CP v2

Tag: Infliacija

  • Anglijos bankas paliko 3,75 proc., bet balsavimas skilo: infliacija kyla, kas toliau?

    Anglijos bankas paliko 3,75 proc., bet balsavimas skilo: infliacija kyla, kas toliau?

    Anglijos bankas rugsėjo 17 dieną pagrindinių palūkanų normų nepakeitė ir paliko jas 3,75 proc., tačiau sprendimas buvo priimtas ne vienbalsiai. Monetarinės politikos komitete šeši nariai balsavo už palikimą, trys siūlė didinti normą iki 4 proc., taip išryškindami didėjančią įtampą dėl infliacijos krypties.

    Naujausias sprendimas priimtas tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje infliacija pasiekė penkių mėnesių aukštumas ir, banko vertinimu, artimiausiais ketvirčiais dar gali kilti. Pagrindiniu veiksniu įvardijamas energijos kainų šuolis ir didesnis jų nepastovumas, kuris po Irano karo vėl smarkiau veikia tiek vartotojų išlaidas, tiek verslų sąnaudas.

    Energetikos šokas vėl kelia kainas

    Anglijos bankas pažymėjo, kad nuo ankstesnio posėdžio pabrango tiek žaliavinė nafta, tiek rafinuoti energijos produktai, o kainų svyravimai išliko dideli. Tai didina riziką, kad brangi energija persiduos į platesnį kainų krepšelį, ypač per transporto, šildymo ir gamybos kaštus.

    Kartu bankas atkreipė dėmesį į vadinamuosius antrinius efektus, kai kainų šokas ima kelti atlyginimų ir kitų paslaugų kainų spiralę. Kol kas, pasak komiteto, reikšmingų tokių efektų požymių nedaug, tačiau rizika didėja, jei aukštos energijos kainos užsitęs arba taps dar labiau nepastovios.

    Kodėl komitetas pasidalijo?

    Trys nariai, balsavę už palūkanų didinimą, iš esmės signalizavo, kad dabartinis infliacijos pagyvėjimas gali būti ne laikinas. Jų logika paprasta: kuo ilgiau infliacija laikosi virš tikslo, tuo sunkiau ją vėliau suvaldyti be didesnio ekonomikos atšaldymo.

    Dauguma, pasirinkusi palaukti, rėmėsi argumentu, kad ankstesni palūkanų didinimai dar pilnai nepersidavė į ekonomiką. Didesnės paskolų įmokos ir brangesnis finansavimas verslui paprastai veikia su vėlavimu, todėl, banko manymu, infliacija laikui bėgant turėtų slopti, jei neatsiras naujų stiprių kainų sukrėtimų.

    Jungtinė Karalystė išsiskyrė centrinių bankų fone

    Sprendimas palikti palūkanas 3,75 proc. išsiskyrė platesniame kontekste, nes pastarosiomis dienomis palūkanas didino kiti pagrindiniai centriniai bankai. JAV Federalinis rezervų bankas pakėlė bazines palūkanas iki 3,75–4 proc. intervalo, o Europos Centrinis Bankas padidino indėlių palūkanų normą iki 2,5 proc.

    Rinkoms tai reiškia didesnį neapibrėžtumą dėl svaro kurso ir obligacijų pajamingumų krypties, nes palūkanų skirtumai tarp regionų dažnai veikia kapitalo srautus. Be to, investuotojai itin jautriai reaguoja į užuominas, ar Anglijos bankas dar šiemet gali grįžti prie griežtinimo, jei infliacija išliks aukšta.

    „Infliacija, tikėtina, dar kils artimiausiais ketvirčiais“, – teigiama Anglijos banko Monetarinės politikos komiteto pareiškime.

    Artimiausiais mėnesiais dėmesys kryps į darbo rinkos rodiklius, atlyginimų augimą ir tai, ar energijos kainų šokas persiduos į paslaugų sektorių. Būtent šie duomenys, kaip įprasta, nulems, ar 3,75 proc. palūkanos taps laikina pauze, ar nauju ilgesnio stabilumo etapu.

  • Ar Venesuela ruošiasi atsisakyti bolivaro: JAV spaudimas dėl dolerio stiprėja, infliacija viršija 500 proc.

    Venesueloje vėl garsiau svarstoma vadinamoji dolerizacija – scenarijus, kai nacionalinę valiutą bolivarą galėtų pakeisti JAV doleris. Diskusijas kursto politinis spaudimas iš Vašingtono, o kartu ir realybė šalies viduje: dalis atsiskaitymų jau vyksta doleriais, o infliacija išlieka labai aukšta.

    Ekonomistų ir politikų argumentas paprastas: kai metinė infliacija viršija 500 proc., vietos valiuta praranda pagrindinę funkciją – patikimą vertės matą ir santaupų priemonę. Venesueloje kainos, remiantis viešais vertinimais, vidutiniškai didėja apie 1,5 proc. per dieną, todėl gyventojai ir verslas vis dažniau renkasi atsiskaitymus stabilia valiuta.

    Doleris jau įsitvirtinęs kasdienybėje

    Nors bolivaras išlieka oficiali valiuta, reali rinka seniai susidūrė su kelių kursų problema: skirtingas oficialus ir neoficialus kursas iškreipia kainodarą ir apsunkina prekybą. Dėl to didesnės vertės sandoriai, ypač miestuose, dažnai vykdomi doleriais, o bolivaras naudojamas smulkesniems vietiniams atsiskaitymams.

    Venesuelos politinėje erdvėje minima, kad į apyvartą šalyje jau yra patekę keli milijardai dolerių, kurie faktiškai veikia kaip paralelinė pinigų sistema. Toks „pusiau oficialus“ dolerio vaidmuo mažina valiutos riziką daliai gyventojų, tačiau kartu gilina nelygybę tarp gaunančiųjų pajamas doleriais ir gyvenančiųjų tik iš bolivarais mokamų atlyginimų.

    Skolos našta ir naftos sektoriaus faktorius

    Dar vienas veiksnys – dideli įsipareigojimai užsieniui. Viešai minimas Venesuelos valstybės skolos mastas siekia apie 150 mlrd. JAV dolerių, tai yra maždaug 138 mlrd. eurų, o užsienio valiutos atsargų trūkumas riboja galimybes stabilizuoti finansų sistemą ir atkurti pasitikėjimą.

    Naftos sektorius išlieka kertinis ekonomikos ramstis, todėl bet kokie sprendimai dėl atsiskaitymų ir valiutos režimo glaudžiai siejami su naftos prekyba, investicijomis bei tarptautinių kompanijų galimybėmis patogiai vykdyti mokėjimus. Šiame kontekste doleris, kaip pasaulinė atsiskaitymų valiuta, gali būti vertinamas kaip priemonė mažinti sandorių kaštus ir riziką.

    „Venesuela nėra dolerizuota ir šiuo metu nevyksta diskusija nei dėl dedolerizacijos, nei dėl dolerizacijos“, – sakė vienas derybose su kreditoriais minimas finansų atstovas.

    Vis dėlto praktika rodo, kad tokie pareiškimai gali greitai keistis, jei politinis ir ekonominis spaudimas didėja. Lotynų Amerikoje doleris kaip oficiali valiuta jau naudojamas keliose šalyse, o jų patirtis dažnai pateikiama kaip argumentas, kad radikalus valiutos keitimas kartais padeda sustabdyti hiperinfliacijos spiralę, nors kartu atima iš valstybės galimybę savarankiškai vykdyti pinigų politiką.

  • Europa atšoko prieš FRS sprendimą: palūkanų kėlimas beveik neišvengiamas, o Trumpas pyksta

    Europa atšoko prieš FRS sprendimą: palūkanų kėlimas beveik neišvengiamas, o Trumpas pyksta

    Europos biržos trečiadienį nuosaikiai kilo, investuotojams atidžiai laukiant JAV Federalinės rezervų sistemos sprendimo dėl palūkanų normų. Nuotaikas kiek pagerino atpigusi nafta ir stabilizavęsi vyriausybių obligacijų pajamingumai, tačiau rinkos išliko įsitempusios.

    Euro STOXX 50 indeksas dienos viduryje buvo pakilęs apie 0,5 proc., o Vokietijos DAX, Prancūzijos CAC 40 ir Jungtinės Karalystės FTSE 100 taip pat fiksavo nedidelius prieaugius. Pastarosiomis sesijomis svyravimus skatino energetikos kainos ir lūkesčiai dėl griežtesnės pinigų politikos JAV.

    Rinkos pagal išvestines priemones vertino, kad ketvirčio procentinio punkto palūkanų didinimas yra itin tikėtinas. Sprendimo laukta vakare, o po jo turėjo vykti FRS pirmininko Kevino Warsho spaudos konferencija, kuri tradiciškai laikoma ne mažiau svarbia nei pats palūkanų žingsnis.

    Europa augimą daugiausia rėmė technologijų ir energetikos bendrovės. Atsitiesus puslaidininkių sektoriui, Amsterdame kotiruojama ASML brango daugiau nei 2 proc., o Prancūzijos lustų medžiagų gamintoja Soitec šoktelėjo beveik 12 proc. po „JPMorgan“ rekomendacijos pagerinimo.

    Po ankstesnės dienos nuosmukių atsigavo ir bankų akcijos. „Barclays“ kilo apie 1,8 proc., „Standard Chartered“ – maždaug 2 proc., investuotojams pervertinant palūkanų maržų perspektyvas, kai skolinimosi kaina ilgesniam laikui išlieka aukštesnė.

    Žaliavų rinkose nafta smuktelėjo, nors išliko gerokai virš anksčiau matytų lygių. „Brent“ rūšies naftos kaina laikėsi maždaug ties 93 eurais už barelį riba, o įtampa dėl geopolitinių rizikų bei tiekimo grandinių jautrumo ir toliau buvo vienas pagrindinių infliacijos rizikos veiksnių.

    Obligacijų rinkoje pajamingumai išliko aukšti, bet trečiadienį stabilizavosi. Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumas siekė apie 3,53 proc., Prancūzijos – virš 4,5 proc., o Jungtinės Karalystės – apie 5,34 proc. JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas laikėsi netoli 5 proc. ribos, kuri istoriškai dažnai tampa slenksčiu, turinčiu įtakos ir akcijų vertinimams, ir būsto paskolų kainai.

    Valiutų rinkoje euras reikšmingai nesikeitė, investuotojams vertinant, ar FRS užsimins apie tolesnį griežtinimą. Analitikai pabrėžia, kad dalis laukiamo palūkanų didinimo jau būna įskaičiuota į kainas, todėl didžiausią reakciją paprastai sukelia užuominos dėl ateities žingsnių.

    FRS vadovas Kevinas Warshas šiuo metu atsidūrė tarp finansų rinkų lūkesčių ir politinio spaudimo, nes JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai ragino mažinti palūkanas arba bent jų nedidinti. Ekonomistai vis dėlto tikėjosi, kad centrinis bankas rinksis rinkos konsensusą, ypač po to, kai Warshas viešai akcentavo, jog infliacija vis dar per toli nuo 2 proc. tikslo.

    „Tai paradoksas: palūkanų pakėlimas dabar gali sumažinti ilgalaikes palūkanas vėliau“, – sakė KPMG vyriausioji ekonomistė Diane Swonk.

    Jos teigimu, jei rinkos patikės, kad 2 proc. tikslas yra ginamas, ilgalaikėse palūkanose gali mažėti infliacijos priedas. Jei pasitikėjimas susvyruos, sąlygos griežtės ir be papildomų FRS žingsnių, o tai tiesiogiai persiduoda būsto paskoloms ir verslo finansavimui.

    Vienas jautriausių kanalų yra būsto rinka: 30 metų fiksuotų palūkanų būsto paskolų vidurkis JAV pastarosiomis savaitėmis buvo pakilęs iki 6,76 proc. Toks lygis dažniausiai mažina įperkamumą ir slopina būsto paklausą, o tai gali turėti įtakos ir platesniam vartojimui.

    Tolesnė kryptis priklausys nuo to, ar infliacija ims tvariai slopti, o ekonomikos augimas nepradės ryškiau lėtėti. Investuotojai taip pat laukė atnaujintų FRS ekonominių prognozių, kurios parodo, kaip patys politikos formuotojai mato palūkanų lygį metų pabaigoje ir kitais metais, ir neretai tampa pagrindiniu orientyru rinkoms.

    Pastaraisiais metais papildomą spaudimą kainoms daugelyje šalių kuria energetikos šokai, prekybos barjerai ir spartėjanti investicijų banga į DI infrastruktūrą, kuri didina elektros bei mikroschemų paklausą. Dėl to centriniai bankai vis dažniau kalba apie sudėtingą balansą tarp infliacijos kontrolės ir rizikos per stipriai pristabdyti ekonomiką.

  • Lenkija skelbia minimalią algą 2027 metais: nustatytos naujos mėnesio ir valandinės sumos

    Lenkijos teisės aktų leidinyje „Dziennik Ustaw“ paskelbtame Vyriausybės nutarime įtvirtinta, kad nuo 2027 metų sausio 1 dienos minimali alga šalyje didės iki maždaug 1 150 eurų per mėnesį neatskaičius mokesčių. Kartu nustatyta ir minimali valandinė alga – apie 7,50 euro neatskaičius mokesčių.

    Nauji dydžiai buvo derinami Trišalio dialogo taryboje, kurioje dalyvauja darbuotojų, darbdavių ir valdžios atstovai. Susitarimo pasiekti nepavyko, todėl galutinį sprendimą priėmė Vyriausybė, kaip tai numato Lenkijos tvarka, kai socialiniai partneriai nepasiekia bendros pozicijos.

    Diskusijose profesinės sąjungos siekė didesnio šuolio ir siūlė minimalią algą kelti iki maždaug 1 210 eurų neatskaičius mokesčių. Darbdavių pusė laikėsi atsargesnio vertinimo ir rėmė mažesnį didinimą, argumentuodama sąnaudų augimu ir poveikiu konkurencingumui.

    Kas keitėsi pastarąjį dešimtmetį?

    Lenkijoje minimalus atlyginimas per 10 metų augo ypač sparčiai: nuo 2015 metais buvusių apie 405 eurų iki 2027 metais planuojamų maždaug 1 150 eurų neatskaičius mokesčių. Tai reiškia daugiau nei 700 eurų padidėjimą per dešimtmetį, o didžiausi šuoliai fiksuoti 2023–2024 metais.

    Tais metais minimalus atlyginimas buvo didinamas du kartus per metus – metų pradžioje ir viduryje. Toks mechanizmas taikomas tada, kai prognozuojama metinė infliacija viršija nustatytą ribą, todėl valstybė numato papildomą korekciją siekdama greičiau prisitaikyti prie kainų augimo.

    Ką tai reiškia darbuotojams ir verslui?

    Darbuotojams minimali alga yra svarbi ne tik kaip bazinis atlygis, bet ir kaip atskaitos taškas daliai išmokų bei darbo užmokesčio struktūros žemiausiuose segmentuose. Didėjant minimaliam atlygiui, dažnai kyla spaudimas didinti algas ir aukštesnėse pareigybių grupėse, kad būtų išlaikyti atlygio skirtumai.

    Verslui didesnė minimali alga reiškia didėjančius darbo kaštus, ypač sektoriuose, kur daug žemesnės kvalifikacijos darbo vietų. Kartu tai gali paskatinti investicijas į našumo didinimą, automatizavimą ir procesų optimizavimą, o kai kuriais atvejais – spartesnį paslaugų ir prekių kainų perskaičiavimą.

  • ECB darbuotojai kelia nerimą dėl vadovų kaitos: ar Lagarde gali pasitraukti anksčiau?

    ECB darbuotojai kelia nerimą dėl vadovų kaitos: ar Lagarde gali pasitraukti anksčiau?

    Darbuotojų laiškas dėl stabilumo

    Europos Centrinio Banko darbuotojai laiške vadovybei perspėjo, kad kalbos apie galimus aukščiausio lygio pasitraukimus kelia rizikų institucijos stabilumui. Laiške prašoma aiškumo dėl galimų vadovų kaitos scenarijų ir to, kaip būtų užtikrintas sklandus perėjimas.

    Darbuotojai pabrėžia, kad ilgai trunkantis neapibrėžtumas gali silpninti pasitikėjimą ECB komunikacija ir apsunkinti vidaus reformų bei strateginių prioritetų planavimą. Pasak jų, tokios diskusijos neišvengiamai daro poveikį ir pinigų politikos sprendimų priėmimui.

    Kas minima gandų kontekste

    Laiške minimos žiniasklaidoje aptariamos prielaidos, jog ECB prezidentė Christine Lagarde galėtų pasitraukti iki jos kadencijos pabaigos, numatytos 2027 metų spalį. Darbuotojai akcentuoja, kad nevertina pranešimų tikslumo, tačiau ragina vadovybę pateikti daugiau apibrėžtumo.

    „Mes nesiimame vertinti šių pranešimų tikslumo ir neabejojame kiekvieno teise svarstyti būsimus profesinius ar viešuosius vaidmenis“, – rašoma laiške.

    „Tačiau kai tokios galimybės siejamos su Vykdomosios valdybos nariais, o ypač su ECB prezidente, neišvengiamai kyla instituciniai klausimai“, – priduriama tekste.

    Gandų fone aptariamos ir kitos galimos permainos. Skelbta, kad Vykdomosios valdybos narė Isabel Schnabel esą derasi dėl aukšto posto Tarptautiniame valiutos fonde, todėl taip pat galėtų pasitraukti nesulaukusi kadencijos pabaigos.

    Laikas jautrus: infliacija ir palūkanos

    Šios diskusijos vyksta euro zonai gyvenant padidėjusio neapibrėžtumo sąlygomis. ECB sprendimus komplikuoja energijos kainų svyravimai ir geopolitinės įtampos, o institucija toliau siekia suvaldyti infliaciją iki 2 proc. tikslo.

    Pastaruoju metu ECB komunikacijoje akcentuota, kad infliacijos grįžimas prie 2 proc. lygio gali užtrukti ilgiau, nei tikėtasi, o palūkanų politika išliks priklausoma nuo duomenų. Darbuotojų teigimu, būtent todėl vadovų kaitos klausimas šiuo metu gali būti ypač jautrus rinkoms ir visuomenei.

    Laiške taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad artimiausiais metais, net ir be netikėtų pasitraukimų, planuojama įprasta rotacija. Pavyzdžiui, vyriausiojo ekonomisto Philip Lane kadencija baigiasi 2027 metų gegužę, todėl aiškus įpėdinystės planas tampa svarbus iš anksto.

  • JAV 10 metų obligacijų pajamingumas peržengė 5 proc.: kas laukia palūkanų ir rinkų?

    JAV 10 metų obligacijų pajamingumas peržengė 5 proc.: kas laukia palūkanų ir rinkų?

    JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas trumpam buvo pakilęs virš 5 proc. ribos ir pasiekė 5,011 proc. – tai aukščiausias lygis nuo 2023 metų spalio. Vėliau rodiklis grįžo žemiau 5 proc., tačiau pats šuolis rinkoms tapo aiškiu signalu apie išaugusią įtampą obligacijų segmente.

    Pajamingumui kylant, obligacijų kainos paprastai krenta, todėl investuotojai reikalauja didesnės grąžos už didėjančią riziką ir infliacijos neapibrėžtumą. Šį kartą spaudimą sustiprino keli veiksniai vienu metu: didesni valstybės skolinimosi poreikiai, vis dar atspari JAV ekonomika ir išaugusi įmonių skolos emisijų apimtis, siejama su investicijomis į dirbtinis intelektas.

    Brangsta paskolos ir keičiasi investuotojų elgsena

    Augant JAV obligacijų pajamingumams, brangimas dažnai persiduoda ir gyventojams bei verslui: gali kilti būsto paskolų palūkanos, brangti įmonių skolinimasis, griežtėti kredito sąlygos. Tokie pokyčiai ilgainiui gali lėtinti ekonomikos augimą, nes didesnė skolos kaina mažina vartojimą ir investicijas.

    Kartu aukštesnis pajamingumas daro obligacijas patrauklesnes, palyginti su brangiai įvertintomis akcijomis, todėl dalis kapitalo gali būti perkelta iš akcijų rinkos į saugesnius instrumentus. Tai ypač aktualu, kai investuotojai ima abejoti, ar palūkanų mažinimo ciklas artimiausiu metu apskritai prasidės.

    JAV iždas plečia išpirkimus, Europa jaučia bangą

    Judėjimą rinkoje lydėjo ir JAV iždo sprendimai dėl obligacijų išpirkimo programos plėtimo. Skelbta, kad siūlymai išpirkti 10–20 metų trukmės skolą buvo didinami iki maždaug 5,5 mlrd. eurų sumos, tai yra kelis kartus daugiau nei ankstesnėse operacijose.

    Įtampa persimetė ir į Europos rinkas. Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas kilo iki 4,50 proc., Italijos analogiškas rodiklis – iki maždaug 4,40 proc., o Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumas buvo pakilęs iki 3,538 proc. – aukščiausio lygio per 15 metų.

    Energijos kainos vėl kelia infliacijos baimes

    Vienas svarbiausių šio etapo katalizatorių – naftos kainų šuolis, atgaivinęs infliacijos rizikas. „Brent“ rūšies nafta buvo pabrangusi iki maždaug 96 eurų už barelį, o JAV WTI – iki maždaug 93 eurų, rinkoms vertinant geopolitinių incidentų riziką ir galimus tiekimo sutrikimus per Hormūzo sąsiaurį.

    Dėl energijos brangimo investuotojai dažniau daro prielaidą, kad didieji centriniai bankai palūkanas laikys aukštas ilgiau. Europos Centrinis Bankas neseniai padidino indėlių palūkanų normą 0,25 procentinio punkto iki 2,5 proc. ir perspėjo, kad infliacija ilgiau gali išlikti aukščiau tikslo.

    „Rinkos iš naujo įkainoja scenarijų, kuriame palūkanos išlieka aukštos ilgiau, nes energijos kainos grąžina infliacijos riziką“, – teigia rinkų dalyviai, vertindami obligacijų išpardavimo bangą.

    Dėmesys dabar krypsta į artimiausius pagrindinių centrinių bankų sprendimus, kurie gali nulemti, ar pajamingumų kilimas taps trumpu epizodu, ar nauja ilgalaike tendencija. JAV Federalinio rezervo, Anglijos banko ir Japonijos banko tonas investuotojams bus svarbus ne mažiau nei pats sprendimas, nes rinkoms kritiškai svarbu suprasti, kiek ilgai bus toleruojama didesnė infliacijos rizika.

  • „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    Šimtai eurų prarandamos perkamosios galios

    Europos gyventojai, laikantys santaupas mažai palūkanų duodančiuose indėliuose, kasmet tyliai praranda dalį perkamosios galios. „Revolut“ skelbiamas Europos turto mažėjimo indeksas rodo, kad vidutiniškai už kiekvienus 10 000 eurų banke dėl infliacijos poveikio prarandama apie 294 eurus.

    Tyrimas remiasi 20 007 suaugusiųjų apklausa 20 Europos Sąjungos valstybių ir oficialiais duomenimis apie indėlių palūkanas bei infliaciją. Skaičiuojama, kad šiose šalyse apie 6,3 trilijono eurų laikoma likvidžiuose, mažai uždirbančiuose indėliuose.

    Kai palūkanos atsilieka nuo infliacijos

    „Revolut“ duomenimis, 12-oje iš 20 analizuotų rinkų vidutinės vienų metų indėlių palūkanos nepasiveja infliacijos. Visos imties vidurkis siekia 2,76 proc. palūkanų, kai infliacija sudaro 2,94 proc., todėl reali grąža išlieka neigiama net ir fiksuojant pinigus indėliui.

    Tai reiškia, kad net konservatyviai taupantys gyventojai, formaliai gaudami palūkanas, realiai už tuos pačius pinigus gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Toks efektas ypač juntamas, kai dalis lėšų ilgą laiką laikoma einamosiose sąskaitose, kurios dažnai apskritai nemoka palūkanų.

    Ne tik infliacija: brangiausia kainuoja neveiklumas

    Indėlių nuvertėjimas nėra vienintelė problema: tyrime pabrėžiamas ir alternatyviųjų kaštų aspektas, kai pinigai neinvestuojami. „Revolut“ skaičiuoja, kad lyginant su „MSCI Europe“ biržoje prekiaujamo fondo vidutine 10 metų metine grąža, siekusia 9,06 proc., namų ūkiai per metus vidutiniškai negauna apie 638 eurų grąžos nuo kiekvienų 10 000 eurų, jei lieka tik grynųjų ar indėlių režime.

    Šį skirtumą pritaikius 6,3 trilijono eurų sumai, susidaro apie 422 milijardų eurų per metus potencialas, kuris, anot tyrimo, nepasiekia Europos įmonių kaip investicinis kapitalas. Vis dėlto toks palyginimas išlieka teorinis, nes investicijų grąža nėra garantuota, o rinkų svyravimai gali būti reikšmingi.

    Kodėl gyventojai nesikeičia ir nepradeda investuoti

    Tyrimas nurodo kelias pagrindines priežastis, kodėl žmonės lieka prie įprastų bankinių sprendimų. Du trečdaliai apklaustųjų teigia niekada nekeičę banko dėl geresnių palūkanų: dalis tiesiog pasitiki savo banku, daliai skirtumas atrodo per mažas, o kiti nežino, kur ieškoti palankesnių sąlygų.

    Be to, beveik pusė apklaustųjų netiksliai vertina savo grąžą įvertinus infliaciją, o dalis gyventojų apskritai nėra įsisąmoninę, kad infliacija mažina grynųjų vertę. Prie neveiklumo prisideda ir paslaugų susiskaidymas: daugiau nei pusė naudojasi keliomis finansinėmis programėlėmis, o nemaža dalis teigia, kad tai trukdo pradėti investuoti.

    „Priverstinis įtraukimas neišsprendžia tikrųjų neveiklumo priežasčių: suvokiamos rizikos ir žinių trūkumo“, – sakė „Revolut“ turto ir prekybos padalinio vadovas Rolandas Juteika.

    Jis teigė, kad mažesnės įėjimo sumos gali padėti įveikti psichologinį barjerą, tačiau svarbu vertinti ir interesų konfliktą: „Revolut“ pati siūlo investavimo produktus, todėl yra suinteresuota, kad daugiau gyventojų rinktųsi investavimą vietoje indėlių. Bendrovė taip pat skelbia, kad aktyvių mažmeninių investuotojų skaičius jos platformoje Europos Sąjungoje augo 56 proc. per metus.

    Ryškūs skirtumai tarp regionų

    Apžvalgoje išskiriami trys regioniniai paveikslai. Vidurio ir Rytų Europoje fiksuojami didžiausi skirtumai tarp infliacijos ir indėlių palūkanų, o tarp įvardytų pavyzdžių minimos Bulgarija, Slovakija ir Lietuva, kur atotrūkis siekia atitinkamai apie 2,3, 1,7 ir 1,3 procentinio punkto.

    Tuo pat metu būtent šiame regione, anot tyrimo, didesnė dalis žmonių yra linkę pradėti investuoti mažomis sumomis. Vakarų ir Pietų Europoje, priešingai, sukaupta daugiau neveiksnių santaupų, o didžiausios sumos siejamos su Vokietija ir Prancūzija.

    Europos Komisijos tikslas – nukreipti santaupas į investicijas

    Tyrimo išvados pasirodė tuo metu, kai Briuselis aktyviai kalba apie būtinybę mobilizuoti privačias santaupas Europos ekonomikos konkurencingumui. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra akcentavusi, kad Europos Sąjungoje netrūksta nei technologijų, nei santaupų, tačiau trūksta gebėjimo sparčiai auginti vietos įmones.

    „Europa turi santaupų, bet, deja, jos guli nenaudojamos“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Europos Komisija mini apie 10 trilijonų eurų namų ūkių santaupų bankų sąskaitose visoje Europos Sąjungoje, o „Revolut“ skaičiavimas apima 6,3 trilijono eurų likvidžių indėlių tik 20 tirtų valstybių. Skaičiai skiriasi dėl apimties ir metodikos, tačiau žinutė ta pati: dalis santaupų, valdžios vertinimu, galėtų būti efektyviau nukreipta į kapitalo rinkas.

    Europos Komisija šį tikslą sieja su Santaupų ir investicijų sąjungos kryptimi, kuri orientuota į paskatas ir finansų rinkų infrastruktūros stiprinimą, o ne į gyventojų indėlių perėmimą. Kartu diskusiją lydi kritika, kad didėjant bendram investicijų poreikiui gali stiprėti politinis spaudimas formuoti gyventojų finansinius sprendimus ir perkelti daugiau priežiūros į ES lygmenį.

  • Remonto kainos šokiruoja: dauguma lenkų daro patys, o meistrus kviečia tik vienam darbui

    Augančios remonto darbų kainos Lenkijoje verčia gyventojus ieškoti išeičių: vis daugiau žmonių atsisako pilno paslaugų paketo ir imasi darbų patys. Nekilnojamojo turto rinkos apklausos rodo, kad apie 55 proc. gyventojų paskutinį remontą atliko savarankiškai arba su artimųjų pagalba, o visus darbus profesionalams patikėjo tik maždaug ketvirtadalis.

    Tokia kryptis siejama su keliais veiksniais. Viena vertus, pastaraisiais metais brango tiek statybinės medžiagos, tiek darbas, o laisvų meistrų trūkumas daugelyje regionų kėlė įkainius. Kita vertus, namų ūkių biudžetus spaudė infliacija ir aukštesnės būsto paskolų įmokos, todėl sprendimas dalį darbų atlikti patiems tapo praktišku taupymo būdu.

    Įsigalėjo mišrus remonto modelis

    Ryškėja vadinamasis hibridinis modelis, kai sudėtingiausi darbai patikimi specialistams, o likusi dalis atliekama savarankiškai. Apklausose minima, kad apie 20 proc. žmonių renkasi būtent tokį kelią, ypač kai reikia išvengti rizikos ir brangių klaidų.

    Dažniausiai gyventojai patys imasi darbų, kuriems reikia daugiau laiko nei specifinių kvalifikacijų: dažo sienas, kloja grindų dangas, montuoja grindjuostes, surenka baldus, atlieka smulkius apdailos pataisymus. Tuo tarpu elektros instaliacijos, vandentiekio ir nuotekų darbai ar didelio formato plytelių klojimas dažniau paliekami licencijuotiems meistrams.

    Kas dažniau renkasi pasidaryk pats?

    Tyrimų duomenys rodo, kad aktyviausi pasidaryk pats segmente dažnai yra 35–44 metų gyventojai. Ši grupė paprastai turi daug finansinių įsipareigojimų, todėl labiau jautriai reaguoja į pabrangusią darbo jėgą ir dažniau ieško būdų sumažinti remonto sąnaudas.

    Skirtumai matomi ir pagal būsto tipą. Individualių namų savininkai dažniau imasi darbų patys, nes remontų apimtis didesnė, o nuolatinis meistrų samdymas reikštų labai dideles sumas. Butų savininkai dažniau pasitelkia specialistus bent daliai darbų, ypač ten, kur svarbūs terminai ir garantijos.

    Kiek iš tiesų kainuoja remontas?

    Nors viešojoje erdvėje dažnai skamba įspūdingi skaičiai apie generalinių remontų kainas, dauguma namų ūkių realybėje apsiriboja atnaujinimu, o ne visiška rekonstrukcija. Apklausose teigiama, kad tik apie 18 proc. gyventojų paskutinis remontas buvo generalinis, o tai tiesiogiai mažina bendrą išlaidų vidurkį.

    Dažniausiai minimas biudžetas už paskutinį remontą siekia iki maždaug 3 500 eurų, o dalis žmonių telpa ir į maždaug 1 200 eurų ribą. Kitas dažnas intervalas yra apie 3 500–7 000 eurų, o didesnes sumas nurodo gerokai mažesnė dalis apklaustųjų, dažniausiai vykdžiusių platesnio masto darbus.

    Rinkos dalyviai pastebi, kad ši tendencija gali užsitvirtinti ir ilgesniam laikui. Gyventojai vis dažniau remonto biudžetą perskirsto taip, kad sutaupytą darbo dalį investuotų į geresnės kokybės medžiagas, ilgaamžiškesnius sprendimus arba energijos taupymą, o meistrus kviečia tik ten, kur būtinos žinios, įrankiai ir atsakomybė.

  • Šokiruojantis „LongHorn Steakhouse“ kainų palyginimas: T-bone nuo 1980-ųjų iki 2026 metų

    Senų restoranų meniu peržiūra dažnai sukelia nostalgiją, tačiau kartu leidžia blaiviai įvertinti, kaip per dešimtmečius pasikeitė kainos. JAV tinklo „LongHorn Steakhouse“ T-bone kepsnio pavyzdys parodo, kad vien skaičiai čekyje ne visada atspindi tikrąją vertę.

    1980-aisiais „LongHorn Steakhouse“ meniu T-bone kepsnis kainavo 13,95 JAV dolerio, o į kainą buvo įskaičiuota salotų baro paslauga, pasirinktinai sriuba arba sultys, bulvių garnyras ir individuali duona. Perskaičiavus į eurus pagal apytikrį santykį, tai sudarytų apie 13 eurų.

    2026 metais vienoje „LongHorn Steakhouse“ vietoje Sankt Peterburge, Floridoje, 18 uncijų T-bone kepsnis kainavo 33,29 JAV dolerio, tai yra apie 31 eurą. Šiandien komplektacijoje įprastai siūlomi du garnyrai, o galutinė suma gali skirtis priklausomai nuo miesto ir tiekimo.

    Ką iš tiesų pasako infliacija

    Iš pirmo žvilgsnio beveik 20 JAV dolerių skirtumas atrodo milžiniškas, tačiau ekonomikoje svarbu vertinti pinigų perkamąją galią. Remiantis vartotojų kainų indekso skaičiuoklėmis, 13,95 JAV dolerio 1985 metais 2026 metais atitiktų apie 43,29 JAV dolerio, arba maždaug 40 eurų.

    Tai reiškia, kad nominaliai kepsnis pabrango, bet įvertinus infliaciją jis tapo santykinai pigesnis: 2026 metais už panašų produktą mokama mažiau, nei būtų mokama, jei kaina augtų kartu su bendru kainų lygiu. Tokie palyginimai ypač aktualūs vertinant, kodėl vartotojams atrodo, kad viskas brangsta, net kai dalies prekių realios kainos stabilizuojasi.

    Kodėl restoranų kainos taip kinta

    Restoranų kainodarai įtaką daro ne tik infliacija, bet ir darbo užmokesčio augimas, nuomos kaštai, energijos kainos bei žaliavų svyravimai. Jautienos segmentas papildomai priklausomas nuo pašarų kainų, logistikos grandinių ir sezoniškumo, todėl net to paties tinklo patiekalai skirtingose vietovėse gali kainuoti nevienodai.

    Dar vienas pokytis yra komplektacijos ir porcijų logika: anksčiau kainoje dažniau būdavo daugiau „įskaičiuotų“ elementų, tokių kaip salotų baras ar sriuba, o dabar dalis priedų gali būti siūlomi kaip papildomi pasirinkimai. Dėl to vartotojui svarbu lyginti ne tik pagrindinio patiekalo kainą, bet ir visą pirkinių krepšelį, kurį sudaro garnyrai, gėrimai ir papildomi priedai.

  • Le Pen startavo su pažadu prancūzams būti pirmiems: štai kas laukia dėl būsto ir sąskaitų

    Le Pen startavo su pažadu prancūzams būti pirmiems: štai kas laukia dėl būsto ir sąskaitų

    Marine Le Pen savaitgalį šiaurės Prancūzijoje, Hénin-Beaumont mieste, pasakė pirmąją didžiąją kalbą, kuria pradėjo kampanijos etapą prieš 2027 metų prezidento rinkimus. Politikė akcentavo dvi temas, kurios šiuo metu ypač jautrios daugeliui rinkėjų: būsto prieinamumą ir pragyvenimo kainų šuolį.

    Savo kalboje ji kartojo nacionalinio prioriteto principą ir teigė, kad prancūzai turi būti „pirmi savo šalyje“, nepriklausomai nuo odos spalvos, religijos ar kilmės. Šį principą ji siejo su socialinio būsto sistema ir pažadėjo keisti jo skirstymo taisykles.

    Nacionalinis prioritetas ir socialinis būstas

    Le Pen teigimu, nacionalinis prioritetas būtų taikomas būstui, ypač socialiniam, kur eilės daugelyje regionų tęsiasi metų metus. Tokia kryptis iš karto kelia klausimų dėl suderinamumo su Prancūzijos konstituciniais lygybės principais ir Europos Sąjungos teise, nes diskriminacija pagal pilietybę ar kilmę socialinėse paslaugose paprastai vertinama itin griežtai.

    Prancūzijos būsto krizę pastaraisiais metais aštrina keli veiksniai: ribota pasiūla, brangus finansavimas ir išaugusios statybų sąnaudos. Didžiuosiuose miestuose ir jų priemiesčiuose juntamas nuomos rinkos įkaitimas, o socialinio būsto laukiančiųjų skaičiai dideli ne tik Paryžiaus regione.

    Pažadai dėl kainų ir mokesčių

    Politikė daug dėmesio skyrė pragyvenimo kaštams ir kritikavo mokesčių naštą, klausdama, kodėl didėjant mokesčiams viešųjų paslaugų kokybė, anot jos, prastėja. Ji taip pat žadėjo mažinti pridėtinės vertės mokestį energijai ir šildymui, kad gyventojams sumažėtų sąskaitos.

    Toks pasiūlymas Prancūzijoje tradiciškai sulaukia plataus visuomenės dėmesio, nes energijos kainos ir infliacija pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių politinių temų visoje Europoje. Ekonomistai paprastai pabrėžia, kad PVM mažinimas gali trumpuoju laikotarpiu sumažinti kainų spaudimą, tačiau kartu reikšmingai mažina biudžeto pajamas, todėl būtina aiškiai įvardyti kompensavimo šaltinius.

    Hénin-Beaumont fenomenas ir vietos nuotaikos

    Hénin-Beaumont jau seniai laikomas Nacionalinio susivienijimo tvirtove: miestas ir aplinkinės teritorijos patyrė deindustrializaciją, o dalis rinkėjų nusivylė tradicinėmis partijomis. Būtent tokiose vietovėse dažnai stiprėja suvereniteto, migracijos ir viešųjų paslaugų atstatymo naratyvai.

    Vietos gyventojų nuotaikos išlieka įvairios. Vieni kalbėjo apie paramą Le Pen ir jos akcentuojamai „tvarkos“ darbotvarkei, kiti priminė, kad regione yra daug žmonių, kurie nepritaria kraštutinių dešiniųjų idėjoms, tačiau ne visada tai viešai reiškia.

    Priešingą vertinimą pateikė ir antifašistinių judėjimų atstovai, tvirtinę, kad ekonominiai sunkumai, nedarbas ir postindustrinis nuosmukis sudaro palankią dirvą paprastiems kaltininkų paieškos pasakojimams. Jie pabrėžė, kad vietos bendruomenė nėra vienalytė, o dalis gyventojų bijo konfliktų ar stigmos.

    Kampanijos foną temdo ir teisiniai klausimai. Šią vasarą Paryžiaus apeliacinis teismas pakoregavo, bet iš esmės paliko galioti Le Pen nuosprendį byloje dėl Europos Sąjungos lėšų pasisavinimo, kartu pritaikydamas ribojimą eiti pareigas, kurio dalis sustabdyta. Teismas taip pat konstatavo, kad ji gali dalyvauti 2027 metų prezidento rinkimuose, o politikė pranešė ketinanti sprendimą skųsti Kasaciniam teismui.

    Nacionalinio susivienijimo strategija, stebėtojų vertinimu, ir toliau remiasi bandymu sujungti socialinio jautrumo temas su griežtesne tapatybės ir suvereniteto darbotvarke. Artėjant rinkimams, būsto prieinamumas, energijos kainos ir realių pajamų dinamika greičiausiai taps vienais svarbiausių klausimų, pagal kuriuos rinkėjai vertins kandidatų siūlomas priemones.