CP v2

Tag: Infliacija

  • OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    Pajamos atsilieka nuo ekonomikos

    Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo didėjantį atotrūkį tarp ekonomikos augimo ir realios gyventojų finansinės padėties. Nors dalyje šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) didėja, namų ūkių realios disponuojamos pajamos vienam gyventojui kyla gerokai lėčiau.

    OECD skaičiuoja, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį realios namų ūkių disponuojamos pajamos vienam gyventojui šiose šalyse vidutiniškai padidėjo 0,2 proc. Tai lėtesnis augimas nei 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį, kai fiksuotas 0,6 proc. didėjimas.

    Tuo pat metu realus BVP vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį paaugo 0,3 proc., palyginti su 0,2 proc. 2025 metų pabaigoje. OECD pabrėžia, kad BVP labiau atspindi bendrą ekonominį aktyvumą, o pajamos parodo, kiek lėšų realiai pasiekia namų ūkius vartojimui ar taupymui.

    Kur pajamos kilo, o kur krito

    Iš 21 šalies, kurioms pateikti palyginami duomenys, 13 fiksuotas realių pajamų augimas, o 8 šalyse – kritimas. Tai rodo, kad bendras OECD vidurkis slepia ryškius nacionalinius skirtumus.

    Tarp G7 valstybių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutiniškai padidėjo 0,2 proc., tačiau dinamika išsiskyrė. Italijoje po 2025 metų pabaigoje buvusio 0,9 proc. kritimo pajamos atšoko 0,8 proc., o realus BVP vienam gyventojui išliko augęs 0,3 proc.

    Kanadoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose realios pajamos vienam gyventojui augo po 0,2 proc., kai ankstesnį ketvirtį šie rodikliai buvo silpnesni arba neigiami. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje pajamos sumažėjo 0,8 proc., nors realus BVP vienam gyventojui ūgtelėjo 0,6 proc., taip nutraukdamas du ketvirčius trukusį sąstingį.

    Didžiausią realių pajamų augimą tarp kitų OECD šalių demonstravo Vengrija ir Čilė. Vengrijoje namų ūkių pajamų šuolį daugiausia siejo darbuotojų atlygio didėjimas, o Čilėje pajamoms teigiamą įtaką darė tiek atlygis, tiek nuosavybės pajamos.

    Graikija ir Austrija – ryškiausi kritimai

    Didžiausi realių namų ūkių disponuojamų pajamų vienam gyventojui kritimai 2026 metų pirmąjį ketvirtį fiksuoti Graikijoje ir Austrijoje. Graikijoje rodiklis smuko 3,6 proc., o Austrijoje – 2,8 proc., ir tai buvo ryškiausi nuosmukiai tarp šalių, kurioms OECD pateikė duomenis.

    OECD aiškina, kad Graikijos atveju kritimą daugiausia lėmė mažėjusios grynosios nuosavybės pajamos, tokios kaip palūkanos, dividendai ir investicinės pajamos, taip pat sumažėję grynieji socialiniai pervedimai namų ūkiams. Panašios priežastys minimos ir Austrijos atveju, kur pajamų nuosmukis taip pat siejamas su silpnesnėmis nuosavybės pajamomis ir socialinių išmokų dinamika.

    Šie skirtumai atkreipia dėmesį į tai, kad augantis BVP ne visada reiškia augančią perkamąją galią. Jei pajamų augimą nusveria infliacija, mokesčių pokyčiai ar mažėjantys socialiniai pervedimai, namų ūkiai gali jausti spaudimą net ir esant geresniems makroekonominiams rodikliams.

  • Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Skaičiai auga, bet vertė tirpsta

    Eurostatas paskelbė 2026 metų antrojo pusmečio minimalių mėnesinių algų duomenis, kurie rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse nominalūs dydžiai beveik nejuda, o infliacija toliau mažina realią perkamąją galią. 2026 metų pirmąjį pusmetį euro zonoje vartotojų kainos, Eurostato vertinimu, augo 3,2 proc., todėl dalis mažiausiai uždirbančiųjų realiai prarado pajamas.

    Iš 29 Europos valstybių, kurioms pateikiami palyginami skaičiai, minimalų atlyginimą nuo sausio iki liepos didino tik aštuonios. Tai reiškia, kad daugelyje šalių minimalus užmokestis bent pusmetį buvo įšaldytas, nors būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelis brango.

    Kur didžiausia minimali alga eurais

    Pagal nominalią sumą 2026 metų liepą pirmavo Liuksemburgas: minimali mėnesinė alga siekė 2 771 eurą bruto. Tarp Europos Sąjungos šalių mažiausias minimumas fiksuotas Bulgarijoje – 620 eurų bruto.

    Įtraukus ir ES šalis kandidates, mažiausią minimalią algą turėjo Ukraina – 169 eurai bruto, o Moldovoje ji siekė 313 eurų. Eurostato duomenys rodo, kad daugiau nei pusėje šalių, kur pateikiami minimumai, jie nesiekė 1 000 eurų bruto, nors dalis šio „apatinio“ segmento yra būtent šalys kandidatės.

    Virš 2 000 eurų bruto per mėnesį 2026 metų liepą buvo tik penkios šalys: be Liuksemburgo, tai Airija (2 391 euras), Vokietija (2 343 eurai), Nyderlandai (2 338 eurai) ir Belgija (2 234 eurai). Prancūzija liko netoli – 1 867 eurai bruto.

    Kur „minimumas“ vertingiausias

    Vien nominalūs eurai neatsako į klausimą, kiek realiai galima nusipirkti už minimalų atlyginimą skirtingose šalyse. Dėl to Eurostatas pateikia palyginimą pagal perkamąją galią, kai atlyginimas perskaičiuojamas į perkamosios galios standartą, leidžiantį geriau įvertinti kainų lygio skirtumus.

    Pagal perkamąją galią minimalūs atlyginimai išsiskirsto gerokai siauriau nei pagal nominalias sumas. 2026 metų liepos duomenyse didžiausia minimali alga pagal perkamąją galią fiksuota Vokietijoje (2 164), o mažiausia – Albanijoje (705). Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai ir Moldovai, palyginamų perkamąją galią atspindinčių duomenų šiame pjūvyje nepateikta.

    Liuksemburgas pagal perkamąją galią išlieka tarp lyderių (2 108), tačiau čia jį aplenkia Vokietija, o toliau rikiuojasi Nyderlandai (2 023), Belgija (1 922) ir Airija (1 756). Tai iliustruoja, kad aukšta alga eurais ne visada reiškia proporcingai didesnę kasdienę perkamąją galią.

    Kas laimi ir kas pralaimi perskaičiavus

    Lyginant vietas nominaliame reitinge ir reitinge pagal perkamąją galią, ryškiausi pokyčiai matomi Rumunijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Rumunija pakilo iš 20 į 12 vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24 į 16 vietą, abiem atvejais šoktelėdamos per aštuonias pozicijas.

    Prie labiausiai „išlošiančių“ pagal perkamąją galią taip pat priskiriama Serbija, o Kroatija ir Bulgarija pakilo po kelias vietas. Didžiausias „pralaimėtojas“ buvo Estija: ji krito iš 16 į 26 vietą, kas rodo, kad kainų lygis ir būsto bei paslaugų brangumas gali „suvalgyti“ nominalaus minimumo pranašumus.

    Europos Sąjungoje žemiausią minimalią algą pagal perkamąją galią turėjo Estija (935), labai nedaug atsiliko Latvija (938). Žemiau 1 000 pagal perkamąją galią taip pat buvo Bulgarija, o tarp ne ES šalių – ir Turkija.

    Kodėl infliacija smogia būtent mažiausiai uždirbantiems

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Eurostato vertinimu infliacija ypač išsiskyrė Maltoje (8,2 proc.), Kipre (5,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šalyse, kur minimalus atlyginimas per pusmetį nebuvo koreguojamas, reali pajamų vertė krito net ir tada, kai nominali suma liko tokia pati.

    Įdomus pavyzdys – Turkija, kur infliacija 2025 metų gruodžio–2026 metų birželio laikotarpiu siekė 17,8 proc. Kadangi minimalus atlyginimas šalyje atnaujinamas tik kartą per metus, perkamąją galią mažiausiai uždirbantys praranda greitai, ypač kai kainos kyla sparčiau nei atlyginimai.

    Europos kontekste svarbu ir tai, kad ne visos ES šalys turi įstatymu nustatytą minimalią algą. Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Suomijoje minimalus atlygis paprastai nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, todėl Eurostato „minimalaus atlyginimo“ lentelėse šios valstybės dažnai nėra tiesiogiai lyginamos.

  • Kaliningrado sritis atskirta nuo kaimynų: smunka pramonė, daugėja eilių degalinėse ir ribojimų

    Kaliningrado srityje vis labiau juntamas izoliacijos ir sankcijų poveikis: brangsta prekės, stringa tiekimas, o dalis pramonės dirba gerokai mažesniu pajėgumu. Pokyčius sustiprino ir tai, kad po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą beveik sustojo judėjimas per sieną su Lenkija ir Lietuva.

    Regionas, geografiškai atskirtas nuo likusios Rusijos, yra itin priklausomas nuo tranzito ir importo, todėl bet koks logistikos sutrikimas čia atsispindi greičiau ir skaudžiau. Vietos ekonomikai smogia ir vartojimo kritimas, ir brangesnės alternatyvios tiekimo grandinės, kai dalį krovinių tenka gabenti jūra.

    Pramonė traukiasi, kainos kyla

    Viena ryškiausių problemų yra pramonės persitvarkymas po sankcijų, kai nutrūko ankstesni ryšiai su Vakarų tiekėjais. Tai ypač matyti automobilių surinkimo sektoriuje: įmonės, kurios anksčiau rėmėsi vakarietiškomis detalėmis ir technologijomis, buvo priverstos ieškoti naujų partnerių ir modelių.

    Kaliningrade veikianti automobilių surinkimo grupė „Avtotor“ per kelerius metus patyrė didžiausią spaudimą tada, kai baigėsi anksčiau sukauptos importuotos dalys, o naujų tiekimą ribojo embargas. Dalis gamybos persiorientavo į kiniškus modelius, tačiau jų logistika ir realizacija regione tapo sudėtingesnė bei brangesnė.

    Ekspertai pabrėžia, kad gatavų automobilių gabenimas per kaimynines šalis tapo jautrus dėl apribojimų, o transportas jūra smarkiai augina savikainą. Dėl to mažėja ir gamybos apimtys, ir galimybės konkuruoti su produkcija, kurią Rusijos pirkėjai lengviau pasiekia kituose šalies regionuose.

    Infliacija srityje tapo dar viena kasdienė realybė: brangsta ne tik maistas ar buitinė chemija, bet ir statybinės, biuro prekės, popierius. Nors kainų augimas gali būti panašus į bendrus Rusijos rodiklius, izoliuotame regione jis dažnai juntamas stipriau dėl ribotos pasiūlos ir brangesnio pristatymo.

    Degalų eilės ir ribojimai

    Naujausia bėda, apie kurią vis dažniau kalbama viešai, yra degalų tiekimo įtampa ir augančios eilės degalinėse. Problemos visoje Rusijoje siejamos su logistikos sutrikimais ir rizikomis energetikos infrastruktūrai, o Kaliningrado srityje papildomą spaudimą kuria priklausomybė nuo atskirų tiekimo kanalų.

    Vietos žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje daugėja signalų, kad gali būti svarstomi vienokie ar kitokie degalų paskirstymo apribojimai, net jei oficialiai tai neįvardijama kaip normavimas. Gyventojai taip pat pastebi, kad rinkoje atsiranda prastesnės kokybės degalų, o alternatyvos dažnai kainuoja daugiau.

    Kita tendencija, rodanti spaudimą vidaus rinkai, yra vadinamosios vietinės kainų programos, kai dalyje parduotuvių atsiranda atskiros kainų žymos regiono gyventojams. Tai pristatoma kaip laikina priemonė, tačiau ekspertai įžvelgia riziką, kad taip gali būti maskuojamas faktinis prekių normavimas.

    Uždaryta siena keičia žmones

    Iki plataus masto karo Ukrainoje Kaliningrado srities gyventojams Lenkija buvo artimiausia kasdienė kryptis apsipirkimui, poilsiui ar studijoms, o kontaktas su kaimynais veikė ir kaip natūrali atsvara propagandai. Dabar šis kanalas beveik išnykęs, todėl informacinė aplinka tapo uždaresnė, o realių palyginimų su kaimyninėmis šalimis mažėja.

    „Kaliningrade auga karta, kuri niekada nekirto sienos su Lenkija, todėl jos žinios apie kaimynus yra fragmentiškos“, – sakė Varmijos ir Mozūrijos universiteto profesorius Krzysztofas Żęgota.

    Pasak jo, anksčiau pasienio judėjimas leido vietos gyventojams savo akimis matyti, kaip atrodo gyvenimas kitoje sienos pusėje, o dabar tai vis dažniau pakeičia vienpusiški naratyvai. Tuo pat metu regione stiprėja vidinis judėjimas Rusijos kryptimis, o kelionės į Maskvą ar Sankt Peterburgą daliai žmonių tampa pakaitalu ankstesnėms išvykoms į Lenkiją.

    Kaliningrado sritis išlieka ir smarkiai militarizuota erdvė, nors po 2022 metų dalis karių buvo permesta į frontą Ukrainoje. Ekspertai pažymi, kad kariuomenės ir specialiųjų tarnybų vaidmuo čia jau seniai daro įtaką kasdieniam gyvenimui, o valdžios siekis kontroliuoti nuotaikas regione gali stiprėti didėjant ekonominiam spaudimui.

    Visa tai kuria paradoksą: geografiškai arti Europos Sąjungos, bet vis labiau nuo jos atskirtas regionas susiduria su kainų augimu, pramonės nuosmukiu ir socialiniais pokyčiais. Kuo ilgiau tęsis izoliacija, tuo sunkiau bus atkurti ankstesnius ryšius, o daliai jaunosios kartos kaimyninės šalys liks tik iš pasakojimų ir informacinių kanalų.

  • Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kainos Europoje išlieka jautrus pragyvenimo kainų barometras: nors bendras maisto infliacijos spaudimas pastaruoju metu silpnėja, atostogų sezonu populiariausių desertų kainos turistinėse vietose vis dar šauna į viršų. „Euronews“ palyginimas, apėmęs 10 šalių, parodė, kad vieno kaušelio kaina svyravo maždaug nuo 1,15 iki 4,10 euro.

    Tyrimas rėmėsi žurnalistų surinktomis kainomis ir naujausiomis rinkos apklausomis, todėl tai nėra oficiali nacionalinė statistika. Vis dėlto skaičiai leidžia palyginti tendencijas ir suprasti, kodėl tas pats produktas skirtingose šalyse kainuoja labai nevienodai.

    Kodėl kainos taip skiriasi?

    Kainų skirtumus lemia ne tik valstybės, bet ir labai konkrečios aplinkybės: vieta, nuomos kaštai, porcijos dydis, skoniai ir net valiutų svyravimai, kai kainos perskaičiuojamos į eurus. Pavyzdžiui, įprastose vietose Graikijoje kaušelis kainuoja apie 2,60 euro, tačiau turistinėse salose kaina gali pakilti iki 4–6 eurų.

    Turistiniuose Turkijos kurortuose kainos taip pat padidėjo: palyginime minėta, kad kaušelis gali kainuoti apie 1,85–2,20 euro, nors įprastesnėse Stambulo vietose vidutinė kaina buvo mažesnė. Jungtinėje Karalystėje tiesioginis palyginimas sudėtingesnis, nes dažnesnis pasirinkimas yra minkšti ledai ragelyje arba fasuoti gaminiai, o ne atskiri kaušeliai ledainėse.

    Kiek darbo minučių kainuoja kaušelis?

    Vien tik eurais išreikšta kaina neparodo, kiek ledai iš tiesų „kainuoja“ vietos gyventojui. Todėl „Euronews“ skaičiavo, kiek gryno darbo laiko reikia vienam kaušeliui įpirkti, palyginimo kainas sugretinę su atlygio po mokesčių ir darbo valandų duomenimis.

    Rezultatas išryškino didžiausią kontrastą tarp Graikijos ir Vokietijos. Vokietijoje vienam kaušeliui, pagal taikytas prielaidas, pakanka apie 7,4 minutės gryno darbo laiko, o Graikijoje – apie 20,9 minutės, tai yra beveik tris kartus daugiau.

    Kitose šalyse rodikliai išsidėstė tarp šių kraštutinumų: Jungtinėje Karalystėje apie 9,3 minutės, Belgijoje 11,4 minutės, Italijoje 13,2 minutės, Prancūzijoje 14,5 minutės. Turkija, Lenkija ir Ispanija buvo arti 15 minučių, Portugalija – apie 16,6 minutės.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nebegrįžta

    Ledų kainas ypač stipriai veikė pastarųjų metų energijos ir gamybos sąnaudų šuoliai. Graikijoje vietos rinkos atstovai žiniasklaidai yra minėję, kad nuo 2020 metų kainos galėjo būti pakilusios apie 20 proc., daugiausia dėl energijos kaštų sukaupto poveikio, o didesnė dalis naujausių brangimų teko 2025 metams.

    Eurostat harmonizuotas ledų, valgomųjų ledų ir šerbetų kainų indeksas rodo, kad spaudimas ėmė slūgti: per metus iki 2026 metų birželio Europos Sąjungoje indeksas sumenko 0,4 proc., euro zonoje – 0,2 proc. Vis dėlto tai nereiškia, kad kainos grįžo į ikipandeminį lygį, o tik tai, kad jos buvo mažesnės nei prieš metus.

    Skirtumai tarp valstybių išlieka ryškūs: kai kur fiksuotas kainų kritimas, o kitur – augimas. Tarp labiausiai išsiskiriančių augimo atvejų „Euronews“ pateiktuose duomenyse minima Lietuva, kur šioje kategorijoje per metus užfiksuotas 7,9 proc. padidėjimas, nusileidęs tik kelioms kitoms šalims.

    Praktikoje tai reiškia, kad vartotojai, net ir girdėdami apie lėtėjančią infliaciją, vis tiek gali jausti, jog vasaros išlaidos nesumažėjo. Ypač ten, kur kainas dar labiau kelia sezoniškumas, didelis turistų srautas ir brangios komercinių patalpų nuomos.

  • FED sprendimas nustebino: palūkanos nepajudėjo, bet trys vadovai reikalauja didinimo

    FED sprendimas nustebino: palūkanos nepajudėjo, bet trys vadovai reikalauja didinimo

    Palūkanos paliktos be pokyčių

    JAV Federalinis rezervų bankas liepos 29 dieną penktą posėdį iš eilės nusprendė nekeisti bazinių palūkanų normų. Tikslinis intervalas ir toliau siekia 3,50–3,75 proc., nors infliacija, centrinio banko vertinimu, išlieka padidėjusi.

    Sprendimas sutapo su rinkų lūkesčiais, tačiau posėdžio baigtis nebuvo vieninga. Iš 12 balsavimo teisę turinčių narių trys pasisakė už dar vieną 0,25 proc. punkto palūkanų didinimą.

    Trys prieštaravimai ir signalas rinkoms

    Už griežtesnę pinigų politiką balsavo Klivlando federalinio rezervo banko prezidentė Beth Hammack, Mineapolio federalinio rezervo banko prezidentas Neel Kashkari ir Dalaso federalinio rezervo banko prezidentė Lorie Logan. Tokie prieštaravimai rodo, kad komitete stiprėja „vanagiška“ stovyklos dalis, labiau akcentuojanti infliacijos rizikas.

    FED vadovas Kevinas Warshas po sprendimo pabrėžė, kad ekonomika, nepaisant pastarųjų sukrėtimų, demonstruoja atsparumą. Pasak jo, augimo tendencijos išlieka palankios, tačiau infliacija vis dar yra per toli nuo 2 proc. tikslo.

    Infliacija lėtėja, bet energija kelia grėsmę

    Metinė vartotojų kainų infliacija pastaruoju metu buvo sumažėjusi iki 3,5 proc., tačiau padėtį komplikuoja išaugusios energijos kainos, kurias kursto atsinaujinęs karinis konfliktas Irano regione. Energetikos kainų šuoliai istoriškai greitai persiduoda transporto, gamybos ir maisto kainoms, todėl centriniai bankai tokias bangas vertina kaip papildomą riziką.

    Rinkoms tai reiškia, kad palūkanų mažinimo scenarijus tampa mažiau užtikrintas, net jei bendras infliacijos rodiklis trumpuoju laikotarpiu atrodo gerėjantis. Finansų rinkose toliau išlieka juntama tikimybė, kad jau rugsėjį FED gali grįžti prie palūkanų didinimo, jei duomenys vėl pablogėtų.

    Fiksuotų pajamų tyrimų vadovas Richardas Carteris iš „Quilter Cheviot“ teigė, kad pastarosiomis savaitėmis buvo svarstomas net ir griežtesnis žingsnis, tačiau FED pasirinko palikti manevro laisvę. Jo vertinimu, bankas tarsi pasilieka palūkanų didinimą kaip atsarginį variantą, jei infliacijos trajektorija vėl išgąsdintų politikos formuotojus.

    Kas toliau: svarbiausi duomenys prieš rugsėjį

    Artimiausi sprendimai bus itin priklausomi nuo makroekonominių rodiklių. JAV Komercijos departamentas artimiausiomis dienomis skelbs pirminį balandžio–birželio laikotarpio ekonomikos augimo įvertį, o kartu bus paviešintas ir FED labiausiai stebimas infliacijos matas – asmeninio vartojimo išlaidų kainų indeksas.

    K. Warshas akcentavo, kad centrinis bankas sieks sugrąžinti kainų stabilumą, tačiau greitų sprendimų nėra. „Mes dirbame ir pasieksime rezultatą, bet nėra stebuklingos lazdelės, kuri akimirksniu grąžintų infliaciją į 2 proc. tikslą“, – sakė jis.

  • Ispanijoje infliacija vėl šoktelėjo: dėl degalų ir elektros kainų liepą pasiekė 3,5 proc.

    Ispanijoje infliacija vėl šoktelėjo: dėl degalų ir elektros kainų liepą pasiekė 3,5 proc.

    Kainas į viršų kelia energija

    Ispanijoje infliacija liepą vėl paspartėjo ir per metus pasiekė 3,5 proc., rodo išankstinis Nacionalinio statistikos instituto (INE) įvertis. Tai 0,3 procentinio punkto daugiau nei birželį.

    Statistikai nurodo, kad pagrindinė priežastis – sparčiau nei prieš metus brangę degalai ir tepalai privačioms transporto priemonėms, taip pat elektra. Pasak INE, tai aukščiausias metinis rodiklis nuo 2024 metų gegužės.

    Brangimas persimetė ir į krepšelį

    Kartu šiek tiek pakilo ir bazinė infliacija, kuri neįtraukia energijos ir neperdirbtų maisto produktų, nes jų kainos paprastai labiausiai svyruoja. Liepą ji padidėjo iki 3 proc., tai yra 0,1 procentinio punkto daugiau nei mėnesiu anksčiau.

    Toks pokytis paprastai vertinamas kaip signalas, kad kainų spaudimas nėra vien laikinas energijos šoko efektas. Verslui tai reiškia didesnę sąnaudų riziką, o gyventojams – lėčiau atsigaunančią perkamąją galią.

    Ką rodo ES lyginamas indeksas

    Pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), naudojamą ES šalių palyginimui, metinė infliacija Ispanijoje liepą siekė 3,8 proc. Tai 0,2 procentinio punkto daugiau nei birželį.

    SVKI rodiklis svarbus ir dėl euro zonos pinigų politikos, nes leidžia vertinti bendras kainų tendencijas tarp valstybių. Staigesnis kainų kilimas didina spaudimą, kad infliacijos grįžimas į tvaresnį lygį užtruks ilgiau.

    Geopolitika ir naftos kainų poveikis

    Infliacijos šuolis fiksuojamas energijos brangimo fone, kai tarptautinėse rinkose naftos ir dujų kainas pastarosiomis savaitėmis veikė padidėjusi įtampa Artimuosiuose Rytuose. Tokiais laikotarpiais degalų kainos dažnai tampa greičiausiai į vartotojų krepšelį persiduodančiu veiksniu.

    Ispanijos Ekonomikos ministerija tuo pat metu pabrėžia, kad priemonės, skirtos sušvelninti konflikto su Iranu ekonomines pasekmes, tebėra taikomos ir padeda amortizuoti energijos kainų šoką. Ministerija teigia, kad tai prisideda prie mažesnio poveikio infliacijai ir namų ūkių biudžetams.

  • Anglijos bankas paliko 3,75 proc.: ką tai reiškia paskoloms, svarui ir infliacijai?

    Anglijos bankas paliko 3,75 proc.: ką tai reiškia paskoloms, svarui ir infliacijai?

    Palūkanos nepajudintos penktą kartą

    Anglijos bankas ketvirtadienį paliko bazinę palūkanų normą 3,75 proc. ir taip jos nekeičia jau penktą kartą šiais metais. Sprendimą lėmė noras įvertinti, kaip į ekonomiką persiduos mažėjanti infliacija ir išaugusi geopolitinė įtampa, galinti pakurstyti energijos kainas.

    Rinkos dalyviai tokio sprendimo iš esmės tikėjosi, nes pastaruoju metu infliacija Jungtinėje Karalystėje lėtėjo. Vis dėlto centrinis bankas pabrėžė, kad kainų stabilumas dar nėra užtikrintas, o išoriniai šokai gali greitai pakeisti situaciją.

    Komitete – ryškus nesutarimas

    Anglijos banko Pinigų politikos komitetas balsavo 6–3 palikti normą 3,75 proc. Tai rodo, kad dalis narių mato didesnę riziką, jog kainų augimas gali vėl įsibėgėti, ypač jei brangtų nafta ir dujos.

    Toks balsų pasiskirstymas signalizuoja, kad palūkanų trajektorija nėra vienareikšmė: didesnė dalis komiteto kol kas renkasi atsargą, tačiau mažuma jau dabar norėtų griežtesnės politikos. Investuotojams tai svarbu, nes net menki užuominos pokyčiai gali paveikti svaro kursą, obligacijų pajamingumus ir paskolų kainodarą.

    Infliacija lėtėja, bet tikslas dar nepasiektas

    Pagal Jungtinės Karalystės nacionalinės statistikos tarnybos duomenis, vartotojų kainų infliacija per 12 mėnesių iki birželio sumažėjo iki 2,6 proc., kai gegužę siekė 2,8 proc. Nors kritimas buvo didesnis nei prognozuota, infliacija vis dar viršija Anglijos banko 2 proc. tikslą.

    Tai reiškia, kad centrinis bankas, net ir matydamas gerėjančius rodiklius, vengia skubėti mažinti palūkanas. Ilgesnis laikotarpis virš tikslo paprastai didina riziką, kad įsitvirtins didesni kainų ir atlyginimų lūkesčiai, o tai vėliau reikalautų griežtesnių priemonių.

    Naftos šuoliai ir karas – pagrindinis nerimo šaltinis

    Anglijos banko vertinimu, atsinaujinęs konfliktas Artimuosiuose Rytuose didina neapibrėžtumą, ypač dėl energijos kainų. Naftos brangimas dažnai greitai persiduoda degalams, logistikai ir galiausiai kasdienėms prekių bei paslaugų kainoms, todėl infliacija gali vėl pakilti.

    Rinkose pastarosiomis savaitėmis buvo matomas staigus „Brent“ kainos šuolis: liepos 23 dieną ji buvo pakilusi virš maždaug 87 eurų už barelį, o ketvirtadienį laikėsi apie 79 eurus už barelį. Tokie svyravimai stiprina argumentą palaukti ir įsitikinti, kad infliacijos mažėjimas nėra laikinas.

    Ką tai reiškia gyventojams ir verslui

    Stabilios palūkanos dažniausiai reiškia, kad paskolų kainos artimiausiu metu reikšmingai nesikeis, tačiau išliks jautrios rinkos lūkesčiams. Jei investuotojai pradeda tikėti, kad palūkanos gali būti keliamos, iš karto brangsta ilgesnių terminų skolinimasis, net ir nepasikeitus oficialiai normai.

    Ekonomistai taip pat stebi naujos vyriausybės mokesčių ir išlaidų planus, nes papildomos išlaidos ar lengvatos gali didinti vidaus paklausą. Tokiu atveju infliacijos spaudimas gali išlikti didesnis, o centrinio banko erdvė švelninti politiką sumažėtų.

    „Rinka jau dabar įkainoja bent vieną palūkanų didinimą Jungtinėje Karalystėje šiais metais, o šiandien trys nariai balsavo būtent už tai“, – teigė „Quilter Cheviot“ fiksuotų pajamų tyrimų vadovas Richardas Carteris.

    Jo teigimu, net ir siekiant mažinti pragyvenimo kaštus, priemonės gali tik nežymiai pristabdyti infliaciją, todėl palūkanų kryptis išliks priklausoma nuo energijos kainų ir ekonomikos atsparumo.

  • Fed sprendimas gali sukrėsti rinkas: infliacija krenta, bet palūkanų kėlimas vėl ant stalo

    Fed sprendimas gali sukrėsti rinkas: infliacija krenta, bet palūkanų kėlimas vėl ant stalo

    Rinkos laukia itin neapibrėžto posėdžio

    JAV Federalinis rezervų bankas trečiadienį turėtų palikti bazines palūkanas nepakeistas, tačiau rinkose išaugęs neapibrėžtumas rodo, kad sprendimas šįkart gali būti vienas sunkiausių per kelerius metus. Investuotojai vertina ne tik infliacijos kryptį, bet ir naujas rizikas, galinčias vėl įžiebti kainų augimą.

    Šiuo metu federalinių fondų tikslinis intervalas siekia 3,50–3,75 proc. ir, anot ekonomistų, jis gali išlikti toks pats bent iki tol, kol centrinis bankas gaus daugiau patikimų duomenų apie kainas ir ekonomikos tempą. Vis dėlto dalis Volstrito dalyvių neatmeta staigesnio posūkio, jei infliacija vėl pasirodytų atkakli.

    Kodėl infliacija vėl kelia įtampą

    Naujausi vartotojų kainų duomenys parodė lėtesnį, nei tikėtasi, infliacijos tempą: birželį metinė infliacija siekė 3,5 proc., kai gegužę buvo 4,2 proc., o bazinė infliacija sumažėjo iki 2,6 proc. nuo 2,9 proc. gegužę. Didelę dalį šio pokyčio lėmė energijos kainų svyravimai, todėl dalis analitikų ragina nepervertinti vieno mėnesio rodiklių.

    Fed tikslas išlieka 2 proc., tačiau infliacija aukščiau šios ribos laikosi jau daugiau nei penkerius metus. Tai reiškia, kad centrinis bankas privalo balansuoti tarp dviejų rizikų: per anksti atlaisvinti politiką ir vėl įkaitinti kainas arba per ilgai laikyti aukštas palūkanas ir prislopinti ekonomikos augimą bei darbo rinką.

    Nafta, muitai ir DI bumas

    Infliacijos perspektyvas temdo išaugusi geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, kuri vėl pakėlė naftos kainas ir atgaivino baimes dėl brangesnio transporto, logistikos ir energijos. Energijos brangimas JAV istorijoje ne kartą tapo veiksniu, kuris greitai persiduoda kitoms prekių ir paslaugų kainoms.

    Papildomą spaudimą, pasak ekonomistų, kelia ir prezidento Donaldo Trumpo taikomi muitai importuojamoms prekėms, nes jie gali didinti įmonių sąnaudas ir galiausiai atsidurti galutinėse kainose. Tuo pat metu didžiulės investicijos į duomenų centrus, skirtus dirbtinis intelektas sprendimams, didina lustų, įrangos ir elektros paklausą, o tai taip pat gali veikti kainų lygį.

    „Stovėti ir griežtai žiūrėti į infliaciją, tikintis, kad ji ištirps, nėra išeitis“, – sakė Fed valdybos narys Christopheris Walleris.

    Naujuoju Fed vadovu tapęs Kevinas Warshas Kongrese šį mėnesį pabrėžė, kad netoleruos užsitęsusios aukštos infliacijos. Jo vadovaujamas posėdis yra tik antrasis, todėl rinkos itin atidžiai vertins tiek sprendimą, tiek signalus apie galimus veiksmus rudenį.

    Analitikų vertinimu, lemiami gali būti artimiausi rodikliai: JAV Prekybos departamentas ketvirtadienį skelbs pirmąjį ekonomikos augimo įvertį už balandžio–birželio laikotarpį, taip pat bus paskelbtas Fed labiausiai stebimas infliacijos matas – asmeninio vartojimo išlaidų kainų indeksas. Šie duomenys gali nulemti, ar rugsėjį bus grįžtama prie palūkanų didinimo.

  • Neįtikėtina: „Jack in the Box“ mėsainis 7-ajame dešimtmetyje kainavo centus – kiek tai būtų šiandien?

    JAV greitojo maisto tinklas „Jack in the Box“, gimęs Kalifornijoje, 7-ajame dešimtmetyje klientus viliojo kainomis, kurios šiandien skamba kaip iš kitos epochos. Tuo metu bendrovė sparčiai plėtėsi, anksti perėjusi prie aptarnavimo per langelį modelio, leidusio mažinti sąnaudas ir trumpinti eiles.

    Iš to meto meniu kainų pavyzdžių matyti, kad paprastas mėsainis kainavo 18 centų, sūrainis – 27 centus, bulvytės – 17 centų, o tako – 25 centus. Brangesni pasirinkimai taip pat atrodė įspūdingai: krevetės kainavo 59 centus, vištiena – 69 centus, o „Bonusburger“ – 37 centus.

    Vertinant dabartinių kainų kontekste, vien sentimentų nepakanka, todėl svarbu infliacijos faktorius. Pagal JAV vartotojų kainų indeksu paremtas skaičiuokles, 18 centų 1962 metais atitiktų maždaug 1,8 euro šiandienos verte, tačiau dabartinis paprasto mėsainio įkainis dažnai siekia apie 2,5 euro.

    Įdomu tai, kad ne visų produktų kainos augo vienodai. 25 centų tako 7-ajame dešimtmetyje šiandienos pinigais būtų maždaug 2,5 euro, o dabar kai kuriose „Jack in the Box“ akcijose galima įsigyti du tako už panašią sumą, tad būtent šioje kategorijoje pasiūlymai pirkėjui gali būti palankesni nei anksčiau.

    Socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais daugėja kritikos, kad greitasis maistas brangsta greičiau nei žmonės tikisi, o kainos nebeatitinka kokybės. Tą tendenciją sustiprina platesnis rinkos fonas: darbuotojų atlyginimų spaudimas, žaliavų ir logistikos kaštų svyravimai, taip pat dažnėjanti praktika kainas kelti, bet agresyviau skatinti pirkimą programėlėmis ir trumpalaikėmis akcijomis.

    Ekonomistų stebėjimai rodo, kad greitojo maisto kainos JAV per pastarąjį dešimtmetį reikšmingai augo, o kai kurių tinklų kainų šuoliai buvo itin ryškūs. Todėl vartotojų įspūdis, kad 1 dolerio laikai negrįžtamai baigėsi, yra pagrįstas, nors atskirų produktų ir akcijų pasiūlymų dinamika vis dar gali nustebinti.

  • Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Pirmadienio rytą naftos kainos smarkiai krito po to, kai Jungtinės Valstijos ir Iranas susilaikė nuo naujų karinių smūgių Persijos įlankoje. Rinkos dalyviai įvertino, kad bent trumpuoju laikotarpiu sumažėjo rizika dėl tiekimo sutrikimų viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių.

    Rugsėjo mėnesio „Brent“ ateities sandorių kaina smuko 4,66 proc. iki maždaug 79 eurų už barelį, o WTI nafta pigo 5,02 proc. iki maždaug 73 eurų už barelį. Palyginimui, praėjusią savaitę „Brent“ buvo trumpam pakilusi iki maždaug 87 eurų už barelį ir pasiekusi aukščiausią lygį per maždaug du mėnesius.

    Hormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Investuotojų nerimą pastaraisiais mėnesiais labiausiai kaitino Hormūzo sąsiauris – siaura jūrų arterija prie Irano krantų, per kurią įprastai keliauja reikšminga pasaulio naftos dalis iš Persijos įlankos. Bet koks laivybos ribojimas čia gali greitai sumažinti pasiūlą ir pakelti kainas visame pasaulyje.

    Ši įtampa paskatino naftos gamintojus ir pirkėjus ieškoti alternatyvių maršrutų, tačiau ir jie nėra be rizikos. Pastaruoju metu atakos buvo fiksuojamos ir Raudonosios jūros regione, todėl draudimo kaštai, logistikos išlaidos ir pristatymo terminai išlieka jautrūs saugumo situacijai.

    Kodėl kainos taip greitai juda

    Naftos rinka į geopolitiką reaguoja akimirksniu, nes kainoje atsiranda vadinamoji rizikos premija. Kai tikimybė sutrikdyti tiekimą mažėja, premija traukiasi ir kotiruotės krenta net ir tada, kai faktinis naftos srautas dar nespėja pasikeisti.

    Šį kartą kainų šuolis sutapo su lėtėjančia infliacija, todėl brangesnė energija vėl tapo svarbiu veiksniu centrinėms bankininkystės prognozėms. CME Group duomenimis, rinkos dalyviai vertino apie 36 proc. tikimybę, kad JAV centrinis bankas artimiausiame posėdyje dar kartą kels bazines palūkanų normas.

    Ką tai gali reikšti Europai

    Europos vartotojams naftos kainų kritimas dažniausiai reiškia mažesnį spaudimą degalų kainoms, tačiau poveikis pasireiškia ne iš karto. Galutinę kainą lemia ir valiutų kursai, perdirbimo maržos, logistikos grandinė, taip pat mokesčiai, todėl degalinėse pokyčiai gali vėluoti.

    Jei energijos kainos vėl šokteltų, tai galėtų apsunkinti infliacijos suvaldymą ir didinti tikimybę, kad palūkanų normos ilgiau išliks aukštesnės. Vis dėlto net ir po šiandieninio kritimo rinkoje išlieka didelė nežinomybė, nes regiono saugumo rizikos ir laivybos trikdžiai kol kas nėra išnykę.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad vasaros mėnesiais naftos kainas papildomai veikia sezoniškai išaugusi paklausa, kai intensyvėja kelionės ir didėja degalų suvartojimas. Todėl artimiausiu metu kainų kryptį lems ne tik geopolitika, bet ir realūs pasiūlos bei paklausos rodikliai.