Tag: Europos Sąjunga

  • ES žvalgybos centras INTCEN siekia daugiau galių: kas keistųsi dalijantis slapta informacija

    ES žvalgybos centras INTCEN siekia daugiau galių: kas keistųsi dalijantis slapta informacija

    Europos Sąjungos išorės veiksmų tarnyba svarsto, kaip sustiprinti savo Žvalgybos ir situacijos centro INTCEN vaidmenį rengiamoje Europos saugumo strategijoje. Briuselyje diskutuojama apie praktinius pokyčius, kurie galėtų padėti šiam padaliniui tapti aiškesniu kanalu, per kurį į ES institucijas patenka įslaptinta informacija.

    Pagal aptariamas idėjas INTCEN galėtų gauti daugiau administracinio svorio: atskirą žmogiškųjų išteklių funkciją ir nuosavesnę informacinių technologijų infrastruktūrą. Tai nereiškia naujų šnipinėjimo įgaliojimų, tačiau sustiprintų centro padėtį institucijos viduje ir palengvintų kasdienį darbą su itin jautriais duomenimis.

    Ką iš tiesų daro INTCEN

    INTCEN nėra operatyvinė žvalgybos tarnyba ir pats nerenka informacijos agentūriniais ar techniniais metodais. Jo pagrindinė užduotis yra analizuoti ES valstybių narių savanoriškai perduotą žvalgybinę informaciją ir parengtas išvadas pateikti Europos Sąjungos išorės veiksmų tarnybos vadovybei bei kitoms pagrindinėms ES institucijoms.

    Toks modelis leidžia Briuseliui turėti bendrą situacijos vaizdą, bet kartu išryškina esminę ribą: informacijos kokybė ir pilnumas priklauso nuo nacionalinių tarnybų noro dalytis. Dėl to dalis pareigūnų INTCEN vertina kaip naudingą analizės mazgą, bet ne kaip struktūrą, galinčią pakeisti valstybių narių žvalgybą.

    Nauja ES saugumo strategija

    Rengiama Europos saugumo strategija turėtų pasirodyti vasarą, o saugumas joje suprantamas plačiau nei vien gynyba. Į dokumentą planuojama įtraukti ekonominio saugumo, tiekimo grandinių atsparumo, pasirengimo krizėms ir partnerystės su valstybėmis už ES ribų temas.

    Diskusijose minimas planas gali būti pristatomas kaip administracinis pokytis, nes nesikeistų INTCEN teisinis mandatas ir nebūtų kuriami nauji žvalgybos informacijos rinkimo įgaliojimai. Tai reikštų, kad sprendimai galėtų būti priimami greičiau, tačiau politinis jautrumas išliktų.

    Valstybės narės išlieka skeptiškos

    Nacionalinės žvalgybos tarnybos tradiciškai atsargiai vertina gilesnį informacijos dalijimąsi, ypač kai kalbama apie pačias vertingiausias įžvalgas, šaltinius ir metodus. Net artimų partnerių aplinkoje išlieka pasitikėjimo ir konkurencijos klausimas, todėl bendras ES lygmens „žvalgybos centras“ daliai šalių skamba kaip potenciali rizika.

    „Esame partneriai, bet nesame draugai“, – sakė vienos ES valstybės nacionalinės žvalgybos pareigūnas.

    Kai kurie pareigūnai pabrėžia, kad glaudesnis bendradarbiavimas įmanomas, tačiau ES sutartys neleidžia Briuseliui nurodinėti, kaip valstybės narės turi vykdyti nacionalinio saugumo ir žvalgybos veiklą. Dėl to realistiškiausias kelias yra ne centralizuota „ES žvalgybos tarnyba“, o geresnė analizė, saugesni kanalai ir aiškesnės procedūros, kada ir kaip informacija dalijamasi.

    Praėjusiais metais bandymas stiprinti žvalgybinės informacijos rinkimą Europos Komisijos viduje sulaukė pasipriešinimo sostinėse, todėl ambicijos buvo sumažintos. Tai rodo, kad šioje srityje bet koks didesnis žingsnis pirmiausia bus matuojamas pasitikėjimo tarp valstybių narių ir institucijų balansu.

  • Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos bendrovės ir toliau laiko Kiniją vienu svarbiausių gamybos ir tiekimo grandinių centrų, nors Europos Sąjunga viešai ragina mažinti strateginę priklausomybę. Tai rodo Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje apklausa, apėmusi beveik 300 narių atsakymus, surinktus metų pradžioje.

    Apklausos duomenimis, apie 68 proc. respondentų teigė arba išlaikantys, arba plečiantys veiklą Kinijoje. Tuo metu tik apie 7 proc. nurodė perkeliantys gamybos užsakymus į kitas šalis arba kuriantys alternatyvias gamybos bazes už Kinijos ribų.

    „Nematyti, kad de-risking taptų dominuojančia tema. Greičiau matome, kad Europos įmonės tampa dar labiau priklausomos nuo Kinijos kaip tiekimo ir gamybos vietos“, – sakė Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje prezidentas Jensas Eskelundas.

    Kas stumia likti Kinijoje

    Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl įmonės nesitraukia, yra kaštai ir greitis. Nors Kinijoje darbo jėga ilgą laiką buvo laikoma konkurenciniu pranašumu, vis daugiau įmonių pabrėžia ne atlyginimus, o automatizaciją ir gamybos mastą.

    Konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ atstovai apklausos kontekste akcentavo, kad per pastaruosius porą metų Kinijos gamyklose automatizacijos lygis kai kuriose šakose išaugo itin sparčiai. Dėl to darbo sąnaudų skirtumai praranda reikšmę, o lemiamu tampa pajėgumas gaminti greitai ir stabiliai.

    „Darbo kaina tampa vis mažiau svarbi, nes automatizacija ją nustumia į antrą planą“, – sakė „Roland Berger“ vadovaujantis partneris Denis Depoux.

    Robotai, ekosistema ir tiekėjų spaudimas

    Kinijos gamybos patrauklumą didina ne tik robotizacija, bet ir susiformavusi pramoninė ekosistema: tiekėjų koncentracija, žaliavų prieinamumas, logistika ir galimybė greitai keisti gamybos apimtis. Apklausos rezultatai rodo, kad maždaug trys ketvirtadaliai ES įmonių Kinijoje savo gamybos efektyvumą šalyje vertina kaip aukštesnį nei kitose rinkose.

    Kaip pavyzdys dažnai minimas elektromobilių sektorius, kuriame gamybos procesai vis labiau automatizuojami, o grandinės valdymas koncentruojamas vietoje. Kinijos elektromobilių gamintojas „Nio“ yra skelbęs, kad vienoje jo gamyklų dirba 941 robotas, galintis autonomiškai vykdyti dalį procesų ir palaikyti gamybą visą parą.

    Apklausoje taip pat išryškėjo tarpinis kelias: apie 24 proc. respondentų nurodė diversifikuojantys riziką taip, kad tuo pačiu plečia veiklą Kinijoje, bet lygiagrečiai kuria alternatyvius tiekėjus kitose šalyse. Tokį modelį įmonės dažnai renkasi siekdamos apsidrausti nuo geopolitinių įtampų, tarifų ar staigių reguliavimo pokyčių, bet neprarasti Kinijos masto ir kainos pranašumo.

    Ką tai reiškia Europai

    ES de-risking politika orientuota į jautrių sektorių atsparumą, kritinių žaliavų tiekimo saugumą ir perteklinės priklausomybės mažinimą. Tačiau verslo sprendimus dažnai lemia kasdieniai konkurencingumo kriterijai: savikaina, pristatymo terminai, tiekimo stabilumas ir gamybos lankstumas.

    Logistikos rinkos dalyviai taip pat pastebi, kad dalis sprendimų dėl tarptautinių srautų vis dažniau priimama pačioje Kinijoje, ypač tokiose srityse kaip elektromobiliai, baterijos ir plataus vartojimo elektronika. Tai reiškia, kad Europai siekiant mažinti riziką, reali priklausomybė nuo Kinijos pramonės pajėgumų daugelyje šakų kol kas nemažėja.

  • Merilandas svarsto DI greičio ribojimą automobiliuose: pilotas galėtų fiziškai neleisti viršyti limito

    Merilandas svarsto DI greičio ribojimą automobiliuose: pilotas galėtų fiziškai neleisti viršyti limito

    JAV Merilando valstijoje svarstomi du teisės aktai, kurie galėtų iš esmės pakeisti požiūrį į greičio viršijimą. Vietoje dar daugiau baudų ar papildomų kamerų siūlomas bandomasis projektas, kai greitį ribojanti technologija būtų diegiama pačiuose automobiliuose.

    Iniciatyva siejama su House Bill 107 ir Senate Bill 366: jais būtų sukurtas bandomasis išmaniosios greičio pagalbos sistemos modelis. Šalininkai teigia, kad tradicinės priemonės nepakankamai sumažino žūčių keliuose, todėl reikia sprendimų, veikiančių realiuoju laiku.

    Kaip veikia išmanioji greičio pagalba

    Išmanioji greičio pagalba yra automobilio sistema, kuri nustato leistiną greitį konkrečiame kelio ruože ir reaguoja, kai vairuotojas jį viršija. Priklausomai nuo nustatymų, ji gali tik perspėti arba įsikišti ir riboti greitį taip, kad viršyti limitą būtų labai sunku arba neįmanoma.

    Tokios sistemos paprastai remiasi GPS duomenimis, skaitmeniniais greičio limitų žemėlapiais, kelio ženklų atpažinimu kameromis arba šių metodų deriniu. Tai leidžia prisitaikyti prie kintančių ribojimų, pavyzdžiui, įvažiavimuose į magistrales, gyvenamuosiuose kvartaluose ar mokyklų zonose.

    Kodėl Merilandas ieško naujo sprendimo

    Eismo saugos šalininkai pabrėžia, kad vien kontrolė ir baudos turi ribas. Policijos patruliavimas neišvengiamai yra epizodinis, o stacionarios priemonės, tokios kaip greičio matuokliai, veikia tik konkrečiose vietose, todėl dalis vairuotojų pristabdo tik trumpam.

    Pagrindinis argumentas už sistemą automobilyje yra paprastas: ji veikia ten, kur priimamas sprendimas spausti akseleratorių. Vietoje pasekmių po pažeidimo, sistema gali daryti įtaką pačiam važiavimo procesui ir taip mažinti pavojingo greičio tikimybę.

    Kas būtų toliau, jei bandomasis projektas startuotų

    Bandomasis projektas reikštų ribotos apimties programą su atrinktais dalyviais, duomenų rinkimu ir vertinimo laikotarpiu. Tokiu būdu būtų siekiama gauti praktinių įrodymų, kaip technologija veikia realiomis sąlygomis ir kokį poveikį turi vairuotojų elgsenai bei avaringumui.

    Kartu tai greičiausiai sukeltų diskusiją apie vairuotojo autonomiją ir valstybės vaidmenį ribojant automobilio galimybes. Merilando sprendimas būtų atidžiai stebimas ir kitose JAV valstijose, nes tokio masto bandymai galėtų tapti precedentais būsimam reguliavimui.

    „Technologija turi potencialo sumažinti pavojingą vairavimą ir išsaugoti gyvybes“, – teigiama eismo saugos šalininkų pozicijoje, kuria raginama bandomąją programą pradėti.

    Tarptautiniame kontekste panašios sistemos jau diegiamos plačiau: Europos Sąjungoje naujiems automobiliams keliami reikalavimai dėl išmaniosios greičio pagalbos prisidėjo prie spartesnio šios technologijos plitimo. Dėl to JAV politikams spaudimas vertinti tokias priemones gali tik augti, ypač siekiant mažinti žūčių keliuose skaičių.

  • Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, kai bakterijos išmoksta „apeiti“ antibiotikus, vis dažniau vadinamas tyliąja sveikatos ir ekonomikos krize. Ekspertai įspėja, kad be ryžtingų sprendimų atsparios infekcijos ateityje gali nusinešti daugiau gyvybių ir sukelti didesnius nuostolius nei dalis šiuo metu dažniausiai minimų ligų.

    Ši problema aštrėja dėl kelių priežasčių: antibiotikai neretai vartojami nepagrįstai, o bakterijos nuolat evoliucionuoja. Kuo dažniau ir netiksliau jie naudojami, tuo greičiau didėja tikimybė, kad gydymo priemonės taps nebeveiksmingos.

    Kas yra atsparumas antibiotikams?

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms reiškia, kad įprasti vaistai nebesunaikina bakterijų, todėl gydymas užsitęsia, komplikacijų rizika auga, o ligoninėse prireikia daugiau resursų. Praktikoje tai gali reikšti ilgėjančias hospitalizacijas, daugiau nedarbingumo dienų ir didesnį mirštamumą.

    Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras skelbia, kad Europos Sąjungoje atsparios infekcijos kasmet siejamos su daugiau nei 35 000 mirčių. Pasauliniu mastu skaičiai dar didesni, o poveikis sveikatos sistemoms vertinamas kaip struktūrinis, o ne laikinas.

    Ekonomikai smogia per ligonines ir darbą

    Didėjantis sunkių infekcijų skaičius reiškia ne tik papildomas išlaidas gydymui, bet ir prarastą produktyvumą. Darbdaviai susiduria su ilgesniais darbuotojų nedarbingumais, o pacientai dažniau praranda pajamas ir patiria ilgalaikes sveikatos pasekmes.

    Europos mastu atsparumo antimikrobinėms medžiagoms našta vertinama maždaug 12 milijardų eurų per metus, o ši suma gali augti. Prognozės iki 2050 metų rodo, kad pasaulinė papildoma sveikatos priežiūros ir produktyvumo sąnaudų našta gali siekti šimtus milijardų eurų kasmet, o kai kurie scenarijai kalba ir apie trilijono eurų lygio spaudimą.

    Kodėl naujų antibiotikų mažėja?

    Farmacijos sektoriui naujų antibiotikų kūrimas dažnai finansiškai nepatrauklus: vaistų kūrimas trunka 10–15 metų, kainuoja apie 1 milijardą eurų, o didžioji dalis kandidatų taip ir nepasiekia rinkos. Kita problema ta, kad antibiotikai paprastai yra pigesni nei daugelis kitų inovatyvių vaistų, o jų vartojimas turi būti ribojamas, kad lėčiau formuotųsi atsparumas.

    „Tai yra lūžusi rinka“, – sakė „Shionogi Europe“ vadovė Prancūzijai Estelle Fruchet, pabrėždama, kad vien tik rinkos logika čia neveikia.

    „Reikia naujo ekonominio modelio ir valstybės finansavimo sprendimų, kad pramonė vėl investuotų į antibiotikus“, – pridūrė ji.

    „Netflix“ modelis ir kitos išeitys

    Viena iš pastaruoju metu dažniausiai minimų priemonių yra prenumeratos principas, kai valstybė ar sveikatos sistema moka fiksuotą metinį mokestį už prieigą prie kritiškai svarbių antibiotikų, nepriklausomai nuo realiai sunaudoto kiekio. Tokiu būdu siekiama atskirti gamintojų pajamas nuo parduotų pakuočių skaičiaus ir paskatinti kurti naujus vaistus.

    Toks modelis jau buvo išbandytas Jungtinėje Karalystėje, o diskusijos dėl panašių sprendimų vyksta ir kitose Europos valstybėse. Kartu ekspertai pabrėžia, kad vien finansinių instrumentų nepakanka: būtinos griežtesnės skyrimo gairės, infekcijų kontrolė ligoninėse, atsakingesnis vartojimas žmonėms ir gyvūnams bei tarptautinis duomenų ir priemonių derinimas.

    Europos Sąjungoje keliami tikslai iki 2030 metų mažinti antibiotikų vartojimą, tačiau tendencijos rodo, kad vartojimo kreivė ne visur juda norima kryptimi. Dėl to atsparumo mažinimas vis dažniau įvardijamas ne kaip vien sveikatos, o kaip plataus masto ekonominio saugumo uždavinys.

  • Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klasikinis klimato kaitos neigimas vis dažniau užleidžia vietą kitokiai, labiau „protingai“ atrodančiai taktikai: pripažįstama, kad problema egzistuoja, bet siekiama įtikinti, jog veikti neverta arba per brangu. Tokie pranešimai akcentuoja tariamą chaotišką žaliosios transformacijos kainą, menkina atsinaujinančių išteklių patikimumą ir skatina nepasitikėjimą mokslu bei institucijomis.

    Ši kryptis tyrimuose vadinama klimato veiksmų vilkinimo naratyvais. Vietoj klausimo, ar klimato kaita vyksta, dėmesys perkeliamas į ginčą, ar apskritai verta imtis sprendimų. Taip visuomenėje auginamas bejėgiškumo jausmas, o diskusija nukreipiama į baimę dėl sąskaitų, darbo vietų ar tariamų draudimų.

    Nuo neigimo prie vilkinimo

    Praktikoje tokie naratyvai dažnai pasirodo ten, kur daug emocijų: kalbant apie energijos kainas, transporto pertvarką ar taršos mažinimo priemones. Tipiškas argumentas skamba paprastai: Europa esą sudaro per mažą pasaulio taršos dalį, todėl pastangos beprasmės, kol „pirmiau nesusitvarkys“ Kinija ar Jungtinės Valstijos.

    Problema ta, kad neretai pasitelkiami tikri skaičiai, tačiau jie pateikiami be konteksto. Europos Sąjunga išlieka viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir rinkų, todėl jos sprendimai daro įtaką technologijų, pramonės ir energijos standartams, o kartu ir investicijų krypčiai. Tai reiškia, kad pokyčiai Europoje gali turėti daug didesnį poveikį nei vien „tiesioginė“ išmetimų dalis.

    Kita dažna taktika – priešinti klimato politiką su socialiniu teisingumu, tarsi ji būtų nukreipta prieš „paprastus žmones“. Toks rėminimas ypač lengvai prigyja regionuose, kuriuose daug darbo vietų susiję su iškastiniu kuru ar energijai imlia pramone, nes ten bet kokios permainos natūraliai kelia nesaugumo jausmą.

    Kai tema tampa informacinio karo dalimi

    Vis daugiau analizių sieja klimato temų dezinformaciją su platesnėmis informacinėmis operacijomis, kurių tikslas – skaldyti visuomenę ir silpninti pasitikėjimą valstybe bei Europos Sąjunga. Klimato politika tam itin patogi, nes vienu metu paliečia pragyvenimo lygį, energetinį saugumą ir geopolitiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie naratyvai gali būti naudingi valstybėms, suinteresuotoms išlaikyti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Europos šalims energetikos transformacija reiškia ir mažesnę priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, todėl bandymai diskredituoti pokyčius gali turėti ir labai apčiuopiamą strateginę naudą.

    „Tikslas nėra laimėti ginčą faktais, o sukelti informacinį chaosą ir išsekinti visuomenės kantrybę“, – teigia dezinformacijos tyrėjai, vertinantys klimato temų komunikacijos tendencijas.

    Emocijos svarbesnės už faktus

    Vertinant dezinformacijos efektyvumą, lemiamas veiksnys dažnai būna ne argumentų logika, o emocinis krūvis. Turinys dažniau kuria pyktį, baimę ar neteisybės jausmą, o ne kviečia lyginti duomenis. Dėl to daugiausia dėmesio skiriama kasdieniams kaštams: elektrai, šildymui, kurui ir tariamai neišvengiamam skurdimui.

    Tokiose žinutėse energetikos pertvarka vaizduojama kaip elitų projektas, o ne kaip atsakas į rizikas, kurias fiksuoja klimato mokslas. Dėl to visuomenė gali pradėti klimato sprendimus vertinti ne pagal jų veiksmingumą ar ilgalaikę naudą, bet pagal tai, kas garsiau sužadina nepasitenkinimą.

    Specialistai ragina atskirti pagrįstą kritiką nuo manipuliacinių vilkinimo naratyvų: klausti, kokie konkretūs sprendimai siūlomi, kas už juos mokės ir kokios būtų neveikimo pasekmės. Klimato kaita nėra vien „aplinkos“ tema – tai ir ekonomikos, sveikatos, infrastruktūros, energetinio saugumo klausimas, todėl diskusijai būtinas kontekstas, o ne vien šūkiai.

  • Ukraina ragina spartinti stojimą į ES: viceministras teigia, kad kitų alternatyvų nėra

    Ukraina ragina spartinti stojimą į ES: viceministras teigia, kad kitų alternatyvų nėra

    Kyjivo žinutė Briuseliui

    Ukrainos vicepremjeras europinei ir euroatlantinei integracijai Tarasas Kačka teigia, kad Kyjivui nėra priimtinos tarpinės ar pakaitinės narystės Europos Sąjungoje formos. Pasak jo, vienintelis kelias yra greitas, pagal nuopelnus vykstantis, bet į visavertę narystę vedantis procesas.

    Interviu „Euronews“ politikas pabrėžė, kad Ukrainai reikalinga įprasta stojimo procedūra, kuri baigtųsi stojimo sutartimi pagal Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį. Jo vertinimu, bet kokie kiti modeliai nėra sprendimas, jei jie siūlomi kaip alternatyva pilnavertei narystei.

    „Ukrainai nėra alternatyvų greitam, pagal nuopelnus vykstančiam, bet visavertės narystės Europos Sąjungoje siekiančiam keliui“, – sakė Tarasas Kačka.

    Šie pasisakymai nuskambėjo po to, kai Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas viešai svarstė, kad Ukraina prieš pilną narystę galėtų gauti asocijuoto nario statusą. Kačka tokią idėją atmetė, pabrėždamas, kad kompromisiniai statusai neturėtų stabdyti pagrindinio tikslo.

    Stojimo derybų grafikas ir derybų klasteriai

    Kyjivas ragina Europos Komisiją ir valstybes nares spartinti techninę stojimo derybų dalį ir jau birželio mėnesį atverti visus šešis derybų klasterius. Tai reikštų, kad Ukraina prie derybų stalo vienu metu galėtų aptarti pagrindines reformų sritis, nuo teisės viršenybės iki viešojo administravimo.

    Europos Komisijos plėtros komisarė Marta Kos anksčiau yra sakiusi, kad pirmąjį derybų klasterį būtų galima atverti birželio mėnesį, o likusius penkis perkelti į vėlesnį laiką. Ukrainos pusė tvirtina, kad šis grafikas per lėtas, nes dalis pasirengimo darbų, jų vertinimu, buvo atlikta dar prieš oficialų kandidato statuso suteikimą.

    „Viskas jau padaryta, todėl mes jau atsiliekame nuo grafiko“, – sakė Tarasas Kačka.

    Derybų klasterių atvėrimas yra vienas svarbiausių stojimo proceso etapų, tačiau sprendimams reikalingas vienbalsis visų 27 ES valstybių narių pritarimas. Praktikoje tai reiškia, kad techninis reformų vertinimas persipina su politiniais interesais, dvišaliais ginčais ir vidaus politikos spaudimu įvairiose sostinėse.

    Vengrijos veto ir mažumų klausimas

    Ilgą laiką Ukrainos derybų pažangą stabdė Vengrijos veto, siejamas su Budapešto keliamais reikalavimais dėl vengrų mažumos teisių Ukrainoje. Pastaruoju metu abi šalys atnaujino konsultacijas, o Kyjivas tikisi, kad politinė įtampa mažės ir blokavimo praktika bus nutraukta.

    Kačka teigia, kad Ukrainos valstybė su vengrų bendruomene elgiasi pagarbiai ir laiko ją integralia šalies visuomenės dalimi. Jo teigimu, švietimo galimybės vengrų kalba Ukrainoje išlieka, o teisės aktai gali būti tikslinami taip, kad būtų aiškios ir stabilios garantijos.

    „Vengrų bendruomenę Ukrainoje gerbiame visapusiškai, ji yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis“, – sakė Tarasas Kačka.

    Politikas kartu pabrėžė, kad dialogas dėl tautinių mažumų teisių yra nuolatinis procesas, todėl, jo vertinimu, jis neturėtų tapti argumentu vilkinti stojimo etapų. Kyjivo tikslas yra atskirti dvišales derybas nuo bendro ES plėtros sprendimų priėmimo.

    Ar gali atsirasti naujų blokavimų?

    Nors Vengrijos pozicija dažnai įvardijama kaip pagrindinis stabdis, Kyjivas pripažįsta, kad ateityje jautrių klausimų gali kelti ir kitos valstybės narės. Viena dažniausiai minimų rizikų yra Lenkijos nuogąstavimai dėl konkurencijos žemės ūkio sektoriuje ir prekybos srautų poveikio vidaus rinkai.

    Kačka teigia, kad Ukraina jau tariasi su Varšuva ir kitomis sostinėmis dėl sektorinių sprendimų, kurie leistų sumažinti įtampą, ypač jautriose srityse. Jo teigimu, kol kas nematyti aiškaus ketinimo blokuoti klasterių atvėrimą, tačiau derybose reikės daug politinio kruopštumo.

    „Nematau ketinimo blokuoti klasterių atvėrimą, tačiau su Lenkija tai bus jautriausia ir delikačiausia tema“, – sakė Tarasas Kačka.

    Platesniame kontekste Ukrainos stojimo klausimas ES darbotvarkėje siejamas ne tik su reformomis, bet ir su saugumo situacija bei Bendrijos politiniu pasirengimu plėtrai. Net ir atvėrus klasterius, derybos paprastai trunka ne vienerius metus, o kiekvienas žingsnis priklauso nuo įgyvendintų kriterijų ir valstybių narių politinės valios.

  • Ukraina aiškina ES: korupcijos tyrimai rodo, kad Kijevas vykdo namų darbus ir institucijos veikia

    Ukraina aiškina ES: korupcijos tyrimai rodo, kad Kijevas vykdo namų darbus ir institucijos veikia

    Korupcijos bylos – signalas Briuseliui

    Ukrainos vicepremjeras europinei integracijai Tarasas Kačka teigia, kad pastaruoju metu suintensyvėję korupcijos tyrimai yra įrodymas, jog šalies teisinė sistema veikia net tęsiantis Rusijos plataus masto karui. Pasak jo, tai yra būtent tai, ko iš Kijevo tikisi Europos Sąjunga, vertindama Ukrainos pasirengimą integracijai.

    Anot Kačkos, korupcijos iškėlimas į viešumą ir tyrimų pažanga rodo ne institucijų silpnumą, o jų gebėjimą dirbti. Jis pabrėžė, kad Ukraina su partneriais nesiekia teisintis ir „namų darbus“ stengiasi atlikti maksimaliai tiksliai.

    „Tai yra būtent tai, ko Europos Sąjunga nori iš mūsų: išvalyti valdžią, atsikratyti korupcijos ir užtikrinti, kad antikorupcinė sistema veiktų, ir ji veikia“, – sakė Tarasas Kačka.

    Didelio masto tyrimai ir skaičiai

    Pastarosiomis savaitėmis Ukrainoje nuskambėjo keli didelio atgarsio sulaukę tyrimai, kurie, pasak pareigūnų, apima ir įtariamą pinigų plovimą per nekilnojamojo turto projektus. Viename iš aptariamų epizodų minimas maždaug 9 000 000 eurų mastas, siejamas su laikotarpiu nuo 2021 iki 2025 metų.

    Kačka nurodė, kad antikorupcinės institucijos didina apimtis: pernai Nacionalinis antikorupcijos biuras pradėjo 737 tyrimus, Specializuota antikorupcinė prokuratūra pateikė 125 kaltinamuosius aktus, o Aukštasis antikorupcinis teismas priėmė 93 nuosprendžius.

    Kaip veikia Ukrainos antikorupcinė sistema

    Ukrainos antikorupcinė architektūra formuota po 2014 metų Euromaidano įvykių, kai valstybė pasirinko spartesnį suartėjimą su Vakarais. 2015 metais įsteigtas Nacionalinis antikorupcijos biuras tiria aukšto lygio korupciją, o Specializuota antikorupcinė prokuratūra prižiūri tyrimus ir palaiko valstybinį kaltinimą.

    Šias bylas nagrinėja Aukštasis antikorupcinis teismas, sukurtas tam, kad jautrūs procesai būtų nagrinėjami specializuotai ir kuo mažiau veikiami politinių interesų. Tokia sistema buvo vienas iš svarbių reikalavimų Ukrainai, siekiant pažangos santykiuose su Europos Sąjunga ir tarptautiniais kreditoriais.

    Įtampa dėl nepriklausomumo ir reputacijos rizika

    Kartu Kačka pripažįsta, kad vieši skandalai neišvengiamai kenkia šalies įvaizdžiui, ypač kai Ukraina prašo ilgalaikės finansinės ir karinės paramos. Vis dėlto, jo teigimu, skaidrumas ir realios bylos yra geresnis signalas partneriams nei bandymas problemas nutylėti.

    Pastaraisiais metais įtampą kėlė ir konfliktai tarp skirtingų valstybės institucijų, įskaitant saugumo struktūrų veiksmus prieš antikorupcinių institucijų pareigūnus. Antikorupcinės agentūros tokiose situacijose kartojo, kad jų nepriklausomumas yra kritiškai svarbus tiek visuomenės pasitikėjimui, tiek Ukrainos keliui į ES.

    Ukrainos derybose su Europos Sąjunga korupcijos prevencija, teisės viršenybė ir institucijų atsparumas išlieka kertiniais kriterijais. Kijevas siunčia žinią, kad net karo sąlygomis siekia ne stabdyti reformas, o įrodyti, kad jos veikia praktikoje.

  • Druskininkuose su Elko delegacija aptarti ekologiniai projektai: kas keisis tvarkant Alkos II tvenkinį

    Druskininkuose su Elko delegacija aptarti ekologiniai projektai: kas keisis tvarkant Alkos II tvenkinį

    Druskininkų savivaldybėje lankėsi Lenkijos Elko savivaldybės delegacija: vicemeras, Elko ekologinio švietimo centro atstovai ir savivaldybės specialistai. Susitikimuose daugiausia dėmesio skirta bendriems aplinkosaugos projektams ir vandens telkinių būklės gerinimui.

    Vizitas vyko įgyvendinant INTERREG VI-A Lietuvos ir Lenkijos programos projektą Vanduo yra turtas: vandens telkinių būklės gerinimas. Projekto tikslas – praktiškai gerinti vandens telkinių būklę ir kartu stiprinti ekologinį švietimą, kad pokyčiai būtų ilgalaikiai.

    Kas bus daroma prie Alkos II?

    Druskininkuose numatyta išvalyti Alkos II tvenkinį ir sutvarkyti šalia esantį taką. Savivaldybė pabrėžia, kad tokie darbai paprastai sprendžia ne tik estetikos, bet ir vandens kokybės, uždumblėjimo bei pakrančių būklės problemas.

    Alkos II tvenkinio tvarkymo darbai pradėti 2025 metais lapkritį, tačiau dėl aplinkosauginių apribojimų buvo sustabdyti. Nurodoma, kad vandens telkinių ir jų pakrančių tvarkymas draudžiamas nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, todėl darbai bus tęsiami nuo liepos 1 dienos.

    Projekto lėšos ir finansavimas

    Bendra projekto vertė siekia 1,2 mln. eurų. Druskininkų savivaldybei numatyta daugiau kaip 812 000 eurų, iš jų 649 950 eurų – Europos Sąjungos lėšos.

    Tokio tipo finansavimas savivaldybėms leidžia vienu metu spręsti infrastruktūros, aplinkosaugos ir švietimo uždavinius. Vandens telkinių tvarkymas dažnai reikalauja ne tik techninių sprendimų, bet ir nuolatinės stebėsenos, todėl ES projektai paprastai apima ir mokymų, edukacijų ar tyrimų komponentą.

    Edukacijos ir bendradarbiavimas

    Delegaciją priėmė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas ir vicemeras Simonas Kazakevičius. Susitikimuose aptarta projekto darbų eiga ir galimos bendros iniciatyvos, susijusios su aplinkosauginiu švietimu bei tvariomis miestų praktikomis.

    Vizito metu svečiams pristatyta Druskininkų patirtis įgyvendinant ekologinius projektus, įskaitant Vijūnėlės tvenkinio vandens būklės gerinimą ir Vijūnėlės parko atnaujinimą. Taip pat paminėti sprendimai, kurie, savivaldybės vertinimu, prisideda prie mažesnės transporto taršos, tarp jų ir lynų keltuvo infrastruktūra.

    Elko delegacija lankėsi Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje, kur susipažino su ekologinio ugdymo veiklomis, mokinių atliekamais tyrimais ir Eko klasės veikla. Svečiai taip pat apsilankė Snow Arenoje ir Druskininkų jaunimo užimtumo centre, kur pristatytos tvarumo bei jaunimo įtraukties iniciatyvos.

    Numatyta, kad birželio mėnesį Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokiniams bus rengiami edukaciniai užsiėmimai vandens apsaugos ir ekologijos temomis. Mokiniai, naudodami iš projekto lėšų įsigytas vandens tyrimų priemones, tirs skirtingų vandens telkinių parametrus ir aptars rezultatų reikšmę kasdieniams aplinkosaugos sprendimams.

  • Kur Europoje gyventojai sutaupo daugiausia: vienoje šalyje išlaidos viršija pajamas

    Kur Europoje gyventojai sutaupo daugiausia: vienoje šalyje išlaidos viršija pajamas

    Namų ūkių taupymo norma Europoje smarkiai skiriasi: vienur gyventojai atideda dviženkles pajamas, kitur vos suduria galą su galu. OECD duomenys rodo, kad 2024–2025 metų laikotarpiu vidutiniškai Europos Sąjungoje namų ūkiai sutaupė 8,1 proc. disponuojamų pajamų.

    Šis rodiklis apibūdina, kokia pajamų dalis lieka po vartojimo išlaidų ir gali būti skiriama finansinei pagalvei, investicijoms ar skoloms mažinti. Taupymo normai didelę įtaką daro palūkanų normos, infliacija, darbo rinka, taip pat gyventojų lūkesčiai dėl ateities.

    Kas taupo daugiausia Europoje

    Didžiausios grynosios namų ūkių taupymo normos fiksuojamos Švedijoje ir Vengrijoje, kur jos siekia atitinkamai 14,7 proc. Tai reiškia, kad statistiškai reikšminga dalis pajamų šiose šalyse nėra išleidžiama vartojimui.

    Daugiau nei 10 proc. disponuojamų pajamų taip pat sutaupo Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Nyderlandų namų ūkiai. Virš ES vidurkio išlieka ir Ispanija bei Airija, nors jų rodikliai jau arčiau bendro europinio lygio.

    Graikijos paradoksas: išleidžia daugiau nei uždirba

    Išskirtinis atvejis yra Graikija, kur grynoji taupymo norma neigiama ir siekia apie minus 9,3 proc. Tai vienintelė šalis imtyje, kur namų ūkiai vidutiniškai išleidžia daugiau, nei gauna disponuojamų pajamų.

    Tokia situacija reiškia, kad vartojimas finansuojamas arba sukauptomis santaupomis, arba skolinantis. Akademiniai vertinimai pabrėžia, kad Graikijoje neigiami taupymo rodikliai ypač įsitvirtino po 2010 metais prasidėjusios skolų krizės, o iki tol taupymas dažniau būdavo teigiamas.

    „Namų ūkių taupymo normą apskaičiuoti labai sudėtinga, o lyginti skirtingas šalis dar sudėtingiau“, – sakė Frankfurto Goethe universiteto profesorius Michaelis Haliassosas.

    Jo teigimu, tiek disponuojamų pajamų, tiek vartojimo matavimas turi ribojimų: pajamos gali būti ne iki galo deklaruojamos, o vartojimas apklausose neretai iškraipomas dėl atminties klaidų. Skirtingos šalys taip pat nevienodai koreguoja šiuos netikslumus, todėl dalis skirtumų yra metodologiniai.

    Kur taupoma mažiausiai ir kodėl

    Tarp didžiųjų ekonomikų santykinai žemi rodikliai fiksuojami Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje, kur taupymo normos atitinkamai siekia 4,7 proc. ir 3,2 proc. Tai rodo mažesnį finansinį rezervą, ypač jei infliacija ir būsto kaštai išlieka aukšti.

    Latvijoje taupymo norma yra apie 0 proc., vadinasi, vidutiniškai vartojimui išleidžiamos visos pajamos. Žemiau 4 proc. ribos taip pat išsiskiria Slovakija, Estija, Portugalija ir Lietuva, kurios rodiklis siekia apie 3,8 proc.

    OECD ir ekonomistai pabrėžia, kad vieno stabilaus Europos žemėlapio nėra: šalys skirtingai reaguoja į krizes, energijos kainų šokus ar palūkanų normų kilimą. Taupymo pokyčius lemia ir demografija, nes senstančiose visuomenėse taupymo bei vartojimo elgsena paprastai skiriasi nuo jaunų šalių.

    Kodėl europiečiai taupo

    Naujausiuose moksliniuose vertinimuose dominuoja dvi pagrindinės taupymo priežastys: atsarga netikėtoms išlaidoms ir pasirengimas pensijai. NBER tyrime teigiama, kad beveik du trečdaliai europiečių taupo dėl atsargumo, o pensija daugeliui yra pagrindinis ilgalaikis motyvas.

    Tyrėjai taip pat sieja motyvus su socialinės apsaugos dosnumu. Šalyse, kur stipresnės viešosios sveikatos paslaugos ir dosnesnės pensijos, gyventojams dažniau nereikia tiek daug taupyti nenumatytiems atvejams ar senatvei, o ten, kur sistema silpnesnė, privatūs rezervai tampa svarbesni.

  • Lenkijoje gimdančių moterų amžius auga, bet jos vis dar tarp jauniausių Europoje

    Lenkijoje moterų, susilaukiančių vaikų, amžius nuosekliai didėja, tačiau šalies mamos vis dar išlieka tarp jaunesnių Europoje. Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad 2025 metais vidutinė moters amžiaus riba gimdymo metu perkopė 31 metus, o prieš 25 metus ji buvo maždaug penkeriais metais mažesnė.

    Pirmą kartą gimdančios moterys paprastai būna kiek jaunesnės: vidurkis artėja prie 30 metų. Skaičiai atskleidžia ir itin plačią amplitudę: nuo nepilnamečių iki vyresnio amžiaus moterų, nors tokie atvejai išlieka reti ir statistiškai išsiskiriantys.

    Kur Europa „vėliausia“?

    Nors tendencija aiški visame žemyne, Lenkija Europos kontekste išlieka žemesnėje amžiaus skalės dalyje. 2024 metais jauniausios mamos pagal vidutinį amžių buvo Bulgarijoje, kur gimdančių moterų vidurkis siekė kiek daugiau nei 28 metus, o vėliausiai motinystei ryžtasi Airijoje, kur vidurkis artėjo prie 33 metų.

    Demografai šį skirtumą dažniausiai sieja su išsilavinimo trukme, būsto ir pragyvenimo kainomis, darbo rinkos stabilumu bei šeimos politikos priemonėmis. Kuo ilgiau užtrunka įsitvirtinimas profesijoje ir finansinis saugumas, tuo vėliau atidedamas sprendimas turėti vaikų.

    Statistinė mama ir gimdymų ritmas

    Lenkijos statistinis portretas rodo, kad daugiausia gimdymų fiksuojama didmiesčiuose ir ekonomiškai stipresniuose regionuose. Dažniau tai ištekėjusi, aukštąjį išsilavinimą turinti moteris, o pirmagimio neretai susilaukiama pirmaisiais santuokos metais.

    Jei šeima ryžtasi antram vaikui, jis dažniausiai gimsta praėjus maždaug dvejiems metams po pirmojo. Tokį intervalą ekspertai sieja su motinystės ir tėvystės atostogų planavimu, grįžimu į darbą ir vaikų priežiūros paslaugų prieinamumu.

    Gimdymų statistika ir pokyčiai per dešimtmečius

    Į bendrą motinystės vaizdą vis dažniau įsitraukia ir užsienio pilietės. Tarp gimdančių užsieniečių Lenkijoje dominuoja Ukrainos ir Baltarusijos pilietės, o jų vaikai sudaro didžiąją dalį visų gimimų, fiksuojamų tarp šalyje gyvenančių užsieniečių.

    Istorinė perspektyva rodo ryškų gimstamumo mažėjimą: nuo beveik 700 000 gimimų 1980 metais iki kiek daugiau nei 238 000 2025 metais. Kartu keičiasi ir šeimos struktūra: ne santuokoje gimusių vaikų dalis per kelis dešimtmečius išaugo kelis kartus ir 2025 metais siekė apie 28 proc.

    Pasikeitė ir nėštumų struktūra: dauguma gimdymų yra vienvaisiai, o daugiavaisiai nėštumai išlieka santykinai reti. Dvynukai pasitaiko gerokai dažniau nei trynukai, o jų gimimo svoris statistiškai mažesnis nei vieno vaisiaus nėštumuose.

    Motinystė ir darbo rinka

    Motinystės tema glaudžiai susijusi ir su darbo rinka: 2025 metų pabaigoje dirbančių moterų dalis sudarė beveik pusę visų dirbančiųjų. Tuo pat metu statistika rodo, kad moterų atlygių mediana išlieka mažesnė nei vyrų, o pajamų atotrūkis išlieka pastebimas.

    Ekspertai pabrėžia, kad atidedama motinystė dažnai tampa kompromisu tarp šeimos planavimo ir karjeros, ypač ten, kur vaikų priežiūros paslaugos brangios arba sunkiai prieinamos. Dėl to demografinės tendencijos vis dažniau vertinamos ne tik kaip šeimos pasirinkimų, bet ir kaip ekonominės politikos pasekmė.