CP v2

Tag: Fizinis aktyvumas

  • Kupiškio mokykla „Varpelis“ Šiauliuose prisijungė prie LTMŽ 2026 festivalio: ką išbandė vaikai

    Kupiškio mokykla „Varpelis“ Šiauliuose prisijungė prie LTMŽ 2026 festivalio: ką išbandė vaikai

    Kupiškio mokyklos „Varpelis“ ikimokyklinukai ir priešmokyklinukai gegužės 17 dieną dalyvavo Lietuvos mažųjų žaidynių (LTMŽ) 2026 didžiajame festivalyje Šiauliuose. Į šį renginį komanda pateko burtų keliu – taip mokyklai nusišypsojo proga prisijungti prie vieno svarbiausių sezono susitikimų.

    Šiauliuose vykęs festivalis buvo ketvirtasis iš penkių šio sezono didžiųjų LTMŽ festivalių. Tokia renginių struktūra leidžia skirtingų Lietuvos miestų vaikams patirti bendrą šventę ir išbandyti paruoštas užduotis, o kartu – paskatina ugdymo įstaigas nuosekliai dirbti viso projekto metu.

    Kas yra Lietuvos mažųjų žaidynės?

    LTMŽ projektą nuo 2014 metais organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija. Projekto esmė – įtraukti 1,5–7 metų vaikus į patrauklias fizinio aktyvumo veiklas, kad judėjimas taptų natūrali kasdienybės dalis dar ankstyvame amžiuje.

    Šio projekto veiklos orientuotos ne į rezultatą ar varžymąsi, o į patirtį: judėjimo džiaugsmą, pozityvias emocijas ir socialinius įgūdžius. Tokia kryptis atitinka ir šiuolaikines ikimokyklinio ugdymo tendencijas, kuriose fizinis aktyvumas siejamas su vaiko savijauta, bendravimu ir pasitikėjimu savimi.

    Dešimt užduočių ir daugiau bendradarbiavimo

    Renginyje Šiauliuose vaikai atliko dešimt žaismingų užduočių, kurios buvo parengtos taip, kad lavintų pagrindinius judėjimo įgūdžius. Dalyviai demonstravo projekto metu įgytas fizines kompetencijas, o užduotys buvo pritaikytos amžiui ir saugiam, smagiam išbandymui.

    Šiemet, kaip pabrėžia projekto dalyviai, akcentas buvo skiriamas ne tik fiziniam aktyvumui, bet ir bendravimui bei bendradarbiavimui. Tokia kryptis ypač svarbi ikimokykliniame amžiuje, kai vaikai mokosi veikti komandoje, išklausyti, palaukti savo eilės ir palaikyti draugus.

    Mokyklos „Varpelis“ komanda šį festivalį įvardijo kaip įdomią ir įtraukiančią patirtį, kuri sustiprino motyvaciją judėti. Ugdymo įstaiga taip pat jau planuoja dalyvauti ir kitų metų, jubiliejiniame, penktajame projekto sezone, tikėdamasi vėl patekti į didįjį respublikinį festivalį.

    Informaciją parengė LTMŽ projekto koordinatorės įstaigoje Virginija Šemetienė ir Edita Kareivienė.

  • Kėdainiuose atvertas sezono sporto aikštynas: kur jis įrengtas ir ko prašoma gyventojų

    Kėdainiuose atvertas sezono sporto aikštynas: kur jis įrengtas ir ko prašoma gyventojų

    Kėdainių sporto centras pranešė, kad naujam sezonui paruoštas sporto aikštynas, esantis J. Basanavičiaus gatvėje 4. Aikštynas jau atviras lankytojams ir skirtas kasdieniam miesto gyventojų aktyviam laisvalaikiui.

    Sporto centras kviečia kėdainiečius ir miesto svečius aktyviai sportuoti bei naudotis infrastruktūra pagal paskirtį. Tikimasi, kad aikštynas taps patogia erdve tiek individualioms treniruotėms, tiek bendram fiziniam aktyvumui gryname ore.

    Kartu primenama, kad viešos sporto erdvės išlieka kokybiškos tik tuomet, kai jas atsakingai naudoja patys lankytojai. Gyventojų prašoma saugoti inventorių, nešiukšlinti ir po apsilankymo palikti aplinką tvarkingą, kad ji būtų saugi ir kitiems.

    Tokie sezono starto pranešimai daugelyje savivaldybių siejami su didėjančiu lauko sporto erdvių poreikiu šiltuoju metų laiku. Specialistai pabrėžia, kad patogiai pasiekiama infrastruktūra mieste skatina dažnesnį judėjimą ir prisideda prie geresnės savijautos kasdien.

    Planuojant apsilankymą gyventojams rekomenduojama atkreipti dėmesį į aplinkinių teritorijų tvarką ir eismo saugumą, ypač atvykstant su vaikais. Pastebėjus sugadintą inventorių ar nesaugią situaciją, verta apie tai informuoti sporto centrą ar savivaldybės atsakingus darbuotojus.

  • Mokslininkai atskleidė: sportuojate ne tuo metu? Kūno laikrodis gali lemti rezultatus

    Mokslininkai atskleidė: sportuojate ne tuo metu? Kūno laikrodis gali lemti rezultatus

    Vieniems lengva keltis anksti ir sportuoti dar prieš darbą, kiti geriausiai jaučiasi tik popiet ar vakare. Šį skirtumą lemia chronotipas, kitaip tariant, individualus kūno polinkis tam tikru paros metu būti budresniam, darbingesniam ir aktyvesniam.

    Chronotipą formuoja cirkadiniai ritmai, kurie maždaug kas 24 valandas reguliuoja miego ir budrumo ciklą, hormonų svyravimus, kūno temperatūrą bei kitus fiziologinius procesus. Mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, ar treniruočių laikas, pritaikytas chronotipui, gali sustiprinti sporto naudą sveikatai.

    Ką parodė klinikinis tyrimas

    Naujesnis atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas nagrinėjo, ar treniruotės, suderintos su žmogaus chronotipu, duoda daugiau naudos nei sportas „prieš natūralų laikrodį“. Tyrime daugiausia dėmesio skirta žmonėms, turintiems didesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Dalyviai buvo suskirstyti į rytinio ir vakarinio tipo grupes, o chronotipas nustatytas specialiu klausimynu. Rytinio tipo žmonės sportavo ryte, vakarinio tipo – vakare, o dalis dalyvių treniravosi priešingu metu nei jiems įprasta.

    Rezultatai rodė, kad treniruotės, sutapdintos su chronotipu, buvo susijusios su didesniais pagerėjimais, vertinant kraujospūdį, aerobinį pajėgumą, gliukozės kontrolę, cholesterolio rodiklius ir miego kokybę. Vis dėlto ir tie, kurie sportavo „ne savo“ metu, taip pat patyrė aiškią sveikatos naudą.

    Kodėl laikas gali būti svarbus

    Cirkadinė sistema veikia ne tik miegą, bet ir kraujospūdį, širdies ritmą, kraujagyslių tonusą bei cukraus kiekio kraujyje reguliavimą. Kadangi fizinis aktyvumas daro įtaką tiems patiems mechanizmams, treniruočių laikas gali nulemti, kaip stipriai organizmas į jas sureaguos.

    Tačiau svarbu niuansas: daug ankstesnių įžvalgų rėmėsi stebimaisiais tyrimais, kurie parodo sąsajas, bet ne visada įrodo priežastinį ryšį. Klinikiniai tyrimai suteikia tvirtesnių argumentų, bet vis tiek neatsako į visus klausimus, nes skiriasi dalyvių sveikata, treniruočių pobūdis ir įpročiai.

    Dar viena detalė yra ta, kad didelė dalis suaugusiųjų patenka į tarpinį chronotipą, kai ryškios „pelėdos“ ar „vyturio“ savybės nėra išreikštos. Tokiu atveju treniruotės laiko įtaka gali būti mažesnė, o svarbiausiu faktoriumi tampa pastovumas.

    Ką daryti praktiškai

    Daugelis žmonių chronotipą nujaučia intuityviai, tačiau jį dažnai iškreipia darbas, vaikų priežiūra ir kiti įsipareigojimai. Jei įmanoma, verta paieškoti tokio treniruočių laiko, kai jaučiatės žvaliausi ir lengviausiai „įsivažiuojate“ į krūvį.

    Mokslas taip pat rodo, kad kūno temperatūra dažnai būna aukštesnė popiet, o tai gali pagerinti raumenų funkciją, koordinaciją ir jėgos rodiklius. Kita vertus, įprotis treniruotis tuo pačiu metu ilgainiui gali „priderinti“ organizmą, todėl net rytinės treniruotės vakarinio tipo žmogui gali tapti efektyvesnės.

    Didelę reikšmę turi miegas: prastai išsimiegojus, treniruotė vakare gali jaustis sunkesnė, o intensyvus sportas vėlai gali pabloginti užmigimą ir miego kokybę. Dėl to dažnai rekomenduojama palikti bent kelių valandų tarpą tarp intensyvios treniruotės ir ėjimo miegoti.

    Vieno universaliai geriausio laiko sportui nėra, tačiau bendra taisyklė išlieka paprasta: reguliari fizinė veikla naudinga bet kuriuo paros metu. Jei turite galimybę, treniruotes verta derinti prie savo kūno laikrodžio, bet jei ne, svarbiausia yra judėti nuosekliai ir saugiai.

  • Mokslininkai nustatė: šis įprotis nuo darbo streso saugo labiau nei sportas

    Mokslininkai nustatė: šis įprotis nuo darbo streso saugo labiau nei sportas

    Ilgalaikis stresas darbe dažnai „gydomas“ universaliais patarimais: daugiau judėti, sveikiau valgyti, geriau išsimiegoti ir mažinti žalingus įpročius. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas rodo, kad ne visi sveiki įpročiai vienodai apsaugo nuo lėtinio darbo streso poveikio sveikatai.

    Tyrėjai analizavo 2 871 Kanados darbuotojo duomenis, kauptus 10 metų nacionalinėje apklausoje. Buvo vertinama, ar penki elgsenos veiksniai už darbo ribų gali susilpninti ryšį tarp patiriamo darbo streso ir bendros sveikatos: mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, alkoholio vartojimas ir rūkymas.

    Rezultatai parodė netolygų vaizdą: kai kurie įpročiai iš tiesų veikė kaip savotiškas „skydas“ nuo streso, o kiti buvo naudingi bendrai savijautai, bet nebūtinai mažino būtent streso darbe žalą. Ryškiausiai išsiskyrė miego kokybė.

    Miegas išsiskyrė labiausiai

    Tyrimo duomenimis, geresnė miego kokybė stipriausiai „amortizavo“ ilgalaikio darbo streso sąsajas su prastesne sveikata. Mokslininkai aiškina, kad kokybiškas miegas padeda atkurti organizmo išteklius, palaikyti dėmesį ir emocijų reguliavimą, o tai svarbu kasdien susiduriant su įtampa.

    Mityba taip pat turėjo reikšmingą apsauginį poveikį, nors ir silpnesnį nei miegas. Tyrėjų vertinimu, subalansuotas maistas gali prisidėti prie geresnių psichologinių ir fizinių rezervų, reikalingų ištverti ilgai trunkantį krūvį.

    Tuo metu fizinis aktyvumas, nors ir siejamas su geresne bendra sveikata, šiame tyrime neparodė tokio pat aiškaus streso darbe „slopinimo“ efekto, kai visi penki veiksniai buvo vertinami kartu. Tai nereiškia, kad judėjimas nereikalingas, tačiau jis ne visada veikia kaip tiesioginė apsauga nuo lėtinio profesinio streso padarinių.

    Alkoholis ir rūkymas: rezultatai reikalauja atsargumo

    Vertinant alkoholio vartojimą, išryškėjo netikėta statistinė sąsaja: tarp mažiau alkoholio vartojančių žmonių darbo stresas buvo stipriau susijęs su prastesne bendra sveikata nei tarp tų, kurie gėrė dažniau. Patys autoriai pabrėžia, kad tai negali būti interpretuojama kaip įrodymas, jog alkoholis saugo nuo streso.

    Priešingai, dažniau alkoholį vartoję žmonės apskritai pranešė apie prastesnę sveikatą. Tyrėjai neatmeta, kad tokius rezultatus galėjo lemti neįvertinti veiksniai, pavyzdžiui, ankstesnės sveikatos problemos, skirtingi streso įveikos modeliai ar net netiesinė priklausomybė tarp vartojimo dažnio ir savijautos.

    Rūkymas šiame kontekste vertintas kaip vienas iš elgsenos rodiklių, galinčių būti susijęs su blogesne bendra sveikata. Vis dėlto pagrindinė tyrimo žinutė buvo ne apie vieną konkretų žalingą įprotį, o apie tai, kas realiai padeda atsilaikyti prieš ilgalaikį darbo krūvį.

    Sveiki įpročiai nepakeis darbo sąlygų

    Tyrėjai akcentuoja, kad individuali savipriežiūra neturėtų tapti pasiteisinimu prastai darbo organizacijai. Kokybiškas miegas ar geresnė mityba gali padėti, kai stresas užsitęsia, tačiau jie nepanaikina pagrindinių problemų, tokių kaip per didelis darbo krūvis, nenuspėjami grafikai ar nuolatinė komunikacija po darbo valandų.

    Autorių teigimu, atsakomybė kurti sveikesnę darbo aplinką tenka organizacijoms ir vadovams: svarbu mažinti darbinių žinučių srautą po darbo, užtikrinti realias pertraukas, gerinti planavimą ir sudaryti sąlygas darbuotojų atsigavimui. O darbuotojams pagrindinė praktinė išvada paprasta: kai stresas didelis, verta ypač rimtai žiūrėti į miego kokybę ir mitybą.

  • Olimpiniame forume Kaune – kaip Kauno rajono sporto investicijos duoda apčiuopiamų rezultatų

    Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos manieže, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinis forumas šiemet daug dėmesio skyrė klausimui, kaip valstybės ir savivaldybių sprendimai realiai keičia žmonių fizinį aktyvumą. Diskusijoje Sportas augina valstybę ar valstybė augina sportą? ryškiai išsiskyrė Kauno rajono pristatyti sporto politikos pavyzdžiai.

    Diskusijoje dalyvavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Ministrės Pirmininkės patarėjas Povilas Saulevičius, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir gydytojas kardiologas Pranas Šerpytis. Pašnekovai sutarė, kad sporto infrastruktūra ir fizinio aktyvumo programos vis dažniau tampa ne vien sporto, bet ir sveikatos, švietimo bei socialinės politikos dalimi.

    Sportas kaip gyvenimo kokybė

    Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad sporto salės, stadionai, baseinai ar dviračių takai nėra prabanga, o kasdienės gyvenimo kokybės elementas. Jo teigimu, infrastruktūrą svarbiausia planuoti taip, kad ji būtų kuo arčiau gyventojų: mokyklose, darželiuose, gyvenvietėse ir bendruomenių erdvėse.

    Pasak mero, toks principas padeda judėjimą paversti įpročiu, o ne epizodiniu pasirinkimu. Savivaldybės praktika rodo, kad patogiai pasiekiamos erdvės didina sportuojančių žmonių srautus ir kartu mažina atotrūkį tarp aktyviai sportuojančių bei tų, kuriems trūksta motyvacijos ar galimybių.

    Skaičiai, kurie parodo kryptį

    Kauno rajonas šiandien dažnai minimas kaip vienas gerųjų savivaldos pavyzdžių, kai sportas auginamas nuo ankstyvo amžiaus. Čia fizinis aktyvumas skatinamas darželiuose, veikia sportinės klasės, organizuojamos plaukimo pamokos, o sveikatingumo projektai planuojami kaip ilgalaikės programos, o ne vienkartinės iniciatyvos.

    Forume meras pateikė ir konkrečius rodiklius: savivaldybė sportui kasmet skiria apie 3 proc. biudžeto, rajone įrengti 32 futbolo stadionai, veikia 26 sporto salės, nuosekliai plečiamas dviračių takų tinklas. Kauno–Kačerginės–Zapyškio kryptimi per praėjusius metus fiksuota apie 110 000 dviratininkų kelionių.

    Kodėl tai svarbu valstybei?

    Diskusijoje akcentuota, kad investicijos į sportą dažnai grąžą duoda ne tik per medalius ar aukšto meistriškumo atletų rengimą. Nuosekliai kuriama infrastruktūra ir programos prisideda prie geresnės visuomenės sveikatos, mažesnės lėtinių ligų rizikos bei didesnio vaikų ir jaunimo užimtumo.

    Forumo dalyviai pabrėžė, kad savivaldybių patirtys, paremtos aiškiais prioritetais ir pamatuojamais rezultatais, gali tapti orientyru planuojant platesnę sporto ir fizinio aktyvumo politiką. Tokie pavyzdžiai leidžia aiškiau atsakyti į diskusijos klausimą: dažniausiai sportą augina nuoseklūs sprendimai, kuriuos palaiko ir valstybė, ir vietos bendruomenės.

  • Marijampolėje vyko Iššūkių diena 2026: mokiniai varžėsi komandiniuose išbandymuose stadione

    Marijampolėje vyko Iššūkių diena 2026: mokiniai varžėsi komandiniuose išbandymuose stadione

    Marijampolėje, Rygiškių Jono gimnazijos stadione, surengtas fizinio aktyvumo renginys Iššūkių diena 2026, subūręs skirtingų mokyklų bendruomenes. Organizatoriai pabrėžia, kad šventės tikslas buvo ne rezultatai, o judėjimas, bendrystė ir komandinio darbo stiprinimas.

    Renginį inicijavo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, įgyvendindama savivaldybės sporto projektą Aktyvi gimnazija – sveikas jaunimas. Į stadioną susirinko mokiniai iš Mokolų, Petro Armino, „Ryto“, Rimanto Stankevičiaus progimnazijų, Sūduvos ir Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijų bei renginio šeimininkų.

    „Smagu matyti, kad Rygiškių Jono gimnazija sugeba suburti tiek daug bendruomenės iš įvairių savivaldybės mokyklų. Tokie renginiai kuria aktyvią ir vieningą jaunimo bendruomenę“, – sakė Marijampolės savivaldybės vicemeras Ričardas Bagdanavičius.

    Dieną mokiniai pradėjo bendra mankšta, o vėliau įsitraukė į skirtingas rungtis, kuriose svarbiausia tapo tarpusavio pasitikėjimas ir greitas sprendimų priėmimas. Stadione netrūko palaikymo, azarto ir juoko, o dalyviai keitėsi vaidmenimis nuo komandos lyderių iki palaikančiųjų iš šono.

    Programoje buvo ir netradicinių užduočių, reikalaujančių ne tik ištvermės, bet ir susitelkimo: kubų bokšto rungtis, mega dėlionė, lėktuvų lenktynės, kerlingas, smiginio ir frizbio užduotys. Taip pat vyko tinklinis su paklodėmis ir virvės traukimas, kur svarbiausia tapo komandinis ritmas ir koordinacija.

    Renginio organizatoriai akcentuoja, kad tokios iniciatyvos padeda kurti tvarius fizinio aktyvumo įpročius ir mažina atotrūkį tarp formaliojo ugdymo ir aktyvaus laisvalaikio. Pasak jų, kai sportas pateikiamas kaip žaidimas ir bendras nuotykis, įsitraukia daugiau vaikų, įskaitant tuos, kurie įprastose pamokose dažniau lieka nuošalyje.

    Šventė tapo proga mokiniams susipažinti, sustiprinti ryšius tarp mokyklų ir patirti, kad judėjimas gali būti ne pareiga, o smagus laikas kartu. Organizatoriai teigia, kad būtent tokios patirtys dažnai palieka didžiausią įspūdį ir skatina vaikus aktyviau rinktis sportą kasdienybėje.

    Informaciją apie renginį pateikė Marijampolės savivaldybės administracijos Komunikacijos skyrius.

  • Tyrimas rodo aiškų skaičių: apie 8 500 žingsnių per dieną gali padėti išlaikyti svorį po dietos

    Nauja apžvalga rodo, kad kasdienis ėjimas gali būti vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką po dietos vėl priaugti svorio. Analizėje išskiriamas konkretus orientyras: apie 8 500 žingsnių per dieną.

    Rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o išvados siejamos su tyrimais, kuriuose vertintas svorio mažinimo ir vėlesnio svorio išlaikymo laikotarpis. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis gydant nutukimą yra būtent svorio sugrįžimo prevencija.

    Pasak tyrėjų, didelė dalis žmonių, kurie numeta svorio, per kelerius metus atgauna dalį arba visą prarastą svorį. Tai siejama ne tik su mitybos pokyčių išlaikymo sunkumais, bet ir su kasdienio aktyvumo sumažėjimu pasibaigus intensyvesniam lieknėjimo etapui.

    Šioje temoje vis dažniau akcentuojamas ne trumpalaikis „greitas rezultatas“, o ilgalaikė rutina, kurią galima palaikyti metų metus. Ėjimas laikomas viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų, nes jam nereikia specialios įrangos ar sporto klubo.

    Mokslininkai apžvelgė 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o į galutinę metaanalizę įtraukė 14 tyrimų, kuriuose dalyvavo 3 758 suaugusieji. Vidutinis dalyvių amžius siekė 53 metus, o vidutinis kūno masės indeksas buvo 31 kg/m².

    Lygintos dvi grupės: gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės, kurios laikėsi dietos be papildomos paramos arba negavo jokios intervencijos. Programose mitybos rekomendacijos buvo derinamos su raginimu daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius.

    Pradžioje abiejų grupių aktyvumas buvo panašus: apie 7 200 žingsnių per dieną. Svorio mažinimo etapo pabaigoje gyvenimo būdo programų dalyviai vidutiniškai pasiekė apie 8 454 žingsnių per dieną ir numetė apie 4,39 proc. kūno masės, tai yra maždaug 4 kilogramus.

    Svorio palaikymo etape jie išlaikė didesnį aktyvumą ir tyrimo pabaigoje vidutiniškai darė apie 8 241 žingsnį per dieną. Ilgalaikis vidutinis svorio sumažėjimas siekė apie 3,28 proc., arba maždaug 3 kilogramus, o kontrolinėse grupėse reikšmingo pagerėjimo dažniausiai nefiksuota.

    Žingsnių skaičius nėra „magija“, tačiau jis veikia kaip lengvai suprantamas rodiklis, padedantis palaikyti pastovų energijos sunaudojimą ir rutiną. Tyrėjų siūlomas orientyras apie 8 500 žingsnių per dieną išsiskiria tuo, kad yra pasiekiamas daugeliui ir nereikalauja didelio intensyvumo treniruočių.

    Svarbu ir tai, kad ėjimas dažniausiai gerai toleruojamas vyresnio amžiaus žmonių ar turinčių antsvorio, kai intensyvesnis sportas gali kelti didesnę traumų riziką. Specialistai paprastai pabrėžia nuoseklumą: geriau kasdien stabiliai judėti, nei trumpam „perspausti“ ir vėliau viską mesti.

    „Svarbiausia ir sunkiausia užduotis gydant nutukimą yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui“, – sakė profesorius Marwanas El Goh.

    „Žmones reikėtų skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną lieknėjimo fazėje ir išlaikyti tokį aktyvumą svorio palaikymo laikotarpiu, kad būtų mažesnė tikimybė vėl priaugti“, – teigė jis.

    Nors išvados remiasi kelių šalių tyrimais ir apima tūkstančius dalyvių, ekspertai primena, kad rezultatai priklauso nuo viso gyvenimo būdo: mitybos, miego, streso, gretutinių ligų ir individualaus fizinio pajėgumo. Vis dėlto aiškus žingsnių tikslas gali būti praktiškas atskaitos taškas tiems, kurie po dietos ieško realistiško būdo išlaikyti pasiektą svorį.

  • Mitas apie 10 000 žingsnių griūva: tyrimas rodo, kiek jų iš tiesų reikia, kad svoris negrįžtų

    Mitas apie 10 000 žingsnių griūva: tyrimas rodo, kiek jų iš tiesų reikia, kad svoris negrįžtų

    Ilgalaikis svorio išlaikymas daugeliui tampa sunkesniu etapu nei pats lieknėjimas. Nauja mokslininkų atlikta sisteminė apžvalga ir metaanalizė rodo, kad svarbiu orientyru gali tapti maždaug 8 500 žingsnių per dieną tikslas.

    Tyrėjai apibendrino 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamųjų tyrimų duomenis, o į metaanalizę įtraukė 14 jų. Iš viso analizuoti 3 758 suaugusiųjų rezultatai, dalyvių vidutinis amžius siekė 53 metus, o stebėjimo trukmė vidutiniškai sudarė 18 mėnesių.

    Kas buvo lyginama?

    Įtrauktuose tyrimuose dalyviai paprastai buvo suskirstyti į dvi grupes: vieni dalyvavo specialistų prižiūrimose gyvenimo būdo keitimo programose, kiti tęsė įprastą rutiną. Programos dažniausiai apėmė mitybos korekcijas ir fizinio aktyvumo didinimą.

    Analizėje išskirtos dvi fazės: aktyvus svorio mažinimas ir vėlesnė svorio palaikymo fazė, kai mitybos ribojimų paprastai būna mažiau. Būtent šiame etape dažnai ir įvyksta svorio sugrįžimas.

    8 500 žingsnių riba ir ką ji reiškia

    Gyvenimo būdo keitimo grupė per lieknėjimo fazę vidutiniškai sumažino kūno masę 4,4 proc., o palaikymo fazėje išlaikė apie 3,3 proc. mažesnį svorį, palyginti su pradiniu. Kontrolinėje grupėje reikšmingo svorio pokyčio per visą laikotarpį nebuvo.

    Įdomiausia dalis buvo žingsnių skaičius: pradžioje abiejų grupių kasdienis aktyvumas buvo panašus, apie 7 200 žingsnių per dieną. Lieknėjimo programoje dalyvavę žmonės iki fazės pabaigos pasiekė apie 8 454 žingsnius, o palaikymo fazės pabaigoje išlaikė apie 8 241 žingsnį, kai kontrolinė grupė reikšmingai nepadidino aktyvumo.

    „Didžiausias iššūkis gydant nutukimą yra neleisti svoriui sugrįžti, todėl paprastos ir įgyvendinamos strategijos turi didelę klinikinę vertę“, – sakė Modenos ir Redžo Emilijos universiteto mokslininkas Marwanas El Ghochas.

    Autoriai pabrėžia, kad 8 500 žingsnių per dieną turėtų būti vertinama kaip hipotezę keliantis orientyras, o ne universali taisyklė visiems. Vis dėlto duomenys leidžia manyti, kad nuoseklus kasdienis ėjimas ypač svarbus po svorio sumažinimo, kai motyvacija dažnai slopsta.

    Kodėl 10 000 žingsnių nebūtinai būtini?

    10 000 žingsnių tikslas ilgą laiką buvo pristatomas kaip sveikatos etalonas, tačiau jis nėra vienintelė moksliškai pagrįsta riba. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad sveikatai palankus poveikis didėja kylant aktyvumui, bet nauda gali ryškėti ir nepasiekus 10 000, ypač jei judėjimas yra pastovus.

    Ekspertai primena, kad svorio palaikymui svarbus ne vien žingsnių skaičius, bet ir bendra energijos pusiausvyra, miego kokybė, streso valdymas bei mitybos įpročiai. Tačiau ėjimas išlieka viena prieinamiausių priemonių, nereikalaujančių specialios įrangos ar didelių išlaidų.

  • Šiaulių Pietiniame rajone judėjimo šventė: kaip „Pietinis rajonas juda 2026!“ sutelkė bendruomenę

    Šiaulių Pietiniame rajone judėjimo šventė: kaip „Pietinis rajonas juda 2026!“ sutelkė bendruomenę

    Šiaulių Pietiniame rajone surengta judėjimo šventė „Pietinis rajonas juda 2026!“, kurios tikslas – skatinti fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną ir mėgėjų sportą. Renginyje akcentuota, kad reguliari kasdienė veikla svarbi įvairaus amžiaus žmonėms ir prisideda prie geresnės savijautos.

    Viešą mankštą vedė Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus kineziterapeutė Violeta Garbštė, jai talkino viso skyriaus komanda. Organizatoriai pabrėžė edukacinę renginio dalį – dalyviai buvo skatinami rinktis judėjimą kaip paprastą ir prieinamą sveikatos stiprinimo būdą.

    Dėmesys sveikatai ir bendrystei

    Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Aurika Koncienė sveikindama susirinkusiuosius pabrėžė bendruomenės svarbą ir ragino išlaikyti aktyvumo įpročius kasdienybėje.

    „Džiugu matyti jus visus taip gausiai susirinkusius Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro aplinkoje. Tegul ši judėjimo šventė primena, kad Pietinis rajonas yra ryški miesto dalis, kurioje daug judėjimo ir aktyvų gyvenimo būdą mėgstančių žmonių“, – sakė Aurika Koncienė.

    Renginyje dalyvavo ir moksleivių grupės iš įvairių Šiaulių ugdymo įstaigų, kurias lydėjusios karjeros specialistės atkreipė dėmesį į praktinę tokio formato naudą. Pasak jų, neformali aplinka padeda mokiniams geriau suprasti sveikatos priežiūros specialistų darbą, o tuo pačiu stiprina socialinius įgūdžius ir įsitraukimą.

    Kasdienio judėjimo rekomendacijos

    Renginio organizatoriai priminė, kad Pasaulio sveikatos organizacija aktyvų gyvenimo būdą sieja su mažesne lėtinių ligų rizika, geresne emocine savijauta ir didesniu darbingumu. Nors universalus „vienas skaičius visiems“ ne visuomet tinka, praktikoje dažnai akcentuojamas tikslas kasdien sukaupti apie 10 tūkstančių žingsnių.

    Taip pat pabrėžta, kad mokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama per savaitę fiziniam aktyvumui skirti apie 7 valandas, o suaugusiesiems svarbiausia yra reguliarumas ir įpročių tvarumas. Specialistai primena, kad naudos duoda ne tik sportas, bet ir greitesnis ėjimas, lipimas laiptais ar aktyvesnės pertraukos dienos metu.

    Renginys sugrįžo trečius metus

    Šventė vyko jau trečius metus iš eilės, o po maždaug 30 minučių trukusios mankštos dalyviai įsitraukė į nuotaikingas veiklas ir estafetes. Renginyje netrūko padėkų, aplodismentų ir bendruomeniškumo akcentų, kurie, organizatorių teigimu, yra ne mažiau svarbūs už fizinį krūvį.

    Po aktyvių veiklų dalyviai vaišinosi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo arbata, o atminimui gavo simbolinių dovanų. Dainų pirminės sveikatos priežiūros centras kvietė ir toliau sekti iniciatyvas bei prisijungti prie prasmingų veiklų, stiprinančių judėjimo kultūrą mieste.

  • Ne 10 000: tyrimas rodo, kiek žingsnių per dieną padeda numesti svorio ir jo neatgauti

    Ne 10 000: tyrimas rodo, kiek žingsnių per dieną padeda numesti svorio ir jo neatgauti

    Kiek žingsnių iš tiesų reikia?

    Svorį metantys žmonės dažnai taikosi į 10 000 žingsnių per dieną, tačiau nauja analizė rodo, kad veiksmingas tikslas gali būti mažesnis. Europos nutukimo tyrimų asociacijos apžvelgtuose klinikiniuose tyrimuose dažniausiai išryškėjo apie 8 500 žingsnių per dieną riba.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis skaičius svarbus ne tik metant kilogramus, bet ir siekiant išlaikyti rezultatą. Būtent svorio sugrįžimas po dietos, pasak autorių, yra viena didžiausių ilgalaikės sėkmės kliūčių.

    „Apie 80 proc. antsvorį ar nutukimą turinčių žmonių, kurie iš pradžių numeta svorio, per 3–5 metus dalį ar visą svorį vėl susigrąžina“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Marwan El Ghoch.

    Ką parodė klinikinių tyrimų analizė

    Norėdami įvertinti, kiek realiai žingsnių padeda metant svorį, tyrėjai sujungė kelių klinikinių tyrimų duomenis, kuriuose iš viso dalyvavo apie 4 000 žmonių. Buvo lyginamos grupės, dalyvavusios gyvenimo būdo keitimo programose, su tais, kurie laikėsi tik mitybos rekomendacijų arba išvis negavo intervencijų.

    Gyvenimo būdo programose dalyviai paprastai gaudavo mitybos gaires, raginimą daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius. Pasibaigus svorio metimo etapui jų vidutinis aktyvumas siekė 8 454 žingsnius per dieną.

    Tuo metu vidutinis kūno svorio sumažėjimas šioje grupėje sudarė apie 4,39 proc., o tai apytikriai atitiko maždaug 4 kilogramus. Tyrėjų vertinimu, svarbu, kad žingsnių tikslas būtų išlaikomas ir vėliau, kai svoris stabilizuojamas.

    „Dalyvius reikėtų nuolat skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną svorio metimo etape ir išlaikyti tokį aktyvumą vėliau, kad sumažėtų svorio sugrįžimo rizika“, – sakė M. El Ghoch.

    Kodėl 10 000 žingsnių nėra vienintelis kelias

    10 000 žingsnių tikslas plačiai paplitęs, tačiau jis labiau siejamas su populiariais sveikatingumo standartais nei su viena aiškia moksline riba, tinkančia visiems. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad praktikoje svarbiausia ne simbolinis skaičius, o nuoseklumas ir realistiškas tikslas, kurį pavyksta įgyvendinti kasdien.

    Žingsniai yra patogus rodiklis, nes daugeliui nereikia specialios įrangos ar sudėtingų treniruočių planų. Vis dėlto rezultatus lemia bendras energijos balansas, miego kokybė, mityba ir tai, ar žmogus sugeba palaikyti pokytį ilgą laiką.

    Nutukimo augimas verčia ieškoti paprastų sprendimų

    Tyrimas primena platesnį kontekstą: nutukimo paplitimas pasaulyje auga, o tai didina spaudimą sveikatos sistemoms. Su antsvoriu ir nutukimu siejamos tiek fizinės, tiek psichologinės gretutinės būklės, o ilgalaikiai gydymo rezultatai dažnai priklauso nuo kasdienio elgesio pokyčių.

    Europos regione suaugusiųjų nutukimo rodikliai ir toliau kyla, o ankstesni tikslai sustabdyti augimą daugelyje šalių nebuvo pasiekti. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama tokioms priemonėms kaip kasdienis vaikščiojimas, kurį lengva pritaikyti įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad 8 500 žingsnių per dieną nėra stebuklinga formulė, tačiau tai gali būti aiškus, pamatuojamas ir daugeliui pasiekiamas orientyras. Jei judėjimo tikslas derinamas su subalansuota mityba ir individualiai parinktu krūviu, tikimybė išlaikyti pasiektą svorį ilgainiui didėja.