CP v2

Tag: Infliacija

  • Naftai perkopus 90 eurų už barelį: kurios Europos šalys labiausiai priklausomos nuo importo?

    Naftai perkopus 90 eurų už barelį: kurios Europos šalys labiausiai priklausomos nuo importo?

    Naftos kainos šuolis grįžta į darbotvarkę

    Tarptautinėse rinkose „Brent“ naftos kaina perkopė 90 eurų už barelį po atsinaujinusių išpuolių prieš laivybą Hormūzo sąsiaurio regione. Šis koridorius yra vienas svarbiausių pasaulyje, todėl bet koks sutrikimas greitai pakelia naftos ir degalų kainas visame pasaulyje.

    Brangstanti žaliava tiesiogiai didina dyzelino, benzino ir reaktyvinių degalų kainas. Tai vėliau persiduoda transportui, tiekimo grandinėms ir galiausiai vartotojų kainoms, todėl poveikį jaučia ne tik energetika, bet ir visa ekonomika.

    ES beveik visą naftą atsiveža

    Eurostat duomenimis, Europos Sąjunga 2024 metais importavo 471,3 mln. tonų žalios naftos, o pačioje ES buvo išgaunama tik 15,5 mln. tonų. Tai reiškia, kad importo priklausomybė pasiekė 96,6 proc., o kiekvienas papildomas kainos šuolis rinkoje smogia beveik visiems vartotojams.

    Didžiausi tiekėjai buvo JAV, Kazachstanas ir Norvegija, kiekvienas sudarė maždaug 12–15 proc. importo. Tarp reikšmingų šaltinių taip pat minimos Libija, Saudo Arabija, Nigerija ir Irakas, o bendra priklausomybė nuo Persijos įlankos tiekėjų yra mažesnė nei dalyje Azijos.

    Vis dėlto nafta prekiaujama globalioje rinkoje, todėl sutrikimai Hormūzo sąsiauryje kelia kainas ir norvegiškai ar amerikietiškai žaliavai. Dėl to Europą pasiekia ne tik fizinio tiekimo, bet ir kainos rizika.

    Kas importuoja daugiausia, o kas pažeidžiamiausia?

    Pagal importo apimtis pirmauja Nyderlandai: 2024 metais jie įsivežė 138,3 mln. tonų naftos ir naftos produktų. Antroje vietoje buvo Vokietija su 117,8 mln. tonų, toliau rikiuojasi Ispanija su 85,8 mln., Prancūzija su 82,4 mln., Italija su 73,3 mln. ir Belgija su 56,7 mln. tonų.

    Šie skaičiai ne visada atspindi realų vidaus vartojimą, nes Roterdamas yra vienas didžiausių pasaulio energetikos centrų. Dalis naftos Nyderlanduose ir Belgijoje yra perdirbama ar reeksportuojama į kitas Europos šalis, todėl vien importo tonų nepakanka vertinant, kam smūgis būtų skaudžiausias.

    Eurostat fiksuoja, kad 2024 metais Vokietija sudarė 20,1 proc. viso ES galutinio naftos ir naftos produktų vartojimo. Prancūzija sudarė 15,3 proc., o Italija ir Ispanija po 11,1 proc., tad keturios didžiosios ekonomikos kartu sunaudojo beveik 58 proc. ES viso kiekio.

    Ekonominį pažeidžiamumą geriau parodo energijos produktų prekybos balansas, vertinamas kaip dalis nuo BVP. 2025 metais didžiausią deficitą turėjo Malta, jis siekė 5,4 proc. BVP, o po jos sekė Bulgarija, Kroatija, Vengrija, Belgija, Liuksemburgas ir Kipras.

    Didžiosios ekonomikos buvo arčiau ES vidurkio: Italijos deficitas sudarė apie 1,9 proc. BVP, Ispanijos ir Lenkijos apie 1,7 proc., o Vokietijos ir Prancūzijos po 1,5 proc. Mažiausią deficitą rodė Danija, Švedija ir Nyderlandai, tačiau jų situaciją paaiškina vietinė gavyba arba reeksporto vaidmuo.

    Turizmas ir transportas kainų šoką sustiprina

    Kai kuriose šalyse priklausomybė nuo importo praktiškai siekia visą vartojimą: Ispanijoje ji 2024 metais sudarė 100,3 proc., Portugalijoje 99,9 proc., o Airijoje 101 proc. Panašiai aukšti rodikliai fiksuojami Maltoje ir Kipre, todėl kainų šuolis jose greitai virsta didesnėmis išlaidomis ekonomikai.

    ES struktūroje beveik du trečdaliai naftos sunaudojama transporte. Keliais 2024 metais teko 47,7 proc. vartojimo, aviacijai 9,2 proc., jūrų transportui 8,4 proc., todėl brangstanti nafta ypač skaudžiai veikia logistiką, keliones ir turizmo sektorių.

    Pietų Europai tai reiškia papildomą spaudimą: brangstant reaktyviniams degalams kyla skrydžių kaštai, o dyzelino kainos didina tiekimo ir paslaugų savikainą. Jei nafta ilgiau išsilaikytų ties dabartinėmis aukštumomis, dalis sąnaudų vis labiau persikeltų į bilietų ir apgyvendinimo kainas.

    Kita vertus, mažesnę priklausomybę rodo Danija, kurios 2024 metais rodiklis siekė 58,1 proc., taip pat Rumunija ir Vengrija. Vis dėlto net ir šalims, kurios dalį poreikio padengia vietine gavyba ar perdirbimu, globalios kainos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis galutinę degalų kainą vartotojams.

  • Trumpo 4 300 eurų pažadas amerikiečiams: kiek kainuotų ir ar JAV biudžetas tai atlaikytų

    Trumpo 4 300 eurų pažadas amerikiečiams: kiek kainuotų ir ar JAV biudžetas tai atlaikytų

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo kiekvienam suaugusiam JAV piliečiui išmokėti po 4 300 eurų, jei respublikonai išlaikys kontrolę tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate. Šį planą jis pristatė kaip vadinamąjį Trump dividendą, lygindamas jį su bendrovių akcininkams mokamais dividendais.

    Pagal viešai skelbiamus demografinius rodiklius JAV yra apie 240 mln. suaugusių piliečių, todėl vienkartinė išmoka visiems kainuotų apie 1,03 trln. eurų. Tai suma, kuri, kaip akcentuojama analizėse, viršytų net visą Pentagono 2026 metų biudžeto prašymą.

    Kiek iš tikrųjų tai būtų?

    4 300 eurų čekis būtų didesnis nei per pirmąją D. Trumpo kadenciją patvirtintos dvi tiesioginių federalinių išmokų bangos, kai gyventojams buvo mokami mažesni vienkartiniai pervedimai. Tačiau šį kartą mastas būtų nepalyginamai didesnis, nes siūloma vienoda suma visiems suaugusiems.

    JAV viceprezidentas J. D. Vance netrukus po pareiškimo leido suprasti, kad turtingiausi amerikiečiai galėtų būti iš dalies ar visiškai eliminuoti iš šios schemos. Kol kas aiškių kriterijų, pajamų ribų ar techninio įgyvendinimo detalių nepateikta.

    Ką padengtų 4 300 eurų?

    Remiantis JAV Darbo statistikos biuro duomenimis, vidutinės namų ūkio išlaidos 2024 metais siekė apie 67 400 eurų per metus, arba maždaug 5 620 eurų per mėnesį. Tokiu atveju 4 300 eurų prilygtų maždaug trims ketvirtadaliams vieno mėnesio vidutinių išlaidų.

    Jei namuose gyvena du suaugusieji ir abu gautų po 4 300 eurų, bendra 8 580 eurų suma pagal to paties laikotarpio išlaidų struktūrą galėtų padengti reikšmingą dalį būtinųjų išlaidų. Pavyzdžiui, būstas sudaro apie trečdalį vidutinio namų ūkio biudžeto, tad tokia suma realistiškai reikštų kelis mėnesius būsto kaštų, priklausomai nuo regiono ir nuomos ar paskolos sąlygų.

    Kita vertus, vidurkiai slepia didelius skirtumus tarp valstijų ir miestų, o išlaidų krepšelis smarkiai priklauso nuo šeimos sudėties. Todėl vieniems tai būtų reikšminga pagalba padengiant skolas ar būtinus pirkinius, kitiems labiau primintų vienkartinį impulsą vartojimui.

    Kas už tai sumokėtų?

    Siūlymas pasirodė tuo metu, kai JAV valstybės skola yra perkopusi 34,3 trln. eurų ribą, o metinis biudžeto deficitas siekia apie 1,54 trln. eurų. Tokiame kontekste 1,03 trln. eurų vienkartinė programa reikštų arba papildomą skolinimąsi, arba kitų išlaidų mažinimą, arba naujus pajamų šaltinius.

    „Mintis, kad turėjome fiskalinę sėkmę, yra apversta aukštyn kojomis ir artima juokingai“, – sakė Biudžeto atsakomybės komiteto politikos vadovas Marcas Goldweinas.

    Papildomą spaudimą didina ir aukštesnės skolinimosi palūkanos, kurios kelia valstybės skolos aptarnavimo kainą ir didina riziką, kad brangs būsto paskolos bei verslo kreditavimas. Tai gali lėtinti ekonomikos augimą ir mažinti fiskalinį lankstumą, net jei vienkartinės išmokos trumpuoju laikotarpiu paskatintų vartojimą.

    J. D. Vance užsiminė, kad išmokos galėtų būti finansuojamos iš muitų ir tarifų pajamų. Tačiau JAV iždo prognozėse 2026 finansiniams metams numatoma apie 348 mlrd. eurų muitų pajamų suma apimtų visas muitų įplaukas, o ne tik papildomus tarifus, ir vis tiek dengtų tik apie trečdalį tokio masto išmokų.

    Teisinis kelias taip pat nėra paprastas, nes tokiai programai reikėtų Kongreso pritarimo. Teisininkų vertinimu, pats pažadas būtų laikomas politine kampanijos deklaracija, o ne neteisėta paskata balsuoti, jei išmoka būtų skiriama nepriklausomai nuo to, ar žmogus balsavo ir už ką balsavo.

    Kol kas lieka neaišku, ar respublikonai bandytų projektą paversti įstatymu, kokios būtų sąlygos ir ar būtų pasirinktas universalaus mokėjimo modelis, ar tikslinė parama daliai gyventojų. Ekonomistai pabrėžia, kad tokios sumos, neįvardijant finansavimo šaltinių, dažnai tampa ne tik politinių debatų, bet ir rinkų lūkesčių bei skolinimosi kaštų katalizatoriumi.

  • „Glastonbury“ bilietai 2027 metams brangsta iki maždaug 480 eurų: gerbėjai piktinasi, kiti gina kainą

    „Glastonbury“ bilietai 2027 metams brangsta iki maždaug 480 eurų: gerbėjai piktinasi, kiti gina kainą

    Bilietai į 2027 metus

    Jungtinės Karalystės „Glastonbury“ festivalis po 2026 metų pertraukos patvirtino, kad bilietai į 2027 metų renginį bus pradėti pardavinėti kitą mėnesį. Festivalis planuojamas birželio 23–27 dienomis, o išankstinis ažiotažas šįkart sukasi ne tik apie būsimus atlikėjus, bet ir apie kainą.

    Organizatoriai skelbia, kad vienas bilietas kainuos apie 480 eurų, į šią sumą įskaičiuotas ir užsakymo mokestis. Tai didžiausia oficialiai skelbta „Glastonbury“ bilieto kaina per visą festivalio istoriją.

    Brangimas ir kas jį paaiškina

    Viešojoje erdvėje lyginama, kad 2010 metais bilietas kainavo apie 330 eurų, tad per kiek daugiau nei dešimtmetį suma ūgtelėjo reikšmingai. Toks šuolis atspindi bendrą gyvų renginių rinkos tendenciją: po pandemijos išaugusios gamybos, logistikos, energijos ir darbo jėgos sąnaudos dažnai tiesiogiai perkeliamos į bilietų kainas.

    Prie spaudimo prisideda ir Jungtinės Karalystės ekonominė aplinka: aukštesnės paslaugų kainos, atlyginimų augimas bei infliacijos poveikis ilgainiui didina masinių renginių savikainą. Festivaliams ypač brangsta scena, garsas, apsauga, medicinos paslaugos ir laikinos infrastruktūros įrengimas.

    Gerbėjų reakcijos: nuo pasipiktinimo iki pateisinimų

    Socialiniuose tinkluose dalis gerbėjų kainą vadina neprotinga ir teigia, kad festivalis tampa sunkiai įperkamas, ypač turint omenyje pragyvenimo kaštų spaudimą. Kritikai pabrėžia ir tai, kad pagrindiniai 2027 metų atlikėjai dar nepaskelbti, todėl mokėti tiek iš anksto kai kam atrodo rizikinga.

    „Suprantu, kad kainos kyla ir kad tai labdaros renginys, bet apie 480 eurų už bilietą nebeatrodo nei teisinga, nei sąžininga“, – sakė vienas gerbėjas.

    Kita dalis auditorijos bilietų kainą gina, argumentuodama, kad penkių dienų festivalis su didelio masto programa vis dar gali būti konkurencingas, jei lyginama su atskirų koncertų bilietais didelėse arenose. Ši grupė akcentuoja, kad „Glastonbury“ vertė slypi ne vien pagrindiniuose varduose, bet ir pačioje patirtyje, scenų įvairovėje bei renginio apimtyje.

    Kaip „Glastonbury“ atrodo Europos kontekste

    Diskusijas kaitina ir palyginimai su kitais Europos festivaliais, kurių kelių dienų abonementai neretai kainuoja mažiau, ypač jei į kainą įtraukiama stovyklavietė. Dalis kritikų teigia, kad už panašią sumą žemyne galima rasti renginių su patogesne logistika ir mažesne „papildomų išlaidų“ našta vietoje.

    Vis dėlto „Glastonbury“ išlieka išskirtinis prekės ženklas, kurio paklausa tradiciškai viršija pasiūlą, o bilietus įsigyti dažnai sudėtinga net ir esant aukštai kainai. Tai reiškia, kad kainodara čia veikia ne tik kaip savikainos atspindys, bet ir kaip paklausos bei riboto vietų skaičiaus rezultatas.

  • ECB beveik tikrai kels palūkanas, bet yra kabliukas: infliaciją Europoje kursto energija

    ECB beveik tikrai kels palūkanas, bet yra kabliukas: infliaciją Europoje kursto energija

    Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną, tikėtina, vėl didins palūkanų normas. Rinkos dalyviai beveik neabejoja, kad indėlių palūkanų norma kils 0,25 proc. punkto iki 2,5 proc.

    Vis dėlto šis sprendimas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš antraščių. Dilema slypi ne tiek klausime, ar ECB kels normas, kiek kodėl tai daroma ir ar argumentai atlaiko ekonominių rodiklių patikrą.

    Infliaciją kelia ne viskas

    Euro zonoje rugpjūtį metinė infliacija pasiekė 3,3 proc., palyginti su 2,9 proc. liepą. Didžiausias šuolio veiksnys buvo energija: energijos kainų augimas paspartėjo iki 14,3 proc., kai mėnesiu anksčiau siekė 10,3 proc.

    Tuo pat metu bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, mažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,5 proc. Tai signalas, kad kainų spaudimas ekonomikos viduje silpnėja, o bendrą rodiklį į viršų daugiausia stumia energetikos šokas.

    Paslaugų infliacija, kuri paprastai jautriausiai reaguoja į atlyginimus ir vidaus paklausą, taip pat smuko iki 3,0 proc. nuo 3,3 proc. Ekonomistų vertinimu, tai rodo ribotus vadinamuosius antrinius efektus, kai brangi energija ima kelti beveik visų prekių ir paslaugų kainas.

    Kodėl sprendimas tapo nepatogus

    ECB palūkanas pirmą kartą per trejus metus pakėlė birželio 11 dieną, indėlių normą padidindamas nuo 2,0 proc. iki 2,25 proc. Liepą palūkanos buvo paliktos nepakeistos, tačiau ECB vadovė Christine Lagarde signalizavo, kad rugsėjį tikėtinas naujas griežtinimas.

    Problema ta, kad pinigų politika tiesiogiai nepašalina energijos pasiūlos sutrikimų ir geopolitinių rizikų, kurios ir kelia didžiąją dalį spaudimo kainoms. Griežtesnės palūkanos mažina kreditavimą ir paklausą, tačiau energijos kainų šoką jos slopina tik netiesiogiai ir dažnai su laiko vėlavimu.

    ECB ekonomistai neseniai paskelbė analizę, kurioje nurodė, kad nepalankūs energijos pasiūlos veiksniai, susiję su geopolitine įtampa, sudarė apie 90 proc. energijos infliacijos kilimo nuo sausio iki gegužės.

    „Šį kartą dominuoja energijos pasiūlos šokas, o paklausos ir viešosios politikos stimulai vaidina mažesnį vaidmenį“, – rašė ECB ekonomistai.

    Kita svarbi detalė yra nevienodas infliacijos vaizdas skirtingose šalyse. Rugpjūtį metinė infliacija Ispanijoje siekė 4,5 proc., Vokietijoje 2,9 proc., Prancūzijoje 2,7 proc., nors visoms taikoma ta pati bendra palūkanų norma.

    Rizika ekonomikai ir valiutai

    Euro zonos ekonomika pastaraisiais mėnesiais pasirodė atsparesnė, nei buvo prognozuota, tačiau tai nereiškia, kad augimas tapo tvirtas. Didesnės palūkanos gali papildomai slopinti investicijas ir vartojimą, ypač jei energijos šokas pats savaime mažina namų ūkių perkamąją galią.

    Rinkose šis žingsnis dažnai apibūdinamas kaip atsargumo arba draudimo palūkanų kėlimas, kai siekiama užkirsti kelią infliacijos lūkesčių išsikraipymui. Tačiau net ir pakėlus iki 2,5 proc., indėlių norma būtų intervale, kurį pats ECB yra įvardijęs kaip artimą neutraliai politikai.

    Sprendimui svarbi ir tarptautinė palūkanų aplinka. JAV Federalinis rezervų bankas ir Japonijos centrinis bankas rugsėjį taip pat svarstys tolesnius žingsnius, o skirtingos kryptys gali paveikti euro kursą.

    Jei JAV palūkanos kiltų, o ECB susilaikytų, doleris galėtų stiprėti euro atžvilgiu. Silpnesnis euras paprastai padeda eksportuotojams, tačiau kartu brangina importą, o energijos žaliavos tarptautinėse rinkose dažnai įkainojamos doleriais, tad tai gali sustiprinti būtent tą infliacijos dalį, kuri šiuo metu yra jautriausia.

    Todėl ECB, tikėtina, sieks suderinti du tikslus: parodyti ryžtą infliacijos atžvilgiu, bet kartu vengti per didelio ekonomikos stabdymo, kai bendrą kainų augimą daugiausia lemia energijos pasiūlos šokai.

  • Neįtikėtina, ką 25 centai pirko 7-ajame dešimtmetyje: „McDonald’s“ kainos šiandien šokiruoja

    Šiandien 25 JAV centai dažniausiai nebeleidžia nusipirkti beveik nieko, o 7-ajame dešimtmetyje tai buvo suma, už kurią greitojo maisto restoranuose dažnai išeidavo bent dalis pietų. Vintažiniai meniu rodo, kad tuo metu pirkėjams buvo įprasta rinktis mėsainius, bulvytes, pieno kokteilius ar gaiviuosius gėrimus už centus, o ne eurais skaičiuojamas sumas.

    Ryškiausias pavyzdys – „McDonald’s“. To meto kainodara buvo paprasta: mėsainis galėjo kainuoti 15 centų, o bulvytės – 10 centų, todėl už vieną ketvirtį dolerio pavykdavo susikomplektuoti kuklų, bet pilną užkandį.

    Panašios tendencijos matėsi ir kituose tinkluose. „Taco Bell“ ankstyvaisiais metais kai kuriuos produktus siūlė už 19 centų, o didesnis gaivusis gėrimas galėjo kainuoti apie 20 centų. 1964 metais duris atvėręs „Arby’s“ taip pat viliojo kainomis, o pieno kokteiliai buvo vienas pigiausių pasirinkimų.

    Kiek tai būtų šiandien?

    Vertinant infliaciją, 25 centų perkamoji galia nuo 1965 metų iki 2026 metų išaugo daug kartų. Skaičiuoklės, vertinančios vartotojų kainų pokyčius JAV, rodo, kad 25 centai šiandien atitiktų maždaug 2,4 euro.

    Ši suma 7-ajame dešimtmetyje irgi nebuvo „didelė“, tačiau už ją realiai buvo įmanoma gauti daugiau nei šiais laikais. Palyginimui, daugelis ne greitojo maisto restoranų patiekalų tuo metu dažnai kainuodavo apie 1 dolerį, o brangesnė vakarienė tinkliniame restorane galėjo siekti ir 5 dolerius.

    Kodėl kainos taip išaugo?

    Greitojo maisto kainų augimą pastaraisiais metais skatino keli veiksniai: darbo užmokesčio didėjimas, žaliavų ir logistikos brangimas, nuomos kaštai bei bendra infliacija. Prie kainodaros prisidėjo ir tai, kad tinklai vis dažniau remiasi komplektais, programėlėmis ir lojalumo nuolaidomis, o „lentynos“ kaina tampa aukštesnė.

    Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį „McDonald’s“ vidutinės meniu kainos kilo maždaug dvigubai, o „Taco Bell“ kainos augo dešimtimis procentų – kai kurių patiekalų kaina vietomis taip pat padvigubėjo. Dėl to net ir kelis eurus siekianti suma šiandien greitojo maisto kontekste dažnai tėra užkandis, o ne sotus pasirinkimas.

    Todėl nostalgija laikams, kai už „smulkius“ buvo galima pavalgyti, tik stiprėja. Klausimas tik vienas: ar po kelių dešimtmečių taip pat su nuostaba prisiminsime šiandieninius 10 eurų vertės komplektus, kaip dabar prisimenami 25 centų pietūs.

  • Lenkijos pensijų indeksavimas 2027 metais: minimalios išmokos gavėjams – iki 1 000 eurų daugiau per metus

    Kodėl vėl kalbama apie didesnį indeksavimą?

    Lenkijoje viešojoje erdvėje aptariamos naujausios prielaidos, kad 2027 metais pensijos ir rentos gali būti indeksuojamos labiau, nei prognozuota anksčiau. Tai siejama su atnaujintomis makroekonominėmis prognozėmis, ypač infliacijos ir darbo užmokesčio pokyčiais.

    Pensijų indeksavimas Lenkijoje paprastai remiasi praėjusių metų kainų augimu ir dalimi realaus darbo užmokesčio didėjimo, todėl infliacijos svyravimai greitai persikelia į išmokų dydį. Kuo didesnis kainų augimas ir atlyginimų dinamika, tuo labiau kyla bazinės socialinio draudimo išmokos.

    Kiek gali paaugti minimali pensija?

    Pagal viešai skelbiamus skaičiavimus, 2027 metais indeksavimo koeficientas gali siekti apie 3,96 proc. Tai reikštų, kad minimali senatvės pensija galėtų didėti nuo 1 978,49 Lenkijos zlotų iki 2 056,84 zlotų.

    Perskaičiavus į eurus pagal apytikslį 0,23 euro už 1 zlotą kursą, tai būtų augimas nuo maždaug 455 eurų iki apie 473 eurų per mėnesį prieš mokesčius. Mėnesinis skirtumas sudarytų apie 18 eurų, o per metus vien dėl pagrindinės pensijos padidėjimo susidarytų maždaug 216 eurų.

    „Kuo didesnė pensija ar renta, tuo daugiau papildomų pinigų po indeksavimo pasiekia senjorų pinigines“, – pabrėžiama Lenkijos žiniasklaidos skaičiavimuose.

    Kas keisis dėl 13-osios ir 14-osios pensijos?

    Lenkijoje papildomos 13-oji ir 14-oji pensijos yra reikšminga metinių pajamų dalis, o jų dydžiai siejami su minimalia pensija. Dėl to didesnis indeksavimas paprastai automatiškai kelia ir šių išmokų „bazę“.

    13-oji pensija įprastai mokama pavasarį ir atitinka minimalią pensiją, tačiau galutinė suma „į rankas“ mažėja dėl privalomų atskaitymų. 14-oji pensija priklauso nuo pagrindinės pensijos dydžio ir taikomų ribų, todėl ne visi gauna pilną sumą.

    „Galutinis indeksavimo rodiklis paaiškėja tik tada, kai suvedami visi metų duomenys, pirmiausia metinė infliacija“, – akcentuoja ekspertai, primindami, kad prognozės gali kisti.

    Kiek per metus gali susidaryti papildomai?

    Lenkijos žiniasklaidoje pateikiama išvada, kad minimalios pensijos gavėjui per metus papildomos pajamos, susumavus indeksavimo poveikį ir susijusias išmokas, gali priartėti prie 4 383 zlotų. Perskaičiavus į eurus, tai sudarytų apie 1 000 eurų per metus.

    Vis dėlto tai nėra garantuota suma kiekvienam, nes galutinį rezultatą lemia ne tik indeksavimo procentas, bet ir 13-osios bei 14-osios pensijos mokėjimo taisyklės, ribos bei atskaitymai. Aiškesnis vaizdas susiformuoja tik priartėjus oficialiam sprendimui ir paskelbus galutinius rodiklius.

  • Turkija kelia infliacijos prognozę iki 28,4 proc.: Artimųjų Rytų konfliktas brangina viską

    Turkija kelia infliacijos prognozę iki 28,4 proc.: Artimųjų Rytų konfliktas brangina viską

    Turkijos vyriausybė pakėlė 2026 metų pabaigos infliacijos prognozę iki 28,4 proc., pristatydama 2027–2029 metų vidutinio laikotarpio ekonomikos programą. Apie tai sekmadienį pranešė Turkijos viceprezidentas Cevdetas Yilmazas.

    Pasak jo, tikimasi, kad kainų augimas vėl ryškiau ims lėtėti ketvirtąjį 2026 metų ketvirtį. Naujasis rodiklis gerokai viršija ankstesnius planus, nes pernai valdžia metų pabaigoje buvo numačiusi 16 proc. infliaciją.

    „Tikimės, kad infliacija ketvirtąjį 2026 metų ketvirtį vėl pradės mažėti ir metų pabaigoje sieks 28,4 proc.“, – sakė Cevdetas Yilmazas.

    Naujojoje programoje numatyta, kad infliacija 2027 metais turėtų mažėti iki 21 proc., 2028 metais – iki 13,5 proc., o 2029 metais – iki 9 proc. Tokie tikslai reiškia, kad Ankara siekia grįžti prie vienženklės infliacijos, tačiau pripažįsta, kad kelias bus ilgesnis, nei manyta anksčiau.

    Oficialiais duomenimis, metinė infliacija Turkijoje rugpjūtį siekė 31,51 proc. ir buvo kiek mažesnė nei liepą, kai sudarė 31,75 proc. Vis dėlto kainų lygis šalyje virš 30 proc. išsilaiko nuo 2021 metų pabaigos, o didžiausias pikas buvo pasiektas 2024 metų gegužę, kai metinė infliacija viršijo 75 proc.

    Viceprezidentas teigė, kad vienas svarbiausių veiksnių, pakeitusių prognozes, yra karas Artimuosiuose Rytuose. Jo žodžiais, centrinio banko vertinimu, tiesioginis ir netiesioginis konflikto poveikis infliacijai sudaro apie 7 procentinius punktus.

    Šis poveikis dažniausiai persiduoda per energijos ir logistikos grandines: brangstant naftai ir degalams didėja transporto, gamybos ir maisto tiekimo kaštai, o tai greitai matoma vartotojų kainose. Turkijai, kuri importuoja reikšmingą dalį energijos išteklių, tokie svyravimai ypač jautrūs ir gali daryti spaudimą tiek kainoms, tiek nacionalinei valiutai.

    Valdžia pabrėžia, kad kova su infliacija išlieka svarbiausias ekonomikos politikos prioritetas, o pastaraisiais mėnesiais matomas nuosaikus lėtėjimas vertinamas kaip taikomų priemonių rezultatas. Tačiau infliacijos trajektorija ir toliau bus priklausoma nuo geopolitinės įtampos, energijos kainų dinamikos ir pinigų politikos griežtumo.

  • Euro grįžta į politinės darbotvarkės viršų: Vengrija taikosi į 2030-uosius, Bulgarija skaičiuoja kainas

    Diskusijos dėl euro Europoje vėl kaista: vienur kalbama apie prisijungimą prie euro zonos, kitur – apie pasitraukimą. Vengrijoje vis garsiau minimas tikslas euro įsivedimą sieti su 2030 metais, o Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų AfD retorikoje atsiranda raginimų grįžti prie markės.

    Tuo pat metu Bulgarija, naujausia euro zonos narė, susiduria su jautriausiu klausimu – kaip suvaldyti kainų kilimą ir piktnaudžiavimą perėjimo laikotarpiu. Euro įvedimas ten tapo ne tik ekonomikos, bet ir vidaus politikos kovos tema.

    Vengrija kalba apie 2030 metus

    Vengrijos politinėje darbotvarkėje euro tema pastaruoju metu stiprėja, o siekis įsivesti bendrą valiutą įvardijamas kaip vidutinio laikotarpio tikslas. Norint prisijungti prie euro zonos, būtina atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus: kainų stabilumą, tvarų biudžeto deficitą ir skolą, palūkanų normų bei valiutos kurso stabilumą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vengrijai iššūkių kelia ne tik viešųjų finansų rodikliai, bet ir valiutos svyravimai. Dalis ekspertų taip pat pabrėžia Vengrijos pramonės ir eksporto priklausomybę nuo Vokietijos ekonomikos ciklų, todėl vien euro tikslas pats savaime neišsprendžia struktūrinių problemų.

    Vokietijoje – spaudimas eurui

    Vokietijoje euro klausimas vėl iškyla politinių ginčų centre: AfD retorikoje euro zona vaizduojama kaip ribojanti šalies ekonominį manevringumą. Nors ekonomistai dažnai tokias idėjas vertina kaip rinkiminės kovos elementą, pats faktas, kad diskusija grįžta į viešąją erdvę, rodo didėjantį visuomenės jautrumą infliacijai ir gyvenimo brangimui.

    Ekspertai sutaria, kad hipotetinis Vokietijos pasitraukimas iš euro zonos būtų milžiniškas sukrėtimas. Tokia permaina galėtų pakirsti bendros valiutos patikimumą, išprovokuoti finansų rinkų turbulenciją, kapitalo persiskirstymą ir didelį neapibrėžtumą visoje Europoje.

    Bulgarijoje – kainų kontrolės pamokos

    Bulgarija eurą įsivedė 2026 metų pradžioje, tačiau didžiausias iššūkis tapo kainų skaidrumas ir kontrolė pereinamuoju laikotarpiu. Taikant dvigubą kainų žymėjimą, vartotojams turi būti aiškiai pateikiama suma nacionaline valiuta ir eurais, o perskaičiavimas privalo būti atliekamas pagal nustatytą kursą.

    Praktikoje dalis verslų, ypač su turizmu susijusiuose sektoriuose, pasinaudojo proga kelti kainas, o tai smogė vartotojų pasitikėjimui ir išprovokavo politines diskusijas. Kainų šuoliai tapo patogia tema oponentams, siekiant atsakomybę dėl brangimo sieti su euro įvedimu, net jei infliaciją kartu kursto ir kiti veiksniai – nuo energijos kainų iki geopolitinių krizių.

    Bulgarijos patirtis dar kartą primena, kad euro įvedimas nėra vien techninis valiutos pakeitimas. Sėkmę lemia institucijų pasirengimas, rinkos priežiūra, aktyvi vartotojų informavimo kampanija ir greita reakcija į piktnaudžiavimą, kad pereinamasis laikotarpis nevirstų pasitikėjimo krize.

  • Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Pasaulio obligacijų rinkose pajamingumai kyla iki lygių, kurie daugeliui investuotojų primena laikotarpį prieš 2008 metų finansų krizę. JAV 30 metų iždo obligacijų pajamingumas išsilaiko virš 5 proc., o Vokietijoje, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje skolinimosi kaina priartėjo prie kelių dešimtmečių aukštumų.

    Įprastai toks šuolis turėtų smogti akcijoms, nes brangsta įmonių skolinimasis, didėja vadinamoji diskonto norma ir obligacijos tampa patrauklesne alternatyva rizikingesnėms investicijoms. Tačiau 2026 metais vaizdas kitoks: JAV S&P 500 indeksas yra pakilęs apie 13 proc., Europos STOXX 600 augo apie 9,5 proc., o Japonijos Nikkei 225 šoktelėjo daugiau nei 27 proc.

    Kas kelia pajamingumus?

    Skirtumą lemia ne vien pajamingumų lygis, o priežastys, kodėl jie kyla. Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Johnas Williamsas viešai akcentavo, kad ilgalaikių pajamingumų kilimą šiuo metu labiau stumia ekonomikos stiprumas ir didelės investicijos į DI, duomenų centrus bei technologinę infrastruktūrą.

    „Tai daugiausia lemia stipri JAV ekonomika ir tvirtos perspektyvos, kurias maitina didelės investicijos į DI ir duomenų centrus“, – sakė Johnas Williamsas.

    Tokia logika investuotojams svarbi: jei pajamingumai kyla dėl gerėjančių augimo lūkesčių, įmonės gali generuoti didesnes pajamas, o pelno augimas kompensuoja dalį brangesnio finansavimo poveikio. Kitaip tariant, akcijas spaudžia palūkanos, bet palaiko gerėjantys rezultatai.

    Akcijoms padeda rekordiniai pelnai

    Dar vienas atsparumo paaiškinimas yra įmonių finansiniai rezultatai. Remiantis „FactSet“ skelbta apžvalga, kai ataskaitas buvo pateikusios beveik visos S&P 500 bendrovės, maždaug 86 proc. viršijo pelno prognozes, o apie 77 proc. pranoko pajamų lūkesčius.

    „FactSet“ duomenimis, vadinamasis mišrusis pelno augimas siekė apie 52 proc. ir tai būtų sparčiausias tempas nuo 2021 metų antrojo ketvirčio. Tuo pat metu pajamos augo apie 15,5 proc., o grynojo pelno marža pakilo iki maždaug 17 proc., aukščiausio lygio nuo 2009 metų, kai pradėta nuosekliai sekti šį rodiklį.

    Riba, kurios rinkos vis dar neperžengė

    Investuotojų diskusijose vis dažniau minima, kad 10 metų JAV obligacijų pajamingumas dar telpa į istoriškai pažįstamą 4–5 proc. intervalą, kuris kai kurių ekonomistų vadinamas senuoju normaliu režimu. Kol pajamingumai kyla kartu su augimu ir nesukelia staigaus ekonomikos lėtėjimo, akcijų rinka gali išlikti stabili.

    „Dėl valdžios skolos pradėsime rimtai nerimauti tada, kai rimtai sunerims obligacijų rinkos“, – yra pabrėžęs ekonomistas Edas Yardeni.

    Vis dėlto rizika niekur nedingsta: blogiausias scenarijus akcijoms būtų toks, kai pajamingumai toliau kyla, o ekonomikos augimas silpsta, pelno prognozės prastėja ir didėja infliacijos lūkesčiai. Tuomet susidėtų du smūgiai iš karto: brangesni pinigai ir mažėjantis pelnas.

    Artimiausios savaitės rinkoms svarbios todėl, kad investuotojai lauks centrinių bankų signalų dėl palūkanų krypties ir vertins, ar dabartinis pajamingumų šuolis iš tiesų atspindi stiprią ekonomiką, ar jau tampa griežtėjančių finansinių sąlygų požymiu. Nuo šio atsakymo priklausys, kiek ilgai akcijos galės ignoruoti brangstančias obligacijas.

  • Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Nors naftos kainos pastaraisiais mėnesiais smarkiai svyravo, benzino ir dyzelino kainos Europoje išlieka arti istorinių aukštumų. Analitikai pabrėžia, kad problemos šaknis vis dažniau slypi ne žaliavinėje naftoje, o degalų perdirbime ir gatavų produktų pasiūloje.

    Europos etaloninė „Brent“ nafta nuo vasario pabaigos judėjo plačiame intervale, o rinką tai kilstelėdavo, tai atšaldydavo geopolitinės naujienos, susijusios su Iranu ir JAV. Vis dėlto vairuotojų sąskaitos degalinėse mažėja gerokai lėčiau, nes galutinę kainą lemia ir perdirbimo maržos, logistika bei mokesčiai.

    Europos Komisijos savaitiniame naftos biuletenyje nurodoma, kad rugpjūčio pabaigoje benzinas ES vidutiniškai kainavo apie 1,95 euro už litrą. Dyzelinas siekė apie 2,04 euro už litrą ir buvo tik keliais proc. žemiau nuo rekordinio lygio, fiksuoto 2026 metais.

    Problema – ne tik nafta

    Rinkos dalyviai aiškina, kad Europoje išsiplėtė skirtumas tarp žaliavinės naftos ir degalų kainų, nes perdirbimo grandyje atsirado „siauras kaklelis“. Net jei naftos pakanka, rafinavimo pajėgumų ir tinkamo produktų krepšelio, ypač dyzelino, gali trūkti.

    „Pagrindinė priežastis, kodėl didėja atotrūkis tarp naftos ir degalų kainų Europoje, yra perdirbimo ir produktų tiekimo problema, o ne vien naftos pasiūla“, – sakė „Kpler“ analitikas Sumit Ritolia.

    Dyzelinas ypač svarbus ne vien lengviesiems automobiliams. Jis maitina didelę dalį kelių transporto, žemės ūkio ir statybų, todėl brangimas ilgainiui persiduoda į prekių savikainą ir gali kelti infliacijos spaudimą.

    Kodėl Europai trūksta dyzelino

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Europa iš esmės perbraižė dyzelino ir reaktyvinių degalų importo žemėlapį, labiau remdamasi JAV, Indija ir Artimųjų Rytų tiekėjais. Tuo pat metu konfliktai regione ir atakos prieš perdirbimo infrastruktūrą didino rizikas bei trikdė srautus.

    „Europa yra didžiausia dyzelino ir reaktyvinių degalų importuotoja, todėl iš esmės ji nustato pasaulines kainas. Kainos aukštos visur, bet Europoje tai jaučiama labiau, nes esame pagrindinė importo kryptis“, – sakė „Wood Mackenzie“ atstovas Alanas Gelderis.

    Papildomą spaudimą sukuria tai, kad dėl pasikeitusių srautų su Europa dėl tų pačių krovinių konkuruoja ir kitos šalys, anksčiau pirkusios rusišką dyzeliną. Kai viename regione sutrinka tiekimas, kainos kyla visoje grandinėje, nes kroviniai perskirstomi, o alternatyvų ne visada pakanka.

    Kiek dar gali laikytis aukštos kainos

    Analitikų vertinimu, benzinui tam tikrą palengvėjimą gali atnešti sezoniškumas: vasaros kelionių pikas baigiasi, o rinka pereina nuo brangesnio vasarinio mišinio. Dyzelinui tokio aiškaus „išleidimo vožtuvo“ nėra, nes rudenį artėja techninės priežiūros sezonas, o žiemą griežtėja reikalavimai degalų sudėčiai ir auga paklausa šildymui.

    „Dyzelinas neturi tokio pat sezoniško atoslūgio, o artėjant žiemai ir griežtesnėms specifikacijoms maržos gali išlikti pakilusios per rudenį ir net žiemą“, – sakė S. Ritolia.

    Situaciją galėtų švelninti didesnis eksportas iš Azijos, ypač jei Kinija ir Indija nukreiptų daugiau produktų į Europą. Vis dėlto rinka pabrėžia, kad net ir atpigus naftai degalinėse kainos gali kristi ne iškart, nes šiuo metu didžiausi ribojimai yra riboti laisvi rafinavimo pajėgumai, mažos atsargos ir gatavų degalų pasiūlos trapumas.

    Ekspertai taip pat akcentuoja, kad reikšmingesniam kainų kritimui svarbi įtampų mažėjimo perspektyva ir sklandesnė laivyba strategiškai svarbiuose maršrutuose, įskaitant Hormūzo sąsiaurį. Jei rizikos premija rinkoje sumažėtų, naftos kaina galėtų reaguoti greitai, tačiau dyzelino kainos dėl deficito ir atsargų atstatymo poreikio gali normalizuotis lėčiau.

    Ilgesnį laiką užsitęsus trikdžiams, aukštesnės kainos tampa mechanizmu, kuris slopina paklausą ir priverčia rinką grįžti į pusiausvyrą. Kol atsargos nebus atstatytos, o rafinavimo grandinė neįgis daugiau „kvėpavimo“, dyzelino rinka Europoje išliks jautri bet kokiam naujam sukrėtimui.