CP v2

Tag: Japonija

  • Japonija keičia ekonomikos kursą: 14 metų investicijų planas ir DI, puslaidininkiai, biotechnologijos

    Japonijos Vyriausybė bando išjudinti ekonomiką iš ilgametės stagnacijos, keisdama akcentus nuo nuolatinio paklausos skatinimo prie pasiūlos didinimo ir ilgalaikių investicijų. Nauja kryptis siejama su premjerės Sanae Takaichi komanda, kuri žada daugiau dėmesio produktyvumui, technologijoms ir šalies atsparumui geopolitiniams sukrėtimams.

    Ilgalaikio lėto augimo problema Japonijoje aptarinėjama dešimtmečius, ypač po 1990-ųjų turto burbulo sprogimo ir vėlesnių vadinamųjų prarastų dešimtmečių. Ankstesni bandymai, tokie kaip Shinzo Abe reformų paketas ar vėliau pristatytos technologijų skatinimo programos, leido stabilizuoti kai kurias sritis, bet negrąžino tvaraus spartesnio augimo.

    Nuo paklausos prie pasiūlos

    Pastaraisiais metais situacija pasikeitė: defliaciją pakeitė aukštesnė infliacija, o gyventojų perkamoji galia spaudžiama brangstančio maisto ir energijos. Kartu aštrėja struktūrinės bėdos: senstanti visuomenė, mažėjanti darbo jėga, silpnesnė valiuta ir didelis viešasis įsiskolinimas.

    Finansų politikos patarėjų parengtame pranešime Vyriausybei siūloma rečiau remtis papildomais biudžetais, griežčiau peržiūrėti lengvatas ir subsidijas bei daugiau dėmesio skirti priemonėms, kurios didina prekių ir paslaugų pasiūlą. Tikslas yra mažinti ekonomikos barjerus, kurie riboja gamybą, inovacijas ir darbo našumą, taip stabilizuojant kainas ir kuriant sąlygas augimui.

    370 trilijonų jenų planas iki 2040 metų

    Vyriausybė taip pat pristatė iki 2040 metų planuojamų investicijų paketą, kurio bendra apimtis siekia apie 1 350 000 000 000 eurų. Numatyta investuoti į 17 prioritetinių sektorių, o didelė dalis lėšų turėtų ateiti per viešojo ir privataus sektorių partnerystes, tikintis, kad valstybės įnašas paskatins ir privačius investuotojus.

    Didžiausia dalis orientuojama į DI taikymus, robotiką ir puslaidininkių ekosistemą, taip pat į biotechnologijas ir farmacijos pramonę. Atskirai akcentuojami duomenų centrai, baterijų gamyba ir autonominio transporto sprendimai, nes tai siejama tiek su konkurencingumu, tiek su nacionaliniu saugumu ir tiekimo grandinių patikimumu.

    „Strategijos tikslas yra dar kartą pažadinti Japonijos verslumo energiją“, – sakė už ekonomikos ir fiskalinės politikos koordinavimą atsakingas ministras Minoru Kiuchi.

    Migracijos politika gali tapti silpnąja vieta

    Investicijų kryptis numato ir užsienio talentų bei kapitalo pritraukimą, tačiau tai gali komplikuoti sugriežtinta migracijos politika. Sugriežtinti reikalavimai verslo vizoms, didesni finansiniai slenksčiai ir papildomos sąlygos jau mažina paraiškų skaičių, o tai kertasi su siekiu auginti startuolių ir inovacijų ekosistemą.

    Kritikai pabrėžia, kad aukštųjų technologijų plėtra reikalauja ne tik pinigų, bet ir žmonių: inžinierių, tyrėjų, produktų vadovų, taip pat daugėjančiam tarptautiškumui pritaikytos viešosios infrastruktūros. Japonijos administracijos skaitmeninimas, apie kurį kalbama jau ne vienus metus, taip pat išlieka vienu svarbiausių praktinių testų, ar reformos virs apčiuopiamais rezultatais.

    Japonijos pasirinktas kursas rodo siekį pereiti nuo trumpalaikių ekonomikos „užkūrimo“ priemonių prie ilgalaikio konkurencingumo stiprinimo. Ar planas suveiks, priklausys nuo to, ar investicijos bus suderintos su darbo rinkos, migracijos, inovacijų ir fiskalinės drausmės sprendimais.

  • Japonijos „Kobe Animal Kingdom“ sėkmė: gimė itin retų palaso kačių jaunikliai

    Lankytojai jauniklius jau gali pamatyti ekspozicijoje, o jų pasirodymas greitai tapo viena labiausiai aptarinėjamų parko naujienų. Specialistai pabrėžia, kad tokie gimimai svarbūs ne tik dėl edukacijos, bet ir dėl ilgalaikių rūšies išsaugojimo programų.

    Palaso katė yra laukinių kačių rūšis, natūraliai gyvenanti atšiauriuose, sausringuose ir akmenuotuose Centrinės Azijos regionuose. Ji aptinkama stepėse, plynaukštėse ir kalnuotose vietovėse, kur temperatūra žiemą gali kristi labai žemai, o priedanga nuo plėšrūnų dažnai būna menka.

    Šį gyvūną lengva atpažinti iš kresno kūno, trumpos galvos ir išskirtinai tankaus kailio, kuris padeda išgyventi šaltyje. Dėl kailio manulai dažnai atrodo didesni, nei yra iš tikrųjų, o jų judėjimas primena žemai prie žemės prigludusį slinkimą.

    Zoologijos sodai, dirbantys su palaso katėmis, susiduria su keliomis problemomis: šiai rūšiai reikia specifinių mikroklimato sąlygų, ramaus režimo ir tinkamai suderintos mitybos. Be to, manulai laikomi jautresniais stresui, o stresas gali paveikti tiek poravimąsi, tiek jauniklių išgyvenamumą.

    Dar vienas iššūkis siejamas su sveikatos priežiūra, nes jaunikliai ankstyvuoju laikotarpiu gali būti imlesni infekcijoms. Dėl to kiekvienas sėkmingas vados gimimas nelaisvėje dažnai vertinamas kaip reikšmingas žingsnis, stiprinantis praktines žinias apie rūšies laikymą ir gerovę.

    Mokslinėje literatūroje palaso katė dažnai minima kaip viena senųjų kačių linijų, o jos išvaizda ilgą laiką išliko panaši. Vis dėlto šiuolaikinės grėsmės yra labai žemiškos: buveinių nykimas, grobio mažėjimas, žmogaus veikla bei konfliktai su ūkininkavimo praktika kai kuriuose regionuose.

    Zoologijos soduose vykdomos veisimo programos paprastai siekia dviejų tikslų: užtikrinti genetiškai sveiką nelaisvėje laikomą populiaciją ir didinti visuomenės supratimą apie rūšies apsaugą. „Kobe Animal Kingdom“ pranešimas apie naujagimius jauniklius į šį kontekstą įsilieja kaip pozityvus signalas, kad kruopščiai pritaikytos sąlygos gali duoti rezultatų.

    Ekspertai pažymi, kad tokios sėkmės istorijos dažnai remiasi ilgalaikiu darbu, duomenų kaupimu ir bendradarbiavimu su tarptautiniais partneriais. Kuo daugiau institucijų pasiekia stabilų veisimą, tuo didesnė tikimybė kurti tvirtesnius apsaugos planus ir geriau suprasti rūšies poreikius.

  • Japonų ramybės formulė: 6 kasdieniai ritualai, kurie padeda greitai numalšinti stresą

    Gyvenimas nuolatiniame skubėjime, informacijos perteklius ir darbas prie ekranų daugeliui tapo kasdienybe, todėl auga susidomėjimas paprastais, greitai pritaikomais nusiraminimo būdais. Japonijoje streso valdymas dažnai remiasi ne vienkartinėmis priemonėmis, o mažais ritualais, kurie padeda grįžti į kūną, kvėpavimą ir dėmesį.

    Mokslas vis dažniau pabrėžia, kad trumpi, bet reguliarūs įpročiai gali mažinti įtampą ir pagerinti savijautą: tam svarbūs miegas, fizinis aktyvumas, šilumos procedūros, sąmoningas kvėpavimas ir dėmesio sutelkimas. Žemiau pateikiami šeši Japonijoje žinomi principai ir jų saugios, namuose pritaikomos versijos.

    Otona-maki: kūno saugumo jausmas

    Otona-maki, dar vadinamas suaugusiųjų „vystymu“, siejamas su akušerės Nobuko Watanabe praktika ir primena stiprų kūno apglėbimą, kai žmogus laikomas susirietęs, o audinys suteikia tvirtą atramą. Šio ritualo esmė yra gilaus spaudimo pojūtis, kuris kai kuriems žmonėms padeda nusiraminti ir atpalaiduoti įsitempusius pečius, kaklą bei nugarą.

    Praktikoje tai artima gilaus spaudimo metodams, kurie kai kuriems žmonėms mažina nerimą, nes kūnas gauna aiškų signalą apie stabilumą ir ribas. Tačiau tai nėra universali priemonė, o klaustrofobiją ar panikos epizodus patiriantiems žmonėms toks būdas gali netikti.

    Saugesnė alternatyva namuose yra sunkesnė antklodė arba tvirtas apsikabinimas rankomis sėdint ir lėtai kvėpuojant. Jei vis dėlto renkatės audinio metodą, būtinas patikimas žmogus šalia, jokio spaudimo kaklo srityje ir galimybė bet kada sustoti.

    Ofuro logika: šiluma be skubėjimo

    Japonų ofuro tradicijoje maudynės dažnai suvokiamos ne kaip skubus apsiprausimas, o kaip sąmoninga ramybės pauzė. Įprasta pirmiausia nusiprausti po dušu, o tik tada trumpai pabūti šiltoje vonioje, kad kūnas atsipalaiduotų, o mintys sulėtėtų.

    Šilumos procedūros daugeliui padeda sumažinti raumenų įtampą, pagerinti atsipalaidavimo jausmą ir palengvinti užmigimą, jei jos atliekamos vakare. Vis dėlto svarbu neperkaisti, ypač jei žmogus turi širdies ir kraujagyslių ligų, žemą kraujospūdį ar jaučia galvos svaigimą.

    Namų versija paprasta: trumpas dušas, tuomet šilta vonia patogioje temperatūroje ir 10–15 minučių be telefono. Jei norisi, galima rinktis raminantį kvapą, pavyzdžiui, levandą, tačiau jautrios odos atveju geriau vengti stiprių priedų.

    Kodo: dėmesys, kuris „išjungia“ triukšmą

    Kodo tradicija Japonijoje siejama su kvapų pajauta ir dėmesio disciplina, kai žmogus ne „užmaskuoja“ aplinką intensyviu kvapu, o stengiasi subtiliai jį stebėti. Tokia praktika artima sąmoningumo pratimams: kai dėmesys nukreipiamas į vieną pojūtį, mažėja minčių šokinėjimas tarp rūpesčių.

    Kasdienybėje tai gali tapti kelių minučių vakaro rutina: ramiai pasėdėti, stebėti kvapą ir kvėpavimą, pastebint, kaip keičiasi kūno pojūčiai. Svarbu pasirinkti saugią formą, ypač jei namuose yra vaikų ar jautrių kvėpavimo takų.

    Jei naudojate smilkalus, verta rinktis kokybiškus, vėdinti patalpą ir nepersistengti su kiekiu. Alternatyva gali būti kvapų difuzorius su švelniu intensyvumu arba tiesiog arbatos aromatas, kai dėmesys sutelkiamas į garus.

    Šiatsu principas: įtampą atpažinti rankomis

    Šiatsu dažnai apibūdinamas kaip spaudimo technika, kai pirštais ar delnais veikiamos įsitempusios zonos. Šiuolaikiniame kontekste žmonės šį principą dažnai taiko kaip paprastą savimasažą, ypač po ilgo sėdėjimo prie kompiuterio.

    Nauda dažniausiai siejama su raumenų atpalaidavimu ir trumpu palengvėjimo pojūčiu, kai sumažėja kaklo, smilkinių ar pečių įtampa. Tačiau svarbu nepainioti savimasažo su gydymu: jei skausmas stiprus, plinta į ranką, tirpsta pirštai ar kartojasi galvos svaigimas, geriau pasitarti su gydytoju.

    Paprasta rutina namuose gali trukti 2–3 minutes: lėtai pamasažuokite sprandą, pečių juostą ir smilkinius, stebėdami, kad spaudimas būtų malonus, o kvėpavimas ramus. Po to naudinga atsistoti ir kelis kartus švelniai prasitempti.

    Matcha: energija be staigių šuolių

    Matcha yra smulkintas žaliosios arbatos lapelių miltelis, todėl gėrimas suteikia ne tik kofeino, bet ir kitų arbatos junginių, kurie kai kuriems žmonėms padeda jaustis budriau be ryškaus nerimo. Dėl to matcha dažnai pristatoma kaip švelnesnė alternatyva kavai, nors poveikis kiekvienam skiriasi.

    Ramybės rituale svarbi ne vien sudėtis, bet ir pats paruošimo procesas: lėtas plakimas, dėmesys judesiui, pauzė prieš pirmą gurkšnį. Tai tampa trumpu perėjimu iš darbų režimo į ramesnį tempą.

    Namų variantui tinka nedidelė porcija ir ne verdantis vanduo, kad skonis būtų švelnesnis. Jei žmogus jautrus kofeinui, turi miego problemų ar nerimo simptomų, matcha geriau rinktis ryte, o ne vakare.

    Rajio taiso: 7 minutės, kurios „užkuria“ kūną

    Rajio taiso Japonijoje žinomas nuo 1928 metų, kai trumpa rytinė mankšta buvo transliuojama per radiją, o vėliau tapo plačiai praktikuojamu įpročiu mokyklose, biuruose ir parkuose. Pratimai yra paprasti, ritmiški ir skirti visam kūnui pažadinti po miego.

    Tokio tipo trumpas fizinis aktyvumas ryte dažnai siejamas su geresne nuotaika, didesniu budrumu ir lengvesniu įsivažiavimu į dieną. Svarbiausia yra reguliarumas ir saugus krūvis, o ne intensyvumas.

    Namie pakanka 5–7 minučių lengvos mankštos prie atviro lango, sutelkiant dėmesį į kvėpavimą ir sąnarių mobilumą. Jei jaučiate skausmą keliuose ar nugaroje, judesius verta atlikti mažesne amplitude ir be šuoliukų.

    Šių ritualų bendra kryptis paprasta: mažos, aiškios kasdienės pauzės sugrąžina kontrolės jausmą, kai aplink daug triukšmo. Net 10 minučių šilumos procedūros, kelių minučių savimasažas ar trumpa mankšta gali tapti stabilia atrama, jei tai kartojama nuosekliai.

  • Ukraina įvardijo problemą: iki 90 proc. Rusijos ginkluotės – japoniški komponentai

    Ukraina įvardijo problemą: iki 90 proc. Rusijos ginkluotės – japoniški komponentai

    Ukrainos prezidento patarėjas sankcijų politikos klausimais Vladyslavas Vlasiukas Japonijos naujienų agentūrai „Kyodo News“ teigė, kad Rusijos ginkluotėje masiškai aptinkami japoniški elektronikos komponentai. Pasak jo, tai esą patvirtina Ukrainos institucijų parengti vidiniai dokumentai apie rastų detalių kilmę.

    Ukrainos pateiktoje medžiagoje teigiama, kad japoniškos dalys identifikuotos, be kita ko, sparnuotosiose raketose Ch-101. Šiomis priemonėmis Rusija nuo plataus masto invazijos pradžios dažnai smogia taikiniams dideliu atstumu.

    „Mums reikia griežtesnės eksporto kontrolės, kad civilinė elektronika nepavirstų ginklo dalimi“, – sakė Vladyslavas Vlasiukas.

    Ukrainos dokumentuose, kaip skelbiama, įvardyta 13 Japonijos įmonių, kurių produkcija galėjo atsidurti Rusijos ginkluotėje. Dalis bendrovių nurodė negalinčios patvirtinti detalių autentiškumo dėl per mažai pateiktų duomenų, o kai kurios į užklausas neatsakė.

    Tačiau Kijivas pabrėžia, kad iki šiol nepateikta įrodymų, jog Japonijos gamintojai sąmoningai tiekė komponentus Rusijos gynybos pramonei. Pasak Ukrainos pareigūnų, pagrindinis iššūkis yra ne tiesioginis eksportas į Rusiją, o reeksportas per trečiąsias šalis.

    Vakarietiškos elektronikos buvimas Rusijos raketose ir dronuose nėra naujiena. Analitikai ne kartą konstatavo, kad moderniuose ginkluose aptinkama šimtai užsienyje pagamintų elementų, nes Rusijai sudėtinga pilnai pakeisti importuojamas mikroschemas ir kitą aukštųjų technologijų produkciją.

    Ukrainos vertinimu, dauguma aptinkamų japoniškų dalių yra dvejopo naudojimo komponentai, sukurti civilinei rinkai, bet tinkami ir karinei pramonei. Tokiai kategorijai paprastai priskiriami kondensatoriai, rezistoriai, mikrokontroleriai, inerciniai moduliai, puslaidininkiai ir kitos elektronikos dalys, plačiai naudojamos automobiliuose, pramoninėje įrangoje bei buitinėje elektronikoje.

    Japonija nuo 2022 metais nuosekliai plėtė sankcijas Rusijai ir griežtino technologijų, galinčių turėti karinę paskirtį, eksporto kontrolę. Vis dėlto Ukraina ragina dar labiau stiprinti rizikingų prekių stebėseną, tikrinti galutinius gavėjus ir užkirsti kelią tarpininkų grandinėms, kurios leidžia apeiti apribojimus.

  • Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Japonų vėsinantys kaklaraiščiai ir kinų „facekini“: kaip pasaulis gelbėjasi nuo kaitros

    Karščių banga keičia įpročius

    Dažnėjant karščio bangoms visame pasaulyje, vis daugiau žmonių ieško ne kondicionierių, o kasdienių, greitai pritaikomų būdų atvėsti. Dalis jų Europoje atrodo neįprastai, tačiau daug kur Azijoje, Afrikoje ar Amerikoje tokios priemonės naudojamos dešimtmečius.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką kelia ne vien aukšta temperatūra, bet ir didelė drėgmė, prastai vėdinamos patalpos bei perkaitimas miestuose. Dėl to ypač svarbu ne tik gerti vandenį, bet ir mažinti šilumos apkrovą kūnui.

    Japonijos triukai: vėsinti kaklą ir pulsą

    Japonijoje vasarą paplito vėsinantys kaklaraiščiai ir kaklo audiniai su gelio įdėklais ar mažais šaltų paketų moduliais. Jie veikia paprastai: vėsinant kaklą, riešus ar pažastis, atvėsinamas kraujas paviršinėse kraujagyslėse, todėl sumažėja bendras karščio pojūtis.

    Kasdienybėje dažnai matomi ir ant kaklo nešiojami šalčio žiedai bei lengvi drėkinami rankšluosčiai, periodiškai sudrėkinami vandeniu. Tokie sprendimai remiasi garavimo principu: vandeniui garuojant, šiluma „paimama“ iš odos ir aplinkos.

    Dar vienas tradicinis variantas yra tenugui, plonas medvilninis rankšluostėlis, kurį žmonės slepia po apykakle ar po kepure. Jis sugeria prakaitą ir, sudrėkintas, padeda vėsinti odą be papildomų prietaisų.

    Kinija ir saulė: nuo „facekini“ iki UPF kaukių

    Kinijoje kaip apsauga nuo ultravioletinių spindulių išpopuliarėjo vadinamasis „facekini“ – elastingas gobtuvas, paliekantis atviras tik akis, nosį ir burną. Iš pradžių jis buvo labiausiai siejamas su pajūriu ir maudynėmis, kai norima išvengti intensyvios saulės.

    Pastaraisiais metais paplito ir kasdienės lengvos UV apsaugos kaukės iš kvėpuojančių funkcinių medžiagų, neretai pažymėtos UPF 50+ reitingu. Jos atliepia ne tik klimatą, bet ir kultūrinius odos priežiūros bei išvaizdos standartus, todėl dėvimos miestuose, kelionėse ar važiuojant dviračiu.

    Prie saulės apsaugos dažnai derinamos ir plačiabrylės skrybėlės bei lengvi audiniai, kuriuos galima drėkinti. Toks derinys vienu metu mažina tiesioginių spindulių poveikį ir padeda kūnui vėsintis garuojant vandeniui.

    Architektūra ir senosios technologijos: vėsa be elektros

    Daugelis karštų regionų remiasi trimis universaliais principais: šešėliu, oro judėjimu ir šilumine mase. Storos molio ar akmens sienos lėtai įkaista ir lėtai atiduoda šilumą, todėl patalpose temperatūra svyruoja mažiau.

    Pietvakarių JAV tradiciniai molio ir akmens statiniai su mažesniais langais bei išsikišusiais stogais padeda sumažinti saulės kaitrą. Meksikoje ir kitose karštose vietovėse vidiniai kiemai dažnai tampa natūraliais vėsesniais taškais, o dienos ritmą papildo poilsis per didžiausią kaitrą.

    Egipte ir kituose regionuose žinomi vėjo gaudytojai, nukreipiantys vėsesnį orą į pastatus, taip pat praktika kabinti drėgną audinį lange. Pro drėgną audinį tekantis oras atvėsta, nes garavimui reikalinga energija paimama iš aplinkos šilumos.

    Karščių valdymas vis dažniau tampa ne vien komforto, bet ir sveikatos klausimu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams bei sergantiems lėtinėmis ligomis. Pasaulio patirtys rodo, kad paprastos, fiziologija ir fizika paremtos priemonės gali būti veiksmingos, jei taikomos laiku ir nuosekliai.

  • Japonai karštį įveikia be kondicionieriaus: keli paprasti triukai, kurie veikia ir Lietuvoje

    Japonai karštį įveikia be kondicionieriaus: keli paprasti triukai, kurie veikia ir Lietuvoje

    Karščio bangos ir vadinamosios tropinės naktys, kai temperatūra naktį nenukrenta žemiau 20 laipsnių, Europoje pasitaiko vis dažniau. Tokios sąlygos apsunkina miegą ir atsigavimą, o kondicionierius ne visiems prieinamas arba norisi jį naudoti kuo trumpiau. Japonijoje, kur vasaros daugelyje regionų yra tvankios ir drėgnos, per kartas susiformavo paprasti būdai, padedantys sumažinti kaitros pojūtį namuose ir mieste.

    Vienas žinomiausių įpročių yra uchimizu, kai ryte arba vakare vandeniu sudrėkinami kiemai, takai ar erdvės prie namų. Garuodamas vanduo sugeria šilumą ir trumpam atvėsina aplinką, o kartu prislopina dulkes. Praktikoje pabrėžiama, kad tam dažnai naudojamas surinktas lietaus vanduo arba vadinamasis pilkasis vanduo, kad būtų taupomi ištekliai.

    Vėsa iš garavimo ir šešėlio

    Japonų kasdienybėje svarbi ne tik vėsa, bet ir šešėlis, todėl karštomis dienomis dažnai naudojami vėduoklės tipo vėsintuvai, rankiniai ventiliatoriai ar kaklą vėsinančios juostos. Populiarūs ir skėčiai nuo saulės su UV apsauga, nes jie mažina tiesioginių spindulių poveikį ir perkaitimo riziką. Šešėlis gali pastebimai sumažinti jaučiamą temperatūrą, ypač kai miestuose vyrauja įkaitęs asfaltas ir betonas.

    Praktiškas principas paprastas: kuo mažiau tiesioginės saulės patenka į kūną ir į patalpas, tuo lengviau išvengti perkaitimo. Todėl dieną verta užtemdyti langus, ypač pietinėje pusėje, o vėdinti intensyviau tada, kai lauke vėsiau. Toks režimas padeda sumažinti šilumos kaupimąsi bute net ir be papildomos technikos.

    Kaip lengviau užmigti per karštį

    Didžiausias iššūkis daugeliui yra naktis, nes kokybiškam miegui svarbu, kad kūno temperatūra prieš užmiegant sumažėtų. Japonijoje paplitęs sprendimas yra vėsesnis dušas ar trumpa vėsi vonia prieš miegą, padedanti greičiau nusiraminti ir atvėsti. Taip pat naudojamos vėsinančios pagalvės, paklodės ar kilimėliai, kurie trumpam suteikia vėsos pojūtį kontaktuojant su oda.

    Tradiciniuose namuose dažnai miegama arčiau grindų, nes šiltesnis oras kyla į viršų, o žemiau paprastai būna vėsiau. Kai karštis ypač vargina, pasitelkiami ir drėgni audiniai, pavyzdžiui, lengvai sudrėkinta paklodė, kuri vėsina garuodama. Svarbu, kad patalpa būtų vėdinama taip, jog drėgmė neužsistovėtų ir nekeltų papildomo tvankumo.

    Smulkūs įpročiai, kurie keičia savijautą

    Kasdienėse situacijose dažnai padeda maži dalykai: sudrėkintas rankšluostėlis ant sprando, vandens purškiklis odai ar drabužiams, vėsinančios servetėlės. Tokie sprendimai veikia todėl, kad vėsina tas kūno vietas, kuriose paviršinės kraujagyslės yra arčiau odos, pavyzdžiui, kaklą ar riešus. Tai nereiškia, kad jie pakeičia medicinines rekomendacijas, tačiau gali palengvinti savijautą kasdienėje veikloje.

    Ne mažiau svarbi ir apranga bei mityba: lengvi, orui laidūs audiniai ir šviesesnės spalvos padeda mažinti perkaitimą. Karštomis dienomis pravartu rinktis daugiau vandens turinčius produktus, vengti sunkių patiekalų ir nepamiršti skysčių. Kuo mažiau papildomo krūvio organizmui, tuo lengviau ištverti tvanką.

  • Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Žaidimas „Ghost of Yotei“ sujudino Japoniją: žaidėjai plūsta į Hokaidą, savivaldybės skaičiuoja naudą

    Virtuali kelionė į XVII amžiaus Japoniją daugeliui „PlayStation“ žaidėjų pasirodė per trumpa. Po žaidimo „Ghost of Yotei“ sėkmės dalis gerbėjų ėmė planuoti realias keliones į Hokaidą, o vietos savivaldybės skuba šią bangą paversti apčiuopiama turizmo grąža.

    Žaidimą sukūrusi studija Sucker Punch per pirmąjį mėnesį pranešė pardavusi 3,3 mln. kopijų. Toks startas, lyginant su ankstesne serijos dalimi, tapo impulsu platesniam susidomėjimui Japonijos šiaurės regionu, ypač vietovėmis aplink Jotei kalną.

    Hokaido prefektūroje kelių miestų savivaldybės susitarė dėl bendros partnerystės, kad atvykstančius turistus pasitiktų ne atsitiktiniai suvenyrai, o su regiono tapatybe siejami produktai. Akcentuojami vietos amatai, taip pat suvenyrai iš vietiniuose miškuose išgautos medienos.

    Niseko apylinkėse svarstoma pradėti specialias ekskursijas su gidais, kurios leistų keliautojams pamatyti vietas, atpažįstamas iš žaidimo atmosferos. Tokios patirtys pastaraisiais metais tampa vis svarbesnės turizmui: keliautojai ieško ne tik gražių vaizdų, bet ir istorijų, susietų su popkultūra.

    Panašus reiškinys jau buvo matomas po „Ghost of Tsushima“ pasirodymo, kai padidėjo susidomėjimas Cušimos sala. Tuomet gerbėjai prisidėjo ir prie realių iniciatyvų: po taifūno sugadintos istorinės šventyklos vartų rekonstrukcijai buvo surinkta apie 240 000 eurų parama.

    „Ar tas pats nutiks su Jotei? Nesu tikras, bet esu tuo nuoširdžiai susijaudinęs“, – sakė buvęs studijos vadovas Brianas Flemingas, komentuodamas ankstesnį gerbėjų įsitraukimą ir panašias nuotaikas dėl naujojo žaidimo.

    Turizmo specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie projektai veikia tada, kai vietos valdžia sugeba valdyti srautus ir kartu saugoti kultūros paveldą bei gamtą. Hokaidas jau seniai populiarus tarp keliautojų dėl gamtos, slidinėjimo ir vulkaninių kraštovaizdžių, tačiau popkultūros įtaka gali dar labiau padidinti sezoniškumą ir apkrovas infrastruktūrai.

    Patys kūrėjai didelių naujienų dėl serijos artimiausiu metu neskelbia. Šių metų kovo mėnesį pasirodė paskutinis didesnis atnaujinimas, papildęs daugelio žaidėjų režimą „Legends“, o vėlesnių planų studija kol kas neatskleidė.

    „Ghost of Yotei“ dėmesį traukia ir smulkmenomis: pagrindinė herojė keliauja su vilku, o kūrėjai yra užsiminę, kad net tokia detalė kaip gyvūno glostymo animacija pareikalavo daugiau techninių pastangų, nei galima būtų manyti. Tai dar kartą parodo, kodėl žaidimai vis dažniau tampa ne tik pramoga, bet ir kelionių pasirinkimus keičiančia kultūrine jėga.

  • „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ Japonijoje atidaro naują restoraną: štai kuo nustebins gerbėjus šį rudenį

    „Nintendo“ plečia savo prekės ženklą už konsolių ir žaidimų ribų – Japonijos bendrovė paskelbė atidarysianti naują maitinimo vietą, kurios interjeras ir idėja bus tiesiogiai susieta su ryškiausiais kompanijos žaidimų pasauliais. Naujas restoranas turėtų pradėti priimti lankytojus šių metų rudenį.

    Restoranas vadinsis „Super Family Restaurant“ ir veiks Nintendo muziejaus teritorijoje Uji mieste, Japonijoje. Pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: jis primena japonišką konsolės SNES pavadinimą Super Family Computer, geriau žinomą kaip Super Famicom, todėl į projektą akivaizdžiai įpintas nostalgijos elementas.

    Iš pirmųjų viešintų vaizdų matyti, kad erdvė bus įrengta kaip tradicinis šeimos restoranas, tačiau išskirtinumą kurs dekoracijos ir ekspoziciniai objektai iš „Nintendo“ visatų. Lankytojai galės iš arti pamatyti Samus Aran šarvų „Power Suit“ biustą iš „Metroid“, „Master Sword“ repliką ir natūralaus dydžio Linko statulą iš „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“.

    Muziejaus atstovai taip pat patvirtino, kad meniu atsiras specialiai paruoštų patiekalų ir desertų, pritaikytų šeimoms ir prekės ženklo gerbėjams. Tokie teminiai sprendimai – ne vien dekoracija: tai būdas pailginti lankytojo patirtį po ekspozicijų ir sukurti dar vieną priežastį atvykti į muziejų.

    Kol „Super Family Restaurant“ dar ruošiasi atidarymui, Nintendo muziejaus teritorijoje veikia kita maitinimo vieta – „Hatena Burger“. Šios kavinės interjeras remiasi Mario žaidimų motyvais, o taip pat turi elementų, įkvėptų „Animal Crossing“, ir ji toliau veiks greta naujojo restorano.

    Nintendo muziejus lankytojams duris atvėrė 2024 metais ir įsikūrė buvusioje kompanijos gamykloje. Istoriškai tai buvo vieta, kur buvo gaminamos žaidimų kortos ir remontuojama įranga, o dabar pastate įrengtos interaktyvios ekspozicijos bei dirbtuvės, pasakojančios „Nintendo“ istoriją dar nuo laikų iki vaizdo žaidimų eros.

    Toks žingsnis dera su platesne „Nintendo“ kryptimi investuoti į patirtis realiame pasaulyje, kurios papildo žaidimus ir filmus. Tematinės „Super Nintendo World“ zonos jau veikia Universal parkuose Japonijoje ir JAV, o jų teritorijose įsikūrusios ir maitinimo vietos, tarp jų „Toadstool Cafe“ bei „Power Up Cafe“, siūlančios užkandžius, paremtus Mario nuotykiais.

    Europoje analogiškų „Nintendo“ teminių erdvių kol kas nėra, tačiau rinkoje periodiškai pasirodo svarstymų dėl galimų plėtros projektų. Vis dėlto šiuo metu oficialiai patvirtintos informacijos apie tokių pramogų atsiradimą Europoje nėra.

    Japonijoje „Nintendo“ tematiką turintys maitinimo projektai nėra naujiena ir trumpalaikių iniciatyvų forma: anksčiau šalyje ne kartą veikė laikinos kavinės, įkvėptos Kirby, kuriose buvo siūlomi specialūs patiekalų rinkiniai ir riboto leidimo atributika. Naujas restoranas muziejuje, panašu, bus nuolatinis dar vienos krypties tąsa – iš žaidimų pasaulio į kasdienę patirtį.

  • Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Ulan Batore, Mongolijoje, tęsiasi prestižinis dziudo „Grand Slam“ turnyras, į kurį susirinko ryškiausios pasaulio žvaigždės. Antroji varžybų diena tapo ypač svarbi sportininkams, pradedantiems rinkti reitingo taškus naujam Los Andželo olimpiniam ciklui.

    „Steppe Arena“ arenoje gausiai susirinkę žiūrovai stebėjo ne tik kovas, bet ir atidarymo ceremoniją su tradiciniais pasirodymais. Turnyrą oficialiai atidarė Tarptautinės dziudo federacijos vadovybės atstovai bei Mongolijos prezidento administracijos ir Ulan Batoro miesto vadovai.

    Namų favoritė atnešė auksą

    Didžiausią emocijų bangą sukėlė vyrų iki 73 kilogramų finalas, kuriame namų favoritė Ankhzaya Lavjargal susitiko su amerikiečiu Jacku Yonezuka. Dvikova buvo itin lygi, o nugalėtoją lėmė pratęsimas.

    Aukso vertės tašką Mongolijos sportininkė pelnė „auksinio įvarčio“ fazėje, užfiksavusi waza-ari. Šis laimėjimas tapo vienu ryškiausių turnyro akcentų, o tribūnos Ulan Batore sprogo nuo aplodismentų.

    „Labai džiaugiuosi, kad laimėjau būtent čia, savo šalies „Grand Slam“ turnyre“, – sakė Ankhzaya Lavjargal.

    Japonijos čempionės pratęsė serijas

    Moterų iki 63 kilogramų svorio kategorijoje pasaulio čempionė Kaju Haruka dar kartą patvirtino stabilumą ir turnyro favoritės statusą. Finale ji taktiškai kontroliavo kovą prieš buvusią pasaulio čempionę Joanne Van Lieshout ir išlaikė nepriekaištingą pergalių seriją elitiniame ture.

    „Šiandien dar kartą pajutau, koks Mongolijoje populiarus dziudo. Nors tai ne mano gimtasis miestas, palaikymas buvo labai šiltas, varžytis buvo tikras malonumas“, – sakė Kaju Haruka.

    Kitoje moterų kategorijoje iki 70 kilogramų pasaulio čempionė Tanaka Shiho taip pat iškovojo auksą. Finale ji minimalia persvara įveikė Aoife Coughlan, o rezultatą nulėmė tiksliai atliktas veiksmas, įvertintas yuko.

    Korėja sužibo įspūdingu ippon

    Vyrų iki 81 kilogramo finale buvo laukiama principinė Korėjos ir Japonijos akistata. Lee Joonhwan susitiko su japonu Oino Yuhei, o kova baigėsi įspūdingu ippon, kuris užtikrino Korėjos sportininkui aukso medalį.

    Mongolijos rinktinės medalių kraitį papildė ir Uranbayar Odgerel, iškovojęs bronzą bei pademonstravęs technišką tai-otoshi. Turnyro Ulan Batore kulminacija laukia finalinę dieną, kai bus išdalinti likę medaliai ir svarbūs reitingo taškai.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.