Karas Irane apvertė įprastą investuotojų logiką: vietoje tradicinio bėgimo į auksą rinkos šį kartą pasirinko naftą. Nuo vasario 27 dienos, dieną prieš prasidedant operacijai „Epic Fury“, „Brent“ naftos kaina šoktelėjo apie 37 proc., o aukso vertė smuko maždaug 10 proc.
Toks išsiskyrimas iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiškas, nes abu aktyvai dažnai laikomi apsauga nuo infliacijos ir geopolitinių sukrėtimų. Vis dėlto dabartinėje situacijoje kainas labiau nei geopolitika lemia palūkanų normų lūkesčiai ir tai, kaip į energijos šoką reaguoja centriniai bankai.
Naftos brangimą paaiškinti paprasčiau: rinkoje susiformavo pasiūlos trūkumo baimė. „Goldman Sachs“ skaičiavimu, dėl konflikto iš Persijos įlankos rinkos laikinai neteko apie 14,5 mln. barelių per dieną gavybos, o balandį pasaulinės atsargos, banko vertinimu, traukėsi rekordišku tempu.
Tokiais atvejais veikia elementari ekonomika: kai pasiūla krenta, kainos kyla, kol paklausa prisitaiko. „Brent“ pakilo nuo maždaug 70 JAV dolerių iki apie 100 JAV dolerių už barelį, piko metu buvo priartėjusi ir prie 126 JAV dolerių, o tai sudaro atitinkamai apie 62–111 eurų ir apie 140 eurų.
Aukso dinamika – sudėtingesnė, nors ir logiška, jei žiūrima per palūkanų normų prizmę. 2025 metais auksas buvo pabrangęs apie 65 proc., o jį aktyviai pirko centriniai bankai, todėl daugelis strategų metalą laikė universalia apsauga nuo karo rizikų.
Vis dėlto auksas neturi palūkanų, dividendų ar kupono, todėl jo patrauklumą stipriausiai formuoja alternatyvių investicijų grąža. Kai realios palūkanos kyla, auga ir vadinamoji galimybės kaina: investuotojas atsisako palūkanas mokančių obligacijų tam, kad laikytų nulinę grąžą generuojantį metalą.
Per pastarąsias savaites rinkos vis aiškiau signalizavo, kad JAV bazinės palūkanos gali išlikti aukštos ilgiau, nei tikėtasi anksčiau. CME „FedWatch“ duomenys rodo, kad palūkanų mažinimas šiais metais nebėra dominuojantis scenarijus, o tai tiesiogiai spaudžia aukso kainą.
Nuo vasario 27 dienos auksas, Euronews pateikiamais skaičiais, nukrito nuo 5 275 JAV dolerių iki 4 735 JAV dolerių už Trojos unciją. Perskaičiavus, tai yra maždaug nuo 4 660 eurų iki 4 180 eurų, arba apie 480 eurų kritimas per dešimt savaičių.
„Kai konfliktas sukelia energijos pasiūlos šoką ir sumažina viltis dėl mažesnių JAV palūkanų, nenuostabu, kad auksui šį kartą sunku atlikti saugaus prieglobsčio vaidmenį“, – sakė „Morgan Stanley“ žaliavų strategė Amy Gower.
Šis argumentas išryškina esminį pokytį: aukso kainą vis labiau valdo pinigų politika, o ne pati geopolitinė antraštė. Kitaip tariant, rinka vertina ne įvykį, o centrinio banko reakciją į jį ir jos poveikį realioms palūkanoms.
Ką auksas iš tiesų „draudžia“
Dažnai sakoma, kad auksas saugo nuo infliacijos, tačiau praktikoje jis dažniau saugo nuo pasitikėjimo praradimo institucija, kuri privalo infliaciją suvaldyti. Kai kainos kyla nuosaikiai, rinka paprastai tiki, kad centrinis bankas turi priemonių ir valios išlaikyti politiką griežtą, todėl auksas gali net silpti.
Aukso „valanda“ ateina tada, kai infliacija tampa nebekontroliuojama arba atsiranda įtarimų, kad pinigų politika nebesugebės apginti valiutos perkamosios galios. Dabartinis Irano karo sukeltas šokas labiau primena pasiūlos sutrikimą, kurį Federalinis rezervų bankas, rinkų akimis, yra linkęs „absorbuoti“ palūkanas laikydamas aukštesnes.
Kas svarbiausia investuotojams
Naftos šokas infliaciją pakelia tiesiogiai, nes energija yra reikšminga vartotojų kainų krepšelio dalis ir daro įtaką logistikos bei gamybos sąnaudoms. Todėl nafta tampa ta retąja priemone, kuri gali brangti būtent dėl pačios infliacijos priežasties.
„Goldman Sachs“ išlieka palankūs aukso perspektyvai ilgesniu laikotarpiu ir prognozuoja apie 5 400 JAV dolerių už unciją iki 2026 metų pabaigos, tai yra apie 4 770 eurų. Tačiau bankas perspėja, kad artimiausiu metu aukso kainas gali slėgti užsitęsę trikdžiai Hormūzo sąsiauryje ir dėl jų ilgiau išliekantis spaudimas palūkanų normoms.
Jei Hormūzo sąsiaurio pralaidumas normalizuotųsi, naftos kainų įtampa greičiausiai sumažėtų, o tai atvertų daugiau erdvės švelnesnei pinigų politikai. Tokiu atveju galėtų apsiversti ir dabartinis santykis: naftai silpnėjant, auksas vėl turėtų šansą atsigauti, nes jo pagrindinis „degalas“ istorijoje dažnai būna krentančios realios palūkanos.
Share
Comments