CP v2

Tag: JAV kariuomenė

  • JAV kariuomenė pademonstravo 2 viename lazerį: ir perduoda energiją, ir numuša dronus

    JAV kariuomenė pademonstravo 2 viename lazerį: ir perduoda energiją, ir numuša dronus

    JAV karinio jūrų laivyno Naval Research Laboratory pademonstravo lazerinę platformą, galinčią atlikti dvi užduotis tuo pačiu įrenginiu: belaidžiu būdu perduoti energiją ir prireikus veikti kaip priešlėktuvinė gynybos priemonė prieš mažus bepiločius orlaivius.

    Toks sprendimas laikomas svarbiu žingsniu siekiant sumažinti kariuomenės priklausomybę nuo sudėtingos energijos logistikos, kai lauko sąlygomis tenka gabenti degalus generatoriams ir palaikyti didelius atsargų srautus.

    Kaip veikė demonstracija?

    Per bandymus tyrėjai pirmiausia lazerio spinduliu perdavė energiją į nuotoliniu būdu esančius imtuvus poligono teritorijoje, o vėliau tą pačią sistemą greitai perjungė į gynybinį režimą. Kitaip tariant, platforma galėjo maitinti įrangą, o po akimirkos reaguoti į ore pasirodžiusį taikinį.

    Projektas vystomas kartu su JAV gynybos institucijomis ir pramonės partneriais, įskaitant „Boeing“, taip pat su skirtingomis JAV ginkluotųjų pajėgų grandimis, kad technologija būtų pritaikoma įvairiems scenarijams.

    Kodėl kariuomenei tai svarbu?

    Pagrindinis tikslas yra mažinti priklausomybę nuo tradicinių degalų tiekimo ir sumažinti logistines rizikas. Karo istorija rodo, kad aprūpinimo grandinės, ypač degalų konvojai, yra vienas pažeidžiamiausių taikinių, todėl energijos tiekimo alternatyvos gali didinti dalinių mobilumą ir išgyvenamumą.

    Lazerinis energijos perdavimas teoriškai leistų sumažinti poreikį vežtis dalį generatorių, kabelių ir atsarginių baterijų, o energiją tiekti ten, kur jos reikia, per trumpesnį laiką. Vis dėlto tokios sistemos turi veikti patikimai, nes kovinėse sąlygose energijos tiekimas yra kritinis.

    Didžiausi iššūkiai: oras ir patikimumas

    Skirtingai nei ankstesniuose bandymuose laboratorijose, šį kartą sistema buvo tikrinama lauko sąlygomis, įskaitant stiprų vėją ir intensyvų snygį. Tyrėjai rinko duomenis ir esant prastam matomumui, nes atmosferos sąlygos gali silpninti spindulio stabilumą ir efektyvumą.

    „Tik bandydami realiomis sąlygomis suprasime tikruosius technologijos apribojimus ir tai, kas būtina, kad ji veiktų lauke“, – sakė NRL fizikas Justinas Lorentzenas.

    Demonstracijoje taip pat akcentuota galimybė greitai šalinti gedimus vietoje. Bandymų metu buvo sutvarkytas vienas svarbus komponentas ir sistema per palyginti trumpą laiką grįžo į darbą, o tai gali būti lemiama, kai kiekviena minutė svarbi.

    Artimiausiuose etapuose platformą planuojama toliau demonstruoti JAV jūrų pėstininkams, sausumos pajėgoms ir kariniam jūrų laivynui, kad būtų surinkta grįžtamoji informacija ir tikslinami techniniai sprendimai prieš galimą platesnį diegimą.

  • JAV Guame skelbia milžinišką bazės pertvarką: „Tutor Perini“ kontraktas siekia apie 600 mln. eurų

    JAV Guame skelbia milžinišką bazės pertvarką: „Tutor Perini“ kontraktas siekia apie 600 mln. eurų

    Jungtinės Valstijos paskelbė apie vieną didžiausių pastarųjų metų infrastruktūros modernizavimo projektų Guame – Ramiojo vandenyno regione strategiškai svarbioje saloje. Atnaujinimai skirti padidinti karinės bazės patikimumą, saugumą ir atsparumą ekstremaliems orams bei galimiems trikdžiams.

    Guamas – JAV teritorija Mikronezijoje, laikoma vienu svarbiausių logistikos ir operacijų taškų Ramiajame vandenyne. Čia veikia Apra uostas, aptarnaujantis didelius laivus, taip pat infrastruktūra povandeniniams laivams ir aerodromai, pritaikyti sunkiesiems orlaiviams.

    Didžiausia projekto dalis – elektros tiekimo sistemos pertvarka, apimanti svarbius objektus, tarp jų Naval Base Guam, Polaris Point ir Naval Magazine Guam. Pagrindinis tikslas – sumažinti gedimų riziką ir užtikrinti, kad kritinė infrastruktūra išliktų veikianti net esant stichijoms ar kitoms krizėms.

    Darbus laimėjo „Tutor Perini“, o sutarties vertė siekia apie 600 mln. eurų. Projektas numato antžeminių elektros linijų pakeitimą požemine sistema, kabelius klojant specialiuose betoniniuose kanaluose, taip pat keturių pastočių modernizavimą ir valdymo bei ryšio sprendimų atnaujinimą.

    Požeminiai tinklai Guame laikomi kritiškai svarbiais dėl dažnų taifūnų ir su klimato kaita siejamų ekstremalių reiškinių, kurie gali pažeisti antžeminę infrastruktūrą. Kartu tai atitinka platesnę tendenciją – karinių objektų atsparumo didinimą, kai energetika, ryšiai ir valdymas traktuojami kaip vienas svarbiausių saugumo elementų.

    Pagal paskelbtą grafiką pirmiausia numatyta projektavimo fazė, kuri planuojama iki 2026 metų rugpjūčio, o statybų startas – 2027 metų balandį. Užbaigti modernizavimą planuojama 2031 metų birželį, tai rodo darbų mastą ir techninį sudėtingumą.

    Projektą ketinama įgyvendinti kartu su vietos partnere „Black Construction“, kuri Guame dirba ne vienerius metus. Toks modelis leidžia derinti didelės tarptautinės rangovės pajėgumus su vietos patirtimi, reikalinga logistikai, leidimams ir darbams salos sąlygomis.

  • Apache praradimas Hormūze kelia nerimą: ką atskleidė dronas ir kur krypsta karas?

    Apache praradimas Hormūze kelia nerimą: ką atskleidė dronas ir kur krypsta karas?

    Žinios apie JAV ginkluotųjų pajėgų prarastą smogiamąjį sraigtasparnį AH-64 Apache Hormūzo sąsiaurio regione įplieskė diskusijas, kaip keičiasi šiuolaikinis karas. Incidentas išskirtinis ne tik dėl paties praradimo, bet ir dėl to, kaip buvo gelbėjama įgula.

    Viešojoje erdvėje skelbta, kad du įgulos nariai buvo saugiai išgelbėti, o paieškai ir evakuacijai pasitelktas jūrinis bepilotis aparatas. Tai sustiprino signalą, jog bepilotės sistemos vis dažniau tampa ne papildoma priemone, o realia taktine grandimi nuo žvalgybos iki gelbėjimo.

    Kas iš tiesų numušė sraigtasparnį?

    Skirtingi pranešimai pateikia nevienodą įvykio vaizdą: minėtas ir Irano ugnies poveikis, ir galimas smūgis dronu. Tačiau galutinės ir viešai patvirtintos incidento priežasties nėra, o tokiose situacijose vertinimai dažnai keičiasi, atsirandant daugiau tyrimo duomenų.

    Gynybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje kovoje ypač sudėtinga greitai ir tiksliai identifikuoti grėsmės šaltinį. Dronai, sparnuotosios ir priešlėktuvinės raketos, taip pat klaidinimo priemonės sukuria informacinį triukšmą, kuriame klaidos kaina gali būti itin didelė.

    Ką tai sako apie sraigtasparnių ateitį?

    Apache praradimas tapo patogia iliustracija senai žinomai taisyklei: veikiant arti priešo, net ir moderni platforma išlieka pažeidžiama, jei priešas turi bent minimalių oro gynybos ar bepiločių pajėgumų. Tai matyta ir kituose konfliktuose, kai palyginti pigesnės priemonės sukuria riziką brangiems, sudėtingiems ginklams.

    Vis dėlto iš vieno epizodo daryti išvadą apie sraigtasparnių eros pabaigą būtų per drąsu. Daugelyje scenarijų jie išlieka nepakeičiami dėl ugnies galios, reakcijos greičio, manevringumo ir gebėjimo dirbti kartu su sausumos daliniais, tačiau jiems būtinos naujos apsaugos priemonės ir taktikos.

    Ryškėjanti kryptis yra kitokia: ne atsisakymas, o prisitaikymas. Tai reiškia tankesnę oro gynybą nuo mažų taikinių, aktyvesnį elektroninės kovos naudojimą, didesnę sąveiką su žvalgybiniais dronais ir atsargesnį veikimą zonose, kur priešas gali turėti pigių, bet masinių atakos priemonių.

    Gelbėjimas dronu ir nauja realybė

    Ne mažiau svarbi istorijos dalis yra įgulos gelbėjimas, kuriame, kaip skelbta, dalyvavo jūrinis bepilotis aparatas. Praktikoje tai rodo, kad bepilotės platformos gali būti pritaikomos ne tik smūgiams, bet ir ryšiui, paieškai, situacijos stebėjimui bei žmonių paėmimui iš pavojingų vietų.

    Tokie sprendimai tampa ypač patrauklūs, nes leidžia mažinti riziką gelbėtojams ir greičiau pasiekti vietą, kai situacija ore ar jūroje neaiški. Kartu tai primena, kad bepilotės sistemos dažniausiai veikia kaip platesnės operacijos dalis, o ne kaip savarankiškas visų problemų sprendimas.

    Hormūzo sąsiaurio incidentas išryškino pagrindinę tendenciją: pigios ir lengvai išplečiamos technologijos daro spaudimą brangiems ginklams, o kariuomenėms tenka kurti tokias pat masines ir ekonomiškai racionalias atsaką užtikrinančias priemones. Tai labiau primena prisitaikymo varžybas, o ne vienos ginkluotės rūšies pabaigą.

  • Lenkija ir JAV sutarė dėl „Abrams“: gamyba ir aptarnavimas Europai gali persikelti į Poznanę

    Lenkija ir JAV sutarė dėl „Abrams“: gamyba ir aptarnavimas Europai gali persikelti į Poznanę

    Lenkija ir Jungtinės Valstijos pasiekė naują susitarimą dėl „Abrams“ tankų – numatoma, kad Lenkijoje kuriama infrastruktūra aptarnaus ne tik Lenkijos kariuomenę, bet ir JAV pajėgas Europoje. Apie tai po vizito JAV TVN24 eteryje kalbėjo Lenkijos gynybos ministerijos viceministras Cezary Tomczykas.

    Pasak jo, Lenkija pastaraisiais metais masiškai investavo į amerikietišką ginkluotę ir techniką, todėl logiškas kitas žingsnis – vietoje sukurti pilną techninio aptarnavimo, remonto ir tiekimo grandinę. Tokia bazė, anot pareigūno, būtų naudinga ir Lenkijos pramonei, ir JAV partneriams, nes sutrumpintų logistiką bei remonto terminus.

    „Lenkijoje kursime visą aptarnavimo bazę, o mūsų serviso centras Poznanėje ir Debline bus aptarnavimo centru visai JAV kariuomenei Europoje“, – sakė Cezary Tomczykas.

    Jo teigimu, tai vienas pirmųjų tokio tipo susitarimų, sudarytų pastarosiomis dienomis, ir jis konkrečiai siejamas su „Abrams“ platforma. Praktikoje tai reiškia, kad dalis kritinių priežiūros ir remonto darbų galėtų būti atliekama Lenkijoje, o ne siunčiant techniką ar komponentus į kitas šalis.

    Viceministras taip pat patvirtino, kad Lenkija gavo preliminarų JAV Valstybės departamento pritarimą dėl galimybės gaminti raketas „Patriot“ sistemoms. Jis pabrėžė, kad tokia gamyba būtų organizuojama Lenkijos gynybos pramonėje, o galutinis modelis priklausytų nuo konsorciumų ir technologinių susitarimų.

    Be „Patriot“ temos, jis užsiminė ir apie platesnį potencialios gamybos spektrą – nuo tolimojo nuotolio amunicijos „HIMARS“ sistemoms iki „Hellfire“ raketų. Pasak Tomczyko, bendra gamyba galėtų tapti abipusiai pelninga, nes JAV pusė esą rodo didelį susidomėjimą didesniu gamybos ir aptarnavimo pajėgumų perkėlimu arčiau rytinio NATO sparno.

    Gynybos analitikų vertinimu, tokie susitarimai paprastai turi dvi kryptis: operacinę ir ekonominę. Operacine prasme tai stiprina pajėgų parengtį regione, nes technikos remontas ir atsarginių dalių tiekimas tampa greitesni, o ekonomine prasme – suteikia postūmį vietos pramonei, kuri įsitraukia į aukštos pridėtinės vertės grandines.

    Tuo pačiu tai atspindi platesnę tendenciją Europoje: po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Vakarų šalys vis dažniau ieško būdų išplėsti ginkluotės gamybą ir aptarnavimą žemyne, kad sumažintų priklausomybę nuo ilgos tiekimo grandinės. Lenkija, kaip viena daugiausiai gynybai išleidžiančių NATO valstybių regione, siekia šį momentą paversti ilgalaikiu pramoniniu pranašumu.

  • JAV apsisuko dėl karių Lenkijoje: Danielis Friedas sako, kad klaida taisoma, bet aiškumo mažai

    JAV administracija atsitraukė nuo sprendimo, kuris buvo sukėlęs sumaištį dėl amerikiečių karių buvimo Lenkijoje. Vis dėlto buvęs JAV ambasadorius Lenkijoje Danielis Friedas teigia, kad pagrindinė problema neišnyko: Vašingtono ilgalaikiai ketinimai Europoje lieka sunkiai nuspėjami.

    Diskusijas įkaitino prieštaringi signalai dėl karių rotacijos. Iš pradžių buvo pranešta apie planų stabdymą, susijusį su maždaug 4 000 karių rotacija, o netrukus paskelbta apie papildomų maždaug 5 000 JAV karių siuntimą, kas viešojoje erdvėje sukūrė chaoso įspūdį ir klausimų dėl sprendimų nuoseklumo.

    Klaida pripažinta, bet klausimų liko

    Pasak Danielio Friedo, sprendimas stabdyti rotaciją buvo plačiai vertinamas kaip nepagrįstas ir sunkiai apginamas, todėl jo atsisakyta gana greitai. Tačiau, jo vertinimu, vienkartinis apsisukimas dar nereiškia, kad JAV politika dėl karinės laikysenos Europoje tapo aiškesnė.

    „Problema ne vienas sprendimas, o tai, kad sąjungininkams sunku suprasti, kokia yra strateginė kryptis ir ko tikėtis toliau“, – sakė Danielis Friedas.

    Varšuvos reakcija sustiprino patikimumą

    Buvęs ambasadorius akcentuoja, kad Lenkijos politinė sistema, nepaisant vidaus ginčų, saugumo klausimais šį kartą demonstravo koordinuotą veikimą. Jo vertinimu, tai sustiprino Varšuvos, kaip patikimos partnerės, poziciją Vašingtono akyse.

    Friedas taip pat išskyrė, kad viešojoje komunikacijoje Lenkijos pusė stengėsi laikytis vienos linijos, kad būtų sumažintas neapibrėžtumas ir spaudimas dvišaliams santykiams. Toks nuoseklumas, anot jo, tampa svarbus tada, kai JAV sprendimai iš šalies atrodo besikeičiantys per greitai.

    Diskusija dėl NATO ateities

    Šis epizodas įsilieja į platesnę diskusiją apie NATO vaidmens kaitą ir didesnę Europos atsakomybę už savo gynybą. Danielis Friedas pripažįsta, kad didesnis europiečių indėlis yra logiškas tikslas, tačiau įspėja, jog chaotiški signalai dėl JAV pajėgų Europoje gali mažinti atgrasymo patikimumą.

    Tuo pat metu JAV Kongrese periodiškai atsinaujina debatai, kaip riboti galimybę staigiai mažinti JAV karių skaičių Europoje. Friedo teigimu, tokios vidaus politinės kovos ir komunikacinė sumaištis gali nukreipti dėmesį nuo esminio regiono saugumo iššūkio, kurį kelia Rusijos agresyvi politika ir karas regione.

  • Europa ruošiasi NATO 3.0: ką reiškia galimas JAV atsitraukimas ir kodėl laikas senka

    NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas Švedijos Helsingborge tapo pasirengimu artėjančiam Aljanso viršūnių susitikimui Ankaroje. Derybų fonas išskirtinis: vis garsiau svarstoma, kad JAV karinis įsitraukimas Europoje ilgainiui mažės, o žemynui teks greičiau stiprinti savarankiškus gynybos pajėgumus.

    Švedija, viena naujausių NATO narių, šį etapą išgyvena kaip simbolinį lūžį po ilgamečio neutralumo. Sprendimą jungtis prie Aljanso paskatino Rusijos agresyvi politika regione, kuri daugeliui Europos šalių iš naujo apibrėžė grėsmių vertinimą ir gynybos planavimą.

    JAV vaidmuo gali keistis

    Diskusijos apie JAV prioritetų persiskirstymą nėra naujos, tačiau pastaraisiais metais jos įgavo daugiau politinio svorio. Vašingtonas nuosekliai spaudžia Europos sąjungininkus didinti išlaidas gynybai ir prisiimti didesnę atsakomybę už konvencinę žemyno gynybą.

    Tuo pat metu viešojoje erdvėje pasirodantys signalai apie galimus JAV pajėgų perdislokavimus ar rotacijų mažinimą kelia klausimų dėl pasirengimo. NATO karinė vadovybė akcentuoja, kad bet koks pokytis, jei jis vyktų, būtų laipsniškas ir išdėstytas per kelerius metus, todėl Europa turi ribotą, bet realų pasirengimo langą.

    Kas yra NATO 3.0?

    Viešose analizėse vis dažniau minimas NATO 3.0 terminas apibūdina galimą naują Aljanso veikimo modelį, kuriame Europa prisiimtų didesnę dalį atsakomybės už konvencinę gynybą. Tuo tarpu JAV, pagal šią logiką, išlaikytų svarbiausią atgrasymo grandį, pirmiausia branduolinio saugumo ir strateginių pajėgumų srityse.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien finansavimo didinimo neužtenka: kritiškai svarbios žvalgybos, strateginio transporto, oro pajėgų, priešraketinės gynybos ir logistikos grandys. Taip pat akcentuojama būtinybė kurti aiškesnius europinės dalies vadovavimo ir pajėgų valdymo mechanizmus, ypač tais atvejais, kai JAV nedalyvautų konkrečiose operacijose Europoje.

    Rytinio flango klausimai

    Lenkijai, Baltijos šalims ir Šiaurės regionui svarbiausia, kad bet koks NATO modelio atnaujinimas neatskirtų atgrasymo nuo realių gynybinių pajėgumų rytiniame flange. Todėl čia ypač svarbūs regioniniai susitarimai, sąveikumas, greito pastiprinimo planai ir aiškiai apibrėžtos pareigos, kas, kada ir kokiomis priemonėmis reaguoja į krizę.

    Ne mažiau jautrus klausimas yra didžiųjų Europos valstybių vaidmenys ir jų tarpusavio koordinacija. Kuo daugiau atsakomybės tenka Europai, tuo svarbiau, kaip praktikoje pasiskirsto užduotys tarp Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų pagrindinių sąjungininkų, ir kaip tai susiūva bendrą NATO planavimą.

    „Tai iš esmės paskutinis momentas, kai Europa dar gali pasiruošti savo sąlygomis, o ne veikti augančio spaudimo sąlygomis“, – sakė saugumo politikos ekspertas.

    Helsingborge vykstantys pokalbiai greičiausiai neatneš staigių sprendimų, tačiau jų tikslas yra nubrėžti kryptį prieš viršūnių susitikimą Ankaroje. Esminė užduotis artimiausiam laikotarpiui išlieka ta pati: suderinti su JAV, kaip praktiškai veiks atnaujintas NATO, ir kartu užtikrinti, kad Europos gynybos stiprinimas būtų ne tik politinis pažadas, bet ir apčiuopiami pajėgumai.

  • JAV nuostoliai Artimuosiuose Rytuose pribloškia: Kongreso ataskaita mini 42 orlaivius

    JAV nuostoliai Artimuosiuose Rytuose pribloškia: Kongreso ataskaita mini 42 orlaivius

    JAV Kongresui pavaldi tyrimų institucija Congressional Research Service paskelbė suvestinę apie per operaciją „Epic Fury“ patirtus JAV karinės aviacijos nuostolius Artimuosiuose Rytuose. Dokumente nurodoma, kad per konfliktą, susijusį su JAV ir Izraelio veiksmų prieš Iraną kampanija, fiksuota 42 orlaivių netektis ar apgadinimas.

    Ataskaita išskiria 34 sunaikintus ir 8 apgadintus orlaivius, tačiau pabrėžia, kad tai nėra galutinis skaičius. Suvestinė sudaryta remiantis viešais pareiškimais, nutekėjusia informacija ir žiniasklaidos pranešimais, nes pilnų oficialių duomenų institucijos paprastai neviešina.

    Konfliktas, kaip nurodoma suvestinėje, prasidėjo 2026 metų vasario 28 dieną ir apėmė oro, jūrų bei raketinius smūgius regione. Balandį kovinių veiksmų tempas sumažėjo dėl paliaubų, tačiau po kelių savaičių dalis atakų buvo atnaujinta, o situacija išliko įtempta.

    Kokie orlaiviai minimi suvestinėje?

    Didžiausią nuostolių dalį sudaro bepilotės sistemos: ataskaitoje įvardijama 24 sunaikinti MQ-9 „Reaper“. Taip pat minimas vienas aukštuminis ilgo nuotolio MQ-4C „Triton“, prarastas dėl avarijos, kas primena, kad dalį netekčių lemia ne tik priešo veiksmai, bet ir incidentai eksploatacijos metu.

    Tarp pilotuojamų orlaivių nurodomi keturi sunaikinti F-15E „Strike Eagle“, iš jų trys, kaip teigiama, numušti per sąjungininkų apšaudymą virš Kuveito, o dar vienas prarastas per operacijas virš Irano. Suvestinėje taip pat minimas vienas apgadintas F-35A „Lightning II“, kurį, remiantis vieša informacija, paveikė Irano priešlėktuvinė ugnis.

    Ataskaitoje įrašytas ir vienas prarastas A-10 „Thunderbolt II“, taip pat keli strateginiai paramos orlaiviai. Pabrėžiami KC-135 „Stratotanker“ nuostoliai: vienas sunaikintas ir šeši apgadinti, o dalis apgadinimų siejami su raketų ir dronų smūgiais bazei Prince Sultan Saudo Arabijoje.

    Kodėl šie skaičiai kelia klausimų?

    CRS suvestinė akcentuoja, kad ji atspindi minimalų viešai patvirtinamų nuostolių lygį. Kitaip tariant, jei kai kurie incidentai nebuvo paskelbti arba buvo įslaptinti, jie į skaičių gali nepatekti, todėl realūs nuostoliai gali būti didesni.

    Be to, tekste pažymima, kad atskiri epizodai į ataskaitą galėjo būti įtraukti nevienodu detalumo lygiu, priklausomai nuo to, ką patvirtino JAV Centrinė vadavietė ir ką išviešino žiniasklaida. Dėl to suvestinė vertinama kaip orientyras, o ne pilnas oficialus auditas.

    „Šią suvestinę reikia traktuoti kaip minimalų, viešai identifikuojamą JAV aviacijos nuostolių rodiklį“, – teigiama CRS apžvalgoje, apibendrinančioje viešai prieinamą informaciją.

    Analitikai tokiuose konfliktuose paprastai atkreipia dėmesį į dvi tendencijas: vis didesnę bepilotes platformas tenkančią rizikos dalį ir augantį bazėms keliamą pavojų, kai raketos bei dronai naudojami smūgiams prieš logistiką ir paramos aviaciją. Tokie smūgiai gali turėti didelį poveikį net tada, kai fronto linija yra toli nuo pačių bazių.

  • JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė pradeda naują bandymų etapą, kuriame bus vertinami ginkluoti keturkojai robotai, galintys veikti sudėtingoje aplinkoje ir padėti padaliniams kovinėse užduotyse. Australijos bendrovė „Skyborne Technologies“ atrinkta kaip tiekėja, o projektas numatytas tyrimams, vystymui ir praktiniams lauko bandymams.

    Pagal viešai skelbiamą informaciją, „Skyborne Technologies“ gavo mokslinių tyrimų ir plėtros sutartį, kurios vertė siekia apie 6 000 000 eurų. Sutartis apima ginkluotų bepiločių antžeminių sistemų testus, vertinimą ir techninį palaikymą, o pagrindinis dėmesys skiriamas saugiam naudojimui prieš pradedant bandymus realiomis sąlygomis.

    Bandymams numatytas paketas apima 14 keturkojų robotinių platformų ir 28 modulinius ginkluotės komplektus. Šios sistemos bus vertinamos JAV specialiųjų operacijų pajėgų struktūrose, taip pat kartu su vienu užsienio partneriu, siekiant patikrinti, kaip sprendimas veikia skirtingose taktinėse situacijose.

    Kas tai per sistema ir ką ji gali

    „Skyborne Technologies“ kuriamas sprendimas įvardijamas kaip operatoriaus valdomas tiesioginio veiksmo keturkojis robotas CODiAQ. Tai antžeminis robotas, skirtas nuotoliniam užduočių vykdymui, kai operatoriui svarbu išlaikyti atstumą, o robotui patikima judėti, orientuotis ir išlaikyti stabilumą įvairiame reljefe.

    Skelbiama, kad platforma gali būti komplektuojama su skirtingais moduliais, įskaitant 40 milimetrų kalibro granatsvaidžius ir šaunamuosius ginklus. Taip pat minimos funkcijos, susijusios su taikinių aptikimu realiuoju laiku, veikimu dieną ir naktį bei balistinių skaičiavimų atlikimu.

    Didelė dalis šio tipo sistemų vertės siejama su programine įranga, kuri padeda operatoriui greičiau suvokti situaciją ir tiksliau valdyti misiją. CODiAQ aprašyme akcentuojama, kad taikinių nustatymui ir taikymui naudojami sprendimai su dirbtinis intelektas elementais, tačiau pabrėžiama, kad robotas iš esmės išlieka valdomas ir prižiūrimas žmogaus.

    Kodėl kariuomenės domisi robo-šunimis

    Keturkojai robotai pastaraisiais metais vis dažniau bandomi kaip logistinės, žvalgybos ir apsaugos priemonės, nes jie gali judėti ten, kur ratinės ar vikšrinės platformos stringa. Laiptais, griuvėsiais ar miško paklote judantis robotas gali perimti dalį rizikingų užduočių ir sumažinti karių buvimo pavojingiausiose vietose poreikį.

    Vis dėlto ginkluotų antžeminių robotų tema kelia ir papildomų klausimų dėl saugumo, atsakomybės bei panaudojimo taisyklių. Dėl to bandymai paprastai apima ne tik techninius parametrus, bet ir procedūras, ryšio patikimumą, operatoriaus darbo krūvį bei tai, kaip sistema elgiasi ryšio sutrikimų ar klaidingo taikinio atpažinimo atvejais.

    Kur bus tikrinamas patikimumas

    „Skyborne Technologies“ teigimu, keturkojė platforma sukurta greitam parengimui ir turėtų būti paruošiama darbui per kelias minutes. Taip pat nurodoma, kad ji pritaikyta sudėtingam reljefui, įskaitant miesto aplinką, laiptus ir zonas su griuvėsiais.

    Techniniuose aprašymuose minimas IP67 atsparumo dulkėms ir vandeniui lygis, kuris svarbus realioms lauko sąlygoms. Tokie parametrai praktiškai tikrinami bandymuose, nes kariuomenei svarbu ne reklaminės specifikacijos, o stabilus veikimas esant purvui, drėgmei, smūgiams ir temperatūrų svyravimams.

    Artimiausi bandymai turėtų parodyti, ar tokio tipo ginkluotos platformos gali tapti įprasta specialiųjų padalinių įranga, ar liks nišiniu sprendimu konkrečioms situacijoms. Rezultatai taip pat bus svarbūs platesnėms diskusijoms apie žmogaus kontrolę, DI naudojimo ribas ir saugaus diegimo standartus.

  • Mabel Staupers: slaugytoja, kuri privertė JAV kariuomenę atsisakyti rasinių ribojimų

    Kelias nuo Barbadoso iki Harlemo

    Mabel Doyle Keaton gimė Barbadose, o paauglystėje su šeima persikėlė į Niujorką, Harlemo rajoną. XX amžiaus pradžioje tai buvo viena svarbiausių afroamerikiečių bendruomenių, kurioje augo ir pilietinių teisių judėjimai.

    Tapusi JAV piliete, ji pasirinko slaugą ir baigė mokslus Freedmen’s Hospital slaugos mokykloje Vašingtone. Ši įstaiga buvo tarp nedaugelio, kuriose tuo metu realiai atsivėrė galimybė mokytis juodaodėms studentėms.

    Tačiau diplomas nereiškė lygių galimybių: dauguma ligoninių atsisakydavo priimti afroamerikietes slaugytojas į etatines pareigas. Dažniausiai joms likdavo privačios slaugės darbas pas pasiturinčius pacientus.

    Kova su tuberkulioze ir sveikatos nelygybe

    XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje tuberkuliozė smogė ypač skaudžiai, o segregacija sveikatos sistemoje reiškė, kad daugybė juodaodžių pacientų apskritai nepatekdavo į gydymo įstaigas. Tokia padėtis stiprino mirtingumą ir gilino socialinę atskirtį.

    1920 metais Staupers kartu su afroamerikiečių gydytojais Louisu T. Wrightu ir Jamesu Wilsonu prisidėjo kuriant Booker T. Washingtono sanatoriją Harleme. Ji tapo svarbiu centru bendruomenei, o Staupers perėmė slaugos personalo organizavimą ir vadybą.

    Vėliau ji gilino žinias Filadelfijoje ir grįžusi į Niujorką ėmėsi sistemingesnės analizės, ko labiausiai trūksta Harlemo gyventojų sveikatos priežiūrai. Tai padėjo pagrįsti sprendimus ir pritraukti institucijų dėmesį, o Staupers ilgam įsitvirtino kaip viena ryškiausių sveikatos teisingumo gynėjų.

    Kaip buvo pralaužta kariuomenės segregacija

    1934 metais Staupers tapo Nacionalinės diplomuotų spalvotųjų slaugytojų asociacijos vykdomąja sekretore. Organizacija vienijo kvalifikuotas slaugytojas, kurios dėl rasinės diskriminacijos dažnai nebuvo priimamos į pagrindines profesines struktūras.

    Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenei skubiai reikėjo medicinos personalo, tačiau taisyklės ribojo juodaodžių slaugytojų priėmimą. Laikotarpiu, kai frontuose augo sužeistųjų skaičius, toks ribojimas tapo vis sunkiau pateisinamas net pragmatiškai.

    Staupers viešai kėlė klausimą, kodėl valstybė svarsto prievarta šaukti baltąsias moteris, jei tūkstančiai kvalifikuotų juodaodžių slaugytojų savanoriškai prašosi į tarnybą. Ji inicijavo nacionalinę laiškų kampaniją prezidentui Franklinui D. Rooseveltui ir Kongresui, o jos poziciją palaikė ir pirmoji ponia Eleanor Roosevelt.

    „Kodėl versti tarnauti nenorinčias, jei yra pasirengusių ir kvalifikuotų?“, – sakė Mabel Staupers.

    1945 metais JAV kariuomenė ir karinis laivynas panaikino rasinius apribojimus slaugytojų korpusuose, atverdami kelią tarnybai nepriklausomai nuo rasės. Šis sprendimas tapo vienu iš ryškesnių lūžių, kai pilietinių teisių argumentai sutapo su karo meto realybe.

    Po karo pokyčiai tęsėsi: 1948 metais Amerikos slaugytojų asociacija pradėjo priimti afroamerikietes į savo gretas. 1951 metais Staupers prisidėjo prie sprendimo išformuoti atskirą juodaodžių slaugytojų organizaciją, nes oficialios durys pagaliau buvo atvertos.

    Tais pačiais 1951 metais ji gavo NAACP Spingarno medalį už pasiekimus ir lyderystę. Vėliau Staupers paskelbė atsiminimus „No Time for Prejudice“, kuriuose aprašė ir asmeninę patirtį, ir platesnį JAV sveikatos sistemos desegregacijos kontekstą.

    Mabel Keaton Staupers mirė 1989 metais, sulaukusi 99 metų. Jos palikimas dažnai minimas kalbant apie tai, kaip profesinės bendruomenės, viešas spaudimas ir politinės sąjungos gali pakeisti valstybines institucijas.

  • Gynybos technologijų bumas: „Anduril“ pritraukė 4,6 mlrd. eurų ir pašoko iki 56 mlrd.

    Gynybos technologijų bumas: „Anduril“ pritraukė 4,6 mlrd. eurų ir pašoko iki 56 mlrd.

    JAV gynybos technologijų startuolis „Anduril“ paskelbė pritraukęs apie 4,6 mlrd. eurų investicijų ir per vieną sandorį beveik padvigubinęs įmonės vertę iki maždaug 56 mlrd. eurų. Raundui vadovavo investuotojai „Thrive Capital“ ir „Andreessen Horowitz“.

    Įmonės vadovas Brianas Schimpfas teigė, kad naujas kapitalas bus agresyviai nukreiptas į gamybos apimčių didinimą, mokslinius tyrimus ir infrastruktūrą. Pagrindinis tikslas – greičiau diegti mastelio reikalaujančias gynybos sistemas JAV, augant geopolitinėms rizikoms.

    „Kai 2017 metais įkūrėme „Anduril“, gynyba nebuvo sritis, kuri pritrauktų reikšmingas rizikos kapitalo investicijas. Per pastaruosius kelerius metus tai iš esmės pasikeitė“, – sakė Brianas Schimpfas.

    Šis sandoris išryškina platesnę tendenciją: gynybos technologijų sektorius vis dažniau konkuruoja dėl kapitalo su tradicine programinės įrangos rinka, o investuotojai ieško projektų, galinčių greitai pereiti nuo prototipo prie serijinės gamybos. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį autonominėms sistemoms, jutikliams, programinei įrangai ir DI sprendimams, kurie trumpina ciklą nuo kūrimo iki panaudojimo.

    „Anduril“ investuotojų dėmesį kursto ir lūkesčiai dėl galimo įmonės akcijų platinimo biržoje. Įmonės įkūrėjas Palmeris Luckey anksčiau yra viešai sakęs, kad bendrovę tikrai mato viešojoje rinkoje, nors tikslaus termino nenurodė.

    Tuo pat metu „Anduril“ siekia įsitvirtinti kaip vienas svarbiausių JAV gynybos modernizavimo ir reindustrializacijos naudos gavėjų. Bendrovė pastaraisiais metais aktyviai plečia kontraktų portfelį, o gynybos užsakymai vis dažniau nukreipiami į įmones, kurios gali pasiūlyti ne tik technologiją, bet ir patikimą gamybinę bazę.

    Gynybos technologijų rinkoje ryškėja konkurencija su tradiciniais rangovais, tokiais kaip „Lockheed Martin“, „Northrop Grumman“ ar „RTX“. Vis dėlto naujos kartos įmonės bando laimėti greičiu, lankstesniu produktų kūrimu ir moderniais tiekimo bei gamybos procesais.