku, didesnio emisijų intensyvumo ekonomikos gali atsidurti prastesnėse pozicijose, nebent lygiagrečiai sparčiai modernizuos energetiką ir pramonę.

    Ko reikia, kad Lenkija pakiltų grandinėse

    PIE siūlo technologinės autonomijos siekį grįsti valstybės ir verslo sprendimais, kurie didina vietinę pridėtinę vertę. Viena esminių krypčių yra viešųjų pirkimų panaudojimas tam, kad būtų kuriama paklausa vietoje kuriamiems sprendimams, ypač tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas, energetika ar sveikatos sistema.

    Taip pat akcentuojamas poreikis aiškiau apibrėžti, ką reiškia „vietinė“ technologija ir „vietinė“ įmonė, remiantis pamatuojamais kriterijais, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės kontrole, projektavimo kompetencijomis ir realia gamyba šalyje. Tai padėtų išvengti situacijų, kai skatinama tik platinimo ar surinkimo veikla, bet ne kūrimas.

    Institutas rekomenduoja keisti kapitalo ir technologijų pritraukimo modelį, pirmenybę teikiant investicijoms, kurios kuria mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrus, perkelia kompetencijas ir įtraukia vietinius tiekėjus. Kartu pabrėžiama, kad strateginiams šuoliams gali prireikti instrumentų, kurie padėtų vietos įmonėms įsigyti užsienyje veikiančius technologijų turėtojus ir taip greičiau perimti žinias bei intelektinę nuosavybę.

    PIE taip pat ragina orientuotis į specializaciją ir realistiškas nišas, kuriose šalis jau turi pagrindą arba gali jį greitai sukurti. Minimos tokios kryptys kaip baterijų technologijos, gynybos pramonė, maisto pramonės sprendimai, o taip pat vidutinio technologinio sudėtingumo sritys, pavyzdžiui, automatizavimas, robotika ar generinių vaistų gamyba.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad technologinė autonomija neįmanoma be ilgalaikio politinio susitarimo, nes priemonės dažnai viršija vieną kadenciją ir reikalauja stabilumo. Taip pat siūloma į procesą labiau įtraukti švietimo ir profesinio rengimo institucijas bei darbuotojų atstovus, kad technologinė pažanga reikštų ne tik našumą, bet ir kokybiškas darbo vietas.

    PIE signalas aiškus: jei dabar nebus investuojama į projektavimo, mokslinių tyrimų ir intelektinės nuosavybės kompetencijas, po dešimtmečio Lenkijai gali būti sunku išbristi iš žemesnės pridėtinės vertės modelio. Tačiau kryptingai pasirinkus technologinę autonomiją, ES programos ir rinkos pokyčiai gali tapti tramplinu į didesnę gerovę.

  • Išankstiniai perspėjimai buvo, bet reakcija vėlavo: kas iš tiesų nutiko Seutoje?

    Išankstiniai perspėjimai buvo, bet reakcija vėlavo: kas iš tiesų nutiko Seutoje?

    Krizė Seutoje: perspėjimai prieš kelias dienas

    Ispanijos Vyriausybė dar prieš masinį migrantų antplūdį Seutoje gavo karinių ir civilinių žvalgybos tarnybų perspėjimų apie galimą staigų sienos su Maroku suaktyvėjimą. Apie tai skelbia keli šaltiniai, susipažinę su operatyvine informacija ir įvykių eiga pasienyje.

    Teigiama, kad signalai buvo siunčiami kelias dienas iš eilės, o kai kurie jų pasiekė institucijas ir valandomis iki didžiausio judėjimo pradžios. Žvalgyba esą fiksavo didėjančius bandymus pasiekti Seutą plaukiant, taip pat organizuotą žmonių judėjimą Maroko šiaurėje.

    Kaip augo srautas ir kodėl jis tapo rekordiniu

    Pasak minimų šaltinių, žvalgybos vertinimu, iš pradžių į jūrą leisti plaukti migrantai galėjo būti savotiškas bandymas, tikrinant Ispanijos pajėgų pasirengimą. Per maždaug dešimt dienų, kaip teigiama, į Seutą įplaukė beveik 1 000 žmonių, o situacija akivaizdžiai prastėjo.

    Galiausiai į Seutą galėjo patekti nuo 60 000 iki 75 000 žmonių, o tai būtų didžiausia tokio pobūdžio migracijos krizė šioje autonominėje teritorijoje. Ispanijos vidaus reikalų ministerija nurodė, kad artimiausiomis dienomis į Maroką buvo sugrąžinta apie 53 000 asmenų.

    Pasienio pajėgos nespėjo suvaldyti situacijos

    Pranešama, kad pasienyje dislokuotos Civilinė gvardija ir Nacionalinė policija ties Tarajalio perėjimo punktu nesugebėjo sustabdyti masinio srauto ir buvo priverstos pirmiausia rūpintis sužeistaisiais. Tai atskleidžia problemą, su kuria Europos Sąjungos pietiniai pasieniai susiduria nuolat: staigūs šuoliai per trumpą laiką gali išsekinti net sustiprintas pajėgas.

    Kritikai tvirtina, kad kariuomenę buvo galima mobilizuoti greičiau, nes Seutoje ir Melilijoje esą buvo parengties režimu laikomų karinių vienetų. Anot jų, sprendimui labiausiai trūko politinės valios ir aiškios komandinės grandinės, o ne techninių galimybių.

    „Jie galėjo būti mobilizuoti be išankstinių posėdžių, tereikėjo politinio sprendimo ir operatyvinio įsakymo“, – teigė su situacija susipažinę pareigūnai.

    Kiti pareigūnų pasakojimai rodo, kad Maroko žandarmerija dalyje ruožų esą beveik nesikišo, kai žmonės bandė patekti į Ispanijos teritoriją tiek plaukdami, tiek kopdami per tvoras ar judėdami pakrantės ruožais. Toks fonas neišvengiamai kelia politinių klausimų dėl Maroko vaidmens valdant migracijos srautus.

    Vyriausybės versija ir diplomatinis kontekstas

    Vidaus reikalų ministerija viešai tvirtino, kad bendradarbiavimas su Maroku yra pavyzdinis, lojalus ir nuolatinis. Tuo metu ministras pirmininkas Pedro Sanchezas masinį sienos kirtimą pavadino Ispanijos teritorinio vientisumo pažeidimu ir kaltę siejo su žmonių kontrabandos tinklais.

    Ministro pirmininko teigimu, nusikalstamos grupuotės galėjo pasinaudoti teisinėmis interpretacijomis ir paskatinti žmones rizikuoti plaukiant į Ispanijos teritoriją. Kritikai akcentuoja, kad net ir esant tokiems paaiškinimams, įspėjimų gausa turėjo lemti greitesnį papildomų pajėgų dislokavimą.

    Ši krizė primena ankstesnius migracijos protrūkius ties Ispanijos eksklavais Šiaurės Afrikoje ir rodo platesnę tendenciją: migracija regione dažnai tampa ne tik humanitariniu, bet ir diplomatinio spaudimo įrankiu. Europos Sąjungoje tuo pat metu stiprėja diskusijos dėl išorės sienų apsaugos, grąžinimų efektyvumo ir atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių.

  • Legendinis garvežys Ty42-149 atgimsta: pradėti darbai, bet didžiausias iššūkis – pinigai

    Legendinis garvežys Ty42-149 atgimsta: pradėti darbai, bet didžiausias iššūkis – pinigai

    Lenkijoje pradėta istorinės reikšmės garvežio Ty42-149 restauracija. Tai vienas iš maždaug 150 šio tipo garvežių, pagamintų Lenkijoje pagal Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių Ty2, dar vadintos karo lokomotyvo, konstrukciją.

    Restauravimo tikslas ambicingas: ne tik sugrąžinti eksponatui pirminę išvaizdą, bet ir, jei leis techninė būklė, atkurti jo funkcionalumą. Specialistai pabrėžia, kad tokio amžiaus technikai tai reiškia ilgus darbus, brangias medžiagas ir retų detalių paiešką.

    Darbus ėmėsi muziejus Jarocine

    Darbus koordinuoja organizacija „Towarzystwo Kolei Wielkopolskiej – Muzeum Parowozownia Jarocin“, kaupianti ir prižiūrinti geležinkelio paveldą. Pirmieji etapai jau vyksta: valomos ir konservuojamos konstrukcijos dalys, tvarkomi elementai, kuriuos įmanoma įvertinti neatliekant viso išardymo.

    Pradinių darbų vaizdai rodo, kad restauracija prasideda nuo detalaus valymo, korozijos židinių identifikavimo ir paviršių paruošimo tolimesniam remontui. Praktikoje tai būtina, kad būtų galima realistiškai įvertinti, kas dar tinkama remontuoti, o ką teks gaminti iš naujo.

    Kodėl restauracija tokia brangi?

    Garvežio atnaujinimas paprastai apima ne vien išorę: reikia tikrinti katilo būklę, vamzdynus, vožtuvus, važiuoklės mazgus, stabdžių sistemą ir daugybę kitų komponentų. Net jei siekiama tik statinės ekspozicijos, būtinos saugos ir ilgaamžiškumo priemonės, o bandant atkurti judėjimą reikalavimai dar griežtesni.

    Didžiausias iššūkis dažnai tampa finansavimas. Restauravimas reikalauja ne tik kvalifikuotų meistrų, bet ir specializuotų paslaugų, kurių rinkoje mažėja, nes garo technika seniai nebėra kasdienė pramonės realybė.

    Ty42 istorija vėl atsiduria dėmesio centre

    Ty42 tipo garvežiai sukurti remiantis karo metų dokumentacija, kai konstrukcijos buvo optimizuojamos masinei gamybai ir paprastesnei priežiūrai. Toks paveldas šiandien vertinamas ne tik kaip technikos istorijos liudijimas, bet ir kaip edukacinis objektas, padedantis suprasti XX amžiaus transporto raidą.

    Ty42-149 restauracija vyksta platesniame kontekste: pastaruoju metu priimami sprendimai atnaujinti ir kitus šio tipo garvežius. Pavyzdžiui, atskirai minima Ty42-1 lokomotyvo restauracija, vykdoma kaip projekto „Kolej łączy kultury“ dalis pagal „Interreg“ Čekija–Lenkija programą, kuri bendrai finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.

    Entuziastai ir muziejininkai tikisi, kad šie projektai padės išsaugoti ne tik metalą, bet ir gyvą geležinkelio istorijos pasakojimą. Galutinis rezultatas priklausys nuo to, ar pavyks užtikrinti pakankamus finansinius ir techninius resursus ilgai, etapais vykdomai restauracijai.

  • Laikas senka: kokių nuolaidų ES dar gali išsireikalauti iš Kinijos iki spalio?

    Laikas senka: kokių nuolaidų ES dar gali išsireikalauti iš Kinijos iki spalio?

    Prekybos konfliktas artėja

    Europos Sąjungos ir Kinijos santykiai sparčiai slenka į naują prekybos įtampos etapą, o Briuselis iki spalio yra nusibrėžęs terminą pasiekti apčiuopiamų rezultatų. ES pareigūnai akcentuoja, kad be realių nuolaidų dabartinis ekonominių santykių disbalansas tampa vis sunkiau pateisinamas.

    Didžiausias spaudimo šaltinis – milžiniškas prekybos deficitas, kuris, ES skaičiavimais, 2025 metais pasiekė maždaug 1 mlrd. eurų per dieną. Tai didina politinį spaudimą Europos Komisijai greitinti prekybos gynybos priemones ir riboti rinkos iškraipymus.

    Kodėl susitarti taip sunku?

    Šią vasarą prekybos komisaras Marošas Šefčovičius Briuselyje su Kinijos prekybos ministru Wang Wentao bandė gesinti augančią įtampą ir sutarta siekti stabilesnių, labiau subalansuotų santykių. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokį balansą pasiekti sudėtinga, nes disbalansas kyla iš pačios Kinijos ekonomikos modelio.

    Kinijos augimas daug metų rėmėsi eksportu ir plačiu valstybės vaidmeniu, todėl bet kokios Pekino nuolaidos dažniau būtų susijusios su Europos įmonių patekimu į Kinijos rinką, o ne su kinų eksporto į Europą mažinimu. Reikšmingas pokytis reikštų didesnį vidaus vartojimą Kinijoje, tačiau tam trukdo nekilnojamojo turto sektoriaus problemos ir socialinės apsaugos sistemos ypatumai.

    „Kinijos vidaus ekonominiai pokyčiai greičiausiai neįvyks“, – sakė Europos užsienio santykių tarybos ekspertas Tobias Gehrke.

    ES svertai ir rizikos

    Briuselis vis aktyviau taiko priemones prieš, kaip teigiama, nesąžiningą konkurenciją: tiria subsidijas, neteisėtų ar standartų neatitinkančių produktų srautus, vertina užsienio investicijų rizikas. Pekinas į tokius veiksmus jau dabar atsako grasinimais ir tikslinėmis priemonėmis, todėl ES turi spręsti, kiek ekonominio skausmo yra pasirengusi atlaikyti.

    Vienas didžiausių ES pranašumų – pati Europos rinka, kuri Kinijai yra itin patraukli, ypač kai kitur taikomi griežtesni tarifai, eksporto kontrolė ir kitos ribojančios priemonės. Tačiau tuo pat metu Europa išlieka pažeidžiama dėl kritinių žaliavų, ypač retųjų žemių elementų, kurių tiekimo grandinėse Kinija turi dominuojančią poziciją.

    Ekspertai perspėja, kad galimi atsakomieji Pekino eksporto ribojimai galėtų smogti Europos pramonei, ypač sektoriams, kuriems būtini kritiniai mineralai, chemijos žaliavos ar aukštos pridėtinės vertės komponentai. Dėl to bet kokios derybos virsta ne tik ekonominiu, bet ir strateginiu testu, kiek ES yra pasirengusi griežtinti poziciją.

    Terminas spaudžia, bet laikas dirba Kinijai

    ES prekybos deficitas su Kinija per penkerius metus, remiantis viešai skelbtais duomenimis, išaugo nuo maždaug 182 mlrd. eurų 2020 metais iki apie 360 mlrd. eurų 2025 metais. Tai reiškia, kad net didžiausios Europos eksportuotojos nebesugeba kompensuoti importo apimčių, o kai kuriuose sektoriuose auga baimė dėl gamybos išstūmimo.

    Briuselis taip pat svarsto ilgalaikes priemones, kurios mažintų priklausomybę nuo vieno tiekėjo kritinėms prekėms, tačiau tokie instrumentai paprastai kuriami ir įgyvendinami ne mėnesiais, o metais. Dėl to spalio terminas tampa labiau politiniu spaudimo tašku, o ne garantu, kad iki jo bus pasiektas didelis proveržis.

    „Pjausime tai, ką pasėjome“, – sakė vienas ES pareigūnas.

    Galiausiai derybų rezultatas, tikėtina, priklausys nuo to, ar ES sugebės išlaikyti vieningą poziciją ir tuo pačiu sumažinti pažeidžiamumą dėl kritinių žaliavų. Jei vienybės stigs, Kinija gali išnaudoti skirtumus tarp valstybių narių, o tai silpnintų Briuselio galimybes išsireikalauti realesnių prekybos nuolaidų.

  • Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Europoje vis dažniau kalbama apie vėlesnį išėjimą į pensiją, o naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimai rodo aiškią kryptį: daugelyje šalių pensinis amžius didės. OECD vertinimu, lyginant 2024 metais į pensiją išeinančius žmones ir tuos, kurie 2024 metais į darbo rinką atėjo būdami 22 metų, skirtumas kai kuriose šalyse bus labai ryškus.

    Prognozuojama, kad Europos Sąjungoje įprastas pensinis amžius iki vėlyvųjų 2060-ųjų vidutiniškai padidės nuo 64,7 iki 66,9 metų vyrams ir nuo 64 iki 66,6 metų moterims. Tai reiškia, kad šiuolaikiniai jauni darbuotojai dažniau planuos karjerą, kuri tęsis iki beveik 67 metų ar ilgiau.

    Kur pensija jau dabar vėliausia?

    Pagal 2024 metų OECD duomenis, aukščiausias įprastas pensinis amžius vyrams šiuo metu siekia 67 metus Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Nyderlanduose. Europos Sąjungos vidurkis yra 64,7 metų, tačiau skirtumai tarp valstybių išlieka dideli.

    Tarp ryškiausių išsišokimų minima Turkija, kur vyrų pensinis amžius yra 52 metai, o tai gerokai mažiau nei daugumoje Europos valstybių. Tuo pat metu keliose šalyse žemiausias „europinis“ lygis vyrams siekia 62 metus, pavyzdžiui, Graikijoje, Slovėnijoje ir Liuksemburge.

    Iki 70 ir net 74 metų

    OECD projekcijos rodo, kad vyrai, pradėję dirbti 2024 metais būdami 22 metų ir turėję nenutrūkstamą karjerą, Europos Sąjungoje vidutiniškai į pensiją išeitų būdami 66,9 metų, maždaug 2069 metais. Kai kuriose šalyse kartelė bus dar aukštesnė.

    Danijai prognozuojamas didžiausias šuolis iki 74 metų, o Estijoje įprastas pensinis amžius vyrams vėlyvaisiais 2060-aisiais gali pasiekti 71 metus. Taip pat numatoma, kad 70 metų riba bus pasiekta ar viršyta Italijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Kipre.

    Kodėl valstybės kelia pensinį amžių?

    OECD pabrėžia, kad pensinio amžiaus didinimas dažnai pasirenkamas siekiant pensijų sistemų finansinio tvarumo nemažinant išmokų. Alternatyvos paprastai būna dvi: didesnės socialinio draudimo įmokos arba mažesnės pensijų išmokos, o abi kryptys politiškai ir socialiai jautrios.

    Didžiausias spaudimas kyla dėl visuomenės senėjimo. OECD prognozuoja, kad per artimiausius 25 metus vyresnio amžiaus žmonių dalis sparčiai didės: 65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis 100 asmenų, kurių amžius 20–64 metai, nuo 33 2025 metais išaugs iki 52 2050 metais.

    Tai reiškia, kad mažesnei dirbančiųjų daliai teks išlaikyti didesnę pensininkų dalį, todėl valstybės ieško sprendimų, kaip subalansuoti biudžetus ir socialinio draudimo sistemas. Dėl to pensinis amžius vis dažniau siejamas su gyvenimo trukmės pokyčiais, nors kai kurios šalys svarsto šį ryšį švelninti.

  • Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Islandija spręs dėl derybų su ES: baimės dėl žvejybos ir euro vilionės kiršina šalį

    Rugpjūčio 29 dieną Islandijoje numatytas referendumas, kuriame rinkėjai spręs, ar atnaujinti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Šios derybos buvo sustabdytos 2013 metais, o sprendimas jas grąžinti į politinę darbotvarkę vėl skelia visuomenę.

    Islandija jau yra NATO narė, dalyvauja Europos ekonominėje erdvėje, bendrojoje rinkoje ir Šengeno erdvėje. Dėl to didelė dalis šalies teisės aktų yra suderinta su ES taisyklėmis, tačiau šalies atstovai nedalyvauja priimant sprendimus Briuselyje.

    Žvejyba ir žemės ūkis prieš ES

    Didžiausias euroskepticizmas tradiciškai siejamas su regionais ir sektoriais, kurie labiausiai priklauso nuo vietinių išteklių. Apklausose kai kuriose kaimiškose teritorijose nepritarimas narystei esą siekia iki 80 proc., o kampanijose akcentuojamos kvotų ir konkurencijos baimės.

    Žemdirbiai įspėja, kad atvėrus rinką gali išaugti pigesnių maisto produktų importas, su kuriuo vietos ūkiai nepajėgtų varžytis. Panašiai argumentuoja ir žvejybos sektorius, kuriam ypač jautri kvotų politika ir nuosavybės struktūros pokyčių rizika.

    „Jeigu prarasime savo rinką, nemanau, kad jokios subsidijos galėtų tai kompensuoti“, – sakė ūkininkas Stefánas Geirssonas, kalbėdamas apie galimą spaudimą vietos gamintojams.

    Euro argumentas ir palūkanų našta

    ES šalininkai pagrindiniu koziriu laiko ekonominį stabilumą. Islandijos krona istoriškai buvo jautri staigiems nuvertėjimams, o tai smarkiai paveikdavo infliaciją ir gyventojų perkamąją galią, ypač kai brangsta importas.

    Proeuropietiškos stovyklos atstovai pabrėžia, kad įsivedus eurą bei prisijungus prie ES taisyklių ir institucijų, galėtų mažėti skolinimosi kaina. Tai ypač aktualu būstų paskoloms, nes didesnės palūkanos reiškia didesnes mėnesines įmokas ir lėtesnį būsto įperkamumo gerėjimą.

    „Metinis įnašas į ES galėtų siekti apie 60–90 mln. eurų, tačiau vien mažesnės palūkanos namų ūkiams galėtų sutaupyti apie 600 mln. eurų per metus“, – sakė Parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Pawełas Bartoszekas.

    Saugumo fonas ir įtaka sprendimams

    Diskusiją pakursto ir geopolitinė aplinka: karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose bei išaugusios kibernetinės grėsmės Šiaurės Atlanto regione. Dalis ekspertų ir politikų teigia, kad mažai valstybei svarbu stiprinti partnerystes ir turėti daugiau instrumentų kritinei infrastruktūrai apsaugoti.

    ES šalininkai taip pat pabrėžia vadinamąjį demokratinio deficito argumentą: Islandija taiko daug ES vidaus rinkos taisyklių, bet neturi balso, kai jos formuojamos. Skeptikai atsako, kad dabartinis modelis leidžia naudotis ekonominiais privalumais nepaukojant svarbių sektorių kontrolės.

    Referendumas taps testu, ar visuomenė pasirengusi grįžti prie narystės klausimo iš esmės. Nors balsavimas spręs tik dėl derybų atnaujinimo, jo rezultatas nubrėš politinę kryptį metams į priekį ir parodys, kiek giliai Islandijoje įsišaknijusios abejonės dėl ES.

  • Ukrainoje dingo beveik 800 tūkst. ginklų: pareigūnai įspėja, kuo tai gali baigtis Europai

    Ukrainoje dingo beveik 800 tūkst. ginklų: pareigūnai įspėja, kuo tai gali baigtis Europai

    Ukrainos ginklų apskaitos registre nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios užfiksuota 780 465 dingę arba pavogti ginklai. Vien per pirmuosius 2026 metų mėnesius registrą papildė dar apie 149 760 naujų įrašų, rodo Ukrainos vidaus reikalų institucijų duomenys, kuriuos apibendrino viešųjų duomenų platforma „Opendatabot“.

    Nors didžioji dalis atvejų siejama su koviniais nuostoliais ir chaotiška fronto logistika, ekspertai pabrėžia, kad bet koks neapskaitytas ginklas didina nusikalstamo panaudojimo riziką. Tokie ginklai gali būti paslepiami, perleidžiami nelegaliai ar iš naujo ištraukiami į apyvartą pasikeitus situacijai regione.

    Kokie ginklai dingsta dažniausiai

    Duomenys rodo, kad registre dominuoja automatiniai ginklai, ypač AK-74 tipo automatai, taip pat medžiokliniai šautuvai ir karabinai. Registras apima ne tik karinės paskirties, bet ir civilinius, taip pat dar iki karo laikotarpio ginklus, todėl bendras skaičius atspindi plačią apskaitos bazę.

    Daugiausia pranešimų apie dingusius ar pavogtus ginklus fiksuota Mykolajivo srityje, Kyjive ir Donecko srityje. Tai teritorijos, kuriose ilgą laiką vyko intensyvūs mūšiai, buvo vykdoma gynyba ir rotacijos, o tai didina ginklų praradimo tikimybę tiek mūšio metu, tiek sandėliuojant ar transportuojant.

    Ar tai reali grėsmė Europai?

    Susirūpinimas dėl galimo ginklų nutekėjimo į Europos nusikalstamas struktūras skamba ir kai kurių ES valstybių institucijose. Palermo prokuroras Maurizio De Lucia, kalbėdamas parlamento antimikrobinės komisijos posėdyje, atkreipė dėmesį, kad Sicilijos Cosa Nostra domisi pažangesniais ginklais, kurie atsiranda su karu Ukrainoje susijusioje juodojoje rinkoje.

    „Mafijos grupuotės stebi, kokia ginkluotė atsiranda nelegalioje apyvartoje, ir rodo susidomėjimą pažangesniais sprendimais, įskaitant dronus, galinčius gabenti sprogmenis“, – sakė M. De Lucia.

    Kartu prokuroras pabrėžė, kad iki šiol Pietų Italijoje aptinkami nelegalūs ginklai dažniau siejami su Balkanų kilme, o ne tiesioginiu tiekimu iš Ukrainos. Tai dera su tarptautinių tyrimų išvadomis, kad sisteminio, masinio Vakarų tiekiamos ginkluotės nukreipimo į tarptautinę juodąją rinką įrodymų nėra.

    Ką sako tarptautiniai tyrimai

    Small Arms Survey ir Global Initiative Against Transnational Organized Crime vertinimai ne kartą akcentavo, kad nukrypimai pasitaiko, tačiau dažniausiai jie yra riboti ir labiau lokalūs. Tyrėjai pažymi, kad Vakarų modeliai sudaro nedidelę dalį konfiskuojamos nelegalios ginkluotės, o didžioji nelegalių srautų dalis Europoje tradiciškai siejama su senesniais kanalais.

    Vis dėlto vien dingusių vienetų mastas reiškia, kad rizika negali būti ignoruojama. Karo sąlygomis ginklų apskaita ir kontrolė tampa sudėtingesnė, o iššūkiai gali persikelti į pokarinį laikotarpį, kai didėja tiek nelegalių sandorių, tiek ginklų grąžinimo ir demobilizacijos kontrolės svarba.

    ES ir Ukrainos institucijoms tai reiškia būtinybę stiprinti registrų kokybę, sandėliavimo ir logistikos grandinių auditą, taip pat keitimąsi informacija tarp teisėsaugos struktūrų. Ekspertų teigimu, didžiausią efektą duoda prevencija vietoje, kol ginklai dar nepatenka į ilgalaikius nelegalius kanalus.

  • DI „ištrūko“ iš kontrolės? Kodėl „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas nori stabdyti galingų modelių leidimą

    Altmano pozicija pasikeitė

    „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas pastaruoju metu vis dažniau kalba apie būtinybę atsargiau diegti naujas, itin galingas dirbtinio intelekto sistemas. Jei anksčiau jis skeptiškai vertino raginimus lėtinti pažangą, dabar akcentuoja, kad visuomenė ir institucijos ne visada spėja prisitaikyti prie staigių technologinių šuolių.

    Tokie pareiškimai atspindi platesnę tendenciją rinkoje: stiprėjant DI galimybėms, vis didesnis dėmesys skiriamas saugumui, patikimumui ir atsakomybei. Kartu daugėja diskusijų apie tai, kaip ir kada naujos kartos modeliai turėtų būti išleidžiami viešai.

    Kas kelia daugiausia rizikų?

    Didžiausias nerimas siejamas ne su pačia technologija, o su jos naudojimu ir piktnaudžiavimu. Ekspertai dažniausiai išskiria kibernetinio saugumo rizikas, įtikinamų apgavysčių ir dezinformacijos mastą, taip pat galimybę automatizuoti kenksmingus veiksmus, kuriems anksčiau reikėjo daug laiko ir kompetencijų.

    Šiuolaikiniai modeliai geba generuoti tekstą, kodą, vaizdus ir garsą taip įtikinamai, kad vis sunkiau atskirti realų turinį nuo sintetinės imitacijos. Dėl to organizacijos vis dažniau diegia papildomas patikros procedūras, o platformos griežtina taisykles dėl turinio kilmės žymėjimo.

    „Jei technologija vystosi greičiau nei taisyklės ir apsaugos, turime bent jau dozuoti jos diegimo tempą“, – sakė Samas Altmanas.

    Reguliavimas, rinkos spaudimas ir darbo rinka

    DI plėtra vyksta kartu su augančiu reguliaciniu spaudimu. Europos Sąjungoje įsigalioja naujos rizikos valdymo taisyklės, kurios numato griežtesnius reikalavimus didesnės rizikos DI sistemoms, o įmonėms tenka aiškiau įsivertinti, kur ir kaip jos gali taikyti modelius.

    Ne mažiau svarbus ir ekonominis kontekstas: bendrovės lenktyniauja dėl našumo, tačiau tuo pat metu bijo reputacinių ir teisinių pasekmių, jei DI suklys ar bus panaudotas piktavališkai. Darbo rinkoje tai reiškia spartesnę rutininių užduočių automatizaciją, bet kartu ir didesnę paklausą specialistams, gebantiems prižiūrėti, testuoti bei saugiai integruoti DI sprendimus.

    Altmano mintis apie lėtesnį diegimą dažnai interpretuojama kaip bandymas rasti pusiausvyrą tarp inovacijos ir kontrolės. Praktikoje tai gali reikšti etapais leidžiamas naujas modelių versijas, griežtesnes prieigos sąlygas, daugiau nepriklausomų testų ir didesnį skaidrumą dėl ribojimų.

  • Prancūziją siaubia milžiniški gaisrai: Zelenskis siūlo siųsti Ukrainos karius ir specialistus

    Prancūziją siaubia milžiniški gaisrai: Zelenskis siūlo siųsti Ukrainos karius ir specialistus

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po pokalbio telefonu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu paskelbė, kad Ukraina pasirengusi padėti kovojant su dideliais miškų gaisrais pietų Prancūzijoje. Pasak jo, Kijevas galėtų atsiųsti karinių specialistų, kurie prisidėtų prie gesinimo darbų ir logistikos.

    V. Zelenskis pabrėžė, kad Ukraina siekia atsidėkoti šalims, kurios nuosekliai rėmė ją ginantis nuo Rusijos agresijos.

    „Ukraina visada pasirengusi padėti tiems, kurie šiais metais rėmė mus kovoje su Rusijos agresija. Pasiūliau Prancūzijai reikalingą pagalbą – mūsų specialistai gali prisijungti prie gaisrų gesinimo“, – sakė V. Zelenskis.

    Pranešama, kad nuo liepos 22 dienos Žirondos departamente išdegė apie 42 000 hektarų miškų. Iš pavojingų zonų evakuota maždaug 220 000 žmonių, o sugadinta ar sunaikinta apie 240 namų.

    Situaciją apsunkina tai, kad ugnis priartėjo prie strategiškai svarbių objektų, įskaitant karinės infrastruktūros teritorijas. Prancūzijos gynybos ministerija į pagalbą jau yra pasitelkusi apie 1 500 karių, kurie padeda gesinimo operacijoms ir teritorijų apsaugai.

    Pagalba atvyksta ir per Europos Sąjungos civilinės saugos mechanizmą, įskaitant bendrą rescEU pajėgumą, kai valstybės narės dalijasi specializuotais ištekliais, tokiais kaip gaisrų gesinimo orlaiviai. Pastaraisiais metais šis mechanizmas tapo vienu svarbiausių įrankių, kai ekstremalūs karščiai ir sausros didina didelių gaisrų riziką visame Viduržemio regione.

    Ukraina taip pat turi sukauptos patirties teikiant tarptautinę pagalbą gesinant miškų gaisrus. Skelbiama, kad ukrainiečių gelbėtojai ir technika įvairiais metais talkino Ispanijoje, Izraelyje, Juodkalnijoje, Sakartvele, Graikijoje ir Turkijoje, o tokios misijos paprastai apima ne tik tiesioginį gesinimą, bet ir evakuacijos, ryšių, medicinos bei logistinės paramos užduotis.

    Pokalbyje V. Zelenskis ir E. Macronas aptarė ir platesnį darbotvarkės paketą: diplomatinę padėtį po Ukrainos prezidento vizito JAV, pasirengimą žiemai, oro gynybos sistemų poreikį bei energetikos infrastruktūros stiprinimą. Kijevas viešai ne kartą pabrėžė, kad artėjant šaltajam sezonui itin svarbios tiek priešlėktuvinės gynybos priemonės, tiek atsparumo elektros tiekimui sprendimai.

    Gaisrai pietų Prancūzijoje šią vasarą tapo dar vienu priminimu, kad ekstremalūs orai Europoje dažnėja, o valstybės vis dažniau remiasi tarptautiniu solidarumu ir bendrais reagavimo mechanizmais. Prancūzijos institucijos kol kas nekomentavo, kada ir kokio masto Ukrainos pagalba galėtų būti priimta, tačiau pats siūlymas signalizuoja apie glaudesnį praktinį bendradarbiavimą krizių valdyme.