Tag: Infliacija

  • Turkija kelia infliacijos prognozę iki 28,4 proc.: Artimųjų Rytų konfliktas brangina viską

    Turkija kelia infliacijos prognozę iki 28,4 proc.: Artimųjų Rytų konfliktas brangina viską

    Turkijos vyriausybė pakėlė 2026 metų pabaigos infliacijos prognozę iki 28,4 proc., pristatydama 2027–2029 metų vidutinio laikotarpio ekonomikos programą. Apie tai sekmadienį pranešė Turkijos viceprezidentas Cevdetas Yilmazas.

    Pasak jo, tikimasi, kad kainų augimas vėl ryškiau ims lėtėti ketvirtąjį 2026 metų ketvirtį. Naujasis rodiklis gerokai viršija ankstesnius planus, nes pernai valdžia metų pabaigoje buvo numačiusi 16 proc. infliaciją.

    „Tikimės, kad infliacija ketvirtąjį 2026 metų ketvirtį vėl pradės mažėti ir metų pabaigoje sieks 28,4 proc.“, – sakė Cevdetas Yilmazas.

    Naujojoje programoje numatyta, kad infliacija 2027 metais turėtų mažėti iki 21 proc., 2028 metais – iki 13,5 proc., o 2029 metais – iki 9 proc. Tokie tikslai reiškia, kad Ankara siekia grįžti prie vienženklės infliacijos, tačiau pripažįsta, kad kelias bus ilgesnis, nei manyta anksčiau.

    Oficialiais duomenimis, metinė infliacija Turkijoje rugpjūtį siekė 31,51 proc. ir buvo kiek mažesnė nei liepą, kai sudarė 31,75 proc. Vis dėlto kainų lygis šalyje virš 30 proc. išsilaiko nuo 2021 metų pabaigos, o didžiausias pikas buvo pasiektas 2024 metų gegužę, kai metinė infliacija viršijo 75 proc.

    Viceprezidentas teigė, kad vienas svarbiausių veiksnių, pakeitusių prognozes, yra karas Artimuosiuose Rytuose. Jo žodžiais, centrinio banko vertinimu, tiesioginis ir netiesioginis konflikto poveikis infliacijai sudaro apie 7 procentinius punktus.

    Šis poveikis dažniausiai persiduoda per energijos ir logistikos grandines: brangstant naftai ir degalams didėja transporto, gamybos ir maisto tiekimo kaštai, o tai greitai matoma vartotojų kainose. Turkijai, kuri importuoja reikšmingą dalį energijos išteklių, tokie svyravimai ypač jautrūs ir gali daryti spaudimą tiek kainoms, tiek nacionalinei valiutai.

    Valdžia pabrėžia, kad kova su infliacija išlieka svarbiausias ekonomikos politikos prioritetas, o pastaraisiais mėnesiais matomas nuosaikus lėtėjimas vertinamas kaip taikomų priemonių rezultatas. Tačiau infliacijos trajektorija ir toliau bus priklausoma nuo geopolitinės įtampos, energijos kainų dinamikos ir pinigų politikos griežtumo.

  • Euro grįžta į politinės darbotvarkės viršų: Vengrija taikosi į 2030-uosius, Bulgarija skaičiuoja kainas

    Diskusijos dėl euro Europoje vėl kaista: vienur kalbama apie prisijungimą prie euro zonos, kitur – apie pasitraukimą. Vengrijoje vis garsiau minimas tikslas euro įsivedimą sieti su 2030 metais, o Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų AfD retorikoje atsiranda raginimų grįžti prie markės.

    Tuo pat metu Bulgarija, naujausia euro zonos narė, susiduria su jautriausiu klausimu – kaip suvaldyti kainų kilimą ir piktnaudžiavimą perėjimo laikotarpiu. Euro įvedimas ten tapo ne tik ekonomikos, bet ir vidaus politikos kovos tema.

    Vengrija kalba apie 2030 metus

    Vengrijos politinėje darbotvarkėje euro tema pastaruoju metu stiprėja, o siekis įsivesti bendrą valiutą įvardijamas kaip vidutinio laikotarpio tikslas. Norint prisijungti prie euro zonos, būtina atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus: kainų stabilumą, tvarų biudžeto deficitą ir skolą, palūkanų normų bei valiutos kurso stabilumą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vengrijai iššūkių kelia ne tik viešųjų finansų rodikliai, bet ir valiutos svyravimai. Dalis ekspertų taip pat pabrėžia Vengrijos pramonės ir eksporto priklausomybę nuo Vokietijos ekonomikos ciklų, todėl vien euro tikslas pats savaime neišsprendžia struktūrinių problemų.

    Vokietijoje – spaudimas eurui

    Vokietijoje euro klausimas vėl iškyla politinių ginčų centre: AfD retorikoje euro zona vaizduojama kaip ribojanti šalies ekonominį manevringumą. Nors ekonomistai dažnai tokias idėjas vertina kaip rinkiminės kovos elementą, pats faktas, kad diskusija grįžta į viešąją erdvę, rodo didėjantį visuomenės jautrumą infliacijai ir gyvenimo brangimui.

    Ekspertai sutaria, kad hipotetinis Vokietijos pasitraukimas iš euro zonos būtų milžiniškas sukrėtimas. Tokia permaina galėtų pakirsti bendros valiutos patikimumą, išprovokuoti finansų rinkų turbulenciją, kapitalo persiskirstymą ir didelį neapibrėžtumą visoje Europoje.

    Bulgarijoje – kainų kontrolės pamokos

    Bulgarija eurą įsivedė 2026 metų pradžioje, tačiau didžiausias iššūkis tapo kainų skaidrumas ir kontrolė pereinamuoju laikotarpiu. Taikant dvigubą kainų žymėjimą, vartotojams turi būti aiškiai pateikiama suma nacionaline valiuta ir eurais, o perskaičiavimas privalo būti atliekamas pagal nustatytą kursą.

    Praktikoje dalis verslų, ypač su turizmu susijusiuose sektoriuose, pasinaudojo proga kelti kainas, o tai smogė vartotojų pasitikėjimui ir išprovokavo politines diskusijas. Kainų šuoliai tapo patogia tema oponentams, siekiant atsakomybę dėl brangimo sieti su euro įvedimu, net jei infliaciją kartu kursto ir kiti veiksniai – nuo energijos kainų iki geopolitinių krizių.

    Bulgarijos patirtis dar kartą primena, kad euro įvedimas nėra vien techninis valiutos pakeitimas. Sėkmę lemia institucijų pasirengimas, rinkos priežiūra, aktyvi vartotojų informavimo kampanija ir greita reakcija į piktnaudžiavimą, kad pereinamasis laikotarpis nevirstų pasitikėjimo krize.

  • Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Pasaulio obligacijų rinkose pajamingumai kyla iki lygių, kurie daugeliui investuotojų primena laikotarpį prieš 2008 metų finansų krizę. JAV 30 metų iždo obligacijų pajamingumas išsilaiko virš 5 proc., o Vokietijoje, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje skolinimosi kaina priartėjo prie kelių dešimtmečių aukštumų.

    Įprastai toks šuolis turėtų smogti akcijoms, nes brangsta įmonių skolinimasis, didėja vadinamoji diskonto norma ir obligacijos tampa patrauklesne alternatyva rizikingesnėms investicijoms. Tačiau 2026 metais vaizdas kitoks: JAV S&P 500 indeksas yra pakilęs apie 13 proc., Europos STOXX 600 augo apie 9,5 proc., o Japonijos Nikkei 225 šoktelėjo daugiau nei 27 proc.

    Kas kelia pajamingumus?

    Skirtumą lemia ne vien pajamingumų lygis, o priežastys, kodėl jie kyla. Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Johnas Williamsas viešai akcentavo, kad ilgalaikių pajamingumų kilimą šiuo metu labiau stumia ekonomikos stiprumas ir didelės investicijos į DI, duomenų centrus bei technologinę infrastruktūrą.

    „Tai daugiausia lemia stipri JAV ekonomika ir tvirtos perspektyvos, kurias maitina didelės investicijos į DI ir duomenų centrus“, – sakė Johnas Williamsas.

    Tokia logika investuotojams svarbi: jei pajamingumai kyla dėl gerėjančių augimo lūkesčių, įmonės gali generuoti didesnes pajamas, o pelno augimas kompensuoja dalį brangesnio finansavimo poveikio. Kitaip tariant, akcijas spaudžia palūkanos, bet palaiko gerėjantys rezultatai.

    Akcijoms padeda rekordiniai pelnai

    Dar vienas atsparumo paaiškinimas yra įmonių finansiniai rezultatai. Remiantis „FactSet“ skelbta apžvalga, kai ataskaitas buvo pateikusios beveik visos S&P 500 bendrovės, maždaug 86 proc. viršijo pelno prognozes, o apie 77 proc. pranoko pajamų lūkesčius.

    „FactSet“ duomenimis, vadinamasis mišrusis pelno augimas siekė apie 52 proc. ir tai būtų sparčiausias tempas nuo 2021 metų antrojo ketvirčio. Tuo pat metu pajamos augo apie 15,5 proc., o grynojo pelno marža pakilo iki maždaug 17 proc., aukščiausio lygio nuo 2009 metų, kai pradėta nuosekliai sekti šį rodiklį.

    Riba, kurios rinkos vis dar neperžengė

    Investuotojų diskusijose vis dažniau minima, kad 10 metų JAV obligacijų pajamingumas dar telpa į istoriškai pažįstamą 4–5 proc. intervalą, kuris kai kurių ekonomistų vadinamas senuoju normaliu režimu. Kol pajamingumai kyla kartu su augimu ir nesukelia staigaus ekonomikos lėtėjimo, akcijų rinka gali išlikti stabili.

    „Dėl valdžios skolos pradėsime rimtai nerimauti tada, kai rimtai sunerims obligacijų rinkos“, – yra pabrėžęs ekonomistas Edas Yardeni.

    Vis dėlto rizika niekur nedingsta: blogiausias scenarijus akcijoms būtų toks, kai pajamingumai toliau kyla, o ekonomikos augimas silpsta, pelno prognozės prastėja ir didėja infliacijos lūkesčiai. Tuomet susidėtų du smūgiai iš karto: brangesni pinigai ir mažėjantis pelnas.

    Artimiausios savaitės rinkoms svarbios todėl, kad investuotojai lauks centrinių bankų signalų dėl palūkanų krypties ir vertins, ar dabartinis pajamingumų šuolis iš tiesų atspindi stiprią ekonomiką, ar jau tampa griežtėjančių finansinių sąlygų požymiu. Nuo šio atsakymo priklausys, kiek ilgai akcijos galės ignoruoti brangstančias obligacijas.

  • Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Nors naftos kainos pastaraisiais mėnesiais smarkiai svyravo, benzino ir dyzelino kainos Europoje išlieka arti istorinių aukštumų. Analitikai pabrėžia, kad problemos šaknis vis dažniau slypi ne žaliavinėje naftoje, o degalų perdirbime ir gatavų produktų pasiūloje.

    Europos etaloninė „Brent“ nafta nuo vasario pabaigos judėjo plačiame intervale, o rinką tai kilstelėdavo, tai atšaldydavo geopolitinės naujienos, susijusios su Iranu ir JAV. Vis dėlto vairuotojų sąskaitos degalinėse mažėja gerokai lėčiau, nes galutinę kainą lemia ir perdirbimo maržos, logistika bei mokesčiai.

    Europos Komisijos savaitiniame naftos biuletenyje nurodoma, kad rugpjūčio pabaigoje benzinas ES vidutiniškai kainavo apie 1,95 euro už litrą. Dyzelinas siekė apie 2,04 euro už litrą ir buvo tik keliais proc. žemiau nuo rekordinio lygio, fiksuoto 2026 metais.

    Problema – ne tik nafta

    Rinkos dalyviai aiškina, kad Europoje išsiplėtė skirtumas tarp žaliavinės naftos ir degalų kainų, nes perdirbimo grandyje atsirado „siauras kaklelis“. Net jei naftos pakanka, rafinavimo pajėgumų ir tinkamo produktų krepšelio, ypač dyzelino, gali trūkti.

    „Pagrindinė priežastis, kodėl didėja atotrūkis tarp naftos ir degalų kainų Europoje, yra perdirbimo ir produktų tiekimo problema, o ne vien naftos pasiūla“, – sakė „Kpler“ analitikas Sumit Ritolia.

    Dyzelinas ypač svarbus ne vien lengviesiems automobiliams. Jis maitina didelę dalį kelių transporto, žemės ūkio ir statybų, todėl brangimas ilgainiui persiduoda į prekių savikainą ir gali kelti infliacijos spaudimą.

    Kodėl Europai trūksta dyzelino

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Europa iš esmės perbraižė dyzelino ir reaktyvinių degalų importo žemėlapį, labiau remdamasi JAV, Indija ir Artimųjų Rytų tiekėjais. Tuo pat metu konfliktai regione ir atakos prieš perdirbimo infrastruktūrą didino rizikas bei trikdė srautus.

    „Europa yra didžiausia dyzelino ir reaktyvinių degalų importuotoja, todėl iš esmės ji nustato pasaulines kainas. Kainos aukštos visur, bet Europoje tai jaučiama labiau, nes esame pagrindinė importo kryptis“, – sakė „Wood Mackenzie“ atstovas Alanas Gelderis.

    Papildomą spaudimą sukuria tai, kad dėl pasikeitusių srautų su Europa dėl tų pačių krovinių konkuruoja ir kitos šalys, anksčiau pirkusios rusišką dyzeliną. Kai viename regione sutrinka tiekimas, kainos kyla visoje grandinėje, nes kroviniai perskirstomi, o alternatyvų ne visada pakanka.

    Kiek dar gali laikytis aukštos kainos

    Analitikų vertinimu, benzinui tam tikrą palengvėjimą gali atnešti sezoniškumas: vasaros kelionių pikas baigiasi, o rinka pereina nuo brangesnio vasarinio mišinio. Dyzelinui tokio aiškaus „išleidimo vožtuvo“ nėra, nes rudenį artėja techninės priežiūros sezonas, o žiemą griežtėja reikalavimai degalų sudėčiai ir auga paklausa šildymui.

    „Dyzelinas neturi tokio pat sezoniško atoslūgio, o artėjant žiemai ir griežtesnėms specifikacijoms maržos gali išlikti pakilusios per rudenį ir net žiemą“, – sakė S. Ritolia.

    Situaciją galėtų švelninti didesnis eksportas iš Azijos, ypač jei Kinija ir Indija nukreiptų daugiau produktų į Europą. Vis dėlto rinka pabrėžia, kad net ir atpigus naftai degalinėse kainos gali kristi ne iškart, nes šiuo metu didžiausi ribojimai yra riboti laisvi rafinavimo pajėgumai, mažos atsargos ir gatavų degalų pasiūlos trapumas.

    Ekspertai taip pat akcentuoja, kad reikšmingesniam kainų kritimui svarbi įtampų mažėjimo perspektyva ir sklandesnė laivyba strategiškai svarbiuose maršrutuose, įskaitant Hormūzo sąsiaurį. Jei rizikos premija rinkoje sumažėtų, naftos kaina galėtų reaguoti greitai, tačiau dyzelino kainos dėl deficito ir atsargų atstatymo poreikio gali normalizuotis lėčiau.

    Ilgesnį laiką užsitęsus trikdžiams, aukštesnės kainos tampa mechanizmu, kuris slopina paklausą ir priverčia rinką grįžti į pusiausvyrą. Kol atsargos nebus atstatytos, o rafinavimo grandinė neįgis daugiau „kvėpavimo“, dyzelino rinka Europoje išliks jautri bet kokiam naujam sukrėtimui.

  • Brangsta energija, vėl kyla infliacijos rizika: ką tai gali reikšti paskolų įmokoms ir palūkanoms?

    Pastarosiomis savaitėmis Europoje ir Lenkijoje vėl ryškėja energijos kainų augimo banga: brangsta nafta, gamtinės dujos, šiluma ir elektra. Tai didina riziką, kad infliacija artimiausiais mėnesiais gali pagyvėti, o rinkose stiprėja klausimas, ar centriniai bankai išlaikys griežtą palūkanų politiką.

    Energijos kainas į viršų kelia ne tik sezoninis vartojimas, bet ir geopolitinė įtampa, ypač kai sutrinka ar ribojamas naftos ir dujų tiekimas svarbiais maršrutais. Ši rizika prieš šildymo sezoną tampa jautri ir namų ūkiams, ir verslui, nes didesnės sąskaitos greitai persiduoda į prekių bei paslaugų kainas.

    Infliaciją gali pakurstyti energija

    Energetikos sąnaudos yra vienas greičiausiai į kainas persiduodančių veiksnių, todėl net trumpalaikis dujų ar naftos šuolis gali atnaujinti infliacijos spaudimą. Kartu tai silpnina vartotojų perkamąją galią: daugiau išleidžiama šildymui ir kurui, mažiau lieka kitoms prekėms ir paslaugoms.

    Ekonomistai dažnai išskiria vadinamąjį antrosios bangos efektą, kai pradinis šokas energijos kainose vėliau pasireiškia platesniu kainų augimu per gamybos, logistikos ir paslaugų kaštus. Jei ši grandinė įsitvirtina, infliaciją numalšinti tampa sunkiau, nes kainų kilimas išsiplečia už energetikos ribų.

    Palūkanų normos: kodėl pokyčių galima ir nesulaukti?

    Didėjančios energijos kainos paprastai mažina tikimybę, kad centriniai bankai artimiausiu metu ryšis palūkanų mažinimui. Net jei ekonomikos augimas lėtėja, infliacijos rizika skatina atsargumą: palūkanų mažinimas gali būti atidėtas, kol paaiškės, ar energijos šokas laikinas.

    „Artimiausiu metu palūkanų normų pokyčio tikimybė menka, nes sprendimų priėmėjai pirmiausia vertins, ar energijos kainų šuolis neatsispindės infliacijos rodikliuose“, – sakė ekonomistas.

    Tuo pačiu griežtesnė palūkanų politika turi kainą: brangesnis skolinimasis reiškia didesnę naštą namų ūkiams su kintamomis palūkanomis ir lėtesnę kreditavimo plėtrą. Dėl to centriniai bankai dažnai balansuoja tarp infliacijos suvaldymo ir pernelyg didelio ekonomikos slopinimo.

    Ką tai gali reikšti paskolų įmokoms?

    Paskolų įmokos jautriausios kintamų palūkanų kreditams, kai bazinė palūkanų norma tiesiogiai veikia mėnesinę įmoką. Jei palūkanų mažinimas atidedamas, įmokos gali išlikti aukštesnės ilgiau, net jei vartotojai tikėjosi palengvėjimo.

    Praktikoje įmokų dinamika priklauso ne tik nuo centrinio banko sprendimų, bet ir nuo tarpbankinių palūkanų bei bankų taikomų maržų. Jei rinkos įkainoja didesnę infliacijos riziką, finansavimo kaina gali padidėti ir be formalaus palūkanų normų pakėlimo.

    Namų ūkiams tai reiškia dvigubą spaudimą: augančias energijos sąskaitas ir lėtai mažėjančias arba vis dar aukštas kredito įmokas. Tokia kombinacija paprastai mažina vartojimą ir gali sulėtinti vidaus paklausą, o tai vėliau atsispindi ir ekonomikos rodikliuose.

  • Eurostatas įvardijo 3 išlaidas, kurios suvalgo 46 proc. biudžeto: kaip žmonės vis tiek randa džiaugsmui?

    Eurostatas įvardijo 3 išlaidas, kurios suvalgo 46 proc. biudžeto: kaip žmonės vis tiek randa džiaugsmui?

    Europos Sąjungos namų ūkių biudžetai tebėra įtempti, o didžiausią spaudimą kelia būtinosios išlaidos. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad beveik pusė visų namų ūkių išlaidų tenka trims kategorijoms, be kurių kasdienybė tiesiog neįmanoma.

    Maistas, būstas su komunalinėmis paslaugomis ir transportas kartu sudaro apie 46 proc. visų ES namų ūkių vartojimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis pajamų yra skiriama ne pasirinkimams, o baziniams poreikiams ir galimybei nuvykti į darbą.

    Sunkiausios biudžeto eilutės

    Didžiausia našta dažniausiai tenka būstui ir komunalinėms paslaugoms, nes šios išlaidos jautriai reaguoja į energijos kainų svyravimus. Eurostato infliacijos struktūroje energija išlieka viena nepastoviausių dedamųjų, todėl sąskaitos namų ūkiams gali kisti net ir tuomet, kai kitos kainos stabilėja.

    Maisto kainos po ankstesnių šuolių daug kur nusistovėjo aukštesniame lygyje, todėl pirkėjai vis dažniau ieško akcijų, renkasi pigesnius prekės ženklus ar keičia įpročius. Transporto išlaidos taip pat išlieka reikšmingos dėl degalų, viešojo transporto bilietų ir automobilio išlaikymo.

    Kur pinigai juda toliau

    Nors būtinosios išlaidos užima didžiausią biudžeto dalį, Eurostatas fiksuoja ir kitą tendenciją: dalis vartotojų ne tiek nustoja leisti, kiek perplanuoja, kam skiria laisvesnes lėšas. Tarp 2025 metų sausio ir 2026 metų sausio didžiausias išlaidų dalies augimas buvo matomas poilsio, sporto ir kultūros kategorijoje.

    Pagal Eurostato skaičiavimus, šios kategorijos dalis ūgtelėjo 1,2 procentinio punkto. Restoranų ir apgyvendinimo paslaugų dalis didėjo 0,3 procentinio punkto, o švietimui skiriama dalis augo 0,1 procentinio punkto, signalizuodama, kad net brangstant kasdienybei žmonės bando išlaikyti įprastą gyvenimo kokybę.

    Išlaidos, kurias žmonės karpo

    Kad biudžetas „sueitų“, dalis namų ūkių labiau spaudžia kitas eilutes. Transporto išlaidų dalis per metus sumažėjo 0,4 procentinio punkto, o informacijos ir ryšių paslaugų dalis krito 0,3 procentinio punkto, rodydama pastangas optimizuoti planus, prenumeratas ar ryšio paslaugų paketus.

    Ekonomistai pabrėžia, kad tokie pokyčiai ne visiems vienodai pasiekiami: mažesnes pajamas gaunantys namų ūkiai turi mažiau erdvės manevrui, kai auga būtinosios sąskaitos. Vis dėlto bendras vaizdas rodo labiau selektyvų vartojimą, kai taupoma „nematomose“ vietose, bet stengiamasi išsaugoti emocinę gerovę ir socialinį gyvenimą.

    Eurostato duomenys taip pat primena, kad būtent šios bazinės kategorijos dažniausiai labiausiai veikia bendrą infliacijos pojūtį, nes jas žmonės apmoka kas savaitę ar kas mėnesį. Kai beveik pusė biudžeto iš anksto „užrakinta“, kiekvienas papildomas euras tampa sprendimu, ką atidėti, o ką išlaikyti.

  • Vokietijos ekonomika įgauna pagreitį: kodėl atsigavimas gali pakeisti ir Lenkijos rinką

    Ifo pakėlė Vokietijos augimo prognozes

    Vokietijos ekonominių tyrimų institutas Ifo atnaujino didžiausios Europos ekonomikos prognozes ir padidino numatomą bendrojo vidaus produkto augimą. Institutas dabar skaičiuoja, kad 2026 metais Vokietijos BVP gali augti 1,4 proc., o 2027 metais – 1,2 proc., kai anksčiau abiem metams buvo numatyta po 0,8 proc.

    Ifo vertinimu, korekciją iš dalies lėmė atnaujinti statistiniai duomenys ir geresnis nei tikėtasi metų startas. Antrąjį ketvirtį ekonomika, kaip nurodoma viešai cituotuose vertinimuose, augo apie 0,3 proc., nors dar neseniai buvo tikėtasi stagnacijos po energijos kainų šuolio.

    Kas stumia ekonomiką į priekį

    Vienas svarbiausių veiksnių – valstybės išlaidos infrastruktūrai, gynybai ir klimato politikos tikslams. Ifo nurodo beveik 40 mlrd. eurų fiskalinį impulsą, kuris atitinka maždaug 0,8 proc. Vokietijos BVP ir turėtų palaikyti vidaus paklausą.

    Be to, atsigavimo varikliu laikoma pramonės gamybos stabilizacija ir eksporto augimas. Kai pasaulinė paklausa išlieka santykinai tvirta, ypač Europoje, Vokietijos gamintojai dažniau didina užsakymus tiekėjams ir plečia gamybos apimtis.

    Kainų spaudimas ir rizikos

    Kita medalio pusė – energijos kainos. Ifo perspėja, kad brangesnė energija gali riboti namų ūkių vartojimą ir daryti papildomą spaudimą kainoms, todėl infliacijos trajektorija išlieka jautri geopolitiniams sukrėtimams.

    Pagal instituto scenarijų infliacija 2026 metais gali siekti 2,8 proc., 2027 metais – 3 proc., o 2028 metais mažėti iki 2,3 proc. Tai reikštų, kad daliai gyventojų perkamoji galia ir toliau būtų ribojama, o verslui išliktų didesni kaštai.

    Kodėl tai svarbu Lenkijai

    Vokietija yra pagrindinė Lenkijos prekybos partnerė, todėl paklausos augimas Vokietijos pramonėje paprastai persiduoda tiekimo grandinėms už sienos. Stiprėjant užsakymams, Lenkijos eksportuotojai ir komponentų tiekėjai gali tikėtis didesnių apimčių, o kartu – geresnių sąlygų investicijoms ir darbo rinkai.

    Finansų rinkų dalyviai taip pat dažnai vertina Vokietijos pramonės ciklą kaip signalą regionui, todėl teigiamos žinios gali kelti investuotojų lūkesčius ir dėl Lenkijos bendrovių rezultatų. Vis dėlto galutinį efektą nulems energijos kainų dinamika ir tai, ar vartojimą slopinantys veiksniai Vokietijoje neatsvers fiskalinio bei eksporto impulso.

  • Rusijoje komunaliniai mokesčiai šauna į viršų: centrinis bankas įspėja dėl infliacijos

    Rusijoje komunaliniai mokesčiai šauna į viršų: centrinis bankas įspėja dėl infliacijos

    Brangimas rudenį palies visą šalį

    Rusijoje nuo spalio 1 dienos įsigalios vidutiniškai apie 15 proc. komunalinių paslaugų tarifų didinimas. Rusijos centrinis bankas įspėja, kad šis sprendimas taps papildomu veiksniu, stumiančiu metinę infliaciją dar toliau nuo oficialaus 4 proc. tikslo.

    Tarifų pokyčiai skirtinguose regionuose nevienodi ir, valdžios skelbiamais vertinimais, sieks maždaug nuo 8 proc. iki 22 proc. Didesnis spaudimas prognozuojamas kai kuriems pietiniams ir Sibiro regionams, o Maskvoje tarifai turėtų augti apie 15 proc., Sankt Peterburge – apie 14,6 proc.

    Du didinimai per metus – reta praktika

    Dar vienas, palyginti nedidelis, tarifų didinimas įsigaliojo šių metų sausį, kai mokėjimai augo apie 1,7 proc. Dvigubas tarifų kėlimas per tuos pačius kalendorinius metus Rusijoje nėra įprastas ir pastaraisiais metais buvo taikomas retai.

    Tokie sprendimai stiprina vadinamąją administruojamų kainų įtaką infliacijai, nes komunaliniai mokesčiai yra neišvengiama išlaidų dalis. Augant šiai eilutei sąskaitose, gyventojams lieka mažiau lėšų kitoms prekėms ir paslaugoms, o įmonėms kyla veiklos savikaina.

    Kodėl tarifai keliami?

    Kremlius tarifų didinimą aiškina nusidėvėjusia infrastruktūra ir būtinybe modernizuoti komunalinius tinklus. Dalis šilumos, vandentiekio ir elektros ūkio daugelyje regionų yra paveldėta iš sovietmečio, o atnaujinimo tempai ilgą laiką buvo nepakankami.

    Papildomą riziką kelia ir ribotos galimybės greitai įsigyti kai kurią importuojamą įrangą bei komponentus, kurių reikia remontui ir modernizacijai. Prie spaudimo prisideda ir darbo jėgos trūkumas, kai dalis darbuotojų nukreipiama į su gynybos pramone susijusius sektorius.

    Smulkiausi ir skurdžiausi jaučia labiausiai

    Centrinis bankas vertina, kad spalio tarifų šuolis pastebimai prisidės prie spartesnės metinės infliacijos. Baziniame scenarijuje institucija prognozuoja, kad 2026 metais infliacija gali siekti 6–7 proc., tai yra gerokai virš 4 proc. tikslo.

    Komunaliniai mokesčiai yra fiksuotos išlaidos, kurių namų ūkiai negali lengvai sumažinti, ypač šildymo sezono metu. Mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms 15 proc. pabrangimas dažnai reiškia tiesioginį pasirinkimą tarp būtinųjų pirkinių, o didesnes pajamas turintiems tokio paties dydžio šuolis sudaro santykinai mažesnę naštą.

    Verslui komunalinių paslaugų brangimas taip pat tampa grandinine reakcija: išauga gamybos, logistikos, prekybos ir biurų išlaidos, o dalis jų persikelia į galutines kainas. Tokiu būdu tarifų kilimas gali tapti dar vienu infliacijos kanalu ekonomikoje, kurią jau veikia karo išlaidos, sankcijos ir brangus skolinimasis.

    „Komunalinių tarifų didinimas taps reikšmingu veiksniu, papildomai spartinančiu metinę infliaciją“, – sakė Rusijos centrinis bankas.

    Situaciją aštrina ir aukštos palūkanos: Rusijos centrinis bankas pastaraisiais metais laikė itin griežtą pinigų politiką, o bazinė palūkanų norma buvo pakelta iki 21 proc. Brangus kreditas mažina privačias investicijas ir ypač skaudžiai smogia smulkesniems verslams, kurie neturi priėjimo prie valstybinių užsakymų ar pigesnio finansavimo.

    Ekonomistai pažymi, kad privalomųjų mokėjimų augimas paprastai silpnina vidaus paklausą, ypač regionuose, kur atlyginimai nespėja su kainų kilimu. Jei komunalinių mokesčių šuolį lydės tolesnis būtinųjų prekių brangimas, spaudimas namų ūkiams gali didėti ir tapti socialiniu bei politiniu jautrumo tašku.

  • Lenkijos biudžeto rizika: 55 proc. skolos riba gali apriboti pensijų indeksavimą jau nuo 2028 metų

    Lenkijai artėjant prie nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų fiskalinių ribų, vis daugiau ekonomistų perspėja apie scenarijų, kai biudžeto politika gali būti suvaržyta ne politiniais sprendimais, o automatiškai įsijungiančiais mechanizmais. Didžiausia rizika siejama su 55 proc. skolos ir bendrojo vidaus produkto santykio riba, kuri gali priversti staigiau mažinti deficitą.

    Šį pavojų išryškino „Erste“ ekonomistų atlikta 2027 metų biudžeto projekto analizė. Nors ekonomika, anot jų, turėtų augti artimu 4 proc. tempu, o investicijos spartėti, deficito rodikliai planuojami iš esmės nesikeičiantys, todėl skolos dinamika gali priartėti prie ribos, po kurios prasideda privalomi taupymo veiksmai.

    „Ekonomika nėra recesijoje, tačiau deficito santykis su ekonomika beveik negerėja. Tai reiškia, kad Lenkija negali išaugti iš didelio deficito ir skolos net ciklinio pagyvėjimo metu“, – sakė ekonomistas Rafałas Hirschas.

    Kas nutinka peržengus 55 proc. ribą?

    Pagal Lenkijos viešųjų finansų sistemą 55 proc. skolos riba laikoma atsargumo slenksčiu, kuris įjungia privalomus biudžetinės drausmės reikalavimus. Tai reikštų, kad rengiant kito laikotarpio biudžetą deficito planavimas būtų ribojamas, o daliai išlaidų tektų uždėti griežtesnius „stabdžius“.

    Praktikoje tokie mechanizmai dažniausiai nukreipiami į sparčiausiai augančias išlaidų eilutes ir į viešojo sektoriaus darbo užmokesčio fondą. Be to, gali būti taikomi ribojimai dėl naujų valstybės paskolų ir kreditų, o pagrindinėms institucijoms nustatomos papildomos išlaidų augimo lubos.

    Kodėl tai svarbu pensininkams?

    Didžiausias socialinis jautrumas siejamas su pensijomis ir jų indeksavimu. Kai fiskaliniai mechanizmai įpareigoja mažinti deficitą, pensijų didinimas gali būti susiaurintas iki minimumo ir pririštas tik prie metinio vartotojų kainų augimo, paliekant mažiau erdvės papildomoms politinėms korekcijoms.

    „Erste“ vertinimu, jei 2026 ir 2027 metų biudžetuose numatytos deficito ribos būtų išnaudotos pilnai, 55 proc. slenkstis galėtų būti viršytas jau 2027 metais. Net jei faktinis deficitas būtų kiek mažesnis, optimistiškesniu scenarijumi riba 2028 metais vis tiek būtų peržengta beveik neišvengiamai.

    Tai reikštų, kad vėlesniam laikotarpiui rengiamas biudžetas privalėtų numatyti veiksmus, mažinančius skolos ir bendrojo vidaus produkto santykį. Dažniausiai tokie sprendimai apsiriboja trimis kryptimis: išlaidų mažinimu, mokesčių didinimu arba šių priemonių deriniu, o tai gali tiesiogiai paliesti pensijų augimo tempą.

  • ECB užsimena apie dar vieną kėlimą: energijos šokas vėl įkaitino euro zonos infliaciją

    ECB užsimena apie dar vieną kėlimą: energijos šokas vėl įkaitino euro zonos infliaciją

    Rinkos laukia sprendimo

    Euro zonoje infliacija rugpjūtį pasiekė 3,3 proc., o vienu svarbiausių kainų augimo veiksnių vėl tapo energijos brangimas. Dėl to rinkose vis garsiau kalbama, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) artimiausiame posėdyje gali dar kartą kelti palūkanas.

    Pagal rinkos lūkesčius, rugsėjo 10 dieną ECB indėlių palūkanų normą galėtų padidinti nuo 2,25 proc. iki 2,50 proc. Tai būtų antras kėlimas per pastaruosius mėnesius, po birželio 11 dieną įvykusio pirmojo didinimo per trejus metus.

    Kodėl šis infliacijos šuolis kitoks

    ECB ekonomistai Kristina Barauskaitė Griškevičienė ir Claus Brand savo analizėje pabrėžė, kad dabartinis kainų kilimo epizodas labiausiai susijęs su energijos pasiūlos šoku. Jų vertinimu, šį kartą paklausos veiksniai ir viešosios politikos paskatos vaidina gerokai mažesnį vaidmenį.

    „Šį kartą dominuoja energijos pasiūlos šokas, o paklausa ir viešosios politikos paskatos turi tik nedidelį vaidmenį. Šie skirtumai paaiškina, kodėl skiriasi ir pinigų politikos atsakas“, – sakė ECB ekonomistai.

    Ekonomistų skaičiavimu, apie 90 proc. energijos infliacijos šuolio 2026 metų sausio–gegužės laikotarpiu galima sieti su nepalankiais energijos pasiūlos veiksniais. Tuo pat metu pinigų ir fiskalinė politika energijos infliaciją esą slopino tik nežymiai.

    Karas ir tiekimo rizikos energijos rinkose

    Analizėje akcentuojama, kad dabartinę situaciją paaštrino karo eskalacija Artimuosiuose Rytuose ir su tuo siejamas Hormūzo sąsiaurio uždarymas. Šis koridorius svarbus globaliems naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautams, todėl bet koks trikdis greitai persiduoda energijos kainoms Europoje.

    ECB birželį palūkanas kėlė tik prasidėjus energetinių kainų bangai ir siekdamas užkirsti kelią ilgalaikiam infliacijos įsitvirtinimui. Net ir optimistiškiausiame scenarijuje, kuris rėmėsi greita konflikto pabaiga, bankas tuomet prognozavo, kad infliacija iki 2 proc. tikslo gali negrįžti anksčiau nei 2027 metais.

    Nors palūkanų didinimas paprastai veikia paklausą ir kreditavimą, energijos pasiūlos šokai centriniams bankams yra sudėtingesni. Dėl to ECB, lygindamas su 2021–2022 metų laikotarpiu, kalba apie laipsniškesnį atsaką ir mažesnį spaudimą agresyviai griežtinti politiką.

    2021–2022 metais infliaciją kėlė ne vien energija, bet ir tiekimo grandinių sutrikimai bei stiprus paklausos atsigavimas po pandemijos, kurį papildė skatinamoji fiskalinė ir pinigų politika. Dabartiniame epizode, ECB vertinimu, svarstyklės daug labiau krypsta į energijos pasiūlos pusę, todėl sprendimai gali būti labiau priklausomi nuo geopolitinių rizikų raidos.